Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Audriaus Sadausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo KAL1 apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. liepos 3 d. nuosprendžio, kuriuo

KAL1 pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 5 dalyje ir jam skirta bausmė areštas 30 (trisdešimčiai) parų.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir KAL1 paskirta bausmė areštas 20 (dvidešimčiai) parų.

Arešto bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo KAL1 atvykimo į arešto bausmės atlikimo vietą arba jo faktinio sulaikymo vykdant įsiteisėjusį nuosprendį dienos.

Nuosprendžiu išspręsti kardomosios priemonės, civilinių ieškinių ir daiktų, turėjusių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimai.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir KAL2 , tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepateikta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

Nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių, nusikalstamų veikų teisinės kvalifikacijos. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis, teisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir KAL1 veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 5 dalį.

Dėl KAL1 paskirtos bausmės

Nuteistasis KAL1 kelia Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026m. liepos 3 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės individualizavimo klausimą, prašydamas neskirti su laisvės atėmimu susijusios bausmės.

Pažymima, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis).

BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte pabrėžiama, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principas yra bendrasis teisės principas, kuris, skiriant bausmes, įgauna specifinį turinį, nulemtą būtinybės kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę, nenukrypti nuo susiklosčiusios bausmių skyrimo praktikos ir atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bylai reikšmingus kriterijus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68-942/2016, 2K-265-1073/2018, 2K-98-1073/2019, 2K-49-976/2020). Teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien iš kaltininko pozicijų, bet ir pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į skirtingų interesų pusiausvyrą. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant tik su kaltininko interesais, nes tai neatitiktų bausmės paskirties. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms jai individualizuoti turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30/2014, 2K-481/2014, 2K-477-746/2015).

Skundžiamu nuosprendžiu KAL1 pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 5 dalį ir KAL1 skirta bausmė 30 parų areštas, kuri, BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė areštas 20 parų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad KAL1 padarė vieną nusikalstamą veiką, kuri priskiriama baudžiamųjų nusižengimų kategorijai (BK 12 straipsnis), veika baigta. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad nusikalstama veika padaryta turtinė žala, kuri nėra atlyginta. Nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pripažino tai, kad nusikalstamą veiką KAL1 padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o aplinkybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Įvertinta ir tai, kad KAL1 praeityje ne kartą teistas, naują nusikalstamą veiką padarė teistumui neišnykus, bausmės neatlikęs (t. 2, b. l. 133-173, 174-189), baustas administracine tvarka, paskirtų baudų nesumokėjęs (t. 2, b. l. 105-132), nedirbantis (t. 2, b. l. 10), Užimtumo tarnyboje registruotas (t. 2, b. l. 104). Atsižvelgęs į išvardintas aplinkybes pirmosios instancijos teismas sprendė, kad jos neigiamai charakterizuoja KAL1 ir kad jis nėra linkęs laikytis įstatymo sureguliuotų elgesio taisyklių ir visuomenėje nusistovėjusių moralės nuostatų. Atkreiptinas dėmesys, kad KAL1 nagrinėjamu atveju nusikalstamą veiką padarė lygtinio paleidimo metu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad įvertinęs visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai KAL1 bus pasiekti paskyrus jam už padarytą baudžiamąjį nusižengimą – arešto bausmę. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad nuteistajam paskirta bausmė neatitinka BK 41 straipsnyje nurodytos bausmės paskirties ar BK 54 straipsnyje esančių bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam skyrė bausmę, savo dydžiu artimą straipsnio sankcijoje numatytam vidurkiui: KAL1 skirta 30 parų arešto bausmė, kai vidurkis – 27 paros. Be to, ši bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu iki arešto 20 parų. Kartu šiame kontekste pažymėtina, kad vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

Teisėjų kolegija pažymi, jog BK 75 straipsnio 9 dalis imperatyviai reglamentuoja, jog skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nesprendė ir neaptarė galimybės taikyti KAL1 atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas, reguliuojančias paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, todėl dėl BK 75 straipsnio taikymo plačiau pasisakys apeliacinės instancijos teismas.

Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį asmeniui, nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų. Atidėdamas paskirtos arešto bausmės vykdymą, teismas gali paskirti nuteistajam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Šiuo atveju nuteistojo buvimo vietą ir laiką nustato teismas. Teismas taip pat paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Tai priklauso nuo visų bylos aplinkybių bei kaltininko asmenybės įvertinimo, t. y. nuosekliai svarstytini nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų), taip pat ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys turi teismui sudaryti tvirtas prielaidas daryti išvadą, kad konkretaus nusikalstamą veiką padariusio asmens resocializacija (procesas, kurio metu siekiama padėti nuteistiems asmenims atrasti savo tapatybę ir vaidmenį visuomenėje, suformuoti reikalingus įgūdžius integruojantis į visuomenę, skatinti taikiai sugyventi su kitais visuomenės nariais ir rinktis teisėtus kelius savo tikslams siekti) galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistam už konkrečią nusikalstamą veiką asmeniui paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2010, Nr. 2K-149/2011, Nr. 2K-488/2013, Nr. 2K-56/2014, Nr. 2K-132-942/2016, Nr. 2K-396-746/2016, Nr. 2K-179-693/2017, Nr. 2K-194-942/2017).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nekyla abejonių dėl BK 75 straipsnio 1 dalyje numatytų formalių sąlygų egzistavimo, t. y. KAL1 yra nuteistas už baudžiamojo nusižengimo padarymą, jam skirta galutinė bausmė areštas 20 parų. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir KAL1 charakterizuojančiais duomenimis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir nemotyvavo savo sprendimo, tačiau pagrįstai neatidėjo paskirtos bausmės vykdymo. Kaip minėta, KAL1 nusikalstamą veiką nagrinėjamoje byloje padarė lygtinio paleidimo metu, vadinasi, jam jau buvo suteikta galimybė pakeisti savo elgesį, kuria nuteistasis nusprendė nepasinaudoti, kas rodo, jog nuteistasis savo elgesio kritiškai nevertina, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, atidedant bausmės vykdymą teisingumas nebūtų įgyvendintas, nebūtų pasiekti nei bendrosios, nei specialios prevencijos tikslai, nei tinkamai vyktų nuteistojo resocializacija.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (byla Chukayev v. Russia, Orlov v. Russia ir Croissant v. Germany) išaiškino, kad įstatymas, numatantis, jog valstybės suteiktos teisinės pagalbos lėšos gali būti atlyginamos iš nuteistojo, neprieštarauja Konvencijai. Teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į nuteistojo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią turtinę padėtį (įrodinėjimo našta tenka būtent nuteistajam). Teismas gali atleisti nuo išlaidų padengimo arba sumažinti jų dydį.

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. liepos 3 d. nuosprendį apskundė tik nuteistasis KAL1 . Apeliacinės instancijos teisme pats nuteistasis gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Šiaulių apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 30 d. nutartimi nuteistajam KAL1 buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja advokatė Violeta Savickienė. Apeliacinės instancijos teisme 2026 m. spalio 16 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 „Dėl už antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių nustatymo ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ 11, 14.3.3. punktais, prašoma iš KAL1 valstybės naudai priteisti 110,42 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Svarbu pažymėti, jog nagrinėjamu atveju pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų buvo pateikta teismui jau išėjus į pasitarimų kambarį priimti procesinio sprendimo, šis klausimas teismo posėdžio metu svarstytas nebuvo, proceso dalyviai dėl to nepasisakė. Tokiu būdu, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma paliekama nenagrinėta.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo KAL1 apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų už KAL1 suteiktą teisinę pagalbą bylą nagrinėjant Šiaulių apygardos teisme palikti nenagrinėtą.