Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovei UAB „Bimmerlot“ dėl transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo, restitucijos taikymo ir nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovas R. P. palaikė ieškinio reikalavimus ir paaiškino, kad ieškojo automobilio žmonai. Prioritetas – jog būtų nedaužtas ir ateityje nekiltų problemų. Nei skelbime, nei telefoninio pokalbio, nei apžiūros metu pardavėjas neatskleidė, kad automobilis buvo turėjęs eismo įvykį. Pardavėjas teigė, kad jį pirko Estijoje idealios būklės, reikėjo tik išvalė ir nupoliravo. Praėjus kelioms dienoms nuo pirkimo pastebėjo, kad į saloną iš išorės pro keleivio pusę patenka vanduo. Be to važiuojant girdėjo ūžimą, pastebėjo, kad neužsilenkia dešinės pusės galinio vaizdo veidrodėlis, kliba (turi laisvumo) kapoto dangtis. Susisiekė su pardavėju, šis pasiūlė nuvažiuoti į partnerių servisą. Kitą dieną iš serviso darbuotojo sužinojo, kad sutvarkytas tik vandens patekimas į saloną, o kiti trūkumai nepašalinti, tačiau kai pasiėmė automobilį pastebėjo, kad vanduo dar smarkiau laša į vidų. Tada pasitikrino automobilio istoriją per CarVertikal ir pamatė, kad jis buvo stipriai daužtas. Susiekęs su pardavėju, pasakė jog yra apgautas, tačiau pardavėjas nepasiūlė jokio sprendimo, o vakare dar atsiuntė SMS žinutę, kad nesigilina ir parduodamų automobilių istoriją. Kreipėsi advokatą ir kitą servisą, kur buvo nustatyti automobilio trūkumai. Jei pardavėjas butų suteikęs informaciją, kad automobilis buvo daužtas ir suremontuotas, būtų jo nepirkęs, jaučiasi apgautas. Pasirinkimui ir sprendimui pirkti automobilį eismo įvykio faktas buvo esminis ir lemiamas. Pasitikėjo pardavėju, todėl prieš perkant nekilo mintis automobilio pasitikrinti servise ar pažiūrėti jo istoriją. Automobiliu nuvažiavo apie 400 km, šiuo metu jo nenaudoja, laiko garaže.

Teismo posėdžio metu atsakovės UAB „Bimmerlot“ atstovas M. K. paaiškino, kad įmonė veikia apie 3 metus, per kuriuos tiesiogiai yra pardavusi nuo 20 iki 30 automobilių. Su ieškovu buvo sąžiningas ir geranoriškas. Skelbime nenurodė, kad automobilis turėjęs eismo įvykį, nes tai galėtų turėtų įtakos jo pardavimui. Pirkėjas pats turi teisę pasitikrinti transporto priemonės istoriją, tam skelbime buvo nurodytas kėbulo numeris. Grafoje defektai apie eismo įvykį nenurodė, nes parduodamas automobilis buvo suremontuotas, jis neturėjo jokių trūkumų. Ideali būklė reiškia, kad automobilis be defektų. Telefoninio pokalbio metu taip pat neinformavo apie eismo įvykį, nes skambinančio nevertino kaip rimto pirkėjo, paprastai sulaukia daug besidominančių skambučių. Apžiūros metu pirkėjus žodžiu informavo, kad automobilis pirktas iš daužtų automobilių aukciono Estijoje. Nustatytus defektus geranoriškai sutinka pašalinti arba atlyginti jų šalinimo kaštus. Apie juos parduodamas automobilį nežinojo, nes automobilis ką tik buvo praėjęs techninę apžiūrą, kurios metu jokių trūkumų nustatyta nebuvo. Kadangi automobilis turėjęs autoįvykį, todėl jis pirkėjui buvo parduotas už žemesnę kainą.

Teismo posėdžio metu šalių atstovai palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus ir suformuotas pozicijas – ieškovo atstovas prašė ieškinį tenkinti, atsakovės atstovas prašė ieškinį atmesti.

Teismo posėdžio metu apklausti liudytojai L. P., S. Č. ir R. V. paaiškino bylai reikšmingas aplinkybes, jų parodymai užfiksuoti teismo posėdžio protokoluose.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

III. Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė 2025 m. rugsėjo 26 d. patalpino transporto priemonės pardavimo skelbimą www.autoplius.lt skelbimų portale (skelbimo ID (duomenys neskelbtini)). Skelbime nurodė, kad parduodamas automobilis Toyota CH-R, identifikavimo numeris (VIN) (duomenys neskelbtini), pagaminimo data 2019 m. sausio mėn. be defektų, rida 80300 km, kaina 15400 Eur. Automobilio aprašyme pažymėjo, kad automobilis idealios būklės.

2025 m. rugsėjo 29 d. pagal sąskaitą faktūrą ((duomenys neskelbtini)) ieškovas iš atsakovės už 15200 Eur, įsigijo automobilį Toyota CH-R, identifikavimo numeris (VIN) (duomenys neskelbtini).

2025 m. spalio 5 d. ieškovas pastebėjo, kad keleivio pusėje nuo priekinio lango vidinės ir stogo dalies apmušalo į automobilio vidų iš išorės patenka lietaus vanduo. Be to, atidarius automobilio variklio dangtį jis tvirtai nesifiksavo, važiuojant girdėjosi stiprus ūžimas, neveikė (neužsilenkė) dešinės pusės galinio vaizdo veidrodėlis.

Apie šiuos trūkumus ieškovas telefonu informavo atsakovės atstovą, kuris trūkumų šalinimui pasiūlė automobilį pristatyti į partnerių MB „CYVAS WORKS“ servisą. Ieškovas automobilį pristatė į nurodytą servisą, tačiau pasiėmęs pamatė, kad nurodyti trūkumai nepašalinti.

2025 m. spalio 8 d. ieškovas įsigijo automobilio istorijos ataskaitą iš CarVertical sistemos ir pamatė, kad parduotas automobilis yra dalyvavęs eismo įvykyje, kurio metu patyrė žalą. Iš atskaitoje užfiksuotų duomenų tapo aišku, kad eismo įvykio metu automobilis patyrė smūgį į dešinės pusės keleivio dureles ir kėbulą prie priekinio stiklo. Šio įvykio metu buvo apgadinta automobilio dešinė pusė – skilęs priekinis stiklas, sulankstytos keleivio pusės durelės, sudaužytas galinio vaizdo veidrodėlis, išsiskleidusi oro pagalvė, sulankstytas galinis bamperis.

Ieškovas telefonu pakartotinai susiekė su atsakovės direktoriumi pareikalavo pasiimti automobilį ir grąžinti pinigus, nes pardavėjas neatskleidė, kad automobilis turėjęs eismo įvykį, po kurio suremontuotas nekokybiškai, dėl į saloną patenkančio vandens jo neįmanoma naudoti pagal tiesioginę paskirtį.

Atsakovas atsisakė grąžinti pinigus ir 2025 m. spalio 8 d. telefonu atsiuntė SMS žinutę, kurioje nurodė, kad „geranoriškai siūlo sutvarkyti atsiradusius minimalius defektėlius, visada ieško kompromiso su klientais, automobilius tik perparduoda, į jų istoriją dažnai nesigilina, nebent tai būtų labai brangus automobilis, grąžinimas yra nepakankamai pagrįstas, nes defektai buvo nežinomi ir nesusiję su dabartine technine būkle“.

2025 m. spalio 14 d. ieškovas kreipėsi į autoservisą UAB „PRIE VIADUKO“ dėl konsultacijos ir automobilio apžiūros. Serviso defektiniame akte užfiksuota, kad automobiliui nustatyti šie gedimai: nesandarus automobilio stogas, drėgna stogo apdaila; ūžia priekinio rato guolis; neužsilenkia priekinės dešinės pusės veidrodėlis paspaudus mygtuką. Taip pat užfiksuoti šie pastebėjimai: pakeista daug priekinės ir galinės pakabos detalių; pakeisti radiatoriaus laikikliai; nesureguliuoti tarpai tarp priekinių žibintų, variklio dangčio, sparnų ir bamperio.

2025 m. lapkričio 4 d. ieškovas pateikė atsakovei pretenziją dėl automobilio pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo, tačiau 2025 m. lapkričio 10 d. atsakovė pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad pretenzija nepagrįsta ir su ja nesutinka.

Dėl ginčo esmės

Nagrinėjamu atveju byloje šalių ginčas kilo dėl atsakovės atsakomybės už parduoto automobilio kokybės trūkumus. Ieškovas ieškiniu prašė taikyti CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą netinkamos kokybės daiktą nusipirkusio pirkėjo teisių gynimo būdą – nutraukti jo ir atsakovės sudarytą naudoto automobilio TOYOTA CH-R, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), identifikavimo numeris (VIN) (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį ir taikyti restituciją, kadangi atsakovė neatskleidė informacijos apie jai žinomus eismo įvykius, kuriuose transporto priemonė buvo apgadinta, parduotą automobilį po eismo įvykio suremontavo nekokybiškai, dėl ko ieškovui įsigijus automobilį paaiškėjo jo esminiai trūkumai, dėl kurių automobilio negali naudoti pagal tiesioginę paskirtį.

Tuo tarpu atsakovė laikosi pozicijos, kad nustatyti trūkumai yra nedideli ir neesminiai, parduodama automobilį apie juos nežinojo, jie nebrangiai ir per pakankamai trumpą laiką gali būti pašalinami, o ieškovo pasirinktas teisių gynimo būdas yra neproporcingas.

Byloje nėra ginčo, kad tarp šalių susiklostė vartojimo pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai, kadangi atsakovė yra verslininkė, užsiimanti automobilių pardavimu, o ieškovas yra fizinis asmuo, pirkęs automobilį savo žmonai, jos asmeniniam kasdieniam naudojimui, todėl šiam ginčui taikytinos ir vartojimo teisinius santykius reglamentuojančios įstatymų nuostatos.

Pagrindinė pardavėjo pareiga pagal vartojimo pirkimo – pardavimo sutartį yra perduoti pirkėjui sutartį atitinkančią prekę. Vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių atveju, be bendrųjų prekės atitikties nuostatų, nurodytų CK 6.327 straipsnyje, 6.333 straipsnio 1 dalyje, įstatyme įtvirtinti papildomi reikalavimai, kuriuos turi atitikti sutarties dalykas (CK 6.363 straipsnis). Pirkimo – pardavimo sutarties dalyku esanti prekė pripažįstama tinkamos kokybės, jei ji atitinka įprastus tokioms prekėms keliamus reikalavimus ir pagrįstus vartotojo lūkesčius.

Parduodamas daiktas turi būti tinkamos kokybės, t. y. daikto savybės turi atitikti vartojimo pirkimo – pardavimo sutartį (CK 6.363 straipsnio 2 dalis). Įstatyme įtvirtinta, kad daikto savybės atitinka pirkimo – pardavimo sutartį, jeigu: 1) daiktas atitinka pardavėjo pateiktą aprašymą ir turi tokias savybes kaip ir daiktas, kurį pardavėjas pateikė kaip pavyzdį ar modelį; 2) daiktas tinka naudoti tam, kam tokios rūšies daiktai paprastai naudojami; 3) daiktas tinka naudoti pagal konkrečią paskirtį, apie kurią pirkėjas pranešė pardavėjui sutarties sudarymo metu ir su kuria pardavėjas sutiko; 4) daiktas atitinka kokybės rodiklius, kurie paprastai yra būdingi to paties pobūdžio daiktams ir kurių pirkėjas gali pagrįstai tikėtis pagal daikto pobūdį ir daikto gamintojo, jo atstovo ar pardavėjo viešai paskelbtus pareiškimus, įskaitant reklamą ir daiktų ženklinimą, dėl daikto konkrečių savybių (CK 6.363 straipsnio 3 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK XXIII skyriaus taisyklės, reglamentuojančios pirkimo – pardavimo teisinius santykius, taikomos ir naudoto daikto (naudoto automobilio) pirkimo – pardavimo teisiniams santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018, 12 punktas).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.73 straipsnio 1 dalies 10 punktas numato, kad paprasta rašytine forma turi būti sudaromos motorinės transporto priemonės

pirkimo – pardavimo sutartys. CK 6.431¹ straipsnis reglamentuoja, kad motorinės transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartyje privalo būti nurodyti duomenys apie motorinę transporto priemonę, kurią pardavėjas privalo pagal sutartį perduoti pirkėjui. Pardavėjas pirkimo – pardavimo sutartyje privalo pirkėjui nurodyti (deklaruoti) ridos duomenis, visus eismo ar kitus įvykius, kuriuose motorinė transporto priemonė buvo apgadinta per laikotarpį, kurį pardavėjas yra motorinės transporto priemonės savininkas, taip pat visus jam žinomus eismo ar kitus įvykius, kuriuose motorinė transporto priemonė buvo apgadinta. Privalomų pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyti duomenų apie motorinę transporto priemonę ir jos trūkumus sąrašą tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie susisiekimo ministerijos viršininko 2015 m. spalio 26 d. įsakymu patvirtintų Motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje privalomų nurodyti duomenų apie motorinę transporto priemonę ir jos trūkumus sąrašo (toliau – Sąrašas) 1 punkte reglamentuota, kad sudarant motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį nurodomi šie duomenys: motorinės transporto priemonės gamybinė markė, motorinės transporto priemonės komercinis pavadinimas, motorinės transporto priemonės identifikavimo numeris, motorinės transporto priemonės rida (odometro rodmenys), ar galioja transporto priemonės privalomoji techninė apžiūra, eismo ar kiti įvykiai, kuriuose motorinė transporto priemonė buvo apgadinta per laikotarpį, kurį pardavėjas buvo motorinės transporto priemonės savininkas, taip pat visi kiti pardavėjui žinomi eismo ar kiti įvykiai, kuriuose motorinė transporto priemonė buvo apgadinta. Sąrašo 2 punkte nurodyta, kad sudarant motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį nurodomi šie trūkumai: stabdžių sistemos, vairo mechanizmo ir pakabos elementų, apšvietimo ir šviesos signalizavimo įtaisų, vairuotojų ir keleivių saugos sistemų, dujų išmetimo sistemos.

Nagrinėjamojoje byloje tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė transporto priemonės–pardavimo sutartis atitinkanti teisės aktų reikalavimus. Atsakovė 2025 m. rugsėjo 29 d. ieškovei išrašė sąskaitą faktūrą Nr. 68, kurioje nurodė tik automobilio markę, modelį, kėbulo numerį, SDK kodą ir kainą, tačiau kitų privalomų parduodamos transporto priemonės duomenų, tarp kurių: rida, visi kiti pardavėjui žinomi eismo ar kiti įvykiai, kuriuose motorinė transporto priemonė buvo apgadinta, taip pat, ar parduodama transporto priemonė turi trūkumų, nenurodė.

Šiuo atveju, ieškovas, kaip vartotojas, turėjo pagrįstą lūkestį, jog perkamas naudotas automobilis bus tinkamas naudoti pagal paskirtį kasdienėje veikloje. Ieškovo lūkestį, kad įsigyjamas automobilis yra tinkamos kokybės, turėjo patvirtinti ir tai, kad atsakovė išrašytoje sąskaitoje faktūroje nenurodė ne tik jokių automobilio trūkumų, tačiau ir pardavėjui žinomų eismo ar kitų įvykių, kuriuose motorinė transporto priemonė buvo apgadinta. Svarbu ir tai, kad transporto priemonės pardavimo skelbime buvo nurodyta, kad automobilis yra be defektų, idealios būklės.

Nors ieškovo atstovas M. K. teismo posėdžio metu teigė, kad automobilio apžiūros metu jis pirkėjus informavo apie tai, kad automobilis buvo pirktas iš daužtų automobilių aukciono Estijoje ir parduodamas suremontuotas, tačiau tokius paaiškinimus teismas vertina kritiškai ir neturi pagrindo išvadai, kad šiuo atveju pardavėjas sąžiningai suteikė pirkėjui visą turimą informaciją apie parduodamą transporto priemonę.

Teismo posėdžio metu duodamas paaiškinimus atsakovės atstovas nurodė, kad skelbime buvo sąmoningai nutylėta aplinkybė, kad automobilis dalyvavęs eismo įvykyje, nes tokios informacijos atskleidimas turi įtakos automobilio pardavimui (būtų sunkiau parduoti). Taip pat atstovas pripažino, kad telefoninio pokalbio su pirkėju metu, jam taip pat nenurodė, kad automobilis buvo apgadintas eismo įvykyje ir parduodamas suremontuotas, kadangi skambinančiojo nevertino kaip rimto pirkėjo, o kiekvienam besidominančiam parduodamu automobiliu nemato reikalo atskleisti tokios informacijos. Nors M. K. teigė, kad automobilio apžiūros metu jis ieškovui ir jo sutuoktinei atskleidė informaciją, kad parduodamas automobilis buvo pirktas iš daužtų automobilių aukciono Estijoje ir suremontuotas, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek R. P., tiek liudytoja L. P. duodami paaiškinimus teismui šią aplinkybę kategoriškai paneigė, akcentuodami tai, kad tiek telefoninio pokalbio metu, tiek apžiūros metu klausė pardavėjo ar automobilis nebuvo daužtas, tačiau buvo patikinti, kad nebuvo. Jų teigimu, pardavėjas minėjo, kad automobilį pirko Estijoje, jis ilgą laiką stovėjo, todėl prieš parduodant tik išvalė saloną ir nupoliravo kėbulą, o apie tai, kad jis buvo remontuojamas po eismo įvykio, nei karto neužsiminė. Taip pat nenurodė jokių jo trūkumų. Kaip jau minėta, duomenų apie eismo ar kiti įvykius, kuriuose motorinė transporto priemonė buvo apgadinta, ar kitus trūkumus, atsakovės atstovas nenurodė ir 2025 m. rugsėjo 29 d. išrašytoje sąskaitoje faktūroje Nr. 68, nors pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, turėjo pareigą tai padaryti.

Svarbu tai, kad atsakovė yra verslininkė, kuri užsiima naudotų automobilių pardavimu, todėl jai taikytini aukštesni atidumo, rūpestingumo ir sąžiningumo standartai. Būtent atsakovė, žinodama apie reikšmingą automobilio istorijos aplinkybę ir sąžiningai veikdama, turėjo pareigą pasirūpinti, kad tokios informacijos suteikimas vartotojui būtų aiškiai ir objektyviai užfiksuotas skelbime, pardavimo dokumente ar kitu būdu, tačiau to nepadarė, todėl turi prisiimti dėl jos pasirinkto informacijos pateikimo būdo atsirandančią riziką ir neigiamas įrodinėjimo pasekmes, kai byloje kyla ginčas dėl to ar reikšminga informacija vartotojui iš tiesų buvo atskleista.

Nurodytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovė tinkamai neįvykdė jai nustatytos pareigos – iki sutarties sudarymo atskleisti ieškovui reikšmingą informaciją apie automobilio istoriją – jo dalyvavimą eismo įvykyje, patirtus apgadinimus ir po jų atliktą remontą. Atsakovės atstovo paaiškinimai patvirtina, kad ši informacija skelbime ir telefoninio pokalbio metu buvo nutylėta sąmoningai, suvokiant, jog jos atskleidimas galėtų apsunkinti automobilio pardavimą. Atsakovės atstovo teiginio, kad visa ši informacija buvo atskleista automobilio apžiūros metu, nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai, o jį nuosekliai ir kategoriškai paneigė tiek ieškovas, tiek jo sutuoktinė. Atsižvelgiant ir į tai, kad informacija apie eismo ar kiti įvykius, kuriuose motorinė transporto priemonė buvo apgadinta ieškovui buvo neatskleista, teismas sprendžia, jog atsakovė elgėsi nesąžiningai – sąmoningai neatskleidė vartotojui informacijos, kuri objektyviai galėjo turėti esminės reikšmės jo apsisprendimui sudaryti ginčo automobilio pirkimo – pardavimo sutartį.

Atskirai teismas pažymi, kad neturi pagrindo sutikti su ieškovo jam 2025 m. spalio 8 d. atsakovės atsiųstos SMS žinutės (jos turinys užfiksuotas sprendimo 16 punkte) turinio interpretavimu, jog atsakovės atstovas joje teigė nežinojęs apie ginčo automobilio dalyvavimą eismo įvykyje. Teismo vertinimu, nors žinutėje nurodoma, kad į perparduodamų automobilių istorija dažnai nesigilina, šis teiginys yra bendro pobūdžio ir savaime nepatvirtina, kad atsakovės atstovui nebuvo žinomas būtent ginčo automobilio dalyvavimo eismo įvykyje faktas. Iš žinutės turinio ir jos formuluotės matyti, kad joje nurodomas nežinojimas siejamas su vėliau paaiškėjusiais automobilio defektais, o ne su automobilio dalyvavimo eismo įvykyje aplinkybe.

CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte (bendrojoje pirkėjo pažeistų teisių gynimo būdus nustatančioje normoje) įtvirtinta pirkėjo teisė nutraukti sutartį, kai netinkamos kokybės daikto perdavimas yra esminis sutarties pažeidimas. Todėl, aiškinant CK 6.364 ¹ straipsnio 4 dalies 3 punkte nurodomą esminio prekės trūkumo sąvoką, gali būti vadovaujamasi kasacinio teismo praktika šiuo aspektu. Kasacinio teismo praktikoje daikto trūkumai kaip esminiai vertinami, kai yra tokie reikšmingi, kad jie pateisina sutarties nutraukimą. Sutartis esant esminiam pažeidimui nutraukiama nustačius, kad daikto trūkumai yra tokie, kad jie negali būti pašalinti; kad daikto pardavėjas atsisako ištaisyti daikto trūkumus ar atlyginti trūkumų pašalinimo išlaidas. Kai daikto trūkumai yra esminiai ir jie negali būti ištaisomi, tai pirkėjas gali pasinaudoti teise nutraukti sutartį ir reikalauti grąžinti sumokėtą kainą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-297-378/2023 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Pagal šią įstatymo nuostatą, joje nurodytu būdu pirkėjas savo teises gali ginti (nutraukti sutartį) tada, kai daikto trūkumai yra tokie reikšmingi (esminiai), kad nupirktas daiktas negali būti naudojamas pagal paskirtį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-129-403/2024 33 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). CK 6.3641 straipsnio 4 dalies 3 punkte įtvirtinta esminio trūkumo sąvoka aiškintina taip pat atsižvelgiant į Direktyvos 2019/771 preambulėje nurodytus požymius. Vienas iš kriterijų, vertinant, ar daikto trūkumas yra nedidelis ar rimtas, yra daikto gebėjimas atlikti funkcijas pagal paskirtį (CK 6.3501 straipsnio 4 dalies 1 punktas). Nustatymas, ar prekės trūkumas yra esminis (neatitiktis itin didelė, rimta), yra fakto klausimas, kuris bylą nagrinėjančio teismo turi būti sprendžiamas, kiekvienu individualiu atveju vertinant tiek pačią prekę (individualias savybes, naudojimo paskirtį), jos kainą, tiek prekės neatitikties pobūdį ir reikšmę – ar neatitiktis daro itin didelę įtaką vartotojo galimybėms naudoti prekę pagal įprastą jos paskirtį ir vartotojas negali tikėtis, kad prekė gali būti pataisyta ar pakeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-52-611/2026).

Nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti ir įrodinėjimo naštos šiame ginče paskirstymo taisyklę, t. y. ieškovas (pirkėjas) privalo įrodyti automobilio trūkumų faktą, t. y. kad automobilis neatitinka sutartyje nustatytų kokybės ar kitų kriterijų, o jeigu sutartyje tokie kriterijai nenustatyti – įprastų tokios rūšies daiktams keliamų reikalavimų. Tuo tarpu atsakovė (pardavėja) turi įrodyti, kad automobilio trūkumai atsirado jau po jo perdavimo ieškovei dėl to, kad pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, arba dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos (CK 6.333 straipsnio 3 dalis). Be to, atsakovei teigiant, kad nustatyti automobilio trūkumai yra nedideli, būtent jai tenka pareiga įrodyti jų mažareikšmiškumą.

Ieškovas trūkumų faktą grindžia 2025 m. spalio 14 d. UAB „PRIE VIADUKO“ surašytu defektiniu aktu, kuriame užfiksuota, kad automobiliui nustatyti šie gedimai: nesandarus automobilio stogas, drėgna stogo apdaila; ūžia priekinio rato guolis; neužsilenkia priekinės dešinės pusės veidrodėlis paspaudus mygtuką. Taip pat užfiksuoti šie pastebėjimai: pakeista daug priekinės ir galinės pakabos detalių; pakeisti radiatoriaus laikikliai; nesureguliuoti tarpai tarp priekinių žibintų, variklio dangčio, sparnų ir bamperio.

Teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas R. V., turintis mechaniko inžinieriaus išsilavinimą, patvirtino defektiniame akte užfiksuotus automobilio trūkumus. Liudytojas nurodė, kad asmeniškai dalyvavo juos nustatinėjant. Nustatė, kad automobilis buvo remontuotas po autoavarijos, tačiau remonto darbai atlikti nekokybiškai. Paaiškino, kad jei priekinis stiklas tinkamai įklijuotas, tačiau vis tiek pro stogą patenka vanduo į saloną, tuomet gali būti jog netinkamai atstatyta kėbulo geometrija, tačiau to be atskiro tyrimo to pasakyti negali. Jo teigimu, reikia išimti stiklą ir tikrinti geometriją. Rato guolio ūžimą nustatė pagal iš jo sklindantį garsą tiek važiuojant automobiliu, tiek sukant ratą automobilį pakėlus ant keltuvo. Dešinės pusės veidrodėlis neužsilenkia dėl mechanizmo gedimo. Vandens patekimas kelia grėsmę automobilio elektros instaliacijai. Per kurią stogo vietą tiksliai patenka vanduo į saloną neatlikus ardymo darbų tiksliai pasakyti sunku, gali ir per stoge esančią anteną. Norint sutvarkyti kapoto laisvumą, būtina perrinkti visą automobilio priekį, t. y. nuimti sparnus, buferį ir derinti, reguliuoti tarpus. Taigi įvertinus liudytojo turimą išsilavinimą, profesines žinias, jo parengto defektinio akto ir teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų nuoseklumą, teismas neturi pagrindo abejoti šių įrodymų patikimumu.

Nors ieškovas byloje taip pat kėlė abejones dėl po eismo įvykio tinkamo automobilio saugos sistemų atkūrimo, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šios sistemos faktiškai yra neatkurtos ar veikia netinkamai. Priešingai, atsakovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad po eismo įvykio saugos pagalvės buvo sumontuotos. Teismo posėdyje apklaustas liudytojas R. V. patvirtino, kad saugos sistemų atstatymui nereikia specialių sertifikatų, jos gali būti montuojamos bet kuriame autoservise. Minėtos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad ieškovas neįrodė šio trūkumo fakto (CPK 178 straipsnis).

Pažymėtina, kad teismas 2026 m. birželio 29 d. teismo posėdyje šalims išaiškino teisę prašyti skirti ekspertizę, siekiant išsiaiškinti transporto priemonės defektus (trūkumus) (CPK 212 straipsnio 1 dalis), tačiau tokio prašymo teismui ne viena iš šalių nepateikė.

Teismo vertinimu, dalį nurodytų trūkumų būtų galima vertinti kaip mažareikšmius, pavyzdžiui, automobilio priekinės dešinės pusės veidrodėlio neužsilenkimą, tačiau tokio trūkumo kaip automobilio stogo nesandarumo, dėl kurio vanduo patenka į automobilio saloną, nėra pagrindo laikyti neesminiu. Svarbu ir tai, kad tiek iš CarVertical ataskaitos, tiek iš liudytojo S. Č. paaiškinimo, matyti jog eismo įvykio metu, be kitų pažeidimų, automobiliui buvo pažeistas priekinis stiklas ir kėbulas prie priekinio stiklo, ir šie sugadinimai ieškovės buvo remontuojami prieš automobilio pardavimą. Taigi šis trūkumas susijęs su buvusiu eismo įvykiu ir po jo atliktais remonto darbais, apie ką atsakovė sąmoningai nutylėjo ir šios informacijos ieškovui nesuteikė prieš pastarajam įsigyjant automobilį. Nuolatinis vandens patekimas į saloną lietingu oru padaro negalimu automobilio naudojimą pagal paskirtį ir gali lemti kitų, gerokai didesnių gedimų atsiradimą. Kaip teismo posėdyje patvirtino liudytojas R. V., į automobilio vidų patenkanti drėgmė gali paveikti elektros instaliaciją, kas gali lemti automobilio elektroninių sistemų sutrikimus. Be to, visuotinai žinoma aplinkybė, kad nuolatinė drėgmė automobilio salone gali lemti korozijos, pelėsio bei kitų pažeidimų atsiradimą. Taigi dėl šio trūkumo automobilį pavojinga eksploatuoti.

Nors atsakovė akcentavo, kad vandens patekimas į saloną yra mažareikšmis ir greitai bei nebrangiai gali būti pašalintas, tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė buvo informuota apie šį trūkumą, ieškovas pristatė automobilį į atsakovės nurodytą partnerių servisą, tačiau jis pašalintas nebuvo. Atsakydamas į atsakovės argumentą, kad šis trūkumas buvo pašalintas, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad defektinis aktas buvo surašytas jau po trūkumų šalinimo, t. y. po priekinio stiklo perklijavimo, kuriuo buvo siekiama sustabdyti vandens patekimą į saloną, todėl teismas neturi pagrindo sutikti su atsakovės argumentu, kad nurodytas trūkumas buvo pašalintas. Taigi šiuo atveju ieškovas pasinaudojo įstatyme įtvirtina savo teisių gynimo sistema – pirmiausiai suteikė atsakovei teisę pašalinti trūkumus, tačiau paaiškėjus, kad atsakovė trūkumų nepašalino, problema – vandens pateikimas į saloną – išliko, turėjo pagrindą nepasikliauti atsakovės gebėjimu užtikrinti problemos išsprendimą ir pasirinkti kitą savo pažeistų teisių gynimo būdą.

Šiame kontekste teismas taip pat atkreipia dėmesį į teismo posėdyje duotus liudytojo R. V. paaiškinimus, jog neatlikus automobilio ardymo darbų nėra galimybės nustatyti per kurią stogo vietą į saloną patenka vanduo. Jis pažymėjo, kad jei priekinis stiklas yra įklijuotas tinkamai, tai nėra aišku per kur patenka vanduo, gali net per stoge esančią anteną. Liudytojo teigimu, siekiant nustatyti tikslią priežastį reikėtų išimti priekinį stiklą ir atlikti automobilio kėbulo geometrijos matavimus, siekiant nustatyti ar remonto metu jie buvo tinkamai atstatyti. Liudytojas be visa ko paminėjo, kad jei automobiliui tinkamai nebuvo atstatyta geometrija, tai remonto darbai užtruktų. Vertinant atsakovės argumentus, kad trūkumą šalinimas būtų nebrangus, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovės į bylą pateiktos 4 įmonių sudarytos remonto sąmatos yra preliminarios, nors sumos svyruoja nuo 350 iki 430 Eur, tačiau svarbu tai, kad visose nurodyta, jog skaičiuojamas stiklo perklijavimas, nors kaip jau minėta, tai problemos neišsprendė. Nei vienoje sąmatoje nėra vertinama, kokia būtų trūkumų šalinimo kaina, jei reikėtų atstatinėti automobilio geometriją, į ką atkreipė dėmesį teisme paaiškinimus davęs R. V.. Nors šis liudytojas pažymėjo, kad defektiniame akte užfiksuotų trūkumų šalinimas kainuotų apie 1000 Eur, tačiau tuo atveju, jei nereikėtų atstatinėti kėbulo geometrijos. Kadangi atsakovės iniciatyva atliktas priekinio stiklo perklijavimas problemos neišsprendė, vanduo į automobilio saloną patenka ir po remonto, o byloje nustatyta, kad tikrajai vandens patekimo priežasčiai nustatyti būtinas išsamesnis automobilio tyrimas ir jo dalių ardymas, taigi nėra aiški nei konkreti trūkumo priežastis, nei jam pašalinti reikalingų darbų apimtis, trukmė ir galutinė kaina, todėl atsakovės deklaruojamas pasirengimas automobilį pakartotinai remontuoti savaime neįrodo, kad nustatytas trūkumas gali būti greitai, patikimai ir nedidelėmis sąnaudomis pašalintas.

Teismas sutinka su atsakovės argumentais, kad ieškovas, būdamas pakankamai atidus ir rūpestingas, automobilio apžiūros metu galėjo pastebėti kai kuriuos išoriškai matomus trūkumus, pavyzdžiui, kad neužsilenkia galinio vaizdo veidrodėlis ar variklio dangčio laisvumą. Tačiau aplinkybė, kad ieškovas galėjo būti nepakankamai atidus vertindamas šiuos akivaizdžiai pastebimus ir pagal savo pobūdį nedidelius trūkumus, nepaneigia kitų automobilio kokybės trūkumų egzistavimo ir savaime neatleidžia atsakovės nuo atsakomybės už juos. Juolab kad esminio automobilio trūkumo – vandens patekimo į saloną pro stogą – įprastos automobilio apžiūros metu ieškovas objektyviai negalėjo nustatyti, nes šis trūkumas išoriškai nebuvo matomas ir paaiškėjo tik pradėjus automobilį eksploatuoti atitinkamomis oro sąlygomis (esant lietingam orui). Todėl ieškovo elgesys automobilio apžiūros metu nesudaro pagrindo jam perkelti neigiamų pasekmių dėl paslėpto trūkumo, kurio jis įprastos apžiūros metu negalėjo pastebėti.

Dar daugiau, atsakovė neatskleisdama ieškovui jai žinomos informacijos apie eismo įvykį, kuriame buvo apgadinta parduodama transporto priemonė, iš esmės apribojo ieškovo galimybę tinkamai įvertinti su automobilio įsigijimu susijusią riziką ir priimti informacija pagrįstą sprendimą. Akivaizdu, kad žinodamas apie automobilio dalyvavimą eismo įvykyje ir po jo atliktą remontą, protingas ir apdairus pirkėjas būtų turėjęs pagrindą automobilio techninei būklei skirti didesnį dėmesį, atlikti išsamesnę jo patikrą specializuotame autoservise ar pasitelkti specialistą atlikto remonto kokybei įvertinti, taip pat pasitikrinti jo istoriją. Todėl atsakovė negali ieškovo nepakankamu atidumu automobilio apžiūros metu grįsti savo atsakomybės nebuvimo, kai būtent jos neatskleista reikšminga informacija nesudarė ieškovui pagrindo imtis papildomų automobilio patikros priemonių.

Nors atsakovė akcentavo ir aplinkybę, kad automobilis turėjo galiojančią techninę apžiūrą, tačiau savaime ši aplinkybė taip pat nepaneigia nustatytų automobilio defektų. Pažymėtina, kad vien faktas, jog automobiliui nesenai buvo atlikta techninė apžiūra ir automobilis pripažintas tinkamu eksploatacijai, nėra pakankamas konstatuoti, jog automobilis neturi defektų. Kitaip tariant, galiojanti techninė apžiūra nereiškia, kad atliekant techninę apžiūrą, automobiliui galėjo būti nustatyti visi defektai, kurie buvo nustatyti UAB „PRIE VIADUKO“ defektiniame akte. Privalomoji techninė automobilio apžiūra nėra skirta atskleisti visus galimus automobilio trūkumus, ji skirta tik įvertinti automobilio būklę saugumo požiūriu, suteikiant galimybę jį naudoti eisme. Pažymėtina ir tai, kad atliekant privalomąją automobilio techninę apžiūrą jo stogo sandarumas nėra tikrinamas, todėl aplinkybė, kad automobiliui buvo nesenai atlikta techninė apžiūrą, savaime nepaneigia neakivaizdaus (paslėpto) defekto egzistavimo.

Teismas taip pat neturi pagrindo sutikti ir su atsakovės argumentu, kad mažesnė nei analogiškų transporto priemonių rinkos kaina patvirtina, jog automobilis buvo parduotas pigiau būtent dėl jo dalyvavimo eismo įvykyje ir po jo atlikto remonto. Visų pirma, automobilio pardavimo kainą vienašališkai nustatė pati atsakovė, todėl vien aplinkybė, kad ši kaina galėjo būti mažesnė už kitų rinkoje siūlomų analogiškų automobilių kainas, savaime neatskleidžia tokios kainodaros priežasčių ir neįrodo, kad kainos skirtumas buvo nulemtas būtent automobilio eismo įvykio istorijos. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kaip atsakovė apskaičiavo automobilio pardavimo kainą ir kokia jos dalimi buvo įvertinta būtent ankstesnio eismo įvykio bei atlikto remonto aplinkybė. Be to, tokia atsakovės pozicija nėra nuosekli. Atsakovės atstovas M. K. teismo posėdyje pats pripažino, kad informacija apie automobilio dalyvavimą eismo įvykyje skelbime nebuvo nurodyta sąmoningai, nes jos atskleidimas apsunkintų automobilio pardavimą. Ši informacija nebuvo nurodyta nei bendraujant su pirkėjais, nei pirkimo dokumente. Todėl, teismo vertinimu, atsakovė negali kartu remtis argumentu, kad ieškovui buvo pritaikyta mažesnė kaina dėl aplinkybės, kurios reikšmės kainai jam sąmoningai neatskleidė. Kad mažesnė kaina galėtų būti siejama su konkrečiu automobilio trūkumu ar jo istorijos aplinkybe, pirkėjas bent jau turėtų būti apie tokią aplinkybę informuotas ir suprasti, kad mažesne kaina įsigyja automobilį, turintį atitinkamą savybę ar su ja susijusią riziką. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos profesionaliam pardavėjui (verslininkui) reikšmingą informaciją apie parduodamą daiktą nutylėti, o vėliau, kilus ginčui dėl jo kokybės, vien mažesne pardavimo kaina pateisinti pareigos atskleisti vartotojui reikšmingą informaciją apie automobilio istoriją nevykdymą. Todėl mažesnė automobilio pardavimo kaina nepatvirtina nei to, kad ja buvo įvertinta automobilio eismo įvykio istorija, nei to, kad ieškovas, įsigydamas automobilį už tokią kainą, prisiėmė su neatskleista jo istorija ar trūkumais susijusią riziką.

Nagrinėjamu atveju ieškovas automobilį įgijo sutuoktinės asmeniniams poreikiams tenkinti, turėdamas pagrįstą lūkestį jį iš karto įprastai ir saugiai naudoti pagal tiesioginę paskirtį. Ieškovas, įsigydamas automobilį iš profesionalaus pardavėjo, juolab parduodamą kaip idealios būklės ir neturintį jokių defektų, turėjo pagrįstą lūkestį, kad transporto priemonė bus tinkama kasdieniam naudojimui įvairiomis oro sąlygomis ir nereikalaus neatidėliotinų bei iš anksto nenumatytų remonto darbų. Automobilio sandarumas yra viena iš esminių jo tinkamumo įprastai eksploatacijai sąlygų, o į saloną patenkantis vanduo ne tik riboja galimybę automobilį naudoti įvairiomis oro sąlygomis, bet ir gali paveikti jo elektros bei elektronines sistemas, sukelti koroziją ir papildomus gedimus. Trūkumo reikšmingumą patvirtina ir tai, kad jo priežastis nėra galutinai nustatyta, o atsakovės iniciatyva atliktas remontas problemos neišsprendė. Taip pat nėra žinoma tolesnio remonto apimtis, trukmė ir kaina. Taigi paaiškėjus esminiam automobilio trūkumui, lėmusiam prarastą galimybę jį eksploatuoti ir naudoti pagal tikslinę paskirtį, ieškovas iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties.

Teismui įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, šalių, jų atstovų, liudytojų paaiškinimus, darytina išvada, kad ieškovas tinkamai įgyvendino jam tenkančią įrodinėjimo pareigą ir įrodė įsigyto daikto – naudoto automobilio – esminį kokybės trūkumą, dėl kurio automobilio naudoti pagal jo tiesioginę paskirtį nėra galimybių, o atsakovė neįrodė, jog pardavė ieškovui tinkamos kokybės automobilį, kad automobilio trūkumai atsirado po pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo dėl ieškovo ar trečiųjų asmenų kaltės, kad šie trūkumai nepriklauso nuo priežasčių, atsiradusių iki automobilio pardavimo, bei kad jie gali būti greitai ir nedidelėmis sąnaudomis pašalinti. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad yra pagrindas taikyti pirkėjo reikalaujamą teisių gynimo būdą, nustatytą CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte.

Dėl restitucijos taikymo

Atsižvelgiant į tai, kad nutraukus sutartį jos šalių daugiau nebesieja sutartiniai santykiai, o sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo, yra pagrindas taikyti dvišalę restituciją ir įpareigoti šalis grąžinti tai, ką jos gavo pagal sutartį, kurią vėliau reikalavo nutraukti (CK 6.222 straipsnio 1 dalis). Teismas, taikydamas restituciją, išsiaiškina svarbias restitucijai taikyti aplinkybes, t. y. ar ginčijamas turtas yra išlikęs, ar nėra pagerintas, ar apskritai galima taikyti restituciją natūra. CK 6.222 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tais atvejais, kai grąžinimas natūra neįmanomas ar šalims nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais, jeigu toks atlyginimas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2005).

Nagrinėjamoje byloje teismas nenustatė aplinkybių, kurios paneigtų galimybę taikyti restituciją natūra (CK 6.146 straipsnio 1 dalis). Taigi ieškovo reikalavimas tenkintinas – pirkimo – pardavimo sutartis nutrauktina ir taikytina restitucija, t. y. iš ieškovo atsakovei priteisiama ginčo transporto priemonė, o iš atsakovės ieškovui priteistina sumokėta automobilio kaina, t. y. 15200 Eur (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktas, CPK 185 straipsnis).

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas (CK 6.210 straipsnio l dalis). Todėl ieškovui iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis).

Dėl nuostolių priteisimo

CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.

Ieškovo pateiktas apmokėjimo kvitas patvirtina, kad jis už automobilio apžiūrą ir akto parengimą UAB „PRIE VIADUKO“ sumokėjo 200,00 Eur, už automobilio įregistravimą 56,91 Eur. Teismo vertinimu, ieškovo prašomi priteisti nuostoliai yra pagrįsti ir įrodyti, todėl šį reikalavimas tenkintinas ir iš atsakovės priteistinas 256,91 Eur nuostolių atlyginimas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

CPK 93 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos) (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Ieškovas prašo priteisti iš atsakovės už ieškinį sumokėtą 356 Eur žyminį mokestį, 2270 Eur išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti ir 484 Eur už suteiktas paslaugas, pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus.

Ieškinį tenkinus, ieškovui iš atsakovės priteistinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos – 356 Eur žyminis mokestis ir 2270 Eur už advokato padėjėjo teisinę pagalbą.

CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punktas numato, kad prie išlaidų susijusių su bylos nagrinėjimu priskiriamos kitos būtinos ir pagrįstos išvados. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punktą (atitinkantį šiuo metu galiojančio CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punkto redakciją), yra pažymėjęs, kad tam, jog įstatyme tiesiogiai neišvardytos išlaidos galėtų būti pripažintos išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, jos turi atitikti abi CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytas sąlygas, t. y. jos turi būti būtinos ir pagrįstos. Ar turėtos išlaidos buvo būtinos, sprendžiama pagal tai, ar asmuo neišvengiamai turėjo patirti šias išlaidas dėl bylos nagrinėjimo, ar nebuvo įmanoma apsieiti ir be jų, ar išlaidos nėra perteklinės ir neprotingos. Išlaidų pagrįstumo sąlyga reiškia, kad turėtas išlaidas būtina įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2009, 2023 m. birželio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-186-1120/2023, 76 punktas).

Ieškovas pateikė įrodymus, kad UAB „Asistavita“ už nekilnojamojo turto atskaitą (duomenys neskelbtini), kuria buvo vertinti automobilio Toyota CH-R, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), identifikavimo numeris (VIN) (duomenys neskelbtini), trūkumai, sumokėjo 484 Eur. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovui išreiškus poziciją, kad turto vertintojas negali vertinti automobilio techninės būklės, o į pateiktą sąmatą įtraukti nenumatyti darbai, kurie ją nepagrįstai išpučia, ieškovės atstovas atsikirto, kad šia ataskaita įrodinėja ne remonto kaštus, o faktą apie automobilio dalyvavimą eismo įvykyje. Teismo vertinimu, nėra pagrindo šio įrodymo pripažinti būtinu, kadangi ginčo byloje, kad automobilis buvo dalyvavęs eismo įvykyje nebuvo, šią aplinkybę pripažino ir pati atsakovė. Todėl ieškovo patirtas 484 Eur turto vertinimo išlaidas teismas vertina kaip perteklines, be kurių bylos procese buvo įmanoma apsieti, todėl nėra pagrindo jų priteisti iš atsakovės.

Teismo patirtos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos šioje byloje neviršija 8 Eur kiekvienai šaliai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2023 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-386/1K-411 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“, todėl nepriteisiamos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263 – 265, 270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Nutraukti 2025 m. rugsėjo 29 d. ieškovo R. P., gim. (duomenys neskelbtini) ir atsakovės UAB „Bimmerlot”, juridinio asmens kodas 306340183, sudarytą transporto priemonės Toyota CH-R, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), identifikavimo numeris (VIN) (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį.

Priteisti ieškovui R. P., gim. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės UAB „Bimmerlot”, juridinio asmens kodas 306340183, 15200 Eur (penkiolika tūkstančių du šimtus eurų) sumokėtus už transporto priemonę, 256,91 Eur (dviejų šimtų penkiasdešimt šešių eurų 91 ct) nuostolius, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą (15456,91 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. gruodžio 18 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 356 Eur (trijų šimtų penkiasdešimt šešių eurų) žyminį mokestį ir 2270 Eur (du tūkstančius du šimtus septyniasdešimt eurų) atstovavimo išlaidų.

Grąžinti atsakovės UAB „Bimmerlot”, juridinio asmens kodas 306340183, nuosavybėn transporto priemonę Toyota CH-R, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), identifikavimo numeris (VIN) (duomenys neskelbtini).

Įpareigoti atsakovę UAB „Bimmerlot”, juridinio asmens kodas 306340183, per 3 (tris) darbo dienas nuo pinigų grąžinimo ieškovui, savo lėšomis pasiimti transporto priemonę – Toyota CH-R, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), identifikavimo numeris (VIN) (duomenys neskelbtini).

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.