Šiaulių apygardos teismo nutartis

Š I A U L I Ų A P Y G A R D O S T E I S M A S N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Čebatoriūtė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės (apeliantės) uždarosios akcinės bendrovės „D.“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 12 d. nutarties, kuria buvo išspręstas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „D.“ patikslinto ieškinio priėmimo klausimas civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „D.“ ieškinį atsakovams (duomenys neskelbtini) miesto 7 notarų biuro notarei J. P. ir Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tretiesiems asmenims: S. R., J. S., I. B., A. S., M. S., V. V., E. R., M. B., D. T., A. P., I. S. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

Dėl reikalavimo notarei teismas buvo atkreipęs dėmesį, kad pirminiame ieškinyje nebuvo konkrečiai nurodyta, kokį veiksmą ar neveikimą notaras atliko, kokią konkrečią pareigą ieškovei pažeidė ir kaip būtent toks veiksmas ar neveikimas sukėlė ieškovei neturtinę žalą.

Dėl reikalavimo Lietuvos Respublikai teismas buvo nurodęs, kad ieškovė teigia nebuvusi įtraukta į 2010 m. vykusį civilinį procesą, nors pati nurodo žemės sklypus įsigijusi tik 2011 m. rugsėjo 29 d. Todėl ieškovei buvo konkrečiai pavesta paaiškinti, kokią materialiąją teisę ar teisėtą interesą ji turėjo 2010 m. procese, dėl kokių aplinkybių tuo metu turėjo būti įtraukta į bylą ir koks yra priežastinis ryšys tarp nurodomų valstybės veiksmų ir pačiai bendrovei kilusios žalos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai), todėl pasisako dėl ieškovės atskirojo skundo.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas nutarė laikyti nepaduotu ieškovės ieškinio dalį, kuria ieškovė prašė priteisti iš atsakovų (duomenys neskelbtini) miesto 7-ojo notarų biuro notarės J. P. 1 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir iš Lietuvos Respublikos 1 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir grąžino ją padavusiai ieškovei, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl atskirojo skundo argumentų

Nagrinėjamu atveju apeliantė UAB „D.“ nesutinka su skundžiama nutartimi, argumentuodama, kad ieškinio trūkumai buvo pašalinti. Pirmosios instancijos teismas pažeidė imperatyvias normas, nepagrįstai pritaikė ieškinio trūkumų šalinimo institutą.

Asmens teisė į teisminę gynybą įtvirtinta EŽTK 13 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnyje.

CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatyme nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Nors asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – tai fundamentali ir pamatinė teisė, vis dėlto tai nereiškia, kad ši teisė yra absoliuti ir įstatymų leidėjas procesiniuose įstatymuose negali nustatyti kreipimosi į teismą tvarkos ar tam tikrų formalių reikalavimų, kuriuos turi atitikti teismui pateikiamas kreipimasis. Pažeista asmens teisė gali būti apginta teismine tvarka tik tuo atveju, jeigu egzistuoja teisės kreiptis į teismą prielaidos ir asmuo savo teisę į teisminę gynybą realizuoja nepažeisdamas šios teisės tinkamo realizavimo sąlygų.

Dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Vadovaujantis CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktais, ieškinyje, be kita ko, ieškovas turi nurodyti ieškinio dalyką (t. y. materialųjį teisinį reikalavimą), taip pat ir faktinį ieškinio pagrindą (t. y. aplinkybes, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą). Šie du esminiai ieškinio elementai apibrėžia teisminio nagrinėjimo ribas ir jau ieškinio padavimo stadijoje privalo būti suformuoti aiškiai ir tiksliai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas ne tik leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas, bet ir sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus (atsiliepimą), taip užtikrinant ginčo šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą. Pareiškiantis ieškinį asmuo privalo tinkamai surašyti ieškinio pareiškimą, aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą tam, kad teismas, vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis), galėtų tinkamai pasiekti vieną iš savo tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-271-313/2017 23 punktą ir jame nurodytą praktiką).

Kasacinio teismo išaiškinta, kad ginčas privalo būti išspręstas pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, teismas negali pats nei suformuluoti už ieškovą ieškinio dalyko ir pagrindo, nei, spręsdamas bylą, pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo ar taikyti alternatyvius pažeistų teisių gynimo būdus (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-429-701/2017).

CPK 115 straipsnyje įtvirtintas ieškinio trūkumų šalinimo institutas sudaro galimybę besikreipiančiam asmeniui ištaisyti ieškinio trūkumus, teismui neatsisakant priimti su trūkumais pateikto ieškinio. Ieškinio trūkumų šalinimo instituto taikymas yra skirtas tiek galimybei dalyvaujantiems byloje asmenims efektyviai gintis nuo pareikšto ieškinio, tiek koncentruotam ir ekonomiškam teismo procesui užtikrinti.

Pagal CPK 115 straipsnio 3 dalį, jeigu dalyvaujantis byloje asmuo, pateikęs procesinį dokumentą, pagal teismo nurodymus ir nustatytu terminu nepašalina trūkumų, procesinis dokumentas laikomas nepaduotu ir teismo nutartimi grąžinamas jį padavusiam asmeniui.

Taigi iš esmės ieškinio trūkumų šalinimo institutas gali būti taikomas tada, kai, netinkamai suformulavus ieškinio dalyką ar pagrindą, apskritai iš pareikšto ieškinio neaiškus ieškovo reikalavimas, jo pagrindas ar ribos ir dėl šių aplinkybių teismo procesas apskritai negali būti pradėtas. Tokia ieškinio trūkumų šalinimo instituto samprata atsispindi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2009).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, nustatydamas procesinio dokumento trūkumus ir nurodydamas terminą jiems pašalinti, turėtų suprantamai išaiškinti į teismą besikreipiančiam asmeniui, kokie konkretūs trūkumai trukdo ieškinį priimti ar priimtą nagrinėti ir kaip juos reikėtų taisyti. Teismas nutartyje dėl ieškinio trūkumų turėtų išvardyti šalintinus trūkumus ir nurodyti jų šalinimo būdus. Pagal teisinį reglamentavimą trūkumų šalinimo instituto normose leidžiama laikyti ieškinį nepaduotu tik tuo atveju, kai nepašalinti teismo nutartimi konkretizuoti trūkumai (CPK 115 straipsnio 2, 3 dalys, 138 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2013).

Vertinant, ar procesinio dokumento trūkumai sudaro esmines kliūtis tolesnei proceso eigai, ieškinio atveju - ieškiniui priimti - reikėtų įvertinti keletą aspektų. Pirma, koks yra ieškinyje nenurodytų duomenų, nustatytų CPK 111 ir 135 straipsniuose, tikslas ir pobūdis. Antra, ar nenurodyti duomenys yra reikšmingi būtent sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą, ar jie gali būti patekti vėlesniuose proceso etapuose, t. y. parengiamojo teismo posėdžio metu (CPK 230 straipsnio 1 dalis). Trečia, ar nenurodyti duomenys yra į teismą besikreipiančio asmens neatidumo (nerūpestingumo) padarinys, ar į teismą besikreipiantis asmuo nurodo ir pateikia įrodymus, kad dėl objektyvių priežasčių negalėjo atitinkamų duomenų pateikti ieškinyje. Ketvirta, ar nenurodyti duomenys jau yra žinomi teismui ir ar teismas gali juos nesudėtingai gauti (pasinaudojęs teismų informacine sistema LITEKO, kitomis teismui prieinamomis informacinėmis sistemomis). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymo ieškovui keliamas reikalavimas kreipiantis į teismą suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą negali būti aiškinamas taip, jog iš ieškovo jau kreipimosi į teismą momentu būtų pareikalauta įrodyti pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Kaip nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, ieškinio pareiškime ieškovas turi nurodyti, bet ne įrodyti ieškinio pagrindą, todėl atsisakyti priimti ieškinio pareiškimą dėl neaiškaus ieškinio dalyko ar pagrindo formulavimo teismas gali tada, jei iš pareikšto ieškinio yra neaiškus ieškovo reikalavimas, jo pagrindas ar ginčo ribos, dėl ko teismo procesas negali būti pradėtas.

Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 1 d. nutarties turinio nustatyta, kad sprendžiant ieškovės (apeliantės) ieškinio priėmimo klausimą ieškovei buvo nustatytas terminas pašalinti ieškinio trūkumus, tarp jų: 1) nurodyti, kokiais konkrečiais atsakovų veiksmais bendrovės (ieškovės) dalykinė reputacija buvo pažeista, kokie konkretūs neigiami padariniai dėl to kilo pačios bendrovės veiklai, santykiams su klientais, kontrahentais ar kitais asmenimis, ir kokiais duomenimis tokios aplinkybės grindžiamos; 2) individualizuoti ieškinio faktinį pagrindą pagal kiekvieną atsakovą. Konkrečiai nurodyti, kokį veiksmą ar neveikimą notaras atliko, kokią konkrečią pareigą ieškovei pažeidė ir kaip būtent šis veiksmas ar neveikimas sukėlė UAB „D.“ prašomą atlyginti neturtinę žalą; 3) paaiškinti, kokią materialiąją teisę ar teisėtą interesą UAB „D.“ turėjo 2010 m. vykusiame procese ir dėl kokių konkrečių aplinkybių ji tuo metu turėjo būti įtraukta į bylą; 4) aiškiai nurodyti konkrečią pažeistą juridinio asmens neturtinę vertybę, kiekvieno atsakovo konkrečius veiksmus ar neveikimą, jais sukeltus neigiamus padarinius pačiai UAB „D.“, priežastinį ryšį tarp veiksmų ir nurodomos žalos bei įrodymus, kuriais šios aplinkybės grindžiamos.

Apeliantė (ieškovė) atskiruoju skundu ginčydama skundžiamą teismo nutartį, kuria teismas nutarė laikyti nepaduotu ieškinį dėl žalos atlyginimo nustatytu terminu nepašalinus trūkumų, argumentuoja, kad skundžiama nutartis (2026 m. rugsėjo 12 d. nutartis) priimta formaliai vertinant ieškinio trūkumų šalinimą, pirmosios instancijos teismas turėjo paskirti parengiamąjį posėdį.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas 2026 m. rugsėjo 1 d. nutartimi nustatydamas procesinio dokumento trūkumus ir nurodydamas terminą jiems pašalinti, suprantamai išaiškino į teismą besikreipiančiam asmeniui (ieškovei), kokie konkretūs trūkumai trukdo ieškinį priimti ir kaip juos reikėtų taisyti, t. y. teismas nutartyje dėl ieškinio trūkumų išvardino šalintinus trūkumus, juos konkretizavo ir nurodė jų šalinimo būdus.

Bylos duomenys patvirtina, kad per teismo nustatytą terminą ieškovė nors pateikė patikslintą ieškinį ir sumokėjo žyminį mokestį, tačiau esminių pirmosios instancijos teismo nurodytų trūkumų nepašalino. Vietoje to ieškovė nurodė, kad teismas turėjo skirti parengiamąjį posėdį, motyvuodama, kad pateiktas patikslintas ieškinys yra pakankamai aiškus, reikalavimo dalyko esmė, reikalavimo pagrindas ir ribos suprantami, o tam tikrų šiais klausimais ieškinyje esančių netikslumų pašalinimas iš esmės nieko nekeistų ir nebūtų staigmena atsakovui. Tačiau įvertinus patikslintą ieškinį, nebuvo šalinami esminiai ieškinio trūkumai – nepatikslintas ieškinio faktinis pagrindas, nenurodyti šalių teisiniai santykiai, nepateikti įrodymai pagrindžiantys žalą ir priežastinį ryšį tarp žalos ir veiksmų, bei jų teisinis pagrindas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien deklaratyvus apeliantės teiginys, kad pirmosios instancijos teismas formaliai vertino ieškinio trūkumų šalinimą ir neįvertino jo atliktų procesinių veiksmų bei pateikto patikslinto ieškinio, nepaneigia bylos duomenų, iš kurių matyti, kad per teismo nustatytą terminą ieškovė iš esmės pagrindinių 2026 m. rugsėjo 1 d. nutartyje nurodytų ieškinio trūkumų taip ir nepašalino.

Kaip minėta, pagal teisinį reglamentavimą trūkumų šalinimo instituto normose leidžiama laikyti ieškinį nepaduotu tik tuo atveju, kai nepašalinti teismo nutartimi konkretizuoti trūkumai (CPK 115 straipsnio 2, 3 dalys, 138 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ieškovė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 1 d. nutartyje nurodytų ieškinio trūkumų tinkamai nepašalino, t. y. ieškovė nenurodė įrodymų, patvirtinančių teiginius apie dalykinės reputacijos praradimą ir verslo partnerių elgesį; ieškovė nepaaiškino, kokius konkrečius duomenis, registrą, dokumentą ar teisinę aplinkybę notaras turėjo patikrinti, kokia konkreti jo, kaip notaro, pareiga to reikalavo, kokiu konkrečiu veiksmu ar neveikimu ši pareiga buvo pažeista ir kaip toks pažeidimas nulėmė būtent ieškovės dalykinės reputacijos pablogėjimą. Nėra išdėstyta nuosekli faktinė priežastinio ryšio grandinė tarp 2011 m. atlikto notarinio veiksmo ir patikslintame ieškinyje nurodomo dabartinio verslo partnerių elgesio. Nenurodyta, kokiu būdu notarui priskiriamas neveikimas tapo žinomas ieškovės partneriams, kaip tai paveikė jų vertinimą apie bendrovę ir kokie konkretūs neigiami padariniai dėl to atsirado.

Nors ieškovė patikslintame ieškinyje iš esmės pakartojo teiginį, kad teismas neįtraukė ieškovės į civilinę bylą Nr. 2-112-729/2010, tačiau nepašalintas esminis 2026 m. rugsėjo 1 d. nutartyje aiškiai įvardytas prieštaravimas: pati ieškovė nurodo, kad ginčo žemės sklypus įsigijo tik 2011 m. rugsėjo 29 d., tačiau nepaaiškino, kokią materialiąją teisę ar įstatymo saugomą interesą ji turėjo 2010 m. vykusiame procese ir kokiu teisiniu bei faktiniu pagrindu tuo metu turėjo būti įtraukta į bylą. Taip pat nepaaiškino, kaip 2010 m. teismo procesinis veiksmas, kurio neteisėtumo faktinis pagrindas liko neatskleistas, sukėlė juridiniam asmeniui patikslintame ieškinyje nurodomą dalykinės reputacijos žalą. Taigi ieškovė neindividualizavo nei valstybės veiksmų neteisėtumo faktinio pagrindo, nei jų priežastinio ryšio su prašoma atlyginti žala. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovė – juridinis asmuo, kuriam keliami aukštesnio elgesio standartai, be to, kuris yra atstovaujamas profesionalaus teisininko – advokato, kuris ir turėjo tinkamai paruošti procesinį dokumentą kreipimuisi į teismą, bet neparuošė.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas iš esmės nesutinka su atskirojo skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis priimta pernelyg formaliai, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo taikyti trūkumų šalinimo instituto, o paskirti parengiamąjį posėdį. Įvertinęs ieškovės tiek ieškinio, tiek patikslinto ieškinio turinį, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad pareikštame patikslintame ieškinyje yra neaiškus ieškovės reikalavimas, jo pagrindas ar ginčo ribos, dėl ko pirmosios instancijos teisme procesas negali būti pradėtas.

Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškinio trūkumai nebuvo pašalinti, ir, vadovaudamasis CPK 115 straipsnio 3 dalimi, teisėtai ieškinį laikė nepaduotu bei grąžino jį padavusiam asmeniui.

Dėl procesinės bylos baigties

Remdamasis tuo, kas aukščiau aptarta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškinio trūkumus ir taikydamas trūkumų šalinimo institutą, kiek tai susiję su esminiais ieškinio trūkumais, tinkamai taikė procesinės teisės normas, todėl ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, tad naikinti ją remiantis atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338–339 straipsniais, teismas,

n u t a r i a: atskirąjį skundą atmesti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti nepakeistą Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.