Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-282-616/2026

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-10-14
Bylos Nr.: 1A-282-616/2026
Teisminio proceso Nr.: 1-01-5-00007-2026-4
Bylos rūšis: Baudžiamoji byla

Teisėjai: Ernesta Montvidienė, Gražvydas Poškus, Gintarė Bunikienė
Nuteistasis: R. R.

Kategorijos

1.1.7.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
1.2.17.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-282-616/2026 Teisminio proceso Nr. 1-01-5-00007-2026-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.5; 1.2.17.3.1; 2.4.6.1 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 14 d. Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintarės Bunikienės, Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Gražvydo Poškaus,

sekretoriaujant Jurgitai Juškuvienei,dalyvaujant prokurorui Viktorui Roščenkovui,nuteistojo R. R. gynėjui advokatui Edenui Leleivai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. gynėjo advokato Edeno Leleivos apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. birželio 18 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 199² straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir skirta sumažinta bausmė – laisvės atėmimas 8 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, ši bausmė visiško bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. liepos 17 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta baudos bausme, ir R. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 8 mėnesiams ir bauda 194 MGL (9 700 Eur).

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalimi, 6 dalies 5, 8, 7 punktais, R. R. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, be intensyvios priežiūros, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį: pradėti dirbti arba mokytis, tęsti darbą ar mokslą; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; nuo 22.00 val. iki 6.00 val. neišeiti iš namų (nuolatinės gyvenamosios vietos), jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi.

Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nuspręsta R. R. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti pradėjus vykdyti bausmę.

Išaiškinta, kad R. R. paskirtą baudą (194 MGL (9700,00 Eur) privalo sumokėti iki 2027 m. vasario 1 d.

Vadovaujantis BK 27 straipsniu, R. R. pripažintas recidyvistu.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, konfiskuota valstybės nuosavybėn nusikalstamos veikos padarymo priemonė – automobilis „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), registruotas I. P. vardu, faktiškai priklausantis R. R., 1 800 Eur vertės.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: automobilį „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), automobilio užvedimo raktelį ir transporto priemonės registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), perduoti už konfiskaciją atsakingai institucijai – Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos; 500 vnt. cigarečių pakelių „Winston Blue“, 1000 vnt. cigarečių pakelių „Marlboro Gold“, 3 vnt. kartoninių dėžių, žalios spalvos polietileninį maišą – sunaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Bylos esmė

R. R. pripažintas kaltu pagal BK 199² straipsnio 1 dalį už tai, kad pažeisdamas nustatytą tvarką – 2004 m. gegužės 26 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Dėl fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių patvirtinimo“ 3 punkto, 3.1., 3.1.1. papunkčių reikalavimus, numatančius, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais banderolėmis, iš tiksliai nenustatyto asmens, vietos, laiko, bet ne vėliau kaip iki 2025 m. lapkričio 20 d. 23.50 val. neteisėtai įgijo akcizais apmokestinamas prekes – cigarečių pakelius „Winston Blue“ 500 vnt., „Marlboro Gold“ 1 000 vnt., nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais banderolėmis, 7 973 Eur vertės, bei jas laikė ir gabeno transporto priemonėje „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kol (duomenys neskelbtini), po sustabdymo patikrinimui šias cigaretes surado ir paėmė valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnai.

Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistojo R. R. gynėjas advokatas Edenas Leleiva prašo pakeisti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. birželio 18 d. nuosprendį ir R. R. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnio 1 dalyje, padarymą vietoje laisvės atėmimo bausmės paskirti baudą, jos dydį ir sumokėjimo tvarką nustatant apeliacinės instancijos teismo nuožiūra; atitinkamai, pakeitus bausmės rūšį, iš naujo išspręsti bausmių subendrinimo klausimą pagal BK 64 straipsnio nuostatas su Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. liepos 17 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta neatlikta baudos dalimi.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.

Teigia, kad nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi dėl jam parinktos laisvės atėmimo bausmės rūšies ir šios bausmės individualizavimo. Nuteistojo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nors ir atidėjo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nepagrįstai neparinko švelnesnės sankcijoje numatytos bausmės rūšies – baudos, o laisvės atėmimo bausmės būtinumą pagrindė nepakankamai individualizuotais ir iš esmės nuteistajam nepalankių aplinkybių akcentavimu paremtais motyvais.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pats konstatavo reikšmingas nuteistajam palankias aplinkybes: R. R. visiškai pripažino kaltę, nuoširdžiai gailėjosi ir tai yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Be to, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nusikalstama veika buvo nutraukta iškart po jos padarymo, prekės į apyvartą nepateko ir reikšmingų padarinių nesukėlė. Pasak nuteistojo gynėjo, šios aplinkybės turėjo esminę reikšmę sprendžiant ne tik dėl BK 75 straipsnio taikymo, bet, pirmiausia, dėl pačios bausmės rūšies. Nuteistojo gynėjo teigimu, jeigu pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo atlikimo, kad jis suprato padarytos veikos pavojingumą, kritiškai vertina savo elgesį, po veikos įsidarbino ir gauna legalias pajamas, turėjo būti itin aiškiai motyvuota, kodėl šiuo konkrečiu atveju neužtenka sankcijoje numatytos švelnesnės bausmės rūšies – baudos.

Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog R. R. yra dirbantis, nuo 2026 m. birželio 1 d. gauna legalias pajamas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra išsituokęs, turi keturis nepilnamečius vaikus, turi negalią, po nusikalstamos veikos padarymo naujų nusikalstamų veikų nepadarė ir tai nėra formalios ar nereikšmingos aplinkybės. Priešingai, jos rodo, kad nuteistasis turi socialinių ryšių, darbo santykius ir realų pagrindą resocializuotis visuomenėje. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas laisvės atėmimo bausmę, iš esmės akcentavo ankstesnį teistumą, ankstesnės baudos nesumokėjimą ir administracines nuobaudas. Tvirtina, kad toks motyvavimas nėra pakankamas laisvės atėmimo bausmei pagrįsti, nes neatsako į pagrindinį bausmės individualizavimo klausimą – kodėl būtent laisvės atėmimas, net ir atidedant jo vykdymą, yra būtinesnė ir teisingesnė valstybės reakcija nei bauda, kai pati nusikalstama veika nesukėlė reikšmingų padarinių, prekės buvo sulaikytos, nuteistasis prisipažino, gailėjosi ir po veikos ėmėsi socialiai pozityvių veiksmų.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas R. R. laisvės atėmimo bausmę ir vertindamas jo asmenybę, neigiamai akcentavo tai, jog ankstesniu Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. liepos 17 d. teismo baudžiamuoju įsakymu jam paskirta 194 MGL, t. y. 9 700 Eur, bauda nėra sumokėta, tačiau toks šios aplinkybės vertinimas yra klaidingas, nes pats pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad šiai baudai sumokėti nustatytas terminas iki 2027 m. vasario 1 d. Vadinasi, skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu baudos sumokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs. Teigia, kad ši aplinkybė yra ypač reikšminga vertinant pirmosios instancijos teismo argumentą, jog R. R. turi būti parinkta griežtesnė bausmės rūšis – laisvės atėmimas, nes ankstesnė bauda nebuvo sumokėta. Teigia, kad pašalinus šį nepagrįstą argumentą iš bausmės individualizavimo motyvų, lieka teismo paties nustatytos nuteistajam palankios aplinkybės, kurios sudaro pagrindą spręsti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus švelnesnę sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą.

Papildomai pažymi, kad visos trys nusikalstamos veikos, dėl kurių nuteistasis buvo nuteistas trimis atskirais nuosprendžiais, iš esmės buvo padarytos per gana nedidelį laiką ir po to jokia kita nusikalstama veika nebuvo padaryta. Teigia, kad būtent ši aplinkybės mažina nuteistojo pavojingumo ir nusikalstamo pasikartojimo iliuziją, nuteistasis priėjo išvadas iš savo netinkamo elgesio ir jau yra pasikeitęs į gerąją pusę, todėl nebuvo pagrindo skirti laisvės atėmimo bausmės.

Nuteistojo gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nepakankamai motyvavo administracinių nuobaudų reikšmę. Nuosprendyje nurodyta, kad R. R. per pastaruosius metus baustas administracine tvarka ir nėra duomenų apie baudų sumokėjimą, tačiau nėra individualizuota, kokio pobūdžio administraciniai nusižengimai buvo padaryti, kiek jie susiję su nagrinėjama nusikalstama veika, ar jie iš tikrųjų patvirtina didesnį nuteistojo pavojingumą, ar tik formaliai pablogina jo charakteristiką.

Pasak nuteistojo gynėjo, šiuo atveju yra pagrindas teigti, kad baudos bausmė, nustatant realiai įvykdomą jos sumokėjimo terminą arba išdėstymą, geriau atitiktų BK 41 ir 54 straipsniuose įtvirtintus bausmės tikslus negu laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas. Bauda, ypač atsižvelgiant į tai, kad veika yra ekonominio pobūdžio, būtų tiesiogiai susijusi su padarytos veikos pobūdžiu, kartu išlaikytų baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumą ir neardytų nuteistojo darbo bei socialinių ryšių.

Taip pat pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje, vertinant nuteistojo asmenybę ir pripažįstant jį recidyvistu, nurodytas ir Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. gegužės 8 d. nuosprendis, kuriuo R. R. pripažintas kaltu pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, tačiau kartu pačiame nuosprendyje pažymėta, jog šis nuosprendis neįsiteisėjęs ir dėl jo pateiktas apeliacinis skundas. Nuteistojo vertinimu, neįsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis negali būti naudojamas kaip savarankiškas pagrindas jo padėčiai sunkinti ar jo asmenybei vertinti taip, tarsi kaltumas kitoje byloje jau būtų galutinai nustatytas. Tokia nuoroda į neįsiteisėjusį nuosprendį kelia pagrįstų abejonių dėl nekaltumo prezumpcijos principo laikymosi ir dėl to, ar pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesustiprino neigiamo nuteistojo asmenybės vertinimo.

Apibendrintai teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas, nes bausmės individualizavimo motyvai nėra pakankami pagrįsti laisvės atėmimo bausmės rūšies parinkimą, kai teismo paties nustatytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą spręsti dėl baudos paskyrimo.

Atsiliepimas

Atsiliepimų į nuteistojo R. R. gynėjo advokato Edeno Leleivos apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras Viktoras Roščenkovas prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo R. R. gynėjas advokatas Edenas Leleiva prašė gynėjo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo R. R. gynėjo advokato Edeno Leleivos apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistojo R. R. gynėjo advokato Edeno Leleivos apeliaciniame skunde nuteistojo R. R. kaltė dėl padarytos nusikalstamos veikos, jos juridinė kvalifikacija neginčijami. Apeliantas prašo R. R. skirti švelnesnę bausmės rūšį – baudą. Šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).

Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo R. R. gynėjo advokato Edeno Leleivos apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, skirdamas nuteistajam R. R. galutinę bausmę, pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

BK 199² straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: bauda arba laisvės atėmimas iki 4 metų.

Iš bylos medžiagos matyti, kad R. R. padarė vieną baigtą nusikalstamą veiką ekonomikai ir verslui, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), šią nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas už tame pačiame straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką – Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. liepos 17 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 199² straipsnio 2 dalį skirta bauda 194 MGL, neatlikęs paskirtos bausmės (nustatytas terminas sumokėti iki 2027 m. vasario 1 d.), teistumui neišnykus, praėjus vos keturiems mėnesiams po ankstesnio sprendimo priėmimo (2 t., b. l. 1-7), dar tu teistumai yra išnykę, taip pat jis vieną kartą atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, 2021-2025 m. laikotarpiu 15 kartų baustas administracine tvarka, daugiausia – už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, visos nuobaudos galiojančios, kadangi paskirtų baudų nemoka (2 t., b. l. 9-24). Nusikalstamos veikos padarymo metu R. R. nedirbo (paskutinį kartą įsidarbinęs buvo 2022 m.), nuo 2026 m. birželio 1 d. pradėjo dirbti (1 t., b. l. 198), turi negalią. R. R. išsituokęs, turi keturis nepilnamečius vaikus bei nuolatinę gyvenamąją vietą (1 t., b. l. 194-197). Nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė (BK 60 straipsnis). Kitų aplinkybių, kurias būtų galima pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis ar sunkinančiomis, pirmosios instancijos teismo nebuvo nustatyta, tokių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nurodytų aplinkybių visumą bei pripažinęs nuteistąjį R. R. recidyvistu (BK 27 straipsnis), pastarajam už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje, pagrįstai paskyrė sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą ir jos dydį nustatė ženkliai mažesnį už sankcijoje numatytą šios bausmės vidurkį – 1 metus (vidurkis – 2 metai 1 mėnuo 15 dienų), kadangi nuteistojo elgesys teigiama linkme nesikeičia. Pažymėtina ir tai, kad pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, R. R. paskirta bausmė pagrįstai buvo sumažinta vienu trečdaliu. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažintą bausmę subendrino su ankstesniu teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta bausme (BK 64 straipsnio 2 dalis) bei skyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 8 mėnesiams ir baudą 194 MGL (9 700 Eur). Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirtos galutinės bausmės dydis nėra aiškiai per didelis. Taip pat pastebėtina, kad pritaikęs BK 75 straipsnio nuostatas, pirmosios instancijos teismas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo tik vidutiniam – 2 metų terminui, netaikant intensyvios priežiūros bei paskyrė tris įpareigojimus, teismo vertinimu, turėsiančius teigiamos įtakos nuteistojo elgesio korekcijai – įpareigojimą per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį pradėti dirbti arba mokytis, tęsti darbą ar mokslą; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; nuo 22.00 val. iki 6.00 val. neišeiti iš namų (nuolatinės gyvenamosios vietos), jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą taip pat yra pagrįstas ir teisingas, padėsiantis pasiekti BK 41 straipsnyje įtvirtintus bausmės tikslus.

Apeliantas teisus, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nuteistąjį R. R. recidyvistu, nepagrįstai kaip nuteistojo asmenybę charakterizuojančią aplinkybę akcentavo tai, jog pastarasis neįsiteisėjusiu Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs analogišką nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje (sprendimo apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje paskelbimas numatytas 2026 m. spalio 15 d.). Kita vertus, byloje surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. R. pagal BK 27 straipsnį pripažino recidyvistu – jis anksčiau teistas, nusikalto neatlikęs paskirtos bausmės, teistas ir už analogiškos veikos padarymą, o naują veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą. Todėl nėra pagrindo abejoti, kad R. R. pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu pripažintas recidyvistu.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundo argumentus dėl pernelyg griežtos bausmės, juos atmeta, nes, net ir įvertinus apelianto argumentus, kad R. R. visiškai pripažino kaltę, nuoširdžiai gailėjosi ir tai yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, nusikalstama veika buvo nutraukta iškart po jos padarymo, prekės į apyvartą nepateko ir reikšmingų padarinių nesukėlė, nuteistasis suprato padarytos veikos pavojingumą, kritiškai vertina savo elgesį, po veikos įsidarbino ir gauna legalias pajamas dirbantis, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra išsituokęs, turi keturis nepilnamečius vaikus, turi negalią, po nusikalstamos veikos padarymo naujų nusikalstamų veikų nepadarė, – nuteistajam paskirta galutinė bausmė nelaikytina akivaizdžiai neproporcinga ir neteisinga. Juolab, kad visas šias apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes jau buvo įvertinęs pirmosios instancijos teismas. Kaip matyti, ankstesniu teismo baudžiamuoju įsakymu nuteistajam buvo paskirta jo prašoma bausmės rūšis, tačiau akivaizdu, kad tai nuteistajam teigiamo poveikio tai nepadarė, kadangi jis, praėjus vos keturiems mėnesiams po šio teismo sprendimo priėmimo, padarė analogišką nusikalstamą veiką. Dėl to nėra pagrindo manyti, kad paskyrus nuteistajam prašomą švelnesnę bausmę, jis pakeis savo nusikalstamus polinkius ir daugiau nebenusikals. Priešingai, švelnesnės bausmės paskyrimas gali sukurti įsivaizduojamą nebaudžiamumo jausmą, neturėti jokios teigiamos įtakos nuteistojo veiksmams ir pasirinktam gyvenimo būdui keisti, dėl to ateityje jis gali toliau vykdyti analogiško pobūdžio ar kitas nusikalstamas veikas, jų nevertindamas kritiškai. Tuo tarpu tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo ir savo artimųjų padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas akcentuoja ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino kaip neigiamą nuteistojo asmenybę charakterizuojančią aplinkybę, jog nuteistasis nesumokėjo ankstesniu teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtos baudos 194 MGL (9 700 Eur), kadangi baudos sumokėjimo terminas dar nėra suėjęs – nustatyta baudą sumokėti iki 2027 m. vasario 1 d. Visgi, minėtas skundo argumentas nekeičia fakto, kad naują nusikalstamą veiką R. R. padarė būdamas teistas, teistumui neišnykus, praėjus vos keturiems mėnesiams po ankstesnio teismo sprendimo priėmimo, kuriuo jam paskirta nurodyta baudos bausmė, o tai itin neigiamai charakterizuoja nuteistąjį R. R.. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai motyvavo nuteistajam R. R. paskirtų administracinių nuobaudų reikšmę – skundžiamame nuosprendyje nurodyta tik tai, kad nuteistasis baustas administracine tvarka ir duomenų apie paskirtų baudų sumokėjimą byloje nėra, visgi, kaip jau minėta, nustatyta, kad R. R. 2021-2025 m. laikotarpiu 15 kartų baustas administracine tvarka, daugiausia – už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, visos nuobaudos galiojančios, kadangi paskirtų baudų nemoka. Šios aplinkybės taip pat itin neigiamai charakterizuoja nuteistąjį, bei rodo jo nenorą laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių. Be to, byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam bausmės rūšį ir jos dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar būtų neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Apeliantas skunde taip pat nenurodė jokių aplinkybių, kurios ypatingai lengvintų nuteistojo teisinę padėtį ir būtų pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę. Todėl nėra jokio pagrindo tenkinti nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą ir skirti švelnesnę sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekiant apsaugoti visuomenę nuo pavojingo nuteistojo elgesio ir užkardyti galimas naujas nusikalstamas veikas, tik pirmosios instancijos teismo nustatyta bausmės rūšis ir jos dydis atitinka bausmės tikslus bei įgyvendina teisingumo principą.

Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, R. R. paskirta galutinė bausmė už jo padarytą nusikalstamą veiką atitinka įstatymo reikalavimus, nacionalinę teismų praktiką, bei nėra aiškiai neteisinga ar per griežta, todėl jos švelninti nėra jokio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, sprendžia, jog Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. birželio 18 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti nuteistojo R. R. gynėjo advokato Edeno Leleivos apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, kaip nepagrįstas, o skundžiamas nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. R. gynėjo advokato Edeno Leleivos apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Gintarė BunikienėErnesta MontvidienėGražvydas Poškus