Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Skundžiami žemesnės instancijos teismų sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 167 straipsnio – taikymo bei dėl padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 219 straipsnio nuostatų pažeidimų. Teismai tinkamai neįvertino, ar byloje nagrinėjama veika yra pasiekusi tokį pavojingumo laipsnį, kad būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė, nepateikė vertinimo, ar nagrinėjamu atveju baudžiamosios atsakomybės taikymas atitinka protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas.

Surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, kaltinimas yra neaiškus, dėl to buvo pažeista nuteistosios I. R. teisė žinoti, kuo ji yra kaltinama, ir suvaržyta teisė į gynybą. Kaltinime nurodyti tik vaizdo įrašų ir nuotraukų failų pavadinimai, apsiribojant deklaratyviais teiginiais, kad tai informacija apie nukentėjusiųjų L. G. ir G. G. bei jų nepilnamečių vaikų gyvenimą, privatų būstą ir valdas, tačiau kaltinime nėra nurodyta, kas užfiksuota kiekviename vaizdo įraše ir nuotraukoje ir kodėl tai siejama su privačiu nukentėjusiųjų ir jų vaikų gyvenimu. I. R. gynyba buvo paremta tuo, kad ji paaiškino kiekvienos nuotraukos ir vaizdo įrašo turinį, jų padarymo aplinkybes ir tikslą, siekdama pagrįsti, kad neturėjo tikslo rinkti informacijos apie nukentėjusiųjų privatų gyvenimą, bet kaltinimo trūkumai apribojo galimybes pateikti išsamius argumentus dėl kaltinimo nepagrįstumo. Po to, kai prokuroras paskelbė kaltinamąjį aktą ir I. R. nurodė, kad kaltinimą supranta, kaltinimas pirmosios instancijos teisme buvo keičiamas tris kartus ir teismas nesiaiškino, kaip I. R. supranta kaltinime pateiktas lenteles, jose nurodytus vaizdo įrašų ir nuotraukų failų pavadinimus. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme I. R. gynėja nurodė kaltinamojo akto trūkumus, kad dėl jų teismas negali teisingai išnagrinėti bylos, bet teismas šiuos gynėjos argumentus ignoravo. Kadangi kaltinime nebuvo nurodyta, kokią nukentėjusiųjų privataus gyvenimo dalį I. R. užfiksavo ir kaip tai pažeidžia nukentėjusiųjų interesus, negalima teigti, kad kaltinimas byloje buvo aiškus ir suprantamas.

Žemesnės instancijos teismai nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, teismų išvados dėl nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymo yra nepagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų išsamiu įvertinimu, teismai ignoravo I. R. paaiškinimus, nesugretino jų su vaizdo įrašų ir nuotraukų turiniu. Teismai atskirai neaptarė kiekvieno vaizdo įrašo ir nuotraukos turinio, tik apibendrintai nurodė, kad tai informacija apie nukentėjusiųjų privatų gyvenimą, būstą ir valdas, bet nepateikė jokio šią išvadą patvirtinančio teisinio vertinimo, kodėl, kokiais kriterijais remiantis kiekviename atskirame vaizdo įraše ir nuotraukoje užfiksuota informacija vertinama kaip privataus gyvenimo dalis ir kodėl jos užfiksavimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Vien byloje nustatytas didelis kiekis I. R. surinktos informacijos neatleidžia teismo nuo pareigos tinkamai motyvuoti savo išvadas. Iš specialistų V. S. ir J. B. paaiškinimų pirmosios instancijos teisme matyti, kad vaizdo įrašus ir nuotraukas, už kurių padarymą I. R. patraukta baudžiamojon atsakomybėn, tyrimo metu atrinko kompiuterinė programa, šie vaizdo įrašai ir nuotraukos be faktinio ir teisinio vertinimo buvo įtraukti į kaltinimą. Be to, dalis kaltinime nurodytų nuotraukų yra tos pačios, tik kaltinime nurodytos skirtingais kodais.

Teismai privataus asmens gyvenimo duomenų turinį BK 167 straipsnio prasme aiškino pernelyg plačiai. Teismų praktikoje išaiškinta, kad informacijos rinkimo neteisėtumas baudžiamąja prasme nėra sietinas su bet kokio pobūdžio informacijos apie asmenį rinkimu, bet kokiais jos rinkimo būdais, nevertinant konkrečiai renkamos informacijos pobūdžio, rinkimo tikslo, trukmės, surinktos informacijos kiekio. Būtina įvertinti, ar duomenys, kurių rinkimas buvo nustatytas, iš tiesų laikytini tokiais svarbiais duomenimis apie asmens privatų gyvenimą, ar jų rinkimo aplinkybės yra tokios pavojingos, kad ją rinkusiam asmeniui reikėtų taikyti būtent baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-84-489/2018). Nagrinėjamoje byloje teismai iš esmės sureikšmino patį informacijos rinkimo faktą ir nevertino informacijos turinio, informacijos rinkimo aplinkybių ir kokiu tikslu informacija buvo renkama. Baudžiamojo įstatymo saugoma teisė į asmens privatų gyvenimą sietina su asmens fiziniu, psichologiniu, moraliniu neliečiamumu, bet ne su tokia informacija ar asmens veiksmais, kurie yra viešai matomi ir prieinami, juo labiau susiję su asmens veiksmais, kurie gali būti vertinami kaip visuomenėje priimtų pagarbos ir moralės normų nesilaikymas, kitų asmenų interesų pažeidimas.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar I. R. padarytuose vaizdo įrašuose ir nuotraukose užfiksuotą informaciją galima vertinti kaip informaciją apie privatų asmens gyvenimą BK 167 straipsnio prasme, reikšminga tai, kad kaltinime nurodytus vaizdo įrašus ir nuotraukas I. R. darė turėdama tikslą pateikti juos įvairioms institucijoms ir būdama įsitikinusi, kad jos kaimynystėje yra daromi teisės pažeidimai, įvairiais ir pasikartojančiais veiksmais pažeidžiami jos interesai. Byloje nustatyta, kad I. R. įvairioms institucijoms (policijai, savivaldybei, Aplinkos apsaugos departamentui) teikė skundus dėl medelių apkasimo sniegu, sniego supylimo ant valstybinės žemės, važinėjimo keturračiais namų valdoje, keliamo triukšmo, laikomų talpyklų su tepalais, tvarkomų automobilių kieme. Tai, kad nukentėjusieji nebuvo nubausti, savaime nereiškia, kad I. R. pretenzijos buvo nepagrįstos. Vaizdo įrašuose ir nuotraukose užfiksuoti duomenys patvirtina, kad I. R. kaimynystėje buvo vykdoma automobilių remonto veikla, važinėjama keturračiais, keliamas triukšmas tiek dieną, tiek naktį, taip trikdomas poilsis ir keliamos neigiamos emocijos, kitaip pažeidžiami I. R. teisėti interesai. Visas šias aplinkybes fiksuojant vaizdo įrašuose ir nuotraukose I. R. tikslas buvo teisinėmis priemonėmis ginti savo interesus, o ne rinkti duomenis apie nukentėjusiųjų privatų gyvenimą. Tokius I. R. veiksmus nulėmė pačių nukentėjusiųjų elgesys. Vaizdo įrašuose ir nuotraukose nėra užfiksuota jokių nukentėjusiųjų asmeninio pobūdžio, jautrių, intymių duomenų. Be to, I. R., teikdama vaizdo įrašus ir nuotraukas įvairioms institucijoms, nebuvo įspėta, kad negali daryti tokių vaizdo įrašų ir nuotraukų.

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad asmuo, darydamas nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neturi ir negali tikėtis privatumo; žmogaus privataus gyvenimo apsaugos ribos baigiasi tada, kai jis savo veiksmais nusikalstamai ar kitaip neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-134-689/2020, 13 punktas). Nukentėjusiųjų kiemas nėra nuo pašalinių asmenų apsaugota teritorija, todėl nukentėjusieji negali tikėtis, kad, būdami kieme, tuo labiau darydami ką nors netinkamo, o galimai ir neteisėto, kas pažeidžia kaimynų interesus, nebus stebimi.

Be kita ko, nukentėjusiesiems buvo žinomos I. R. pretenzijos dėl galimai jų daromų pažeidimų, pažeidžiamų kaimynystėje gyvenančios I. R. teisių ir interesų, tačiau nukentėjusieji nebuvo linkę paisyti visuotinai priimtinų elgesio normų, elgėsi piktybiškai ir įžūliai, ignoruodami I. R. interesus, jos pastabas ir pretenzijas. Nukentėjusieji pareiškimą policijai dėl neva neteisėto duomenų apie jų privatų gyvenimą rinkimo pateikė tik po to, kai atlikus tyrimą pagal I. R. kreipimąsi surinkta medžiaga apie nukentėjusiųjų nepilnamečio sūnaus padarytą administracinį nusižengimą buvo perduota Joniškio rajono savivaldybės administracijos direktoriui ir Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai.

Taip pat nepagrįsti skundo argumentai, kad bylą nagrinėję žemesnės instancijos teismai, vertindami bylos įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų. Nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas analizavo, kas užfiksuota kiekvienoje nuotraukoje ir vaizdo įraše, nuotraukos ir vaizdo įrašai buvo peržiūrėti, proceso dalyviai dėl jų teikė paaiškinimus. Kadangi apeliaciniame skunde nebuvo prašoma pakartotinai ištirti kiekvienos nuotraukos ir vaizdo įrašo, o apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva atlikti įrodymų tyrimą neturėjo pagrindo, todėl apeliacinės instancijos teisme pakartotinai nuotraukos ir vaizdo įrašai nebuvo tiriami.

Priešingai nei teigia kasatorės, nuteistosios I. R. veiksmai pagrįstai buvo pripažinti nusikalstamais ir teisingai kvalifikuoti pagal BK 167 straipsnio 1 dalį. Teismai tinkamai įvertino I. R. veiksmų pavojingumą, atsižvelgė į informacijos rinkimo sistemingumą ir trukmę, panaudotas slaptam informacijos rinkimui technines priemones, į tai, kad renkama informacija buvo renkama ir sisteminama neturint jokio tai pateisinančio tikslo, be to, buvo naudota siekiant nukentėjusiesiems pakenkti. Gynybos versija apie nuteistosios siekį užfiksuoti tariamus nukentėjusiųjų daromus teisės pažeidimus buvo pakankamai išsamiai įvertinta ir motyvuotai atmesta. Be to, I. R. privatų nukentėjusiųjų gyvenimą pradėjo fiksuoti anksčiau, nei pirmą kartą su skundu kreipėsi į Joniškio rajono savivaldybės administraciją. I. R. ilgą laiką rinko tokio pobūdžio informaciją apie nukentėjusiuosius ir jų nepilnamečius vaikus, kuri paprastai laikoma asmens privatumo dalimi, nors savaime ir nėra intymi, todėl teismai pagrįstai konstatavo, kad nuteistosios veiksmai buvo pakankamai pavojingi, pažeidė nukentėjusiųjų ir jų nepilnamečių vaikų privataus gyvenimo neliečiamumą.

Žemesnės instancijos teismai tinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, nenukrypo nuo kasacinės instancijos teismo suformuotos teismų praktikos, teisingai kvalifikavo I. R. nusikalstamą veiką pagal BK 167 straipsnio 1 dalį. Teismai tinkamai įvertino I. R. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, atsižvelgė į tai, kad neteisėtas informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas truko ilgą laiką, buvo sistemingas ir plataus masto. I. R. informaciją apie privatų nukentėjusiųjų gyvenimą pradėjo rinkti, kai tik nukentėjusieji atsikraustė gyventi ir jokie konfliktai tarp nuteistosios ir nukentėjusiųjų dar nebuvo kilę. Nukentėjusiųjų santykiai su nuteistąja I. R. buvo komplikuoti, nuteistoji ne kartą nepagrįstai skundė nukentėjusiuosius įvairioms institucijoms dėl neva daromų teisės pažeidimų, pažeidžiamų jos interesų.

Priešingai nei teigia kasatorės, teismai privataus gyvenimo sąvokos pernelyg plačiai neaiškino. Teismai teisingai nustatė, kad I. R., rinkdama ir fiksuodama duomenis apie nukentėjusiųjų gyvenamąją aplinką (kiemo teritoriją, įėjimą į garažą ir garažo vidų, gyvenamojo namo langus, tai, kas per juos matoma), filmuodama ir fotografuodama nukentėjusiuosius, jų šeimos narius, jų pomėgius, pas juos besilankančius asmenis, ką jie veikia, kaip leidžia laisvalaikį, nukentėjusiųjų kieme esančias transporto priemones, priklausančias tiek patiems nukentėjusiesiems, tiek kitiems asmenims, pažeidė nukentėjusiųjų teisę į privatų gyvenimą. Nukentėjusiųjų namo kiemas yra jų privati teritorija ir nuteistoji I. R. neturėjo teisės filmuoti ir fotografuoti jame esančius nukentėjusiuosius, jų nepilnamečius vaikus. Nors I. R. rinkta informacija apie nukentėjusiuosius ir jų nepilnamečius vaikus savaime ir nėra intymi, bet yra jautraus ir asmeninio pobūdžio.

Veikos motyvai nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Nors informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas be jo sutikimo nebus laikomas neteisėtu tada, kai jis padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, bet nagrinėjamu atveju įvairių institucijų ištirti nuteistosios pateikti skundai buvo pripažinti nepagrįstais, jokių nusikaltimų ar kitų teisės pažeidimų nukentėjusieji nedarė, todėl nuteistoji neturėjo jokio pagrindo filmuoti ar fotografuoti nei nukentėjusiųjų, nei jų turto ar gyvenamosios aplinkos. Be to, kartu su skundais I. R. institucijoms pateikė tik nedidelę dalį surinktos informacijos, o skundams nepasitvirtinus, surinktos informacijos I. R. neištrynė ir toliau ją kaupė.

Nepagrįsti skundo argumentai dėl esminio BPK 219 straipsnio pažeidimo. Skunde deklaratyviai nurodoma, kad neva I. R. nesuprato, kuo yra kaltinama, buvo pažeista jos teisė žinoti, kuo ji yra kaltinama, ir suvaržyta teisė į gynybą. Priešingai nei teigia kasatorės, kaltinamasis aktas jokių esminių trūkumų, kurie trukdytų nagrinėti bylą, neturi. Bylos nagrinėjimo teisme metu paskelbus kaltinamąjį aktą I. R. nenurodė, kad kaltinimas jai yra neaiškus, kad kaltinimasis aktas neatitinka BPK reikalavimų, neprašė ištaisyti kaltinamojo akto trūkumų. Bylos nagrinėjimo metu kaltinimas buvo du kartus tikslinamas, tačiau nebuvo keičiamos faktinės aplinkybės ar veikos kvalifikacija, buvo detalizuoti kaltinamosios padaryti vaizdo įrašai ir nuotraukos. I. R. ir jos gynėjai buvo sudarytos galimybės susipažinti su pakeisto kaltinimo esme, pasiruošti gynybai. Pirmą kartą apie neva nesuprantamą kaltinimą I. R. gynėja pirmosios instancijos teisme nurodė sakydama savo baigiamąją kalbą. Taip pat ir apeliaciniame skunde nebuvo detalizuota, kuri kaltinimo dalis yra neaiški ir nesuprantama. Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su neaiškiu kaltinimu, išsamiai pasisakyta ir jie atmesti kaip nepagrįsti.

Nors kasatorės teigia, kad dalis kaltinime nurodytų nuotraukų kartojasi, tačiau kasatorės nenurodo tokių nuotraukų datos, pavadinimų ir įrenginių, kuriuose jos kartojasi. Kita vertus, I. R. mobiliojo ryšio telefonu užfiksuotas nuotraukas perkėlė į kitus įrenginius ir jas ten saugojo, todėl tos pačios nuotraukos galėjo likti keliuose įrenginiuose, bet skirtingais pavadinimais.

Dalis kasacinio skundo argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimo yra susiję su žemesnės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių neigimu, pateikiant byloje surinktų įrodymų ir teismų nustatytų faktinių aplinkybių savą vertinimą, tokio pobūdžio argumentai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl šios dalies kasacinio skundo argumentai iš esmės yra analogiški apeliacinio skundo argumentams, į kuriuos buvo atsakyta skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Visi bylai reikšmingi duomenys buvo surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti, skundžiamuose teismų sprendimuose įvertinti nepažeidžiant BPK reikalavimų, priešingai nei teigia kasatorės, teismai įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, jų išvados yra aiškios ir motyvuotos. Vaizdo įrašai ir nuotraukos buvo peržiūrėti teisiamajame posėdyje, proceso dalyviai dėl jų teikė paaiškinimus, taip pat buvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu juos tyrę specialistai. Nei I. R., nei jos gynėja nenurodė, kad šie įrodymai joms neaiškūs ar nesuprantami, neprašė išsamiai nurodyti, kokias aplinkybes kiekvienas jų patvirtina.

Kasaciniame skunde netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas grindžiamas tuo, kad I. R. nuteista pagal BK 167 straipsnio 1 dalį nenustačius visų būtinųjų jai inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymių. Kasatorės teigia, kad surinkta informacija apie nukentėjusiuosius nesudaro BK 167 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo dalyko, o pati informacija nebuvo renkama neteisėtu būdu. Teisėjų kolegija šiems kasatorių argumentams pritaria.

BK 167 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą. Šios nusikalstamos veikos objektas yra asmens privataus gyvenimo neliečiamumas, dalykas – informacija, kurios turinį sudaro žinios apie privatų žmogaus gyvenimą. Nusikaltimo objektyvieji požymiai pasireiškia neteisėtu informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimu. Nagrinėjamos nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, nusikaltimas laikomas baigtu atlikus veiksmus, kuriais neteisėtai buvo renkama informacija apie privatų žmogaus gyvenimą. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia – asmuo, darydamas pavojingą veiką, suvokia pavojingą daromos veikos pobūdį ir nori taip veikti.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą (3 dalis). Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalyje suformuluotas bendrasis privataus gyvenimo gynimo principas, pagal kurį įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Būtent aptariama baudžiamojo įstatymo norma prisidedama prie asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą, kaip vienos pamatinių žmogaus teisių, teisinės apsaugos.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas asmens privataus gyvenimo neliečiamumo sampratą, yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 22 straipsnio normose įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas suponuoja asmens teisę į privatumą (inter alia (be kita ko), 1999 m. spalio 21 d., 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 24 d. nutarimai); šiame straipsnyje įtvirtinta asmens teisė į privatumą apima asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos neliečiamumą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt.; taigi, pagal Konstituciją, privatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeiminė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė ir psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt. (inter alia, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada, 2019 m. sausio 11 d. nutarimas). 2019 m. balandžio 18 d. nutarime praplėsdamas paminėtą privataus gyvenimo koncepciją, Konstitucinis Teismas nurodė ir tai, kad asmens privatus gyvenimas yra plati kategorija, kurią sunku tiksliai visiems atvejams apibrėžti. Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė į jo privataus gyvenimo gerbimą ir šios teisės apsauga aiškintina plačiai, remiantis dinaminiu žmogaus teisių aiškinimo principu, atsižvelgiant, inter alia, į visuomenės raidą, mokslo ir technologijų pažangą, suteikiančią vis daugiau galimybių kištis į asmens privatų gyvenimą, kaip antai nusikalstamų veikų prevencijos ar kitais viešosios tvarkos apsaugos tikslais renkant, kaupiant, naudojant ir saugant ne tik asmens pirštų atspaudų, jo balso, bet ir asmens ląstelių ar DNR mėginių pavyzdžius, technikos priemonėmis masiškai stebint ir sekant asmenų naudojamas elektronines erdves, inter alia, su globalinės padėties nustatymo sistema (GPS) nustatant asmenų buvimo vietą.

Jei asmuo atlieka viešo pobūdžio veikas ir tai supranta arba turi ir gali suprasti, nors ir savo namuose ar kitose privačiose valdose, tai tokios viešo pobūdžio veikos nebus apsaugos objektas pagal Konstitucijos 22 straipsnį, ir asmuo negali tikėtis privatumo; asmuo, darydamas nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neturi ir negali tikėtis privatumo; žmogaus privataus gyvenimo apsaugos ribos baigiasi tada, kai jis savo veiksmais nusikalstamai ar kitaip neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-134-689/2020, 13 punktas).

Nagrinėjamoje byloje teismai koncentravosi į surinktos informacijos (padarytų vaizdo įrašų ir nuotraukų) kiekį ir jos rinkimo trukmę. Pažymėtina, kad šios aplinkybės yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl BK 167 straipsnio 1 dalies taikymo tik tinkamai įvertinus užfiksuotos informacijos turinį, sąsajas su asmens privačiu gyvenimu, tokios informacijos rinkimo tikslą. Tačiau šioje byloje abiejų instancijų teismai tinkamai neįvertino nei I. R. surinktos informacijos turinio, nei jos rinkimo tikslo.

Teismai konstatavo, kad nors I. R., fiksuodama „viską, kas vyksta nukentėjusiųjų gyvenamojo namo valdoje – kieme, įvažiavime į kiemą, garaže“, jokios intymios informacijos apie nukentėjusiųjų gyvenimą neužfiksavo, tačiau surinkta informacija patenka į asmens privatumo sritį, nes yra jautraus ir asmeninio pobūdžio. Tokia teismų išvada yra nepagrįsta surinktos informacijos turinio analize ir padaryta tinkamai neįvertinus tokios informacijos rinkimo tikslo.

Dalyje I. R. padarytų nuotraukų yra užfiksuota riba tarp nuteistosios I. R. ir nukentėjusiųjų sklypų, sklypus skirianti tvora, patvorys, šiukšlės, smėlio (žvyro) krūva nukentėjusiųjų sklype, taip pat yra ir padaryta nuotraukų, kuriose matomas įvažiavimas į nukentėjusiųjų kiemą be jokių kitų objektų (asmenų, automobilių), nukentėjusiųjų namo išorinės sienos dalis. Tokio turinio surinkta informacija nesudaro žinių apie privatų žmogaus gyvenimą, todėl neatitinka BK 167 straipsnio dalyko.

Žemesnės instancijos teismai nusprendė, kad nuteistoji I. R. neturėjo teisės fiksuoti informacijos, susijusios su pirmiau nurodytais galimai daromais teisės pažeidimais, nes nuteistosios skundus nagrinėjusios institucijos jokių teisės pažeidimų nenustatė. Pirma, tokia teismų išvada yra iš dalies neteisinga, nes važinėjimo keturračiais atveju buvo nustatytas administracinio nusižengimo faktas, tačiau administracinė teisena nutraukta dėl nusižengimo subjekto (pažeidimo padarymo metu asmuo nebuvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio galima administracinė atsakomybė). Antra, nesutiktina su teismo išvada, kad asmens teisės rinkti duomenis apie galimai daromus teisės pažeidimus ar pažeidžiamus teisėtus interesus įgyvendinimas yra vertinamas išimtinai atsižvelgiant į pateikto skundo išnagrinėjimo rezultatą. Kiekvienas asmuo turi teisę fiksuoti informaciją apie galimai daromą teisės pažeidimą ar pažeidžiamus jo teisėtus interesus. Su tokios teisės įgyvendinimu yra nesuderinamas vėlesnis asmens traukimas baudžiamojon atsakomybėn už tokios informacijos rinkimą, pripažinus skundą nepagrįstu, jeigu asmuo veikė teisėtai ir nenustatyta, kad asmuo tokia teise sąmoningai piktnaudžiavo. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad I. R. piktnaudžiavo savo teisėmis. Atsakymai į I. R. skundus reikalavo atskiro tyrimo, be kurio I. R. negalėjo žinoti, kokiomis aplinkybėmis nukentėjusysis L. G. vykdo automobilių remonto veiklą, sandėliuoja alyvą (tepalus) ir pan.