Šiaulių apygardos teismo nutartis, e2A-348-1051/2026

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-09-14
Bylos Nr.: e2A-348-1051/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-12197-2025-9
Bylos rūšis: Civilinė byla

Teisėjai: Lina Muchtarovienė, Aleksandras Rusakas, Irma Valiuškienė
Ieškovas: IES1
Atsakovas: 165-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrija

Kategorijos

2.1.2.4.1.4Apsimestinis sandoris
2.6.1.3Prievolių rūšys
3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
2.6.11.6Nekilnojamojo daikto pirkimas–pardavimas
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
3.3.1.20pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-348-1051/2026 Teisminio proceso Nr. 2-69-3-12197-2025-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4; 2.6.1.3; 3.1.7.6; 2.6.11.6; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. rugsėjo 14 d. Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Linos Muchtarovienės, Aleksandro Rusako, Irmos Valiuškienės (pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo IES1 apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. sausio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3118-1256/2026 pagal ieškovo IES1 ieškinį atsakovams 165-ajai garažų statybos ir eksploatavimo bendrijai ir ATS2 dėl sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia, teisių ir pareigų perkėlimo ir avanso priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 623 straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Ieškovas IES1 kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti iš dalies negaliojančia nuo sudarymo momento 2022 m. rugpjūčio 3 d. rangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – rangos sutartis) dėl vienos iš sutarties šalių – rangovo – bei rangovo teises ir pareigas pagal rangos sutartį perkelti ieškovui; priteisti iš atsakovo ATS2 (toliau – ir atsakovas) ieškovui 7 000,00 Eur avansą, gautą pagal rangos sutartį; priteisti iš atsakovo ir atsakovės 165-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos (toliau – ir Bendrija) bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas ieškinyje nurodė, kad atsakovai pasirašė rangos sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo pagaminti ir sumontuoti lengvos metalinės konstrukcijos stoginę garažų komplekse, esančiame (duomenys neskelbtini). Bendrijos pirmininkas V. J. kreipėsi į ieškovą dėl stoginės pastatymo. Ieškovas ir Bendrijos pirmininkas susitikimo metu susitarė dėl esminių sąlygų – darbų kainos ir atlikimo. Bendrija sutiko, kad darbus atliktų ieškovas, tačiau dėl jo prastos finansinės padėties pareikalavo, kad rangos sutartį pasirašytų kitas asmuo. Ieškovas pasiūlė, kad rangos sutartį už jį pasirašytų kolega atsakovas. Atsakovas rangos sutartį pasirašė tik formaliai, o ją vykdė ieškovas, todėl sutartis yra pripažintina iš dalies negaliojančia – apsimestine dėl vienos iš jos šalių, konstatuojant, kad atsakovė Bendrija ją sudarė su ieškovu, o rangovo teisės ir pareigos perkeltinos ieškovui. Iš ieškovo individualios veiklos pažymos turinio matyta, kad ieškovas nuo 2020 m. sausio 21 d., be kitų veiklų, taip pat turėjo teisę vykdyti ir kitų, niekur kitur nepriskirtų, metalo gaminių gamybos individualią veiklą, kas reiškia, jog ieškovas galėjo vykdyti rangos darbus, be to, ieškovas atlieka darbus, susijusius su metalinių konstrukcijų gamyba ir montavimu. Su Bendrijos pirmininku dėl stoginės pradėjo bendrauti dar 2021 m. vasarą, ką patvirtina susirašinėjimas, ir buvo su Bendrijos pirmininku apžiūrėjęs kitą stoginę kaip pavyzdinę.

Atsakovė Bendrija su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad tinkamai vykdė rangos sutartį ir laiku sumokėjo atsakovui 6 000,00 Eur avansą, pateikė rangovui projektą, taip pat geranoriškai avansu sumokėjo dar papildomai 3 000,00 Eur sumą. Atsakovas rangos sutarties vykdymui subrangos pagrindais pasitelkė ieškovą. Atsakovei buvo žinoma, kad ieškovas faktiškai atliks darbus, tačiau į atsakovo ir ieškovo santykius nesigilino ir manė, kad ieškovas yra arba subrangovas, arba darbuotojas. Darbų atlikimo metu visi rangos sutarties vykdymo klausimai buvo derinami tiesiogiai su atsakovu ir R. B., kuri prisistatė kaip atsakovo buhalterė, atsakinėjo į elektroninius laiškus ir dalyvaudavo susirinkimuose. Atsakovas pažeidė sutartinius įsipareigojimus, rangos sutartis 2023 m. lapkričio 10 d. pranešimu buvo nutraukta nuo 2023 m. gruodžio 10 d. ir pareikalauta iš atsakovo ne vėliau kaip iki 2023 m. lapkričio 17 d. sumokėti atsakovei bendrijai 9 363,00 Eur sumą. Atsakovas atsakymu į pretenziją nesutiko su atsakovės bendrijos reikalavimais, ginčas taikiai nebuvo išspręstas ir atsakovė bendrija kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui dėl avanso, nuostolių ir procesinių palūkanų priteisimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus – išmontuoti stoginę. Atsakovei ieškovo nurodytos aplinkybės dėl finansinės padėties nebuvo žinomos, ji nebuvo informuota apie kokius nors susitarimus tarp ieškovo ir atsakovo. Rangos sutartis buvo sudaryta su atsakovu, su juo derinti vykdymo klausimai ir jam sumokėtos avansinės pinigų sumos. Tai, kad ieškovas subrangos pagrindu atliko darbus, neįtakojo teisių ir pareigų pagal rangos sutartį pasikeitimo ir šalys nesusitarė, kad ieškovas perims sutartines teises ir pareigas. Iš ieškinio turinio galima manyti, kad ieškovas galimai turėjo kreditorių ir siekė slėpti gaunamas sumas arba buvo faktiškai nemokumo būsenoje. Darbai pagal rangos sutartį neatlikti, o teises ir pareigas pagal ją siekia perimti asmuo, kurio finansinė situacija yra bloga, ir kuriam jas perėmus galimai būtų išvengta rangos sutarties vykdymo prieš atsakovę bendriją. Reikalavimas dėl rangos sutarties negaliojimo pareikštas tik po to, kai kitoje byloje gauta ekspertizės išvada, patvirtinanti, jog darbai atlikti netinkamai ir nepilna apimtimi. Nepaisant to, kokie buvo susitarimai tarp ieškovo ir atsakovo, jie negali būti panaudojami prieš atsakovę bendriją, kuri sąžiningai įgijo teises rangos sutarties pagrindu. Jeigu egzistavo ieškovo ir atsakovo susitarimas naudoti apgaulę atsakovės bendrijos ar ieškovo kreditorių atžvilgiu, iš tokio siekio negali atsirasti teisėti padariniai. Atsakovo elgesys, kai jis organizavo darbų vykdymą, pirko statybines medžiagas, dalyvavo susirinkimuose, organizavo darbų atlikimą, rodo būtent rangos sutartį sudariusių šalių valią prisiimti sutartinius įsipareigojimus.

Atsiliepimas

Atsakovas ATS2 prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad atsakovas su ieškovu yra pažįstami ir ieškovas į jį kreipėsi sakydamas, jog turi klientą bendriją, kuriai reikia pastatyti stoginę, bet kuri nesutinka su juo pasirašyti sutarties, nes ieškovas turi finansinių sunkumų. Ieškovas prašė už jį pasirašyti rangos sutartį ir atsakovas sutiko, iš atsakovės bendrijos gavo 7 000,00 Eur avansą, kurio ieškovui nėra atidavęs ir kurį norėjo atiduoti tada, kai ieškovas atliks darbus. Atsakovas bandė padėti išspręsti konfliktą, tačiau nesėkmingai. Jeigu ieškovas atsakys pagal rangos sutartį, atsakovas sutinka jam grąžinti gautą avansą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2026 m. sausio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo IES1 atsakovės Bendrijos naudai 1 815,00 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Teismas atkreipė dėmesį, kad sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti yra reikalinga nustatyti, kad tikroji šalis rūpinosi sutarties sudarymu, tarėsi dėl jos sąlygų, po jo sudarymo vykdė sutartį ir joje numatytus įsipareigojimus. Tokiu atveju teisės ir pareigos pagal sandorį atsiranda tikrajai sandorio šaliai. Tokią teismo poziciją pagrindžia ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-969/2020, 2023 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-403/2023). Teismo vertinimu, nors ši praktika yra suformuota dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, tačiau, nesant atitinkamos kasacinio teismo praktikos dėl rangos sutarties dalies pripažinimo apsimestine vieną iš šalių nurodant kitą nei tikroji sandorio šalis asmenį, ji pagal analogiją, kiek tai susiję su sandorio šalies ginčijimu, yra pritaikytina ir nagrinėjamoje byloje.

Teismas vertino, kad dėl esminių rangos sutarties sąlygų atsakovė Bendrija, kaip užsakovas, sutarė ne su atsakovu, kaip rangovu, bet su ieškovu, kuris realiai rangos sutartį ir vykdė. Tokią išvadą teismas darė atsižvelgdamas į paties Bendrijos pirmininko 2025 m. spalio 31 d. teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, kad garažų komplekse, ties kuriuo turėjo būti įrengta stoginė, dirbo ieškovas, o atsakovą Bendrijos pirmininkas pirmą kartą pamatė po maždaug vienerių metų nuo rangos sutarties sudarymo. Teismas pažymėjo, kad tokias pačias aplinkybes dėl Bendrijos pirmininko ir atsakovo pirmojo tiesioginio kontakto nurodė ir ieškovas, atsakovas bei liudytoja. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad iš ieškovo ir Bendrijos pirmininko susirašinėjimo SMS žinutėmis, taip pat paaiškinimų 2025 m. spalio 31 d. teismo posėdžio metu nustatyta, kad dėl stoginės įrengimo bendrijos pirmininkas su ieškovu pradėjo derinti 2021 m. rugpjūčio mėn. (bendrijos pirmininko žinutė „Sveikas, atsiųsk man savo emailą. Aš turiu kitos įmonės „Darbų rangos sutartį“. Pasitarsime ir padarysime pagal savo darbų specifiką“), šis bendravimas ir darbų derinimas tęsėsi ir toliau, taip pat Bendrijos pirmininkas jau 2022 m. birželio mėn. kvietė ieškovą „aptarti sąmatą ir pasirašyti sutartėlę“, ieškovas buvo kviečiamas į Bendrijos susirinkimą dėl stoginės gaminimo, 2022 m. gruodžio 31 d. žinute jo prašyta atnešti stoginės projektą, jeigu jis nereikalingas, taip pat 2023 m. birželio 10 d. ieškovas raginamas pašalinti daiktus. Šis susirašinėjimas vyko tarp Bendrijos pirmininko ir ieškovo, buvo nustatytas 2025 m. spalio 31 d. teismo posėdžio metu apžiūrėjus ieškovo mobiliajame telefone esantį pirmiau nurodytą susirašinėjimą.

Teismas nurodė, kad tai, jog ieškovas, o ne atsakovas, faktiškai vykdė rangos sutartį, patvirtina ir ieškovo pasirašytas raštelis dėl stoginės projekto paėmimo, ieškovo susirašinėjimas dėl medžiagų įsigijimo ir nurodymas, kad sąskaita turi būti išrašoma atsakovo vardu, nurodant jo rekvizitus. Tuo tarpu įrodymų, kad Bendrijos pirmininkas būtų raštu derinęs kokius nors rangos sutarties vykdymo klausimus su atsakovu, byloje nėra, priešingai, Bendrijos pirmininkas sutarties šabloną siuntė būtent ieškovui, o ne atsakovui.

Teismas atkreipė dėmesį, kad iš byloje pateiktų ieškovo ir atsakovo individualios veiklos pažymų matyti, jog atsakovas veiklos, susijusios su metalo konstrukcijų gamyba, nevykdo, tačiau ją vykdo ieškovas (kitų, niekur kitur nepriskirtų, metalo gaminių gamyba, kodas (duomenys neskelbtini).

Teismo vertinimu, byloje pateiktas R. B. susirašinėjimas e. laiškais su atsakove Bendrija ir jos pirmininku nepaneigia pirmiau nustatytų aplinkybių, kad rangos sutartį vykdė ieškovas, nes savo el. laiškuose R. B. nenurodo, kad ji veikia išskirtinai atsakovo pavedimu ir įgaliojimu, kita vertus, byloje yra pateikta jos ir ieškovo buhalterinių paslaugų sutartis, kas leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad liudytoja rangos sutarties vykdymo klausimais susirašinėjo ieškovo interesais.

Teismo vertinimu, byloje pateiktos medžiagų ir įrankių įsigijimo, įrangos nuomos sąskaitos, išrašytos atsakovui, taip pat atsakovui atlikti atsakovės Bendrijos bankiniai mokėjimai pagal rangos sutartį nepaneigia ieškovo pozicijos dėl to, kad ieškovas, o ne atsakovas yra tikroji rangos sutarties šalis, nes iš byloje pateiktų ieškovo, atsakovo ir liudytojos paaiškinimų nustatyta, kad atsakovas jam bankiniais mokėjimais pervestą 7 000,00 Eur sumą tebeturi banko sąskaitoje ir ją ketino atiduoti ieškovui po rangos sutarties įvykdymo, tuo tarpu sąskaitų išrašymas atsakovo vardu buvo reikalingas buhalterinės apskaitos tikslais. Tokia ieškovo, atsakovo pozicija bei liudytojos paaiškinimai yra neprieštaraujantys tiek tarpusavyje, tiek kitiems pirmiau aptartiems rašytiniams įrodymams.

Pasisakydamas dėl byloje pateikto atsakovo pasirašyto 2023 m. lapkričio 28 d. atsakymo, kuriuo atsakovas yra įvardintas „rangovu“, teismas vertino, kad šis atsakymo pasirašymas nėra laikytinas kaip įrodančiu, jog atsakovas visiškai arba iš dalies vykdė rangos sutartį. Teismas pažymėjo, kad atsakovas 2025 m. gruodžio 8 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakymo pats nerengė, jam jis buvo perduotas liudytojos pasirašymui ir atsakymas buvo parengtas ieškovo pasamdytos teisininkės. Tokias pačias aplinkybes patvirtino ir liudytoja 2025 m. gruodžio 8 d. teismo posėdžio metu ir jos yra laikytinos tarpusavyje neprieštaraujančiomis.

Teismas atmetė atsakovės Bendrijos argumentus, kad sudarant rangos sutartį buvo manoma, jog ieškovas darbus atliks subrangos pagrindais arba pagal darbo santykius, taip pat kad atsakovas veikė kaip generalinis rangovas, kaip deklaratyvius, nes toks susitarimas, be atsakovės Bendrijos teiginių, nėra pagrindžiamas jokiais kitais byloje esančiais duomenimis, be to, atsakovė Bendrija aplinkybių dėl generalinės rangos teisinių santykių bylos nagrinėjimo iš esmės metu neįrodinėjo.

Teismas nesutiko su atsakovės Bendrijos argumentais, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.87 straipsnio 3 dalis ir atsakovė Bendrija pripažinta sąžiningu asmeniu, nes minėta įstatymo nuostata yra taikoma ne sandorio šalims, o tretiesiems asmenims.

Teismas vertino, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės, t. y. kad rangos sutarties sudarymas ir jos vykdymas buvo derinamas tarp bendrijos pirmininko ir ieškovo, ieškovas pats faktiškai atliko darbus ir dėl jų vykdymo liudytoja, kaip ieškovo buhalterė, el. laiškais komunikavo su Bendrijos nariais ir pirmininku, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad faktiškai rangos santykiai buvo susiklostę tarp atsakovės Bendrijos ir ieškovo, o ne tarp atsakovės Bendrijos ir atsakovo.

Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, kad rangos sutarties sudarymo metu ieškovo atžvilgiu buvo vykdomi išieškojimai, kurių dydį teismas nustatė buvus kiek daugiau nei 20 000,00 Eur. Ši išieškoma suma viršijo tiek pagal sutartį mokėtino avanso sumą, kuri rangos sutarties 3 punkte nurodyta 6 000,00 Eur, tiek visos rangos sutarties vertę. Byloje ieškovas nurodė, kad Bendrijos pirmininkas mokėjimus norėjo atlikti pavedimu, kas, teismo vertinimu, būtų reiškę, kad pervedus avansą ar jo dalį ieškovui, šie pinigai būtų areštuoti ir paskirstyti kreditoriams, taigi ieškovas nebūtų galėjęs avanso panaudoti rangos sutartyje numatytu tikslu – įsigyti medžiagoms ir reikalingoms priemonėms (rangos sutarties 1, 3 punktai). Tokia situacija būtų turėjusi tiesioginę neigiamą įtaką rangos sutarties vykdymui, darbų atlikimui, jų užbaigimui ir likusios darbų kainos gavimui. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje yra labiau tikėtina, kad rangos sutartis iš rangovo pusės buvo atsakovo pasirašyta ieškovo, o ne atsakovės Bendrijos interesais.

Teismas atkreipė dėmesį, kad nors ieškovas nurodė, ir atsakovas jam pritaria, kad rangos sutartis buvo pasirašyta su atsakovu Bendrijos pirmininkui pareikalavus, jog ieškovas surastų, kas galėtų sutartį pasirašyti už jį, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad bendrijos pirmininkui būtų buvusi žinoma informacija apie ieškovo finansinę padėtį ar kad jis būtų minėtą reikalavimą pateikęs. Šios teismo pozicijos nepaneigia ir liudytojos parodymai, kad ieškovas jai nurodė, jog Bendrijos pirmininkas liepė susirasti kitą asmenį, kuris pasirašytų rangos sutartį, nes ji nepaliudijo, kad būtų tokį reikalavimą girdėjusi tiesiogiai iš Bendrijos pirmininko, taip pat nurodė, kad su ja rangos sutarties sąlygos nebuvo derintos. Be to, kad liudytoja yra (ir rangos sutarties sudarymo bei vykdymo metu buvo) ieškovo buhalterė, taigi, jai apie ieškovo finansinę padėtį buvo žinoma (šią aplinkybę patvirtino ir pati liudytoja), taip pat, jai, kaip buhalterei, turėjo būti suprantama, kad jeigu į ieškovo banko sąskaitą bus pervesti pinigai, iš jų bus atliktas išieškojimas kreditorių naudai, kas apsunkins rangos sutarties vykdymą. Teismo vertinimu, ieškovo finansinė padėtis ir turimi kreditoriai ir įsiskolinimų dydžiai buvo geriausiai žinomi būtent ieškovui ir jo buhalterei (liudytojai), o ne Bendrijos pirmininkui. Atsižvelgdamas į tai, taip pat įvertinęs, kad atsakovas yra liudytojos gyvenimo draugas ir rangos sutartį pasirašė jos prašomas (šią aplinkybę patvirtina tiek atsakovo, tiek liudytojos parodymai), teismas sprendė, kad atsakovas rangos sutartį pasirašė ieškovo ir liudytojos iniciatyva, o ne Bendrijos pirmininkui pareikalavus iš ieškovo susirasti asmenį, kuris galėtų tai formaliai padaryti.

Teismas pažymėjo, kad tarp ieškovo ir Bendrijos pirmininko tiesiogiai vykusiame susirašinėjime SMS žinutėmis taip pat nėra užsimenama apie Bendrijos pirmininko pageidavimą rangos sutartį sudaryti ne su ieškovu, o kitu jo surastu asmeniu. Tai patvirtina 2022 m. birželio 23 d. žinutė „Sveikas, kaip turėsi laiko reikia aptarti sąmatą ir pasirašyti sutartėlę. Lauksiu po išeiginių“, 2022 m. liepos 5 d. žinutė dėl organizuojamo Bendrijos susirinkimo. Kitų rašytinių įrodymų, kurie paneigtų tokį vertinimą, byloje nėra.

Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovo baigiamųjų kalbų metu nurodytus argumentus, jog atsakovės bendrijos nauda sudarant rangos sutartį buvo tokia, jog stoginė įrengta už žemesnę nei rinkos kaina, nes tokios bylos nagrinėjimo iš esmės metu nebuvo įrodinėjamos, be to, klausimai dėl stoginės įrengimo kainos (iš viso sumokėto avanso dydžio) ir kokybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir yra analizuojami Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų civilinėje byloje Nr. e2-71-1087/2026.

Teismas darė išvadą, kad labiau tikėtina, jog rangos sutartis buvo sudaryta su atsakovu dėl to, kad ieškovas siekė išvengti kreditorių reikalavimų patenkinimo pagal rangos sutartį bankiniais mokėjimais gautinomis sumomis. Teismų praktikoje toks ginčijamą sandorį sudariusio asmens siekis išvengti kreditorių reikalavimų tenkinimo vertintinas kaip piktnaudžiavimas subjektine teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013; 2022 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-1075/2022; 2023 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-403/2023).

Teismas nurodė, kad piktnaudžiavimas teise yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį, nes teismas tokiu atveju turi teisę atsisakyti tokią teisę ginti (CK 1.137 straipsnio 4 dalis). Nustatęs, kad rangos sutartis buvo sudaryta su atsakovu, o ne ieškovu, pastarajam siekiant išvengti, kad pagal rangos sutartį gautinos lėšos nebūtų areštuotos ir paskirstytos kreditoriams vykdomosiose bylose, teismas darė išvadą, kad ieškovo teisės nagrinėjamu atveju nėra ginamos ir ieškinys yra atmetamas visa apimtimi.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas IES1 prašo: panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. sausio 12 d. ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovo ieškinį, priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme: 386,00 Eur žyminį mokestį ir išlaidas advokato pagalbai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nepagrįstai sprendė, jog šiuo atveju labiau tikėtina, kad Sutartis iš rangovo pusės atsakovo buvo pasirašyta ieškovo, o ne Bendrijos interesais. Teismas visapusiškai neįvertino bylos aplinkybių dėl apsimestinio sandorio (Sutarties) sudarymo motyvų, todėl be pagrindo sprendė apie ieškovo nesąžiningumą.

Byloje nebuvo ginčo, kad ieškovo finansinė padėtis ginčo laikotarpiu buvo sudėtinga, buvo vykdomas priverstinis išieškojimas iš ieškovo turto, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo spręsti, jog ieškovas savaime buvo nesąžiningas bei siekė apsimestinio sandorio sudarymo. Nors teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog Bendrijos pirmininkui būtų buvusi žinoma informacija apie ieškovo finansinę padėtį, ar kad Bendrija būtų pateikusi reikalavimą, jog Sutartį pasirašytų kitas asmuo, tačiau byloje taip pat nėra duomenų, kad būtent ieškovas būtų reikalavęs, jog Bendrija Sutartį pasirašytų su atsakovu, be to, Bendrijos pirmininkas byloje neneigė žinojęs, jog ieškovas turi kreditorių, su kuriais nėra atsiskaitęs. Priešingai nei sprendė teismas, aplinkybė, jog pervedus avansą ar jo dalį ieškovui, šie pinigai būtų areštuoti ir paskirstyti kreditoriams, taigi ieškovas nebūtų galėjęs avanso panaudoti rangos sutartyje numatytu tikslu, patvirtina būtent tai, kad Bendrija nuogąstavo, jog dėl šios priežasties ieškovas neįvykdys Sutarties, o esant ginčui Bendrija neatgaus sumokėto avanso, tuo tikslu Bendrija siekė, jog Sutartį pasirašytų ne ieškovas, o kitas asmuo, taip apsaugant būtent Bendrijos interesus.

Teismas neanalizavo ir nepasisakė dėl pačios Bendrijos veiksmų, pasirašant Sutartį su atsakovu, o ne su ieškovu, sąžiningumo aspektu. Be to, teismo išvadą, kad ieškovas tariamai buvo nesąžiningas, nes nebūtų galėjęs naudoti avanso Sutarties vykdymui, paneigia ir tai, kad, kaip patvirtino atsakovas, avansas nėra panaudotas ir yra saugomas jo banko sąskaitoje, ir apie tai, kad atsakovas ieškovui avanso neperduos, kol nebus įvykdyta Sutartis, atsakovas ieškovą buvo informavęs iš anksto.

Teismas, spręsdamas dėl tariamo ieškovo nesąžiningumo, pažeidė civilinėje teisėje galiojančią sąžiningumo prezumpciją – kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, jog ieškovas buvo nesąžiningas, vien aplinkybė, kad ieškovas turėjo kreditorių, nesudaro pagrindo spręsti apie ieškovo nesąžiningumą. Teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, jog ieškovas yra sąžiningas ir reikšdamas ieškinį, kadangi siekia prisiimti pirmiausia pareigas pagal Sutartį dėl darbų vykdymo tinkamumo, trūkumų šalinimo ir kt., o ne ginti pažeistas teises.

Kasacinio teismo praktika, kuria sprendime vadovavosi teismas, suformuluota bylose, kuriose buvo ginčijamos pirkimo - pardavimo sutartys, o sutartis ginčiję ieškovai, kurie minėtose bylose pripažinti nesąžiningais, siekė prisiteisti turtą. Šiuo atveju ginčo Sutartis kvalifikuota kaip rangos sutartis, kurios pagrindu rangovui pirmiausia kyla pareiga atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui. Be to, rangovas turi ir visas kitas rangos sutarties pagrindu kylančias pareigas. Todėl teismas atsisakydamas ginti ieškovo teises dėl tariamo nesąžiningumo, turėjo įvertinti ir kitas svarbias aplinkybes, atsižvelgiant į ginčo rangos sutarties reglamentavimą ir iš to kylančias pasekmes. Teismas nepagrįstai neįvertino atsakovo interesų (ne)pažeidimo palikus Sutartį ginčijamoje apimtyje galiojančią bei iš to kylančių pasekmių, t. y. šiuo atveju atsakovas turi pareigą atsakyti Bendrijai dėl Sutarties vykdymo (ne)tinkamumo, nors faktiškai Sutarties nevykdė ir jokių darbų pagal Sutartį neatliko, o Bendrija, nors ir žinodama, kad Sutartį faktiškai vykdė ieškovas, pretenzijas dėl Sutarties vykdymo gali reikšti atsakovui, tokiu būdu elgdamasi nesąžiningai. Teismas, nustatęs, jog Sutartis dėl jos šalies (rangovo) buvo apsimestinė ir atsisakydamas šioje dalyje Sutartį pripažinti negaliojančia dėl tariamo ieškovo nesąžiningumo, netinkamai taikė kasacinio teismo praktiką ir nepagrįstai neįvertino tokio sandorio ginčijamoje dalyje palikimo galiojančiu pasekmių.

Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl apsimestinio jų pobūdžio teisinius santykius. Vertindamas bylos aplinkybes teismas pažeidė procesines teisės normas, nustatančias įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles.

Atsiliepimas

Atsakovė Bendrija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti Bendrijos naudai iš ieškovo IES1 1573 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Bendrija nedalyvavo simuliacijoje ir nežinojo apie siekį simuliuoti sandorį, o toks siekis galėjo egzistuoti tik tarp ATS2 ir IES1 . Neįrodžius fakto, kad Bendrija naudojo apgaulę ir/ar dalyvavo simuliacijoje, nekilo pagrindas Sutartį pripažinti apsimestiniu sandoriu.

ATS2 elgesys, kuomet jis įgijo lėšas už darbus ir jų neperdavė IES1 taip pat patvirtina faktą, jog tikrasis naudos gavėjas pagal Sutartį yra ATS2 . Labiau tikėtina, kad ATS2 turėjo valią sudaryti Sutartį, ją vykdė aktyviais veiksmais bei gavo iš finansinę naudą. Net kilus šalių ginčui dėl Sutarties vykdymo, ATS2 negrąžino lėšų Bendrijai. Jeigu ATS2 manė, kad yra netinkama sutartis šalis, tokiu atveju neatsirastų ir teisė gauti pinigines lėšas, kurias galėjo grąžinti bendrijai, tačiau to nepadarė. Taigi tokiais veiksmais, kuriais ATS2 įgijo lėšas Sutarties pagrindu ir jų negrąžino, ATS2 iš esmės pripažino savo valią sudaryti Sutartį ir ją vykdyti, bei jam turi tekti ir prievolės pagal sudarytą Sutartį.

Bendrija negavo naudos dėl tariamos simuliacijos ir nebūtų sudariusi sandorio tokiomis aplinkybėmis, jeigu būtų žinojusi, jog už Sutarties sudarymą bei vykdymą atsakomybė teks kitam asmeniui. Finansinę naudą Sutarties pagrindu gavo tik ATS2 . Simuliacija, net jeigu tokia ir egzistavo, nedavė Bendrijai jokios naudos ir nebuvo atlikta bendrijos naudai ir/ ar tenkinant bendrijos interesus.

Sistemiškai vertinant ieškovo ir ATS2 poziciją, siekiama, jog teises ir pareigas pagal Sutartį perimtų asmuo, kurio finansinė padėtis yra bloga, kas leidžia daryti išvadą, jog jam perėmus teises ir pareigas pagal Sutartį, galimai būtų išvengta Sutarties įvykdymo prieš Bendriją.

Reikalavimas dėl Sutarties negaliojimo pareikštas tik po to, kai kitoje byloje gauta ekspertinė išvada, patvirtinanti, kad darbai atlikti netinkamai ir ne pilna apimtimi. Galimai egzistuoja IES1 ir ATS2 bendras siekis išvengti sutartinių įsipareigojimų įvykdymo prieš Bendriją.

Teisėje galioja bendrasis teisės principas, jog iš ne teisės negali atsirasti teisė, iš tokių neteisėtų veiksmų negali kilti teisėti padariniai. Tuo atveju, jeigu egzistavo atsakovo ATS2 ir ieškovo IES1 piktavališkas susitarimas naudoti apgaulę bendrijos ir/ar ieškovo kreditorių atžvilgiu, tokiu atveju iš tokio siekio negali atsirasti teisėti padariniai.

Vien faktas, kad objekte darbus atliko ieškovas nesudaro pagrindo laikyti, kad jis perėmė iš Sutarties kylančias teises ir pareigas. Priešingu atveju toks traktavimas leistų kiekvieną kartą abejoti sandorio teisėtumu, kai darbus atlieka samdomi darbuotojai ar subrangovai, kas prieštarauja įstatymui.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas ATS2 prašo: tenkinti apelianto apeliacinį skundą bylos dalyje pagal pirmąjį ieškininį reikalavimą ir ieškinį iš dalies tenkinti: pripažinti 2022 m. rugpjūčio 3 d. rangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) iš dalies negaliojančia nuo sudarymo momento dėl vienos iš sutarties šalių – rangovo – simuliacijos bei perkelti rangovo teises ir pareigas pagal šią rangos sutartį tikrajai šaliai, t. y. ieškovui; teismo nuožiūra spręsti klausimą dėl apelianto apeliacinio skundo bylos dalyje pagal antrąjį ieškininį reikalavimą pagrįstumo; atlyginti atsakovo ATS2 šioje byloje apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Bendrija žinojo, jog rangos sutartį pasirašė ne tas asmuo, kuris tarėsi dėl sutarties sudarymo ir kuris ją vykdė. Šiuo atveju niekas byloje neginčijo, kad Bendrija atsakovą ATS2 apskritai pamatė tik po metų laiko nuo rangos sutarties pasirašymo. Teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju Bendrija nėra ir negali būti laikoma trečiuoju asmeniu, todėl CK 1.87 straipsnio 3 dalies norma negali būti taikoma, kas savaime reikalavo pirmojo ieškininio reikalavimo tenkinimo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas netinkamai taikė kasacinio teismo praktiką. Atmesdamas ieškinį, teismas tiesiogiai rėmėsi kasacinio teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-403/2023, tačiau kasacinio teismo nagrinėtos bylos ir šios bylos aplinkybės buvo visiškai skirtingos.

Tikrosios rangos sutarties šalis, konkrečiai rangovo, nustatymas ir pripažinimas teismo sprendimu nebūtų niekaip pažeidęs Bendrijos teisinių ir interesų: būtų atkurtas teisinis aiškumas ir apibrėžtumas pagal tikrąsias sandorio aplinkybes; tikrasis rangovas būtų įsipareigojęs vykdyti garantinius įsipareigojimus, kas labiau atitiktų Bendrijos interesus, nes ieškovas turi gebėjimus dirbti su metalais ir, pavyzdžiui, galėtų pašalinti darbų trūkumus, o atsakovas ATS2 to objektyviai negalėtų padaryti, nes nedirba su metalu; atsakovas būtų grąžinęs Bendrijai jos sumokėtą avansą kaip atsakovo be pagrindo gautą turtą; būtų tinkamai išspręstas klausimas dėl tinkamos bylos šalies tarp suinteresuotų asmenų vykstančioje kitoje byloje dėl rangos sutarties darbų kokybės.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

Nagrinėjamu atveju, nors pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu sprendė, kad rangos santykiai buvo susiklostę tarp atsakovės Bendrijos ir ieškovo, o ne tarp atsakovės bendrijos ir atsakovo, tačiau nustatęs, kad rangos sutartis buvo sudaryta su atsakovu ATS2 , o ne ieškovu, pastarajam siekiant išvengti, kad pagal rangos sutartį gautinos lėšos nebūtų areštuotos ir paskirstytos kreditoriams vykdomosiose bylose, teismas sprendė, kad ieškovo teisės nagrinėjamu atveju negali būti ginamos ir ieškinį (reikalavimą dėl sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia ir iš jo kylančius išvestinius reikalavimus dėl rangovo teisių ir pareigų perkėlimo ieškovui bei 7 000,00 Eur avanso priteisimo) atmetė visa apimtimi.

Ieškovas apeliaciniu skundu sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo Sutartį atsakovė Bendrija faktiškai sudarė su ieškovu, o ne atsakovu ATS2 , todėl Sutartis yra apsimestinė dalyje dėl rangovo asmens. Tačiau ieškovas nesutinka su teismo sprendimu dalyje, kurioje pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas buvo nesąžiningas, todėl jo teisės negali būti ginamos.

Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog šiuo atveju labiau tikėtina, kad Sutartis iš rangovo pusės atsakovo buvo pasirašyta ieškovo, o ne Bendrijos interesais. Teisėjų, kolegija, įvertinus bylos medžiaga, neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu.

Bylos duomenys patvirtina ir ginčo nėra dėl to, kad Sutarties sudarymo metu ieškovo atžvilgiu buvo vykdomi išieškojimai, kurių suma viršijo ne tik Sutartyje numatytą 6 000 Eur avansą, bet ir visą rangos sutarties vertę. Tokia finansinė situacija objektyviai reiškė, kad bet kokios į ieškovo sąskaitą pervestos lėšos būtų nukreiptos kreditorinių reikalavimų tenkinimui. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas negalėtų realiai disponuoti avansu pagal jo tiesioginę paskirtį – medžiagų bei darbams reikalingų priemonių įsigijimui. Teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, kad atsakovės Bendrijos pirmininkas V. J. siekė atsiskaitymus vykdyti bankiniu pavedimu. Atsižvelgiant į ieškovo turėtus finansinius įsipareigojimus ir vykdomus išieškojimus, toks atsiskaitymo būdas neišvengiamai būtų lėmęs avanso areštą. Tai būtų sukėlę tiesiogines neigiamas pasekmes rangos sutarties vykdymui – būtų apsunkintas ar net neįmanomas medžiagų įsigijimas, darbų organizavimas ir jų savalaikis atlikimas. Dėl šios priežasties būtų kilusi rizika ir pačiai atsakovei Bendrijos negauti sutarto rezultato. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Sutarties sudarymas faktiškai buvo naudingesnis ieškovui, siekusiam gauti lėšų nepaisant vykdomų išieškojimų, nei atsakovei Bendrijai, kurios interesas buvo tik tinkamas ir savalaikis darbų atlikimas. Priešingai nei teigia apeliantas, vien formalus rangos Sutarties sudarymo faktas savaime nepatvirtina, kad buvo veikiama išimtinai atsakovės interesais. Vertinant šalių elgesį, jų ekonominę padėtį ir realias sutarties vykdymo galimybes, pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą daryti išvadą apie tikruosius ieškovo interesus sudarant Sutartį.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien ieškovo teiginiai, kad rangos Sutartis buvo pasirašyta su atsakovu Bendrijos pirmininko V. J. reikalavimu, nepagrindžia tokios aplinkybės realaus buvimo, nes byloje nėra objektyvių duomenų, jog Bendrijos pirmininkas būtų turėjęs išsamią informaciją apie ieškovo finansinę padėtį, vykdomus išieškojimus ar jų mastą, ar kad būtų aiškiai nurodęs ieškovui surasti kitą asmenį sutarčiai sudaryti. Liudytojos R. B. parodymai šios apelianto pozicijos taip pat nepagrindžia, nes ši liudytoja nepatvirtino tokio reikalavimo girdėjusi tiesiogiai iš Bendrijos pirmininko, o tik perteikė tai, ką jai nurodė pats ieškovas. Be to, ji nedalyvavo Sutarties sąlygų derinime, todėl jos žinios apie tariamą Bendrijos ir jos pirmininko valią yra netiesioginės. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, liudytoja buvo ieškovo buhalterė ir gerai žinojo jo finansinę padėtį, įskaitant kreditorius bei realią riziką, jog į ieškovo sąskaitą pervestos lėšos būtų nukreiptos išieškojimams. Dėl to jai buvo suprantama, kad toks atsiskaitymo modelis galėtų apsunkinti ar net sutrukdyti tinkamą sutarties vykdymą. Apeliacinės instancijos teismas laiko reikšmingą ir tą aplinkybe, kad atsakovą su liudytoja siejo artimi asmeniniai ryšiai, o pats atsakovas pripažino sutartį pasirašęs jos prašymu. Taigi, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, kad formalaus pasirašančio sutartį asmens įtraukimas kilo iš ieškovo aplinkos iniciatyvos, o ne iš Bendrijos pirmininko V. J. valios ar reikalavimo.

Apeliantas teigia, kad priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, jog pervedus avansą ar jo dalį ieškovui, šie pinigai būtų areštuoti ir paskirstyti kreditoriams, taigi, ieškovas nebūtų galėjęs avanso panaudoti rangos sutartyje numatytu tikslu, patvirtina būtent tai, kad Bendrija nuogąstavo, jog dėl šios priežasties ieškovas neįvykdys Sutarties, o esant ginčui Bendrija neatgaus sumokėto avanso, tuo tikslu Bendrija siekė, jog Sutartį pasirašytų ne ieškovas, o kitas asmuo, taip apsaugant būtent Bendrijos interesus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo pritarti apelianto argumentui, kad tokiais veiksmais Bendrija siekė apsaugoti savo ekonominius interesus, nes ji yra viešasis juridinis asmuo, kurio veikla grindžiama ne individualios ekonominės naudos siekimu, o bendrų narių interesų įgyvendinimu. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad Bendrija būtų turėjusi savarankišką interesą organizuoti sutarties sudarymą per kitą asmenį tam, kad būtų apeitos su ieškovo finansine padėtimi susijusios aplinkybės. Priešingai, nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad būtent ieškovo finansiniai sunkumai ir vykdomi išieškojimai lėmė tokį sutarties pasirašymo būdą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad su atsakovu rangos Sutartis buvo pasirašyta ne Bendrijos pirmininko reikalavimu, o ieškovo ir jo buhalterės iniciatyva, o apelianto argumentai šios išvados nepaneigia, nes jie nepagrįsti objektyviais įrodymais ir prieštarauja byloje nustatytų aplinkybių visumai.

Nepagrįsti ir apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino Bendrijos veiksmų sąžiningumo aspektu. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad teismas analizavo visas reikšmingas aplinkybes, susijusias tiek su ieškovo, tiek su atsakovo ATS2 bei Bendrijos veiksmais, sudarant rangos Sutartį, ir vertino jų tarpusavio ryšį bei faktinį sutarties sudarymo tikslą. Vien tai, kad teismo išvados yra nepalankios apeliantui, savaime nereiškia, jog tam tikros aplinkybės nebuvo tirtos ar įvertintos. Taip pat nepagrįstas apelianto teiginys, kad teismo išvadą dėl ieškovo nesąžiningumo paneigia aplinkybė, jog avansas faktiškai nebuvo perduotas ieškovui ir liko atsakovo banko sąskaitoje. Priešingai, ši aplinkybė tik patvirtina byloje nustatytą riziką, susijusią su ieškovo finansine padėtimi bei vykdomais išieškojimais. Be to, aplinkybė, kad avansas nebuvo panaudotas, nepaneigia teismo nustatytos rizikos egzistavimo sutarties sudarymo metu. Teismas pagrįstai vertino ne hipotetinį vėlesnį lėšų panaudojimą, o objektyvias sutarties sudarymo metu egzistavusias aplinkybes ir jų įtaką Sutarčiai.

Pažymėtina, kad apeliantas nepagrįstai remiasi sąžiningumo prezumpcijos pažeidimu. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kitos sandorio šalies nesąžiningumas turi būti įrodytas laikantis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių civiliniame procese (CPK 177, 178, 185 straipsniai) ((Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-163-219/2019). Sąžiningumo principo turinio CK neatskleista, tačiau šio principo turinys yra išaiškintas kasacinio teismo praktikoje. Sąžiningumas – tai vertybinis teisinių santykių subjekto elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas, apdairus ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas apibūdina asmens vidinę būklę konkrečioje situacijoje, taip pat veikiamą subjektą individualizuojančias savybes, pavyzdžiui: jei tai fizinis asmuo – jo amžiaus, išsimokslinimo, praktinių įgūdžių ir pan., jei tai juridinis asmuo – veiklos pobūdžio, jos ypatybių, verslo patirties ir t. t. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2011).

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas vertino šalių elgesį civilinių teisinių santykių kontekste, analizuodamas sutarties sudarymo aplinkybes, šalių tikruosius ketinimus bei jų veiksmų ekonominį ir faktinį pagrįstumą. Todėl apelianto argumentai dėl tariamo sąžiningumo prezumpcijos pažeidimo yra teisiškai nepagrįsti. Be to, teismas ieškovo nesąžiningumo nekonstatavo kaip savarankiško civilinės atsakomybės pagrindo, o vertino objektyvias bylos aplinkybes – ieškovo finansinę padėtį, vykdomus išieškojimus, avanso panaudojimo riziką, atsakovo įtraukimą į sutartį bei faktinį sutartinių santykių pobūdį. Vien aplinkybė, kad asmuo turi kreditorių, savaime nepatvirtina nesąžiningumo, tačiau nagrinėjamoje byloje ši aplinkybė buvo reikšminga vertinant sutarties sudarymo motyvus ir priežastis, dėl kurių rangos sutartis buvo pasirašyta ne paties ieškovo vardu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino sąžiningumo principo turinį atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, o apelianto argumentai dėl jo sąžiningumo yra nepagrįsti byloje esančių įrodymų visuma (CPK 178 straipsnis).

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, jog ieškovas yra sąžiningas ir reikšdamas ieškinį, siekia prisiimti pirmiausia pareigas pagal Sutartį dėl darbų vykdymo tinkamumo, trūkumų šalinimo ir kt., o ne ginti pažeistas teises. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis apelianto argumentas yra nepagrįstas, nes teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas pats savaime nepaneigia kitų byloje nustatytų aplinkybių ir nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad ieškovo veiksmai sudarant Sutartį buvo sąžiningi.

Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas, darydamas išvada, kad ginčijamą sandorį sudariusio asmens (ieškovo) siekis išvengti kreditorių reikalavimų tenkinimo vertintinas kaip piktnaudžiavimas subjektine teise, o toks piktnaudžiavimas teise yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį(CK 1.137 straipsnio 4 dalis), rėmėsi kasacinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad CK 1.137 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Šio straipsnio 3 dalyje reglamentuojama, kad draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Žalos padarymas kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti. Pagal šio straipsnio 4 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą civilinių teisių įgyvendinimas negali būti naudojamas nesąžiningai ir ne pagal įstatymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203-403/2020). Teisė netoleruoja situacijų, kad būtų ginamos teisės nesąžiningų asmenų, kurie teisminės gynybos kreipiasi siekdami, kad būtų apgintos jų teisės, kurias jie įgijo pažeisdami teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiaudami teise (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-203-403/2020 68 punktą; 2022 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-1075/2022). Teisinis reguliavimas, skirtas ginti asmenų teisėms, kurios buvo pažeistos sudarant apsimestinius sandorius (sandorių pripažinimo apsimestiniais institutas), negali būti aiškinamas kaip skirtas ginti ir nesąžiningiems asmenims, kurie apsimestinių sandorių pagrindu įgyja subjektines teises pažeisdami kitų asmenų teises ir teisėtus interesus, t. y. piktnaudžiauja teise. Todėl teismas gali tenkinti ieškinį dėl sandorio, kuris sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu, pripažinimo apsimestiniu, jeigu, be kitų būtinų tokiam ieškiniui tenkinti sąlygų, byloje nustatoma, kad ieškovas, kuriam pagal tokį sandorį atsirado teisės ir pareigos, buvo sąžiningas ir pagal sandorį subjektines teises įgijo nepiktnaudžiaudamas teise (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-403/2023).

Apeliantas nurodo, kad kasacinio teismo praktika, kuria sprendime vadovavosi teismas, suformuluota bylose, kuriose buvo ginčijamos pirkimo - pardavimo sutartys, o sutartis ginčiję ieškovai, kurie minėtose bylose pripažinti nesąžiningais, siekė prisiteisti turtą. Šiuo atveju ginčo Sutartis kvalifikuota kaip rangos sutartis. Teismas nepagrįstai neįvertino atsakovo interesų (ne)pažeidimo palikus Sutartį ginčijamoje apimtyje galiojančią bei iš to kylančių pasekmių. Teismas, nustatęs, jog Sutartis dėl jos šalies (rangovo) buvo apsimestinė ir atsisakydamas šioje dalyje Sutartį pripažinti negaliojančia dėl tariamo ieškovo nesąžiningumo, netinkamai taikė kasacinio teismo praktiką ir nepagrįstai neįvertino tokio sandorio ginčijamoje dalyje palikimo galiojančiu pasekmių.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas aukščiau nurodytus argumentus, pažymi, kad apelianto nurodoma aplinkybė, kad kasacinio teismo praktika buvo formuojama bylose dėl pirkimo–pardavimo sutarčių, savaime nereiškia, jog joje suformuluoti teisės aiškinimo principai negali būti taikomi ir kitų rūšių sutartims, įskaitant rangos sutartis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai akcentuojama ne konkreti sutarties rūšis, o bendrasis civilinės teisės principas, jog negali būti ginamos nesąžiningai veikiančio asmens teisės. CK 1.137 straipsnio nuostatos yra bendro pobūdžio ir taikomos visiems civiliniams teisiniams santykiams, nepriklausomai nuo ginčijamo sandorio rūšies. Apelianto argumentai dėl rangos sutarties specifikos nepaneigia nustatyto nesąžiningo elgesio fakto. Net jei rangos sutarties pagrindu rangovui kyla specifinės pareigos, tai nesudaro pagrindo suteikti teisminę gynybą asmeniui, kuris pats sąmoningai dalyvavo apsimestiniame sandoryje. Teismas pagrįstai vertino ne vien formalų sutarties pobūdį, bet ir tikruosius šalių veiksmus bei jų tikslus. Jeigu ieškovas sąmoningai pasirinko veikti per kitą asmenį (atsakovą ATS2 ) ar kitaip nuslėpti tikruosius teisinius santykius, jis prisiėmė ir su tokiu elgesiu susijusią riziką. Apelianto argumentas, kad atsakovui ATS2 gali kilti atsakomybė Bendrijai dėl sutarties vykdymo trūkumų, nepaneigia ieškovo nesąžiningumo ir nesudaro pagrindo tenkinti jo ieškinį. Būtent apsimestinio sandorio ieškovo iniciatyva sukūrimas ir lėmė situaciją, kai formalus Sutarties subjektas nesutampa su faktiniu vykdytoju. Tokios pasekmės kilo iš pačių šalių (ieškovo ir atsakovo) pasirinkto neskaidraus veikimo modelio, todėl ieškovas negali remtis savo paties sukurta situacija kaip pagrindu reikalauti teisminės gynybos.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepagrįstas ir apelianto argumentas, kad Bendrija elgiasi nesąžiningai reikšdama reikalavimus atsakovui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Bendrija turi teisę remtis sudaryta Sutartimi ir joje nurodytu rangovu, nes būtent toks subjektas buvo Sutarties šalis. Aplinkybė, kad Bendrija galėjo žinoti apie faktinį darbų vykdytoją, savaime nepanaikina sutartinių santykių formalios struktūros ir neatleidžia ieškovo ir atsakovo nuo jų pačių pasirinktos sandorio formos pasekmių. Kaip teisingai nurodė atsakovė Bendrija atsiliepime į apeliacinį skundą, teisėje galioja bendrasis teisės principas, jog iš ne teisės negali atsirasti teisė (lot. Ex injuria jus non oritur), iš tokių neteisėtų veiksmų negali kilti teisėti padariniai. Tuo atveju, jeigu egzistavo ATS2 ir IES1 susitarimas naudoti apgaulę Bendrijos ir/ar IES1 kreditorių atžvilgiu, tokiu atveju iš tokio siekio negali atsirasti teisėti padariniai. Galiausiai, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas neprivalėjo papildomai vertinti ginčijamo sandorio palikimo galioti pasekmių taip, kaip prašo ieškovas, nes CK 1.137 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas savarankiškas pagrindas atsisakyti ginti subjektinę teisę. Nustačius, kad ieškovas subjektines teises siekė įgyvendinti nesąžiningai ir piktnaudžiaudamas teise, vien ši aplinkybė sudaro pakankamą pagrindą atsisakyti tenkinti ieškinį, nepriklausomai nuo to, kokias pasekmes tai sukelia pačiam ieškovui. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi aukščiau nurodyta kasacinio teismo praktika ir teisėtai sprendė, kad nesąžiningai veikusiam ieškovui teisminė gynyba negali būti suteikiama.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visus teisiškai reikšmingus faktus ir tinkamai juos įvertino, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visuma, šalių teiktais paaiškinimais, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai).

Dėl bylos procesinės baigties

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, remdamasis išdėstytais motyvais, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visus pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesines ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis, bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Nagrinėjamu atveju atsakovai prašė priteisti apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė patyrė 1573 Eur bylinėjimosi išlaidas. Netenkinus apeliacinio skundo, ieškovo atsakovės Bendrijos naudai priteisiamos 1573 Eur bylinėjimosi išlaidos.

Atsakovas ATS2 iki bylos išnagrinėjimo pabaigos nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, bylinėjimosi išlaidų atsakovui ATS2 atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. sausio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo IES1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , atsakovės 165-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos, juridinio asmens kodas 135363051, naudai 1573 Eur (vieno tūkstančio (vieno tūkstančio penkių šimtų septyniasdešimt trijų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Irma ValiuškienėLina MuchtarovienėAleksandras Rusakas