Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, 1A-190-875/2026

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2026-06-23
Bylos Nr.: 1A-190-875/2026
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-50812-2024-7
Bylos rūšis: Baudžiamoji byla

Teisėjai: Nerijus Masiulis, Audrius Sadauskas, Ilona Jakubėnienė
Nuteistasis: V. Č.

Kategorijos

1.1.7.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
1.1.8.10.1pavadinimo nepavyko patikrinti
1.2.14.3.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
1.2.20.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
2.4.6.4.1Jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 str. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-190-875/2026 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-50812-2024-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.5; 1.1.8.10.1; 1.2.14.3.2.2; 1.2.20.3.1; 2.4.6.4.1 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASN U O S P R E N D I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. birželio 23 d. Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės, Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Audriaus Sadausko,

sekretoriaujant Linai Graužinienei,dalyvaujant prokurorei Aidai Pagojienei,nuteistajam V. Č., jo gynėjui advokatui Remigijui Žiubikui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Č. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. kovo 8 d. nuosprendžio, kuriuo

V. Č. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalyje, 233 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalį – 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 233 straipsnio 1 dalį – 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir V. Č. skirta subendrinta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, šiuo nuosprendžiu paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė visiško bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Telšių apylinkės teismo 2026 m. sausio 30 d. nutartimi paskirta galutine 90 parų arešto bausme, arešto bausmę keičiant griežtesne laisvės atėmimo bausme 3 (trims) mėnesiams, ir V. Č. skirta subendrinta galutinė 4 (ketverių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2025 m. vasario 7 d. 17.00 val. iki 2025 m. vasario 9 d. 10.55 val.; nuo 2025 m. liepos 31 d. 11.15 val. iki 2025 m. rugpjūčio 1 d. 13.15 val. (4 laisvės atėmimo dienos), ir nuo 2025 m. lapkričio 14 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos – 2026 m. kovo 6 d.;

bausmės pradžią V. Č. nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2026 m. kovo 6 d.;

V. Č. pripažintas recidyvistu;

išspręsti kardomosios priemonės ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

V. Č. nuteistas už tai, kad padarė plėšimą panaudodamas peilį, o būtent: 2024 m. gruodžio 21 d., laikotarpiu nuo 00.00 val. iki 3.40 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdamas neblaivus (nustatytas 2,27 promilių neblaivumas), bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), išgertuvių metu kilus tarpusavio žodiniam konfliktui, buto kambaryje kumščiais tyčia sudavė R. J. ne mažiau 10 smūgių į galvos sritį, po ko nukentėjusiajam nuėjus į buto koridorių ir ketinant išeiti iš buto, atsinešęs virtuvinį peilį ir neleisdamas jam išeiti, prispaudė šį peilį nukentėjusiajam prie kairiojo skruosto, taip jį pradrėksdamas, po ko laikydamas rankoje peilį, jį demonstruodamas ir grasindamas panaudoti, liepė R. J. vonioje nusiprausti kruviną veidą ir įdavęs skudurą liepė išvalyti kruvinas kambario grindis, o nukentėjusiajam R. J. jas valant, tyčia du kartus įspyrė R. J. į galvos sritį, tokiais bendrais savo smurtiniais veiksmais padarydamas R. J. galvos plaukuotosios dalies odos nubrozdinimus, kas nukentėjusiajam sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, po ko jiems nuėjus į buto virtuvę, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, grasindamas prieš nukentėjusįjį R. J. panaudoti fizinį smurtą, t. y. demonstruodamas peilį, kurį grasino prieš jį panaudoti, taip atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis, pareikalavęs nukentėjusiojo R. J. atiduoti jo su savimi turėtą 80 eurų vertės mobiliojo ryšio telefoną „iPhone 7+“ ir 150 eurų grynųjų pinigų, šį R. J. priklausantį turtą iš jo pagrobė, taip nukentėjusiajam R. J. padarydamas 230 eurų turtinę žalą. 1.1. Be to, jis siekė paveikti liudytoją, kad šis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, o būtent: laikotarpyje nuo 2024 m. gruodžio 22 d., 16.53 val. iki 2025 m. sausio 24 d., 10.49 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, pats būdamas įtariamuoju ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-50812-24, kai jam 2025 m. sausio 10 d. buvo pareikštas įtarimas padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalyje, veikdamas tiesiogine tyčia telefoninio pokalbio metu per „Messenger“ susirašinėjimo programėlę su S. D., kuri ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-50812-24 buvo šaukiama kaip liudytoja apklausai 2025 m. sausio 24 d. į Telšių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), siekė paveikti liudytoją S. D., prašydamas jos apklausos metu sakyti, jog gautą iš V. Č. mobiliojo ryšio telefoną „iPhone 7+“ ji nusipirko jai nežinomame lombarde Mažeikių mieste iš nepažįstamo asmens, t. y., kad ji duotų melagingus, V. Č. teisinei padėčiai naudingus parodymus, o jis šių melagingų parodymų pagrindu galėtų išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. Č. prašo pakeisti Telšių apylinkės teismo Mažeikių 2026 m. kovo 8 d. nuosprendį ir jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, perkvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o pagal kaltinimą dėl BK 233 straipsnio 1 dalies išteisinti. 2.1. Nuteistasis neneigia grumtynių metu sužalojęs nukentėjusįjį R. J., tačiau teigia mobiliojo telefono iš jo neėmęs, jį kitą dieną radęs kambaryje po lova, o nukentėjusiajam neatidavęs nes nepagalvojo apie pasekmes. Teigia, kad telefonas nukentėjusiajam iškrito grumtynių metu. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis grumtynių metu prieš nukentėjusįjį būtų naudojęs peilį ar kaip kitaip jam grasinęs, kaip ir nėra liudytojų, galinčių patvirtinti, kad nukentėjusysis iš viso turėjo pinigus, kuriuos pagrobęs jis yra kaltinamas. Perkvalifikavus jam inkriminuotą nusikaltimą, prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę – sutrumpinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminą. 2.2. Dėl antros nusikalstamos veikos prašo jį išteisinti, nes to nusikaltimo nepadarė. Neneigia kalbėjęs su S. D., tačiau tvirtina, kad tuo metu ji dar neturėjo liudytojos statuso, o ir jokio poveikio jis jai nedarė, tiesiog pasikalbėjo. 3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. 4. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis V. Č. ir jo gynėjas advokatas Remigijus Žiubikas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė Aida Pagojienė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo V. Č. apeliacinis skundas atmestinas, Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. kovo 8 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK 328 straipsnio 1 punktas).

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde, neperžengiant jo ribų. Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, jog neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai.

6. Nuteistasis V. Č. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, ginčijamos teismo išvados dėl jo pripažinimo kaltu įvykdžius plėšimą ir siekus paveikti liudytoją. Nuteistasis pripažįsta sukėlęs nukentėjusiajam R. J. nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau jo daiktų negrobęs, o liudytojos S. D. tik paprašęs sumeluoti apklausos metu dėl to telefono, bet nesiekęs daryti jai poveikį. Taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo

Pažymėtina, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimo kaip visumos reikalavimas reiškia, kad išvados vertinant įrodymus daromos lyginant tarpusavyje iš įvairių įrodymų gaunamą informaciją, siekiant įvertinti, ar iš vienų įrodymų gaunama informacija atitinka, patvirtina kitų įrodymų teikiamą informaciją apie bylos aplinkybes, reikšmingas bylai teisingai išspręsti, jai prieštarauja ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-942/2020). Vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Be to, pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį tik teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos.

Esminiu pažeidimu pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-74-976/2017, 2K-211-628/2022). Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Kartu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo kaip visumos reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės bei būdai. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015).

Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Ko reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013). Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo. Analogišką poziciją užima ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, taip pat ne kartą konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kt.).

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, išklausiusi apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus paaiškinimus, byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis atitinka tokiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus, teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas V. Č. inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 180 straipsnio 2 dalyje ir 233 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl jo kaltės. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Vien tai, kad nuteistasis ir jo gynėjas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo kaltės ir įrodymų vertinimo, kitaip interpretuodami byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindami, nesuteikia pagrindo skundžiamą nuosprendį keisti ar naikinti.

Dėl plėšimo

BK 180 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už plėšimą. Pagal šio straipsnio 2 dalį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas apiplėšė įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs nešaunamąjį ginklą ar kitą daiktą, kuriuo galima žmogų žaloti, arba apiplėšė pagrobdamas didelės vertės svetimą turtą. Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą plėšimo būdu kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia prieš nukentėjusiojo valią, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori.

Nuteistasis V. Č. viso proceso metu savo kaltę neigė, pateikė savo įvykių versiją tvirtindamas, kad fizinį smurtą išgertuvių savo namuose metu prieš nukentėjusįjį R. J. panaudojo tik todėl, kad šis sudaužė televizorių, jokių daiktų iš jo nevogė ir peilio prieš jį nenaudojo, pinigų iš jo išvis neėmė, o nukentėjusiojo telefoną kitą dieną savo namuose rado užkritusį po kažkuriuo iš baldų. Rasto telefono nukentėjusiajam neatidavė, nors ir suprato, kad šis priklauso jam, ir dėl to gailisi. Tačiau teisėjų kolegijai jokių pagrįstų abejonių dėl nuteistojo kaltės padarius aptariamą nusikalstamą veiką, kaip ir dėl jo padaryto nusikaltimo kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį teisingumo, nekyla.

Nuteistojo versija, kad jis prieš R. J. konflikto metu peilio nenaudojo ir jam priklausančių daiktų nepagrobė yra paneigta paties nukentėjusiojo R. J. parodymais, jo pirminiais paaiškinimais policijos pareigūnams įvykio vietoje, užfiksuotais kūno kamerų vaizdo įrašuose, jo skunde ikiteisminio tyrimo įstaigai. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis R. J. nurodė, kad išgertuvių pas V. Č. bute metu kilus konfliktui, pastarasis jį užpuolė, sudavė smūgius, grumtynių metu abu pargriuvo ant grindų, tuomet ir nukrito televizorius. Daugiausia smūgių jam buvo suduota į galvos sritį, buvo praskeltos lūpos, nosis, iš kurios kraujavo, buvo mėlyna akis, gumbai galvos srityje. Sumušęs jį V. Č. liepė dar išvalyti kraują nuo grindų. Iš baimės jis valė grindis, o V. Č. ir toliau jį mušė – ne mažiau 10 kartų smogė jam rankomis ir kojomis į galvos sritį, o kai jis norėjo išeiti iš buto, paėmęs iš virtuvės peilį, koridoriuje juo grasino – pridėjo prie skruosto ir reikalavo atiduoti turimus daiktus. Peiliu jis nežymiai įbrėžė kairįjį jo skruostą. Bijodamas būti dar labiau sužalotas, jis atidavė V. Č. turėtą telefoną ir grynuosius pinigus. Jis nesipriešino, nes priešingu atveju V. Č. grasino jį papjauti. Po to V. Č. liepė jam atsiprausti ir eiti valyti kambarį. Pats išeiti iš buto neturėjo galimybės, nes durys buvo užrakintos, jis bandė jas atidaryti. Išvalęs grindis sėdėjo virtuvėje, kai atvyko policijos pareigūnai. Dėl patirto šoko ir buvusio girtumo atvykusiems pareigūnams galimai ne visas aplinkybes nurodė, nes pareigūnai iš buto jį tiesiog išvedė.

Vertinant nukentėjusiojo parodymus jų patikimumo aspektu matyti, kad dėl esminių šiai bylai aplinkybių, t. y. būtent V. Č. jo atžvilgiu panaudoto smurto, grasinimo peiliu ir pagrobtų daiktų nukentėjusiojo parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs. Tokie duomenys apie įvykio aplinkybes, V. Č. atliktus veiksmus jo atžvilgiu, užfiksuoti ir nukentėjusiojo skunde ikiteisminio tyrimo įstaigai, policijos pareigūnų, atvykusių pas V. Č. dėl triukšmo bute, kūno kamerų vaizdo įrašuose. Jo atžvilgiu smurtą naudojusį ir jo daiktus pagrobusį asmenį R. J. atpažino ir asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu. Be to, nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes apie patirtus sužalojimus patvirtina ir kiti įrodymai: Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvada Nr. 2444096631, 2024 m. gruodžio 21 d. apžiūros protokolas su fotolentele, kuriais įvykio vietoje užfiksuoti nukentėjusiajam padaryti sužalojimai. O liudytojos S. D. parodymai patvirtina, kad nukentėjusiajam priklausiusį mobilųjį telefoną būnant svečiuose pas V. Č., jai atidavė būtent jis, sumeluodamas, kad tai jo telefonas, o nukentėjusiojo apibūdintą peilį ji taip pat nurodė mačiusi V. Č. namuose. Aptartus įrodymus pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir pagrįstai sprendė, kad V. Č. kaltė dėl R. J. turto pagrobimo plėšimo būdu yra visiškai įrodyta.

Kiti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai (nėra liudytojų, patvirtinančių nukentėjusįjį turėjus tokią pinigų sumą ar mačiusių jį panaudojus peilį prieš nukentėjusįjį), pirmosios instancijos teismo ištirtų ir įvertintų bei šiame nuosprendyje dar kartą aptartų įrodymų kontekste atmetami, kaip neturintys teisinės reikšmės. Nagrinėjamoje byloje nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės yra nustatytos nuosekliais, neprieštaringais nukentėjusiojo R. J. parodymais, kuriuos patvirtina kiti aptarti įrodymai ir šių aplinkybių apelianto subjektyvūs pasvarstymai nepaneigia. Nors vienu iš apeliacinio skundo argumentų nurodoma tai, kad dėl nukentėjusiajam nustatyto girtumo (3,40 promilių), jis kai kurių to vakaro aplinkybių nepamena (ar pirko tą vakarą alkoholį, dėl ko kilo konfliktas, kokio nominalo vertės ir kokia tiksliai suma buvo pagrobta, virtuvėje ar koridoriuje tai buvo padaryta, kodėl išėjęs iš nuteistojo buto ėjo priešinga kryptimi nei gyvena), dėl ko kyla pagrįstų abejonių jo parodymų patikimumu, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiu parodymų vertinimu sutikti negali. Vien tai, kad tam tikros nukentėjusiojo apklausų metu įvardintos įvykio eigos neesminės aplinkybės kiek skyrėsi, savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad nukentėjusiojo parodymai yra prieštaringi, juolab, kad nukentėjusysis šio proceso metu apklaustas buvo ne kartą, pirmą ir paskutinę apklausas vien ikiteisminio tyrimo metu skiria pusmečio laikotarpis, o teisme jis apklaustas praėjus daugiau nei metams nuo įvykio, ir tai galėjo turėti įtakos ne identiškam įvykių eigos atpasakojimui. Pažymėtina, kad teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami nevisiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantys pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant dėl neesminių detalių prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-94-303/2019, 2K-148-303/2023, 2K-5-654/2025).

Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs nukentėjusiojo parodymų visumą, aptarė jo parodymų patikimumą kitų byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visumoje, todėl V. Č. kaltę pagrįstai grindė jo parodymais, kuriuos netiesiogiai patvirtina ir kiti baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai, išsamiai aptarti nuosprendyje. Jokių kitų aplinkybių, paneigiančių nuteistojo veiksmų, kaip atitinkančių visus BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, teisinį vertinimą apeliaciniame skunde nėra nurodyta. Tokių aplinkybių, suponuojančių būtinumą V. Č. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš plėšimo į nežymų sveikatos sutrikdymą, nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

17. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą V. Č. atžvilgiu pritaikė tinkamai, byloje surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nuosprendyje padarytos išvados tiek dėl nuteistojo veiksmų kvalifikavimo, tiek dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, pagrįstos įrodymais, todėl keisti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl siekio paveikti liudytoją

18. Nuteistasis V. Č. su jam inkriminuota nusikalstama veika, numatyt BK 233 straipsnio 1 dalyje, t. y. siekiu paveikti liudytoją nesutinka argumentuodamas dviem aspektais: tuo, kad S. D. tuo metu dar neturėjo liudytojo statuso; jokio poveikio jis jai nedarė, tik pasikalbėjo. Tačiau teisėjų kolegija su tokiu BK 233 straipsnio 1 dalies turinio aiškinimu nesutinka.

19. Pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, baudžiamojon atsakomybėn, be kita ko, trauktinas tas, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų. Pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, liudytojai ir nukentėję asmenys gali būti veikiami duoti melagingus parodymus įvairiais būdais: prašymais, įtikinėjimais, pažadais, apgaule, paperkant ir pan. Šiame straipsnyje nurodyta nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl nusikaltimas laikomas baigtu, kai atliekami draudžiami veiksmai, kuriais siekiama paveikti šiame straipsnyje nurodytus asmenis duoti melagingus parodymus. Svarbu, kad kaltininkas suvoktų, jog toks asmuo yra baudžiamojo proceso santykių subjektas, turintis ir galintis perduoti informaciją atliekant baudžiamąjį persekiojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-73-511/2021). Nusikaltimo baigtumo momentui neturi reikšmės tai, ar kaltininkas pasiekė savo tikslą. BK 233 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia. Kaltininkas supranta, kad darydamas poveikį liudytojui, nukentėjusiajam ar kitiems asmenims, kad šie pateiktų ar perduotų melagingą informaciją, elgiasi pavojingai neteisėtai, nes trukdo įgyvendinti teisingumą arba priimti teisingą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-523/2010, 2K-291/2013, 2K-488/2014).

20. BPK 78 straipsnio prasme liudytojas – kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis gali žinoti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. Procesinį liudytojo statusą asmuo įgyja nuo to momento, kada jis šaukiamas į apklausą. Šiuo atveju iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuo V. Č. inkriminuotų nusikalstamų plėšimo veiksmų atlikimo 2024 m. gruodžio 21 d. iki 2025 m. sausio 24 d., kuomet S. D. byloje buvo apklausta kaip liudytoja, ji byloje dėl plėšimo dar nebuvo įgijusi liudytojo procesinio statuso. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 233 straipsnyje, be kita ko, kaip poveikio adresatas yra nurodytas ir nukentėjęs asmuo, bet ne nukentėjusysis kaip proceso dalyvis, t. y. kai tokiu jis pripažįstamas ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo nutartimi (BPK 28 straipsnis). Nukentėjusio asmens sąvoka vartojama ir kitų nusikalstamų veikų teisingumui sudėtyse (BK 234, 235 straipsniai). Be to, BK yra nurodyta nemažai nusikalstamų veikų, dėl kurių procesas pradedamas esant nukentėjusio asmens skundui, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl susitaikymo sąlygai formuluoti taip pat vartojama būtent nukentėjusio asmens sąvoka (BK 38 straipsnis), taip šio asmens netapatinant su nukentėjusiuoju kaip baudžiamojo proceso dalyviu. Taigi, sąvokai „nukentėjęs asmuo“ įstatymų leidėjas suteikė platesnę reikšmę nei nukentėjusiajam. Todėl darytina išvada, kad įstatymų leidėjas, nurodydamas BK 233 straipsnyje kaip neteisėto poveikio adresatą nukentėjusį asmenį, kartu įtvirtino nuostatą, kad toks asmuo nebūtinai yra įgijęs nukentėjusiojo procesinį statusą. Analogiška išvada darytina ir kalbant apie asmenį, kuris byloje faktiškai dar nėra įgijęs procesinio liudytojo statuso, tačiau potencialiai toks statusas jam gali būti suteiktas ateityje, kai nustatyta ir nagrinėjamoje byloje.

21. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymėta, kad, siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, nėra būtina nustatyti, jog kaltininkui buvo žinomas asmens, prieš kurį buvo nukreipti jo veiksmai, procesinis statusas byloje. Svarbu, kad kaltininkas suvoktų, jog toks asmuo yra baudžiamojo proceso santykių subjektas, turintis ir galintis perduoti informaciją atliekant baudžiamąjį persekiojimą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-73-511/2021). Taigi, kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, iš esmės yra svarbu tai, kaip tokio asmens galimybes liudyti procese suprato pats kaltininkas. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, neteisėtas siekis paveikti asmenį, kuris dar neturi procesinio liudytojo statuso, bet, kaltininko manymu, yra potencialus liudytojas baudžiamojoje byloje, savo esme atitinka BK 233 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2024 m. birželio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-203-788/2024). Be to, priešingai apelianto įsitikinimui, jo prašymas S. D. meluoti apklausos metu apie tai, iš kur įsigijo minėtą telefoną (skundžiamo nuosprendžio 8 p.), atitinka šios nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymius, kadangi asmenys duoti melagingus parodymus gali būti veikiami įvairiais būdais, taip pat ir prašymais.

22. Aptartos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė V. Č. veiksmuose esant visus būtinus BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikalstamos veikos požymius, o apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl V. Č. kaltės. Apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismo padarytos išvados dėl jo kaltės neteisingos, yra nepagrįsti, todėl atmestini. Dėl to naikinti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl bausmės

23. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos medžiagą, pažymi, kad paskirdamas nuteistajam V. Č. bausmes tiek už jo padarytas atskiras nusikalstamas veikas, tiek subendrintą bausmę pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas nuo dvejų iki aštuonerių metų. BK 233 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės – viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Skundžiamu nuosprendžiu V. Č. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį paskirta 4 metų, o pagal BK 233 straipsnio 1 dalį – 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė vieną sunkų ir vieną nesunkų nusikaltimus, buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata; į kaltės formą ir rūšį – nusikalstamos veikos padarytos tiesiogine tyčia; į nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus – nusikalstamos veikos padarytos iš savanaudiškų paskatų. Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Kaltinamojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe dėl nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 2 dalyje, padarymo pripažinta ta aplinkybė, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktai). V. Č. atsakomybe sunkinančia aplinkybe pripažinta ir ta, kad naujas nusikalstamas veikas jis padarė neišnykus teistumui (BK 60 straipsnis 1 dalis 13 dalis). V. Č. iš viso anksčiau teistas 12 kartų, taip pat ir užsienyje už nusikaltimą viešajai tvarkai, ankstesniais nuosprendžiais teistas už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, jam skirtos su laisvės atėmimu susijusios bausmės (2020 m. gruodžio 16 d. – pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, skirta 2 metai ir 8 mėnesiai laisvės atėmimo; 2021 m. birželio 7 d. – pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, bausmes subendrinus skirta galutinė bausmė – 2 metai ir 9 mėnesiai laisvės atėmimo). Naujas tyčines sunkią ir nesunkią nusikalstamas veikas jis padarė neišnykus teistumui, jo daromos nusikalstamos veikos sunkėja. Administracine tvarka baustas, paskirtos baudos nesumokėtos, turi galiojančių administracinių nuobaudų, nedirbantis, Užimtumo tarnyboje, nusikaltimų padarymo metu neregistruotas. Todėl už atskirų nusikaltimų padarymą V. Č. skirtos straipsnio sankcijose nurodytos bausmės – laisvės atėmimas, bausmės dydžius nustačius kiek didesnius už straipsnių sankcijose numatytos laisvės atėmimo bausmės minimumą. Paskirtos bausmės teisingai subendrintos bausmių apėmimo būdu, o su ankstesniu teismo sprendimu – Telšių apylinkės teismo 2026 m. sausio 30 d. nutartimi nustatyta 90 parų arešto bausme (pakeista laisvės atėmimu 3 mėnesiams) – bausmių visiško sudėjimo būdu bei paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams 3 mėnesiams.

Nors šioje baudžiamojoje byloje, be kitos V. Č. atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvo nustatyta ir BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytoji, t. y. nusikalto būdamas recidyvistas, tačiau dėl šios asmens atsakomybę sunkinančios aplinkybės Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. pasikeitus BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir teismui dėl asmens pripažinimo recidyvistu turint priimti atskirą sprendimą, asmuo laikomas recidyvistu tik po nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas recidyvistu, įsiteisėjimo, o iki tol recidyvisto statuso neturi. Taip pat išaiškinta, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė gali būti taikoma tik tada, kai asmuo, jau būdamas pripažintas recidyvistu, teisiamas už naujo nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-511/2026). Atsižvelgiant į tai, vien ankstesnių V. Č. teistumų faktas, nesant iki nagrinėjamos veikos padarymo įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo jis būtų pripažintas recidyvistu, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, kad aptariamas nusikalstamas veikas V. Č. padarė būdamas recidyvistu BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto prasme. Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keičiamas, pašalinant V. Č. pripažintą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistas (BPK 328 straipsnio 1 punktas, 320 straipsnio 5 dalis).

Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, net ir panaikinus vieną nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam V. Č. už nusikalstamas veikas paskirta galutinė bausmė yra tinkamai individualizuota, nėra aiškiai per griežta nei savo rūšimi, nei dydžiu, yra teisinga ir proporcinga padarytoms nusikalstamoms veikoms ir nuteistojo pavojingumui, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl keisti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. kovo 8 d. nuosprendį dėl nuteistajam paskirtos bausmės nėra pagrindo.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

27. Šiaulių apygardos teisme 2026 m. gegužės 21 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2026 m. gegužės 20 d. pirminė pažyma, kurioje nurodytas apskaičiuotas antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydis – 129,17 Eur teikiant antrinę teisinę pagalbą V. Č. pagal 2026 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. KTS-2026-05928 ir prašoma išspręsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo klausimą.

28. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, BPK 307 straipsnio 6 dalies 3 punktu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą ir dėl proceso išlaidų, taip pat ir dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, atlyginimo. Tačiau prašymai ir įrodymai, patvirtinantys proceso išlaidų faktą ir dydį, turi būti pateikti laiku, t. y. iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos (šiuo atveju – iki teisėjų kolegijos išėjimo į pasitarimų kambarį). Nagrinėjamu atveju Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2026 m. gegužės 20 d. pažyma dėl išlaidų atlyginimo apygardos teismui pateikta teisėjų kolegijai išėjus į pasitarimų kambarį priimti procesinio sprendimo, todėl negali būti nagrinėjama, nes Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl proceso išlaidų atlyginimo turėjo būti paskelbtas ir dėl šio prašymo kitiems proceso dalyviams turėjo būti užtikrinta galimybė pareikšti savo nuomonę, taip garantuojant tinkamą rungimosi principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba šiuo atveju turėjo visas galimybes dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo į apeliacinės instancijos teismą kreiptis laiku, t. y. iki teismo posėdžio, kuris Šiaulių apygardos teisme vyko 2026 m. gegužės 20 d. 15.30 val., kadangi gynėjas nuteistajam parinktas 2026 m. balandžio 13 d. Taigi, nuo gynėjo paskyrimo iki teismo posėdžio datos buvo pakankamas laiko tarpas prašymui dėl proceso išlaidų priteisimo parengti. Šių reikalavimų nebuvo laikytasi, proceso dalyviai neturėjo galimybės dėl gauto prašymo pasisakyti, todėl jis paliekamas nenagrinėtas.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistojo V. Č. apeliacinį skundą atmesti. Pakeisti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. kovo 8 d. nuosprendį. Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies nuteistajam V. Č. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalyje ir 233 straipsnio 1 dalyje, jis padarė būdamas recidyvistas. Palikti nenagrinėtą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo. Šiaulių apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai Ilona JakubėnienėNerijus MasiulisAudrius Sadauskas