Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aleksandro Rusako, Irmos Valiuškienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. A. patikslintą ieškinį atsakovui A. S. dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos bei išlaikymo dydžio pakeitimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Ieškovė A. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslino prašydama: 1) pakeisti 2020 m. sausio 13 d. Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintos taikos sutarties 3.1-3.13 punktuose numatytą atsakovo A. S. (toliau – ir atsakovas) ir nepilnamečių vaikų A. S. ir A. S. (toliau atskirai – ir sūnus, dukra, kartu – ir vaikai,) bendravimo tvarką, išdėstant ją taip, kaip nurodyta toliau: 1. Atsakovas gali bendrauti su dukterimi ir sūnumi nuotolinio ryšio priemonėmis (telefonu kompiuterinėmis bendravimo programomis) kiekvieną dieną. Atsakovo bendravimas su vaikais neturi prieštarauti jų interesams; 2. Atsakovas bendrauja su vaikais kiekvieno mėnesio pirmąjį ir trečiąjį savaitgalį nuo penktadienio 18.00 val., bet ne anksčiau, kaip pasibaigus vaikų ugdymo procesui ir užklasinei veiklai, iki sekmadienio 20.00 val., parvežant vaikus į ieškovės gyvenamąją vietą. Atsakovas savo buvimo su vaikais metu yra atsakingas už tai, kad vaikai atliktų namų darbų užduotis bei užtikrina vaikų nuvežimą į būrelius, užsiėmimus ir kitas suplanuotas veiklas; 3. Atsakovas su Vaikais per žiemos (Kalėdų) atostogas bendrauja poriniais kalendoriais metais nuo pirmos atostogų dienos iki gruodžio 26 d. 10.00 val., neporiniais kalendoriniais metais nuo gruodžio 26 d. 10.00 val. iki paskutinės atostogų dienos 20.00 val. Naujųjų metų šventę vaikai praleidžia su tuo iš tėvų, su kuriuo yra pagal šiame punkte nustatytą bendravimo tvarką. Analogiškai neporiniais ir poriniais metais su vaikais bendrauja ieškovė; 4. Atsakovas per pavasario (Velykų) atostogas su vaikais bendrauja neporiniais kalendoriniais metais, poriniais kalendoriniais metais su vaikais bendrauja ieškovė; 5. Atsakovas per žiemos (vasario mėn.) atostogas su vaikais bendrauja poriniais kalendoriniais metais, neporiniais kalendoriais metais su vaikais bendrauja ieškovė; 6. Atsakovas per rudens atostogas su vaikais bendrauja poriniais kalendoriniais metais, neporiniais kalendoriais metais su vaikais bendrauja ieškovė; 7. Atsakovas turi teisę su vaikais praleisti pusę jų vasaros atostogų laiko. Dėl konkretaus bendravimo su vaikais laiko vasaros atostogų metu ieškovė ir atsakovas susitaria ne vėliau kaip iki kiekvienų metų gegužės 1 d. Nepavykus susitarti, atsakovas su vaikais bendrauja neporiniais metais nuo birželio 16 d. iki birželio 30 d., nuo liepos 16 d. iki liepos 31 d., nuo rugpjūčio 14 d. iki rugpjūčio 25 d. Likusį vasaros atostogų laiką vaikai leidžia su ieškove. Poriniais metais atsakovas su vaikais vasaros atostogų metu bendrauja nuo mokslo metų pabaigos iki birželio 15 d., nuo liepos 1 d. iki liepos 15 d., nuo rugpjūčio 1 d. iki rugpjūčio 15 d. Likusį vasaros atostogų laiką vaikai leidžia su ieškove; 8. Nepaisant to, pas kurį iš tėvų pagal nustatytą bendravimo tvarką tuo metu būtų vaikai, atsakovas kiekvienais metais turi teisę su vaikais praleisti savo gimimo dieną bei tėvo dieną. Analogišką teisę praleisti su vaikais savo gimimo dieną bei motinos dieną turi ir ieškovė; 9. Atsakovas su dukterimi poriniais kalendoriniais metais praleidžia jos gimimo dieną – (duomenys neskelbtini) dieną: jei tai darbo diena – nuo 17.00 val. iki 20.00 val., jei nedarbo diena – nuo 10.00 val. iki 20.00 val.; neporiniais kalendoriniais metais atsakovas švenčia sūnaus gimtadienį – (duomenys neskelbtini) d. analogiška tvarka; 10. Atsakovas bendravimui su vaikais bendravimo laiko pradžioje paima vaikus iš jų buvimo vietos ir grąžina juos į jų gyvenamąją vietą bendravimo laiko pabaigoje ne vėliau kaip iki 20:00 val.; 11. Ieškovė ir atsakovas privalo informuoti vienas kitą raštu (SMS žinute, Viber, el. paštu) apie visas ilgesnes negu 3 dienų keliones už Lietuvos Respublikos ribų, į kurias išsiveža nepilnamečius vaikus, nurodydami šalį, miestą ir buvimo toje šalyje trukmę; 12. Ieškovė ir atsakovas privalo nedelsiant (ne vėliau kaip per 1 dieną) informuoti vienas kitą trumpąja žinute, Viber arba elektroniniu paštu apie kontaktinių ryšio priemonių adresų pasikeitimus, vaikų traumas ar kitus staigius sveikatos sutrikimus; 13. Ieškovė įsipareigoja informuoti atsakovą apie vaikų ugdymo įstaigos, gydymo įstaigos pakeitimą; 14. Vaikų ligos atveju tėvai galimumą taikyti bendravimo tvarką vertina individualiai, tačiau bendravimo tvarka turi būti vykdoma, jei vaikai lengvai serga (sloga, kosulys be karščiavimo ir pan., kai Vaikai gali lankyti ugdymo įstaigą). Vaikams sunkiai sergant, kai jie negali lankyti ugdymo įstaigos, sveikatos priežiūra rūpinasi ieškovė; 15. Tais atvejais, kai ieškovės ir atsakovo sutartu metu atsakovas negali atvykti pasimatyti su vaikais, tėvas privalo informuoti Ieškovę prieš 2 (dvi) darbo dienas; 16. Ieškovė ir atsakovas susitaria, kad tarpusavio bendravimas vyks elektroninių ryšių priemonėmis (SMS, Viber, el. paštu) ir išskirtinai tik dėl klausimų susijusių su vaikais; 2) padidinti 2020 m. sausio 13 d. Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintos taikos sutarties 2 punkte numatytą A. S. nepilnamečiams vaikams A. S. ir A. S. teikti išlaikymo sumą nuo 150,00 Eur iki 500,00 Eur per mėnesį mokamų periodinių išmokų kiekvienam, nustatant, kad padidintas išlaikymas yra mokamas nuo ieškinio pateikimo dienos iki vaiko pilnametystės. A. S. įpareigojamas nurodytą vaikų išlaikymo sumą mokėjimo pavedimu pervesti į A. A. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini) banke, ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio 15 kalendorinės dienos. Vaikų išlaikymui skiriamos sumos kasmet indeksuojamos vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją. A. A. vaikų išlaikymui skirtus pinigus valdo uzufrukto teise; 3) priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 3 862,61 Eur už šalių nepilnamečių vaikų išlaikymo įsiskolinimą; 4) priteisti iš atsakovo ieškovės naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas pateikė priešieškinį, kuriuo prašė iš dalies pakeisti 2020 m. sausio 13 d. Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintos taikos sutarties 3.1-3.13 p. numatytą A. S. ir nepilnamečių vaikų A. S. ir A. S. bendravimo tvarką, išdėstant ją taip: 1. Atsakovas nepertraukiamai leidžia laiką su vaikais kas antrą savaitgalį (lyginėmis metų savaitėmis) pasiimant vaikus iš jų gyvenamosios vietos penktadienį tarp 18:00-20:00 val. ir gražinant juos į gyvenamąją vietą sekmadienį iki 20:00 val. Ši tvarka netaikoma vaikų atostogų metu; 2. Jeigu dėl nuo atsakovo nepriklausančių priežasčių (vaikų ar tėvo ligos, vaikų nenoro/negalėjimo vykti pas tėvą, kitų nenumatytų įvykių) vaikai su atsakovu nustatytu bendravimo grafiku nesusitiko arba susitiko ne pilnam savaitgaliui, kiekvieno mėnesio vieną šeštadienį arba sekmadienį atsakovas turi teisę pasiimti vaikus vienai dienai: nuo 13:00 val. iki 20:00 val. Tikslią dieną (šeštadienį arba sekmadienį) atsakovas derina su ieškove SMS žinute, iš anksto – ne vėliau kaip prieš 5 kalendorines dienas; 3. Lyginiais kalendoriniais metais trumpąsias žiemos (vasario mėn.) ir rudens atostogas vaikai leidžia su atsakovu, atitinkamai su ieškove šias atostogas vaikai leidžia nelyginiais kalendoriniais metais; 4. Pavasario (Velykų) atostogas lyginiais kalendoriniais metais vaikai nepertraukiamai leidžia su ieškove, atitinkamai su atsakovu šias atostogas nepertraukiamai leidžia nelyginiais kalendoriniais metais; 5. Šv. Velykas, Vėlines ir kitas kalendorines šventes vaikai švenčia su tuo iš tėvų, pas kurį yra atostogų metu; 6. Kalėdų atostogos dalinamos tokia tvarka – po vieną kalendorinę savaitę: nelyginiais kalendoriniais metais nuo pirmos atostogų dienos iki gruodžio 31d. 13 val. vaikai leidžia su atsakovu, naujuosius metus sutinka su ieškove ir antrą atostogų dalį leidžia su ja. Atitinkamai lyginiais kalendoriniais metais atsakovas vaikus pasiima gruodžio 31.d. 13 val. naujųjų metų sutikimui ir likusią atostogų dalį vaikai praleidžia su atsakovu. Šv. Kūčias ir Šv. Kalėdas vaikai švenčia su tuo iš tėvų, pas kurį tuo metu yra pagal šiame punkte nustatytą bendravimo tvarką; 7. Atostogų pradžia laikomas paskutinės mokslo savaitės dienos vakaras prieš atostogas (šventinę dieną); 8. Vasaros atostogos dalijamos į dvi lygias dalis, jas išskirstant sekančia tvarka: lyginiais kalendoriniais metais vaikai pirmas dvi atostogų savaites praleidžia su ieškove, kitas dvi praleidžia su atsakovu, sekančias dvi vėl su ieškove, tada vėl su atsakovu ir t.t. iki atostogų paskutinės dienos. Nelyginiais kalendoriniais metais pirmos dvi atostogų savaitės praleidžiamos su atsakovu, sekančios dvi su ieškove ir t.t. iki paskutinės atostogų dienos. Jeigu paskutines vasaros atostogų dienas vaikai leidžia su atsakovu, atsakovas įsipareigoja vaikus grąžinti į jų gyvenamąją vietą ne vėliau kaip rugpjūčio 28 d.; 9. Vaikams susirgus, atsakovo savaitgalio bendravimas su vaikais yra atidedamas sekančiam savaitgaliui taikant reikalavimų 2 punktą; 10. Jeigu vaiko (-ų) liga sutampa su jų atostogomis, vaikui(-ams) susirgus pas ieškovę, atsakovas atostogoms vaiką(-us) pasiima, kai jis (jie) yra pasveikęs (-ę). Jeigu vaikas(-ai) suserga pas atsakovą, jų atostogų metu, atsakovas rūpinasi vaiku (-ais) iki jis (jie) pilnai pasveiksta. 11. Esant kitoms nenumatytoms aplinkybėms – vaikų, ieškovės ar atsakovo sunkios ir užsitęsusios ligos atveju, vaikų priežiūros klausimus šalys derina individualiai, priklausomai nuo aplinkybių. Atsakovas sutinka rūpintis vaiku (-ais) sunkios jų ligos atveju, juos slaugydamas savo gyvenamoje vietoje, tokiu atvejų sergantį vaiką (-us) perrašant į gydymo įstaigą, esančią atsakovo mieste. Atsakovas taip pat prašo priteisti iš ieškovės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat atsakovas prašė koreguoti Taikos sutarties 3.2-3.3 punktus įvedant aiškumą dėl nuolat kylančių nesutarimų. Susidaro situacijų, kad vaikai dėl tam tikrų aplinkybių – ligos, ieškovės suplanuotų ir vaikams pasiūlytų kitų veiklų negali/atsisako nustatytą savaitgalį vykti pas atsakovą. Ieškovė nėra lanksti ir esant aptartoms situacijoms nesutinka pasikeisti savaitgaliais ar kita forma suteikti galimybę atsakovui gyvai bendrauti su vaikais. Atsakovo vertinimu, aiškus tokios situacijos įtraukimas į teismo sprendimą, aptartu atveju yra būtinas. Atsakovo nuomone, Taikos sutarties 3.4, 3.5,3.6 ir 3.9 punktais aptarta vaikų bendravimo su atsakovo tvarka atostogų metu ir švenčių dienomis sukelia nemažai chaoso, kadangi vaikams atostogas leidžiant pas atsakovą, vieną šventinę dieną vaikai turi praleisti su ieškove, tada vėl paimami atsakovo ir atvirkščiai – vaikams atostogas leidžiant pas ieškovę, šventinei dienai vaikus pasiima atsakovas, tada juos vėl turi grąžinti ieškovei. Ypatingai šventiniu laikotarpiu eismo srautai tarp Vilniaus ir Kauno yra ženkliai išaugę, šventinio laikotarpio praleidimas ne su šeima ir draugais, bet automobilyje kelyje, neatitinka vaikų interesų, taip pat apsunkina abiejų šalių galimybes planuoti kokybišką atostogų bei švenčių laiką. Atsakovo įsitikinimu, jo siūlomos korekcijos dėl vaikų atostogų ir švenčių praleidimo yra racionalios ir pagrįstos, labiausiai atitinkančios šalių ir jų mažamečių vaikų interesus. Esant atsakovo siūlomai tvarkai, šalys iš anksto galėtų planuotis savo tiek asmeninį, tiek su vaikais praleidžiamą laiką, sumažėtų varginančių kelionių Kaunas – Vilnius – Kaunas skaičius. Atsakovas nesutinka su ieškovės ieškinyje išdėstytu punktu, kad „Bendravimo tvarka vykdoma nepaisant tos aplinkybės, jog vaikai serga – atsakovas įsipareigoja pasiimti ir bendrauti su Vaikais pagal aukščiau išdėstytą bendravimo tvarką ir vaikų ligos atveju“. Atsakovo nuomone, šis punktas tiesiogiai prieštarauja vaikų interesams, todėl turėtų būti koreguojamas. Atsakovas sutinka rūpintis vaiku (-ais) sunkios ligos atveju, juos slaugydamas savo gyvenamoje vietoje, tokiu atvejų sergantį vaiką (-us) perrašant į gydymo įstaigą, esančią atsakovo mieste.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 26 d. sprendimu ieškovės A. A. patikslintą ieškinį atsakovui A. S. ir atsakovo A. S. priešieškinį ieškovei A. A., išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius, tenkino iš dalies ir nusprendė pakeisti Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2020 m. sausio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintos ieškovės A. A. ir atsakovo A. S., 2019 m. gruodžio 27 d. taikos sutarties 3.1-3.13 punktuose numatytą atsakovo A. S. ir nepilnamečių vaikų A. S. ir A. S. bendravimo tvarką, išdėstant ją taip išdėstyti: 3.1. Atsakovas bendrauja su dukterimi ir sūnumi nuotolinio ryšio priemonėmis (telefonu kompiuterinėmis bendravimo programomis) neribotai. Atsakovo bendravimas su vaikais neturi prieštarauti jų dienos režimui ir interesams. Atsakovo bendravimo su vaikais trukmė neribojama. Ieškovė įsipareigoja užtikrinti atsakovo bendravimą su vaikais nuotolinio ryšio priemonėmis. 3.2. Atsakovas bendrauja su vaikais kiekvieno mėnesio pirmąjį ir trečiąjį savaitgalį nuo penktadienio 18.00 val., bet ne anksčiau, kaip pasibaigus vaikų ugdymo procesui ir užklasinei veiklai, iki sekmadienio 20.00 val. Atsakovas savo buvimo su vaikais metu yra atsakingas už tai, kad vaikai atliktų namų darbų užduotis. Atsakovas jo bendravimo su vaikais savaitgalio sekmadienį iki 12 val. privalo pranešti ieškovei (telefonu, SMS žinute) apie vaikų grąžinimo laiką į jų gyvenamąją vietą. 3.3. Jeigu dėl nuo atsakovo nepriklausančių priežasčių (vaikų ar tėvo ligos, vaikų nenoro/negalėjimo vykti pas tėvą, kitų nenumatytų įvykių) vaikai su atsakovu nustatyta bendravimo tvarka nesusitiko arba susitiko ne visam savaitgaliui, kiekvieno mėnesio vieną šeštadienį arba sekmadienį atsakovas turi teisę pasiimti vaikus vienai dienai: nuo 13 val. iki 20 val. Tikslią dieną (šeštadienį arba sekmadienį) atsakovas derina su ieškove SMS žinute, iš anksto – ne vėliau kaip prieš 8 (aštuonias) kalendorines dienas. 3.4. Atsakovas su vaikais per žiemos (Šv. Kalėdų) atostogas bendrauja po vieną kalendorinę savaitę: neporiniais kalendoriniais metais nuo gruodžio 25 d. 13 val. iki gruodžio 31 d. 13 val. vaikai leidžia su atsakovu, Naujuosius metus sutinka su ieškove ir antrą atostogų dalį leidžia su ja. Atitinkamai poriniais kalendoriniais metais atsakovas vaikus pasiima gruodžio 31 d. 13 val. Naujųjų metų sutikimui ir likusią atostogų dalį vaikai praleidžia su atsakovu. 3.5. Atsakovas per pavasario (Šv. Velykų) atostogas su vaikais nepertraukiamai bendrauja neporiniais kalendoriniais metais, poriniais kalendoriniais metais su vaikais bendrauja ieškovė. 3.6. Atsakovas per žiemos (vasario mėn.) ir per rudens atostogas su vaikais nepertraukiamai bendrauja poriniais kalendoriniais metais, neporiniais kalendoriniais metais su vaikais bendrauja ieškovė. 3.7. Šv. Velykas, Vėlines ir kitas kalendorines šventes vaikai švenčia su tuo iš tėvų, pas kurį yra atostogų metu. 3.8. Atsakovas praleidžia su vaikais pusę jų vasaros atostogų laiko. Dėl konkretaus bendravimo su vaikais laiko vasaros atostogų metu ieškovė ir atsakovas susitaria ne vėliau kaip iki kiekvienų metų gegužės 1 d. Nepavykus susitarti, atsakovas su vaikais bendrauja neporiniais metais nuo birželio 16 d. iki birželio 30 d., nuo liepos 16 d. iki liepos 31 d., nuo rugpjūčio 14 d. iki rugpjūčio 25 d. Likusį vasaros atostogų laiką vaikai leidžia su ieškove. Poriniais metais atsakovas su vaikais vasaros atostogų metu bendrauja nuo mokslo metų pabaigos iki birželio 15 d., nuo liepos 1 d. iki liepos 15 d., nuo rugpjūčio 1 d. iki rugpjūčio 15 d. Likusį vasaros atostogų laiką vaikai leidžia su ieškove. 3.9. Nepaisant to, pas kurį iš tėvų pagal nustatytą bendravimo tvarką tuo metu būtų vaikai, atsakovas kiekvienais metais turi teisę su vaikais praleisti savo gimimo dieną bei Tėvo dieną. Analogišką teisę praleisti su vaikais savo gimimo dieną bei Motinos dieną turi ir ieškovė. 3.10. Atsakovas su dukterimi poriniais kalendoriniais metais praleidžia jos gimimo dieną – (duomenys neskelbtini): jei tai darbo diena – nuo 17.00 val. iki 20.00 val., jei nedarbo diena – nuo 10.00 val. iki 20.00 val.; neporiniais kalendoriniais metais atsakovas švenčia sūnaus gimtadienį – (duomenys neskelbtini). analogiška tvarka. 3.11. Vaikų ligos atveju tėvai galimumą taikyti bendravimo tvarką vertina individualiai, tačiau bendravimo tvarka, taip pat ir atostogų metu, turi būti vykdoma, jei vaikai lengvai serga (sloga, kosulys be karščiavimo ir pan.). Vaikams sunkiai sergant sveikatos priežiūra rūpinasi ieškovė. Esant kitoms nenumatytoms aplinkybėms – vaikų, ieškovės ar atsakovo sunkios ir užsitęsusios ligos atveju, vaikų priežiūros klausimus šalys derina individualiai, priklausomai nuo aplinkybių. 3.12. Atsakovas bendravimui su vaikais bendravimo laiko pradžioje paima vaikus iš jų buvimo vietos ir grąžina juos į jų gyvenamąją vietą bendravimo laiko pabaigoje ne vėliau kaip iki 20:00 val. Atostogų pradžia laikomas paskutinės mokslo savaitės dienos vakaras prieš atostogas (šventinę dieną). 3.13. Ieškovė ir atsakovas susitaria, kad tarpusavio bendravimas vyks elektroninių ryšių priemonėmis (SMS, Viber, el. paštu). 3.14. Šalys privalo informuoti viena kitą raštu apie visas ilgesnes negu 3 dienų keliones už Lietuvos Respublikos ribų, į kurias išsiveža nepilnamečius vaikus, nurodydami šalį, miestą ir buvimo toje šalyje trukmę. 3.15. Šalys privalo nedelsiant (ne vėliau kaip per 1 dieną) informuoti vieną kitą skambučiu ar elektroninėmis ryšio priemonėmis apie kontaktinių ryšio priemonių adresų pasikeitimus, vaikų traumas ar kitus staigius sveikatos sutrikimus. 3.16. Tais atvejais, kai ieškovės ir atsakovo sutartu metu atsakovas negali atvykti pasimatyti su vaikais, tėvas privalo informuoti ieškovę prieš 2 (dvi) dienas. 3.17. Ieškovė įsipareigoja informuoti atsakovą apie vaikų ugdymo įstaigos, gydymo įstaigos pakeitimą. Pakeisti Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2020 m. sausio 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintos taikos sutarties 2 punkte numatytą A. S. nepilnamečiams vaikams A. S. ir A. S., teiktino išlaikymo sumą 150,00 Eur ir priteisti iš atsakovo A. S. nepilnamečio vaiko A. S. naudai išlaikymą, mokamą periodinėmis išmokomis kas mėnesį po 394,75 Eur (tris šimtus devyniasdešimt keturis eurus ir septyniasdešimti penkis centus), ir A. S. naudai išlaikymą, mokamą periodinėmis išmokomis kas mėnesį po 438,75 Eur (keturis šimtus trisdešimt aštuonis eurus ir septyniasdešimt penkis ct) kiekvienam kas mėnesį 2025 m. kovo 5 d. (nuo bylos iškėlimo dienos) iki vaikų pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją. Įpareigoti A. S. nurodytą vaikų išlaikymo sumą mokėjimo pervesti į A. A. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio 15 kalendorinės dienos. Paskirti A. A. vaikų išlaikymui skirtų pinigų tvarkytoja uzufrukto teise.

Teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog šalių santykiai yra itin konfliktiški, šalims yra sudėtinga susitarti dėl klausimų kylančių dėl bendravimo su vaikais tvarkos įgyvendinimo. Tą patvirtina ir Tarnybos 2024 m. lapkričio 26 d. Vaiko situacijos vertinimo sprendimai.

Teismas, įvertinęs ieškovės ieškinyje ir atsakovo priešieškinyje nurodytus bendravimo tvarkos pakeitimus, Tarnybos išvadą, šalių paaiškinimus byloje, konstatavo, kad dalis abiejų šalių siūlomų nuostatų sutampa, siūlomi bendravimo tvarkos pakeitimai yra nežymūs, todėl teismas esamos bendravimo tvarkos pakeitimus nustato tiek pagal ieškovės, tiek pagal atsakovo priešieškinio reikalavimus, kurie detaliau ir aiškiau sureguliuoja bendravimo tvarką, rezoliucinėje sprendimo dalyje išdėstant galutinę pakeistos bendravimo tvarkos redakciją.

Teismas sprendė, kad ieškovė neturi įrodinėti būtinųjų išlaidų, sudarančių 388,50 Eur kiekvienam vaikui. Akivaizdų būtinų poreikių padidėjimą šalių nepilnamečiams vaikams patvirtina tai, kad nuo Taikos sutarties patvirtinimo praėjo beveik 6 metai, vaikai pradėjo lankyti ugdymo įstaigas, išaugo jų poreikiai ir atitinkamai kainos bei išlaidos. Be to, atsakovas neįrodė mažesnių nei minimalioji mėnesinė alga išlaidų reikalaujančius vaikų poreikius, todėl atsakovo teiginys, kad ieškovė neįrodė vaikų poreikių esminį padidėjimą yra nepagrįstas.

Teismas konstatavo, kad atsakovo turtinė padėtis leidžia teikti nurodyto dydžio išlaikymą. Nekilnojamojo turto registro duomenimis atsakovas turi asmeninės nuosavybės teise du nekilnojamojo turto objektus, adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Kelių transporto registro duomenimis atsakovas turi automobilį Mazda 6. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos sistemos duomenimis teismas nustatė, kad atsakovas dirba (duomenys neskelbtini), paskutinį pusmetį atsakovo pajamos sudarė apie 3636,69 Eur neatskaičius mokesčių, atskaičius mokesčius apie 2200,00 Eur. Atsakovas nurodo, kad per mėnesį patiria apie 240,00 Eur išlaidų būsto išlaikymui, komunalinėms ir ryšio paslaugoms, transporto priemonės išlaikymo, įskaitant kurą, išlaidos sudaro 300-350,00 Eur, turi kreditorinį įsiskolinimą – per mėnesį moka po 270,00 Eur per mėnesį būsto paskolą, moka už sūnų kaupiamąjį draudimą po 50,00 Eur, turi išlaidų susijusių su bendravimu su vaikais savaitgaliais (120,00 Eur vien degalams), pagal turimas finansines galimybes, galėtų skirti kiekvienam vaikui po 300,00 Eur. Taip pat nurodė, kad vaikai atvažiuoja savaitgaliams be pakaitinių rūbų, atsakovas yra supirkęs visus būtinus daiktus vaikams savo namuose: drabužius, žaislus, knygas, baldus.

Teismas vertino, jog byloje nustatytos aplinkybės, susiję su atsakovo turtine padėtimi, tai, kad atsakovas neturi kitų išlaikytinių, taip pat atsižvelgus į paties atsakovo poziciją, kad jis sutiktų apmokėti papildomas vaikų išlaidas būreliams ir logopedui, jeigu žinotų, kad tam skirtos lėšos tam ir panaudojamos, nepaneigia jo, kaip tėvo, asmeninės turtinės pareigos teikti išlaikymą šalių nepilnamečiui vaikui.

Teismas, įvertinęs atsakovo turtinę padėtį, konstatavo, kad vaiko išmoka nagrinėjamu atveju skirtina jo pareigos išlaikyti vykdymui kompensuoti, tad iš atsakovo priteistina išlaikymo suma atitinkamai mažintina gaunamomis išmokos dalimis ir bendra išlaikymo suma sūnui A. S. sudaro 438,75 Eur (500,00 Eur – 61,25 Eur), A. S. – 394,75 Eur (456,00 Eur – 61,25 Eur).

Teismas įvertindamas ginčo laikotarpiu galiojusias minimalios mėnesinės algos dydžius (2022 m. – 730,00 Eur (534,00 Eur atskaičius mokesčius); 2023 m. – 840,00 Eur (633,00 Eur atskaičius mokesčius), 2024 m. – 924,00 Eur (atskaičius mokesčius – 708,42 Eur), konstatavo, kad atsakovo teiktas išlaikymas nebuvo pakankamas, jo mokamo išlaikymo dydžio indeksavimas nekompensavo didėjančios minimalios mėnesinės algos dydžio, papildomai įvertinant tai, kad vaikai augo, pradėjo lankyti darželį ir išlaidos jų išlaikymui natūraliai padidėjo. Tai, kad atsakovas žinojo, jog ieškovė patiria papildomas išlaidas vaikų išlaikymui patvirtina byloje pateiktas šalių susirašinėjimas. Taip pat ieškovė teismui pateiktais įrodymais (mokėjimų pavedimais) pagrindė jos patirtas išlaidas. Teismo posėdžio metu atsakovas teigė, kad vaikai kažkiek kažkada lankė nurodytus būrelius, tačiau jis nežino, kiek tiksliai, nes vaikai tuo metu dar nekalbėjo, o su ieškove nebendravo tiek, kad gautų šią informaciją, logopedo išlaidų A. nepripažino, nes nežinojo logopedės kontaktų.

Teismas atmetė atsakovo argumentus dėl patirtų 7 867,11 Eur išlaidų vaikams ginčo laikotarpiu įskaitymo, nes visų pirma, skyrium gyvenančio tėvo patiriamos išlaidos bendravimui su vaikais nepriskirtinos prie išlaikymui skirtų išlaidų, be to, iš pateiktų įrodymų nėra galimybės nustatyti, kuri dalis išlaidų patirta būtent nepilnamečiams vaikams, be to, atsakovas patvirtino, kad visi daiktai, kuriuos jis perka savo nuožiūra vaikams tuo metu, kai jie būna su juo, lieka jo namuose ir jie ieškovei neperduodami.

Teismas nustatė, kad ieškovė per ginčo laikotarpį abiem vaikams gavo išmokų 6328,00 Eur sumai, t. y. kiekvienam vaikui tenkanti išmokų suma sudarė 3 164,00 Eur (6328,00 Eur/2), atitinkamai kiekvieno iš tėvo kiekvienam vaikui tenkanti dalis sudarė 1582,00 Eur (3164,00 Eur/2), t. y. nurodytų išmokų pakako apmokėti ieškovės patirtas būtinas išlaidas abiejų vaikų darželiui, nes ieškovė nurodė, kad nurodytu laikotarpiu išlaidos dukters darželiui sudarė 1073,86 Eur, sūnaus – 1 388,22 Eur, todėl teismas mažino priteistiną įsiskolinimo dalį nurodytomis darželiui patirtomis išlaidomis (7 725,21 Eur – 1073,86 Eur – 1388,22 Eur = 52613,13 Eur/2 – 2631,57 Eur).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Apeliaciniu skundu atsakovas A. S. (toliau – ir apeliantas) prašo: pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 26 d. sprendimo dalį dėl išlaikymo dydžio ir nustatyti, kad iš atsakovo A. S. nepilnamečių vaikų A. S. ir A. S. naudai priteisiama po 300,00 Eur kas mėnesį kiekvienam vaikui, mokant nuo bylos iškėlimo dienos iki vaikų pilnametystės, išlaikymą indeksuojant įstatymų nustatyta tvarka; panaikinti sprendimo dalį, kuria iš atsakovo A. S. ieškovei A. A. priteistas 2 631,57 Eur išlaikymo įsiskolinimas, ir šioje dalyje ieškinį atmesti; atitinkamai pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą; priteisti iš ieškovės apelianto naudai apeliacinės instancijos bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino vaikų poreikių apimtį ir nepakankamai atskyrė būtinuosius poreikius nuo vienašališkai ieškovės pasirinktų papildomų išlaidų. Nustatant konkrečią išlaikymo sumą, turi būti vertinama: bendras vaiko poreikių dydis, abiejų tėvų finansinės galimybės, bei valstybės mokama išmoka vaikui. Todėl teismų praktikoje pripažįstama, kad išmokos vaikui suma turi būti įskaitoma į bendrą vaiko išlaikymui skirtų lėšų apimtį ir proporcingai mažina tėvų mokėtiną išlaikymo dydį. Šiuo atveju ieškovė, reikalaudama nustatyti išlaikymą, neatsižvelgia į tai, kad nepilnamečiams vaikams yra mokama valstybės išmoka vaikui, kuri tiesiogiai skirta jų poreikiams tenkinti. Tokiu būdu ieškovės prašomas išlaikymo dydis yra nepagrįstai padidintas ir neatitinka realaus vaikų poreikių finansavimo modelio.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas išlaikymo dydį, netinkamai taikė materialinės teisės normas ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, dėl to priimtas sprendimas šioje dalyje laikytinas nepagrįstu ir keistinu.

Byloje nustatyta, kad reikšminga dalis ieškovės deklaruojamų išlaidų buvo priimtos vienašališkai, neinformuojant atsakovo; nesuderintos su atsakovu nei būtinybės, nei kainos aspektu; neįrodytos kaip objektyviai būtinos; dalimi atvejų galėjo būti išvengtos pasirinkus alternatyvius sprendimus. Nepaisant to, teismas šias išlaidas faktiškai pripažino kaip pagrindą didinti išlaikymą, tokiu būdu perkeldamas vienašališkų ieškovės sprendimų finansines pasekmes atsakovui. Toks teismo vertinimas prieštarauja įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėms.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas vaikų poreikių apimtį ir atitinkamai išlaikymo dydį, iš esmės neįvertino reikšmingos aplinkybės, kad dalis ieškovės nurodomų išlaidų galėjo būti išvengtos arba reikšmingai sumažintos pasinaudojus valstybės užtikrinamomis nemokamomis ar kompensuojamomis medicinos paslaugomis. Pažymima, kad vieno iš tėvų pasirinkimas naudotis išimtinai privačiomis paslaugomis negali savaime sukurti kitam tėvui pareigos finansuoti tokį pasirinkimą, ypač kai egzistuoja realios alternatyvos. Taigi vien aplinkybė, kad ieškovė pasirinko privačias paslaugas (pvz., privatų logopedą, privačius specialistus ar papildomas konsultacijas), savaime nereiškia, kad tokios išlaidos yra būtinos, neišvengiamos, proporcingos ar automatiškai perkeltinos atsakovui.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas vaikų poreikių apimtį ir spręsdamas dėl išlaikymo dydžio padidinimo, neįvertino esminės aplinkybės, kad ieškovės pateiktuose vaikų poreikių paskaičiavimuose buvo įtrauktos išlaidos, kurios pagal savo teisinę prigimtį negali būti laikomos tiesioginėmis vaikų išlaikymo išlaidomis. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu nuosekliai akcentavo, kad ieškovės sudarytose vaikų poreikių lentelėse buvo nurodomos ne tik su vaikų kasdieniais poreikiais susijusios išlaidos (maistas, apranga, ugdymas, sveikata), bet ir tokios išlaidos kaip automobilio lizingo mokėjimai, transporto priemonės išlaikymo išlaidos platesne apimtimi, kitos su ieškovės gyvenimo organizavimu susijusios išlaidos. Tokio pobūdžio išlaidos yra akivaizdžiai susijusios su suaugusio asmens turtinių sprendimų įgyvendinimu, jo gyvenimo būdu ir pasirinktais finansiniais įsipareigojimais, o ne su tiesioginiu vaikų poreikių tenkinimu.

Pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino ir tos bylos aplinkybės, kad ieškovė savo ieškinyje bei vaikų poreikių lentelėse kaip išlaikymo didinimą pagrindžiančias išlaidas nurodė tokių daiktų įsigijimą, kurie pagal savo pobūdį negali būti automatiškai laikomi būtinais ir proporcingais nepilnamečių vaikų išlaikymo elementais. Ieškovė pati nurodė, kad vaikams buvo nupirkti telefonai, išmanieji laikrodžiai, planšetės, taip pat akcentavo vardinių, „firminių“ drabužių pirkimą. Be to, atsakovas bylos nagrinėjimo metu atkreipė dėmesį, kad dalis į lenteles ir priedus įtrauktų daiktų pagal jų parametrus apskritai neatitiko vaikų amžiaus ar dydžio, todėl jų priskyrimas būtent šių vaikų poreikiams nebuvo tinkamai įrodytas. Tokios aplinkybės turėjo būti vertinamos ne formaliai, o itin kritiškai, nes jos tiesiogiai susijusios su išlaikymo dydžio nustatymo pagrįstumu. LR CK 3.192 straipsnio 2 dalis aiškiai nustato, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, o LR CK 3.165 straipsnio 1 ir 3 dalys įtvirtina tėvų pareigą rūpintis vaikų sveikata, ugdymu ir visus su vaikų auklėjimu susijusius klausimus spręsti tarpusavio susitarimu. Vaiko poreikis yra būti aprengtam jo amžių, sezoną ir individualius poreikius atitinkančiais drabužiais, tačiau įstatymas nesuponuoja kito iš tėvų pareigos finansuoti brangesnį prekių ženklu ar prestižu grindžiamą vartojimo modelį vien dėl to, kad tokį modelį pasirinko vienas iš tėvų.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas išlaikymo dydį, netinkamai įvertino atsakovo realias finansines galimybes ir iš esmės pažeidė proporcingumo principą, įtvirtintą LR CK 3.192 straipsnio 2 dalyje. Atsakovo realių pajamų ir jų pobūdžio neįvertinimas - byloje nustatyta, kad atsakovo vidutinės mėnesio pajamos sudaro kiek daugiau nei 2000,00 Eur po mokesčių. Tačiau teismas neatsižvelgė į esminę aplinkybę, kad pastovi atsakovo darbo užmokesčio dalis yra mažesnė, likusi pajamų dalis priklauso nuo viršvalandžių, viršvalandžiai yra atsitiktinio pobūdžio ir nepriklauso nuo atsakovo valios, tokios pajamos negali būti laikomos stabilia ir garantuota pajamų baze. Būtinųjų atsakovo išlaidų reikšmės nuvertinimas - atsakovas byloje detaliai pagrindė savo reguliarias būtinas išlaidas, įskaitant būsto paskolos įmokas, komunalines ir ryšio išlaidas, transporto priemonės išlaikymą, kuro išlaidas, susijusias su kelionėmis Kaunas–Vilnius–Kaunas, užtikrinant bendravimą su vaikais, vaikų draudimo išlaidas, papildomą kaupimą vaikų naudai, išlaidas vaikų poreikiams jų buvimo pas atsakovą metu.

Nagrinėjamu atveju nebuvo atliktas realus atsakovo disponuojamų lėšų įvertinimas, nebuvo nustatyta, kokia suma faktiškai lieka po būtinųjų išlaidų, nebuvo įvertinta, ar tokios likutinės pajamos leidžia vykdyti teismo nustatytą išlaikymo pareigą.

Dvigubos finansinės naštos ignoravimas - svarbu pažymėti, kad atsakovas faktiškai prisideda prie vaikų išlaikymo ne tik mokėdamas periodinį išlaikymą, bet ir tiesiogiai išlaikydamas vaikus jų buvimo pas jį metu, finansuodamas jų laisvalaikį, aprangą, būtinąsias priemones, patirdamas transporto išlaidas, būtinas bendravimo su vaikais užtikrinimui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas praktikoje pažymima, kad nustatant išlaikymo dydį turi būti įvertinamas ir tas faktas, kad vienas iš tėvų dalį išlaikymo teikia natūra, t. y. tiesiogiai rūpindamasis vaikais jų buvimo metu. Teismas šios aplinkybės realiai neįvertino, todėl atsakovo finansinė našta buvo apskaičiuota nepilnai ir neteisingai.

Neproporcingai nustatytas išlaikymo dydis - teismo nustatytas išlaikymas dukrai – 394,75 Eur ir sūnui – 438,75 Eur, iš viso sudaro daugiau nei 833,00 Eur per mėnesį. Toks dydis sudaro reikšmingą atsakovo pajamų dalį, neatsižvelgia į jo būtinas išlaidas, neatsižvelgia į papildomas realiai patiriamas išlaidas vaikams, iš esmės riboja atsakovo galimybes užtikrinti minimalų savo paties pragyvenimo lygį.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas periodinio išlaikymo dydį, nepakankamai įvertino dar vieną esminę aplinkybę – ieškovė nepilnamečius vaikus faktiškai išlaiko ne visą kalendorinį mėnesį, nes tam tikrą laiko dalį vaikai gyvena pas atsakovą, o jų kasdieniai poreikiai tuo metu tenkinami būtent atsakovo lėšomis.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo 2631,57 Eur tariamą išlaikymo įsiskolinimą, netinkamai aiškindamas tiek materialinės teisės normas, tiek išlaikymo įsiskolinimo instituto esmę, taip pat pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles. Netinkamas papildomų išlaidų kvalifikavimas kaip „skolos“ – ieškovės reikalaujamas įsiskolinimas iš esmės buvo grindžiamas tuo, kad ji vienašališkai pasirinko papildomas vaikų ugdymo, lavinimo ir sveikatos priežiūros paslaugas, pati jas apmokėjo, vėliau pareikalavo pusės šių išlaidų iš atsakovo kaip tariamos skolos. Tačiau toks reikalavimas iš esmės iškraipo išlaikymo įsiskolinimo instituto paskirtį.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė A. A. prašo atsakovo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 26 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) palikti nepakeistą; priteisti iš atsakovo A. S. ieškovei A. A. jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, pastarasis procesinis dokumentas daugiausia grindžiamas ne Sprendime padarytomis klaidomis, o paprasčiausiai tų pačių teiginių, kurie buvo išdėstyti bylą nagrinėjant pirmąja instancija, pakartojimu. Tokie apeliacinio proceso esmės neatitinkantys teiginiai jokios įtakos Sprendimo teisėtumui ir/ar apeliacine tvarka nagrinėtinai bylai neturi. Tai, kad atsakovas nėra patenkintas teismo Sprendimu nesudaro pagrindo teigti, jog Sprendimas atsakovo skundžiamoje dalyje yra nepagrįstas, neteisėtas, todėl turi būti panaikintas ar pakeistas.

Apeliaciniu skundu atsakovas klaidingai pateikia aplinkybes, susijusias su vaikų poreikių nustatymu, nepagrįstai teigdamas, kad teismas Sprendime neįvertino valstybės išmokos vaikui („vaiko pinigų“), neatskyrė būtinųjų ir papildomų vaikų poreikių, vertino ieškovės vienašališkai prisiimtas išlaidas ir vaikų poreikių dydį nustatė remdamasis ieškovės klaidingai sudaryta vaikų poreikių lentele. Tačiau priešingai, iš atsakovo priteista išlaikymo suma buvo atitinkamai sumažinta gaunamomis išmokos dalimis (Teismo Sprendimo 55 punktas).

Ieškovė nesutinka su atsakovo apeliaciniu skundu ir prašymu sumažinti priteistą išlaikymą, nes tokiu atveju atsakovo finansinis dalyvavimas nepilnamečių vaikų išlaikyme būtų nepakankamas net minimaliems, būtiniesiems vaikų poreikiams patenkinti. Ieškovei tenka didesnė kasdienio rūpinimosi vaikais atsakomybė, o net ir skundžiamu Sprendimu nustatytas išlaikymas vaikams reiškia, jog ieškovei tenkanti nepilnamečių vaikų finansinio išlaikymo našta jau ir taip yra didesnė nei prisideda atsakovas. Mažinant iš atsakovo priteistą išlaikymą ši disproporcija būtų tik dar labiau didinama.

Teismas, nustatydamas priteistino išlaikymo vaikams dydį, priešingai, nei nurodo atsakovas, nevertino tokių išlaidų kaip automobilio lizingo mokėjimai, transporto priemonės išlaikymo išlaidos, su ieškovės gyvenimo organizavimu susijusios išlaidos, technologinių prietaisų, vardinių drabužių ir panašių atsakovo nepagrįstai nurodomų pirkinių išlaidų.

Apeliaciniu skundu atsakovas visiškai nepagrįstai teigia, neva civilinėje byloje nustatyta, kad reikšminga dalis ieškovės išlaidų buvo priimtos vienašališkai ir neinformuojant atsakovo. Atsakovas jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų civilinėje byloje nėra pateikęs ir tokios atsakovo deklaruojamos aplinkybės civilinėje byloje nėra įrodytos. Priešingai, teismas pagrįstai atmetė atsakovo argumentus, kad jis nebuvo informuotas apie padidėjusius vaikų poreikius, kadangi atsakovui šios aplinkybės buvo žinomos ir buvo prašyta jo prisidėti. Tai patvirtina civilinėje byloje pateikti šalių susirašinėjimai 2022 m. kovo 17 d. ir 2024 m. rugsėjo 4 d. (Teismo Sprendimo 66 punktas). Kita vertus, atsakovas teismo posėdžių metu sutiko, o apeliaciniame skunde neginčija, kad sūnui reikalingos logopedės paslaugos. Tai konstatuota ir teismo Sprendime (Teismo Sprendimo 46 punktas), todėl atsakovo nurodomos aplinkybės negali būti pagrindu teismo Sprendimu nustatyto išlaikymo vaikams dydžio pakeitimui.

Nuo 2023 m. rugsėjo sūnui teikiama intensyvi individuali logopedo pagalba, kurią rekomenduojama tęsti (Teismo sprendimo 65 punktas). Dukrai taip pat teikiama logopedės pagalba mokykloje (Teismo sprendimo 38 punktas). Taigi, ieškovė išnaudoja galimybes naudotis nemokamomis logopedo paslaugomis ugdymo įstaigoje, tačiau valstybės kompensuojamų logopedo paslaugų nei šeimos gydytojas, nei apsilankius Vilniaus pedagoginėje-psichologinėje tarnyboje vaikams nepaskyrė, o laukus eilėje, paslaugų gauti ieškovei nepavyko. Taigi, siekdama užtikrinti sūnaus kalbos lavinimą, ieškovė turėjo naudotis mokamomis logopedės paslaugomis, todėl šios išlaidos negalėjo būti išvengtos.

Atsakovo turtinė padėtis, kuri yra vienas iš apeliacinio skundo pagrindų, buvo tinkamai įvertinta. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovo turtinė padėtis leidžia teikti nurodyto dydžio išlaikymą, kadangi atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklauso du nekilnojamojo turto objektai, automobilis, o per paskutinį pusmetį atsakovo pajamos sudarė apie 3 636,69,00 Eur neatskaičius mokesčių, atskaičius mokesčius apie 2 200,00 Eur. Atsakovas neturi išlaikytinių, o tai, kad atsakovas turi prisiėmęs prievolę pagal kredito sutartį, netiesiogiai patvirtina jo gaunamų pajamų pakankamumą kreditui išmokėti, tai rodo asmens turtinės padėties gerėjimą, todėl ši aplinkybė nevertintina kaip bloginanti jo turtinę padėtį (Teismo Sprendimo 52 ir 53 punktai). Jei atsakovo vertinimu jo gaunamos pajamos yra per mažos būtiniausiems vaikų poreikiams tenkinti, atsakovas turi visas galimybes susirasti papildomą pajamų šaltinį.

Nesutikdamas su išlaikymo įsiskolinimo priteisimu atsakovas teigia, kad vaikai su juo praleisdavo tam tikrą laiko dalį, todėl jis patyrė vaikų išlaikymo išlaidų, kaip ir ieškovė. Visgi, atsakovas civilinėje byloje nesugebėjo pagrįsti ir įrodyti savo patirtų neva 7 867,11 Eur išlaidų vaikams ginčo laikotarpiu, kadangi iš atsakovo pateiktų įrodymų nebuvo aišku, kokius poreikius atsakovas tenkino, ką konkrečiai pirko, ir ar tai išvis buvo skirta vaikams. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas negalėjo vienareikšmiškai teigti, kad visos pateikiamos išlaidos yra skirtos vien tik vaikams, kadangi dalis jų yra bendro pobūdžio, todėl neturėjo galimybės nustatyti, kuri dalis išlaidų patirta vaikams, o ir pagrįstai pabrėžė, kad skyrium gyvenančio tėvo patiriamos išlaidos bendravimui su vaikais nepriskirtinos prie išlaikymui skirtų išlaidų (Teismo sprendimo 67 ir 69 punktai).

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Apeliacijos objektą sudaro skundžiamo sprendimo dalys dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Atsižvelgiant į tai, kitos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumas ir pagrįstumas nėra tikrinamas, o byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas yra nepilnamečių vaikų A. S., gim. (duomenys neskelbtini), ir A. S., gim. (duomenys neskelbtini), tėvai. Šalys nebuvo sudarę santuokos. Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2020 m. sausio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtinta ieškovės ir atsakovo 2019 m. gruodžio 27 d. sudaryta taikos sutartis (toliau – ir Taikos sutartis), pagal kurios 1 punktą šalys susitarė, kad nepilnamečių vaikų A. S. ir A. S. nuolatinė gyvenamoji vieta nustatoma su motina A. A.. Pagal sutarties 2 punktą šalys susitarė, kad atsakovas A. S. nepilnamečių vaikų A. S. ir A. S. naudai įsipareigoja teikti išlaikymą, mokamą periodinėmis išmokomis po 150,00 Eur kiekvienam kas mėnesį nuo 2020 m. birželio 1 d. iki vaikų pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją. Taikos sutarties 3.1-3.13 punktuose numatyta atsakovo A. S. ir nepilnamečių vaikų A. S. ir A. S. bendravimo tvarka.

Dėl periodinio išlaikymo dydžio pakeitimo

Vaiko išlaikymas – konstitucinė tėvų pareiga (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis). Tėvų pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus yra įtvirtinta ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje. Pagal CK 3.192 straipsnio 1 dalį tėvai privalo išlaikyti savo nepilnamečius vaikus.

Tiek tėvų galimybės teikti išlaikymą, tiek vaikų poreikiai per tam tikrą laikotarpį gali pakisti, todėl įstatyme nustatyta galimybė pakeisti teismo sprendimu priteisto išlaikymo dydį (formą) nepriklausomai nuo to, ar teismas pats nustatė iš vieno iš tėvų priteistiną išlaikymo dydį, ar patvirtino vaiko tėvų susitarimą dėl išlaikymo dydžio, nes teismo sprendimas dėl išlaikymo priteisimo neįgyja res judicata (galutinis teismo sprendimas) galios (CPK 279 straipsnio 5 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2013).

CK 3.201 straipsnio 1, 3 dalyse nustatyta, kad teismas gali pagal vaiko, jo tėvo (motinos) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį ir pakeisti išlaikymo formą, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis. Nagrinėjamu atveju ieškovė pareikštą ieškinį iš esmės grindė pasikeitusiais vaikų poreikiais. Ieškovė padidėjusius vaiko poreikius nurodė teismui pateiktame ieškinyje bei juos detalizavo. Ieškovė prašė padidinti Taikos sutartimi nustatyto išlaikymo sumą nuo 150,00 Eur iki 500,00 Eur per mėnesį mokamų periodinių išmokų kiekvienam vaikui. Pirmosios instancijos teismas pakeitė Taikos sutarties 2 punkte numatytą teikti išlaikymo sumą 150,00 Eur ir priteisė nepilnamečio vaiko A. S., naudai išlaikymą, mokamą periodinėmis išmokomis kas mėnesį po 394,75 Eur ir A. S. naudai išlaikymą, mokamą periodinėmis išmokomis kas mėnesį po 438,75 Eur kiekvienam kas mėnesį nuo 2025 m. kovo 5 d. (nuo bylos iškėlimo dienos) iki vaikų pilnametystės.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino vaikų poreikių apimtį ir nepakankamai atskyrė būtinuosius poreikius nuo vienašališkai ieškovės pasirinktų papildomų išlaidų, nustatydamas išlaikymo dydį, netinkamai taikė materialinės teisės normas ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, dėl to priimtas sprendimas šioje dalyje laikytinas nepagrįstu. Teigia, kad byloje nustatyta, jog reikšminga dalis ieškovės deklaruojamų išlaidų buvo priimtos vienašališkai, neinformuojant atsakovo; nesuderintos su atsakovu nei būtinybės, nei kainos aspektu; neįrodytos kaip objektyviai būtinos; dalimi atvejų galėjo būti išvengtos pasirinkus alternatyvius sprendimus. Nepaisant to, teismas šias išlaidas faktiškai pripažino kaip pagrindą didinti išlaikymą, tokiu būdu perkeldamas vienašališkų ieškovės sprendimų finansines pasekmes atsakovui. Teismas, nustatydamas vaikų poreikių apimtį ir atitinkamai išlaikymo dydį, iš esmės neįvertino reikšmingos aplinkybės, kad dalis ieškovės nurodomų išlaidų galėjo būti išvengtos arba reikšmingai sumažintos pasinaudojus valstybės užtikrinamomis nemokamomis ar kompensuojamomis medicinos paslaugomis. Taip pat nurodo, kad išmokos vaikui suma turi būti įskaitoma į bendrą vaiko išlaikymui skirtų lėšų apimtį ir proporcingai mažina tėvų mokėtiną išlaikymo dydį. Šiuo atveju ieškovė, reikalaudama nustatyti išlaikymą, neatsižvelgia į tai, kad nepilnamečiams vaikams yra mokama valstybės išmoka vaikui, kuri tiesiogiai skirta jų poreikiams tenkinti. Tokiu būdu ieškovės prašomas išlaikymo dydis yra nepagrįstai padidintas ir neatitinka realaus vaikų poreikių finansavimo modelio.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020 pasisakė, jog, teismui sprendžiant dėl iš tėvo (motinos) priteistino išlaikymo vaikui dydžio, nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis mažintinas pagal Išmokų vaikams įstatymą ir Valstybinių šalpos išmokų įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis ir šalpos pensijomis, tik po to nustatytinos tėvų teiktino išlaikymo dalys, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų turtinę padėtį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-687/2020). Vis dėlto atkreiptinas dėmesys į tai, kad išmokų vaikams dydis ir mokėjimo tvarka keičiasi priklausomai nuo valstybės vykdomos politikos, o jų tikslas yra suteikti paramą tėvams, tenkinant vaiko poreikius, tačiau tai nereiškia, kad iš tėvų priteistinas išlaikymas privalomai turėtų būti mažinamas išmokų suma ir tais atvejais, kai tėvų turtinė padėtis leidžia tenkinti vaiko poreikius. Tokiu atveju valstybės mokamos išmokos galėtų būti skiriamos papildomiems vaiko poreikiams tenkinti, bet ne tėvų pareigos vykdymui kompensuoti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į minėtą praktiką bei įvertino atsakovo turtinę padėtį, ir konstatavo, kad vaiko išmoka nagrinėjamu atveju skirtina jo pareigos išlaikyti vykdymui kompensuoti, todėl iš atsakovo priteistiną išlaikymo sumą atitinkamai mažino gaunamomis išmokos dalimis ir nustatė bendrą išlaikymo sumą sūnui A. S. - 438,75 Eur (500,00 Eur – 61,25 Eur), A. S. – 394,75 Eur (456,00 Eur – 61,25 Eur). Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas iš atsakovo priteistino išlaikymo dydį, atsižvelgė į valstybės mokamas išmokas vaikams ir jų dydžiu sumažino atsakovui tenkančią išlaikymo prievolę. Taigi valstybės teikiama parama buvo įvertinta atsakovo naudai, faktiškai sumažinant jo piniginės prievolės vaikams dydį.

Su apelianto argumentais, kad ieškovės patirtos išlaidos vaikų specialistų paslaugoms galėjo būti išvengtos ar reikšmingai sumažintos naudojantis valstybės užtikrinamomis nemokamomis ar kompensuojamomis paslaugomis, nėra pagrindo sutikti. Pirma, apeliantas nepateikia jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių jo teiginį, kad vaikams reikalingos paslaugos realiai galėjo būti gautos nemokamai ar kompensuojamos ir per vaikų poreikius atitinkantį laikotarpį. Vien abstrakti nuoroda į valstybės finansuojamų paslaugų egzistavimą nepatvirtina, kad konkrečiu atveju tokios paslaugos buvo realiai prieinamos ir galėjo patenkinti konkretaus vaiko poreikius.

Nagrinėjamu atveju sūnui reikalingos logopedo paslaugos nėra vien ieškovės subjektyvus pasirinkimas. Pats atsakovas pirmosios instancijos teismo posėdžių metu pripažino, kad sūnui tokios paslaugos yra reikalingos, o apeliaciniame skunde šios aplinkybės neginčija. Taigi tarp šalių nėra ginčo dėl paties vaiko poreikio gauti logopedo pagalbą. Ginčas iš esmės kyla tik dėl to, kokiu būdu šis poreikis turi būti įgyvendinamas ir kas turi prisiimti su tuo susijusias išlaidas. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė, siekdama užtikrinti sūnaus poreikius, naudojasi nemokamomis logopedo paslaugomis ugdymo įstaigoje, tačiau šių paslaugų nepakanka. Ieškovė taip pat siekė gauti valstybės kompensuojamas logopedo paslaugas, tačiau jų skyrimo galimybė nebuvo suteikta, o laukimas eilėje nesudarė realios galimybės paslaugą gauti vaikui reikalingu metu. Todėl ieškovė, siekdama užtikrinti nenutrūkstamą ir vaikui reikalingą logopedinę pagalbą, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai pasirinko papildomas mokamas paslaugas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog svarbu ir tai, kad vaikų poreikių vertinimas negali būti grindžiamas vien formaliu klausimu, ar egzistuoja teoriškai nemokama alternatyva. Vaiko sveikatos, raidos ir ugdymo poreikiai negali būti vertinami vien pagal tai, kuris jų tenkinimo būdas yra pigiausias. Tėvų pareiga išlaikyti vaiką apima pareigą užtikrinti ne tik minimalų jo poreikių patenkinimą, bet ir tinkamas sąlygas vaiko sveikatai, raidai ir ugdymui. Atsižvelgiant į individualius vaiko poreikius, mokamos privačios specialisto paslaugos tam tikrais atvejais gali būti efektyvesnės, intensyvesnės, lengviau prieinamos ar geriau pritaikytos konkrečiam vaikui nei valstybės finansuojamos paslaugos. Todėl vien aplinkybė, kad egzistuoja tam tikra nemokama ar kompensuojama paslauga, savaime nereiškia, kad tėvai privalo rinktis būtent ją, net jeigu dėl to būtų užtikrinama tik minimali pagalba arba tektų ilgai laukti.

Be to, apelianto argumentai yra deklaratyvūs, nes jis neįvardija konkrečių paslaugų, kuriomis, jo manymu, ieškovė galėjo pasinaudoti, nepateikia duomenų apie jų faktinį prieinamumą, laukimo terminus, paslaugų apimtį ar jų pakankamumą konkretaus vaiko poreikiams. Taigi atsakovas neįrodė, kad ieškovės patirtos išlaidos buvo nebūtinos ar kad jų buvo galima realiai išvengti.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino bylos aplinkybės, kad ieškovė savo ieškinyje bei vaikų poreikių lentelėse kaip išlaikymo didinimą pagrindžiančias išlaidas nurodė tokių daiktų įsigijimą, kurie pagal savo pobūdį negali būti automatiškai laikomi būtinais ir proporcingais nepilnamečių vaikų išlaikymo elementais. Ieškovė pati nurodė, kad vaikams buvo nupirkti telefonai, išmanieji laikrodžiai, planšetės, taip pat akcentavo vardinių, „firminių“ drabužių pirkimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepagrįstai atskiras išlaidų rūšis vertina abstrakčiai, neatsižvelgdamas į konkrečių vaikų amžių, jų individualius poreikius, gyvenimo sąlygas ir šių daiktų paskirtį. Vien tai, kad tam tikras daiktas nėra būtinas vaiko fiziniam išgyvenimui, nereiškia, kad jis negali būti priskiriamas prie pagrįstų vaiko poreikių. Vaikų išlaikymo turinys neapsiriboja vien būtiniausių maisto, drabužių ir būsto poreikių tenkinimu, tačiau apima ir vaiko ugdymo, bendravimo, saugumo, socialinius bei kitus jo amžių ir individualią situaciją atitinkančius poreikius. Apeliantas nepateikia jokių konkrečių duomenų, patvirtinančių, kad vaikams įsigyti minėti daiktai buvo pertekliniai, nereikalingi ar įsigyti vien pramogai. Vien deklaratyvūs teiginiai apie šių daiktų pobūdį savaime neleidžia daryti tokios išvados.

Nepagrįstas ir apelianto siekis vaikų poreikių vertinimą susieti su tuo, ar drabužiai buvo įsigyti iš konkretaus prekių ženklo. Vien prekės ženklas savaime nepatvirtina nei prekės prabangos, nei nepagrįstai didelės jos kainos (pvz. didelės akcijos, nuolaidos). Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog tam tikros aprangos išlaidos yra perteklinės, būtina vertinti konkrečios prekės kainą, jos paskirtį, kokybę, vaikų amžių, sezoną, individualius poreikius bei kitas reikšmingas aplinkybes. Apeliantas tokių aplinkybių konkrečiai nenurodo ir jų neįrodinėja. Be to, vaikų poreikių negalima vertinti vadovaujantis vien pačiu pigiausiu įmanomu jų tenkinimo būdu. Toks požiūris reikštų, kad vaikams turi būti užtikrinamas tik minimalus materialinis aprūpinimas, nepaisant jų realių poreikių ir abiejų tėvų turtinės padėties. Vaiko išlaikymo paskirtis yra užtikrinti tinkamas sąlygas jo normaliam vystymuisi, ugdymui ir gyvenimui, o ne vien patenkinti minimalius fiziologinius poreikius. Išlaikymo pareiga nėra pareiga finansuoti prabangą, tačiau ji taip pat nėra pareiga užtikrinti vaikui tik patį pigiausią įmanomą gyvenimo variantą.

Apelianto nurodomas CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas proporcingumo principas savaime nėra ginčijamas, tačiau atsakovas nepagrįstai šį principą aiškina kaip suteikiantį jam teisę pirmiausia atskaityti visas jo paties nurodomas išlaidas ir tik iš likusių lėšų vertinti jo galimybę išlaikyti nepilnamečius vaikus. Toks aiškinimas neatitinka nei CK 3.192 straipsnio paskirties, nei teismų praktikos. Sprendžiant dėl tėvų turtinės padėties, vertinamos ne tik jų gaunamos pajamos, tačiau visa turtinė padėtis – gaunamos pajamos, turimas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, kitos turtinės teisės, būtinos išlaidos ir kitos reikšmingos aplinkybės. Teismų praktikoje taip pat pažymima, kad jeigu tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas vaikų poreikius maksimaliai patenkinantis išlaikymo dydis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2010).

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad apeliantas turi asmeninės nuosavybės teise du nekilnojamojo turto objektus adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Kelių transporto registro duomenimis apeliantas turi automobilį Mazda 6. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos sistemos duomenimis teismas nustatė, kad atsakovas dirba (duomenys neskelbtini), paskutinį pusmetį atsakovo pajamos sudarė apie 3636,69 Eur neatskaičius mokesčių, atskaičius mokesčius apie 2200,00 Eur. Kitų išlaikytinių apeliantas neturi. Apeliantas byloje nurodė, kad per mėnesį patiria apie 240,00 Eur išlaidų būsto išlaikymui, komunalinėms ir ryšio paslaugoms, transporto priemonės išlaikymo, įskaitant kurą, išlaidos sudaro 300-350,00 Eur, turi kreditorinį įsiskolinimą – per mėnesį moka po 270,00 Eur per mėnesį būsto paskolą, moka už sūnų kaupiamąjį draudimą po 50,00 Eur, turi išlaidų susijusių su bendravimu su vaikais savaitgaliais (120,00 Eur vien degalams). Taip pat nurodė, kad vaikai atvažiuoja savaitgaliais be pakaitinių rūbų, atsakovas yra supirkęs visus būtinus daiktus vaikams savo namuose: drabužius, žaislus, knygas, baldus.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į esminę aplinkybę, kad pastovi atsakovo darbo užmokesčio dalis yra mažesnė, likusi pajamų dalis priklauso nuo viršvalandžių, viršvalandžiai yra atsitiktinio pobūdžio ir nepriklauso nuo atsakovo valios, tokios pajamos negali būti laikomos stabilia ir garantuota pajamų baze. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais. Nagrinėjamu atveju apelianto turtinė padėtis negali būti vertinama vien pagal jo darbo užmokesčio pastoviąją dalį. Apeliantas pats pripažįsta, jog faktiškai gauna daugiau kaip 2 000,00 Eur pajamų per mėnesį. Vien tai, kad dalį šių pajamų sudaro atlygis už viršvalandinį darbą, savaime nepaneigia aplinkybės, kad šios pajamos faktiškai yra gaunamos ir yra reikšmingos vertinant apelianto realias finansines galimybes.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant atsakovo turtinę padėtį turi būti atsižvelgiama ne tik į jo darbo užmokestį, bet ir į jo turimą nekilnojamąjį bei kitą turtą. Nagrinėjamu atveju apeliantas turi nekilnojamojo turto, du nekilnojamojo turto objektus ir automobilį. Todėl jo turtinė padėtis negali būti sutapatinama su asmens, kuris gauna analogiškas pajamas, tačiau neturi reikšmingo turto, finansinių įsipareigojimų ar kitų turtinių galimybių.

Apelianto nurodomos būsto paskolos, komunalinės, ryšio, transporto, kuro ir kitos jo patiriamos išlaidos taip pat negali būti automatiškai pripažįstamos tokio pobūdžio būtinosiomis išlaidomis, dėl kurių turėtų būti mažinama nepilnamečių vaikų išlaikymo prievolė. Vien aplinkybė, kad apeliantas tam tikras išlaidas faktiškai patiria, savaime nereiškia, kad jos turi prioritetą prieš jo imperatyvią pareigą materialiai išlaikyti nepilnamečius vaikus.

Pažymėtina, kad apelianto nurodomos išlaidos vaikams jų buvimo pas jį metu bei kuro išlaidos, patiriamos vykstant į kitą miestą bendrauti su vaikais, negali būti mechaniškai prilyginamos periodiniam vaikų išlaikymui ir dėl jų proporcingai mažinama iš apelianto priteista išlaikymo suma. Apelianto bendravimo su vaikais metu patiriamos išlaidos yra susijusios su jo, kaip tėvo, dalyvavimu vaikų gyvenime ir bendravimo įgyvendinimu, tačiau nepanaikina nuolatinio vaikų poreikio būti materialiai išlaikomiems.

Taip pat nėra pagrindo apelianto vaikų draudimo išlaidų ar jo nurodomo papildomo kaupimo vaikų naudai vertinti kaip aplinkybių, kurios savaime sudarytų pagrindą mažinti periodinį išlaikymą. Sprendžiant dėl išlaikymo dydžio pirmiausia turi būti užtikrintas realus ir reguliarus vaikų išlaikymas, o ne apelianto pasirinkta papildomo kaupimo forma. Apeliantas nepateikia duomenų, kad toks kaupimas realiai pakeičia ar sumažina vaikų kasdienio išlaikymo poreikį.

Apeliantas taip pat nepagrįstai akcentuoja, kad 833,50 Eur dydžio išlaikymas sudaro reikšmingą jo pajamų dalį. Vien išlaikymo sumos santykis su apelianto darbo užmokesčiu savaime nepatvirtina išlaikymo neproporcingumo, kadangi šiuo atveju kalbama apie dviejų nepilnamečių vaikų išlaikymą – dukrai priteista 394,75 Eur, o sūnui 438,75 Eur per mėnesį. Šios sumos turi būti vertinamos ne izoliuotai, o atsižvelgiant į bendrus vaikų poreikius, abiejų tėvų turtinę padėtį ir atsakovo turimas realias galimybes juos tenkinti.

Papildomai pažymėtina, jog tai, kad apeliantas turi kreditinių įsipareigojimų, nelaikytina apelianto turtinę padėtį sunkinančia aplinkybe, kadangi tėvų gaunamos minimalios pajamos, bedarbystė, turtiniai įsipareigojimai negali būti priežastis sumažinti vaikui reikalingą išlaikymą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2013). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad kredito įmokų mokėjimas nereiškia turtinės padėties pablogėjimo, kadangi asmuo, sudaręs kredito sutartį ir mokantis joje nustatytas įmokas, nors ir patiria tam tikrų išlaidų, tačiau kartu gerina savo turtinę padėtį, nes pasinaudodamas gautu kreditu gausina turimą turtą. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad aplinkybė, jog asmuo prisiima prievolių pagal kredito sutartį, netiesiogiai patvirtina jo gaunamų pajamų pakankamumą kreditui išmokėti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2013).

Priešingai nei teigia apeliantas, jo turtinė padėtis nepatvirtina, kad nustatytas išlaikymo dydis jam objektyviai nepakeliamas ar kad dėl jo apeliantas nebegalėtų užsitikrinti minimalaus pragyvenimo lygio. Apeliantas turi nuolatinių pajamų, nekilnojamojo turto ir kitą turtą, o byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad priteistas išlaikymas viršija jo objektyvias finansines galimybes.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto argumentai apie jo disponuojamų lėšų likutį po paties nurodomų išlaidų nepatvirtina pirmosios instancijos teismo nustatyto išlaikymo dydžio neproporcingumo ir nesudaro pagrindo jį mažinti.

Dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo

Apeliantas apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą dalyje, kuria iš atsakovo buvo priteistas 2 631,57 Eur vaikų išlaikymo įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2022 m. vasario mėnesio iki 2025 m. vasario mėnesio. Apeliantas teigia, kad jis tinkamai vykdė teismo patvirtintoje Taikos sutartyje nustatyto dydžio išlaikymo pareigą, ieškovė vienašališkai prisiėmė papildomas išlaidas, o apeliantas be periodinio išlaikymo patyrė ir kitas vaikų poreikiams tenkinti skirtas išlaidas.

Tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus atsiranda šiems gimus ir tęsiasi iki jų pilnametystės. Pagal CK 3.200 straipsnį išlaikymas yra priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pateikimo teismui dienos. Reikalavimas priteisti išlaikymo įsiskolinimą yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3 straipsnis, 1.5 straipsnis). Ieškinį teismui ieškovė pateikė 2025 m. vasario 26 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti tiek dėl to, kad išlaikymas neteikiamas visiškai, tiek ir dėl to, kad jis teikiamas tik iš dalies, t. y., netenkinant visų būtinų vaiko poreikių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

Ieškovė byloje įrodinėjo, kad per paskutinius trejus metus, t. y. nuo 2022 m. vasario mėnesio iki 2025 m. vasario mėnesio, vaikų ugdymo ir švietimo išlaidos, kurias apmokėjo ieškovė, sudarė 7 725,21 Eur sumą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog tiek ieškovė, tiek atsakovas šiomis išlaidomis turėjo dalintis per pusę, tačiau jas apmokėjo tik ieškovė, sprendė, kad ieškovė turi teisę į 3 862,61 Eur išlaikymo įsiskolinimo priteisimą iš atsakovo. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad ieškovė per ginčo laikotarpį abiem vaikams gavo valstybės išmokų vaikams 6 328,00 Eur sumos, t. y. kiekvienam vaikui tenkanti išmokų suma sudarė 3 164,00 Eur (6328 Eur/2), atitinkamai kiekvieno iš tėvo kiekvienam vaikui tenkanti dalis sudarė 1582,00 Eur (3164 Eur/2), t. y. nurodytų išmokų pakako apmokėti ieškovės patirtas būtinas išlaidas abiejų vaikų darželiui, nes ieškovė nurodė, kad nurodytu laikotarpiu išlaidos dukters darželiui sudarė 1073,86 Eur, sūnaus – 1 388,22 Eur, todėl teismas mažino priteistiną įsiskolinimo dalį nurodytomis darželiui patirtomis išlaidomis (7 725,21 Eur – 1073,86 Eur – 1388,22 Eur = 52613,13 Eur/2 – 2631,57 Eur).

Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto argumentai, kad jis tinkamai vykdė teismo patvirtintoje Taikos sutartyje nustatyto dydžio išlaikymo prievolę, o ieškovė vienašališkai prisiėmė papildomas išlaidas vaikų poreikiams, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl susidariusio išlaikymo įsiskolinimo.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl vaikų išlaikymo įsiskolinimo dydžio, neapsiribojo ieškovės pateiktais paskaičiavimais ir jų mechaniškai neperkėlė į teismo sprendimą. Priešingai, teismas išsamiai ištyrė ir įvertino ieškovės pateiktus įrodymus, susijusius su vaikų poreikiais ir jų tenkinimui patirtomis išlaidomis, įvertino atsakovo atsikirtimus bei nustatė tik tą išlaikymo įsiskolinimo dalį, kurią pripažino pagrįsta.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas sumažino ieškovės prašytą priteisti išlaikymo įsiskolinimo sumą, savaime paneigia apelianto teiginį, jog teismas nekritiškai pripažino visas ieškovės nurodytas išlaidas. Teismas, vertindamas byloje esančius duomenis, atliko būtent individualų ir išsamų vaikų poreikių bei patirtų išlaidų vertinimą, kurio nebuvimu apeliantas grindžia savo apeliacinį skundą.

Apelianto argumentai, kad ieškovė „vienašališkai prisiėmė papildomas išlaidas“, taip pat nėra pakankamas pagrindas paneigti teismo nustatytą įsiskolinimo dydį. Vien tai, kad faktines išlaidas vaikų kasdieniams poreikiams patiria su vaikais gyvenantis tėvas, nereiškia, kad tokios išlaidos yra vienašališkai ir nepagrįstai prisiimtos. Abu tėvai turi pareigą materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o vaikų poreikiai egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar vienas iš tėvų sutinka su kiekviena konkrečia suma. Apeliantas nepateikia duomenų, kad vaikų poreikiai, kuriems tenkinti ieškovė patyrė teismo pripažintas pagrįstomis išlaidas, neegzistavo arba kad jos buvo nepagrįstos. Vien aplinkybė, kad apeliantas nebuvo linkęs papildomai prisidėti prie šių išlaidų, nepaneigia jų faktinio ir objektyvaus poreikio.

Apelianto nurodomos jo papildomai vaikams patirtos išlaidos taip pat savaime nepaneigia susidariusio įsiskolinimo. Sprendžiant dėl išlaikymo įsiskolinimo, turi būti nustatyta, kokia dalimi atsakovas vykdė savo piniginę išlaikymo prievolę ir kokia dalis liko neįvykdyta. Apelianto nurodomos išlaidos gali būti vertinamos tik tiek, kiek jos pagal savo pobūdį ir aplinkybes iš tiesų sudarė jo išlaikymo prievolės vykdymą ir gali būti įskaitytos į atitinkamą prievolę. Vien aplinkybė, kad apeliantas vaikams pirko tam tikrus daiktus, mokėjo už jų išlaidas ar patyrė išlaidų vaikų buvimo pas jį metu, savaime nereiškia, kad šiomis sumomis gali būti sumažintas periodinio išlaikymo įsiskolinimas.

Apeliantas apeliaciniame skunde iš esmės nepaneigia pirmosios instancijos teismo atlikto konkrečių vaikų poreikių ir ieškovės patirtų išlaidų įvertinimo, o tik iš naujo pateikia savo subjektyvų šių aplinkybių vertinimą. Pirmosios instancijos teismas įvertino ieškovės pateiktus įrodymus, atsakovo atsikirtimus, nustatė pagrįstą vaikų poreikiams tenkinti skirtų išlaidų dalį ir, be kita ko, sumažino ieškovės prašytą priteisti įsiskolinimą valstybės mokamomis išmokomis. Todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas nepagrįstai priteisė 2 631,57 Eur vaikų išlaikymo įsiskolinimą.

Dėl procesinės bylos baigties

Esant nustatytoms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentais sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes bei vertino byloje esančius įrodymus (CPK 177, 178, 185 straipsniai), padarė pagrįstas, argumentuotas išvadas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagristas, ar to, kad teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes. Todėl sprendimas paliktinas nepakeistas, apeliacinis skundas netenkinamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jam neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).

Ieškovė pateikė apeliacinės instancijos teismui įrodymus, kad apeliacinėje instancijoje yra patyrusi 1 134,98 Eur bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos apimtį, advokatės darbo laiko sąnaudas, paruoštų dokumentų turinį ir apimtį, Teisingumo ministro įsakymu patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytus dydžius, sprendžia, kad ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra ne per didelės, pagrįstos, todėl jas priteisia iš atsakovo (apelianto).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės A. A., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 1 134,98 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą trisdešimt keturis eurus 98 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.