Šiaulių apygardos teismo nutartis

| Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.14.8.3; 3.3.2.4; 3.3.2.5

2026 m. birželio 10 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Muchtarovienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. kovo 20 d. nutarties dėl ieškovo V. M. ieškinio atsakovei V. F. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo tvarkos nustatymo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, priėmimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Vilniaus regiono apylinkės teisme gautas ieškovo V. M. ieškinys, kuriuo prašoma: 1) nustatyti nepilnamečių vaikų N. V. M., gim. (duomenys neskelbtini) ir D. M., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su ieškovu V. M.; 2) nustatyti nepilnamečių vaikų N. V. M, gim. (duomenys neskelbtini) ir D. M., gim. (duomenys neskelbtini), bendravimo tvarką su atsakove vaikų motina V. F.; 3) priteisti iš atsakovės ieškovo naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Nutartis yra formali, nepagrįsta ir neatitinka prioritetinės nepilnamečių vaikų teisių ir interesų apsaugos principų. Teismas negalėjo formaliai pritaikyti mediacijos reikalavimo, neįvertinęs ieškinio turinio, galimų privalomosios mediacijos išimčių, vaikų saugumo rizikų ir laikinųjų apsaugos priemonių poreikio.

Ieškovo kreipimasis į teismas yra susijęs ne tik su gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymu, bet su realiu poreikiu užtikrinti nepilnamečių vaikų saugumą. Nuo 2025-12-15 institucijoms buvo teikiami pranešimai dėl galimų grėsmių vaikams, garso įrašų, galimai nesaugios aplinkos, neatliktų tyrimų ir būtinybės objektyviai ištirti aplinkybes. Tai nėra situacija, kurią galima vertinti kaip standartinį tėvų konfliktą, kuriame šalys tiesiog nesutaria dėl grafiko.

Privaloma mediacija šeimos bylose yra skirta taikiam ginčo sprendimui. Tačiau ji negali būti naudojama kaip formali kliūtis kreiptis į teismą tais atvejais, kai keliamas klausimas dėl galimos grėsmės nepilnamečių vaikų saugumui.

Nutartyje teismas abstrakčiai nurodė, kad šeimos ginčams taikoma privalomoji mediacija, tačiau nevertino ar ieškovo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo taikyti išimtis arba bent jau pareikalauti papildomų duomenų dėl mediacijos netaikymo. Teismas turėjo patikrinti: ar ginčo aplinkybės nėra susijusios su galimu smurtu artimoje aplinkoje; ar nėra pranešimų, tyrimų medžiagų ar kitų duomenų, dėl kurių mediacijos reikalavimas neturėtų būti taikomas; ar mediacija šiuo atveju nebūtų formali kliūtis operatyviai ginti vaikų interesus; ar būtina išreikalauti papildomus duomenis iš vaiko teisių apsaugos institucijų, policijos, prokuratūros. Teismas to nepadarė, todėl nutartis negali būti laikoma tinkamai motyvuota.

Vaikų gyvenamosios vietos nustatymas nėra vien formalus klausimas, pas kurį iš tėvų vaikai gyvena. Tai yra klausimas, kokioje aplinkoje vaikai bus saugus, kas užtikrins jų stabilumą, priežiūrą, apsaugą.

Net jeigu teismui trūko duomenų apie privalomosios mediacijos taikymą ar netaikymą, teismas neturėjo iš karto atsisakyti priimti ieškinį. Galėjo nustatyti trūkumų šalinimą ir pareikalauti pateikti papildomus paaiškinimus, dokumentus. Šeimos bylose teismas turi būti aktyvus, o ne formaliai uždaryti kelią į teismą.

Teismas nepagrįstai visiškai nesprendė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo.

Skundžiama nutartis apriboja ieškovo, kaip tėvo, teisę ir pareigą ginti nepilnamečių vaikų interesus.

Teismas neatsakė į esminį klausimą, kodėl mediacija šiuo atveju svarbiau už vaikų saugumą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas k o n s t a t u o ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti ieškovo ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, t. y. kaip nesilaikius tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, pagrįstumo ir teisėtumo.

CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatyme nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens, kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą (CPK 5 straipsnio 3 dalis). Spręsdamas suinteresuoto asmens pateikto ieškinio, pareiškimo ar prašymo priėmimo klausimą, teismas turi patikrinti, ar egzistuoja visos teisės kreiptis į teismą prielaidos ir šios teisės įgyvendinimo sąlygos, ar nėra procesinių kliūčių priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalis).

Išankstinė šeimos ginčų sprendimo ne teisme tvarka numatyta Lietuvos Respublikos mediacijos įstatyme, t. y. šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad privalomoji mediacija taikoma sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena CPK nustatyta tvarka, išskyrus atvejus, kai kreiptis į teismą dėl ginčo sprendimo siekia smurtą artimoje aplinkoje patyręs asmuo, o kita ginčo šalis yra galimas smurtautojas ir yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, susijęs su smurtu artimoje aplinkoje, arba teisme nagrinėjama byla, susijusi su smurtu artimoje aplinkoje, arba yra priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl smurto artimoje aplinkoje, arba yra pateikta įstatymų nustatyta tvarka įgalioto teikti specializuotą kompleksinę pagalbą subjekto pažyma apie specializuotos kompleksinės pagalbos teikimą asmeniui dėl galimai patirto smurto artimoje aplinkoje.

Įrodymu, jog šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja mediacija yra atitinkama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos arba mediatoriaus, į kurį šalys kreipėsi, parengta pažyma ar panašaus pobūdžio dokumentas, patvirtinantis šalies realizuotą prievolę pasinaudoti privalomąja mediacija. Tokio įrodymo ieškovas nepridėjo prie pateikto ieškinio ir atskirajame skunde patvirtina, kad dėl privalomosios mediacijos net nėra kreipęsis.

Apeliantas abstrakčiai teigia, kad teismas turėjo vertinti galimas grėsmes vaikams ir svarstyti privalomosios mediacijos išimtis, tačiau nenurodo, kokia konkreti Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta išimtis jo atveju turėtų būti taikoma. Šeimos ginčuose išimtis iš privalomosios mediacijos nėra taikoma vien todėl, kad viena šalis teigia esant grėsmę vaikams ar nesaugią aplinką. Įstatymas labai konkrečiai apibrėžia atvejus, kada privalomoji mediacija netaikoma. Byloje nepateikta duomenų, kad apeliantas būtų smurtą artimoje aplinkoje patyręs asmuo, kad kita ginčo šalis būtų galimas smurtautojas ir būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl smurto artimoje aplinkoje, kad teisme būtų nagrinėjama byla dėl smurto artimoje aplinkoje, kad būtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl smurto artimoje aplinkoje ar kad būtų pateikta specializuotos kompleksinės pagalbos pažyma. Todėl įstatyme numatytų pagrindų netaikyti privalomosios mediacijos nėra.

Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad nei Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, nei policija, nei kitos kompetentingos institucijos nėra nustačiusios tokios grėsmės vaikams, dėl kurios būtų taikytos skubios vaikų apsaugos priemonės ar vaikai būtų paimti iš motinos priežiūros. Todėl ieškovo deklaratyvūs teiginiai apie galimą nesaugumą negali būti laikomi pakankamu pagrindu netaikyti įstatyme nustatytos privalomosios mediacijos procedūros.

Teismas šeimos bylose gali būti aktyvus (CPK 376 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad minėtos įstatymo nuostatos yra vienos iš dispozityvumo ir rungimosi principų išimčių ir aiškinamos kaip suteikiančios teismui galimybę, esant būtinybei, veikti savo iniciatyva. Kiekvienu atveju, kada nagrinėjamoje byloje egzistuoja su vaiko teisėmis ir interesais susijęs elementas, teismas, nagrinėdamas tokią bylą, yra aktyvus, kiek reikia, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai, nes šių asmenų teisių apsauga ir gynimas reiškia kartu ir viešojo intereso gynimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-403/2021; 2023 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-249-378/2023; 2025 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-69-916/2025). Taip pat Kasacinio teismo praktikoje pažymėta tai, jog aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).

Taigi ir ieškovui tenka pareiga ieškinyje nurodyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimus, ir pateikti jas pagrindžiančius duomenis. Nei ieškinyje, nei atskirajame skunde apeliantas nepateikė jokių duomenų, leidžiančių spręsti apie Mediacijos įstatyme numatytų išimčių egzistavimą.

Apeliantas nepagrįstai perkelia savo procesinę pareigą teismui. Ieškinio priėmimo stadijoje teismas netiria bylos iš esmės, nerenka įrodymų už šalį ir savo iniciatyva netikrina hipotetinių aplinkybių, kuriomis pati šalis nesiremia arba jų nepagrindžia jokiais duomenimis. Apelianto argumentai iš esmės yra nukreipti į ginčo esmės nagrinėjimą ir aplinkybių, susijusių su vaikų interesais, vertinimą. Tačiau skundžiama nutartimi nebuvo sprendžiama, su kuriuo iš tėvų turėtų gyventi vaikai, ar kuri aplinka vaikams yra palankesnė. Buvo sprendžiamas tik procesinis klausimas dėl galimybės priimti ieškinį, įstatyme nustatytos privalomosios ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos laikymosi. Todėl argumentai dėl galimų grėsmių vaikams, tėvų tarpusavio konfliktų ar kitų ginčijamų faktinių aplinkybių nepaneigia teismo išvados, kad prieš kreipiantis į teismą turėjo būti inicijuota privalomoji mediacija.

Apeliantas teigia, kad mediacija negali būti kliūtis ginti vaikus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nėra apeliantui užkirstas kelias kreiptis į kompetentingas institucijas dėl tariamos grėsmės vaikams. Iš apelianto nurodomų aplinkybių, jis tokiomis galimybėmis naudojasi. Privalomoji mediacija taikoma civiliniam ginčui tarp tėvų dėl tėvų valdžios įgyvendinimo klausimų. Vaikų apsaugos priemonės ir ginčo dėl gyvenamosios vietos sprendimas yra skirtingi teisiniai institutai. Apeliantas nepateikė duomenų, kad egzistuotų tokios aplinkybės, kurios pagal įstatymą atleistų nuo privalomosios mediacijos.

Apelianto teigimu, skundžiama nutartis apriboja ieškovo, kaip tėvo, teisę ir pareigą ginti nepilnamečių vaikų interesus. Pažymėtina, kad apelianto teisė kreiptis į teismą nėra paneigta. Jam tik nurodyta laikytis įstatyme nustatytos ginčo sprendimo tvarkos. Atlikęs privalomąją mediaciją arba pateikęs duomenis apie teisės aktuose numatytas mediacijos netaikymo aplinkybes, apeliantas gali pakartotinai kreiptis į teismą.

Apeliantas teigia, jog, jei teismui trūko duomenų apie privalomosios mediacijos taikymą ar netaikymą, teismas neturėjo iš karto atsisakyti priimti ieškinį. Galėjo nustatyti trūkumų šalinimą ir pareikalauti pateikti papildomus paaiškinimus, dokumentus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad privalomosios mediacijos neatlikimas nėra formalus ieškinio trūkumas, kurį galima pašalinti papildomu paaiškinimu. Tai įstatyme nustatyta išankstinė kreipimosi į teismą sąlyga. Jeigu ieškovas neįvykdė įstatyme numatytos pareigos prieš kreipdamasis į teismą inicijuoti privalomąją mediaciją, vien papildomi paaiškinimai šio trūkumo nepašalintų.

Apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, yra nepagrįstas. Skundžiama nutartimi buvo sprendžiamas ieškinio priėmimo klausimas, o ne bylos nagrinėjimas iš esmės. Teismui konstatavus, kad nebuvo laikytasi įstatyme nustatytos privalomosios ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, civilinė byla nebuvo iškelta. Nesant priimto ieškinio ir neiškėlus civilinės bylos, neatsiranda procesinis pagrindas spręsti išvestinių procesinių klausimų, įskaitant laikinųjų apsaugos priemonių taikymą.

Iš esmės visi apelianto prašymai (nurodyti pirmosios instancijos teismui, kad iš naujo sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą, būtų įvertinta ne vien formali privalomosios mediacijos sąlyga, bet ir ieškovo nurodytos aplinkybės dėl galimų grėsmių nepilnamečių vaikų saugumui; nurodyti pirmosios instancijos teismui įvertinti, ar šiuo atveju privalomosios mediacijos reikalavimas gali būti taikomas, atsižvelgiant į tai, kad byla susijusi su vaikų saugumu, galimomis grėsmėmis, garso įrašais, institucijoms teiktais pranešimais ir oficialiuose dokumentuose užfiksuotomis aplinkybėmis; nurodyti pirmosios instancijos teismui įvertinti, ar byloje nėra pagrindo taikyti privalomosios mediacijos išimčių arba pareikalauti papildomų duomenų dėl tokių išimčių taikymo; nurodyti pirmosios instancijos teismui išspręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą arba motyvuotai pasisakyti, kodėl toks klausimas nesprendžiamas, jei nurodytos aplinkybės rodo galimą būtinybę nedelsiant užtikrinti nepilnamečių vaikų saugumą ir stabilumą; esant poreikiui įpareigoti pirmosios instancijos teismą išreikalauti duomenis iš Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, policijos prokuratūros ir kitų institucijų pagal ieškovo nurodytus numerius) grindžiami prielaida, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, turėjo pradėti nagrinėti ginčą iš esmės, rinkti įrodymus, vertinti vaikų gyvenimo sąlygas, galimas grėsmes jų saugumui bei atlikti kitus bylos nagrinėjimo stadijai būdingus procesinius veiksmus. Tokia pozicija prieštarauja civilinio proceso principams ir ieškinio priėmimo instituto paskirčiai. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai apsiribojo procesinių prielaidų kreiptis į teismą vertinimu ir, konstatavęs privalomosios mediacijos reikalavimo nesilaikymą bei nesant duomenų apie įstatyme nustatytas išimtis, teisėtai atsisakė priimti ieškinį.

Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius atskirojo skundo argumentus. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018).

Dėl procesinės bylos baigties

Apeliacinės instancijos teismas remdamasis išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškovo ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, priėmė teisingą nutartį, kurią atskirojo skundo argumentų pagrindu nėra pagrindo naikinti ar keisti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. kovo 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.