Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų Daivos Domeikienės, Martyno Galvičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ilonos Jakubėnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. O. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. O. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, skirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, jam skirta 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1, 2 dalimis, A. O. paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme ir A. O. paskirta galutinė subendrinta 4 mėnesių laisvės atėmimo ir 40 MGL (2000 Eur) dydžio baudos bausmė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, A. O. į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2025 m. spalio 22 d., 00.10 val. iki 2025 m. spalio 22 d., 16.45 val. ir nuspręsta laikyti, kad A. O. yra atlikęs 1 laisvės atėmimo bausmės dieną. Laisvės atėmimo bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo A. O. atvykimo atlikti laisvės atėmimo bausmės arba nuo jo sulaikymo vykdant įsiteisėjusį nuosprendį dienos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 72² straipsniu, A. O. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, šį įpareigojimą įvykdant per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsnio 1 dalimi, A. O. pripažintas recidyvistu.

Nuosprendžiu taip pat išspręsti kardomosios priemonės ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo A. O. apeliacinis skundas atmestinas

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. O. neginčija savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, tačiau prašo paskirti švelnesnę bausmę ir vietoje skirto arešto (turėtų būti – laisvės atėmimo) skirti namų areštą (laisvės apribojimą), todėl apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

Dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. O. atsakomybę sunkinančią aplinkybę tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. BK 27 straipsnio 1 dalyje (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija) nustatyta, kad teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiam, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes. Turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti fiziniai ar juridiniai asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis (BK 97 straipsnio 1 dalis). Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje sprendimas pripažinti A. O. recidyvistu grindžiamas tuo, kad byloje yra nustatytos BK 27 straipsnyje nurodytos sąlygos – A. O. naują tyčinę nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarė būdamas ne kartą teistas už tyčinių nusikaltimų įvykdymą, taip pat ir už smurtinio pobūdžio nusikaltimus, teistumui neišnykus ir nepanaikintam įstatymų nustatyta tvarka. Tokios aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui spręsti, kad yra BK 27 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos, todėl A. O. pripažintas recidyvistu. Su šia išvada aukštesnysis teismas sutinka, tačiau pirmosios instancijos teismas, pripažinęs A. O. recidyvistu, jam taikė BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog veiką padarė recidyvistas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, pagal ankstesnės redakcijos BK 27 straipsnio 1 dalį, atskirai priimti sprendimą asmenį pripažinti recidyvistu nebuvo reikalaujama, o recidyvistu savaime buvo laikomas asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaręs vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Nuo 2025 m. vasario 1 d. pasikeitus BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir teismui dėl asmens pripažinimo recidyvistu turint priimti atskirą sprendimą, asmuo laikomas recidyvistu tik po nuosprendžio, kuriuo asmuo pripažįstamas recidyvistu, įsiteisėjimo, o iki tol asmuo recidyvisto statuso neturi. Todėl sistemiškai aiškinant BK nuostatas, susijusias su naujos redakcijos BK 27 straipsnio 1 dalies įsigaliojimu, BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog asmuo veiką padarė būdamas recidyvistas, taikytina tik tada, kai esant BK 27 straipsnio 1 dalyje išdėstytoms sąlygoms asmenys, jau būdami pripažinti recidyvistais, teisiami už naujo nusikaltimo padarymą (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-62-511/2026, 2K-86-511/2026). Remdamasi pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostatas, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl skundžiamas pirmos instancijos teismo nuosprendis keičiamas panaikinant A. O. taikytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nustatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, kadangi asmuo tik šiuo skundžiamu nuosprendžiu yra pripažintas recidyvistu.

Dėl nuteistajam A. O. paskirtos bausmės už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje

Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis), svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką, bet ir ją padariusiam asmeniui paskirti tinkamai individualizuotą ir teisingą bausmę. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018).

Teismas, skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus.

Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis).

Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų etapų – bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Pagal to paties straipsnio 4 dalį, jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai skiria jam minimalią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Esant šios dalies pirmame sakinyje nustatytoms sąlygoms, teismas gali skirti didesnę nei minimalią sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę, tačiau tokį savo sprendimą privalo motyvuoti.

Papildomai pažymėtina, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai, ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmens asmenybę, nėra per griežta.

Skundžiamu nuosprendžiu A. O. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, už šio nusikaltimo padarymą sankcijoje yra numatytos alternatyvios bausmės rūšys – viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki 2 metų. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas A. O. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį skyrė 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kurią vadovaudamasis BK 64¹ straipsniu, sumažino vienu trečdaliu ir A. O. paskyrė galutinę sumažintą – 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Taigi, matyti, jog pirmos instancijos teismas už padarytą nusikalstamą veiką apeliantui paskyrė sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį, kurios dydį nustatė žymiai mažesnį už sankcijoje numatytą vidurkį.

Vertinant A. O. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumą, nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, parinkdamas bausmės rūšį ir skirdamas atitinkamo dydžio bausmę, pagrįstai atsižvelgė į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, tai, jog A. O. padarė vieną tyčinę, baigtą, nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą, nusikalstamą veiką (BK 140 straipsnio 2 dalis, BK 11 straipsnio 3 dalis). Teismas pagrįstai nustatė vieną A. O. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taip pat atsižvelgta į tai, kad asmuo net 12 kartų teistas, įskaitant smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, anksčiau analogišką veiką padarė taip pat artimam giminaičiui – sesei (t. 1, b. l. 136-155), per paskutinius penkerius metus 16 kartų baustas administracine tvarka už įvairaus pobūdžio administracinius nusižengimus (važiavimą viešuoju transportu be bilieto, vagystes, teisėtų pareigūnų nurodymų nevykdymo, pasirodymą neblaiviam viešoje vietoje ir kt.), jam paskirtų baudų nemoka (t. 1, b. l. 122-135). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į šias aplinkybes, padarė visiškai pagrįstą išvadą, jog A. O. iš ankstesnių teistumų išvadų nepadarė ir nesistengia gyventi pagal visuomenėje priimtas moralės normas, taisytis būdamas laisvėje nėra suinteresuotas, nors ir būdamas jauno amžiaus, jau ilgą laiką nuolat daro naujas nusikalstamas veikas. Pažymėtina, jog konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, keisti nuteistajam paskirtą bausmę, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo, nes atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nustatymas yra tik viena iš tų aplinkybių, kurios išvardintos BK 54 straipsnio 2 dalyje, o skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Be to, nusikalstamą veiką, už kurią teisiamas skundžiamu nuosprendžiu, A. O. padarė praėjus vos mėnesiui po to, kai jo atžvilgiu buvo priimtas ankstesnis nuosprendis, kuriuo jam buvo skirta arešto bausmė, todėl, aukštesniojo teismo vertinimu, dar labiau švelninti A. O. skirtą sumažintą 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde nuteistojo išdėstytos aplinkybės, jog jis šiuo metu yra mažamečių vaikų globėjas, kuriems neseniai paskirta laikinoji globa, vaikai faktiškai su juo gyvena, yra neabejotinai vertintinos, tačiau aukščiau išdėstyti nuteistąjį A. O. itin neigiamai charakterizuojantys duomenys, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo manyti, jog A. O. atžvilgiu pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas ir skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjus, būtų pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai. Šio apeliacinio skundo argumento kontekste aukštesnysis teismas pažymi, jog nors baudžiamasis įstatymas ir numato galimybę nuosprendžio, kuriuo asmuo nuteistas <...> laisvės atėmimu, vykdymą atidėti kai nuteistasis, kuriam tėvų valdžia neapribota, turi mažamečių vaikų – iki jauniausiajam iš jų sueis treji metai (BPK 338 straipsnio 1 dalies 3 punktas), tačiau šiuo atveju iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. O. vaikai yra vyresni nei trejų metų (t. 2, b. l. 46-57), todėl jo atžvilgiu taikyti šią nuostatą taip pat nėra pagrindo.

Įvertinusi, tai kas aptarta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu už nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri trečdaliu sumažinta, yra tinkamai individualizuota, nes ji atitinka BK 41 straipsnio, BK 54 straipsnio 1, 2 dalių ir BK 61 straipsnio 2 ir 4 dalių reikalavimus. Įvertinęs nuteistojo asmenybę, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl bausmės ir jos dydžio, bei pagrindo švelninti skirtą bausmę ar keisti bausmės rūšį, kaip to apeliaciniame skunde prašo nuteistasis, neturi. Kaip jau buvo nurodyta, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai nurodė, kokiomis aplinkybėmis remiantis buvo parinkta tiek bausmės rūšis, tiek bausmės dydis, taip pat buvo įvertintas ir padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnis, pobūdis, nuteistojo asmenybė. Atsižvelgiant į tai, įvertinus BK 54 straipsnyje įtvirtintas bausmių skyrimo nuostatas, teisėjų kolegija apylinkės teismo nurodytiems argumentams dėl bausmės rūšies ir jos dydžio pritaria.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2026 m. birželio 2 d. pažyma Nr. APD-2026-06405 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų (t. 2, b.l. 91). Pažymoje nurodyta, kad A. O. teiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro 116,67 Eur, todėl prašoma išspręsti šių išlaidų priteisimo klausimą valstybės naudai. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ir bylą nagrinėjant apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020). Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. BPK 322 straipsnio 1 dalyje yra imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis nebuvo sudaręs teisinių paslaugų sutarties su savo pasirinktu gynėju, Šiaulių apygardos teismo 2026 m. gegužės 18 d. nutartimi jam buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Koordinavimo ir parinkimo baudžiamosiose bylose paslaugų administravimo skyriaus parinkta gynėja (t. 2, b. l. 66). Taigi, apeliaciniame procese gynėja buvo paskirta ne nuteistojo, o valstybės iniciatyva, kuri jam garantuoja tokią teisę. Be to, nors šiuo atveju byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo skundą, kuris atmetamas, tačiau, spręsdama proceso išlaidų priteisimo iš nuteistojo klausimą, teisėjų kolegija taip pat įvertina ir tai, kad nuteistojo atžvilgiu po šios nutarties paskelbimo bus vykdoma skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė, dėl ko nuteistojo galimybės įsidarbinti ir gauti lėšas bus apribotos. Atsižvelgusi į paminėtas aplinkybes bei tai, kad antrinė teisinė pagalba nuteistajam šioje byloje buvo teikiama ne jo iniciatyva, o dėl nustatyto imperatyvaus teisinio reglamentavimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo nepriteistinos.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo A. O. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. kovo 20 d. nuosprendžio atmesti. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. kovo 20 d. nuosprendį pakeisti. Panaikinti A. O. nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų iš A. O. nepriteisti. Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną