Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Muchtarovienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo ATS1 apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. birželio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovui ATS1 dėl priteisto išlaikymo nepilnamečiam vaikui pakeitimo, išvadą teikianti institucija byloje ITI1 .

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Ieškovė IES1 ieškiniu prašė pakeisti Kauno apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-13028-451/2012 dalį dėl vaikui priteisto išlaikymo dydžio ir priteisti iš atsakovo ATS1 nepilnametės dukros A. S. išlaikymui po 450,00 Eur kas mėnesį teikiamomis periodinėmis išmokomis nuo kreipimosi į teismą dienos iki dukros pilnametystės, lėšas kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją. Dukros A. S. išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise laikyti ieškovę bei priteisti iš atsakovo ieškovės naudai visas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2026 m. birželio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai - pakeitė Kauno apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-13028-451/2012, dalį dėl išlaikymo nepilnametei dukrai ir priteisė iš atsakovo ATS1 išlaikymą nepilnametei dukrai A. S. po 450,00 Eur kas mėnesį nuo 2025 m. gruodžio 19 d. iki jos pilnametystės, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant LR Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją; paskyrė ieškovę IES1 išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise; priteisė iš atsakovo ATS1 ieškovei IES1 2 100,00 Eur bylinėjimosi išlaidas ir valstybei 59,40 Eur žyminį mokestį.

Teismas pažymėjo, kad pagal ieškovės nurodytus vaiko poreikius vaiko maitinimui kas mėnesį yra išleidžiama apie 250,00 Eur (apie 8,33 Eur per dieną x 30 d.), dalį šių išlaidų - apie 151,00 Eur mėnesiui - ieškovė pagrindė banko sąskaitos išrašais, iš kurių matyti pirkti maisto produktai didžiuosiuose prekybos centruose. Likusią dalį išlaidų ieškovė patiria pirkdama maistą ūkininkų turgeliuose bei nedidelėse parduotuvėse, kuriose atsiskaitoma grynais pinigais. Atsakovas su šiais vaiko poreikiais sutiko, jų neginčijo.

Teismas konstatavo, kad šalių nepilnametė dukra šokių užsiėmimus lanko jau penkerius metus, jojimo pamokas – trejus. Per šį laikotarpį mergaitė pasiekė neblogų rezultatų, dalyvauja konkursuose, varžybose. Visą tą laiką už šiuos dukters užsiėmimus mokėjo ieškovė, atsakovas, nors ir žinodamas apie lankomus būrelius, prie jų apmokėjimo neprisidėjo, nesidomėjo, kiek jie kainuoja

Teismas nustatė, kad išlaikymas nepilnametei dukrai buvo nustatytas 2012 metais, todėl vertino, kad tiek ekonominė situacija šalyje, tiek ir vaiko poreikiai natūraliai išaugo. Vadovaudamasis ieškovės nurodytais vaiko poreikiais, darė išvadą, kad Kauno apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-13028-451/2012 nustatytas atsakovo teikiamas nepilnametei dukrai išlaikymo dydis yra akivaizdžiai per mažas. Nuo priteisto išlaikymo vaikui momento vaiko poreikiai išaugo, priteistas išlaikymas nebeatitinka dabartinių būtinų protingo dydžio vaiko poreikių, todėl išlaikymo dydis keistinas jį padidinant.

Teismas kritiškai vertino atsakovo paaiškinimus apie jo gaunamas pajamas. Vertino, jog nesant konkrečių duomenų apie papildomus uždarbius, tikėtina, kad atsakovo pajamos gali būti ir didesnės, nei nurodo pats atsakovas. Be kita ko, byloje nustatyta, jog atsakovas keliauja, poilsiauja užsienyje, nors tai įvardija komandiruotėmis, kiekvieną dieną lankosi baseine, taip pat lankosi restoranuose, pramogų centruose, perveda dideles pinigų sumas fiziniams asmenims. Teismas pasirinktinai patikrino vieno mėnesio atsakovo išlaidas iš banko sąskaitos, esančios Citadele banke, ir nustatė, kad 2025 m. kovo mėn. vien iš šios sąskaitos atsakovas išleido 8613,00 Eur, nors deklaruoja, kad jo mėnesines pajamas sudaro tik 1 150,00 Eur.

Teismas sprendė, kad abiejų šalių galimybės gauti pajamas ir esama turtinė padėtis yra tokia, kuri leidžia užtikrinti visus vaiko poreikius. Manytina, kad atsakovas turi galimybę ir privalo išnaudoti visas priemones tam, kad gautų atitinkamas ir pakankamas pajamas, kad būtų patenkinti jo nepilnamečio vaiko poreikiai, jis privalo garantuoti savo nepilnamečiam vaikui būtiną aprūpinimą. Teismas konstatavo, kad atsakovas yra mokus ir gali vaiko išlaikymui skirti po 450,00 Eur kas mėnesį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Apeliaciniu skundu atsakovas ATS1 (toliau – ir apeliantas) prašo: pakeisti Kauno apylinkės teismo 2026 m. birželio 15 d. sprendimą iš dalies, tenkinant ieškovės IES1 ieškinį iš dalies - priteisti iš atsakovo ATS1 išlaikymą nepilnametei dukrai A. S. po 300,00 Eur nuo 2025 m. gruodžio 19 d. iki jos pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją; priteisti atsakovo ATS1 naudai iš ieškovės IES1 bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl nepilnamečio vaiko reikalingo išlaikymo keitimo, esant nepagrįstai didelėms išlaidoms nepilnamečio vaiko pramogoms ir laisvalaikio praleidimui.

Lentelės 1 dalyje nurodoma, kad ieškovė gali pagrįsti tik 151,63 Eur sumą, reikalingą nepilnametės dukros maistui iš nurodytos 250,00 Eur sumos. Pripažinus, kad nėra Lietuvoje jokių juridinių ar fizinių asmenų statusą turinčių pardavėjų, kurie galėtų prekiauti neišduodant kasos kvitų, pripažintina, kad ieškovė įrodė tik 151,63 Eur sumą, reikalingą nepilnamečio vaiko maistu, o likusi suma yra neįrodyta.

Atsakovas prašo apeliacinės instancijos teismo pripažinti, kad šalių neginčijama 759,00 Eur suma atitinka protingas išlaidas, reikalingas nepilnametės dukros išlaikymui kas mėnesį. Ši suma mažintina, gaunama 129,00 Eur suma, kurią ieškovė gauna iš Lietuvos valstybės kas mėnesį, todėl pripažintina, kad ginčo šalys turėtų pasidalinti 620,00 Eur išlaikymo išlaidas, kurias atsakovas sutinka dalintis lygiomis dalimis su ieškove.

Atsakovas prašo apeliacinės instancijos teismo įvertinti ieškovės nurodomas sekančias išlaidas, kurių ji nepagrindė arba jos yra nepateisinamai neteisingos atsakovo atžvilgiu dėl jų dydžio: Jojimo išlaidos- 338,12 Eur į mėnesį arba 4057,44 Eur į metus, - Sportinių šokių išlaidos - 254,67 Eur į mėnesį arba 3056,09 Eur į metus, -Transporto išlaidos- 52,92 Eur į mėnesį arba 635,04 Eur į metus (Privalomojo draudimo išlaidos neturėtų būti įskaičiuojamos, kadangi šios išlaidos patiriamos privaloma tvarka ir jos nekinta dėl keleivių skaičiaus automobilyje), -Laisvalaikio, švenčių ir išvykų išlaidos- 250,09 Eur suma į mėnesį arba 3000,00 Eur į metus, -Nenumatytos ir periodinės didesnės išlaidos -50,00 Eur į mėnesį arba 600,00 Eur į metus.

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, siekdama pakeisti priteistą išlaikymą dėl reikalingos papildomos sumos nepilnametės dukros laisvalaikiui ir pramogoms. Manoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė LR Civilinio kodekso 3.192 str., kuris įtvirtina tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus, ir nurodo, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai.

Atsakovas neturi jokių finansinių galimybių teikti teismo priteistą sumą bei nėra įvertinta aplinkybė, kad atsakovas augina dar vieną nepilnametį vaiką. Atsakovas neturi jokio itin brangaus turto, išskyrus butą. Ginčo nebuvo dėl to, kad butas buvo įkeistas gaunant paskolą, kuri buvo suteikta UAB „S. I.“ ūkinės-komercinės veiklos vystymui. Atsakovas pateikė bendrovės vardu išduotą pažymą, kuri patvirtina, kad UAB „S. I.“ nėra mokėjusi atsakovui dividendus 2004 m. ir 2025 m. Sprendime netinkamai įvertinta skirtinga ginčo šalių turtinė padėtis bei turimos prievoles. Jeigu ieškovė neturi jokių pareigų išlaikyti daugiau asmenų, turi stabilias pajamas ir gyvena nuosavo namo dalyje, tai šiuo metu atsakovas buvo priverstas įkeisti butą, kad jam priklausanti bendrovė išvengtų bankroto procedūros, o gaunamas pelnas neleidžia grąžinti paskolos ir atlaisvinti atsakovo asmeninio turto. Atsakovas, teikdamas paaiškinimus, nurodė, kad jis priverstas dirbti po darbo valandų ir šeštadieniais, siekdamas, kad juridinis asmuo dirbtų pelningai. Tuo tarpu ieškovė siekia priešingų rezultatų - kuo smagesnio nepilnametės dukros laiko praleidimo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė IES1 prašo atsakovo ATS1 apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. birželio 15 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-2539-1272/2026 palikti nepakeistą; priteisti ieškovei IES1 iš atsakovo ATS1 apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Ieškovė pateikė ne abstrakčią sąmatą, o įrodymais grįstą realių išlaidų paskaičiavimą: šešių mėnesių faktinių išlaidų suvestinę su pirminiais dokumentais; visų einamųjų ir periodinių poreikių mėnesio lentelę. Šešių mėnesių suvestinė patvirtina 6 345,31 Eur išlaidas, t. y. vidutiniškai 1 057,55 Eur per mėnesį vien už jojimą, sportinius šokius, aprangą, mokyklos poreikius, laisvalaikį ir kišenpinigius.

Jojimas ir sportiniai šokiai nėra epizodinės pramogos. Dukra sportinius šokius lanko nuo 2021 m. rugsėjo, o jojimo treniruotes – nuo 2023 m. spalio; treniruojasi reguliariai, dalyvauja varžybose ir renginiuose. Išlaidas sudaro ne vien treniruočių mokestis, bet ir apranga, avalynė, inventorius, startiniai mokesčiai bei transportas.

Maisto išlaidų ginčijimas vien dėl to, kad dalis pirkimų ūkininkų turgeliuose ar mažose prekybos vietose apmokama grynaisiais, nepaneigia paties poreikio ir faktinių išlaidų. Apeliantas pirmosios instancijos teisme 250,00 Eur maisto sumos iš esmės neginčijo, o apeliaciniame skunde ją taip pat įtraukė į savo pripažįstamų išlaidų skaičiavimą.

Pirmosios instancijos teismas apelianto poziciją įvertino konservatyviai: laisvalaikio išlaidas sumažino nuo 250,09 Eur iki 50,00 Eur, periodines išlaidas – nuo 50,00 Eur iki 20,00 Eur. Net tokiu atveju, atėmus 129,00 Eur valstybės išmoką, tėvų lėšomis tenkintina suma yra 1 170,41 Eur, o jos pusė – 585,21 Eur. Todėl 450,00 Eur yra mažiau už pusę net apeliantui palankiai sumažintų poreikių.

Apelianto finansinė padėtis negali būti vertinama tik pagal formaliai deklaruotą darbo užmokestį. Apeliantas yra UAB „S. i.“ (duomenys neskelbtini), valdantis visas 100 proc. bendrovės akcijų. Teismo posėdyje jis pripažino, kad atlyginimo dydį nusistato pats, o bendrovė veikia pelningai. Apeliantui taip pat priklauso butas (duomenys neskelbtini), kurio masinio vertinimo vertė byloje nurodyta 95 300,00 Eur, ir du žemės sklypai. Pats apeliantas pripažino gaunantis apie 300,00 Eur per mėnesį buto nuomos pajamų; 2025 m. deklaracijoje nurodyta 3 600,00 Eur nuomos pajamų.

Teismas pagrįstai vertino ir apelianto asmeninės Citadele sąskaitos (duomenys neskelbtini) išrašą už visus 2025 metus. Išrašas apima 102 bylos lapus ir parodo ne minimalias buitines pajamas, o nuolatinį didelių sumų judėjimą tarp apelianto, jo bendrovės, kitų jo sąskaitų, kriptoturto platformos, fizinių ir juridinių asmenų. Iš atsakovo pateiktų sąskaitų išrašų taip pat nustatyta, kad didelės pinigų sumos buvo pervedamos į kitas jo vardu atidarytas sąskaitas Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantas turi kitą nepilnametį sūnų A., gimusį (duomenys neskelbtini) , ir teikia jam apie 230,00 Eur per mėnesį. Ši aplinkybė įtraukta į apelianto turtinės padėties vertinimą, todėl skundo teiginys, kad teismas jos neįvertino, neatitinka Sprendimo 39 punkto. Tačiau skirtingo amžiaus vaikų individualūs poreikiai nėra vienodi, todėl iš tėvų valdžios lygybės principo nekyla pareiga visiems vaikams mokėti vienodą nominalią sumą. A. yra (duomenys neskelbtini), ji turi konkrečias mokyklos, šokių, jojimo, transporto ir saviraiškos išlaidas, kurios byloje įrodytos. Apelianto teiginys apie abiejų vaikų teisę gauti vienodo dydžio išlaikymą neturi teisinio pagrindo. Apelianto argumentas, kad jis išlaiko pilnametį sūnų V., nėra pagrįstas konkrečia reguliaria išlaikymo suma ar jos būtinumą patvirtinančiais dokumentais.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio pakeitimo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad A. S., gimusi (duomenys neskelbtini) , yra ieškovės IES1 ir atsakovo ATS1 dukra. Kauno apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-13028-451/2012 buvo nutraukta ieškovės ir atsakovo santuoka ir patvirtinta šalių sudaryta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, kurioje šalys sutarė, jog atsakovas kas mėnesį periodinėmis išmokomis teiks nepilnametei dukrai nepilnametei dukrai A. S. 144,81 Eur (500 litų) dydžio išlaikymą.

Dėl išlaikymo dydžio pakeitimo

Vaiko išlaikymas – konstitucinė tėvų pareiga (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis). Tėvų pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus yra įtvirtinta ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje. Pagal CK 3.192 straipsnio 1 dalį tėvai privalo išlaikyti savo nepilnamečius vaikus.

Tiek tėvų galimybės teikti išlaikymą, tiek vaikų poreikiai per tam tikrą laikotarpį gali pakisti, todėl įstatyme nustatyta galimybė pakeisti teismo sprendimu priteisto išlaikymo dydį (formą) nepriklausomai nuo to, ar teismas pats nustatė iš vieno iš tėvų priteistiną išlaikymo dydį, ar patvirtino vaiko tėvų susitarimą dėl išlaikymo dydžio, nes teismo sprendimas dėl išlaikymo priteisimo neįgyja res judicata (galutinis teismo sprendimas) galios (CPK 279 straipsnio 5 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2013).

CK 3.201 straipsnio 1, 3 dalyse nustatyta, kad teismas gali pagal vaiko, jo tėvo (motinos) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį ir pakeisti išlaikymo formą, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis. Nagrinėjamu atveju ieškovė pareikštą ieškinį iš esmės grindė pasikeitusiais vaiko poreikiais.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl nepilnamečio vaiko reikalingo išlaikymo keitimo, esant nepagrįstai didelėms išlaidoms nepilnamečio vaiko pramogoms ir laisvalaikio praleidimui. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė LR Civilinio kodekso 3.192 str., kuris įtvirtina tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus ir nurodo, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais nesutinka. Priešingai, iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nepilnametei reikalingo išlaikymo dydžio, įvertino jos poreikius, taip pat su jos ugdymu ir laisvalaikiu susijusias išlaidas, ir šių aplinkybių nepagrįstai neignoruodamas nustatė priteistino išlaikymo dydį. Apeliantas nepagrįstai jojimo bei šokių užsiėmimus sutapatina su pramogomis. Tokios tęstinės veiklos, kuriomis vaikas užsiima ne vienerius metus, yra susijusios ne tik su laisvalaikio praleidimu, bet ir su vaiko saviraiška, gebėjimų ugdymu bei fiziniu ir socialiniu vystymusi, todėl vien jų priskyrimas „pramogoms“ savaime nesudaro pagrindo šių išlaidų laikyti nepagrįstomis ar neįtrauktinomis į vaiko poreikius.

Iš bylos duomenų matyti, kad šalių dukra sportinius šokius lanko nuo 2021 m. rugsėjo, o jojimo treniruotes – nuo 2023 m. spalio mėn.; treniruojasi reguliariai, dalyvauja varžybose ir renginiuose. Išlaidas sudaro ne vien treniruočių mokestis, bet ir apranga, avalynė, inventorius, startiniai mokesčiai bei transportas. Treniruotės vyksta skirtingose miesto vietose, vakarais, dukrai reikia vežtis aprangą ir inventorių, o tai sudaro papildomas transporto išlaidas.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik būtinieji vaiko poreikiai, bet ir skiriamas dėmesys jo laisvalaikiui, saviraiškai, pomėgiams bei gabumų lavinimui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-969/2020; 2025 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-684/2025). Taigi vien aplinkybė, kad išlaidos susijusios su vaiko lankomais sporto ar kitais užsiėmimais, savaime nereiškia, jog tokios išlaidos nėra būtinos vaiko vystymuisi ar kad jos laikytinos nepagrįstomis. Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad šios išlaidos yra susijusios su ilgalaikiais ir individualiais nepilnametės poreikiais, jos ugdymu bei gebėjimų lavinimu.

Todėl apelianto argumentas, kad šios išlaidos nepagrįstai didelės vien dėl to, jog yra susijusios su vaiko pramogomis ir laisvalaikiu, atmestinas. Toks išlaidų vertinimas nepagrįstai susiaurintų vaiko išlaikymo sampratą, ją iš esmės apribojant tik būtinaisiais fiziologiniais poreikiais. Tėvų pareiga išlaikyti nepilnametį vaiką apima ne tik jo minimalių poreikių patenkinimą, bet ir būtinų sąlygų visapusiškam vaiko vystymuisi užtikrinimą, atsižvelgiant į konkretaus vaiko poreikius ir tėvų turtinę padėtį. CK 3.192 straipsnyje įtvirtintas proporcingumo principas reiškia, kad vaiko poreikiai turi būti derinami su abiejų tėvų realiomis galimybėmis juos tenkinti, o ne kad vienas iš tėvų gali savo nuožiūra atsisakyti prisidėti prie vaiko ilgalaikio ugdymo ir gebėjimų lavinimo išlaidų.

Apelianto argumentas, kad ieškovė nepagrindė 98,37 Eur iš 250,00 Eur per mėnesį sumos, reikalingos nepilnametės dukros maistui, vien tuo pagrindu, kad nepateikė visų šias išlaidas patvirtinančių kasos kvitų taip pat nesudaro pagrindo mažinti pirmosios instancijos teismo nustatytų vaiko poreikių. Nors apeliantas pagrįstai nurodo, kad prekybą vykdantys asmenys teisės aktų nustatyta tvarka turi apskaityti pardavimus ir pirkėjui išduoti atitinkamą apskaitos dokumentą, vien aplinkybė, kad ieškovė neturi ir nepateikė visų per mėnesį patirtas išlaidas maistui patvirtinančių dokumentų, savaime nepatvirtina, jog atitinkamos išlaidos nebuvo patirtos. Vaiko maitinimo poreikis yra kasdienis ir nuolatinis, todėl jo patenkinimui patiriamų išlaidų negalima vertinti vien pagal byloje išsaugotų kasos kvitų kiekį. Be to, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bylose dėl vaiko išlaikymo tėvas (motina) neturėtų būti įpareigotas teikti detalius įrodymus, pavyzdžiui, pirkinių čekius, pagrindžiančius ne didesnes nei minimalioji mėnesinė alga išlaidas vaikui; kartu pripažįstama, kad visiems žinoma aplinkybė, jog vaikui reikalingas maistas, savaime atskirai įrodinėjama neturi būti, o vertintinas šių išlaidų protingas ir realus dydis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-969/2020).

Nagrinėjamu atveju apeliantas iš esmės sutapatina konkrečių išlaidų dokumentinio pagrindimo nebuvimą su pačių išlaidų nebuvimu, nors tokia išvada nėra pagrįsta. Nepilnametės maitinimas yra nuolatinis poreikis, tenkinamas kasdien, todėl vien tai, kad ne visos šiam poreikiui tenkinti patirtos išlaidos gali būti pagrįstos išsaugotais kasos kvitais, nepaneigia nei paties poreikio, nei jo realumo. Priešingas aiškinimas reikštų, kad vaiko išlaikymo dydis būtų nustatomas ne pagal realius vaiko poreikius, o pagal tai, kokią dalį kasdienio vartojimo išlaidų tėvas ar motina sugebėjo dokumentiškai užfiksuoti ir išsaugoti. Toks formalus įrodymų vertinimas neatitiktų vaiko interesų prioritetinės apsaugos principo ir išlaikymo instituto paskirties.

Apeliantas prašo apeliacinės instancijos teismo pripažinti, kad šalių neginčijama 759,00,0 Eur suma atitikta protingas išlaidas, reikalingas nepilnametės dukros išlaikymui kas mėnesį. Ši suma mažintina gaunama 129,00 Eur suma, kurią ieškovė gauna iš Lietuvos valstybės kas mėnesį, todėl pripažintina, kad ginčo šalys turėtų pasidalinti 620,00 Eur išlaikymo išlaidas, kurias apeliantas sutinka dalintis lygiomis dalimis su ieškove.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020 pasisakė, jog, teismui sprendžiant dėl iš tėvo (motinos) priteistino išlaikymo vaikui dydžio, nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis mažintinas pagal Išmokų vaikams įstatymą ir Valstybinių šalpos išmokų įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis ir šalpos pensijomis, tik po to nustatytinos tėvų teiktino išlaikymo dalys, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų turtinę padėtį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-687/2020). Vis dėlto atkreiptinas dėmesys į tai, kad išmokų vaikams dydis ir mokėjimo tvarka keičiasi priklausomai nuo valstybės vykdomos politikos, o jų tikslas yra suteikti paramą tėvams, tenkinant vaiko poreikius, tačiau tai nereiškia, kad iš tėvų priteistinas išlaikymas privalomai turėtų būti mažinamas išmokų suma ir tais atvejais, kai tėvų turtinė padėtis leidžia tenkinti vaiko poreikius. Tokiu atveju valstybės mokamos išmokos galėtų būti skiriamos papildomiems vaiko poreikiams tenkinti, bet ne tėvų pareigos vykdymui kompensuoti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į minėtą praktiką bei, įvertinęs atsakovo turtinę padėtį, konstatavo, kad vaiko išmoka nagrinėjamu atveju skirtina jo pareigos išlaikyti vykdymui kompensuoti, todėl atskaitė valstybės mokamą išmoką vaikui.

Apeliantas teigia, jog neturi jokių finansinių galimybių teikti teismo priteistą sumą bei nėra įvertinta aplinkybė, kad atsakovas augina dar vieną nepilnametį vaiką. Apeliantas teigia, kad neturi jokio itin brangaus turto, išskyrus butą, butas buvo įkeistas gaunant paskolą, kuri buvo suteikta UAB „S. I.“ ūkinės-komercinės veiklos vystymui. Apeliantas pateikė bendrovės vardu išduotą pažymą, kuri patvirtina, kad UAB „S. I.“ nėra mokėjusi atsakovui dividendus 2004 m. ir 2025 m. Teigia, kad sprendime netinkamai įvertinta skirtinga ginčo šalių turtinė padėtis, bei turimos prievoles. Jeigu ieškovė neturi jokių pareigų išlaikyti daugiau asmenų, turi stabilias pajamas ir gyvena nuosavo namo dalyje, tai šiuo metu, apeliantas buvo priverstas įkeisti butą, kad jam priklausanti bendrovė išvengtų bankroto procedūros, o gaunamas pelnas neleidžia grąžinti paskolos ir atlaisvinti apelianto asmeninio turto. Nurodo, kad atsakovas teikdamas paaiškinimus, nurodė, jog jis priverstas dirbti po darbo valandų ir šeštadieniais, siekdamas, kad juridinis asmuo dirbtų pelningai. Tuo tarpu ieškovė siekia priešingų rezultatų - kuo smagesnio nepilnametės dukros laiko praleidimo.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo turtinę padėtį ir finansines galimybes teikti priteistą išlaikymą. Sprendžiant dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo dydžio, vertintina ne vien formaliai deklaruojamų pajamų suma, tačiau visos byloje nustatytos aplinkybės, apibūdinančios tėvo realią turtinę padėtį, finansines galimybes ir gyvenimo lygį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-684/2025). Vien aplinkybė, kad apeliantas oficialiai nurodo gaunantis santykinai nedidelį darbo užmokestį, savaime nepagrindžia jo teiginio, jog jis neturi galimybių teikti teismo priteisto išlaikymo.

Nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad apeliantas yra UAB „S. i.“ (duomenys neskelbtini), valdantis visas 100 bendrovės akcijų, todėl vien jo nurodomas darbo užmokestis negali būti vertinamas atsietai nuo jo, kaip verslo subjekto savininko, ekonominių interesų ir galimybių disponuoti bendrovės veiklos rezultatais. Be to, byloje esantys apelianto banko sąskaitų duomenys rodo gerokai didesnę jo faktinių išlaidų apimtį, nei būtų galima tikėtis atsižvelgiant į jo paties deklaruojamų pajamų dydį.

Jei yra pagrįstų abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų, teismas ją turi vertinti vaiko interesų naudai, t. y. laikyti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį. Sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikui išlaikyti. Kilus ginčui dėl tėvų turtinės padėties, įstatymo pareiga tėvams išlaikyti vaiką lemia pareigą teikti tikrosios jų turtinės padėties įrodymus. Šios kategorijos bylose turtinės padėties įrodinėjimo pareigą turi abu tėvai (CPK 178 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-915/2015). Todėl aukščiau nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą vertinti apelianto nurodomas pajamas ne izoliuotai, o kartu su kitais byloje esančiais jo faktinę finansinę padėtį atspindinčiais duomenimis. Juolab kad apeliantas nepateikė visų jo banko sąskaitų duomenų, šią aplinkybę aiškindamas tuo, jog neva nebežino prisijungimo duomenų. Toks paaiškinimas savaime nepaneigia teismo pareigos vertinti byloje esančių duomenų visumą ir negali būti vertinamas apelianto naudai, jeigu dėl jo paties nepateiktų duomenų nėra galimybės visapusiškai patikrinti jo nurodomos turtinės padėties.

Apelianto argumentas, kad jis neturi itin brangaus turto, išskyrus butą, taip pat savaime nepaneigia jo galimybių teikti išlaikymą. Turtinė padėtis nėra vertinama vien pagal asmens vardu registruoto nekilnojamojo ar kito turto vertę. Vertinamos ir asmens gaunamos pajamos, turimos finansinės galimybės, pinigų srautai, išlaidų pobūdis bei kitos aplinkybės, leidžiančios spręsti apie realų asmens gyvenimo lygį ir ekonominį pajėgumą vykdyti išlaikymo prievolę.

Apeliantas taip pat remiasi aplinkybe, kad jo butas buvo įkeistas paskolos, suteiktos jo valdomos bendrovės veiklai finansuoti, užtikrinimui, ir nurodo, jog bendrovės gaunamas pelnas neleidžia grąžinti paskolos bei atlaisvinti jo asmeninio turto. Tačiau šios aplinkybės savaime nesudaro pagrindo mažinti nepilnamečiam vaikui reikalingo išlaikymo. Išlaikymo prievolė nepilnamečiam vaikui yra asmeninė tėvo pareiga, kurios vykdymas negali būti perkeliamas ar ribojamas dėl paties tėvo prisiimtų verslo finansavimo įsipareigojimų. Apelianto sprendimas savo asmeninį turtą įkeisti jo valdomos bendrovės veiklai finansuoti yra susijęs su jo paties pasirinktais ekonominiais sprendimais ir negali būti priešpastatomas nepilnamečio vaiko teisei gauti jo poreikius ir tėvų turtinę padėtį atitinkantį išlaikymą. Priešingas aiškinimas reikštų, kad tėvas galėtų savo nuožiūra prisiimti verslo riziką, panaudoti asmeninį turtą juridinio asmens veiklai finansuoti, o vėliau šiomis aplinkybėmis remtis siekdamas sumažinti savo pareigą išlaikyti nepilnametį vaiką. Toks aiškinimas neatitiktų vaiko interesų prioriteto ir išlaikymo prievolės paskirties. Tėvo pareiga išlaikyti vaiką negali būti subordinuojama jo verslo interesams ar jo paties pasirinktiems finansiniams įsipareigojimams.

Taip pat nėra pagrindo pritarti apelianto argumentui, kad jo turima pareiga išlaikyti dar vieną nepilnametį vaiką savaime reiškia, jog jis negali teikti pirmosios instancijos teismo priteisto dydžio išlaikymo. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai vienas iš tėvų privalo rūpintis keliais vaikais, išlaikymas turi būti pakankamas bent minimaliems visų vaikų poreikiams tenkinti, o sprendžiant dėl konkretaus išlaikymo dydžio turi būti vertinama visų reikšmingų aplinkybių visuma (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-969/2018). Ši praktika negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad tėvo pareiga apsiriboja vien minimalių vaikų poreikių patenkinimu. Minimalus poreikių patenkinimas yra tik išlaikymo prievolės apatinė riba, tačiau tais atvejais, kai tėvų turtinė padėtis leidžia, išlaikymo dydis turi būti proporcingas realiems ir individualiems vaiko poreikiams bei užtikrinti būtinas sąlygas visapusiškam jo vystymuisi. Todėl vien tai, kad apeliantas turi dar vieną nepilnametį vaiką, savaime nepagrindžia jo reikalavimo sumažinti šalių dukrai priteistą išlaikymą iki minimalaus dydžio. Pažymėtina, kad pareigą išlaikyti šį vaiką turi ne tik apeliantas, bet ir jo motina, todėl nėra pagrindo viso šio vaiko išlaikymo naštą vertinti kaip tenkančią vien apeliantui. Sprendžiant dėl apelianto galimybių vykdyti išlaikymo prievolę šalių dukrai, turi būti įvertinta ne tik jo pareiga išlaikyti kitą nepilnametį vaiką, bet ir tai, kad šio vaiko išlaikymo pareigą taip pat vykdo kitas jo tėvas.

Be to, vien faktas, kad apeliantas turi dar vieną išlaikytinį, savaime nepatvirtina, jog jis neturi galimybės teikti teismo priteisto dydžio išlaikymo. Ši aplinkybė turi būti vertinama kartu su apelianto realia turtine padėtimi, jo gaunamomis pajamomis, faktiniais pinigų srautais, turimu turtu ir kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjamu atveju apeliantas savo argumentus grindžia iš esmės formaliai deklaruojamu darbo užmokesčiu, tačiau byloje esantys duomenys apie jo faktines išlaidas ir kitas finansines aplinkybes neleidžia daryti išvados, kad vien dėl pareigos išlaikyti kitą nepilnametį vaiką jis objektyviai neturi galimybės vykdyti išlaikymo prievolės šalių dukrai.

Apeliantas taip pat nurodo, kad kartu su ieškove augina pilnametį sūnų ir jam teikia finansinę pagalbą. Ši aplinkybė taip pat nepaneigia apelianto galimybės teikti nepilnametei dukrai teismo priteistą išlaikymą. Priešingai, byloje nenustačius aplinkybių, dėl kurių apeliantui kiltų įstatyme nustatyta pareiga išlaikyti pilnametį sūnų, jo nurodoma finansinė parama pilnamečiam vaikui vertintina kaip savanoriškas jo pasirinkimas prisidėti prie šio vaiko poreikių tenkinimo. Tokios savo noru prisiimtos finansinės išlaidos negali būti prilyginamos įstatyme nustatytai pareigai išlaikyti nepilnametį vaiką ir negali būti pagrindu mažinti nepilnametės dukros išlaikymą. Be to, pats apelianto nurodomas faktas, kad jis turi finansinių galimybių teikti paramą ne tik kitam nepilnamečiam vaikui, bet ir pilnamečiam sūnui, papildomai patvirtina jo finansinį pajėgumą. Taigi apeliantas, viena vertus, teigia neturintis galimybės mokėti 450,00 Eur nepilnametės dukros išlaikymui, kita vertus, nurodo savo iniciatyva finansiškai remiantis pilnametį sūnų. Šios aplinkybės vertintinos kartu su byloje nustatytais duomenimis apie apelianto faktines pajamas, išlaidas ir turtinę padėtį ir nepagrindžia jo teiginio apie nepakankamas finansines galimybes vykdyti nepilnametės dukros išlaikymo prievolę.

Pažymėtina, kad apelianto teikiama finansinė parama pilnamečiam sūnui savaime nėra vertintina neigiamai, priešingai, ji rodo apelianto siekį ir galimybę prisidėti prie savo vaikų poreikių tenkinimo. Tačiau sprendžiant dėl nepilnametės dukros išlaikymo, būtina atsižvelgti į tai, kad jos išlaikymas yra įstatyme nustatyta tėvų pareiga, kylanti iš nepilnametystės, todėl negali būti prilyginamas savanoriškai teikiamai paramai pilnamečiam vaikui. Atsižvelgiant į nepilnamečio vaiko interesų prioriteto principą, apelianto finansinės galimybės pirmiausia turi užtikrinti tinkamą jo nepilnamečių vaikų išlaikymą, o likusias lėšas jis gali skirti pilnamečio sūnaus poreikiams ar kitai savo nuožiūra pasirinktai finansinei paramai. Taigi aplinkybė, kad apeliantas teikia finansinę pagalbą pilnamečiam sūnui, negali būti pagrindas mažinti nepilnametei dukrai reikalingo ir jos poreikius atitinkančio išlaikymo dydžio.

Apelianto teiginys, jog jis yra priverstas dirbti po darbo valandų ir šeštadieniais tam, kad jo valdoma bendrovė veiktų pelningai, taip pat nepatvirtina jo negalėjimo vykdyti išlaikymo prievolę. Priešingai, ši aplinkybė patvirtina, kad apeliantas aktyviai siekia užtikrinti jo valdomo verslo veiklą ir jo ekonominį rezultatą. Tačiau jo pasirinkimas prioritetą teikti bendrovės veiklos finansiniam stabilumui negali lemti nepilnamečio vaiko išlaikymo poreikių sumažinimo. Tėvo pareiga išlaikyti vaiką egzistuoja nepriklausomai nuo jo vykdomos ūkinės-komercinės veiklos ir negali būti laikoma antraeile jo verslo interesų atžvilgiu.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto argumentai dėl vaiko poreikių ir jo finansinės padėties nepatvirtina pirmosios instancijos teismo nustatyto išlaikymo dydžio neproporcingumo ir nesudaro pagrindo jį mažinti.

Dėl procesinės bylos baigties

Esant nustatytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentais sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes bei vertino byloje esančius įrodymus (CPK 177, 178, 185 straipsniai), padarė pagrįstas, argumentuotas išvadas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl sprendimas paliktinas nepakeistas, apeliacinis skundas netenkinamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jam neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).

Ieškovė pateikė apeliacinės instancijos teismui įrodymus, kad apeliacinėje instancijoje yra patyrusi 1000,00 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos apimtį, advokato darbo laiko sąnaudas, paruoštų dokumentų turinį ir apimtį, Teisingumo ministro įsakymu patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytus dydžius, sprendžia, kad ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra ne per didelės, pagrįstos, todėl jas priteisia iš atsakovo (apelianto).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo ATS1 ieškovei IES1 1000,00 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.