Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Domeikienės, Martyno Galvičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. Š. ir R. M. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. kovo 24 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. Š. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje ir jam skirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, M. Š. paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. birželio 6 d. nuosprendžiu paskirta galutine subendrinta bausme ir jam paskirta galutinė subendrinta 10 metų 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 9 dalimi, į M. Š. paskirtą galutinę subendrintą bausmę įskaityti atlikti laikai pagal Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. birželio 6 d. nuosprendį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsnio 1 dalimi, M. Š. pripažintas recidyvistu. Bausmės pradžią M. Š. nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

R. M. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2019 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu, kuriuo skirta bausmė buvo subendrinta Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2020 m. vasario 11 d. nutartimi, pakeista Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. spalio 25 d. nutartimi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 2 d. nutartimi, paskirtos bausmės neatlikta dalimi, ir R. M. nustatyta galutinė subendrinta 10 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsnio 1 dalimi, R. M. pripažintas recidyvistu. Bausmės pradžią R. M. nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2026 m. kovo 24 d. Taip pat nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2026 m. kovo 24 d. R. M. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, o nuosprendžiui įsiteisėjus, kardomąją priemonę – suėmimą nuspręsta panaikinti.

Civilinės ieškovės Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui tenkintas visiškai - Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto naudai solidariai iš M. Š. ir R. M. priteista 127,56 Eur bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos – 127,56 Eur sumos, jas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo momento iki visiško priteistos žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo.

Nuosprendžiu taip pat išspręsti proceso išlaidų bei daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai, proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. Š. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. kovo 24 d. nuosprendžio dalį dėl M. Š. pripažinimo kaltu, šioje nuosprendžio dalyje priimti naują nuosprendį – M. Š. išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių ir netenkinti Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinio ieškinio M. Š. atžvilgiu.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistųjų M. Š. ir R. M. apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Nuteistieji R. M. ir M. Š. apeliaciniais skundais nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jų kaltės padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Mano, kad jie nepagrįstai pripažinti kaltais padarius šią nusikalstamą veiką. Taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo ir R. M. bei M. Š. kaltės padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013).

Įvertinus bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinių skundų argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas R. M. ir M. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl R. M. ir M. Š. kaltės padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. M. ir M. Š. kaltais padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė pačius nuteistuosius R. M. ir M. Š., nukentėjusįjį K. M., liudytojus, A. L., R. M., P. R., R. V., M. K., V. O., ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo tiek R. M. ir M. Š. teisinančius, tiek juos kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus R. M. ir M. Š. teisinančius įrodymus. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visos bylos aplinkybės išsamiai išnagrinėtos laikantis objektyvumo, teisingumo ir rungimosi principų. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų R. M. ir M. Š. kaltė padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu.

Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata, arba jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai.

Analizuojant bylos medžiagą nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme R. M. ir M. Š. savo kaltės nepripažino.

Tokie nuteistųjų R. M., M. Š., liudytojų D. D. ir A. L. parodymai apie įvykio eigą nesutampa su nukentėjusiojo K. M. parodymais.

Nukentėjusiojo K. M. ikiteisminio tyrimo metu ir 2026-01-08 teismo posėdžio metu nuoseklius parodymus patvirtina ir gydytojo įrašas (1 t., b. l. 158) iš kurio matyti, kad tą pačią dieną 2025-04-28, 21.18 val. asmuo buvo apžiūrėtas VŠĮ Respublikinėje Šiaulių ligoninėje, kurioje nukentėjusysis nurodė, kad kitas kalinys jam gulint ant žemės jį apipylė verdančiu vandeniu, o ne pats verdančiu vandeniu apsipylė, kaip nurodė 2025-11-24 teismo posėdžio metu. Be to, nukentėjusysis K. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtina ir 2025-05-30 parodymų patikrinimo vietoje, kurio metu nukentėjusysis parodė, kad jis sukosi į kairę pusę ir jam R. M. dešine ranka smogė į kairę veido pusę, žandikaulio sritį. Tuoj pat po to M. Š. jį nutempė ant žemės šalia lovos, tačiau kaip tempė, negali parodyti. Jis, būdamas ant žemės, dengėsi veidą (fotonuotrauka Nr. 7) ir tuo metu jis juto ne mažiau 10 smūgių, tačiau negali parodyti, kur R. M. su M. Š. stovėjo ir kokius tiksliai veiksmus atliko jo atžvilgiu, nes juto smūgius į įvairias kūno vietas. Jis, keldamasis nuo žemės, matė, kaip R. M. nuėjo prie kameros durų, kur nuo lentynėlės, esančios apie 1 m aukštyje, pasiėmė virdulį (fotonuotrauka Nr. 8) ir pradėjo eiti link jo. R. M. pylė karštą vandenį iš virdulio jam ant nugaros (fotonuotrauka Nr. 9), o kur stovėjo M. Š., nepamena. Po to jis atsikėlė ir nuėjo pabelsti į kameros duris, kviesti pagalbos. Viso įvykio metu A. ir D. D. gulėjo lovose, įvykyje nedalyvavo (2 t., b. l. 34-44).

Be to, nukentėjusiojo K. M. parodymus dėl R. M. ir M. Š. atliktų neteisėtų veiksmų patvirtina ir vaizdo registratoriaus įrašas iš kurio matyti, kad nukentėjusysis K. M. įvardina R. M. ir M. Š., kurie jį sužalojo (1 t., b. l. 195-198). Liudytojas R. M. teisme parodė, kad po konflikto, išvedus nukentėjusįjį K. M. iš kameros matė, kad minėto asmens oda ant peties ir nugara paraudusi. Nukentėjusysis nurodė, kad jį apipylė nuteistieji, o vaizdo kameroje užfiksuoti nukentėjusiojo nurodyti asmenys (4 t., b. l. 117) Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas R. M. įvardino R. M. ir M. Š. kaip asmenis, kurie sužalojo K. M. (1 t., b. l. 80-83).

Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiojo K. M. viso proceso metu duotus parodymus (išskyrus 2025-11-24 parodymus duotus teismo posėdžio metu), kitų bylos duomenų kontekste, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesuabejojo nukentėjusiojo parodymų patikimumu, jais patikėjo ir rėmėsi. Nukentėjusiojo parodymai viso ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dėl esminių byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybių buvo iš esmės nuoseklūs, logiški ir aiškūs, juos patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią R. M. ir M. Š. kaltę dėl jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti.

Dėl R. M. ir M. Š. paskirtos bausmės

Nors apeliaciniuose skunduose bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, jog apeliaciniais skundais prašoma nuteistuosius R. M. ir M. Š. išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistiesiems paskirtos bausmės.

Pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teisėjų kolegija sprendžia, kad paskirdamas nuteistiesiems R. M. ir M. Š. bausmę už jų padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes R. M. ir M. Š. atsižvelgė į bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, be kita ko, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą (padarytas tyčinis nesunkus smurtinio pobūdžio nusikaltimas), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė būdami recidyvistais (BK 27 straipsnio 1 dalis, 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. pasikeitus BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir teismui dėl asmens pripažinimo recidyvistu turint priimti atskirą sprendimą, asmuo laikomas recidyvistu tik po nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas recidyvistu, įsiteisėjimo, o iki tol recidyvisto statuso neturi. Taip pat išaiškinta, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė gali būti taikoma tik tada, kai asmuo, jau būdamas pripažintas recidyvistu, teisiamas už naujo nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-511/2026).

Atsižvelgiant į tai, vien ankstesnių M. Š. ir R. M. teistumų faktas, nesant iki nagrinėjamos veikos padarymo įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo jie būtų pripažinti recidyvistais, nuosprendį priėmusiam teismui nesudarė teisinio pagrindo konstatuoti, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką M. Š. ir R. M. padarė būdami recidyvistais BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto prasme. Todėl pirmosios instancijos teismas šioje dalyje netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o nuosprendis keistinas panaikinant M. Š. ir R. M. pripažintą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jie padarė būdami recidyvistais (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Teisėjų kolegijos vertinimu, šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) panaikinimas savaime nesudaro pagrindo švelninti M. Š. ir R. M. paskirtos bausmės.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad M. Š. veikos padarymo metu buvo teistas 25 kartus, taip pat ir už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, R. M. veikos padarymo metu buvo teistas 45 kartus, nagrinėjamą nusikalstamą veiką asmenys padarė teistumui neišnykus, atlikdami laisvės atėmimo bausmę, įkalinimo įstaigoje charakterizuojami neigiamai. Šių bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių pagrindu R. M. ir M. Š. skirta BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas, nustatant bausmės dydį, didesnį nei sankcijos vidurkis, numatytas straipsnio sankcijoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skyrė nuteistiesiems R. M. ir M. Š. teisingą, proporcingą, adekvačią ir tinkamą bausmę, išsamiai įvertino nuteistuosius charakterizuojančias ir bylai reikšmingas aplinkybes, paskirta bausmė neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir BK 54 straipsnis), nėra per griežta. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę nuteistajam M. Š. subendrino su 2025 m. birželio 6 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nuosprendžiu paskirta galutine bausme pagal BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalių nuostatas, kadangi šioje byloje nagrinėjamą nusikalstamą veiką buvo įvykdyta iki 2025 m. birželio 6 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nuosprendžio priėmimo, be to, į galutinę subendrintą bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, M. Š. pagrįstai įskaitytas pagal 2025 m. birželio 6 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nuosprendį įskaitytas ir atliktas bausmės laikas. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmės dalį nuteistajam R. M. subendrino su paskirta 2019 m. gruodžio 6 d. Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų nuosprendžiu, kuri buvo subendrinta 2020-02-11 Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų nutartimi, pakeista 2024-10-25 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi ir 2024-12-02 Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, neatlikta bausmės dalimi pagal BK 64 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas, kadangi asmuo šioje byloje nagrinėjamą nusikalstamą veiką įvykdė neatlikęs pagal 2019 m. gruodžio 6 d. Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų nuosprendį, kuriuo skirta bausmė buvo subendrinta 2020-02-11 Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų nutartimi, pakeista 2024-10-25 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi ir 2024-12-02 Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, paskirtos bausmės.

Dėl civilinio ieškinio

Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau ir – VLK) byloje yra pareiškusi 127,56 Eur civilinį ieškinį dėl žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo už nukentėjusiajam K. M. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, taip pat prašo priteisti 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo (1 t., b. l. 64–69). Už nukentėjusiajam suteiktas paslaugas sveikatos priežiūros įstaigai apmokėta iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, turtinė žala pagrįsta rašytiniais įrodymais (1 t., b. l. 67) Pirmosios instancijos teismas, visiškai tenkindamas civilinės ieškovės Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui ieškinį, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto naudai solidariai priteisė iš M. Š. ir R. M. 127,56 Eur (vieną šimtą dvidešimt septynis eurus 56 ct) bei 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos – 127,56 Eur sumos, jas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo momento iki visiško priteistos žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo. M. Š. apeliaciniu skundu prašo nepriteisti Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, kadangi jis nukentėjusiojo K. M. nesužalojo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.6 straipsnio 3 dalies pagrindu solidarioji skolininkų pareiga yra preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Pagal CK 6.279 straipsnio 1 dalį, bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nuteistieji R. M. ir M. Š. jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė veikdami kartu. Iš bylos matyti, kad, nuteistiesiems R. M. ir M. Š. sužalojus nukentėjusįjį K. M. buvo padaryta 127,56 Eur dydžio turtinė žala, kurią sudarė gydymo išlaidos. Šias nukentėjusiojo gydymo išlaidas gydymo įstaigai iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų atlygino privalomąjį sveikatos draudimą vykdanti Valstybinė ligonių kasa, pagal subrogaciją įgydama kreditoriaus reikalavimą dėl šios žalos atlyginimo į ją padariusius asmenis. Valstybinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį ir prašė priteisti šią pinigų sumą iš nuteistųjų pripažintais civiliniais atsakovais ir šį ieškinį nagrinėjant bylą teisme palaikė. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu kaltais dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje padarytos nusikalstamos veikos buvo pripažinti nuteistieji dėl nukentėjusiojo nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo, bei nustačius, kad tarp jų bendrų smurtinių nusikalstamų veiksmų ir nukentėjusiajam konstatuotų sveikatos sutrikdymų yra priežastinis ryšys, jiems atsirado prievolė atlyginti padarytą turtinę žalą. Taigi, nagrinėjamoje byloje nustačius tiek nuteistųjų bendrininkavimą, tiek ir faktą, kad žala civiliniam ieškovui Valstybinei ligonių kasai buvo padaryta abiejų nuteistųjų veiksmais (abiejų nuteistųjų veiksmai yra susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais), žala civiliniam ieškovui Valstybinei ligonių kasai iš nuteistųjų buvo priteista solidariai. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti nuteistojo M. Š. skundą dėl civilinio ieškinio jame nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Tai, kad valstybės patirtos proceso išlaidos, gali būti atlyginamos jas priteisiant iš nuteistojo, pripažįstama tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teismų naujausioje formuojamoje praktikoje (Europos žmogaus teisių teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Chukayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 36814/06); Europos žmogaus teisių teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Orlov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 29652/04); Europos žmogaus teisių teismo 1992 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Croissant prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 13611/88); Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-274-654/2020, 1A-314-307/2020, 1A-310-318/2020). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-20/2011). Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2026 m. gegužės 18 d. nutartimis M. Š. ir R. M. buvo paskirti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkti gynėjai advokatai. Apeliacinės instancijos teisme 2026 m. birželio 1 d. gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurias prašoma iš M. Š. valstybės naudai priteisti 137,50 Eur ir iš R. M. valstybės naudai priteisti 195,83 Eur už nuteistiesiems suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nuteistųjų apeliacinius skundus atmeta kaip nepagrįstus. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad apeliantai M. Š. ir R. M. šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, jokių duomenų apie nuteistųjų turtinę padėtį byloje nėra, be to, antrinė teisinė pagalba nuteistiesiems šioje byloje buvo teikiama ne jų iniciatyva, o dėl nustatyto imperatyvaus teisinio reglamentavimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už nuteistiesiems suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jų nepriteistinos.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų R. M. ir M. Š. apeliacinius skundus atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. kovo 24 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuteistajam M. Š. nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

Panaikinti nuteistajam R. M. nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų iš nuteistųjų M. Š. ir R. M. nepriteisti.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.