Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Almos Jurgelienės, Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Aleksandro Rusako, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2026 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-106-1150/2026 pagal ieškovės Ž. B. patikslintą ieškinį atsakovams D. B., I. J. ir V. B. dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės ir santuokoje įgyto turto padalijimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Atsakovas D. B. su ieškovės patikslintu ieškiniu sutiko iš dalies, t. y. sutiko nutraukti santuoką, tačiau ne dėl atsakovo kaltės, o dėl abiejų sutuoktinių kaltės, taip pat sutiko pasidalinti nekilnojamąjį turtą. Be kita ko, prašė taikyti ieškinio senatį ieškinio reikalavimams dėl ginčo turto pripažinimo bendrąja sutuoktinių nuosavybe bei kompensacijų priteisimo. Nurodė, kad niekada nesirgo alkoholizmu. Ieškovė niekada nesiskundė atsakovo elgesiu. Ieškovė pradėjo bendrauti su kitu vyru, vis dažniau gyventi ne namie, o su nauju draugu. Ieškovė ėmė provokuoti atsakovą ir siekti bet kokio konflikto, susistumdymo. Atsakovas ieškovei nėra trenkęs ar kaip nors sužalojęs. Nuo 2024 m. liepos 15 d. pranešimo ieškovei apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, iki šiol atsakovui nėra pareikšti jokie įtarimai, o ikiteisminis tyrimas nutrauktas. Atsakovas visados siekė su ieškove palaikyti gerus santykius, dirbo ir išlaikė šeimą, rūpinosi sūnumi ir sutuoktine, o ji jį paliko (t. y. paliko šeimą ir ja nesirūpino), t. y. buvo jam nelojali. Pažymėjo, kad ieškovė neprisidėjo prie ginčo turto gerinimo jokiu darbu ar lėšomis. Visus Gyvenamojo namo pagerinimo darbu atliko pati velionė iš savo lėšų, taip pat juos finansavo tiek atsakovas savo asmeninėmis lėšomis, tiek ir jo brolis V. B. bei sesuo I. J. Ieškovė kaip savininkė rūpinosi tik savo pačios turto, esančio kitoje vietoje netoliese (duomenys neskelbtini), priežiūra ir išlaikymu. Ginčo turte ieškovė tik gyveno, bet jo niekada nei pagerino, nei turėjo tokią galimybę. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kas konkrečiai „gerino“ ginčo turtą, kokia apimtimi ir iš kokių lėšų, kada tai vyko ir kokiais įrodymais ieškovė byloje tai pagrįs. Atsakovo teigimu, visus namo remonto darbus jo mama atliko jos pasamdytų meistrų ir jos sąskaita įsigytų remonto medžiagų pagrindu. Žemės sklypo išvis neįmanoma niekaip pagerinti, dėl to šiuo atžvilgiu neaišku, kodėl ieškovė pretenduoja ir į sklypo nuosavybę ar kompensacijas už kitas sklypo dalis. Pažymėjo, kad 2020 m. lapkričio 30 d. bankiniu pavedimu atsakovei I. J. už atsakovui V. B. atitekusią kito, ne ginčo turto, 1/3 dalį pagal byloje jau esančią 2020 m. lapkričio 30 d. notarine tvarka sudarytą paveldimo turto pasidalinimo sutartį buvo pervesta 12 491 Eur suma. Lygiai tokią pačią 12 491 Eur sumą grynais pinigais atsakovas V. B. dėl tos pačios priežasties sumokėjo ir atsakovui D. B., t. y. atsakovas turėjo lėšų, iš kurių statė ginčo namo ir sklypo vietoje esančią neregistruotą tvorą, kitaip naudojo šias asmenines lėšas ginčo turto gerinimui. Teigė, kad dėl mirusios atsakovų mamos G. B. prievolių, skolos ar įsiskolinimų ieškovė įstatymo nustatyta tvarka nereiškė notarų biurui ir įpėdiniams jokių reikalavimų per 3 mėnesius nuo palikimo atsiradimo, nors tiek pats jos (duomenys neskelbtini) mirties faktas, tiek ir palikimą priėmę įpėdiniai nebuvo nuo ieškovės slepiami, tokie faktai iškart yra registruojami atitinkamuose valstybės registruose viešai, t. y. Gyventojų registre (mirties faktas) ir Testamentų registre (palikimo priėmimo faktas). Atkreipė dėmesį, kad ieškovė nei prašė atnaujinti jai praleistą 3 mėnesių terminą, kuris pasibaigė 2020 m. vasario 2 d., nei teismas galėjo šį naikinamąjį terminą atnaujinti, kadangi nuo G. B. mirties iki pradinio ieškinio šioje byloje pareiškimo 2024 metais praėjo daugiau kaip 3 metai. Atsakovo vertinimu, ieškinio reikalavimai dėl kompensacijos priteisimo turėtų būti atmesti vien tuo pagrindu. Taip pat nurodė, kad ginčo sklypas buvo įregistruotas atsakovų tėčio J. B. vardu (mirė (duomenys neskelbtini) o nuo 2001 m. spalio 1 d. - jų mamos G. B. vardu (mirė (duomenys neskelbtini) Tai reiškia, kad pirties statyba 2006 m. buvo užbaigta ginčo sklypą valdant statytojo našlei, o ne ieškovei ar kuriems nors atsakovams. Be to, ginčo sklypas dar 1994 m. balandžio 7 d. sutartimi J. B. buvo įsigytas jam jau seniai esant santuokoje bei turint 3 pilnamečius vaikus (atsakovus) su G. B., dėl to statytojo teises pagal 1996 m. liepos 31 d. statybos leidimą tuo pačiu įgijo ir jo žmona, vėliau – našlė G. B. Statybos leidimas nebuvo perrašytas, pagal jį statytojų (sutuoktinių J. ir G.) įgytos teisės niekada nebuvo perleistos ieškovei ar atsakovui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 3.90 straipsnio normą, kuri skirta reguliuoti vieno iš sutuoktinių turėto asmeninio turto pagerinimo, o ne jo tėvų turėto turto, pagerinimo santykius ir tokio pagerinimo pasekmes. Ši norma leidžia ne sutuoktinio tėvams, o pačiam sutuoktiniui priklausančio asmeninio turto pagerinimo iš bendrų su sutuoktine lėšų pripažinimą bendrąja jungtine nuosavybe. Turto, kuris jo remonto ir kitokio pagerinimo metu priklausė kitam asmeniui (pvz., motinai), pripažinimą bendrąja jungtine nuosavybe draudžia ir teismų praktikos išaiškinimai (2020 m. gruodžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-343-916/2020 26 ir 27 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika). Be to, teismas, atlikęs CPK 185 straipsnyje numatytą įrodymų vertinimą ir pripažindamas, jog byloje išvis nėra duomenų, kurie leistų nustatyti, ar atsakovams priklausantis turtas buvo pagerintas iš bendrų sutuoktinių lėšų bei bendru jų darbu, - nurodė dar ir tai, kad ieškovė pagrįstai reiškia reikalavimą visiems atsakovams, kuriems „atiteko ... pagerinimai“. Vadinasi, teismas ieškovės teises bei teisę reikšti ieškinį 3 atsakovams kildino iš paveldėtų pagerinimų, tačiau sprendimo rezoliucinės dalies 4-5 punktais pripažino 1/3 dalį turto bendrąja jungtine nuosavybe remdamasis šioms 3 atsakovų paveldėtoms turtinėms prievolėms spręsti netinkama šeimos teisės CK 3.90 straipsnio norma. Tokios perteklinės normos taikymas sąlygojo visos atsakovo D. B. paveldėtos 1/3 turto dalies nuosavybės teisių modifikavimą, taip ignoruojant faktą, kad paveldimą turtą sudarė ir ieškovei niekaip negalintis atitekti „senasis“ (nepagerintas) turtas, ir jo pagerinimai. Teismas nepagrįstai nenustatinėjo, kokia būtų buvusi ginčo turto rinkos vertė, jei jokių pagerinimų (esminių ar neesminių) nebūtų atlikta, tačiau pripažino visą atsakovui asmenine nuosavybe priklausančią 1/3 dalį ginčo turto bendru ir priteisė kompensaciją iš atsakovo, neatimdamas jokios buvusiems savininkams G. ir J. B. priklausiusio (neva jų pačių net nepagerinto) ginčo turto vertės, nevertindamas atsakovo tėvų nuosavybės dalies, tarsi ji kažkada būtų buvusi padovanota abiem sutuoktiniams, ko realybėje nebuvo ir ieškovė neįrodinėjo, o teismas to taip pat nenustatė. Taip netinkamai teismui taikant ir prievolinės teisės, ir šeimos teisės normas kartu, atsakovas D. B. neteko asmeninės nuosavybės teisių į „senąjį“ (nepagerintą) ginčo turtą, kurį teismas (kartu su pagerinimais) pripažino ieškovės ir atsakovo bendru turtu. Tokio sandorio jokie asmenys su ieškove sudarę nebuvo, tokios teisės reikalauti jos nuosavybe pripažinti net ir nepagerintą ginčo turto dalį ieškovei jokia teisės norma nenustatė, tačiau teismas ją neteisėtai ir nepagrįstai pripažino bei tuo remdamasis nuo visos D. B. paveldėtos turto masės (1/3 dalies) rinkos vertės apskaičiavo bei ieškovės naudai priteisė kompensaciją, padarydamas esminius materialinės teisės normų pažeidimus. Pažymėtina, kad teismas nevienodai traktavo to paties (galbūt ieškovės pagerinto) turto savininkus ir nepagrįstai taikė tiek šeimos teisės normas (pripažino ginčo turto 1/3 dalį ieškovės bendrąja jungtine nuosavybe), tiek tuo pat metu taikė prievolių teisės normas (kompensacijos už turto pagerinimą), nors vienas ir tas pats ginčo turtas 1997-2006 metais negalėjo būti pagerintas tuo pat metu ir kaip asmeninis ieškovės sutuoktinio turtas, ir kaip kito asmens (G. B., ar jai mirus – jos paveldėtojų) turtas.

Teismas, nepagrįstai modifikuodamas atsakovo nuosavybės teisinius santykius į bendrąją jungtinę nuosavybę, nepagrįstai nepasisakė dėl 2024 m. spalio 8 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 3825 tolimesnio galiojimo, nes pagal jį atsakovas paveldėjo 1/3 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 1/3 dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise. Be to, nagrinėjama byla buvo iškelta anksčiau, t. y. 2024 m. rugpjūčio 13 d. ieškiniu. Ieškovei neprašant teismo panaikinti ar modifikuoti 2024 m. spalio 8 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 3825, ieškinio reikalavimas dėl atsakovo 2024 m. spalio 8 d. asmeninėn nuosavybėn įgyto turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe negalėjo būti tenkinamas, nes nebuvo pagrindo peržengti ieškinio ribas ir viršyti ieškinio reikalavimus.

Teismas, spręsdamas ginčą tarp visų 3 atsakovų bei ieškovės, turėjo taikyti išimtinai prievolinės teisės, tuo pačiu – ir kreditorinių reikalavimų 2019 m. mirusios skolininkės įpėdiniams pareiškimo – normas. Po savo anytos mirties (duomenys neskelbtini) ieškovė per 3 mėnesius ar netgi per 3 metus nereiškė jokių, tame tarpe - su ginčo turto pagerinimo lėšų grąžinimu, susijusių kreditorinių reikalavimų įpėdiniams ir nereiškė jokio „ieškinio dėl paveldimo turto“. Šioje byloje pareikšdama kreditorinius reikalavimus įpėdiniams dėl kompensacijų už palikėjos turto tariamus pagerinimus ar „ieškinį dėl paveldimo turto“, ieškovė privalėjo laikytis CK 5.63 straipsnio 1 dalyje ir 4 dalyje įtvirtintų imperatyvių reikalavimų dėl tokių reikalavimų ar ieškinio pareiškimo termino, t. y. ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios momento: „Palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus ... Teismas gali atnaujinti šio straipsnio 1 dalyje numatytą terminą, jeigu terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai“. Ieškovė šių reikalavimų nesilaikė, termino atnaujinti neprašė, naikinamasis terminas suėjo (duomenys neskelbtini). Atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti šiuo savarankišku pagrindu, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino ir dėl jų nepasisakė.

Ieškovė neįrodė ir teismas nenustatė, kokia konkrečiai suma ar kitomis investicijomis bei veiksmais ieškovė (viena ar kartu su sutuoktiniu/atsakovu) pagerino G. B. iki mirties 2019 m. priklausiusį ginčo turtą bei ar tokie konkrečiai nenustatyti ginčo pagerinimai laikytini esminiais; teismas rėmėsi iš esmės tik kainų skirtumu tarp 2001 metais (ieškovei atsikraustant gyventi į ginčo turtą) masinio vertinimo būdu nustatytos tuometinės vidutinės rinkos 9 337 Eur (7 380 + 1 957) vertės ir 2025 m. birželio 28 d. vertinimo ataskaitoje nustatytos realios rinkos 156 800 Eur vertės, sutikdamas su ieškovės nuomone, kad šių daiktų vertė išaugo. Tačiau šiuo atveju turėjo būti nustatyti konkretūs pagerinimai ir jų vertė, nes tokio įrodymų vertinimo teismų praktika neleidžia: ieškovės pateikti skaičiavimai, susiję su turto vertės padidėjimu, lyginant su tuo metu, kai turtas buvo įsigytas, nėra svarbūs, nes visuotinai žinoma, jog nekilnojamojo turto vertė kiekvienais metais tik didėja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2026 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-781/2026). Šiuo atveju ieškovė neįvykdė įrodinėjimo pareigos, o teismas nepagrįstai, pažeisdamas CPK normų ir teismų praktikos išaiškinimus, perkėlė atsakovui įrodinėjimo naštą dėl pagerinimų atlikimo fakto ir autorystės, pagerinimų esmingumo, pagerinimų finansavimo šaltinio bei konkrečių sumų išleidimo konkretiems pagerinimo darbams dokumentų ar kitų įrodymų pateikimo, t. y. įrodinėjimo. Taip pat teismas nepagrįstai rėmėsi nenuosekliais ir nepatikimais ieškovės tėvo liudytojo A. S. ir ieškovės draugės A. J. parodymais.

Teismas nenustatė, kuo ir kaip konkrečiai ieškovė viena ar su atsakovu pagerino atsakovo tėvams priklausiusį ginčo žemės sklypą. Nesant duomenų apie sklypo ploto praplėtimą, paskirties pakeitimą, jo vertę padidinančio objekto, pvz., tvenkinio sklype, atsiradimą ar pan., teismas be jokio faktinio pagrindo nustatė, kad sutuoktiniai iš esmės pagerino ne tik ginčo namą, bet ir žemės sklypą, dėl to šį sklypą nepagrįstai pripažino bendrąja jungtine nuosavybe. Teismas sprendime visiškai nepasisakė dėl atsakovo argumentų, kad žemės sklypo iš principo negalima pagerinti jokiais darbais, bei kad šis konkretus ginčo sklypas niekuo nebuvo pagerintas, juolab – iš esmės pagerintas. Nors šio turto pagerinimus teismas abstrakčiai konstatavo esant, tačiau nenurodė, nei kokie tai konkrečiai pagerinimai, nei kas juos atliko, nei kiek jie buvo verti. Vien šalių gyvenimas savininkės leidimu ginčo sklype ir naudojimasis juo dar nesuponuoja savaiminės išvados dėl jo pagerinimo fakto. Jo pagerinimo aplinkybių nekonstatuota ir ginčo turto 2025 m. birželio 28 d. vertinimo ataskaitoje dėl 156 800 Eur viso turto komplekso rinkos vertės nustatymo (joje atskirai nurodoma ir 19 000 Eur ginčo sklypo vertė). Ši vertė tik 100 Eur didesnė nei jo vidutinė rinkos vertė, kuri buvo skelbiama VĮ Registrų centro tais pačiais kalendoriniais 2025 metais, be to, vertinimo ataskaitos 47 psl. lentelės išnašoje taip ir nurodoma, kad „Žemės sklypo vieno vertė yra nustatyta remiantis vertinamo žemės sklypo vidutine rinkos verte, t. y. 19 000 Eur.“ Dar daugiau, šios vertinimo ataskaitos 32 psl. teigiama, jog „žemės sklypo būklė yra vidutinė“, o ieškovė nenurodė bei neįrodinėjo jokių aplinkybių, kad jai atsikraustant į ginčo sklypą gyventi 1997 metais, jo būklė būtų esmingai kitokia ar prastesnė už vidutinę. Spręsdamas ginčą dėl sklypo kaip nekilnojamojo daikto nuosavybės teisės ieškovei pripažinimo (ir nedelsiamo jo padalinimo nutraukiant santuoką), teismas nepagrįstai pripažino šį sklypą - kaip atskirą nekilnojamojo turto objektą su atskiru unikaliu numeriu - bendrąja jungtine nuosavybe ir net nesiaiškino, kokiu būdu, konkrečiai kaip, kas ir kada pagerino ir ar iš tiesų nors kiek „pagerino“ ginčo sklypą – teismas jo 1/3 dalį pripažino ieškovės ir atsakovo bendrąja jungtine nuosavybe tiesiog „automatiškai“ (kartu su sklype esančių 2 pastatų nuosavybe), nors to neleidžia net teismo nurodyta CK 3.90 straipsnio norma. Teismas taip pat nenustatė, kad šis sklypas yra kokių nors kitų ginčo pastatų antraeilis daiktas, kurį ištinka pirmaeilio daikto likimas (CK 4.14 straipsnis). Tuo tarpu CPK 270 straipsnio 4 dalis aiškiai reglamentuoja, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 2) įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; 3) argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; 4) įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Nesant teismo argumentų, motyvų, nurodytų įstatymų, įrodymų, teismo išvadų dėl ginčo sklypo 1/3 dalies nuosavybės „transformacijos“ į bendrąją jungtinę nuosavybę priežasties ir pagrindo, teismo sprendimo neįmanoma suprasti, jis nėra nei pagrįstas, nei teisėtas (CPK 263 straipsnis). Konstatuotina, kad teismo sprendimas šioje dalyje dėl ginčo turto – žemės sklypo 1/3 dalies pripažinimo sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe – yra be motyvų. Be to, išskirtoje atskiroje byloje Nr. e2-3602-1150/2026 išsiųstu 2026-03-04 pranešimu teismas jau pasiūlė šalims pateikti klausimus teismo ekspertizei dėl pagerinimų vertės, tenkindamas ieškovės prašymą ją paskirti, o skundžiamo 2026-02-17 sprendimo 48 punkte (prieštaraudamas sprendimo 30.14 ir 36 punktuose nurodytiems teismo motyvams dėl sklypo pripažinimo bendrąja nuosavybe ir 39 punkte – dėl konkrečios 26133 Eur kompensacijos iš atsakovo priteisimo) nurodė, jog „... byloje nėra duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų nustatyti, ar atsakovams priklausantis ginčo turtas buvo pagerintas iš bendrų sutuoktinių lėšų bei bendru sutuoktinių darbu ir jeigu buvo – kokia apimtimi bei kokia šio pagerinimo finansinė išraiška“. Matyti, kad ir pats teismas sutinka bei pripažįsta, jog joks ginčo sklypo (kaip ir bet kurio kito ginčo nekilnojamojo turto) pagerinimas byloje nėra įrodytas, kaip ir nėra įrodyta jo vertė.

Teismas 26 133 Eur kompensaciją už 50 procentų 1/3 dalies ginčo turto paskaičiavo ir iš atsakovo priteisė vadovaudamasis 2025 metais nustatyta viso ginčo turto rinkos verte, t. y. traktavo, kad atsakovo tėvams priklausiusi nuosavybė iš viso nieko neverta. Tuo tarpu 3 atsakovams išduotame 2024 m. spalio 8 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime Nr. 3825 ginčo turto vertė nurodyta 40 000 (18 900+31 100) Eur, 2025 metais ši vertė buvo jau 52 500 (19000+33 500) Eur, o 2026 metais priimant teismo sprendimą ši vertė yra 53 800 (19 500+34300) Eur. Nėra ginčo, kad 2024 m. spalio 8 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime nurodytos tuometinės sklypo ir namo 18 900 + 31 100 Eur vertės atitinka byloje esančio NT registro išrašo duomenis apie 18 900 + 31 100 Eur vertes, bei kad ginčo namo bendras plotas iki šiol yra įregistruotas nepadidintas - 104,64 m², nors realiai jame įrengta gyvenama palėpė ir dėl to namo bendras plotas padidėjo iki 165,54 m². Tai reiškia, kad masinis vertinimas valstybės iniciatyva buvo atliekamas tam turtui, kuris nebuvo pagerintas. Šioje byloje nėra ir nebuvo nustatinėjama, kokia yra nepagerinto ginčo turto reali rinkos vertė, o ne masinio vertinimo būdu nustatyta vidutinė rinkos vertė.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovas D. B. akivaizdžiai neteko asmeninės nuosavybės teisių į „senąjį“ (nepagerintą) ginčo turtą, kurį teismas (kartu su pagerinimais) pripažino ieškovės ir atsakovo bendru turtu. Pažymėtina, kad sprendimą teismas priėmė įvertinęs turto pagerinimo mastą ir nustatęs, jog turtas buvo pagerintas iš esmės. Nustačius, kad turtas pagerintas iš esmės, vadovaujantis CK 3.90 straipsnio 1 dalimi, turtas pripažintinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Pažymėtina, kad atsakovas proceso metu neneigė, jog turtas buvo pagerintas iš esmės, priešingai, atliekant įrodymų tyrimą patvirtino, kad nuotraukose užfiksuotas senas ir naujai suremontuotas namas yra tas pats daiktas. Esant minėtam darytina išvada, kad teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad ginčas dėl turto padalinimo atsirado tik pradėjus santuokos nutraukimo procesą. Ieškovė pažymi, kad 2019 m. mirus atsakovo mamai jokio ginčo dėl turto padalinimo nebuvo. Ieškovė ir atsakovas gyveno ginčo name, išlaikė turtą, mokėjo komunalinius mokesčius, pastatė naują tvorą, atliko teritorijos priežiūrą. Ieškovė pažymi, kad ji ir atsakovas turtą laikė savo turtu. 2022 m. atsakovas norėjo netgi inicijuoti turto pardavimą ir keltis su ieškove gyventi kitur (šią aplinkybę patvirtina byloje esančios atsakovo žinutės). Pažymėtina ir tai, kad atsakovas turtą laikė bendru. Į bylą pateikti įrodymai – atsakovo žinutė apie tai, kad atsakovas gali padaryti vonios kambarį ir ieškovei (Sprendimo 15.16 p.), patvirtina, kad ginčo turtas de facto buvo laikomas bendru šeimos turtu. Taip pat pažymėtina, kad atsakovai V. B. ir I. J. niekada nepretendavo į ginčo turtą, nes jiems atiteko kitas tėvų turtas. Pradėjusi skyrybų procesą ieškovė sužinojo, kad atsakovas D. B. nepriėmė mamos palikimo, o inicijavus santuokos nutraukimo bylą, palikimą staiga priėmė visi trys atsakovai. Remiantis faktinėmis aplinkybėmis darytina išvada, kad teismas teisėtai ir pagrįstai sprendimu konstatavo, jog ginčas dėl turto iki santuokos nutraukimo bylos pradžios kilęs nebuvo.

CPK 178 straipsnis numato, kad šalis turi įrodyti aplinkybes, kurias teigia. Pažymėtina, kad atsakovas į bylą nepateikė nei vieno įrodymo, patvirtinančio, kad: (i) ginčo turtą, šalims gyvenant ir naudojantis turtu, remontavo atsakovo tėvai; (ii) ginčo turtui remontuoti atsakovo tėvai davė pinigines lėšas; (iii) ginčo turtą remontavo atsakovo brolis ir/ar sesuo. Tuo tarpu ieškovė į bylą pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad: (i) šalys ginčo name gyveno nuo 1997 m.; (ii) ginčo turtas nuo 1997 m. iki bylos iškėlimo teisme dienos buvo iš esmės pagerintas. Ieškovė teikė namo nuotraukas – vienos patvirtino namo būklę šalims įsikėlus į namą (šią aplinkybę patvirtino ir pats atsakovas), kitos – namo būklę po remonto. Namo būklę po remonto patvirtina ir atsakovo į bylą pateikta turto vertinimo ataskaita; (iii) ieškovės kviesta liudytoja A. J. patvirtino, kad ieškovės šeima namą tvarkė patys. Liudytoja nurodė, kad jos šeima tuo metu statė namą, todėl liudytojos vyras ir atsakovas nuolat bendravo statybų klausimais, ieškojo sprendimų; (iv) liudytoja A. J. patvirtino, kad ji su ieškove dirbo kartu, jų atlyginimai buvo itin geri. Šalių turtinė padėtis leido šalims iš esmės pertvarkyti namą. Remiantis išdėstytu darytina išvada, kad ieškovė įrodė, jog turtas buvo pagerintas šeimos lėšomis, o atsakovas neįrodė, kad turtas buvo pagerintas jo tėvų lėšomis. Taip pat ieškovė ieškinį grindė tuo, kad nuo 1997 metų ji su atsakovu ir šalių sūnumi gyveno tame turte, juo naudojosi ir jį iš esmės pagerino. Pradinė turto vertė buvo nustatoma ne pirkimo momentu, o tuo momentu, kai ieškovė ir atsakovas atsikraustė į ginčo turtą. Pažymėtina, kad buvo pagerintas ne tik registruotas turtas, bet ir pastatytas ūkinis pastatas. Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, ūkinio pastato statybos pradžia - 2005 metai, statybos pabaiga - 2006 metai (DOK-33213, ūkinio pastato kadastro byla, 4 psl.). Nors atsakovas žodžiu teigė, kad ūkinį pastatą statė jo tėvas, tačiau įrodymų, patvirtinančių tokias aplinkybes, nepateikė. Byloje esantys rašytiniai įrodymai apie tėvo mirtį 2001 metais ir ūkinio pastato statybą 2006 metais patvirtina, kad daiktas buvo pastatytas ieškovės ir atsakovo, sutuoktiniams gyvenant ir naudojantis daiktu.

Atsakovo argumentai, kad ieškovė neįrodė, kaip ji su atsakovu pagerino ginčo žemės sklypą, neatitinka byloje esančių įrodymų. Kaip matyti iš turto vertinimo ataskaitos, prie namo visur sutvarkyti takeliai, įrengtas įvažiavimas į kiemą, sutvarkyta aplinka, suformuotas reljefas. Į namą buvo atvesti inžineriniai – vandens ir kanalizacijos, tinklai. Privažiavimo įrengimas laikytinas esminiu žemės sklypo pagerinimu, nes realiai padidina sklypo prieinamumą, naudojimo patogumą ir ūkinį funkcionalumą. Oficiali Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (toliau – ir VTPSI) praktika privažiavimo būklės pagerinimą sieja su kietos dangos įrengimu, o Registrų centro masinio vertinimo duomenys patvirtina, kad geras susisiekimas ir išvystyta infrastruktūra didina nekilnojamojo turto patrauklumą bei vertę. Be to, kaip nurodo pats atsakovas remdamasis turto vertinimo ataskaita, žemės sklypo vertė jo dalinimo momentu buvo 19 000 Eur. Ieškovė su ieškiniu į bylą teikė VĮ Registrų centras išrašą (ieškinio priedas Nr. 5), kuris patvirtino, kad 2020 m. žemės sklypo vertė buvo 3 840 Eur. Remiantis byloje esančiais įrodymais akivaizdu, kad žemės sklypo vertė pasikeitė ir atsakovo teiginys, jog žemės sklypo vertė nekilo, yra tikrovės neatitinkantis. Taip pat apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas, nes sprendimo 30.1-30.12 punktuose aiškiai išvardinti argumentai, kuriais teismas vadovavosi nuspręsdamas turtą pripažinti bendrąją jungtine nuosavybe.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria tenkintas ieškovės reikalavimas dėl atsakovo (sutuoktinio) paveldėto turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir jo padalinimo, ieškinio reikalavimo kitiems atsakovams (ginčo turto paveldėtojams) dėl kompensacijos už pagerintą turtą išskyrimo į atskirą bylą bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Apeliantas neskundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, pavardžių nustatymo, transporto priemonių, 1 000 vienetų vardinių paprastųjų UAB „D. ir ko“ akcijų ir kito kilnojamojo turto padalinimo, todėl teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra įsiteisėjęs (CPK 279 straipsnio 1 dalis) ir šiais klausimais plačiau nepasisako.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė įrodymus – 2026 m. vasario 19 d. nutartį, 2026 m. kovo 4 d. ieškovės prašymą ir 2026 m. kovo 4 d. teismo pranešimą civilinėje byloje Nr. e2-3602-1150/2026, 2026 ir 2025 metais viešai paskelbtus ginčo turto vidutinės vertės duomenis. Nurodė, kad naujų įrodymų pateikimo būtinybė atsirado po sprendimo paskelbimo. Pažymėjo, kad šiuose įrodymuose esantys duomenys VĮ Registrų centro yra skelbiami viešai ir dėl to laikytini visiems žinomomis aplinkybėmis (dėl ginčo turto vidutinės rinkos vertės) bei esantys teismo duomenų bazėje, išskirtoje iš šios bylos civilinėje byloje Nr. e2-3602-1150/2026.

Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K 3 237-684/2019, 33 punktas).

Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į tai, jog teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), bei į tai, kad, kaip nurodo ir pats apeliantas, 2026 ir 2025 metais ginčo turto vidutinės vertės duomenys skelbiami viešai ir apeliantas jokiais argumentais nepagrindė, dėl kokių priežasčių tokių įrodymų dėl nuo jo valios nepriklausančių objektyvių aplinkybių nebuvo galima pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija CPK 314 straipsnyje aptartos išimties taikymui pagrindo neįžvelgia ir apelianto kartu su apeliaciniu skundu pateiktų įrodymų į bylą nepriima.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė Ž. B. ir atsakovas D. B. susituokė (duomenys neskelbtini). Santuokos metu ieškovė ir atsakovas bendro nekilnojamojo turto neįgijo, gyveno atsakovo mamai G. B. nuosavybės teise priklausančiame name adresu: (duomenys neskelbtini).

Ginčo turtas - gyvenamasis namas adresu: (duomenys neskelbtini), nuo 1994 m. sausio 17 d. buvo įregistruotas atsakovų tėčio J. B. vardu 1993 m. lapkričio 11 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 3009 pagrindu, žemės sklypas adresu: (duomenys neskelbtini), - nuo 1994 m. balandžio 7 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu.

Atsakovų nurodytais duomenimis, J. B. mirė (duomenys neskelbtini). Nuo 2001 m. spalio 1 d. minėtas turtas priklausė atsakovų mamai G. B. paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu.

G. B. mirė (duomenys neskelbtini).

2020 m. lapkričio 30 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo duomenimis, atsakovai po mamos G. B. mirties priėmė palikimą – po 1/3 dalį turto: Buto/Patalpos - Buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 1/6 dalių buto/patalpos – buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); žemės sklypą adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertybinius popierius bei pinigines lėšas. Butą (duomenys neskelbtini), atsakovai pasidalino 2020 m. lapkričio 30 d. sudaryta Paveldimo turto pasidalinimo sutartimi (butas, esantis (duomenys neskelbtini), atiteko V. B.).

2024 m. spalio 8 d. atsakovams D. B., V. B. ir I. J. išduotas Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, kurio pagrindu ginčo turtas (gyvenamasis namas ir žemės sklypas adresu: (duomenys neskelbtini)) po 1/3 dalį įregistruotas kaip atsakovų asmeninė nuosavybė.

Nekilnojamojo turto vertinimo išvados duomenimis, nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 2025 m. birželio 25 d. sudarė 156 800 Eur.

2024 m. rugpjūčio 13 d. ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu (kurį tikslino tris kartus) dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės, taip pat ieškovė prašė teismo padalinti santuokoje įgytą kilnojamąjį turtą, nekilnojamąjį turtą – 1/3 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/3 gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/3 ūkinio pastato adresu: (duomenys neskelbtini), pripažinti bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe ir po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise priteisti atsakovui D. B.; įpareigoti atsakovą D. B. už jam tenkantį turtą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sumokėti ieškovei 24904 Eur kompensaciją; pripažinti, kad 2/3 turto – Žemės sklypo, Gyvenamojo namo, buvo pagerintos iš bendrų sutuoktinių lėšų bei bendru sutuoktinių darbu, ir priteisti ieškovei už turto pagerinimą iš atsakovų V. B. ir I. J. po 24 904 Eur kompensaciją.

Pirmosios instancijos teismas 2026 m. vasario 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės, padalino santuokos metu įgytas transporto priemones, įmonės akcijas, kilnojamąjį turtą, pripažino, kad nekilnojamasis turtas – 1/3 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/3 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/3 dalis ūkinio pastato adresu: (duomenys neskelbtini), šalims priklauso bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise ir šį turtą priteisė atsakovui D. B. asmeninės nuosavybės teise, o ieškovei priteisė 26 133 Eur kompensaciją už atitenkančią didesnę turto dalį. Teismas į atskirą bylą išskyrė patikslinto ieškinio reikalavimą, kuriuo ieškovė prašė pripažinti, kad 2/3 turto – žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), buvo pagerintos iš bendrų sutuoktinių lėšų bei bendru sutuoktinių darbu ir priteisti ieškovei už turto pagerinimą iš V. B. ir I. J. po 24 904 Eur kompensaciją.

Atsakovas D. B. dėl sprendimo dalies, kuria ieškinys buvo patenkintas iš dalies ir 1/3 dalį ginčo žemės sklypo, gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pripažįstant šalių bendrąja jungtine nuosavybe ir šis turtas kaip bendra jungtinė nuosavybė nutraukiant santuoką buvo padalinta tarp šalių, ją visą natūra priteisiant atsakovui bei iš atsakovo ieškovės naudai priteista 26 133 Eur piniginė kompensacija, bei dėl sprendimo dalies, kuria į atskirą bylą išskirtas į kitus du atsakovus nukreiptas patikslinto ieškinio reikalavimas, priteistos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo, pateikė apeliacinį skundą.

Dėl asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.90 straipsnio 1 dalį, turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita).

Kasacinio teismo praktikoje, aiškinančioje CK 3.90 straipsnio 1 dalį, nurodyta, kad sprendžiant sutuoktinių ginčą dėl turto, priklausančio asmeninės nuosavybės teise vienam sutuoktiniui, pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, turi būti nustatomos šios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita); antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2008; 2011 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2011; 2012 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-781/2026).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas: 1/3 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/3 gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini). Minėtas turtas atsakovui priklauso pagal 2024 m. spalio 8 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą. Ginčo šalių santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini). Byloje nekilo ginčo dėl to, kad iki santuokos nutraukimo šalys gyveno atsakovų mamai G. B. nuosavybės teise priklausančiame name adresu: (duomenys neskelbtini).

Ieškovė, remdamasi CK 3.90 straipsnio 1 dalimi, prašė pripažinti atsakovui D. B. asmeninės nuosavybės teise priklausantį ginčo nekilnojamąjį turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, įrodinėdama, kad ginčo turtas ieškovės asmeninėmis ir sutuoktinių bendromis lėšomis ir darbu buvo pagerintas iš esmės. Atsakovė savo teiginius grindė tuo, jog nors ginčo turtas formaliai priklausė atsakovo tėvams (po tėvo mirties - mamai), tačiau buvo iš esmės pagerintas atsakovės asmeninėmis ir bendromis sutuoktinių lėšomis bei darbu. Šias aplinkybes įrodinėjo fotonuotraukomis ir liudytojų parodymais. Taip pat teigė, kad aplinkybę, jog turtas buvo pagerintas iš esmės, patvirtino tai, kad atsikrausčius į namą jo vertė buvo 7 380 Eur, o dabar turto vertė - 156 800 Eur. Be to, santuokos metu buvo pastatytas naujas ūkio pastatas, kuris šiuo metu dar nėra įregistruotas.

Pirmosios instancijos teismas atsakovės nurodytas aplinkybes pripažino pagrindu spręsti, kad ginčo turtas buvo iš esmės pagerintas, ir padarė išvadą, jog ieškovė įrodė visas sąlygas, kurioms esant būtų galimybė pripažinti ginčo turtą, registruotą kaip atsakovo asmeninę nuosavybę, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Tokią išvadą teismas motyvavo tuo, kad atsakovas neįrodė, jog gyvenamasis namas buvo pagerintas išimtinai tik atsakovų tėvų lėšomis ir (ar) darbu, bei kad tėvų lėšos buvo duodamos būtent jam, o ne šalių šeimos poreikių tenkinimui. Taip pat teismas sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovė gautas pajamas iš darbo santykių leisdavo išimtinai asmeniniams poreikiams, o kadangi byloje nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad tarp šalių buvo sudaryta ikivedybinė ar povedybinė sutartis, teismas pripažino, jog ginčo šalių santuokos metu įgytos pajamos, išskyrus įstatyme numatytas išimtis, laikytinos bendromis šalių pajamomis, ir kad turto pagerinimai buvo atlikti naudojant bendras sutuoktinių pajamas. Nors byloje nebuvo pateikta įrodymų apie tikslias nekilnojamojo turto pagerinimui išleistas sumas, teismas vertino, kad byloje esančios fotonuotraukos patvirtino, jog Gyvenamasis namas buvo pagerintas santuokos metu iš esmės – uždengtos naujos išorės dailylentės, sumontuoti plastikiniai langai, įrengta virtuvė, naujos lubos, sienos bei grindys, įrengtas židinys, sutvarkyta aplinka. Taip pat aplinkybes, kad ieškovė prisidėjo prie turto pagerinimo, teismo vertinimu, patvirtino liudytojų parodymai - ieškovės tėvas patvirtino, jog pardavęs sodą pinigines lėšas atidavė ieškovei, kad pastaroji galėtų investuoti į Gyvenamojo namo remontą, taip pat liudytojai patvirtino, kad tiek Gyvenamasis namas, tiek Ūkinis pastatas buvo remontuojami santuokos metu. Faktus, kad ieškovė prižiūrėjo namų aplinką – sodino bei prižiūrėjo gėles, rūpinosi namų ruoša, vaiko auginimu, teismas taip pat pripažino kaip patvirtinančius ieškovės teiginius dėl ginčo turto pagerinimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei pirmosios instancijos teismo motyvus, sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad šiuo atveju teismas, konstatuodamas, jog asmeninis apelianto turtas buvo pagerintas iš esmės sutuoktinių bendromis lėšomis bei ieškovės asmeniniu indėliu, netinkamai taikė materialinės teisės normas (CK 3.90 straipsnio 1 dalis), neatsižvelgė į šiuo klausimu aktualią kasacinio teismo praktiką bei, pažeisdamas įrodinėjimo proceso taisykles, nepagrįstai įrodinėjimo pareigą dėl turto (ne)pagerinimo išlaidų perkėlė apeliantui.

Pažymėtina, kad vadovaujantis kasacinio teismo praktika, CK 3.90 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teisiškai reikšmingų faktų, kurie sudaro pagrindą vieno sutuoktinio asmeninę nuosavybę pripažinti sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, visumą privalo įrodyti sutuoktinis, reikalaujantis kito sutuoktinio asmeninį turtą pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594-687/2016, 16 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-781/2026). Taigi, šiuo atveju, priešingai nei vertino pirmosios instancijos teismas, ne atsakovas, o ieškovė turėjo įrodyti, kad ginčo turtas buvo pagerintas iš esmės sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (atliktas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Pabrėžtina, kad tokie remonto darbai, kurie nepakeičia nekilnojamojo turto paskirties, jo laikančiųjų konstrukcijų ar bendrojo ploto, negali būti laikomi esminiu pagerinimu teisine prasme. Be to, šiuo atveju svarbi aplinkybė ta, kad ginčo turtas nuosavybės teise priklausė ne atsakovui, o tretiesiems asmenims – atsakovo tėvams, kurie leido ieškovės ir atsakovo šeimai tuo turtu naudotis. Šiuo atveju byloje ieškovė nepateikė jokių konkrečių skaičiavimų, paaiškinimų, kokius konkrečius turto pagerinimo darbus ir kokiu konkrečiu laikotarpiu sutuoktiniai atliko gerindami atsakovo tėvams priklausantį turtą. Ieškovė, teigdama, kad jos tėvo dovanoti pinigai už parduotą sodą buvo investuoti į ginčo turtą, taip pat nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų (pirkimo-pardavimo sutarčių, mokėjimo pavedimų ir pan.). Vien tik žodiniai ieškovės tėvo liudijimai nelaikytini pakankamais įrodymais, galinčiais pagrįsti tokias aplinkybes. Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės argumentai, jog atsikrausčius į namą jo vertė buvo 7 380 Eur, o dabar turto vertė išaugo iki 156 800 Eur, neįrodo, kad būtent tokia apimtimi buvo pagerintas ginčo turtas, kadangi tokį turto vertės padidėjimą galėjo lemti ne tik ieškovės minimi atlikti darbai ir/ar skirtos lėšos, bet ir bendri nekilnojamojo turto rinkos kainų pokyčiai. Taip pat pažymėtina, kad atsakovo mama mirė (duomenys neskelbtini), tačiau jokių duomenų, jog laikotarpiu nuo 2019 metų iki ieškinio dėl santuokos nutraukimo buvo iš esmės atlikta konkrečių turto pagerinimo darbų, atsakovė taip pat nepateikė.

Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas pagrįstai nurodo, kad iš ginčijamo sprendimo visiškai nėra aišku ir tai, kokiu pagrindu pirmosios instancijos teismas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažino ir atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama galimybė, esant tam CK 3.90 straipsnyje nustatytam pagrindui, žemės sklypą, asmeninės nuosavybės teise priklausiusį vienam iš sutuoktinių, pripažinti bendrąja sutuoktinių nuosavybe (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-417-969/2016 25 punktą). Pagal kasacinio teismo praktiką, sprendžiant dėl žemės sklypo pagerinimo iš esmės būtina vertinti ne tik žemės vertės padidėjimą, bet ir jo esminį pasikeitimą santuokos metu, t. y. kaip pagerintas žemės sklypas, ar žemės sklypo pagerinimas turėjo esminę reikšmę jo rinkos vertės pokyčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 d. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-686/2015; 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495-916/2015).

Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad ginčo žemės sklypas yra šalių bendroji jungtinė nuosavybė, visiškai nenustatinėjo ir nevertino, ar žemės sklypas santuokos metu buvo tvarkomas, kiek šalys tam išleido lėšų, nevertino atliktų pagerinimų apimties, t. y. ar žemės sklypas buvo pagerintas iš esmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nevertindamas, ar žemės sklypas buvo pagerintas iš esmės, tačiau pripažindamas jį bendrąja jungtine nuosavybe, netinkamai taikė CK 3.90 straipsnio 1 dalį, nukrypo nuo nurodytos kasacinio teismo suformuotos praktikos ir šiuo aspektu priėmė nepagrįstą sprendimą.

Pažymėtina, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-916/2024).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama sprendimo dalimi neatskleidė bylos esmės, kadangi nenustatė atliktų ginčo turto darbų apimties, kokie ginčo nekilnojamojo turto remonto darbai bei žemės sklypo pagerinimo darbai buvo atlikti tuo metu, kai ginčo turtas priklausė atsakovo tėvams, bei kokie turto pagerinimo darbai buvo atlikti jau po G. B. mirties (po (duomenys neskelbtini)). Pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė, kokie ginčo nekilnojamojo turto pagerinimai gali būti vertinami kaip atlikti pagerinimai iš esmės. Taip pat nenustatė, kokia ginčo turto rinkos vertė buvo iki atliktų turto pagerinimo darbų ir po jų, todėl liko nenustatytas ginčo turto vertės pokytis dėl atliktų remonto darbų ir žemės pagerinimo darbų, nevertinant rinkoje įvykusių ir tebevykstančių pokyčių. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pasiūlyti šalims apsvarstyti galimybę dėl ekspertizės skyrimo tam, jog būtų tiksliai išsiaiškinta, kokie remonto, pagerinimo darbai buvo atlikti ginčo nekilnojamame turte, kiek atlikti darbai kainavo bei tai, ar nagrinėjamu atveju ginčo turtas buvo pagerintas iš esmės. Taip pat byloje nebuvo nustatytos ir išanalizuotos aplinkybės dėl naujai sukurto nekilnojamojo turto objekto – ūkinio pastato. Teismas skundžiamame sprendime nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamasis konstatavo aplinkybę, jog ūkinis pastatas buvo iš esmės pagerintas būtent sutuoktinių lėšomis. Liudytojų nurodytos aplinkybės, kad šalių santuokos metu tiek gyvenamasis namas, tiek ūkinis pastatas buvo remontuojamas, jokia apimtini neįrodo, kokio dydžio ir kieno lėšomis (sutuoktinių ar atsakovo tėvų) šie nekilnojamojo turto objektai buvo pagerinti.

Apibendrinant nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ginčo turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, rėmėsi abstrakčiais ieškovės teiginiais, neišsiaiškino tokio pobūdžio ginčui svarbių aplinkybių, nenustatė ir nevertino, ar atliktais remonto darbais turtas buvo pagerintas iš esmės, nepagrįstai įrodinėjimo pareigą perkėlė atsakovui, nesiūlė šalims atlikti ginčo turto ekspertizę, pripažindamas ginčo žemės sklypą bei ūkinį pastatą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe nenurodė, kokių motyvų pagrindu padarė tokią išvadą, tai yra neatskleidė dalies bylos esmės, todėl šioje dalyje byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas ieškovės reikalavimą dėl nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir piniginės kompensacijos už santuokos metu pagerintą (sukurtą) nekilnojamąjį turtą priteisimo, turi atsižvelgti į tai, kad sprendžiant tokio pobūdžio ginčą turi būti nustatinėjamas turto vertės pokytis, nulemtas būtent atliktų pagerinimų, o ne rinkos vertės pokyčių. Šiam reikalavimui tinkamai išnagrinėti byloje turi būti nustatytas atliktų darbų pobūdis, jų atlikimo laikas, ekonomiškai naudingas atliktų darbų rezultato naudojimo laikotarpis, prireikus – tikrosios ginčo turto vertės prieš pagerinimus ir po jų santykis. Nustatant kompensacijos už turto pagerinimus dydį turi būti nustatyta ne tik tai, kokie pagerinimai buvo atlikti sutuoktinių lėšomis ir darbu, bet ir kokia apimtimi šie pagerinimai padidino ginčo turto vertę. Tik nustačius šių pagerinimų vertę gali būti nustatyta ieškovei mokėtina kompensacija.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Atsižvelgiant į tai, kad reikalavimą dėl nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir piniginės kompensacijos už santuokos metu pagerintą (sukurtą) nekilnojamąjį turtą priteisimo ieškovė pareiškė santuokos nutraukimo byloje, teisėjų kolegija apelianto argumentą, jog ieškovės reikalavimas turėjo būti sprendžiamas taikant prievolių teisės normas atmeta kaip teisiškai nepagrįstą. Pažymėtina, kad CK 3.1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trečiosios knygos normos nustato bendruosius šeimos santykių teisinio reglamentavimo principus ir reglamentuoja santuokos sudarymo, jos galiojimo bei nutraukimo pagrindus ir tvarką, sutuoktinių turtines ir asmenines neturtines teises, vaikų kilmės nustatymą, vaikų ir tėvų bei kitų šeimos narių tarpusavio teises ir pareigas, įvaikinimo, globos ir rūpybos, civilinės būklės aktų registravimo tvarkos pagrindines nuostatas. Kitų Civilinio kodekso knygų ir kitų civilinių įstatymų normos šeimos santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja šios knygos normos (CK 3.1 straipsnio 2 dalis).

Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad ieškovei nenuginčijus 2024 m. spalio 8 d. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo, teismas negalėjo spręsti dėl atsakovui asmeninės nuosavybes teise priklausančio turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe, kadangi CK 3.90 straipsnio 1 dalis aiškiai numato, jog turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Šiuo aspektu teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįstais apelianto argumentus, kad ieškovė reikalavimui dėl ginčo turto pripažinimo sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe praleido CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių ieškinio pareiškimo terminą, kadangi, kaip minėta, šiuo atveju reikalavimams, kylantiems iš šeimos teisinių santykių, taikomos CK trečios knygos nuostatos, o ne paveldėjimo santykius reglamentuojančios CK V knygos teisės normos.

Dėl apelianto argumentų, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į atskirą bylą išskyrė patikslinto ieškinio reikalavimą, kuriuo ieškovė prašė pripažinti, kad 2/3 turto – žemės sklypo, gyvenamojo namo adresu: (duomenys neskelbtini), buvo pagerintos iš bendrų sutuoktinių lėšų bei bendru sutuoktinių darbu ir priteisti ieškovei už turto pagerinimą iš V. B. ir I. J. po 24 904 Eur kompensaciją, teisėjų kolegija pažymi, jog vadovaujantis CPK 136 straipsnio 2 dalimi, teismas, priimantis ieškinį, kuriame yra sujungti keli reikalavimai, turi teisę išskirti vieną ar kelis iš jų į atskirą bylą, jeigu pripažįsta, kad tikslingiau nagrinėti juos skyrium. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą atsakovams V. B. ir I. J. išskyrė į atskirą bylą motyvuodamas tuo, kad byloje nebuvo pateikta duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų nustatyti, ar atsakovams priklausantis ginčo turtas buvo pagerintas iš bendrų sutuoktinių lėšų bei bendru sutuoktinių darbu, ir jeigu buvo – kokia apimtimi bei kokia šio pagerinimo finansinė išraiška.

Įvertinus kilusio ginčo pobūdį bei skundžiamo teismo sprendimo motyvus teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju byloje nebuvo tinkamai įvertinta, ar reikalavimus nagrinėjant skyrium bus teisingai išnagrinėti ginčai, ar reikalavimai nėra tiek susiję tarpusavyje, dėl ko bylų negalima nagrinėti skyrium (CPK 136 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina, kad skundžiamu sprendimu teismas, pripažindamas 1/3 ginčo turto dalį bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybę, konstatavo, jog ginčo nekilnojamasis turtas buvo pagerintas iš esmės sutuoktinių lėšomis, tačiau vertindamas ieškovės pareikšto reikalavimo pagrįstumą dėl likusios to paties nekilnojamojo turto objekto 2/3 dalių pagerinimo išlaidų priteisimo iš kitų dviejų atsakovų, teismas nurodė, kad neturi duomenų, kuriais remiantis galėtų spręsti, jog ginčo turtas buvo pagerintas iš bendrų sutuoktinių lėšų bei bendru sutuoktinių darbu ir kokia apimtimi. Šios teismo išvados yra nederančios tarpusavyje, prieštaringos. Akivaizdu, kad šiuo atveju šalių ginčui kilus dėl to paties nekilnojamojo turto objektų ir žemės sklypo pagerinimo, ieškovės pareikšti reikalavimai tiek sutuoktiniui, tiek kitiems turto paveldėtojams turėjo būti nagrinėjami kartu, kadangi šiems reikalavimas išspręsti turi būti nustatomos tos pačios faktinės aplinkybės, renkami tie patys įrodymai. Be to, išskirtos bylos pagal ieškovės ieškinio reikalavimus yra susijusios ne tik dėl nustatinėtinų aplinkybių tapatumo, bet ir dėl to, kad šios bylos susijusios prejudiciniais ryšiais. Vienoje byloje nustačius, kad ginčo turtas buvo pagerintas iš esmės sutuoktinių bendromis lėšomis ir (ar) darbu ir šiam sprendimui įsiteisėjus, kitoje byloje šalys gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų joms nereikės įrodinėti.

Apibendrinant teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 136 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bylų išskyrimo pagrindą ir nepagrįstai, pažeisdamas proceso koncentruotumo, operatyvumo ir ekonomiškumo principus bei įrodymų vertinimo taisykles, išskyrė ieškovės reikalavimus į atskirą bylą. Vadovaujantis nurodytu, ši teismo sprendimo dalis naikintina konstatavus netinkamą procesinių teisės normų taikymą, kai dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylos procesinės baigties

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja teisinis pagrindas iš dalies tenkinti atsakovo D. B. skundą ir panaikinti sprendimo dalį dėl 1/3 dalies ginčo žemės sklypo, gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pripažinimo šalių bendrąja jungtine nuosavybe ir šio turto kaip bendrosios jungtinės nuosavybės padalinimo tarp šalių, jį visą natūra priteisiant atsakovui, o iš atsakovo ieškovės naudai priteisiant 26 133 Eur piniginę kompensaciją, taip pat nustačius procesinių teisės normų pažeidimą, panaikinti teismo sprendimo dalį dėl ieškovės reikalavimų atsakovams V. B. ir I. J. išskyrimo į atskirą bylą ir šiose dalyse bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, CPK 329 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme

Apeliacinės instancijos teismui grąžinus dalį bylos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 329 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2026 m. vasario 17 d. sprendimo dalį, kuria:

1) pripažinta, kad nekilnojamasis turtas – 1/3 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/3 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/3 dalis ūkinio pastato adresu: (duomenys neskelbtini), šalims priklauso bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise;

2) nustatyta, kad po santuokos nutraukimo šis nekilnojamasis turtas priklauso atsakovui D. B. asmeninės nuosavybės teise;

3) ieškovei Ž. B. iš atsakovo D. B. priteista 26 133 Eur kompensacija už jam atitenkančią didesnę turto dalį,

4) į atskirą bylą išskirtas patikslinto ieškinio reikalavimas, kuriuo ieškovė prašo pripažinti, kad 2/3 turto – žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), buvo pagerintos iš bendrų sutuoktinių lėšų bei bendru sutuoktinių darbu, ir priteisti ieškovei už turto pagerinimą iš V. B. ir I. J. po 24 904 Eur kompensaciją;

Panaikintoje dalyje bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusioje dalyje Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2026 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.