- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-22
- Bylos Nr.
- 2K-144-628/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-12069-2024-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Instancija
- Kasacinė instancija
- Teisėjai
- Rima Ažubalytė (pirm.), Darius Kantaravičius, Sigita Jokimaitė (pran.)
- Nuteistasis
- E. L.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkės), Sigitos Jokimaitės (pranešėjos) ir Dariaus Kantaravičiaus,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. L. gynėjo advokato Vaidoto Rutavičiaus kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. sausio 8 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. gegužės 15 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis.
Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. gegužės 15 d. nuosprendžiu E. L. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį ir 132 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų požymių.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. sausio 8 d. nuosprendžiu E. L. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme trejiems metams, pagal BK 132 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimo bausme dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir E. L. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
E. L. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai įgijo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį narkotinės medžiagos – karfentanilio, ją neteisėtai atgabeno į praėjimo tunelį, esantį Klaipėdoje, po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, ją platino tokiomis aplinkybėmis: jis 2024 m. kovo 30 d. apie 20.00 val. praėjimo tunelyje, esančiame Klaipėdoje, V. V. padarydamas injekcine adata dvi durtines žaizdeles kairės ir dešinės rankų linkiuose, jam suleido narkotinės medžiagos – karfentanilio (nustatyta kraujyje 0,0007 mg/l). Taip pat E. L. nuteistas pagal BK 132 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui tokiomis aplinkybėmis: jis 2024 m. kovo 30 d. apie 20.00 val. praėjimo tunelyje, esančiame Klaipėdoje, V. V., buvusiam sunkaus neblaivumo laipsnio (nustatyta kraujyje 3,00 prom. etilo alkoholio), padarydamas injekcine adata dvi durtines žaizdeles kairės ir dešinės rankų linkiuose, suleido narkotinės medžiagos – karfentanilio (nustatyta kraujyje 0,0007 mg/l), tai sukėlė V. V. ūmų apsinuodijimą karfentaniliu, esant sunkiam neblaivumo laipsniui, nuo to V. V. mirė.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo E. L. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, tenkino prokuratūros apeliacinį skundą – panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo E. L. buvo išteisintas pagal BK 132 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį, ir priėmė naują – apkaltinamąjį nuosprendį. Šis teismas nustatė, kad byloje esančių įrodymų pakanka daryti išvadai, kad E. L. disponavo narkotinėmis medžiagomis. Nors nėra duomenų, kad E. L., duodamas V. V. narkotinę medžiagą – karfentanilį, už tai būtų gavęs kokį nors realų atlygį, tačiau jo atlikti veiksmai – narkotinės medžiagos perdavimas kitiems asmenims (pavaišinimas) – patenka į kitokio narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimo apibrėžimą. Teismas taip pat nustatė, kad E. L. turėjo realią galimybę numatyti, kad suvartojus tam tikrą narkotinės medžiagos kiekį gali grėsti pavojus asmens sveikatai ar netgi gyvybei, o tai patvirtina jo paties parodymai. Pažymėtina, kad apylinkės teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad tiek E. L., tiek liudytojas A. B. įspėjo V. V. apie tai, kad geriau nevartoti narkotinės medžiagos esant neblaiviam, tačiau pastarasis vis tiek prašė jam suleisti. Tai leidžia manyti, kad E. L. pagal savo asmenines savybes, t. y. turimą gyvenimišką patirtį, suprato, kad dėl jo veiksmų gali grėsti pavojus V. V. sveikatai ar gyvybei, nors ir nenumatė, kad narkotinių medžiagų suleidimas pasibaigs mirtimi.
III. Kasacinio skundo argumentai
Kasaciniu skundu nuteistojo E. L. gynėjas advokatas V. Rutavičius prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. sausio 8 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. gegužės 15 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo: Teismų praktikoje situacijos, kai medžiagas nuperka ir išdalija vartoti vienas iš susitarusiųjų, nelaikytinos platinimu. Antai, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-489/2018 nurodyta, kad platinimu nelaikytinos situacijos, kai, susitarus keliems asmenims, medžiagas nuperka ir išdalija vartoti vienas iš susitarusiųjų. Turėtų būti nustatyta, kad asmuo įgyja medžiagas keliems asmenims bendrai vartoti, o ne platinti (taip pat ir neatlygintinai). Kelių asmenų išankstinis susitarimas įgyti ir pasidalyti psichotropines ir (ar) narkotines medžiagas galėtų būti konstatuojamas tuo atveju, kai visų susitarime dalyvaujančių asmenų būtų bent jau bendrais bruožais susitarta dėl konkrečios medžiagos įgijimo, dėl konkretaus kiekio, reikalingo visiems susitarime dalyvaujantiems asmenims, dėl kiekvieno iš asmenų piniginio ar kitokio indėlio į siekiamos įsigyti ir vartoti ketinamos medžiagos įgijimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187-976/2023). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad E. L. narkotines medžiagas įgijo ir sau, ir suleido V. V., V. V. siekė gauti narkotines medžiagas per E. L. ir jas kartu suvartoti su E. L. pagalba, tačiau tai kvalifikavo kaip platinimą, nors tokios apeliacinės instancijos teismo konstatuotos aplinkybės rodo, kad tarp E. L. ir V. V. buvo susitarimas dėl narkotikų intraveninių narkotikų įsigijimo, po vieną dozę kiekvienam, bendrai prisiimant jų įsigijimo išlaidas, nes teismas nusprendė, kad V. V. padengė narkotinių medžiagų kainą. Todėl apeliacinės instancijos teismas, pats nustatęs tokias aplinkybes, nepagrįstai jas kvalifikavo kaip platinimą, t. y. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas dėl E. L. kaltės pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą, nes išėjo iš kaltinimo ribų. Kaltinamajame akte aiškiai nurodyta, kad E. L. suleisti narkotikai V. V. sukėlė ūmų apsinuodijimą esant sunkiam neblaivumo laipsniui, t. y. E. L. buvo kaltinamas sukėlęs ūmų apsinuodijimą sunkaus neblaivumo asmeniui, o ne nesvarbu kokios būklės asmeniui. Pirmosios instancijos teismas ir sprendė dėl šio momento pagal kaltinimą, pasisakydamas, kad E. L. nežinojo ir negalėjo žinoti, jog V. V. yra sunkaus neblaivumo, todėl negalėjo žinoti, kad jam suleidus narkotikų šis mirs. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad pagal rastą narkotikų kiekį kraujyje tai buvo mirtina dozė tiek blaiviam, tiek neblaiviam asmeniui, todėl nesvarbu, ar E. L. žinojo, kad V. V. buvo sunkaus neblaivumo. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, prokuroras netikslino kaltinimo, E. L. nebuvo pranešta apie tai, kad jis gali būti nuteistas dėl platesnės apimties kaltinimo, todėl neturėjo būtinumo gintis nuo platesnio kaltinimo. E. L. gynėsi tik nuo to, kad nežinojo, jog V. V. buvo neblaivus, V. V. jam pasakė, kad yra vartojantis, ir prašė jam suleisti tokią pat dozę tos pačios rūšies narkotikų, kaip kad susileido ir pats E. L., ir tik todėl sutiko jam suleisti narkotikus, nes suprato, kad tai negali sukelti mirties. Bylos nagrinėjimo metu E. L. visą laiką nuosekliai aiškino, kad jei būtų žinojęs, kad V. V. yra neblaivus, tai nebūtų sutikęs jam suleisti narkotikų, taip pat sutiko suleisti ir todėl, jog jam buvo nurodyta, kad suleisti reikia tos pačios rūšies narkotikų, kaip kad susileido jis pats. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad V. V. buvo suleista viena dozė per du kartus, o medžiagą vartoti paruošė pats V. V. su liudytoju A. B.. Atkreiptinas dėmesys į nelogišką apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl E. L. turėjimo suprasti, kad, suleisdamas narkotikus net ir blaiviam asmeniui, jis turėjo suprasti, kad tai gali sukelti mirtį, nes pats nustatė ir konstatavo, kad tiek E. L., tiek V. V. vartojo tuos pačius narkotikus, kuriuos parūpino E. L., ir tokia pat doze, tik E. L. ją suvartojo per vieną kartą, o V. V. – per du kartus. Padedant suvartoti narkotikus, kai tai sukėlė mirtį, veiką galima kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį tik tuo atveju, jei nustatoma, kad padėdamas suvartoti narkotikus ar perduodamas juos suvartoti kaltinamasis žinojo (numanė ar turėjo numanyti), jog šios medžiagos yra kuo nors pavojingesnės nei įprastinės nukentėjusiojo jau vartotos medžiagos. Taigi, teismui nustačius, kad abu asmenys vartojo tas pačias medžiagas ir tą patį kiekį, E. L., nežinodamas, kad V. V. yra neblaivus, V. V. pareiškus, kad jis yra pripratęs vartoti tokias medžiagas, (E. L.) niekaip negalėjo numanyti, kad kai suleis šias medžiagas V. V., šis mirs nuo ūmaus apsinuodijimo. Manant, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, šis teismas nepagrįstai neatidėjo paskirtos bausmės vykdymo. Nusikalstamos veikos padarytos išnykus teistumui, E. L. vienas augina du mažamečius vaikus, kurių motina yra mirusi, o į šias aplinkybes teismas visiškai neatsižvelgė ir dėl jų nepasisakė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo E. L. gynėjo advokato V. Rutavičiaus kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 260 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl baudžiamojo įstatymo – BK 260 straipsnio 1 dalies – taikymo nagrinėjamoje byloje, teigdamas, kad E. L. narkotinės medžiagos neplatino. Kasatorius pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad narkotinės medžiagos suleidimas kitam asmeniui jo prašymu nėra išskiriamas kaip atskiras alternatyvus veiksmas, kurio atlikimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, ir kad byloje nėra nustatyta bei įrodyta, jog E. L. perdavė mirusiajam narkotinę medžiagą, kuri jam ir buvo suleista. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir pritaria apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytoms išvadoms, nes nors byloje ir nenustatyta, kad E. L., duodamas V. V. narkotinę medžiagą – karfentanilį, už tai būtų gavęs kokį nors atlygį, tačiau jo veiksmai – narkotinės medžiagos – karfentanilio perdavimas (pavaišinimas) – patenka į kitokio narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimo apibrėžimą. BK 260 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. BK 260 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos pavojingumas siejamas būtent su tikslo platinti tokias medžiagas turėjimu arba šių medžiagų pardavimu ar kitokiu platinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-472/2011, 2K-131-719/2022, 2K-187-976/2023, 2K-251-1214/2024). Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimu laikomas ne tik jų pirkimas, bet ir gavimas mainais į kitus daiktus, gavimas veltui ir pan., kitokiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimu – šių medžiagų atlygintinis ar neatlygintinis, išskyrus pardavimą, perdavimas kitam asmeniui. Kitokiu platinimu pripažįstami ir tokie veiksmai, kai medžiagų turėtojas jų sugirdo, suleidžia kitam to prašančiam asmeniui. Taigi dėl tokių platintojo veiksmų kitas asmuo tampa narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijėju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. birželio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-47/2011). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas E. L. nuteisė už narkotinės medžiagos įgijimą, gabenimą ir jos platinimą, pasireiškusį jos suleidimu V. V.. Sutiktina, kad vien už narkotinės medžiagos įgijimą ir gabenimą, nenustačius tikslo ją platinti, nagrinėjamoje byloje E. L. nebūtų galima nuteisti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, tačiau jis atliko kitą veiksmą, užtraukiantį baudžiamąją atsakomybę pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, – kitaip platino narkotinę medžiagą. Teismų praktikoje, kaip nurodyta pirmiau, yra aiškiai įtvirtinta, kad kitokiu narkotinių (ar psichotropinių) medžiagų platinimu laikomi ir tokie veiksmai, kai tokių medžiagų turėtojas jų suleidžia kitam to prašančiam asmeniui. Būtent tai, atlikęs išsamų įrodymais pripažintų duomenų viseto vertinimą ir vadovaudamasis suformuota teismų praktika, nagrinėjamoje byloje nustatė apeliacinės instancijos teismas. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šis teismas skyrė didelį dėmesį E. L. veiksmų analizei, susiejo įrodymus į vientisą grandinę, juos gretino tarpusavyje, šalino prieštaravimus ir padarė abejonių nekeliančią išvadą dėl E. L. kaltės. Antai šis teismas, nustatydamas, kad narkotinė medžiaga, kuri buvo suleista mirusiajam, priklausė E. L., įvertino tiek tiesioginius, tiek netiesioginius įrodymus: paties E. L. parodymus, liudytojo A. B. parodymus, vaizdo įrašuose fiksuotą informaciją, elektroninių ryšių tinklais perduotą ir užfiksuotą informaciją. Nustatyta, kad E. L. ir liudytojas A. B. derino parodymus, pokalbių metu užfiksuota, kad E. L. sakė, jog policijoje neprisipažino, kad atnešė narkotikų (nuosprendžio 13–20 punktai). Šių įrodymų visuma patvirtino faktą, kad narkotinė medžiaga, kuri buvo suleista V. V., priklausė E. L., todėl nėra jokio pagrindo vadovautis kasatoriaus nurodoma teismų praktika, susijusia su situacijomis, kai narkotines (ar psichotropines) medžiagas nuperka ir išdalija vartoti vienas iš susitarusiųjų.
Dėl BK 132 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasatorius taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl baudžiamojo įstatymo – BK 132 straipsnio 1 dalies – taikymo nagrinėjamoje byloje, teigdamas, kad E. L. negalėjo numatyti, jog nuo suleistos narkotinės medžiagos V. V. mirs.
Išnagrinėjusi bylą teisės taikymo aspektu, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu E. L. pagal BK 132 straipsnio 1 dalį nuteistas pagrįstai.
Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje konstatavo, kad E. L. neturėjo objektyvios galimybės numatyti galimų savo veiksmų (narkotinės medžiagos suleidimo V. V.) padarinių (jo mirties). Darydamas tokią išvadą pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad, sprendžiant kaltės klausimą, svarbi aplinkybė yra ta, jog pats E. L., tą dieną vartojęs narkotinių medžiagų, kartu vartojo ir alkoholį. Taigi, anot pirmosios instancijos teismo, vartodamas narkotines medžiagas kartu su alkoholiu ir nepatirdamas dėl to kokių nors žymesnių staigių sveikatos sutrikimų, E. L. neturėjo pagrindo manyti, jog V. V. gali kilti kokių nors pavojingų sveikatai ar gyvybei padarinių. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, E. L. nenumatė ir negalėjo numatyti, kad V. V. buvo tokio neblaivumo laipsnio, jog narkotinių medžiagų vartojimas yra pavojingas ne tik jo sveikatai, bet ir gyvybei.
BK 132 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui. Kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį būtina nustatyti: 1) kad būtent kaltininko veika buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, t. y. kad tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys, nes šie padariniai buvo dėsningas kaltininko veikos rezultatas; 2) jo kaltę (nusikalstamą pasitikėjimą ar nusikalstamą nerūpestingumą) dėl kito žmogaus mirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. birželio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-47/2011). BK 16 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nurodytų padarinių, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamas veikas, buvimą. Tokia pareiga gali išplaukti iš įstatymo, tarnybos pareigų, profesijos, ankstesnės veiklos, gyvenimo patyrimo ir pan. Galėjimas numatyti padarinius yra subjektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos pavojingumą ir numatyti kito žmogaus gyvybės atėmimą kaip jo veikos padarinius. Apie tai teismas sprendžia įvertinęs kaltininko asmenines savybes – patirtį, kompetenciją, išsilavinimą, sveikatos būklę ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. birželio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-47/2011; nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2014, 2K-7-54-628/2020, 2K-86-976/2023).
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje padarė priešingą nei pirmosios instancijos teismas išvadą ir nuteisė E. L. už tai, kad jis per du kartus V. V., buvusiam sunkaus neblaivumo laipsnio, suleido narkotinės medžiagos – karfentanilio, tai sukėlė ūmų apsinuodijimą karfentaniliu, nuo to V. V. mirė. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad E. L. pagal savo asmenines savybes, turimą gyvenimišką patirtį suprato, jog dėl jo veiksmų gali grėsti pavojus V. V. sveikatai ar gyvybei, nors ir nenumatė, kad narkotinių medžiagų suleidimas pasibaigs mirtimi. Tai konstatuodamas teismas vertino ir rėmėsi paties E. L. parodymais, taip pat byloje nustatytomis aplinkybėmis, kad tiek E. L., tiek liudytojas A. B. įspėjo nukentėjusįjį apie tai, kad geriau nevartoti narkotinių medžiagų esant neblaiviam (nuosprendžio 30 punktas). Byloje taip pat nustatyta, kad E. L., pats vartodamas karfentanilį, V. V. jo prašymu suleido narkotinės medžiagos – karfentanilio – du kartus. Akivaizdu, kad, pats vartodamas tokią pačią narkotinę medžiagą, E. L. iš vartojimo patirties turėjo ir galėjo numatyti, jog karfentanilio suleidimas antrą kartą yra pavojingas ir gali baigtis mirtimi. Taigi byloje pagrįstai konstatuota, kad E. L. veikė esant nusikalstamam nerūpestingumui.
Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas dėl E. L. kaltės pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą, nes išėjo iš kaltinimo ribų. Su tokiu kasatoriaus argumentu nėra pagrindo sutikti.
E. L. surašytas kaltinimas nagrinėjant bylą nekito. E. L. buvo kaltinamas ir nuteistas už tai, kad dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui: V. V., buvusiam sunkaus neblaivumo laipsnio (nustatyta kraujyje 3,00 prom. etilo alkoholio), padarydamas injekcine adata dvi durtines žaizdeles kairės ir dešinės rankų linkiuose, suleido narkotinės medžiagos – karfentanilio (nustatyta kraujyje 0,0007 mg/l), tai sukėlė ūmų apsinuodijimą karfentaniliu, esant sunkiam neblaivumo laipsniui, nuo to V. V. mirė.
Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo atnaujintas įrodymų tyrimas ir apklaustas ekspertas R. P. bei specialistė V. D.. Iš eksperto paaiškinimų nustatyta, kad tai, kiek buvo suleista karfentanilio, nenustatyta, bet rastas kiekis kraujyje buvo labai didelis. Jei mirusysis būtų buvęs blaivus, šis kiekis jam būtų buvęs mirtinas, nes karfentanilis yra 1 000 kartų stipresnis už morfijų, net ir būdamas blaivus jis būtų miręs sustojus kvėpavimui. Iš specialistės paaiškinimų nustatyta, kad mirusiojo kraujyje buvo rasta 0,0007 mg/l karfentanilio, o tai priskirtina prie didesnių ribų. Karfentalinis yra sintetinis opioidas, 10 000 kartų stipresnis už morfiną. Tokie apeliacinės instancijos teisme nustatyti duomenys nelaikytini kaltinimo išplėtimu. Kaip jau minėta, E. L. buvo nuteistas pagal pirminį kaltinimą byloje, įrodžius visas jame nurodytas aplinkybes, apie tai šioje kasacinėje nutartyje jau pasisakyta. Todėl kasatoriaus argumentai apie kaltinamojo akto pakeitimą ir kaltinimo ribų išplėtimą laikytini deklaratyviais.
Nors kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog V. V. buvo suleista viena dozė per du kartus, pažymėtina, kad tokia aplinkybė apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nenustatyta. Kaip jau minėta, nuosprendžiu konstatuota, kad mirusiajam per du kartus suleista narkotinė medžiaga karfentanilis (V. V. lavono kraujyje rasta 0,0007mg/l karfentanilio). Būtent suleistas per du kartus, kaip konstatavo apeliacinės instancijos teismas, narkotinės medžiagos kiekis ir sukėlė V. V. mirtį.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas sprendė dėl galimybės atidėti nuteistajam E. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, tačiau nenustatė, kad paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo (nuosprendžio 42 punktas). Tai, kad toks šio teismo sprendimas nepriimtinas kasatoriui ir nuteistajam, nesant teisinių argumentų, nesudaro pagrindo konstatuoti netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nuteistojo gynėjo kasacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atmesti nuteistojo E. L. gynėjo advokato Vaidoto Rutavičiaus kasacinį skundą.