Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Jurgelienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1444-599/2026 pagal ieškovės G. Z. ieškinį atsakovui A. Z. dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės ir su tuo susijusių klausimų, ir atsakovo A. Z. priešieškinį, trečiasis asmuo AB SEB bankas, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė Vilniaus miesto apylinkės teisme iškelta civilinė byla pagal ieškovės G. Z. ieškinį atsakovui A. Z. dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės ir su tuo susijusių klausimų, ir atsakovo A. Z. priešieškinį ieškovei dėl šalių santuokos nutraukimo, trečiasis asmuo AB SEB bankas, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius.

2026 m. vasario 12 d. byloje gautas atsakovo A. Z. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, kuriuo prašoma pakeisti 2025 m. spalio 24 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi nagrinėjamoje byloje nustatytą nepilnamečių vaikų S. Z., gimusios (duomenys neskelbtini), ir R. Z., gimusio (duomenys neskelbtini), laikinojo išlaikymo dydį ir: 1) priteisti iš atsakovo A. Z. laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams S. Z. ir R. Z. periodinėmis, kas mėnesį mokamomis išmokomis, kiekvienam po 100,00 Eur nuo šios nutarties priėmimo dienos iki galutinio teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo; 2) įpareigoti ieškovę G. Z. ½ dalį išmokų, mokamų vaikams S. Z. ir R. Z. pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo 6 straipsnio 1 dalį ir vaikui R. Z. dėl jo neįgalumo jam paskirtų ir mokamų visų rūšių išmokų ½ dalį iki kiekvieno mėnesio 15 dienos pervesti į atsakovo A. Z. banko sąskaitą.

I. A. skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Nors apeliantas praleis su vaikais lygiai tiek pat laiko, kaip ir ieškovė, jis ir toliau yra įpareigotas mokėti ieškovei kiekvienam vaikui net po 327,00 Eur/mėn. dydžio laikiną išlaikymą, kas yra visiškai neproporcinga. Ieškovė pusė mėnesio nebūdama su vaikais nepatiria išlaidų ne tik baziniams vaikų poreikiams tenkinti, bet ir pats apeliantas privalo skirti lygiai tiek pat lėšų siekdamas išlaikyti vaikus jų bendravimo su juo metu, kam ieškovė jokių lėšų apeliantui neperveda. Šioje byloje vaikų laikinoji gyvenamoji vieta nėra nustatyta nei su vienu iš tėvų, atitinkamai visiškai neaišku, kodėl laikinas išlaikymas abiem tėvams auklėjant vaikus vienodomis laiko proporcijomis, turi būti priteistas iš vieno apeliantas ir dar tokia itin didele suma. Susiklosčiusi situacija suteikia ieškovei privilegijuotą padėtį lyginant su apelianto padėtimi bei labai ženkliai riboja apelianto galimybes pačiam finansiškai pasirūpinti vaikais.

Pateiktu prašymu apeliantas preliminariai pagrindė (pateikė rašytinius įrodymus), kad pats bendraudamas su vaikais kas mėnesį patiria vidutiniškai ne mažesnes, nei 600 Eur išlaidas, į kurias nebuvo įtraukęs patiriamų išlaidų būsto nuomai, jo komunalinėms išlaidoms, kurui vežimui į mokyklą ir būrelius, draudimo ir pan. Todėl apelianto reali vaikų poreikiams tenkinti skiriama suma vaikams dar bendrai yra apie 250-300 Eur/mėn. didesnė.

Pirmos instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė ir preliminariai nevertino apelianto prašymo motyvų, kad atsižvelgiant į jo skiriamą pinigų sumą per mėnesį, ieškovei savo lėšų galimai išleisti nereikia visai, o galimai ji net tauposi vaikams skirtus pinigus, nes papildomai gauna 205 Eur/vaikui vaiko pinigų, 261 Eur/mėn. neįgalumo išmoką už sūnų R. Vaikams po pusę mėnesio praleidžiant su apeliantu, ieškovė šiuo laikotarpiu išlaidų bent jau būtiniausiems vaikų poreikiams tenkinti reikalingų skirti išlaidų nepatiria – nes jas patiria Atsakovas. Taip pat tarp abiejų tėvų negali būti skirstomi tokie vaikų poreikiai, kaip būsto išlaikymui, komunalinėms paslaugoms, higienos prekėms, kišenpinigiai, pramogos, vaikų draugų gimtadieniai ir pan. – šias išlaidas kiekvienas iš tėvų patiria savarankiškai. Ieškovė tiesiog piktnaudžiauja susidariusia finansine situacija.

½ MMA dydžio orientacinis išlaikymo dydis abiem tėvams bendraujant su vaikams pagal 50/50 principu grindžiamą bendravimo tvarką nėra priteisiamas ir tokios situacijos teismų yra pripažįstamos kaip neproporcingos, keičiamos laikinąjį išlaikymą mažinant. Bendraujant „50:50“ bendravimo tvarka grindžiamu modeliu, abu tėvai privalo lygiomis dalimis dalintis ir vaikų naudai iš valstybės gaunamomis išmokomis. Itin nesąžininga, kad šiuo atveju Ieškovė turi galimybę tenkinti vaikų poreikius iš šių išmokų ir sutaupyti savo lėšų, o apeliantas – neturi.

Tai, kad pirmos instancijos teismas nutarė prašymą dėl laikino išlaikymo pakeitimo išspręsti viena diena anksčiau už laikinos bendravimo tvarkos nustatymo nutarties priėmimą yra paties teismo apsisprendimas – abu prašymus buvo tikslinga išspręsti viena nutartimi, tokiu atveju jos viena kitai neprieštarautų. Nepaisant to, ir skundžiamos nutarties priėmimo metu teismui buvo žinoma faktinė situacija, kad apeliantas jau pusmetis, kaip su vaikais bendravo „50:50“ laiko, todėl net ir nesant priimtos teismo nutarties dėl laikinos bendravimo tvarkos, faktinis pagrindas, kad bendravimas jau pusmetis kaip vyksta pagal „50:50“ bendravimo modelį buvo žinomas.

Valstybinio socialinio draudimo fondo („Sodra“) duomenys vienareikšmiškai patvirtina, kad apelianto gaunamos pajamos yra didesnės už ieškovės pajamas. Kadangi apelianto finansinis pajėgumas yra didesnis, jo bandymas mažinti ar kvestionuoti išlaikymą vaikams yra nepagrįstas.

Apeliantas savo atskirajame skunde nenurodo, kad neturi finansinių galimybių teikti nustatytą laikiną išlaikymą, todėl atsižvelgiant į jo turtinę padėtį (byloje pateiktą informaciją apie apelianto turimą nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas banko sąskaitose, gaunamą darbo užmokestį ir kt.), toks nustatytas laikinas išlaikymo vaikams dydis yra proporcingas apelianto turtinei padėčiai.

Apeliantas būdamas suinteresuotas mažesnio laikino išlaikymo nustatymu, turėjo procesinę pareigą aktyviai bendradarbiauti ir pateikti išsamius bei patikimus duomenis apie savo turtinę padėtį. Apeliantui nepateikus jo aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, laikytina, kad jo argumentai yra deklaratyvūs, o nepakankamas procesinis aktyvumas ir subjektyvių aplinkybių nurodymas negali sudaryti pagrindo mažinti vaikui nustatyto laikino išlaikymo dydžio.

Valstybės skiriama neįgalumo išmoka yra tikslinė parama vaiko specifiniams poreikiams (sveikatai, spec. ugdymui ir pan.) padengti. Bandymas šias lėšas naudoti kaip argumentą mažinti apelianto mokamus alimentus yra ne tik neteisingas bet ir neteisėtas.

Savo atskirajame skunde apeliantas nepateikia jokio pavyzdžio, kaip jis kitaip naudos vaikų pinigus/neįgalumo išmoką, kad būtų tikslingą jos arba dalį jos nemokėti ieškovei, vaikų mamai, kuri visą gyvenimą nuo jų gimimo praktiškai viena visą jų gyvenimą rūpinosi vaikų gerove, sveikata, ugdymu, maistu ir t.t.. Ieškovė su patikslintu ieškiniu pateikė dokumentus apie jos vienos sudarytas sutartis su formaliojo ir neformaliojo ugdymo įstaigomis, taip įrodydama, kad ji, o ne apeliantas, šalių šeimoje buvo atsakinga už visapusišką vaikų ugdymą.

Kadangi, gyvenant šeimoje, vaikų priežiūra, sveikata, formaliuoju ir neformaliuoju ugdymu rūpinosi ieškovė, ji ir toliau užtikrina jų nuolatinį fizinį ir emocinį saugumą bei tiesiogiai apmoka visas kasdienes sąnaudas. Jei apeliantas savo bendravimo su vaikais metu siekia dar labiau atliepti jų poreikius ar pagerinti kasdienybę, dovanoti dovanas, tai jo tikrai niekas neriboja, tačiau dalis apelianto pateiktos informacijos apie jo faktiškai patirtas išlaidas būnant su vaikais yra netiksli ir klaidinanti teismą.

Apelianto minimas „50:50“ modelis, kai vaikai praleidžia laiką su abiem tėvais kas antrą savaitę, yra taikomas tik nuo 2026 m. vasario 19 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties dėl laikinių apsaugos priemonių (laikino bendravimo tvarkos su vaikais) nustatymo.

Neaišku, kokias išlaidas apeliantas skaičiavo ir pateikė įrodymus, nes iš jo pateiktų čekių neįmanoma nustatyti, kokios prekės skirtos vaikų būtinosioms išlaidoms padengti, o kurios prekės yra paties apelianto ir jo draugės.

Bandymas kvestionuoti neįgalumo išmokos lėšų panaudojimą ar reikalavimas jas dalintis su apeliantu ar įskaičiuoti į apelianto mokamą išlaikymą yra visiškai nepagrįstas ir laikytinas apelianto noru atimti pinigus iš vaikų, bei prieštaraujantis vaikų interesams.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nutarta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo ir teisėtumo. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Apeliacijos dalykas – 2026 m. vasario 18 d. teismo nutarties, kuria atmestas atsakovo prašymas pakeisti 2025 m. spalio 24 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi nagrinėjamoje byloje nustatytą nepilnamečių vaikų S. Z. ir R. Z. laikinojo išlaikymo dydį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl papildomų rašytinių paaiškinimų ir įrodymų

2026 m. balandžio 8 d. apeliacinės instancijos teisme gautas apelianto (atsakovo) A. Z. prašymas dėl papildomų rašytinių paaiškinimų ir naujai gautų įrodymų prijungimo ((duomenys neskelbtini)), kuriuo prašoma prijungti prie bylos rašytinius paaiškinimus ir juos patvirtinančius rašytinius įrodymus: 2026 m. vasario 28 d., 2026 m. kovo 31 d. apelianto mokėjimo pavedimus ieškovei dėl laikino išlaikymo vaikams pervedimo; 2026 m. kovo 15 d., 2026 m. kovo 16 d. apelianto el. laiškus ieškovei; 2026 m. kovo 18 d. apelianto el. laišką ieškovei tema „Vaikams reikalingi daiktai“; 2026 m. kovo 18 d. apelianto el. laišką ieškovei tema „Dėl vaikų daiktų“; 2026 m. vasario 19 d., 2026 m. vasario 20 d., 2026 m. balandžio 4 d., 2026 m. kovo 30 d. šalių susirašinėjimus trumposiomis žinutėmis; apelianto vaikų poreikių tenkinimą patvirtinančius kvitus, čekius ir kitus mokėjimus patvirtinančius įrodymus ir jų vertimus į lietuvių kalbą. Ieškovė su atsiliepimu į atskirąjį skundą teikė įrodymus: banko sąskaitos išrašą už laikotarpį nuo 2025 m. spalio 1 d. iki 2026 m. kovo 7 d., 2026 m. sausio mėn. telefono sąskaitą ir mokėjimą, 2025 m. gruodžio 22 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) vaikų reabilitacijos sanatorijos „(duomenys neskelbtini) gintaras“ paslaugų sutartį, 2026 m. vasario 20 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitą faktūrą.

(duomenys neskelbtini) straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas atsisako naujus šalių rašytinius įrodymus priimti ir nagrinėti kartu su atskiruoju skundu, nesant tam procesinio pagrindo. Dėl apeliacinio proceso nutraukimo Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. spalio 24 d. nutartimi iš dalies tenkino ieškovės G. Z. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir priteisė iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams S. Z. ir R. Z., periodinėmis, kas mėnesį mokamomis išmokomis, kiekvienam po 327,00 Eur nuo šios nutarties priėmimo dienos iki galutinio teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje atkreipė dėmesį į tai, kad Panevėžio apygardos teismas 2026 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-80-1059/2026 nutarties dalį dėl laikino išlaikymo paliko nepakeistą.

2026 m. vasario 12 d. atsakovas A. Z. kreipėsi į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, kuriuo prašė pakeisti 2025 m. spalio 24 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi nagrinėjamoje byloje nustatytą nepilnamečių vaikų S. Z. ir R. Z. laikino išlaikymo dydį. 2026 m. vasario 18 d. teisėjos rezoliucija nutarta prašymą priimti ir nagrinėti jį rašytinio proceso tvarka tą pačią dieną (2026 m. vasario 18 d.).

Be to pirmosios instancijos teismas 2026 m. vasario 19 d. nutartimi atsakovo A. Z. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (laikinosios bendravimo tvarkos nustatymo) tenkino, o ieškovės G. Z. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. . Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad dėl šios nutarties teisme atskirųjų skundu negauta.

Taip pat apeliacinės instancijos teismo vertinama, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis 2026 m. gegužės 21 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civilinė byla Nr. e2-1444-599/2026 išnagrinėta iš esmės, nutraukta šalių santuoka ir išspręsti šalių teikti priešiniai reikalavimai dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Matyti, kad sprendimo rezoliucinėje dalyje teismas nusprendė iš atsakovo priteisti išlaikymą šalių vaikams - po 200 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis, taip pat nuspręsta panaikinti 2025 m. spalio 24 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones dalyje dėl laikino išlaikymo; taip pat panaikinti 2026 m. vasario 19 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones dalyje dėl laikino bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Be to teismas konstatavo, kad teismo sprendimo dalis dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis priteisimo yra vykdoma skubiai, todėl 2025 m. spalio 24 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės dalyje dėl laikino išlaikymo priteisimo panaikinamos nuo teismo sprendimo priėmimo dienos. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, konstatuoja, jog byloje neliko apeliacijos dalyko, t. y. tiek 2025 m. spalio 24 d. nutartis, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, tiek ir su taikytų laikinųjų apsaugos priemonių (ne)pakeitimu susijusi 2026 m. vasario 18 d. teismo nutartis neteko galios po bylos išnagrinėjimo iš esmės priimtu teismo sprendimu ir jos pagrįstumo vertinimas nebeturi teisinės reikšmės (nutartis tapo teisiškai neaktuali). Todėl, vadovaujantis proceso koncentracijos, ekonomiškumo principais, taikant įstatymo analogiją, apeliacinis procesas pagal atsakovo A. Z. atskirąjį skundą nutraukiamas (duomenys neskelbtini) straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais, teismas n u t a r i a : apeliacinį procesą pagal atsakovo A. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 18 d. nutarties nutraukti. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.