Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Jurgelienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. S. atskirąjį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2026 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės V. M. S. ieškinį atsakovui R. S. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir kitų susijusių klausimų išsprendimo, institucija teikianti išvadą byloje – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau ir skyrius).

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmuose nagrinėjamas ieškovės V. M. S. ieškinys atsakovui R. S. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir kitų susijusių klausimų išsprendimo. Ieškovė ieškiniu prašo: 1) nutraukti ieškovės ir atsakovo (duomenys neskelbtini) sudarytą santuoką (santuokos nutraukimo data laikyti (duomenys neskelbtini)); 2) nenustatyti termino susitaikymui ir santuoką tarp ieškovės ir atsakovo nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės; 3) po santuokos nutraukimo ieškovei palikti P. pavardę; 4) nustatyti nepilnamečių vaikų A. S., gim. (duomenys neskelbtini), ir D. S., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su ja; 5) priteisti nepilnamečiams vaikams išlaikymą po 300 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, jas indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka; 6) priteisti iš atsakovo visas ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškiniu ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) nustatyti laikiną nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ja; 2) priteisti iš atsakovo laikiną materialinį išlaikymą vaikams po 300 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomos, į ieškovės sąskaitą ir indeksuojant jas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka; 3) nustatyti laikiną atsakovo bendravimo su sūnumi tvarką, pagal kurią atsakovo bendravimas su nepilnamečiu sūnumi iki bylos išnagrinėjimo iš esmės vyktų tik ieškovės ar kito jos paskirto pilnamečio asmens akivaizdoje, suderinus laiką su ieškove.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmai 2026 m. kovo 23 d. nutartimi ieškovės V. M. S. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino ir nutarė: taikyti laikinąją apsaugos priemonę – nustatyti laikiną, iki bus priimtas teismo sprendimas civilinėje byloje, nepilnamečių vaikų A. S. ir D. S. gyvenamąją vietą su ieškove V.M. S.; taikyti laikiną apsaugos priemonę – priteisti iš atsakovo R. S. laikiną materialinį išlaikymą vaikams A. S. ir D. S. po 300 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, nuo ieškinio padavimo teismui dienos (2026 m. kovo 6 d.) iki bus priimtas sprendimas civilinėje byloje, priteisto laikino išlaikymo lėšas sumokant į ieškovės V. M. S. sąskaitą ir jas indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka; priteisto vaikams išlaikymo lėšų tvarkytoja paskirti ieškovę V. M. S.. Taikyti laikiną apsaugos priemonę – nustatyti laikiną, iki bus priimtas teismo sprendimas civilinėje byloje, atsakovo R. S. bendravimo su sūnumi A. S. ir dalyvavimo jo auklėjime tvarką: kiekvieną savaitgalio šeštadienį, dalyvaujant ieškovei (kito jos pasirinkto pilnamečio asmens akivaizdoje) ar kitoje neutralioje (viešoje vietoje), šalių suderintoje vietoje ir laiku, bet ne trumpiau kaip 2 valandas.

Teismas nustatė, kad šalys nuo 2025 m. lapkričio mėn. gyvena skyrium, atsakovas liko gyventi Vilniuje, ieškovė su vaikais persikėlė į Marijampolę, kur gyvena nuomojamame bute. Ieškovės gyvenamojoje vietos sudarytos tinkamos sąlygos vaikams augti ir vystytis. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad atsakovo atžvilgiu yra pradėtas ikiteismini tyrimas dėl veikos, numatytos BK 153 straipsnio 1 dalyje. Atsakovui paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti su sąlyga nebendrauti ir neieškoti ryšių su mažamete dukra D. S.. Teismas sprendė, kad ieškovės prašymas dėl vaikų laikinos gyvenamosios vietos nustatymo su ja iki bylos išnagrinėjimo iš esmės yra tenkintinas.

Teismas konstatavo, kad atsakovas šiuo metu prievolės išlaikyti vaikus nevykdo, materialinio išlaikymo jiems neteikia, šią aplinkybę patvirtino ir atsakovas Skyriaus specialistams, todėl teismas vertino, jog yra pagrindas taikyti ir šią laikinąją apsaugos priemonę, ir iš atsakovo priteisti laikiną išlaikymą vaikams iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo.

Teismas nustatė, kad atsakovas Skyriaus specialistams paaiškino, jog jis siekia įgyti daktaro laipsnį, dirba dviejuose darbovietėse, byloje esantys duomenys patvirtina, kad šalys darbingos, ieškovė nuomojasi būstą, kuriame gyvena su nepilnamečiais vaikais, jos prašomas priteisti laikinas išlaikymas po 300 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis neviršija teismų praktikoje nustatyto orientacinio kriterijaus, todėl teismas sprendė esant pagrindą iš atsakovo priteisti nepilnamečiams vaikams A. S. ir D. S. laikiną materialinį išlaikymą po 300 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, nuo ieškinio teismui padavimo dienos iki teismo sprendimo šioje civilinėje priėmimo.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovo atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas nepilnametės dukters D. S. naudai bei ikiteisminio tyrimo metu paskirta kardomoji priemonė – nebendrauti ir neieškoti ryšių su dukra, sprendė, kad yra pagrindas nustatyti atsakovo ir sūnaus A. S. laikiną bendravimo tvarką iki šios civilinės bylos išnagrinėjimo. Teismas, įvertinęs, jog mažametis A. S. yra mažo amžiaus, žindomas ieškovės, dėl to vaikas kelis kartus per naktį keliasi, šalims pradėjus gyventi skyrium, vaikas ilgesnį laiką ar su nakvyne nebuvo pasilikęs atsakovo gyvenamojoje vietoje, taip pat atsakovas gyvena Vilniuje, o ieškovė su vaikais Marijampolėje, tarp šalių dėl bendravimo su vaikais kyla konfliktų, dėl kurių reikalinga kviesti ir policijos pareigūnus, byloje nurodytų duomenų pagrindu matyti, kad ieškovei vaikais rūpinti padeda ir jos mama, sprendė nustatyti tokią atsakovo bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią atsakovo bendravimas su sūnumi A. S. vyktų kiekvieną savaitgalio šeštadienį, dalyvaujant ieškovei (kito jos pasirinkto pilnamečio asmens akivaizdoje) ar kitoje neutralioje (viešoje vietoje), šalių suderintoje vietoje ir laiku, bet ne trumpiau kaip 2 valandas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas R. S. (toliau – ir apeliantas) prašo nustatyti laikinąją sūnaus A. gyvenamąją vietą su tėvu, Vilniuje, arba nustatyti gyvenamąją vietą per abu miestus pas abi šalis, tėvui atsivežant sūnų į namus neilgam, bet palaipsniui ilgėjančiam laikotarpiui; peržiūrėti išlaikymo dydį, įvertinti išlaikymo reikalingumą, jeigu būtų nustatyta laikinoji gyvenamoji vieta su tėvu arba pakaitomis su abiem tėvais; jeigu nebūtų nustatyta laikinoji sūnaus A. gyvenamoji vieta kartu su tėvu, Vilniuje, arba pakaitomis abiejų šalių namuose, nustatyti bendravimo tvarką vieną kartą per savaitę darbo dieną, nevedant tą savaitės dieną sūnaus į darželį arba vedant tik iki pietų. Tėvui leidžiant laiką su sūnumi, nustatyti kitus (neutralius ir nepažįstamus) bendravimą prižiūrinčius asmenis vietoje ieškovės ir ieškovės motinos. Iš naujo teismo įvertinti, ar priežiūrai yra būtinybė. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Tėvo (atsakovo) noras gyventi su vaikais ir juos auginti, auklėti ir ugdyti dorais yra nesąžiningai paminamas. 2025-11-09 ieškovė su vaikais iš Vilniaus išsikraustė į kitą miestą (Marijampolę) be abiejų sutuoktinių sutikimo, tą padarė staiga, nepranešusi, atsisakant atskleisti naujosios gyvenamosios vietos adresą, nutraukiant atsakovo ir jo dukros suplanuotas veiklas, suplanuotą ėjimą į svečius pas D. draugę. Ieškovė leisdavo pasiimti dukrą namo vos kelioms dienom, su didelėmis nesimatymo pertraukomis, leisdavo nenoriai. S. A. pasiimti neleisdavo, yra jį stipriai prisijaukinusi, tebemaitina krūtimi. Prisijaukinimas perteklinis, vaiką visad laikant arti savęs, nešiojant, vedžiojant už rankos vaikui esant pakankamai didelio amžiaus. Ieškovė manipuliatyviai teigia, kad „išvykus į Marijampolę, atsakovas šeima daugiau nesirūpino“, nutylėdama, kad išvyko be bendro sutikimo, ir kad atsakovas galėjo toliau rūpintis vaikais, jeigu ji būtų išvykusi sau viena.

Atsakovui pradėtas baudžiamasis persekiojimas pagal BK 153 straipsnio 1 dalį dėl tariamai netinkamo bendravimo su dukra, ieškovei davus klaidinančius ir išgalvotus parodymus. Atsakovas nesutinka, kad jis kelia grėsmę sūnaus ir dukros interesams, o ieškovės metami kaltinimai prieš atsakovą yra išpūsti, melagingi arba klaidinantys, pateikiami be konteksto.

Abu vaikai gali gyventi kartu su tėvu, jo motinos namuose, juose yra tinkamos sąlygos. D. patinka nakvoti ir gyventi pas tėtį. A. pas tėtį patinka, jis galėtų nakvoti, jau yra pakankamai didelis. Abiem vaikams trūksta tėvo auklėjamosios ir ugdomosios veiklos pagal tėvo požiūrį ir vertybes, nes tai buvo ilgą laiką slopinama. Tėvo kritika vaikų motinos kryptimi auklėjimo klausimais ir kritika dėl disbalanso auklėjime dažnai būdavo priimama kaip „asmeninis puolimas“, „psichologinis spaudimas“, „psichologinis smurtas“ ir kaip pretekstas ardyti šeimą, skirtis.

Jeigu teismas nutartų laikinąja apsaugos priemone paskirti vaiko gyvenamąją vietą kartu su atsakovu arba gyvenimą pakaitomis su abiem šalim, tuomet išlaikymo reikalingumą reikėtų peržiūrėti. Šalys gauna maisto produktų iš Maisto banko Vilniuje, dalį kurių, arba naujai nupirktų, atsakovas reguliariai atveža į Marijampolę perduoti ieškovei. Atsakovas šiuo metu uždirba iki 400 eurų į rankas per mėnesį, dėl to jo galimybės mokėti išlaikymą yra ribotos. Atsakovas be turimo darbo, yra registruotas užimtumo tarnyboje ir naudojasi jos paslaugomis. Ieškovė neatveždavo tėvui vaikų į gimtąjį miestą, atsisakydavo tai daryti, neapmokėdavo atsakovo kelionių į Marijampolę išlaidų.

Bendruose namuose Vilniuje dažnai maistas būdavo išmėtomas ant grindų, dažnai gesdavo nebaigtas valgyti šaldytuve, kepiniai apdžiūdavo, būdavo suvartojama bereikalingos elektros energijos, nesaugomos knygelės, perkamas žaislų perteklius, žaislus dubliuojant, ieškovei priešinantis vaikams ugdyti dalinimosi kultūrą. Atsakovas vaikus augina ekonomiškai, ugdo asketiškumą, tačiau užtikrinant būtinuosius savo vaikų poreikius. Atsakovas vadovaujasi LR Konstitucijos 26 str. „<...> sąžinės laisvė yra nevaržoma.“ ir „Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų <...> doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“. Atsakovo gyvenimo būdas ir noras perduoti jį vaikams yra varžomas.

Atsakovui šiltuoju metų sezonu savaitgalio dienos dažniausiai netinka bendravimui, tačiau tinka dalis darbo dienų. Atsakovui būtų keblu bendrauti su sūnumi, kuomet būtų šalia žmonių, prie kurių sūnus yra itin prisirišęs ir kurių yra mokomas būti visada šalia: ieškovės ir močiutės (ieškovės motinos). Vaikas ne tik gręžiotųsi, bet ir dažnai eitų link šių žmonių, tokiu būdu bendravimas su tėvu taptų nebe tiesioginis. Atsakovas nenori turėti socialinio ryšio su ieškove ir ieškovės motina, jam yra nemalonu, kadangi šie žmonės vykdė šeimą ir santuoką ardančius veiksmus, meluodavo, išdavė esminiais vertybiniais principais, pakenkė vaikams. Be to, tiek ieškovė, tiek ieškovės motina atsakovo bijo, ir reikėtų tartis dėl papildomų žmonių joms apsaugoti, arba laiko praleidimo su vaikais vieta turėtų būti ne tik vieša, tačiau stebima kameromis arba būti tankiai lankoma žmonių. Atsakovas priešiškiems žmonėms stebint negali bendrauti su vaiku natūraliai, nes jaučiasi nejaukiai. Atsakovas galėtų ir sutiktų bendrauti jam ir sūnui neutralių žmonių priežiūroje.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė V. M. S. prašo atsakovo atskirojo skundo dėl Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. kovo 23 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Vaikų laikinos gyvenamosios vietos paskyrimas su motina nėra tėvo teisių pažeidimas. Tėvo pareigų ar teisių toks sprendimas neapriboja ir neatima. Šiuo atveju atskirajame skunde nurodyti argumentai dėl gyvenamosios vietos labiau nukreipti į tėvo norus, tačiau ne į vaikų interesų užtikrinimą.

Atsakovas nepateikė argumentų, pagrindžiančių, jog ieškovė (motina) nėra tinkama vaiką auginti laikinai, kol bus išspręsta byla, taip pat nepateikė jokių argumentų dėl to, kad motina kelia grėsmę vaikui, taip pat nepagrindė, ką konkrečiai teismas išsprendė netinkamai ir kokios aplinkybės yra netikslingos.

Ieškovės gyvenamojoje vietoje sudarytos tinkamos sąlygos vaikams augti ir vystytis. Kaip ieškinyje nurodė ieškovė, o atsakovas Skyriaus specialistams patvirtino, taip pat pats atskiruoju skundu patvirtino, kad vaikai labiau yra prisirišę prie mamos, jų ryšys su mama yra didesnis, neginčija, kad vaikai po šeimos iširimo gyveno ir gyvena su motina iki šiol; šeimai gyvenant Vilniuje, ji labiau rūpinosi vaikų kasdieniais poreikiais, tuo metu atsakovas daugiau laiko kitu adresu studijavo ir ruošėsi doktorantūros studijoms. Atsakovo nurodytos aplinkybės dėl netinkamo elgesio su vaikais, pateiktų įrodymų papildomai su atskiruoju skundu vertinimą, dorovinius, auklėjimo požiūrius ir įgūdžius teismas įvertins tik bylos nagrinėjimo metu.

Atsakovas nurodo, kad jam pradėtas baudžiamasis persekiojimas pagal BK 153 straipsnio 1 dalį dėl tariamai netinkamo bendravimo su dukra, ieškovei davus klaidinančius ir išgalvotus parodymus. Tačiau kardomoji priemonė nebūna taikoma dėl melagingų ar išgalvotų parodymų, kardomosios priemonės šiuo metu egzistuoja, jos nepanaikintos, taip pat atsakovas nepateikia jokių įrodymų ir apie tai, kad jis būtų pateikęs kokį nors skundą dėl tokių priemonių pritaikymo. Šiuo metu teismas tinkamai įvertino šias aplinkybes vaikų naudai, kardomųjų priemonių negalima nepaisyti, kadangi jos yra paskirtos vaikų atžvilgiu, o tyrimo institucijai priėmus sprendimą apriboti bendravimą su vaiku, tai yra pakankamai rimtu pagrindu teigti, kad visgi tėtis yra pavojingas.

Laikino išlaikymo paskirtis – užtikrinti minimalius nepilnamečio vaiko poreikius, todėl, sprendžiant laikino išlaikymo priteisimo klausimą, prioritetas yra teikiamas vaiko interesų apsaugai.

Byloje esančių duomenų pagrindu nustatyta, kad atsakovas šiuo metu prievolės išlaikyti vaikus nevykdo, materialinio išlaikymo jiems neteikia, šią aplinkybę patvirtino ir atsakovas Skyriaus specialistams, atskiruoju skundu atsakovas taip pat neįrodė, kad moka išlaikymą, priešingai, kalba apie nereikšmingus dalykus, tokius, kaip maisto netaupymas ar elgesys dėl finansų šeimoje santuokos metu, tai nėra laikinųjų apsaugos priemonių taikymo dalykas. Taip pat atsakovas neįrodo, kodėl jo finansinė padėtis yra prasta, kokia yra jo sveikata, ar jis turi nedarbingumą, neįgalumą, kokia yra jo patirtis, santaupos, turimas turtas, nesant šių duomenų teigti, kad jo finansinė padėtis yra sudėtinga neįmanoma.

Šiuo atveju grėsmė egzistuoja, kadangi atsakovo išlaikymas nėra mokamas jokia apimtimi, o kol vyks teisminis nagrinėjimas įrodymų apie tai, kad jis bus teikiamas nėra, todėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas šiuo atveju yra būtinas tam, kad būtų užtikrinti, pirmiausia, vaikų interesai.

Šiuo atveju yra svarbiausia vaiko saugumas, o ne vien formali tėvų lygybė. Bendravimas su vaiku gali būti ribojamas, kai jis tampa pavojingas vaiko interesams, o modeliai, kai vaikas daug laiko leidžia su abiem tėvais, gali būti ribojami piktnaudžiavimo tėvų pareigomis, nepriežiūros ar smurto šeimoje atvejais. Atsakovas nenurodo, kuo tokia bendravimo tvarka prieštarauja vaikų interesams. Pateikti prašymai yra susiję su paties tėvo patogumu ir norais, tačiau ne vaikų. Atsakovas nenurodo, kas konkrečiai šiltuoju sezonu trukdo bendrauti su vaiku šeštadieniais ir kodėl tas bendravimas šią dieną būtų komplikuotas, todėl negalima ir vertinti, kad ši diena yra netinkama jam dėl pagrįstų priežasčių. Siūloma perkelti į darbo dieną, tačiau akivaizdu, kad tai nors yra patogiau tėvui, nėra patogu vaikui, nes jam reikėtų praleisti ugdymo įstaigos lankymą, vykti pas tėtį į Vilnių ir vėl grįžti, kad galėtų kitą dieną eiti į ugdymo įstaigą.

Svarbu ir tai, jog trumpalaikis pabendravimas su vaikais, kai atsakovas atvažiuoja, pabendrauja, gal panakvoja ir vėl išvažiuoja dar santuokos metu nuo pat pradžių buvo atsakovui normalus ir įprastas, jam patogus, bet kai ieškovė nusprendė išsikraustyti, toks bendravimo būdas tapo, pasak atsakovo, tėvo teisių apribojimu

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių tinkamai nustatė nepilnamečių vaikų laikiną gyvenamąją vietą, tėvo ir nepilnamečio vaiko bendravimo tvarką bei išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydį.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, motyvuodamas tuo, kad tai galėtų užtikrinti greitesnį bylos išsprendimą.

CPK 336 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios lemtų žodinio proceso būtinumą. Byloje esanti rašytinė medžiaga yra pakankama skundo argumentams ir reikšmingoms bylos aplinkybėms įvertinti, todėl žodinis bylos nagrinėjimas nėra reikalingas. Vien apelianto teiginys, kad žodinio proceso tvarka byla galėtų būti išnagrinėta greičiau, nesudaro pagrindo nukrypti nuo įstatyme nustatytos bendros taisyklės, juolab kad apeliantas nepateikė argumentų, pagrindžiančių žodinio nagrinėjimo būtinumą. Todėl prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas.

Dėl laikinosios apsaugos priemonės – nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo

CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Todėl nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.

Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktą šeimos bylose teismas, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki bus priimtas teismo sprendimas, tarp jų – nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nustatė laikiną, iki bus priimtas teismo sprendimas civilinėje byloje, nepilnamečių vaikų A. S. ir D. S. gyvenamąją vietą su ieškove V. M. S.. Teismas konstatavo, kad nuo 2025 m. lapkričio mėn. kai šalys gyvena skyrium, šalių vaikai gyvena su ieškove, ieškovės gyvenamojoje vietoje sudarytos tinkamos sąlygos vaikams augti ir vystytis. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad atsakovo atžvilgiu yra pradėtas ikiteismini tyrimas dėl veikos, numatytos BK 153 straipsnio 1 dalyje. Atsakovui paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti su sąlyga nebendrauti ir neieškoti ryšių su mažamete dukra D. S.. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškovės prašymas dėl vaikų laikinos gyvenamosios vietos nustatymo su ja iki bylos išnagrinėjimo iš esmės yra pagrįstas.

Apeliantas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad abu vaikai gali gyventi kartu su juo, jo motinos namuose, kuriuose yra tinkamos sąlygos. Nurodo, kad dukrai D. patinka nakvoti ir gyventi pas tėtį. S. A. taip pat galėtų nakvoti, jau yra pakankamai didelis. Abiem vaikams trūksta tėvo auklėjamosios ir ugdomosios veiklos pagal jo paties požiūrį ir vertybes, nes tai buvo ilgą laiką slopinama. Teigia, kad atsakovui pradėtas baudžiamasis persekiojimas pagal BK 153 straipsnio 1 dalį dėl tariamai netinkamo bendravimo su dukra, ieškovei davus klaidinančius ir išgalvotus parodymus. Atsakovas nesutinka, kad jis kelia grėsmę sūnaus ir dukros interesams, o ieškovės metami kaltinimai prieš atsakovą yra išpūsti, melagingi arba klaidinantys, pateikiami be konteksto. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti tokiems apelianto deklaratyviems argumentams

Įvertinus byloje pateiktus duomenis, darytina išvada, pirmosios instancijos teismas šalių ginče pagrįstai nustatė laikinąją vaikų gyvenamąją vietą su ieškove, nes toks sprendimas labiausiai atitinka mažamečių vaikų interesus ir užtikrina jų aplinkos stabilumą. Nuo tėvų gyvenimo skyrium pradžios abu nepilnamečiai nuolat gyvena su motina, kuri faktiškai kasdien tenkina jų fizinius, emocinius ir ugdymo poreikius. Nusistovėjusios gyvenimo aplinkos keitimas vaikams sukeltų papildomą stresą ir neužtikrintų jų interesų apsaugos.

Taip pat reikšminga tai, kad šalių vaikai yra labai mažo amžiaus – jiems yra (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) metai. Jaunesnysis vaikas (sūnus) vis dar yra maitinamas krūtimi, todėl jo atskyrimas nuo ieškovės prieštarautų jo poreikiams ir nusistovėjusiam priežiūros modeliui. Teismų praktikoje pripažįstama, kad vertinant mažamečių vaikų interesus itin svarbus kasdienės priežiūros tęstinumas ir emocinis ryšys su pagrindiniu juos prižiūrinčiu asmeniu.

Nepagrįsti apelianto argumentai, kad vaikai galėtų gyventi su juo vien dėl to, kad jo paties motinos namuose yra tinkamos buitinės sąlygos. Tinkamos gyvenamosios sąlygos savaime nėra lemiamas kriterijus sprendžiant vaikų gyvenamosios vietos klausimą. Esminę reikšmę turi vaiko interesai, emocinis saugumas, kasdienės priežiūros tęstinumas.

Apelianto atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas ir yra taikomos kardomosios priemonės, kuriomis ribojamas bendravimas su mažamete dukra. Šios priemonės buvo paskirtos kompetentingos institucijos sprendimu ir nėra taikomos be pagrindo. Nors baudžiamajame procese galioja nekaltumo prezumpcija, pats kardomųjų priemonių taikymo faktas rodo, kad teisėsaugos institucijos nustatė pakankamą pagrindą vertinti galimą riziką ir būtinybę užtikrinti nepilnametės interesų apsaugą proceso metu. Todėl apelianto teiginiai, kad nėra jokių aplinkybių, keliančių susirūpinimą dėl vaikų saugumo, neatitinka bylos duomenų.

Be to pažymėtina, kad apelianto argumentai dėl skirtingų tėvų auklėjimo metodų, požiūrio į vaikų ugdymą, vartojimo įpročius, moralinius įsitikinimus nėra reikšmingi sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Nagrinėjamu atveju teismas sprendė ne tai, kurio iš tėvų auklėjimo modelis yra geresnis, o tai, kaip geriausiai užtikrinti jų mažamečių vaikų interesus iki ginčo išsprendimo iš esmės. Apelianto teiginiai apie tariamą ieškovės netinkamą požiūrį į vaikų auklėjimą, perteklinį žaislų pirkimą, maisto naudojimo įpročius, literatūros skaitymą ar vaikų ugdymo metodus yra subjektyvaus pobūdžio vertinimai, kurie savaime nepatvirtina, kad vaikų gyvenimas su motina neatitinka jų interesų ar kad egzistuoja būtinybė keisti jau nusistovėjusią gyvenamąją aplinką. Klausimai, susiję su tėvų auklėjimo gebėjimais, jų taikomais ugdymo metodais, bendravimo su vaikais ypatumais ir kitomis aplinkybėmis, bus išsamiai tiriami nagrinėjant bylą iš esmės, vertinant visus byloje surinktus įrodymus. Šių aplinkybių egzistavimas savaime nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad laikinas vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su motina geriausiai užtikrina jų stabilumą ir interesus.

Pažymėtina, jog pats faktas, kad tėvai turi skirtingas vertybes, auklėjimo principus ar požiūrį į vaikų ugdymą, nėra teisinis pagrindas nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su vienu ar kitu iš tėvų. Priešingu atveju praktiškai kiekvienoje ginčo byloje vien skirtingų pažiūrų egzistavimas lemtų gyvenamosios vietos keitimą, tai neatitiktų vaiko interesų prioriteto principo.

Atsižvelgiant į tai, kad šalių vaikai nuo tėvų gyvenimo skyrium pradžios faktiškai gyvena su ieškove, yra mažamečiai, apeliantui taikytos kardomosios priemonės šiuo metu egzistuoja, jos nepanaikintos, o apelianto nurodomos aplinkybės dėl tėvų skirtingų auklėjimo metodų ir vertybinių nuostatų nėra pakankamos paneigti susiklosčiusią vaikų gyvenimo tvarką, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir pagrįstai nustatė laikinąją nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su motina.

Dėl laikinosios apsaugos priemonės – laikinos bendravimo tvarkos nustatymo

CK 3.165 straipsnis numato tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinį, tai yra abu tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Šio straipsnio nuostatos taip pat numato, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, tačiau, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamus klausimus sprendžia teismas. Tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, nes tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio, 3.170 straipsnio 1 dalis). Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnio 3 dalis). Taigi laikinos bendravimo su vaikais tvarkos nustatymas yra skirtas apsaugoti vaikų bei jų tėvų teisėtus interesus vaikui bendrauti su abiem tėvais. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, taip pat ir sprendžiant dėl laikinos vaiko ir tėvo bendravimo tvarkos, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymas nėra savitikslis, ja visų pirma siekiama išlaikyti, atkurti, jei jis yra nutrūkęs ar susilpnėjęs, vaiko ryšį su skyrium gyvenančiu vaiko tėvu (motina), nes vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpinimasis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014; 2016 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427-378/2016).

Pagal CK 3.175 straipsnio 2 dalį, teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nustatė laikiną, iki bus priimtas teismo sprendimas civilinėje byloje, apelianto bendravimo su sūnumi A. S. ir dalyvavimo jo auklėjime tvarką: kiekvieną savaitgalio šeštadienį, dalyvaujant ieškovei (kito jos pasirinkto pilnamečio asmens akivaizdoje) ar kitoje neutralioje (viešoje vietoje), šalių suderintoje vietoje ir laiku, bet ne trumpiau kaip 2 valandas.

Apeliantas su tokiu laikinos bendravimo tvarkos nustatymu nesutinka ir prašo teismo nustatyti laikinąją sūnaus A. gyvenamąją vietą su tėvu, Vilniuje, arba nustatyti gyvenamąją vietą per abu miestus pas abi šalis, tėvui atsivežant sūnų į namus neilgam, bet palaipsniui ilgėjančiam laikotarpiui. Nurodo, kad abu vaikai daug keliavę nuo mažens, jaučiasi komfortabiliai kelionėse privačiame ir viešajame transporte. Jeigu nebūtų nustatyta laikinoji sūnaus A. gyvenamoji vieta kartu su tėvu, Vilniuje, arba pakaitomis abiejų šalių namuose, nustatyti bendravimo tvarką vieną kartą per savaitę darbo dieną, nevedant tą savaitės dieną sūnaus į darželį arba vedant tik iki pietų. Tėvui leidžiant laiką su sūnumi, nustatyti kitus (neutralius ir nepažįstamus) bendravimą prižiūrinčius asmenis vietoje ieškovės ir ieškovės motinos. Iš naujo įvertinti, ar priežiūrai yra būtinybė.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog apelianto prašymas nustatyti nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą su tėvu arba pakaitomis abiejų tėvų gyvenamosiose vietose neatitinka vaiko interesų ir nepagrįstai keistų susiklosčiusią jo gyvenimo tvarką. N. A. yra vos (duomenys neskelbtini) metų amžiaus vaikas, kuris nuo tėvų gyvenimo skyrium pradžios nuolat gyvena su motina, yra prie jos prisirišęs, o jo kasdienė priežiūra ir poreikių tenkinimas užtikrinami būtent ieškovės.

Taip pat reikšminga aplinkybė, kad sūnus A. vis dar yra maitinamas krūtimi. Todėl dažnas ar ilgesnis vaiko atskyrimas nuo motinos neatitiktų jo amžiaus poreikių bei nusistovėjusio priežiūros modelio. Vien tai, kad vaikas geba keliauti ar jaučiasi komfortabiliai transporto priemonėse, savaime nereiškia, jog jam naudinga nuolat keisti gyvenamąją aplinką ar būti atskirtam nuo pagrindinio jį prižiūrinčio asmens.

Nepagrįstas ir apelianto prašymas nustatyti bendravimo tvarką darbo dienomis nevedant vaiko į darželį arba vedant jį tik daliai dienos. Darželio lankymas yra vaiko kasdienės rutinos, socializacijos ir ugdymo dalis. Apeliantas nepateikė objektyvių argumentų, kodėl dėl jo bendravimo su vaiku turėtų būti trikdoma nusistovėjusi vaiko dienotvarkė ir ugdymo procesas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tėvų teisė bendrauti su vaiku nėra absoliuti ir turi būti įgyvendinama taip, kad pirmiausia būtų užtikrinti vaiko interesai. Sprendžiant bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos klausimą, prioritetas teikiamas ne tėvų pageidavimams ar patogumui, o geriausių vaiko interesų užtikrinimui. Todėl bendravimo tvarka turi būti nustatoma atsižvelgiant į vaiko amžių, brandą, emocinius poreikius, nusistovėjusią dienotvarkę, ugdymo procesą ir poreikį išlaikyti stabilią gyvenimo aplinką.

Atkreiptinas dėmesys, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės išsamiai, visapusiškai išsiaiškinti ir nustatyti, kokia šalių ir nepilnamečių vaikų bendravimo tvarka labiausiai atitiktų tiek tėvų, tiek vaikų interesus. Šias faktines aplinkybes teismas turi galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu teismas turės galimybę kompleksiškai išsiaiškinti visas aplinkybes, reikšmingas bendravimo tvarkos nustatymui, o taip pat ištirti ir įvertinti visus šalių į bylą pateiktus įrodymus. Tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į ieškinio dalyką sudarančius klausimus, kokia konkreti bendravimo tvarka nustatytina su tėvais. Tuo tarpu nustatyta specialia laikinąja apsaugos priemone yra siekiama apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, užtikrinti, kad iki teismo sprendimo priėmimo dienos nebūtų pažeidžiamos ne tik vaikų, bet ir jo tėvų teisės bei teisėti interesai.

Taip pat pažymėtina, jog nustatoma bendravimo su vaiku tvarka yra laikina, todėl pasikeitus aplinkybėms ar susidarius nepatogumams bendravimo tvarką įgyvendinti, šalys gali pačios susitarti dėl kitokios bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais ar kreiptis į teismą dėl laikinos bendravimo tvarkos pakeitimo.

Apelianto teisė bendrauti su nepilnamečiu sūnumi nėra paneigta ar nepagrįstai apribota. Pirmosios instancijos teismas nustatė bendravimo tvarką, pagal kurią apeliantas turi galimybę reguliariai, kiekvieną savaitę, bendrauti su vaiku. Tokia bendravimo tvarka užtikrina realų tėvo ir sūnaus ryšio palaikymą, kartu atsižvelgiant į nepilnamečio amžių, jo poreikius bei būtinybę išlaikyti stabilią kasdienę rutiną. Todėl nustatyta tvarka laikytina protinga, subalansuota ir proporcinga siekiamiems tikslams bei nepažeidžiančia apelianto teisių.

Nepagrįstas ir apelianto prašymas nustatyti kitus bendravimą prižiūrinčius asmenis arba apskritai atsisakyti bendravimo priežiūros. Pirmosios instancijos teismas jau įvertino bylos aplinkybes ir nustatė pakankamai lanksčią bendravimo tvarką, numatydamas, kad bendravimas gali vykti dalyvaujant ieškovei, kito jos pasirinkto pilnamečio asmens akivaizdoje arba kitoje neutralioje, viešoje, šalių suderintoje vietoje. Taigi teismo nustatyta tvarka savaime numato galimybę bendravimui vykti ne tik ieškovės ar jos motinos akivaizdoje, bet ir neutralioje aplinkoje. Apeliantas nenurodo naujų aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta priežiūros tvarka tapo nebereikalinga arba neatitinka vaiko interesų. Vien apelianto nesutikimas su nustatyta tvarka savaime nesudaro pagrindo jos keisti.

Dėl laikino išlaikymo priteisimo

CK 3.192 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Kiekvieno iš tėvų teiktino išlaikymo dydis nustatomas pagal proporcingumo tarp vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties principą. Vadovaujantis šiuo principu nustatytas išlaikymas turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 straipsnio 2 dalis). Proporcingumo tarp vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties principas įpareigoja teismą, sprendžiant vaiko išlaikymo dydžio klausimą, įvertinti tėvų galimybes tenkinti vaiko poreikius. Teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu tai objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis, todėl nagrinėjant bylą dėl išlaikymo priteisimo ar jo dydžio pakeitimo teismas privalo nustatyti tėvų turtinę padėtį, t. y., visas jų gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pripažįstama, kad kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kurios bus nustatytos tik iš esmės išnagrinėjus bylą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-276/2013).

Apeliantas teigia, kad gali ir sutinka išlaikyti savo sūnų namų aplinkoje Vilniuje. Jeigu teismas nutartų laikinąja apsaugos priemone paskirti vaiko gyvenamąją vietą kartu su atsakovu arba gyvenimą pakaitomis su abiem šalim, tuomet išlaikymo reikalingumą reikėtų peržiūrėti. Taip pat nurodo, kad šalys gauna maisto produktų iš Maisto banko Vilniuje, dalį kurių, arba naujai nupirktų, atsakovas reguliariai atveža į Marijampolę perduoti ieškovei. Atsakovas šiuo metu uždirba iki 400 eurų į rankas per mėnesį, dėl to jo galimybės mokėti išlaikymą yra ribotos. Atsakovas be turimo darbo, yra registruotas užimtumo tarnyboje ir naudojasi jos paslaugomis. Bendruose namuose Vilniuje dažnai maistas būdavo išmėtomas ant grindų, dažnai gesdavo nebaigtas valgyti šaldytuve, kepiniai apdžiūdavo, būdavo suvartojama bereikalingos elektros energijos, nesaugomos knygelės, perkamas žaislų perteklius, žaislus dubliuojant, ieškovei priešinantis vaikams ugdyti dalinimosi kultūrą.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio ir nėra pagrįsti pakankamais įrodymais, patvirtinančiais, kad nepilnamečių vaikų poreikiai yra mažesni arba kad atsakovo turtinė padėtis objektyviai neleidžia prisidėti prie jų išlaikymo didesne apimtimi. Vien aplinkybės, jog šalys naudojasi Maisto banko parama ar kad atsakovas kartais perduoda maisto produktų ieškovei, nepaneigia tėvo pareigos reguliariai ir pinigine forma prisidėti prie vaikų išlaikymo.

Taip pat teisiškai nereikšmingi ir su vaikų išlaikymo dydžio nustatymu nesusiję apelianto argumentai apie ieškovės neekonomišką maisto, elektros energijos ar žaislų naudojimą. Šie teiginiai nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, nepatvirtina vaikų poreikių sumažėjimo ir nesudaro pagrindo mažinti ar nepriteisti išlaikymo periodinėmis išmokomis.

Apelianto teiginiai apie itin ribotas finansines galimybes taip pat nėra pakankamai pagrįsti įrodymais. Pats apeliantas nurodo siekiantis mokslų daktaro laipsnio bei dirbantis dviejose darbovietėse, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl jo deklaruojamų pajamų dydžio ir tikrosios turtinės padėties. Vien atsakovo deklaratyvus teiginys, kad jo pajamos sudaro iki 400 Eur per mėnesį, nesant išsamių duomenų apie visas gaunamas pajamas, darbo santykius, vykdomą veiklą ir kitas pajamas generuojančias aplinkybes, negali būti laikomas pakankamu pagrindu mažinti vaikams priteistiną išlaikymą ar jo visai nepriteisti.

Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad sunki tėvų turtinė padėtis turi reikšmės tik išlaikymo dydžiui, o ne išlaikymo prievolės egzistavimui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2006). Vertindamas tėvų turtinę padėtį, teismas turi atsižvelgti į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), lemiantį, kad visos abejonės dėl išlaikymo priteisimo, jo dydžio, formos nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai. Jei yra pagrįstų abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų, teismas ją turi vertinti vaiko interesų naudai, t. y. laikyti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį. Sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikui išlaikyti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-915/2015).

Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas dirba dviejose darbovietėse ir vykdo doktorantūros studijas, jo teiginiai apie vos iki 400 Eur per mėnesį siekiančias pajamas kelia pagrįstų abejonių. Kadangi šių aplinkybių apeliantas nepagrindė išsamiais bei patikimais įrodymais, tokios abejonės, vadovaujantis prioritetinės vaiko teisių apsaugos principu, vertintinos nepilnamečių vaikų interesų naudai. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad apelianto turtinė padėtis neleidžia mokėti vaikų poreikius atitinkančio išlaikymo.

Apeliantas taip pat nepateikė jokio konkretaus vaikų poreikių ir savo finansinių galimybių vertinimo, nepagrindė, kokio dydžio išlaikymas, jo nuomone, būtų pakankamas ir atitiktų vaikų interesus. Todėl jo argumentai nesudaro pagrindo išvadai, kad teismo nustatytas laikinas išlaikymas yra nepagrįstas ar per didelis.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje nurodoma, jog tam iš tėvų, su kuriuo gyvena nepilnametis vaikas, tenka ir kasdienė vaiko priežiūra, rūpinimasis, kurių paprastai nekompensuoja išlaikymo priteisimas, taip pat neplanuotų papildomų išlaidų našta, į ką taip pat atsižvelgtina sprendžiant dėl kiekvienam iš tėvų tenkančios vaiko poreikiams reikalingų išlaidų sumos paskirstymo bei priteistino išlaikymo dydžio (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2011). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti, kad su nepilnamečiais vaikais gyvenanti motina patiria didesnę kasdienių išlaidų ir rūpesčių naštą nei atskirai gyvenantis tėvas, kadangi būtent ji užtikrina nuolatinę vaikų priežiūrą ir jų kasdienių poreikių tenkinimą.

Taip pat atkreiptinas dėmesys kad bylos duomenys patvirtina, jog išlaikymas skyrium gyvenantiems nepilnamečiams vaikams atsakovo nebuvo teikiamas jokia apimtimi. Duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad ginčo nagrinėjimo metu apeliantas savo iniciatyva ir reguliariai teiks vaikams pakankamą išlaikymą, nėra. Todėl laikinosios apsaugos priemonės šiuo atveju yra tikslingoss siekiant užtikrinti vaikų būtinųjų poreikių tenkinimą bylos nagrinėjimo laikotarpiu ir garantuoti prioritetinę nepilnamečių vaikų teisių bei interesų apsaugą.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, nepilnamečių vaikų amžių, jų kasdienius poreikius, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo priteista 300 Eur dydžio laikino išlaikymo suma kiekvienam nepilnamečiam vaikui laikytina proporcinga, pagrįsta ir atitinkančia nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes. Ši suma yra orientuota į būtiniausių vaikų poreikių tenkinimą bylos nagrinėjimo laikotarpiu ir neviršija laikinojo išlaikymo instituto paskirties.

Dėl procesinės bylos baigties

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra priimta nepažeidžiant proceso ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai ir apsaugo prioritetinius nepilnamečių vaikų interesus, todėl atskirojo skundo argumentais naikinti ją nėra pagrindo, todėl nutartis paliekama nepakeista, o atsakovo atskirasis skundas atmetamas ( CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2026 m. kovo 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.