Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-111-953/2026

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-06-09
Bylos Nr.: 1A-111-953/2026
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-22760-2024-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Daiva Domeikienė, Gintarė Bunikienė, Martynas Galvičius
Kaltinamasis: M. K., A. M.
Nukentėjusysis: V. Z.
Nuteistasis: M. K., A. M.
Prokuroras: Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūra Renata Šauklienė
Ieškovas: Kauno teritorinė ligonių kasa, įm. kodas, Kauno teritorinės kasos atstovė Birutė Brazauskienė

Kategorijos

1.1.7.2.3Laisvės apribojimas (BK 48 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-111-953/2026 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-22760-2024-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.3.; 1.2.26.2.; 2.1.15.3.3.2.; 2.4.6.4.4 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. birželio 9 d. Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų Gintarės Bunikienės, Daivos Domeikienės ir Martyno Galvičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Sonatai Rimdžiutei,dalyvaujant prokurorui Arminui Elijošiui,kaltinamajam M. K., jo gynėjui advokatui Mindaugui Vagoniui,kaltinamajam A. M., jo gynėjai advokatei Monikai Kaluževičienei,nukentėjusiųjų V. Z. ir M. Z. atstovei advokatei Virginijai Pluščiauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. K., A. M. ir Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Renatos Šauklienės apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnyje ir jam skirta 1 metų 3 mėnesių laisvės apribojimo bausmė su intensyvia priežiūra. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2025 m. sausio 10 d. nuosprendžiu paskirta 8 mėnesių laisvės apribojimo bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnės bausmės dalį, ir M. K. paskirta galutinė subendrinta 1 metų 7 mėnesių laisvės apribojimo bausmė su intensyvia priežiūra, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu nuo 6.00 val. iki 23.00 val. būti Lietuvos probacijos tarnybai nurodytu faktiniu gyvenamosios vietos adresu, jei tai nesusiję su mokslu, darbu ar sveikatos priežiūra, bei, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 1 punktu, 2 punktu, 4 punktu, įpareigojant M. K. bausmės atlikimo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje; neatlygintinai išdirbti 100 valandų per 8 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Bausmės pradžią M. K. nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio patvirtinto nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 9 dalimi, M. K. į paskirtos bausmės laiką įskaitytas atliktas ir įskaitytas bausmės laikas pagal Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2025 m. sausio 10 d. nuosprendį. M. K. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti nuspręsta iki bausmės vykdymo pradžios nekeisti, pradėjus bausmės vykdymą, kardomąją priemonę panaikinti.

A. M. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnyje ir jam skirta 11 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta 11 mėnesių laisvės apribojimo bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2025 m. birželio 3 d. nuosprendžiu paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnės bausmės dalį, ir A. M. paskirta galutinė subendrinta 1 metų 3 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, bei, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 1 punktu, 2 punktu, 4 punktu, įpareigojant A. M. bausmės atlikimo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje; neatlygintinai išdirbti 40 valandų per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Bausmės pradžią A. M. nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio patvirtinto nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas A. M. atliktas ir įskaitytas bausmės laikas pagal Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2025 m. birželio 3 d. nuosprendį. A. M. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti nuspręsta iki bausmės vykdymo pradžios nekeisti, pradėjus bausmės vykdymą, kardomąją priemonę panaikinti.

Civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos pareikštas civilinis ieškinys dėl 216,64 Eur žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto naudai iš M. K. ir A. M. priteista 216,64 Eur už nukentėjusiesiems V. Z. ir M. Z. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvieno po 108,32 Eur.

Nukentėjusiojo V. Z. civilinis ieškinys dalyje dėl 3570 Eur turtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir iš M. K. bei A. M. solidariai nukentėjusiojo V. Z. naudai priteista 3570 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiojo V. Z. civilinis ieškinys dalyje dėl 4000 Eur neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš M. K. bei A. M. solidariai nukentėjusiojo V. Z. naudai priteista 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kitoje dalyje ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Nukentėjusiojo M. Z. civilinis ieškinys dalyje dėl 150 Eur turtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir iš M. K. bei A. M. solidariai nukentėjusiojo M. Z. naudai priteista 150 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiojo M. Z. civilinis ieškinys dalyje dėl 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš M. K. bei A. M. solidariai nukentėjusiojo M. Z. naudai priteista 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kitoje dalyje ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Nuosprendžiu taip pat išspręsti laikino nuosavybės teisės apribojimo bei proceso išlaidų klausimai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

M. K. ir A. M. nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupėje su dar vienu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, 2024 m. birželio 15 d., apie 17.40 val. (duomenys neskelbtini), prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), t. y. viešoje vietoje, greta vykstant viešam renginiui „(duomenys neskelbtini)“, matant pašaliniams asmenims, niekindami elementarias moralės bei elgesio normas, užpuolė į minėtą renginį ėjusius V. Z. ir M. Z., kuriems visi bendrai tyčia sudavė tiksliai nenustatytą skaičių smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, tokiais bendrais savo veiksmais sukeldami nukentėjusiems V. Z. ir M. Z. fizinį skausmą bei V. Z. padarydami odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą kairio smilkinio srityje, sukėlusius nukentėjusiajam V. Z. nežymų sveikatos sutrikdymą, o taip pat sulaužė jo burnoje buvusį dantų tiltelį, padarant 3 290 Eur turtinę žalą, ir suplėšė jo vilkėtus marškinius bei kelnes, padarant 200 Eur turtinę žalą, o M. Z. padarydami odos žaizdą kairėje alkūnėje, sukėlusią nukentėjusiajam M. Z. nežymų sveikatos sutrikdymą, o taip pat sudaužė jo mobiliojo ryšio telefono „Iphone 7 Plus“ išorinį stiklą ir kameros stikliuką, padarant 150 Eur turtinę žalą, ir tokiu savo įžūliu elgesiu bei veiksmais demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnyje.

II. Apeliacinių skundų argumentai, proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu nuteistojo M. K. gynėjas advokatas M. V. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. gruodžio 8 d. nuosprendį, kuriuo M. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

2.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, netinkamai taikė ir aiškino BK 284 straipsnio nuostatas, o tai sąlygojo nepagrįstą M. K. nuteisimą. Pirmiausia, pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog prieš nukentėjusiuosius smurtavo M. K., rėmėsi išimtinai tik nenuosekliais nukentėjusiųjų parodymais, kurių nepatvirtino kiti byloje esantys įrodymai. Apeliaciniame skunde cituojami nuteistojo A. M., liudytojos S. C. parodymai bei teigiama, kad M. K. neatpažino nei vienas įvykį matęs liudytojas. Nors pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog M. K. parodymai yra prieštaringi ir net melagingi, tačiau teismas nenurodė, kokie byloje esantys įrodymai tai įrodo. Vien tai, kad asmens duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme skyrėsi dėl kai kurių aplinkybių dar nereiškia, kad asmuo davė melagingus parodymus. Pažymi, kad nuo įvykio, pirmosios apklausos iki dienos, kai parodymai buvo duoti teisme, praėjo ilgas laiko tarpas, tad tai kad asmuo pažodžiui neatkartojo savo parodymų dar nerodo, jog jie buvo duoti melagingai. Be to, teismas suabsoliutino tariamą M. K. parodymų prieštaringumą tarp parodymų duotų teisme ir parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu, kuomet jis nurodė, jog A. M. žino tik iš matymo, kai tuo tarpu teisme nurodė, kad A. M. pažįsta ne tik kaip gyventoją iš to paties miestelio, bet ir dėl to, kad abu priklauso tam pačiam moto klubui, turi bendrą laisvalaikio pomėgį — motosportą. Svarbu pabrėžti, kad tai, kad du asmenys priklauso dideliam sporto klubui, kuris vienija dešimtis žmonių, dar niekaip nepatvirtina, kad M. K. ir A. M. vienas kitą žino daugiau nei iš matymo. Taip pat, tai niekaip nepatvirtina, kad M. K. sumušė Z.

2.2. Taip pat nurodo, jog dar vienas teismo įžvelgtas nenuoseklumas M. K. parodymuose yra tai, kad ikiteisminio tyrimo metu vykusios M. K. apklausos protokole užfiksuota, kad jis nurodė, jog įvykio dieną į šventę buvo atvykęs su žmona ir vaiku. Apklausiamas teisme, jis įvardino asmenį su kuriuo buvo atvykęs į vykusią šventę ir paaiškino, kad tai nebuvo jo vaiko motina S. Č., o protokole įsivėlė klaida, kadangi jis niekuomet nebuvo vedęs ir iki šiol nėra vedęs, tad žmonos niekada nėra turėjęs. Svarbu pabrėžti, kad svarbu ne pats techninės klaidos fiksavimas, tačiau asmens pateiktas paaiškinimas, kodėl parodymai konkrečioje vietoje skiriasi. Šiuo atveju, M. K. paaiškino visus neaiškumus ir teismo įžvelgtus prieštaravimus, apie kuriuos teismo posėdžio metu buvo klausiamas.

2.3. Skundu nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog aplinkybė, kad buvo skambinta iš M. K. telefono į A. M. telefoną ir atvirkščiai, tačiau pokalbis neįvyko, taip pat buvo siųsta SMS žinutė, rodo, patvirtina A. M. ir M. K. ryšius bei bendravimą įvykio dieną. Nurodo, kad teismas visiškai neatsižvelgė į tai, ką apie šiuos pokalbius sakė kaltinamieji. M. K. nurodė, jog su A. M. telefonu nebendravo, o tai yra natūralu, nes kaip matyti iš išklotinės, pokalbiai neįvyko, be to, M. K. neturi A. M. telefono numerio. Dar daugiau, apklausiamas teisme A. M. nurodė, kad jo telefonu naudojosi S. Č. Tad natūralu, kad būtent pastaroji galėjo skambinti M. K., kadangi su juo buvo jų bendras vaikas. Gynėjo teigimu, byloje nėra jokių duomenų, kurie paneigtų šiuos kaltinamųjų ir liudytojos parodymus. Pažymi, jog teismas dėl šios aplinkybės net neapklausė liudytojos S. Č., tad teismas nuspręsdamas, kad buvo kitaip nei teigė kaltinamieji padarė prielaidą ir ja nepagrįstai rėmėsi. Taip pat, apklausiamas teisme, M. K. nurodė, kas buvo su juo šventėje, t. y. A. D., tačiau ši liudytoja teisme nebuvo apklausta. Nepaisant to, kad to daryti neprašė kaltinamieji ar jų gynėjai, tačiau teismas turi pareigą tirti ne tik kaltinamąjį kaltinančius įrodymus, tačiau ir juos teisinančius, tikrinti kaltinamųjų pateiktas įvykių versijas. Tačiau to padaryta nebuvo, kas tuo pačiu rodo ir pirmosios instancijos teismo šališkumą.

2.4. Pažymi, kad teismas M. K. kaltę grindė vien nukentėjusiųjų parodymais, kurie buvo nenuoseklūs dėl esminių aplinkybių, t. y. įvykių sekos, suduotų smūgių skaičiaus ir lokalizacijos, galiausiai dėl smurtavusio asmens išvaizdos. Apeliaciniame skunde analizuojami nukentėjusiųjų parodymai dėl smurtavusio asmens išvaizdos bei pažymi, kad jie nesugebėjo paaiškinti, kuo remiantis atpažino M. K. Nukentėjusieji taip pat negalėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių M. K. turėjo juos mušti, jeigu nebuvo jokio konflikto. Atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis V. Z., apibūdindamas M. K. nurodė, kad jį vertina išimtinai neigiamai ir taip jį vertina seniai, be to, tą yra išsakęs M. K. mamai, t. y. savo sesei. Tad, akivaizdu, jog turėdamas išankstinį nusistatymo nuteistojo atžvilgiu, V. Z. M. K. sąmoningai apkalbėjo.

2.5. Atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas kaltinamųjų parodymus laikė siekiu išvengti atsakomybės, o liudytojos S. Č. parodymų nelaikė įrodymu dėl jos santykių su abiem kaltinamaisiais. Tačiau teismas kažkodėl tų pačių kriterijų nesilaikė vertindamas nukentėjusiųjų Z. parodymų, kadangi juos abu sieja artimas giminystės ryšys (tėvas ir sūnus), ir abu yra suinteresuoti duoti jiems abiem palankius parodymus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas savo išvadą dėl M. K. kaltės grindė prielaidomis, o ne byloje esančiais įrodymais. Ginčijamame nuosprendyje išskirtinė ir prioritetinė reikšmė suteikta nukentėjusiųjų parodymams nežiūrint į tai, kad jų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Taip pat teismas nesiėmė veiksmų byloje esantiems prieštaravimams pašalinti, kaltinamojo versijai patikrinti, kas rodo ir teismo šališkumą.

2.6. Taip pat nurodo, kad ginčijamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, aptardamas vieno iš BK 284 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėties požymio - padarinių, t. y. visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą, egzistavimą šiuo konkrečiu atveju nurodo, kad dėl konflikto renginys nebuvo sustabdytas, nenustatyta, kad žmonės dėl to būtų patyrę išgąstį. Dar daugiau, vienas iš byloje apklaustų liudytojų nurodė, kad tai normali situacija šioje šventėje. Iš to seka, kad byloje nėra surinkta jokių duomenų apie realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą, todėl net ir pripažinus, kad kaltinamieji smurtavo prieš nukentėjusiuosius, jų veiksmai turėjo būti perkvalifikuoti pagal nustatytą sveikatos sutrikdymo mastą ar fizinio skausmo sukėlimą, t. y. BK 140 str. Atsižvelgiant į tai, gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. gruodžio 8 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį, A. M. pagal BK 284 straipsnį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

3.1. Teigia, kad jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis nėra motyvuotas, nors jis ir didelės apimties, tačiau iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, jog teismas tik aprašė nukentėjusiųjų parodymus, liudytojų parodymus, rašytinę bylos medžiagą, tačiau faktiškai neatliko išsamios šių duomenų analizės ir nedarė motyvuotų išvadų. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė išimtinai nukentėjusiųjų V. Z. ir M. Z. parodymais, teigdamas, kad nukentėjusysis M. Z. įvykio aplinkybes dėstė tapačiai kaip ir nukentėjusysis V. Z. Tuo tarpu A. M. duotus parodymus vertino kritiškai, teigdamas, kad jie prieštarauja bylos medžiagoje esantiems duomenims. Taip pat kritiškai vertino ir liudytojos S. Č. parodymus, teigdamas, kad ji yra suinteresuota palankių kaltinamiesiems parodymų davimu. Toks pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimas akivaizdžiai pažeidžia BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes teismas nešališkai neištyrė visų byloje surinktų įrodymų, selektyviai vertino įrodymus, nesusiejo jų į visumą, jo kaltę grindė tik kaltinimui palankiais įrodymais, o teisinamuosius įrodymus ignoravo.

3.2. Pažymi, jog savo kaltės nepripažino visos proceso metu, kadangi jis nieko nemušė. Muštynėse dalyvavo iš matymo pažįstamas asmuo pravarde „bambalas“. Tuo tarpu jis iš automobilio buvo išlipęs tik siekdamas besimušančius asmenis išskirti, pats jokių smurtinių veiksmų neatliko. Šiuos jo parodymus patvirtino liudytoja apklausta S. Č., kuri įvykio dieną buvo kartu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kiti byloje apklausti asmenys, kurie matė konfliktą, nei vienas nenurodė, kad būtų matę, jog A. M., būtų atlikęs kokius nors smurtinius veiksmus. Apeliaciniame skunde analizuojami nukentėjusiųjų parodymai ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, ir teigiama, jog A. M. kaltę teismas grindė vien tik nukentėjusiųjų V. Z. ir M. Z. parodymais, kurie yra prieštaringi ir nenuoseklūs, todėl nepatikimi.

3.3. Taip pat nurodo, kad kitas teismo motyvas yra tai, kad policijos pareigūno R. Č. 2024 m. rugsėjo 9 d. tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad atlikus M. K. ir A. M. telefoninių pokalbių ir trumpųjų žinučių (SMS) išklotinių analizę, nustatyta, jog bylai aktualiu laiku M. K. naudojamu telefono Nr. (duomenys neskelbtini) vienu atveju gavo SMS iš A. M., o A. M. naudojamu telefono Nr. (duomenys neskelbtini) bylai aktualiu laiku du kartus skambino M. K., nors abiem atvejais pokalbiai neįvyko, kas, teismo vertinimu, akivaizdžiai patvirtina, kad kaltinamieji vienas kito kontaktinius duomenis žino ir ryšį palaiko, tarpusavyje bendrauja. Teismas nurodo, kad nors A. M. teigė, kad iš jo telefono S. Č. galėjo skambinti M. K., tačiau nenurodė, kad buvo bendrauta SMS žinute ir dar tokiu laiku (06:01 val.). Dėl šių aplinkybių nuteistasis pažymi, jog tai, kad buvo nustatytas bendravimas tarp jo ir M. K. naudojamų telefono numerių, niekaip nepagrindžia jam inkriminuojamos veikos. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teisme, iš jo telefono su M. K. galėjo bendrauti S. Č. Ar ji skambino M. K., ar ji rašė SMS žinutę, jis nežino, todėl tiksliai teismui ir nenurodė. Pažymėtina, jog byloje yra nustatyta, kad jis įvykio dieną buvo kartu su S. Č. Su ja yra pažįstami, nes tuo metu jis palaikė artimus santykius su jos dukra, buvo pora. Tuo tarpu S. Č. su M. K. turi bendrą vaiką. Todėl tikėtina, kad įvykio dieną būtent ji iš jo telefono galėjo kontaktuoti su M. K. Kadangi buvo pora su S. Č. dukra, todėl dažnai pas ją miegodavo, taigi S. Č. jo telefonu galėjo naudotis bet kuriuo paros metu. Jo telefonas būdavo be slaptažodžio, juo dažnai esant poreikiui naudodavosi tiek jo gyvenimo draugė, tiek jos mama S. Č. Tuo tarpu jis pats su M. K. nebendrauja. Vienas kitą žino „iš matymo“, tačiau nebendrauja, nes juos sieja per didelis amžiaus skirtumas.

3.4. Apeliaciniame skunde taip pat pateikiamos aplinkybės, kurios nors ir nėra tiesiogiai susijusios su nuteistajam inkriminuotu nusikaltimu, tačiau yra svarbios, vertinant nukentėjusiųjų parodymų patikimumą, t. y. tai, jog proceso metu nukentėjusieji tvirtino, kad jų žiniomis po įvykio nuteistasis buvo sustabdytas neblaivus vairuojantis automobilį, neva važiavo kartu su M. K., tačiau išreikalavus iš policijos administracinio nusižengimo bylos medžiagą ir apklausus teisme policijos pareigūną, buvo nustatyta, kad jis važiavo kartu su mergina. Taip pat proceso metu nukentėjusieji tvirtino, kad liudytoja S. Č. gyvena kartu su M. K. ir dirba (duomenys neskelbtini). Tačiau bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog S. Č. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, o šios įmonės padalinių (duomenys neskelbtini) mieste nėra. Artimiausia „(duomenys neskelbtini)“ degalinė yra (duomenys neskelbtini). Išdėstytos aplinkybės rodo, jog apkaltinamasis nuosprendis yra grindžiamas prieštaringais nukentėjusiųjų parodymais, kurie prieštarauja specialisto išvadai, t. y. nuosprendis grindžiamas prielaidomis, o ne objektyviais duomenimis. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles ir procesinį sprendimą grįsdamas prielaidomis pažeidė in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principą, kuris yra sudėtinė nekaltumo prezumpcijos principo, įtvirtinto Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė Renata Šauklienė prašo Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio (turėtų būti – Šiaulių) rūmų 2025 m. gruodžio 8 d. nuosprendį pakeisti ir civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos pareikštą civilinį ieškinį dėl 216,64 Eur žalos atlyginimo tenkinti visiškai, priteisti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto naudai iš M. K. ir A. M. solidariai 216,64 Eur; Kitas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio dalis palikti nepakeistas. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs byloje surinktus įrodymus ir tinkamai juos įvertinęs, padarė teisingą išvadą apie M. K. ir A. M. veiksmų nusikalstamą pobūdį, jų kvalifikavimą ir kaltinamiesiems už jų įvykdytą nusikalstama veiką parinko ir paskyrė teisingas bei pagrįstas bausmes, tačiau patenkinęs Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos pareikštą civilinį ieškinį ir iš M. K. ir A. M. iš kiekvieno priteisęs dalimis po 108,32 Eur, netinkamai išsprendė šį klausimą dėl civilinio ieškinio. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.279 straipsnį bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiajam asmeniui atsako solidariai. Jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Bendrininkų, kaip padariusių žalą asmenų (skolininkų deliktinėje prievolėje), padėtis ir prievolės dėl žalos atlyginimo solidarus pobūdis nesikeičia; kreditoriui, be kita ko, išlieka teisė reikalauti, kad visą žalą atlygintų vienas kuris iš bendrai padariusių žalą asmenų. Šiuo atveju, nei vienas iš bendrininkų žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto naudai nėra atlyginęs, todėl teismas be pagrindo nustatė dalinę prievolę iš M. K. ir A. M. priteisdamas atskirai po 108,32 Eur. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas kitose nuosprendžio dalyse, susijusiose su civiliniais ieškiniais, žalas iš abiejų nuteistųjų priteisė teisingai – solidariai.

Atsikirtimais į nuteistųjų M. K. ir A. M. apeliacinius skundus nukentėjusieji V. Z. ir M. Z. prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei priteisti iš nuteistųjų valstybės patirtas išlaidas dėl nukentėjusiųjų atstovavimo šioje byloje.

5.1. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra teisingas, pagrįstas bei teisėtas, nuteistiesiems skirtos bausmės yra adekvačios. Teismas padarė teisingą išvadą, kad nuteistieji suvokė, jog viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstruoja nepagarbą aplinkiniams asmenims ir aplinkai, numatė, jog dėl tokių veiksmų atsiras baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, tai yra sutriks visuomenės rimtis bei to norėjo. Akivaizdu, kad įvykis buvo viešoje vietoje, neginčija ir patys teisiamieji. Atkreiptinas dėmesys, kad, turbūt nei vienas sveiko proto žmogus nesisodins į savo automobilį nepažįstamą asmenį su kauke ant veido (S. Č. liudijimas), nevažiuos viename automobilyje su nepažįstamais asmenimis, kai vienas iš jų dėvi kaukę ant veido, ir prieš pasiimant A. M. nuo vandens telkinio matydama, anot A. M. parodymų, jo „nepažįstamus“ sugėrovus ir drąsiai juos įsisodinusi į automobilį. Akivaizdu, kad liudytoja ir pats A. M. slėpė nusikaltimo bendrininkus, apsimetė jų nepažįstantys. Nuteistųjų veika įvykio dieną pasižymėjo ypatingu įžūlumu: veika padaryta trise, šviesiu paros metu, M. K. ant veido dėvėjo kaukę, viešoje vietoje, vykstant bendruomenės šventei už kelių metrų, matant daugeliui asmenų ir vykstant intensyviam judėjimui įvykio vietoje. Teisiamieji turėjo puikiai suprasti, kad savo neteisėtais veiksmais prieš juos savo veiksmais pažeidžia visuomenės rimtį ir tvarką, tai yra veikė tiesiogine tyčia. Bylos nagrinėjimo metu teisiamasis A. M. pasirinko gynybos poziciją - dengti M. K., neigti artimą bendravimą su juo, taip pat su M. K. vaiko mama S. Č. ir jos dukra. Taip pat nurodo, jog užpulti teisiamųjų, nukentėjusieji savo jėgomis stengėsi apsiginti ir kuo mažiau nukentėti, todėl tikrai neįsidėmėjo nei jų apatinių, nei marškinėlių, M. K. kaukės ypatumų ar kažkokių jų kūno ar odos defektų. Jie buvo šoko ir streso būsenoje. Nukentėjusieji M. K. artimai pažįsta kaip giminaitį, todėl nesunkiai jį atpažino ir su kauke bei dėl jo neturėjo jokių abejonių. Be to, iš M. K. apeliacinio skundo galima suprasti, kad jis iš esmės neigdamas apie savo veiką įvykio dieną, sutinka, kad jo veika būtų perkvalifikuota iš BK 284 straipsnio į BK 140 straipsnį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai advokatai prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, o prokuroro skundą atmesti. Prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, o prokurorės apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmestini, prokurorės apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Įvertinęs įrodymus teismas daro išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Išvados daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų.

Aptarto teisinio reguliavimo kontekste įvertinus pateiktų apeliacinių skundų turinius matyti, kad nuteistieji M. K. ir A. M. apeliaciniuose skunduose neigia padarę jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Nuteistasis M. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos neigė, nurodė, kad jis įvykio metu, kai buvo sumušti jo giminaičiai nukentėjusieji V. ir M. Z., šventėje nedalyvavo, į ją kartu su drauge ir vaiku atvyko vėliau. Nukentėjusiųjų V. ir M. Z. šventėje nematė. Nuteistąjį A. M. pažįsta iš matymo, įvykio dieną su A. M. susitikę nebuvo, telefonu nebendravo.

Nuteistasis A. M. ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu taip pat savo kaltės nepripažino, parodė, kad jis šventėje buvo kartu su S. Č., kuri vairavo automobilį. Šventėje jis sutiko M. ,,(duomenys neskelbtini)“ su draugu ir su jais prie prūdo vartojo alkoholį. Po to, jie sėdo į automobilį ir nuvyko į šventę. Automobilyje M. užsidėjo kaukę ir liepė S. sustoti. M. iššoko iš automobilio ir kažkur nubėgo. Matė kaip nukentėjusysis V. aiškinosi su M., o tada prasidėjo smurtiniai veiksmai. Jis išlipo iš automobilio ir ėjo link jų juos išskirti. Priėjęs prie jų ir bandant juos išskirti, iš pasalų pribėgo nukentėjusysis M. Z. ir bandė jį sugriebti už kaklo, o jis nusistūmė M. nuo savęs. Tada atbėgo M. draugas ir spyrė M. į pilvą. Jis tuo metu nuėjo link automobilio ir į jį įsėdo. Paskui parėjo M. ,,(duomenys neskelbtini)“ su draugu ir jie visi išvažiavo prie prūdo. Šventėje nuteistojo M. K. nematė. Jį žino iš matymo ir su juo telefonu nebendravo, tačiau S. galėjo skambinti jam dėl vaiko.

Įvertinus tai, kad jokių objektyvių jų kaltę paneigiančių įrodymų nuteistieji nenurodo, spręstina, kad tokiu būdu jie tik savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siekia išteisinimo šioje baudžiamojoje byloje. Tuo tarpu atsižvelgdama į skundžiamo nuosprendžio motyvus, jų kontekste įvertinusi pirmosios instancijos teismo atliktą nuteistųjų iškeltų versijų vertinimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo išvados padarytos vadovaujantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, o baudžiamoji byla išnagrinėta nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus ar netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą, kas turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, todėl naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistųjų apeliacinių skundų argumentais, pagrindo nėra.

Nuteistųjų M. K. ir A. M. parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme paneigia pirmosios instancijos teisme apklaustų nukentėjusiųjų V. ir M. Z. parodymai, liudytojų parodymai, specialistų išvadose užfiksuoti duomenys bei kita rašytinė bylos medžiaga, kurios patikimumu teisėjų kolegija neabejoja. Atkreiptinas apeliantų dėmesys, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas, yra teismo, priimančio procesinį sprendimą, diskrecija, o dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos. Pirmosios instancijos teisme bei ikiteisminio tyrimo metu duotų nukentėjusiųjų V. ir M. Z. parodymų visuma patvirtina M. K. ir A. M. kaltinime nurodytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes.

Nukentėjusysis V. Z. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jam būnant kartu su sūnumi M. (duomenys neskelbtini) šventėje, jiems iš nugaros privažiavo BMW automobilis ir jo išlipo asmuo, dėvintis kaukę, tačiau jis jį atpažino kaip M. K., kuris jam sudavė smūgius į įvairias kūno vietas. Be to, nuo minėto automobilio atbėgo dar du asmenys, kurie pradėjo mušti jo sūnų. Kai minėti asmenys atsitraukė, jis iškvietė policijos pareigūnus. Nukentėjusysis V. Z. tas pačias aplinkybes patvirtino ir teisminio nagrinėjimo metu, tačiau nurodė, kad iš nugaros A. M. jam sudavė į smilkinį.

Nukentėjusysis M. Z. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jam su tėvu V. Z. būnant (duomenys neskelbtini) šventėje, iš nugaros pusės privažiavo juodos spalvos automobilis BMW, iš kurio galinės dešinės pusės keleivio vietos išlipo vienas asmuo, dėvintis medžiaginę kaukę, kuris buvo iki pusės nuogas, dėvėjo tik šortus ir batus. Kadangi kaukės skylių angos buvo plačios, jis atpažino pusbrolį M. K., kuris iš karto smūgiavo jo tėvui į įvairias kūno vietas. Jis norėjo padėti tėvui ir jį apginti, tačiau prie jo pribėgo du nepažįstami vyriškiai, kurie jį pargriovė ir pradėjo mušti. Kai jo tėvas bandė jį apginti, tie du asmenys puolė tėvą. Kai jis atsistojo, M. K. sudavė jam kelis smūgius. Kai minėti asmenys pasišalino, tėvas iškvietė policijos pareigūnus. Nukentėjusysis M. Z. tas pačias aplinkybes patvirtino ir teisminio nagrinėjimo metu. Nors nuteistasis A. M. apeliaciniame skunde nurodė, kad nukentėjusysis V. Z. negalėjo matyti, kas jam smūgiuoja į smilkinį iš galo, tačiau nukentėjusysis M. Z. teisminio nagrinėjimo metu patvirtino šią aplinkybę, nes pats matė, kaip A. M. smūgiavo jo tėvui į smilkinį. Nukentėjusiųjų V. ir M. Z. sužalojimus patvirtina specialistų išvados, kuriose yra nurodyta, kokius sužalojimus asmenys patyrė.

Liudytojai T. M., M. B. ir D. S. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme patvirtino, kad įvykio vietoje buvo kilęs konfliktas. Liudytojai D. S. ir M. B. nurodė, kad vienas asmuo traukėsi nuo kito puolančio asmens. Be to, puolantysis asmuo minėjo M. vardą, todėl suprato, kad konfliktas yra susijęs su asmeniu vardu M., o šiuo atveju vienas iš įvykyje dalyvavusių asmenų yra nuteistasis M. K., kuris ir buvo minimas įvykio metu, ką patvirtino liudytojai D. S. ir M. B.

Liudytojas G. G. teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad atvykus į įvykio vietą ir pabendravus su nukentėjusiaisiais, minėti asmenys nurodė užpuolimo aplinkybes bei atpažino vieną iš užpuolikų kaip M. K.

Liudytoja S. Č. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad tuo metu kai sėdėjo automobilyje A. M. bendravo su asmeniu, kuris buvo užsidėjęs kaukę. Netrukus A. M. kartu su kaukėtu asmeniu ir dar vienu vyriškiu atėjo ir susėdo į automobilį. Teisminio nagrinėjimo metu liudytoja tas pačias aplinkybes patvirtino, tačiau minėtos liudytojos nurodytos aplinkybės prieštarauja nuteistojo A. M. nurodytoms aplinkybėms, t. y. nuteistasis nurodė, kad automobilyje M. užsidėjo kaukę ir liepė S. sustoti, nors S. Č. nurodė, kad vyriškis su kauke jau sėdo į automobilį ir ji nematė minėto vyriškio veido. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo išvadoms dėl liudytojos neobjektyvių parodymų, kadangi liudytoją su abiem nuteistaisiais sieja pakankamai draugiški ir artimi ryšiai – M. K. yra jos vaiko tėvas, o A. M. – šeimos draugas, yra draugavęs ir su liudytojos S. Č. dukterimi, todėl natūralu, kad liudytoja S. Č. yra suinteresuota palankių parodymų davimu, todėl jos parodymai vertintini ta apimtimi, kuri neprieštarauja kitiems ištirtiems įrodymams.

Nukentėjusysis M. Z. nurodė, kad nuteistąjį A. M. atpažino per M. K. Facebook draugus. Nors nuteistieji nurodo, kad vienas kitą pažįsta tik iš matymo, tarpusavyje nebendrauja, o A. M. telefonu galėjo skambinti S. dėl vaiko, šie nuteistųjų teiginiai yra paneigti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiojo tyrėjo R. Č. 2024-09-09 tarnybiniu pranešimu iš kurio matyti, kad atlikus M. K. ir A. M. telefoninių pokalbių ir trumpųjų žinučių (SMS) išklotinių analizę, nustatyta, jog: M. K., naudojamas tel. Nr. (duomenys neskelbtini), laikotarpyje nuo 2024-06-15, 06 val. 01 min. iki 2024-06-15, 23 val. 55 min. (pastaba – nusikalstama veika buvo padaryta 2024-06-15 apie 17 val. 40 min.), kontaktavo 35 kartus, iš jų 12 atvejų skambučio iniciatorius buvo M. K., 17 atvejų M. K. gavo skambučius bei 1 atveju gavo SMS iš A. M. (06:01) ir 5 atvejais skambučių iniciatorius buvo M. K., tačiau pokalbiai neįvyko; A. M., naudojamas tel. Nr. (duomenys neskelbtini), laikotarpyje nuo 2024-06-15, 05 val. 57 min. iki 2024-06-15, 23 val. 18 min. (pastaba – nusikalstama veika buvo padaryta 2024-06-15 apie 17 val. 40 min.), kontaktavo 2 kartus, t. y. aukščiau nurodytais laikais A. M. du kartus skambino M. K., tačiau abiem atvejais pokalbiai neįvyko (2 t., b.l. 46-48). Šie duomenys paneigia A. M. teiginius dėl S. Č. skambučių M. K. dėl vaiko, kadangi 17 skambučių per dieną dėl vaiko rūpybos yra neįtikinama, be to, 06.01 val. SMS žinutė iš A. M. telefono M. K. negalėjo būti išsiųsta S. Č., kadangi A. M. su S. Č. kartu negyvena, jų nesieja šeimyniniai santykiai, todėl akivaizdu, kad anksti ryte (06.01 val.) sms žinute bendravo pats A. M., be to, minėtų asmenų tarpusavio bendravimą patvirtina ir minėtų skambučių gausa. Nuteistojo A. M. nurodytos aplinkybės, kad jis tuo metu draugavo su S. Č. dukra, galėjo pas ją nakvoti ir S. Č. galėjo naudotis jo telefonu, byloje niekas nepatvirtina. Be to, liudytoja S. Č. teisme parodė, kad ji nežino, kur tuo metu gyveno A. M., o įvykio dieną jai jis paskambino ir paprašė pavežti, kas patvirtina, kad 06.01 val. ryto sms žinute bendravo pats A. M. su M. K.

Visos šios aplinkybės paneigia apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, kad nuteistieji M. K. ir A. M. neatliko nusikalstamų veiksmų nukentėjusiųjų V. ir M. Z. atžvilgiu. Abejonių, kad M. K. ir A. M. sudavė smūgius nukentėjusiesiems į kaltinime nurodytas kūno vietas teisėjų kolegijai nekelia.

Byloje ištirti ir įvertinti objektyvūs įrodymai patvirtina, kad būtent nuteistųjų įžūlus elgesys ir veiksmai, pasireiškiantys fizinio smurto panaudojimu prieš nukentėjusiuosius bei turtinės žalos padarymu, viešoje vietoje – apie 17.40 val. (duomenys neskelbtini), prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), kada miestelyje vyksta šventė, prie parduotuvės buvo gausu lankytojų, sutrikdė visuomenės rimtį. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad kilusios pasekmės – sukeltas fizinis skausmas, sugadintas svetimas turtas ir sutrikdyta viešoji rimtis bei tvarka, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su apeliantų neteisėtu veikimu – fiziniu smurtu nukreiptu prieš nukentėjusiuosius V. ir M. Z. viešoje vietoje ir tyčiniu turto sugadinimu.

Šia išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kadangi nėra abejonių dėl apeliantų kaltės jiems padarius viešosios tvarkos pažeidimą aukščiau nurodytais neteisėtais veiksmais, kurie sukėlė ir šia veika padaromus padarinius. Abu apeliantai įžūliai elgėsi nukentėjusiųjų atžvilgiu, padarant jiems nežymų sveikatos sutrikdymą bei apgadindami kaltinime nurodytais veiksmais nukentėjusiųjų turtą ir tokiu būdu padarant jiems turtinę žalą. Taip pat spręsti, kad ne jų veiksmai buvo būtinoji kilusių padarinių sąlyga, prieštarautų aukščiau nurodytiems šios nutarties motyvams. Būtent nuteistųjų aktyvūs veiksmai, kurie visiškai patvirtina padarytos nusikalstamos veikos objektyviuosius jos sudėties požymius, o būtent kilusius padarinius, kurie numatyti tiesiogiai įstatyme, tuo pačiu patvirtina ir būtinąjį tiesioginį priežastinį ryšį, kuris tinkamai nustatytas pirmosios instancijos teismo ir aptartas skundžiamame nuosprendyje.

Pažymėtina, kad nukentėjusieji, būdami įspėti dėl melagingų parodymų davimo ir atsakomybės, nesant nustatytų byloje duomenų apie nukentėjusiųjų siekį nuteistuosius apkalbėti, davė nuoseklius ir logiškus parodymus apie nusikaltimo padarymo aplinkybes, todėl visiškai pagrįstai jų parodymais yra grindžiamas skundžiamas nuosprendis ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo nenustatyta.

Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nuteistųjų veiksmuose yra ne tik visi objektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, sudėties požymiai, bet ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai. Baudžiamojoje byloje analizuojama nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, todėl kaltininkai turi suvokti, kad savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatyti, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėti (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininkų parodymais, kaip jie suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininkų atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir kt.

Nuteistieji M. K. ir A. M. būdami suaugę, pakaltinami asmenys, neabejotinai suvokė savo veikos neteisėtumą, pavojingumą, suvokė, kad suduodami smūgius kitam asmeniui gali sukelti fizinį skausmą ar sutrikdyti asmens sveikatą, o taip pat viešoje vietoje tyčia gadindami svetimą turtą bei vartodami fizinį smurtą neabejotinai suvokė, kad gali sutrikdyti viešąją rimtį ir tvarką, o jų veiksmų intensyvumas rodo, jog asmenys elgėsi sąmoningai, to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Priešingos išvados nėra pagrindo daryti, nes nors ir nuteistasis M. K. kvestionuoja skundžiamą nuosprendį dalyje dėl visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymo, tačiau byloje nustatyti ir tinkamai įvertinti objektyvūs nusikaltimo sudėties požymiai patvirtina aplinkybes, jog nuteistieji veikė tiesiogine tyčia padarant viešosios tvarkos pažeidimą, elgėsi įžūliai viešoje vietoje – sudavė smūgius nukentėjusiesiems, apgadino svetimą turtą ir tokiu būdu suvokė, kad trikdo visuomenės rimtį, nes įvykio vietoje buvo daug žmonių, minėti neteisėti veiksmai patraukė didelį praeinančių žmonių susidomėjimą, nes kaip nurodė liudytojai, neteisėti veiksmai buvo stebimi gausaus būrio žmonių, tik niekas nedrįso kištis ir bandyti jų nutraukti, be to, buvo iškviesta policija, kas patvirtina, kad įvykio metu buvo sutrikdyta visuomenės rimtis.

Taigi, byloje nustatyti ir objektyviais įrodymais pagrįsti visi BK 284 straipsnyje numatyti sudėties požymiai, todėl nėra abejonių, jog nuteistieji patraukti baudžiamojon atsakomybėn, teisingai kvalifikavus jų padarytus veiksmus.

Byloje nustatyta ir įrodyta, kad apeliantai viešoje vietoje, dienos metu, veikdami bendrininkų grupėje, tyčia elgėsi įžūliai, nes naudojo smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu, tuo padarydami nežymų jų sveikatos sutrikdymą bei savo veiksmais apgadino nukentėjusiųjų turtą ir padarė turtinę žalą, tokiais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmogaus asmuo neliečiamas. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnyje nustatyta, jog kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę ir asmens neliečiamybę (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas). Taigi žmogaus asmens neliečiamumas yra Konstitucijos saugoma vertybė ir nustatanti kitų asmenų laisvės ribas, t. y. pastarųjų elgesys leistinas tiek, kiek jis nepadaro žalos kitų asmenų asmens neliečiamybei. Apeliantai, smurtinio pobūdžio veiksmais prieš nukentėjusiuosius, kurių sveikata buvo nežymiai sutrikdyta, padarė žalą V. ir M. Z. asmens neliečiamybei bei pažeidė konstitucinį imperatyvą laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 straipsnis). Nurodytina ir tai, kad neteisėto smurto panaudojimas nukentėjusiesiems padaro ne tik fizinę žalą, bet ir žemina žmogaus orumą, ką draudžia Konstitucija (21 straipsnio 3 dalis). Konstitucija nurodo ir tai, kad asmens nuosavybė neliečiama (Konstitucijos 23 straipsnis), tačiau nuteistieji pasikėsino ir šią Konstitucijos saugomą vertybę ir savo veiksmais padarė nukentėjusiesiems turtinę žalą. Tokiais veiksmais apeliantai demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį. Pagal teismų praktiką, kai viešosios tvarkos pažeidimu nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama tik pagal BK 284 straipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-249/2009, 2K-340/2012, 2K-408/2013, 2K-367-511/2018).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. K. ir A. M. pripažino kaltais padarius BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl nėra pagrindo tenkinti nuteistųjų M. K. ir A. M. apeliacinių skundų reikalavimų ir juos išteisinti pagal BK 284 straipsnį.

Dėl nuteistiesiems paskirtos bausmės pagrįstumo

Nors nuteistųjų apeliaciniuose skunduose bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtų bausmių individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, kad nuteistųjų apeliaciniais skundais prašoma nuteistuosius išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistiesiems paskirtos bausmės.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2014 ir kt.). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę M. K. ir A. M., atsižvelgė į bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, be kita ko, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą (padarytas tyčinis nesunkus smurtinio pobūdžio nusikaltimas). Teismas taip pat atsižvelgė į nuteistųjų M. K. ir A. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), į nuteistųjų asmenybes: M. K. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo teistas 5 kartus, tačiau jo atžvilgiu teistumas buvo išnykęs, baustas administracine tvarka, dirbantis, A. M. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo neteistas, šiuo metu yra teistas, baustas administracine tvarka, dirbantis. Šių bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių pagrindu M. K. ir A. M. skirta BK 284 straipsnio sankcijoje numatyta bausmė – laisvės apribojimas.

Nuteistajam M. K. pirmos instancijos teismas skyrė ilgesnį bausmės terminą nei įstatyme numatytas bausmės vidurkis, kadangi buvo įvertinta nuteistojo kriminalinė praeitis, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių santykis (atitinkamai 0:1), nusikalstamos veikos pobūdį (smūgiuota tiek rankomis, tiek kojomis į įvairias kūno vietas, tame tarpe gyvybiškai svarbų organą – galvą, nusikaltimą įvykdė šviesiu paros metu, greta vykstant viešam renginiui, matant kitiems žmonėms, dėvint kaukę, kas dar labiau sukelia didesnį įbauginimo įspūdį), sukeltas pasekmes.

Nuteistajam A. M. pirmos instancijos teismas skyrė trumpesnį bausmės terminą nei įstatyme numatytas bausmės vidurkis, kadangi buvo įvertinta nuteistojo praeitis, nagrinėjamą nusikaltimą asmuo įvykdė būdamas neteistas, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių santykis (atitinkamai 0:1), nusikalstamos veikos pobūdis, sukeltas pasekmes.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skyrė nuteistiesiems M. K. ir A. M. teisingą, proporcingą, adekvačią ir tinkamą bausmę, išsamiai įvertino nuteistuosius charakterizuojančias ir bylai reikšmingas aplinkybes, paskirtos bausmės neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir BK 54 straipsnis), nėra per griežtos. Be to, nuteistiesiems paskirtos bausmės teisingai subendrintos su ankstesniais teismo nuosprendžiais pagal BK 63 straipsnio 1 dalies, 4 dalies, 9 dalies nuostatas.

Dėl civilinio ieškinio

Apeliaciniais skundais nuteistieji M. K. ir A. M. civilinio ieškinio priteisimo klausimo nekelia, tačiau prokurorė apeliaciniu skundu prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025-12-08 nuosprendį ir civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos pareikštą civilinį ieškinį dėl 216,64 Eur žalos atlyginimo tenkinti visiškai ir priteisti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto naudai iš M. K. ir A. M. solidariai 216,64 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistųjų apeliaciniais skundais buvo prašoma nuteistuosius išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistiesiems priteisto turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Nagrinėjamoje byloje nukentėjusieji V. Z. ir M. Z. buvo pareiškę civilinius ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nutarė nukentėjusiųjų V. Z. ir M. Z. civilinį ieškinį tenkinti dalyje ir iš M. K. bei A. M. solidariai priteista nukentėjusiojo V. Z. naudai 3 570,00 Eur turtinei žalai atlyginti, nukentėjusiojo V. Z. naudai 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiojo M. Z. naudai 150 Eur turtinei žalai atlyginti ir nukentėjusiojo M. Z. naudai 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis, kad būtent dėl M. K. ir A. M. nusikalstamų veiksmų buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala nukentėjusiesiems V. Z. ir M. Z. Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl neturtinės žalos dydžio atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, BPK 109 straipsnio ir 115 straipsnio 1 dalies reikalavimus, iš nuteistųjų priteista suma yra proporcinga dėl kaltininkų nusikalstamų veiksmų atsiradusioms pasekmėms kompensuoti, atitinka kaltininkų galimybes atlyginti padarytą žalą, neprieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, bei teismų praktikai. Be to, nukentėjusiųjų V. Z. ir M. Z. patirta turtinė žala taip pat yra pagrįsta teismo posėdžio metu ištirtais įrodymais.

Apeliaciniu skundu prokurorė nesutinka su nuteistiesiems pritaikyta daline atsakomybe priteisiant Valstybinės ligonių kasos ieškinį. Teisėjų kolegija, susipažinusi su prokurorės apeliacinio skundo argumentais bei skundžiamo nuosprendžio motyvais, pritaria prokurorės išdėstytiems motyvams. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 44 straipsnio 10 dalis, 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas (BPK 113 straipsnis). Byloje turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys tokio ieškinio pagrindą ir dydį. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 109, 115 straipsniai). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Kitaip tariant, gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-50-1073/2019, 2K-158-303/2021, 2K-40-648/2024 ir kt.).

Pagal CK 6.279 straipsnį bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiajam asmeniui atsako solidariai. Jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Solidariosios atsakomybės taisyklės taikymas baudžiamosiose bylose priteisiant nusikaltimais, kurie padaryti bendrininkaujant, padarytos žalos atlyginimą pagrįstas nuostata, kad bendrais veiksmais sukėlę žalą asmenys ją privalo (turi solidariąją pareigą) atlyginti visi kartu (solidariai). Bendrininkaujant nusikaltimu padaryta turtinė ir neturtinė žala solidariai priteisiama iš visų nuteistųjų, dėl kurių bendrų neteisėtų veiksmų nukentėjusysis patyrė tokią žalą. Bendru žalos padarymu laikomi atvejai, kai žala yra kelių asmenų veiksmų padarinys (Civilinio kodekso 6.279 straipsnio 1 dalis). Kai solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui (Civilinio kodekso 6.6 straipsnio 7 dalis). Toks solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis (Civilinio Kodekso 6.9 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kai nusikaltimu padaroma žala nukentėjusio asmens sveikatai, nukentėjusiojo gydymo išlaidas atlygina privalomąjį sveikatos draudimą vykdanti institucija (Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 4, 9 straipsniai, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 27 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 38 straipsnis), kuri pagal subrogaciją tampa kreditore, atsiradus deliktinei prievolei dėl žalos atlyginimo (CK 6.280 straipsnio 1 dalis, 6.290 straipsnio 1, 3 dalys). Tokiu atveju bendrininkų, kaip padariusių žalą asmenų (skolininkų deliktinėje prievolėje), padėtis ir prievolės dėl žalos atlyginimo solidarus pobūdis nesikeičia; kreditoriui, be kita ko, išlieka teisė reikalauti, kad visą žalą atlygintų vienas kuris iš bendrai padariusių žalą asmenų. Kai toks asmuo vienas atlygina kito (ar kelių) asmenų bendrai padarytą žalą, jis įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į asmenį (ar asmenis), už kurį (kuriuos) atlygino kreditoriui padarytą žalą (CK 6.280 straipsnio 1 dalis); tarp atlyginusio visą žalą ir kitų bendraskolių ar bendraskolio tarpusavyje atsiranda dalinė prievolė (CK 6.9 straipsnio 1 dalis). (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartys byloje Nr. 2K-146-511/2016, 2K-129-697/2018, 2K-144-511/2025). Teismo praktika teigia, kad bendrai žalą padarę nusikalstamos veikos bendrininkai (vykdytojai, organizatoriai, kurstytojai, padėjėjai) nepriklausomai nuo bendrininkavimo formos atsako solidariai (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-133-677/2015, Nr. 2K-201-1073/2018).

Iš bylos matyti, kad, nuteistiesiems M. K. ir A. M. sužalojus nukentėjusiuosius V. ir M. Z. buvo padaryta 216,64 Eur dydžio turtinė žala, kurią sudarė gydymo išlaidos. Šias nukentėjusiųjų gydymo išlaidas gydymo įstaigai iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų atlygino privalomąjį sveikatos draudimą vykdanti Valstybinė ligonių kasa, pagal subrogaciją įgydama kreditoriaus reikalavimą dėl šios žalos atlyginimo į ją padariusius asmenis. Valstybinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį ir prašė priteisti šią pinigų sumą iš nuteistųjų pripažintais civiliniais atsakovais ir šį ieškinį nagrinėjant bylą teisme palaikė. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu kaltais dėl BK 284 straipsnyje padarytos nusikalstamos veikos buvo pripažinti nuteistieji M. K. ir A. M. dėl V. ir M. Z. nežymaus sveikatos sutrikdymo, bei nustačius, kad tarp jų bendrų smurtinių nusikalstamų veiksmų ir nukentėjusiesiems konstatuotų sveikatos sutrikdymų yra priežastinis ryšys, jiems atsirado prievolė atlyginti padarytą turtinę žalą. Taigi, nagrinėjamoje byloje nustačius tiek nuteistųjų M. K. ir A. M. bendrininkavimą, tiek ir faktą, kad žala civiliniam ieškovui Valstybinei ligonių kasai buvo padaryta abiejų nuteistųjų veiksmais (abiejų nuteistųjų veiksmai yra susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais), žala civiliniam ieškovui Valstybinei ligonių kasai iš nuteistųjų turėjo būti priteista solidariai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, priimdamas sprendimą taikyti nuteistiesiems dalinę civilinę atsakomybę, pažeidė teisės normas, reglamentuojančias nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą. Kadangi nagrinėjamu atveju byloje neginčijamai nustatyta, kad žala Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padaryta dėl M. K. ir A. M. bendrų nusikalstamų veiksmų (nukentėjusiesiems suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų), tarp žalos ir kaltų asmenų veikų egzistuoja priežastinis ryšys, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto naudai 216,64 Eur nukentėjusiųjų V. ir M. Z. gydymo išlaidų priteistina iš M. K. ir A. M. solidariai. Dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui 2026 m. gegužės 8 d. pažymą Nr. APD-2026-05403 dėl 233,33 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už advokatės Virginijos Pluščiauskienės suteiktą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui V. Z. apeliacinės instancijos teisme. (5 t., b. l. 105-107) Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui 2026 m. vasario 24 d. pažymą Nr. APD-2026-02268 dėl 87,50 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už advokatės Virginijos Pluščiauskienės suteiktą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui M. Z. apeliacinės instancijos teisme. (5 t., b. l. 65-67) BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismo vertinimu, įvertinus bylos sudėtingumą, teismo posėdžio trukmę, aplinkybę, kad apeliantai ginčijo su nukentėjusiaisiais ir civiliniais ieškovais V. ir M. Z. susijusią veiką, spręstina, kad nukentėjusiesiems realizuojant savo teisę į teisminę gynybą, teisinė pagalba buvo būtina, o įvertinus faktą, kad apeliantų skundai atmetami, spręstina, kad Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos patirtos išlaidos priteistinos iš nuteistųjų M. K. ir A. M. lygiomis dalimis valstybės naudai, išieškant iš kiekvieno iš jų po 160,41 Eur

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų M. K. ir A. M. apeliacinius skundus atmesti.

Prokurorės apeliacinį skundą tenkinti.

Pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. gruodžio 8 d. nuosprendį dalyje:

Civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos pareikštą civilinį ieškinį dėl 216,64 Eur žalos atlyginimo tenkinti visiškai ir priteisti M. K. ir A. M. solidariai 216,64 Eur (du šimtus šešiolika eurų 64 ct) Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto naudai už nukentėjusiesiems V. Z. ir M. Z. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas, pinigus pervedant į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, į. k. 191351679, sąskaitą Nr. LT21 7300 0100 0248 4333, AB „Swedbank“, b. k. 73000.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Išieškoti lygiomis dalimis iš M. K. ir A. M. valstybės naudai bendrą 320,83 Eur sumą Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų V. ir M. Z. atstovės advokatės dalyvavimu apeliacinės instancijos teisme, iš kiekvieno nuteistojo išieškant po 160,41 Eur, pinigus sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas, nurodant juridinio asmens kodą (188659752), įmokos kodą (5630), mokėjimo paskirtį (įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą).

Teisėjai Gintarė BunikienėDaiva DomeikienėMartynas Galvičius