Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininko), Donato Šerno (pranešėjo) ir Dalios Vasarienės, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. L. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 4 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. L. patikslintą ieškinį atsakovei sodininkų bendrijai „Santaka“ dėl prievolės panaikinimo ir pagal atsakovės sodininkų bendrijos „Santaka“ priešieškinį ieškovui A. L. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių sodininkų bendrijos narių ir kitų asmenų, turinčių mėgėjų sodo teritorijoje mėgėjų sodo sklypą, turtines prievoles išlaikyti sodininkų bendrijos teritorijoje esančius bendrojo naudojimo objektus, aiškinimo ir taikymo. Ieškovas kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydamas panaikinti prievolę mokėti atsakovei SB „Santaka“ (toliau – ir Bendrija) 70,31 Eur už 2023 metus ir 148,71 Eur už 2024 metus. Nurodė, kad atsakovės įstatų nuostata, jog mokesčiai mokami nuo asmeninės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo ploto (aro), yra nepagrįsta. Ieškovo manymu, neteisinga, kad savo turimu asmeniniu turtu (asmeninės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo dydžiu) be asmeninės valios pareiškimo finansuojamas svetimas ar kitoks turtas. Mokėjimai, pasak ieškovo, turi būti susiję ne su asmenine privačia nuosavybe (nuosava žeme), o su nuosavybės buvimo bendrąja daline nuosavybe faktu. Taip pat nurodė, kad atsakovės sąskaitų turinys prieštarauja Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo (toliau – ir SBĮ) 22¹ straipsnio reikalavimams ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.76 straipsnio imperatyviosioms nuostatoms. Atsakovė atsiliepime prašė ieškovo patikslintą ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas iš Bendrijos išstojo 2021 m. sausio 1 d., tačiau ieškovui 2023–2024 metais ir bylos nagrinėjimo metu nuosavybės teise atsakovės teritorijoje priklauso 3 žemės sklypai. Atsakovė nurodė, kad ji iš valstybės išsipirko 7 žemės sklypus, kurių bendras plotas yra 5,5322 ha. Išpirkta bendrojo naudojimo žemė negali būti dalinama, o tai reiškia, kad sodininko bendrosios nuosavybės dalis yra ideali (ne materiali). Pasak atsakovės, ieškovas, dar būdamas atsakovės narys, dalyvavo išperkant valstybinę žemę ir savaime kartu su atsakove tapo šio turto bendraturčiu. Atsakovė nurodė, kad mokėtinas sumas skaičiuoja pagal SBĮ 22¹ straipsnio 4 dalį, taikydama teisingą metodiką. Atsakovė pareiškė priešieškinį, prašydama iš ieškovo priteisti 219,02 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovė nurodė, kad jau daug metų be teismo išduoto vykdomojo rašto nepavyksta iš ieškovo išieškoti skolų. Ieškovas atsiliepime prašė atsakovės priešieškinį atmesti. Ieškovas nurodė, kad skola atsirado be teisinio pagrindo ir yra iki šiol nepateisinama. Mokesčių skaičiavimo metodiką nustato SBĮ 22¹ straipsnis, o atsakovės įstatai jam prieštarauja. Atsakovės įstatai, pasak ieškovo, prieštarauja ir CK 4.76 straipsniui. Nėra ir negali būti teisinės pareigos nuo savo privačios asmeninės nuosavybės dalies mokėti bendro turto išlaikymo, išsaugojimo išlaidas ir kitas įmokas, nes privataus turto žemės aras nėra bendroji dalinė atsakovės nuosavybė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliacinės instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog ieškovas nėra sodininkų bendrijos narys, t. y. jis yra laikomas „kitu asmeniu“, kaip tai suprantama pagal SBĮ 2 straipsnio 2 dalį.

Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad Bendrijos įstatai, kaip Bendrijos vidaus dokumentas, sukuria teisinius įsipareigojimus tik juridinio asmens viduje, pačiam juridiniam asmeniui, jo dalyviams ir valdymo organams. Sodininkų bendrijos įstatai tiesiogiai taikomi tik jos nariams, ne sodininkų bendrijos nariui įstatų nuostatos nėra privalomos. Santykiai su ne bendrijos nariais, nesančiais bendrojo naudojimo sklypų bendraturčiais, reguliuojami įstatymais ir abipusiais sutartiniais įsipareigojimais, susijusiais su bendros infrastruktūros naudojimu.

Kadangi ne bendrijos nariui bendrijos įstatai nėra teisiškai privalomi, todėl sąskaita, išrašyta be teisinio pagrindo, remiantis tik sugalvota įstatų nuostata, o ne individualia sutartimi ar įstatymo nuostatomis dėl faktinio paslaugų naudojimo išlaidų atlyginimo, yra nepagrįsta. Bendrija, būdama privatus juridinis asmuo, negali savo įstatais (vidiniu dokumentu) vienašališkai sukurti finansinių prievolių asmeniui, kuris nėra bendrijos narys ir nėra išreiškęs valios dėl tokių prievolių prisiėmimo.

Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl to, ar bendrijos įstatai gali sukurti mokestinę prievolę asmeniui, kuris nėra bendrijos dalininkas, negali būti traktuojamas kaip bendrijos narys ir nėra bendrosios dalinės nuosavybės subjektas – bendraturtis, taip pat dėl to, kaip yra tais atvejais, kai bendrosios dalinės nuosavybės objektų iš viso nėra. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs jokio įstatymais pagrįsto ar sutartinio prievolės atsiradimo pagrindo, ieškovo pareigas grindė tariamąja ir paprotine teise, faktiniu apmokestinimo prilyginimu bendraturčiui ar bendrijos nariui. Toks aiškinimas prieštarauja civilinės teisės sistemai, pagal kurią prievolės kyla tik iš teisės normose aiškiai įtvirtintų pagrindų, o ne iš prezumpcijų ar analogijų.

Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą prielaidą, kuri nėra paremta byloje esančiais įrodymais ir SBĮ 22¹ straipsniu dėl pareigų bendrijos nariams ir kitiems asmenims (ne bendrijos nariams).

Apeliacinės instancijos teismas, laikydamas, kad SBĮ yra spragų, neįvertino naujų SBĮ nuostatų dėl bendrosios dalinės nuosavybės valdymo bendrijose. SBĮ 22¹ straipsnyje, 7 straipsnio 7 ir 5 dalyse yra išreikštas proporcingumas bendrosios dalinės nuosavybės aspektu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas be jokių įtikinamų argumentų sąvokos „proporcingai“ turinį aiškino remdamasis ne teisės principu, įtvirtintu CK 4.76 straipsnyje, o paprotine norma „atsižvelgiant į sklypo dydį“, nors ji nei bendrijai, nei ieškovui neturi privalomosios galios.

Atsakovė klaidingai interpretuoja, kad CK 4.76 straipsnis įpareigoja Bendriją mokėjimus apskaičiuoti nuo ieškovo asmeninės nuosavybės teise valdomo sklypo ploto Bendrijos teritorijoje. CK 4.76 straipsnyje įtvirtintas proporcingumo principas taikomas tik bendrosios dalinės nuosavybės teisės pagrindu, proporcingai nuosavybės daliai, įeinančiai į bendrą turtą, o ne proporcingai asmeniniam žemės sklypo plotui bendrijos teritorijoje.

Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į SBĮ 22¹ straipsnio 4 dalies 3 punkte esančių sąvokų prasmes, kurios vienareikšmiškai nukreipia ieškoti sąvokos „proporcingai“ CK 4.76 straipsnyje. SBĮ 22¹ straipsnyje vartojama sąvoka „proporcingai“ yra tiesiogiai ir neišvengiamai susieta su bendrąja daline nuosavybe, t. y. su asmeniui priklausančia jos dalimi.

Apeliacinės instancijos teismas klaidingai pritaikė lygiateisiškumo principą, neatsižvelgdamas į esminį teisinį skirtumą tarp bendrijos narių (įstatų šalių) ir kitų asmenų, neturinčių bendrosios dalinės nuosavybės. Vienodos metodikos taikymas teisiškai skirtingiems subjektams lemia ne lygiateisiškumo užtikrinimą, o priešingai – jo pažeidimą, kadangi nustatoma didesnė finansinė našta už mažesnį teisių turinį. Tai lemia konstitucinės nuosavybės teisės ribojimą be įstatymo pagrindo, faktinį diskriminavimą.

Apeliacinės instancijos teismas nevertino visų byloje esančių aplinkybių, t. y. neatsižvelgė į tai, kad Bendrija įstatų 27.3 papunktį turėjo teisę patvirtinti tik argumentuotai, atsižvelgdama į ieškovo reikalavimus, laikydamasi imperatyvių CK 4.76 straipsnio reikalavimų. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 4.75 straipsnio 1 dalies bei SBĮ 22¹ straipsnio 3 dalies 5 punkto reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė bendrosios dalinės nuosavybės prezumpciją, kad kiekvienas sodo sklypo savininkas, nepaisant to, ar jis yra bendrijos narys, yra bendrojo naudojimo objektų bendraturtis ir dėl to visi sodininkai ir kiti asmenys, įsigiję mėgėjų sodo teritorijoje sodo sklypą, privalo atlikti pareigas, kylančias iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, įskaitant pareigą mokėti įmokas, reikalingas šių objektų įrengimo ir eksploatavimo išlaidoms padengti. Apeliacinės instancijos teismas taikė bendrosios dalinės nuosavybės prezumpciją, neatsižvelgdamas į pasikeitusį teisinį reguliavimą.

Apeliacinės instancijos teismas ignoravo galiojančią SBĮ redakciją ir neįvertino naujo SBĮ reguliavimo dėl bendrojo naudojimo objektų apibrėžimo ar jų valdymo tvarkos.

Nesant SBĮ nustatyto tiesioginio reglamentavimo, kaip ir nuo ko turėtų būti skaičiuojamos ginčijamos ieškovo mokėjimo prievolės, o esant tik įtvirtintam proporcingumo, kaip šių mokėjimų paskirstymo, principui, atsakovė, turėdama diskreciją pasitvirtinti Bendrijos įstatus, sukonkretino šią metodiką. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, ši metodika neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms ir nepažeidžia ieškovo teisių.

Prievolę mokėti mokesčius ieškovui sukuria SBĮ. Šis įstatymas nustato principą: sklypų savininkai, kurie nėra bendrijos nariai, privalo apmokėti bendrojo naudojimo objektų eksploatavimo, priežiūros ir atnaujinimo išlaidas. Kadangi įstatymas metodikos nedetalizuoja, praktikoje ją nustato bendrijos visuotinis narių susirinkimas, patvirtindamas bendrijos įstatus (SBĮ 15 straipsnis). Pagal CK įtvirtintus juridinių asmenų veiklos vykdymo principus, juridinis asmuo turi teisę savo įstatuose reglamentuoti vidaus tvarką, jeigu ji neprieštarauja įstatymams.

Ieškovas kasaciniame remiasi CK 4.76 straipsniu. Tačiau kasacinio teismo praktikoje yra pasisakoma, kad sodininkų bendrijų veiklą reglamentuoja specialusis įstatymas. Todėl turi būti taikomas lex specialis derogat legi generali (specialioji teisės norma turi viršenybę prieš bendrąją teisės normą) principas.

Atsakovė skaidriai apskaito mokesčius ne bendrijos nariams. Bendrijos nario mokestis nėra taikomas ne Bendrijos nariams, nes jie neprilyginti nariams. Ne Bendrijos nariams nėra taikomas stojamasis mokestis, naujo savininko mokestis, infrastruktūros mokestis perkant sklypą. Visos Bendrijos patirtos išlaidos (bendrojo naudojimo objektų eksploatavimo, priežiūros, atnaujinimo) yra faktiškai Bendrijos patirtos išlaidos, pagrįstos pirminiais dokumentais, su kuriais tiek Bendrijos nariai, tiek ne nariai yra supažindinami. Ne nariams iš dalies yra priskiriamos ir Bendrijos administravimo išlaidos, nes be Bendrijos veiklos administravimo nebūtų organizuojama ir bendro turto priežiūra.

Ieškovas naudojasi Bendrijos infrastruktūra, bendrojo naudojimo žemės sklypais, todėl negali būti atleistas nuo pareigos kompensuoti Bendrijos patiriamas išlaidas, nes tai reikštų nepagrįstą praturtėjimą kitų savininkų sąskaita.

Jeigu ieškovas įsigytų žemės sklypus ne atsakovės teritorijoje, tai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo nuostatomis, mokėtų žemės mokestį, kuris yra skaičiuojamas nuo žemės mokestinės vertės. Kuo didesnis yra žemės sklypas, tuo didesnė yra jo vertė, todėl ir mokestis faktiškai didėja pagal plotą (arus / hektarus).

Teismai formuoja aiškią praktiką, kad asmenys, įsigiję sodo sklypus sodininkų bendrijos teritorijoje, tampa bendrojo naudojimo objektų bendraturčiais ir privalo proporcingai prisidėti prie šių objektų išlaikymo

Bendrijos įstatai tiesiogiai neprivalomi ne Bendrijos nariams. Bet įstatai nesukuria naujos prievolės ieškovui, o tik padeda nustatyti prievolės dydį, prievolės apskaičiavimo tvarką (metodiką). Mokestis gali būti skaičiuojamas pagal valdomo sklypo plotą, jei taip nustatyta įstatuose, nes Bendrija turi savivaldos teisę ir tai racionalus proporcingumo kriterijus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021, 19 punktas). Taigi, kasaciniam teismui nesuteikta teisė iš naujo vertinti faktinių bylos aplinkybių, todėl ieškovo kasacinio skundo argumentai, kurie siejami su faktinių aplinkybių nustatymu ir prašymu jas iš naujo vertinti, nepatenka į bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas. Kasaciniame skunde keliami SBĮ 22¹ straipsnio 4 dalies 3 punkto, CK 4.73 straipsnio 3 dalies, 4.76 straipsnio, Bendrijos įstatų 27.3 papunkčio aiškinimo ir taikymo klausimai. Pagrindų šioje byloje peržengti kasacinio skundo ribas teisėjų kolegija nenustatė (CPK 353 straipsnio 2 dalis), todėl toliau pasisakys kasaciniame skunde nurodytais teisės aiškinimo ir taikymo klausimais.

Dėl mėgėjų sodo teritorijoje esančių sklypų savininkų prievolės prisidėti prie bendrosios nuosavybės teisės objektų priežiūros

Kasaciniame skunde keliamas teisės taikymo ir aiškinimo klausimas, ar asmeniui, kuris nėra sodininkų bendrijos narys, tačiau asmeninės nuosavybės teise valdo žemės sklypus, esančius tokios bendrijos teritorijos ribose, kyla pareiga prisidėti prie bendrojo naudojimo objektų priežiūros, išlaikymo ir pan. išlaidų.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas nuo 2021 m. sausio 1 d. išstojo iš Bendrijos ir nuo to laiko nebėra jos narys, tačiau ieškovui nuosavybės teise Bendrijos teritorijoje priklauso 3 žemės sklypai. Kadangi ieškovas nėra Bendrijos narys, tačiau turi jos teritorijoje asmeninės nuosavybės teise žemės sklypus, ieškovo teisinis statusas bendrijoje – kitas asmuo (SBĮ 2 straipsnio 2 dalis).

CK 4.76 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms.

SBĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sodininkų bendrija yra atitinkamo administracinio vieneto bendruomenės dalis, visapusiškai plėtojanti mėgėjų sodininkystę, puoselėjanti ir tausojanti gamtą ir kraštovaizdį. Bendrija yra ribotos civilinės atsakomybės pelno nesiekiantis viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – įgyvendinti sodininkų bendrąsias teises ir pareigas, susijusias su mėgėjų sodo teritorijos ir joje esančių bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra ir naudojimu.

SBĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kitas asmuo – fizinis asmuo, kuris mėgėjų sodo teritorijoje įsigijo mėgėjų sodo sklypą ir nepageidauja tapti sodininkų bendrijos nariu, išstojęs iš sodininkų bendrijos arba iš jos pašalintas, taip pat juridinis asmuo, kuris nuosavybės ar kitomis teisėmis valdo sodo sklypą mėgėjų sodo teritorijoje.

Pagal SBĮ 7 straipsnio 5 dalį, kiti asmenys atsiskaito su bendrija pagal pateiktas sąskaitas už visas jiems suteiktas paslaugas ir proporcingai pagal jiems tenkančias bendrojo naudojimo objektų eksploatacijos, bendrojo naudojimo žemės tvarkymo, bendrojo naudojimo objektų priežiūros organizavimo išlaidas, ir proporcingai pagal jiems tenkančias įnašų dalis, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės objektų mėgėjų sodo teritorijoje atnaujinimu, pagerinimu ar sukūrimu (jeigu kiti asmenys dalyvauja sukuriant naują objektą).

SBĮ 22¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kitų asmenų teises ir pareigas nustato šis ir kiti įstatymai, taip pat bendrijos vidaus tvarkos taisyklės. Kiti asmenys turi vienodas pareigas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų bendrojo naudojimo objektų naudojimu ir priežiūra, kaip ir bendrijos nariai (2 dalis). Kiti asmenys turi pareigas laikytis bendrijos įstatų, vykdyti bendrijos narių susirinkimo, bendrijos valdymo organo sprendimus (to paties straipsnio 4 dalies 1 punktas).

SBĮ 22 straipsnio, nustatančio bendrijos narių teises ir pareigas, 4 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad bendrijos nariai turi pareigas pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus apmokėti bendrijos išlaidas, susijusias su mėgėjų sodo teritorijos bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra, remontu ar tvarkymu, taip pat bendrojo naudojimo žemės naudojimu ir priežiūra, atsižvelgiant į sklypo dydį, jeigu bendrijos įstatuose nenustatyta kitaip.

Atsižvelgiant į nurodytą reglamentavimą, esant įsteigtai sodininkų bendrijai, pareigas tokiai bendrijai turi ne tik sodininkų bendrijos nariai, bet ir kiti asmenys, kurie nėra sodininkų bendrijos nariai, bet turi mėgėjų sodo sklypą (sklypus) mėgėjų sodų teritorijoje. Tiek bendrijos narių, tiek kitų asmenų pareigos, susijusios su bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų bendrojo naudojimo objektų naudojimu ir priežiūra, yra vienodos – tiek bendrijos nariai, tiek kiti asmenys turi pareigą apmokėti bendrijos išlaidas, susijusias su mėgėjų sodo teritorijos bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra, remontu ar tvarkymu, taip pat bendrojo naudojimo žemės naudojimu ir priežiūra.

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad mėgėjų sodo teritorijos ir joje esančių bendrojo naudojimo objektų tinkamas eksploatavimas bei išsaugojimas yra ne tik privatus savininkų, bet ir viešasis interesas, todėl, siekiant suderinti mėgėjų sodų teritorijoje esančių atskirų individualių sodo sklypų savininkų privačius, jų grupių ir viešuosius interesus, šie santykiai reguliuojami nustatant bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdą – per sodininkų bendrijas (SBĮ 3 straipsnio 1 dalis, 7 straipsnio 3 dalis). Sodininkas, tapdamas bendrijos nariu, sutinka tam tikra apimtimi apriboti sprendimų priėmimo laisvę tvarkant savo nuosavybę ir paklusti teisėtiems daugumos sprendimams. Kartu pabrėžtina, kad narystės bendrijoje savanoriškumo principas reiškia, jog žemės sklypo savininkas gali nestoti į bendriją, t. y. nesusieti savęs narystės bendrijoje ryšiais, tačiau ir tokiu atveju jis yra teisinių santykių, susijusių su bendrosios dalinės nuosavybės teisių įgyvendinimu, subjektas (SBĮ 7 straipsnio 5 dalis, 22 straipsnio 1 dalis). Sodininkų bendrijos teritoriją sudaro sodininkų (kitų asmenų) asmeninės nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomi žemės sklypai ir bendrosios dalinės nuosavybės teise valdoma bendrojo naudojimo žemė. Visi sodininkai ir kiti asmenys, įsigiję mėgėjų sodo teritorijoje sodo sklypą, privalo atlikti pareigas, kylančias iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, įskaitant pareigą mokėti įmokas, reikalingas šių objektų įrengimo ir eksploatavimo išlaidoms padengti. Bendraturčio pareiga padengti bendrojo turto eksploatavimo išlaidas atsiranda daiktinės teisės pagrindu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-49/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Toliau plėtodamas teisės normų, reglamentuojančių asmenų, sodininkų bendrijos teritorijoje asmeninės nuosavybės teise turinčių žemės sklypus, turtinių prievolių už tokioje teritorijoje esančių bendrojo naudojimo objektų išlaikymą vykdymo, aiškinimo ir taikymo praktiką, kasacinis teismas yra nurodęs, jog CK 4.76 straipsnyje nustatyta, kad bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Asmenims, įsigijusiems mėgėjų sodo teritorijoje sodo sklypą, atsiranda pareiga atlikti pareigas, kylančias iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, įskaitant pareigą mokėti įmokas, reikalingas šių objektų įrengimo ir eksploatavimo išlaidoms padengti (CK 4.76 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-706/2016, 38 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Pagal kasacinio teismo praktikoje pateiktą išaiškinimą, žemės sklypo savininko (ne sodininkų bendrijos nario) mokėjimo prievolės nėra tapatinamos tik su bendrosios nuosavybės turėjimu. Pagal SBĮ 7 straipsnio 5 dalį, kiti asmenys atsiskaito su bendrija pagal pateiktas sąskaitas už visas jiems suteiktas paslaugas ir proporcingai pagal jiems tenkančias bendrojo naudojimo objektų eksploatacijos, bendrojo naudojimo žemės tvarkymo, bendrojo naudojimo objektų priežiūros organizavimo išlaidas ir proporcingai pagal jiems tenkančias įnašų dalis, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės objektų mėgėjų sodo teritorijoje atnaujinimu, pagerinimu ar sukūrimu (jeigu kiti asmenys dalyvauja sukuriant naują objektą). Taigi, pagal šią teisės normą, pareiga atsiskaityti su sodininkų bendrija kyla kiekvienam asmeniui, kuris: 1) yra įsigijęs žemės sklypą sodininkų bendrijos teritorijoje; 2) yra bendrijos teikiamų paslaugų gavėjas ar bendrojo naudojimo objektų naudotojas. Nurodytas teisinis reglamentavimas ir jį aiškinanti kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, kad žemės sklypo savininko (ne sodininkų bendrijos nario) mokėjimo prievolės gali atsirasti dėl konkrečių paslaugų suteikimo bei dėl naudojimosi bendrojo naudojimo objektais (išlaidos šiems objektams išlaikyti, išsaugoti, mokesčiai, rinkliavos ir pan.), jos turi būti pagrįstos konkrečiais duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-139-943/2021, 24, 25, 31 punktai).

Atsižvelgdama į minėtą reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija nurodo, kad prievolė atsiskaityti su sodininkų bendrija už bendrojo naudojimo objektų eksploataciją, tvarkymą, priežiūrą, išlaikymą ir kt. kyla tiek asmeniui, kuris yra sodininkų bendrijos narys, tiek asmeniui, kuris nėra bendrijos narys, bet yra įsigijęs žemės sklypą sodininkų bendrijos teritorijoje (kitam asmeniui) (SBĮ 22 straipsnio 4 dalies 5 punktas, 22¹ straipsnio 2 dalis). Tokia bendraturčio pareiga padengti bendro turto eksploatavimo išlaidas atsiranda daiktinės teisės – bendrosios nuosavybės pagrindu (CK 4.76 straipsnis). Kiekvienas sodininkas, nepaisant to, ar jis yra sodininkų bendrijos narys, yra bendrojo naudojimo objektų bendraturtis (SBĮ 7 straipsnio 1 dalis), todėl turi prisidėti prie bendrojo naudojimo objektų priežiūros, išlaikymo, išsaugojimo ir pan. išlaidų.

Kaip minėta, bylą nagrinėjusių teismų nustatyta ir neginčijama aplinkybė, kad atsakovas Bendrijos teritorijoje asmeninės nuosavybės teise valdo tris žemės sklypus, tačiau nėra Bendrijos narys, iš Bendrijos išstojo 2021 m. sausio 1 d. Taip pat nustatyta, kad Bendrija nuosavybės teise valdo 7 žemės sklypus, kurių bendras plotas yra 5,5322 ha.

Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovė ieškovui apmokėti yra pateikusi sąskaitas faktūras, pagal kurias Bendrijos bendromis lėšomis ir pastangomis buvo suteiktos paslaugos, susijusios su bendrojo naudojimo žemės sklypų priežiūra, aplinkos tvarkymu, kelių priežiūra ir kt., o tai prisidėjo prie Bendrijos teritorijos žemės ir kito turto vertės išlaikymo ir (ar) padidėjimo.

Taigi, šioje nutartyje aptartas teisinis reglamentavimas ir jį aiškinanti kasacinio teismo praktika sudaro pagrindą daryti išvadą, jog ta aplinkybė, kad ieškovas išstojo iš Bendrijos ir nėra jos narys, nepaneigia jo pareigos, kuri kyla iš bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo, prisidėti prie išlaidų, susijusių su bendrojo naudojimo žemės sklypais (jų priežiūra ir pan.). Todėl ieškovui (kitam asmeniui), kaip ir kiekvienam sodininkų bendrijos teritorijoje turinčiam žemės sklypą asmeniui, kyla pareiga prisidėti prie tokių išlaidų atlyginimo.

Kasaciniu skundu ieškovas kelia klausimą, ar jam, kaip bendrijos teritorijoje žemės sklypą asmeninės nuosavybės teise turinčiam kitam asmeniui (ne Bendrijos nariui), išlaidos už bendrojo naudojimo objektų valdymą, priežiūrą, išlaikymą, remontą ar tvarkymą turi būti skaičiuojamos remiantis tuo pačiu teisiniu pagrindu kaip ir Bendrijos nariams – Bendrijos įstatais ar skirtingu pagrindu – remiantis įstatymų normomis, bet ne Bendrijos įstatų nuostatomis.

Teisėjų kolegija nurodo, kad, atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo suformuotą šio reglamentavimo praktiką, išlaidos turi būti skaičiuojamos visiems sodininkams vienodai, t. y. tiek bendrijos nariams, tiek ne bendrijos nariams. Kadangi Bendrijos bendrojo naudojimo objektai yra bendroji dalinė nuosavybė, kurios bendraturčiai yra tiek Bendrijos nariai, tiek kiti asmenys, tai ir šių asmenų pareigos, susijusios su šių objektų, kaip bendrojo naudojimo objektų, tvarkymu, priežiūra, taigi ir išlaidos joms įgyvendinti taip pat turi būti vienodos.

Minėta, jog pareiga padengti tokias išlaidas atsiranda daiktinės teisės pagrindu ir yra susijusi su faktu, kad asmenys turi nuosavybę bendrijos teritorijoje, o ne su tuo, kad jie yra bendrijos nariai. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad asmenys, kurie mėgėjų sodo teritorijoje įsigyja žemės sklypą ir nepageidauja tapti bendrijos nariais, išstoję iš bendrijos arba iš jos pašalinti, taip pat juridiniai asmenys, kurie įsigyja žemės sklypą, turi vienodas pareigas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų bendrojo naudojimo objektų naudojimu ir priežiūra, kaip ir bendrijos nariai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-366-701/2018, 48 punktas). Taip pat minėta, kad tokia nuostata įtvirtinta SBĮ 22¹ straipsnio 1 dalyje. Todėl pagrįsta yra apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovės įstatuose nustatyta išlaidų skaičiavimo metodika, vienoda tiek Bendrijos nariams, tiek kitiems asmenims, negali būti vertinama kaip pažeidžianti ieškovo teises ar imperatyviąsias įstatymo normas.

Kasaciniu skundu ieškovas taip pat kelia klausimą dėl išlaidų apskaičiavimo metodikos pagrįstumo: ar kitam asmeniui (ne bendrijos nariui) išlaidos turi būti apskaičiuojamos pagal įstatymą tik nuo jo dalies, įeinančios į bendrąją nuosavybę, nepriklausomai nuo jo asmeninės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo, esančio Bendrijos teritorijoje, ploto, ar, remiantis sodininkų bendrijos sprendimais, būtent nuo bendrijos teritorijoje esančio jam priklausančio žemės sklypo (sklypų) ploto.

Šioje nutartyje (38 punkte) minėta, kad, pagal SBĮ 22 straipsnio, 4 dalies 5 punkto nuostatą, bendrijos narys turi pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus apmokėti išlaidas, susijusias su mėgėjų sodo teritorijos bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra, remontu ar tvarkymu, taip pat bendrojo naudojimo žemės naudojimu ir priežiūra, atsižvelgiant į sklypo dydį, jeigu bendrijos įstatuose nenustatyta kitaip.

Šioje nutartyje (36, 37 punktuose) taip pat minėta, kad SBĮ įtvirtinta, jog kitų asmenų teises ir pareigas nustato šis ir kiti įstatymai, taip pat bendrijos vidaus tvarkos taisyklės; jie turi vienodas pareigas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų bendrojo naudojimo objektų naudojimu ir priežiūra, kaip ir bendrijos nariai; jie turi pareigą laikytis bendrijos įstatų, vykdyti bendrijos narių susirinkimo, bendrijos valdymo organo sprendimus; pagal bendrijos pateiktas sąskaitas sumokėti už proporcingai jiems tenkančias bendrojo naudojimo objektų eksploatacijos, bendrojo naudojimo žemės tvarkymo, bendrojo naudojimo objektų priežiūros organizavimo išlaidas bei proporcingai jiems tenkančias įnašų dalis, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės objektų mėgėjų sodo teritorijoje atnaujinimu, pagerinimu ar sukūrimu (jeigu kiti asmenys dalyvauja sukuriant naują objektą), kitas suteiktas paslaugas.

Kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą (CK 4.76 straipsnis).

Bylą nagrinėjusiems teismams nenustačius aplinkybės, kad Bendrijos bendrojo naudojimo objektų, įskaitant žemės sklypus, dalys, esančios bendrąja daline nuosavybe, yra nustatytos, pagal CK 4.73 straipsnio 3 dalies nuostatą preziumuojama, jog bendraturčių dalys yra lygios. Pagal CK 4.76 straipsnį, kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai privalo apmokėti išlaidas bendro daikto išlaikymui ir išsaugojimui, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Tačiau SBĮ 22¹ straipsnio 4 dalies 3 punktas, nustatantis kitų asmenų (ne bendrijos narių) pareigą apmokėti bendrojo naudojimo objektų eksploatacijos, tvarkymo ir priežiūros organizavimo išlaidas, šių išlaidų proporcingumą sieja ne su bendrosios nuosavybės dalies dydžiu, bet su sklypų dydžiu, kaip tai nustatyta SBĮ 22 straipsnio 4 dalies 5 punkte ir Bendrijos įstatų 23.7, 27.3 papunkčiuose. SBĮ yra specialusis įstatymas, todėl nagrinėjamu atveju turi būti taikomos šio įstatymo normos.

Vadovaujantis SBĮ 11 straipsnio 3 dalimi, įstatuose gali būti nustatyta ir kitų, įstatymams neprieštaraujančių, nuostatų (SBĮ 11 straipsnio 3 dalis).

Taigi, Bendrijos įstatuose yra įtvirtinta speciali išlaidų apskaičiavimo metodika, kuri yra vienoda tiek jos nariams, tiek ir kitiems asmenims (ne nariams) – išlaidos ir mokesčiai mokami, atsižvelgiant į asmeninės nuosavybės teise valdomą žemės sklypo dydį (Bendrijos įstatų 23.7, 27.3 papunkčiai). O tokia apskaičiavimo metodika, kaip minėta, bendrijos nariams nustatyta ir įstatyme (SBĮ 22 straipsnio 4 dalies 5 punktas).

Remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, taip pat nuostata, kad kiti asmenys turi vienodas pareigas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų bendrojo naudojimo objektų naudojimu ir priežiūra, kaip ir bendrijos nariai (SBĮ 22¹ straipsnio 2 dalis), nėra pagrindo teigti, kad Bendrijos įstatų 27.3 papunkčio dalis, nustatanti proporcijos skaičiavimo principą pagal asmeninės nuosavybės dydį (sklypo plotą), prieštarauja SBĮ 22¹ straipsnio 4 dalies 3 punktui. Kaip minėta, pagal SBĮ, kiti asmenys privalo laikytis bendrijos įstatų ir sprendimų (SBĮ 22¹ straipsnio 4 dalies 1 punktas), SBĮ įstatuose gali būti įtvirtintos nuostatos, neprieštaraujančios įstatymams (SBĮ 11 straipsnio 3 dalis). Todėl atsakovės pasirinkta išlaidų apskaičiavimo metodika yra teisėta, atitinka asmenų, turinčių nuosavybės teise sklypus sodininkų bendrijos teritorijoje, lygiateisiškumo principą, nepažeidžia ieškovo teisių bei imperatyviųjų įstatymo normų.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai aiškino ir taikė SBĮ 22¹ straipsnio 4 dalies 3 punkto, CK 4.73 straipsnio 3 dalies, 4.76 straipsnio, Bendrijos įstatų 27.3 punkto nuostatas. Ieškovo kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl ši paliekama nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo kasacinis skundas nebuvo patenkintas, atsakovė įgijo teisę, kad būtų atlygintos jos kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos. Atsakovė prašo priteisti jai iš ieškovo iš viso 2 420 Eur bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginti. Nurodytas išlaidas atsakovė grindžia 2026 m. kovo 7 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 0012 bei 2026 m. kovo 9 d. mokėjimo nurodymu ir 2026 m. kovo 10 d. mokėjimo nurodymais. Apskaičiuojant atsakovei priteistiną sumą už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, taikytinas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.14 papunktyje nustatytas 1,7 koeficientas, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), sudaręs 2 427,6 Eur, todėl maksimali rekomenduotina priteistina suma už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą būtų 4 126,92 Eur (2 427,6 Eur × 1,7). Atsakovės prašomas priteisti išlaidų už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą atlyginimas neviršija Rekomendacijose nurodyto rekomenduotino priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalaus dydžio. Kasaciniame teisme bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatirta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš ieškovo A. L. (a. k. (duomenys neskelbtini)) atsakovės sodininkų bendrijos „Santaka“ (j. a. k. 186498930) naudai 2 420 (du tūkstančius keturis šimtus dvidešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Nutarties kopiją išsiųsti valstybės įmonei Registrų centrui. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.