Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Dobrovolskis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos PRS2 apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. gegužės 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-2026-1245/2026 pagal pareiškėjų PRS2 ir PRS1 prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, suinteresuoti asmenys akcinė bendrovė SEB bankas, uždaroji akcinė bendrovė ,,Finora Bank“, uždaroji akcinė bendrovė ,,Finbee Finance“, uždaroji akcinė bendrovė ,,Imlitex Finance“, uždaroji akcinė bendrovė ,,Finansų bitė verslui“, SUA6.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

I . Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė sutuoktinių turto padalijimo principus, kad turtas padalijamas tokiu būdu, kad būtų išvengta bet kokių sutuoktinių tarpusavio ginčų, CK 3.117 str. įtvirtintą sutuoktinių lygių dalių principą. Teismas neturėjo teisės savo nuožiūra pakeisti šalių sudarytą 2026 m. vasario 23 d. sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių.

Pirmosios instancijos teismas, pakeisdamas šalių sudarytoje sutartyje įtvirtintą santuokoje įgyto turto padalijimo būdą – iš turto priskyrimo vienam sutuoktiniui, kitam sutuoktiniui išmokant lygiavertę kompensaciją, neįvertino, kad objektyviai gyvenamasis namas pagal savo esmę negali būti padalijamas dviem asmenims, juo labiau visapusiškai, be jokių apribojimų, abiejų asmenų savarankiškai ir atskirai naudojamas pagal tiesioginę paskirtį. Gyvenamasis namas objektyviai negalėjo ir negali būti padalijamas, nes jis yra vienbutis, turi vieną bendrą šildymo, kanalizacijos, vandentiekio sistemą. Šios sistemos negali būti atskirtos / atskirai naudojamos. Gyvenamasis namas turi vieną virtuvę, garažą, kurie negali būti atskirti / padalyti.

Šiuo atveju sutuoktinių turtas nedalytinas natūra, nes, nekilnojamąjį turtą – vienbutį gyvenamąjį namą – sutuoktiniams padalijus natūra, jo bendras naudojimas ir valdymas taps labai suvaržytas ir pažeis pačių buvusių sutuoktinių interesus bei gyvenimo kokybę.

Pirmosios instancijos teismui skundžiamu sprendimu natūra po 1/2 padalijus gyvenamąjį namą, nėra iš esmės išsprendžiamas bendro turto padalijimo klausimas – kiekvienam iš buvusių sutuoktinių nustatoma po 1/2 (idealiąją) dalį, tokiu būdu sukuriant terpę tolesniems ginčams tarp buvusių sutuoktinių, tampančių bendraturčiais dėl turto padalijimo / naudojimo tvarkos, turto išlaikymo ir pan. Taip pat nebuvo įvertinta ir tai, kad šalių nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su motina PRS2, dėl to nepilnamečio vaiko interesams taip pat gali būti daroma žala, toliau liekant tėvui gyventi tame pačiame gyvenamajame name, tėvų santykiams esant konfliktiškiems.

Šalių sudarytoje 2026 m. vasario 23 d. sutartyje dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, kurią teismas nepagrįstai pakeitė / modifikavo savo nuožiūra, yra laikomasi sutuoktinių lygių dalių principo.

Piniginė kompensacija, atitinkanti sutuoktiniui tenkančio turto vertę, yra pripažįstama ir laikoma lygiaverte priemone turto priteisimui natūra.

Šalių suderintas turto padalijimas, piniginių kompensacijų išmokėjimas atitinka CK įtvirtintus sutuoktinių turto padalijimo principus.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 3.117 str. įtvirtintą sutuoktinių lygių dalių principą – teismas pakeitė šalių sutartą turto padalijimo būdą (po 1/2 dalį kiekvienam iš sutuoktinių), tačiau paliko sąlygą, kad įsipareigojimus kreditorei AB SEB bankui vykdo PRS2.

PRS2 ir PRS1 2026 m. vasario 23 d. sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių nustato turto lygių dalių principą, sutuoktinių įsipareigojimų pusiausvyrą – nekilnojamasis turtas priskiriamas vienam iš sutuoktinių, kitam sumokama lygiavertė piniginė kompensacija, o likusius įsipareigojimus kreditoriui vykdo sutuoktinis, kuriam ir priskiriamas turtas.

Byloje nė vienas iš kreditorių nepateikė įrodymų, kad nustatyta gyvenamojo namo ir žemės sklypo vertė neatitiktų šio nekilnojamojo turto vertės, neginčijo ar neišreiškė nesutikimo su šalių 2026 m. vasario 23 d. sudarytoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių nustatytu turto padalijimo būdu, turtą priskiriant PRS2, o PRS1 išmokant piniginę kompensaciją, neginčijo ar neišreiškė nesutikimo su PRS2 kompensacijos mokėjimo terminais.

Pagrindinis ginčas byloje buvo dėl PRS2 atsakomybės masto – kreditoriai siekė pripažinti, kad PRS1 prisiimti įsipareigojimai, susiję su verslu, laikytini bendrai prisiimtais kartu su PRS2, dėl ko PRS2 turėtų solidariai atsakyti kreditoriams.

Pažymi, kad kreditorių, kurių naudai areštuotas gyvenamasis namas ir žemės sklypas, interesai nebus pažeidžiami, nes nekilnojamojo turto areštas, patvirtinus 2026 m. vasario 23 d. sudarytą sutartį, bus pakeistas į gautinų piniginių lėšų areštą, t. y. PRS1 priklausančio nekilnojamojo turto areštas bus modifikuojamas, pakeičiamas į gautinų piniginių lėšų areštą.

Pirmosios instancijos teismo pasirinktas modelis užtikrina realią abiejų sutuoktinių nuosavybės teisę į vertingiausią šeimos turtą ir neeliminuoja vieno iš jų iš nuosavybės santykių vien remiantis pažadu ateityje sumokėti kompensaciją.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į byloje dalyvaujančių kreditorių interesus.

Jeigu visas nekilnojamasis turtas būtų perduotas PRS2, o PRS1 liktų tik teisė ateityje gauti kompensaciją, kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į realų ir likvidų turtą reikšmingai sumažėtų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas išsaugoti abiejų sutuoktinių nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą atitinka kreditorių interesų apsaugos principą ir neleidžia sumažinti skolininko turto masės.

Apeliantės argumentas, kad kreditorių interesai būtų apsaugoti areštą perkeliant į būsimą kompensacijos reikalavimą, yra hipotetinis ir neužtikrina tokio pat apsaugos lygio kaip realios nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą išsaugojimas.

Vien matematinis kompensacijos apskaičiavimas savaime nereiškia, kad kompensacija bus faktiškai sumokėta. Byloje nėra pakankamų duomenų, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, kad per 36 mėnesius bus sukauptos 92 816 Eur lėšos kompensacijai išmokėti.

Vien tai, kad kreditorius neginčijo pačios santuokos nutraukimo galimybės ar sutuoktinių teisės pasidalyti turtą, nereiškia, kad jis sutiko su konkrečiu turto padalijimo būdu. Priešingai, visas prieštaravimo turinys buvo nukreiptas būtent prieš tokį padalijimo modelį, kuris eliminuoja galimybę efektyviai nukreipti išieškojimą į skolininko turto dalį.

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad turto padalijimo natūra būdas yra laikomas prioritetiniu (CK 3.127 straipsnis), o nuo šio būdo gali būti nukrypstama tik išimtiniais atvejais, kai turto padalijimas natūra negalimas dėl objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybių. Tokios aplinkybės nei pareiškėjų prašyme, nei apeliaciniame skunde nėra pagrindžiamos.

Priešingai, nei klaidinamai nurodoma apeliaciniame skunde (30 punktas), kreditoriai byloje išreiškė aiškų nepritarimą dėl pareiškėjų siūlomo turto padalijimo būdo, priteisiant visą nekilnojamąjį turtą PRS2 asmeninės nuosavybės teise, o PRS1 priteisiant kompensaciją, tai aiškiai pažymėta ir įvertinta sprendime (54 punktas). Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjai nėra laisvi susitarti dėl nekilnojamojo turto padalijimo būdo, kuris prieštarauja kreditorių interesams ir kreditorių pozicijai.

Pareiškėjų siūlomas nekilnojamojo turto padalijimo būdas, priteisiant visą nekilnojamąjį turtą PRS2 asmeninės nuosavybės teise, o PRS1 priteisiant piniginę kompensaciją, objektyviai pažeidžia kreditoriaus interesus.

Pareiškėjų sutartimi siekiama savo esme pakeisti kreditoriaus naudai areštuotą nekilnojamąjį turtą (PRS1 dalį) į abejotiną reikalavimo teisę. Toks padalijimo būdas esmingai blogina skolininko PRS1 turtinę padėtį, pažeidžia kreditoriaus interesus.

PRS1 atžvilgiu kreditorius (kaip ir kiti kreditoriai) jau šiuo metu vykdo priverstinį skolos išieškojimą per antstolį, PRS1 prievolės kreditoriui yra vykdytinos. Pareiškėjų susitarimas sumokėti 92 816 Eur kompensaciją tik per 36 mėn. reiškia prievolės vykdymo atidėjimą (reikalavimo teisė į kompensaciją taptų vykdytina tik po 36 mėn.), kartu lemia ir PRS1 prievolių išieškojimo atidėjimą.

Pareiškėjų sutartyje už prievolės sumokėti kompensaciją atidėjimą 36 mėnesius nėra numatytos jokios palūkanos (kompensacija už naudojimąsi lėšomis). Dėl objektyvaus lėšų nuvertėjimo laiko atžvilgiu (infliacijos) pagrįstai konstatuotina, kad 92 816 Eur kompensacija, mokėtina 36 mėnesius, neatitinka ekvivalentiškumo, sutuoktinių lygių dalių principo. Kitaip tariant, finansine išraiška 92 816 Eur kompensacija po 36 mėnesių (diskontuoti pinigų srautai) nagrinėjamu atveju nebus ekvivalentiška / lygiavertė 1/2 daliai nekilnojamojo turto. Todėl patvirtinus pareiškėjų sutartyje numatytą nekilnojamojo turto padalijimo būdą būtų nukrypta nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo.

Pareiškėjų sutartyje kompensacijos mokėjimas apibrėžtas abstrakčiai, nenumatant jokių saugiklių ar sąlygų, kad kompensacija bus realiai sumokama (nustatyta, kad PRS2 finansiškai net nepajėgi vykdyti įsipareigojimą), nenumatyta, kaip bus užtikrinta galimybė kreditoriams nukreipti išieškojimą į kompensaciją. Taigi, pareiškėjų sutartimi siūlomu turto padalijimo būdu sudaromos prielaidos galbūt nesąžiningam prievolės (ne)vykdymui, pareiškėjams savo nuožiūra pasirenkant prievolės vykdymo būdus, apeinant kreditorius. Tai potencialiai užprogramuoja naujus teisinius ginčus.

Apeliantės argumentai apie nekilnojamojo turto tariamą nedalumą vertintini kritiškai, kaip deklaratyvūs. Apeliantė apsiriboja tik deklaratyviais teiginiais, kad gyvenamasis namas yra vienbutis, turi vieną bendrą šildymo, kanalizacijos, vandentiekio sistemą, turi vieną virtuvę, garažą, kurie negali būti atskirti / padalyti. Tačiau tokia apeliantės pozicija vertintina tik kaip subjektyvi apeliantės nuomonė.

Apeliantės cituojama teismų praktika, kad turto naudojimas ir valdymas, padalijus natūra, taps labai suvaržytas ir pažeis pačių buvusių sutuoktinių interesus bei gyvenimo kokybę ir pan., suformuota remiantis kitomis faktinėmis aplinkybėmis, kai bylose (priešingai nei nagrinėjamu atveju) iš tiesų nustatyti buvusių sutuoktinių konfliktiški santykiai, vieno iš sutuoktinių kaltė ir pan. (t. y. skiriasi bylų ratio decidendi), todėl apeliantės cituojama praktika nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tiesiogiai vadovautis.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybes, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).

Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį motyvus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių bylos apeliacinės instancijos teisme nebūtų galima išnagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Šioje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo nutraukta pareiškėjų santuoka bendru sutuoktinių sutikimu ir patvirtina sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, dalies, kuria pirmosios instancijos teismas sprendimu išsprendė pareiškėjų santuokoje įgyto turto padalijimo klausimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

Apeliantė pateikė prašymą pridėti prie bylos naujus įrodymus – kredito unijos ,,(duomenys neskelbtini)“ 2026 m. rugsėjo 11 d. patvirtinimą dėl finansavimo. Nurodo, jog įrodymas nebuvo pateiktas pirmosios instancijos teismui, nes poreikis jį pateikti atsirado po skundžiamo sprendimo išvadų dėl pareiškėjos galimybių įvykdyti finansinius įsipareigojimus. Teigia, jog pateiktas įrodymas patvirtina, kad pareiškėjai būtų suteikiamas kreditas atsiskaityti su buvusiu sutuoktiniu išmokant jam kompensaciją už santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą, priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas.

CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi įstatymo nustatytais atvejais apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė nepriimti naujų įrodymų ir kartu užtikrinti galimybę sukliudyti proceso šalims piktnaudžiauti procesu. Tuo siekiama skatinti greitesnį bylos išnagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013).

Spręsdamas dėl apeliantės pateiktų naujų įrodymų pridėjimo prie bylos apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog pateiktas įrodymas gautas po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, juo siekiama paneigti pirmosios instancijos teismo išvadas, su kuriomis apeliantė nesutinka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėja įrodymus apie galimybes įvykdyti sutarties dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių nuostatas galėjo surinkti ir (ar) pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pateikto įrodymų pridėjimas neatitiktų apeliacijos tikslų ir paskirties patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal byloje esančius ir teismo ištirtus bei įvertintus įrodymus. Apeliantės prašyme nurodytos aplinkybės būtinybės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nepagrindžia. Apeliacinio skundo argumentai nėra grindžiami aplinkybėmis dėl pareiškėjos finansinių galimybių įvykdyti sutarties dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių nuostatas. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, remdamasis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas pareiškėjos pateiktus naujus įrodymus atsisako priimti.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumo

Apeliacinį skundą pareiškėja iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė sutuoktinių turto padalijimo principus, CK 3.117 straipsnyje įtvirtintą sutuoktinių lygių dalių principą. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės savo nuožiūra pakeisti šalių 2026 m. vasario 23 d. sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies pritaria apeliantės pozicijai.

Sutuoktiniai supaprastinto proceso tvarka gali kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, kartu su prašymu pateikdami sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių (CK 3.51, 3.52 straipsniai). Sutartyje sutuoktiniai turi aptarti savo nepilnamečių vaikų ir vienas kito išlaikymo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos klausimus, dalyvavimo juos auklėjant ir nepilnamečių vaikų bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarką, sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimus bei kitas savo turtines ir neturtines teises bei pareigas (CK 3.53 straipsnio 3 dalis). Jeigu sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių prieštarauja viešajai tvarkai ar iš esmės pažeidžia sutuoktinių nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio teises ir teisėtus interesus, teismas sutarties netvirtina, o bylą dėl santuokos nutraukimo sustabdo, kol sutuoktiniai sudarys naują sutartį. Jeigu per šešis mėnesius nuo bylos sustabdymo dienos sutuoktiniai neįvykdo teismo nurodymų dėl sutarties turinio, teismas prašymą palieka nenagrinėtą (CK 3.53 straipsnio 4 dalis).

Minėta, kad pagal CK 3.53 straipsnio 3 dalį sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutuoktiniai privalo aptarti sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimus. Įstatymas numato, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokoje, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis 3.88 straipsnio 1 dalis). Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios. Nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik CK numatytais atvejais (CK 3.117 straipsnio 2 dalis). Jeigu sutuoktiniui priteisto turto vertė viršija jo dalį iš bendro turto, tai šis sutuoktinis privalo kitam sutuoktiniui išmokėti kompensaciją. Pateikus adekvatų šios prievolės įvykdymo užtikrinimą, teismas kompensacijos išmokėjimą gali atidėti, bet ne ilgiau kaip dvejiems metams (CK 3.117 straipsnio 3 dalis). Dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 straipsnis). CK 3.127 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad sutuoktinių bendras turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjai sudarė santuoką 2003 m. kovo 20 d. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašų nustatyta, kad pareiškėjams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Turtas), Turtas yra suvaržytas hipoteka. Turtui yra taikomi areštai pagal: 1) Tauragės apylinkės teismo 2026 m. sausio 9 d. Turto arešto aktų registro pranešimą apie turto arešto įregistravimą Nr. (duomenys neskelbtini); 2) antstolio (duomenys neskelbtini) 2026 m. sausio 20 d. Turto arešto aktų registro pranešimą apie turto arešto įregistravimą Nr. (duomenys neskelbtini); 3) Kauno apygardos prokuratūros 2026 m. kovo 17 d. Turto arešto aktų registro pranešimą apie turto arešto įregistravimą Nr. (duomenys neskelbtini). UAB ,,Latmas“ Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. 07-25-390 nurodoma, kad Turto rinkos vertė (2025 m. gegužės 20 d.) – 295 000 Eur.

Pareiškėjai 2026 m. vasario 23 d. sutartimi dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių susitarė, kad po santuokos nutraukimo pareiškėjai (apeliantei) asmeninės nuosavybės teise atitenka Turtas (sutarties 7.1.1, 7.1.1.1 ir 7.1.1.2 punktai), o pareiškėjui – UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ 100 vnt. paprastųjų vardinių akcijų (vertė 100 Eur) (sutarties 7.1.2 punktas). Taip pat pareiškėjai, įvertinę likusią grąžintino kredito sumą (109 267,73 Eur) ir pareiškėjui tenkančio turto vertę, susitarė, kad PRS2 ne vėliau kaip per 36 (trisdešimt šešis) mėnesius nuo šios sutarties sudarymo sumoka PRS1 piniginę kompensaciją, sudarančią 92 816 Eur (sutarties 7.3 punktas).

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CK 3.53 straipsnio 4 dalies taikymo, yra išaiškinęs, kad teismas privalo vertinti prašymo nutraukti santuoką pagrįstumą ir sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių teisėtumą. Tai reiškia, kad teismas turi ne tik patikrinti, ar sutartyje sutuoktiniai aptarė visus klausimus, kurie pagal CK 3.53 straipsnio 3 dalį turi būti aptarti, bet ir įvertinti, ar sutarties sąlygos neprieštarauja viešajai tvarkai, ar iš esmės nepažeidžia sutuoktinių nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio teisių ir teisėtų interesų; priešingu atveju pagal CK 3.53 straipsnio 4 dalį teismas sutarties netvirtina, o bylą dėl santuokos nutraukimo sustabdo, kol sutuoktiniai sudarys naują sutartį; jeigu per šešis mėnesius nuo bylos sustabdymo dienos sutuoktiniai neįvykdo teismo nurodymų dėl sutarties turinio, teismas prašymą palieka nenagrinėtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-378/2021, 37 punktas, 2023 m. sausio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-943/2023 15 punktas; 2026 m. rugsėjo 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e3K-7-68-684/2026 25, 26 punktai).

Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, pirmosios instancijos teismas, vertindamas sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių teisėtumą, padarė išvadą, kad pareiškėjų 2026 m. vasario 23 d. sutartis dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių iš dalies atitinka CK 3.53 straipsnio 3 dalies reikalavimus, todėl nėra imperatyvių kliūčių pareiškėjų pateiktą prašymą tenkinti iš dalies, t. y. patvirtinti pareiškėjų sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, išskyrus sąlygas, numatytas 7.1.1 (7.1.1.1 ir 7.1.1.2) punkte ir 7.3 punkte, kuriame susitarta dėl pareiškėjui mokamos kompensacijos. Pirmosios instancijos teismas netvirtino sutarties nuostatų, kuriomis pareiškėjai susitarė dėl Turto padalijimo tvarkos ir kompensacijos mokėjimo sąlygų, motyvuodamas tuo, kad nenustatė aplinkybių, dėl kurių Turto nebūtų galima padalyti natūra, teismui kyla abejonių dėl pareiškėjos objektyvių galimybių įvykdyti sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 7.3 punkto dalį, kuria numatytas kompensacijos pareiškėjui mokėjimas. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjui netekus nekilnojamojo turto reikšmingai sumažėtų jo turto masė, iš kurios kreditoriai galėtų patenkinti savo reikalavimus, tokiu būdu būtų apsunkintas ar taptų neįmanomas efektyvus pareiškėjo kreditorių teisių įgyvendinimas. Taip pat nustatė, kad Turtui taikomi areštai, todėl Turto priskyrimas vienam iš sutuoktinių, kurio atžvilgiu nėra vykdomas priverstinis skolos išieškojimas, pažeistų arešto institutu taikomus apribojimus.

Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, kitaip, nei susitarė pareiškėjai, spręsdamas turto padalijimo klausimą, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2011 pateiktais išaiškinimais. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog minėtoje nutartyje kasacinės instancijos teismas nurodė, kad tais atvejais, kai byloje sprendžiama ar pasisakoma dėl kreditoriaus teisių dėl vieno ar abiejų sutuoktinių (pvz., ar jų prievolė solidarioji, ar ne, bendra ar asmeninė sutuoktinio prievolė), o kreditorius reikalavimo nėra pareiškęs, bet pareiškęs atsikirtimus, kuriais nesutinka su sutuoktinių sudarytos santuokos nutraukimo padarinių nuostatomis dėl jo teisių, yra pagrindas spręsti, kad kilo ginčas dėl teisės. Ginčo aplinkybės turi būti išnagrinėtos ir ginčas išsprendžiamas teismo sprendimu. Pagal CPK 443 straipsnio 7 dalį teismas išnagrinėja bylas ypatingąja teisena, neatsižvelgdamas į tai, ar nagrinėjimo metu kilo ginčas dėl kreditoriaus teisės reikalauti skolos (iš abiejų ar vieno kurio sutuoktinio, dėl skolos dydžio ar jos sąlygų). Vadovaudamasis principu, kad šeimos bylose teismas turi būti aktyvus ir veikti ex officio, teismas ir nesant pareikšto reikalavimo, ne reikalaudamas iš pareiškėjų sutarties pakeitimo, o nepatvirtindamas sutarties, išsprendžia kilusį ginčą ir nurodo, kokius pripažįsta teisinius pareiškėjų ir kreditoriaus santykius (pripažįsta prievole asmenine, solidariąja, pasibaigusia ar kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2011). Taigi šioje kasacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje išaiškinimai pateikti sprendžiant klausimą dėl kreditoriaus ir pareiškėjų teisinių santykių – prievolių pripažinimo asmeninėmis ar solidariosios, pasibaigusiomis ir pan. Tačiau šios ir nurodytos kasacine tvarka išnagrinėtos civilinės bylos aplinkybės skiriasi ta apimtimi, kuria šioje byloje kreditoriai reiškė nesutikimą su pareiškėjų pasirinktu Turto padalijimo būdu ir sąlygomis.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; 2015 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-118-219/2015; kt.). Taigi tam, kad konkrečioje kasacinio teismo nutartyje pateiktas išaiškinimas būtų laikomas saistančiu, visų pirma turi būti konstatuota, kad yra susiklosčiusios tapačios ar panašios faktinės aplinkybės, ir, antra, turi būti konstatuota, kad yra aiškinama ta pati teisės norma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. rugpjūčio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-112-1249/2026 64 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismui nustačius, kad pareiškėjų sudarytos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygos, susijusios su Turto padalijimu, neatitiko CK 3.53 straipsnio 3 dalies reikalavimų, kilus abejonių dėl pareiškėjos galimybės išmokėti kompensaciją ar kt., pareiškėjams turėjo būti sudarytos sąlygos patikslinti sutarties nuostatas, pateikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius realias galimybes tinkamai įvykdyti kvestionuojamas sutarties sąlygas. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog, priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, byloje kilo ginčas tiek dėl pareiškėjo vardu prisiimtų prievolių pobūdžio (kreditoriai UAB ,,Finansų bitė verslui“, UAB ,,Finbee finance“, SUA6, UAB ,,Imlitex Finance“ laikėsi pozicijos, jog prievolės yra sutuoktinių bendros), tiek dėl pareiškėjų sutartyje nurodyto turto padalijimo būdo ir kompensacijos išmokėjimo sąlygų. Tačiau savarankiški reikalavimai dėl turto padalijimo būdo pareikšti nebuvo. Pirmosios instancijos teismas turto padalijimo klausimą, kaip minėta, išsprendė kitaip, nei buvo sutarę pareiškėjai, iš esmės atsižvelgęs į kreditorių pozicijas ginčo klausimais.

Įstatymas numato, jog santuokos nutraukimo bylose teismas yra aktyvus (CPK 376 straipsnis), gali viršyti pareikštus reikalavimus (CPK 376 straipsnio 3 dalis), tačiau apie tokią galimybę teismas turi informuoti byloje dalyvaujančius asmenis ir sudaryti jiems sąlygas šiuo klausimu būti išklausytiems. Šiuo atveju duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas, kad kilo ginčas dėl teisės sprendžiant Turto padalijimo klausimą ir dėl to yra pagrindas kitaip, nei yra numatę pareiškėjai, spręsti santuokoje įgyto turto padalijimo klausimą, apie tai informavo bylos dalyvius ir sudarė jiems galimybę dėl to pasisakyti, byloje nėra.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes (šios nutarties 41–45 punktai), daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, sprendimu padalijęs pareiškėjams Turtą, santuokoje įgyto turto padalijimo klausimą išsprendė kitaip, nei pareiškėjai buvo sutarę sutartimi dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, taigi savo esme pirmosios instancijos teismas modifikavo (pakeitė) pareiškėjų sudarytos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių nuostatas, remdamasis tuo, kad šios nuostatos neatitinka CK 3.53 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Tačiau pažymėtina, jog teismo konstatuota sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygų neatitiktis įstatymo reikalavimams sukelia specialius teisinius padarinius, įtvirtintus CK 3.53 straipsnio 4 dalyje, kurioje nėra numatyta galimybė teismui savo iniciatyva pakeisti sutuoktinių sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygas.

Atsižvelgiant į anksčiau paminėtą teismų praktiką ir įvertinus anksčiau nurodytų aplinkybių visumą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas šalių santuoką bendru sutikimu ir savo iniciatyva pakeisdamas pareiškėjų sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių nuostatas, t. y. sprendimu padalijęs Turtą, netinkamai taikė CK 3.53 straipsnio 4 dalies nuostatas (CPK 330 straipsnis).

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Įvertinus anksčiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Kadangi byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teismas

nutaria:

panaikinti Kauno apylinkės teismo 2026 m. gegužės 6 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.