Klaipėdos apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės IES1 atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 22 d. papildomos nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo teismui dienos, atsakovas ATS1 , išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas netenkinamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

CPK 336 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju ieškovės pateiktam atskirajam skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

Dėl atskirojo skundo argumentų

Ieškovė pateiktu atskiruoju skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo papildoma nutartimi, kuria pirmosios instancijos teismas nutarė priteisti atsakovui iš ieškovės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė atskirajame skunde nurodo šiuos pagrindinius argumentus: 1) atsakovui iki 2025 m. gruodžio 22 d. suteikta teisinės išvados parengimo paslauga nėra tas pats, kas procesinio dokumento parengimas; 2) atlyginti bylinėjimosi išlaidas ir jį pagrindžiantys dokumentai galėjo būti pateikti Teismui į bylą kartu su 2026 m. sausio 2 d. atsakovo atsiliepimu; 3) teismui pateiktame prašyme buvo įrašyti klaidingi teiginiai apie neegzistuojančią teismo 2026 m. sausio 19 d. rezoliuciją byloje; 4) atsakovo pateikti įrodymai įvertinti inertiškai, neindividualizuotai; 4) pirmosios instancijos teismo nutartis yra siurprizinė, priimta užbaigtoje byloje ir ieškovės nė neinformavus apie tokį procesinį veiksmą iki jo atlikimo.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes nustatė, kad 2025 m. lapkričio 28 d. ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pateikimo. Ieškovei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 8 d. nutartimi buvo nustatytas terminas procesinio dokumento trūkumams pašalinti (sumokėti žyminį mokestį). Ieškovei 2025 m. gruodžio 16 d. pašalinus procesinio dokumento trūkumus, procesiniai dokumentai 2025 m. gruodžio 17 d. buvo išsiųsti atsakovui, taip pat 2025 m. gruodžio 18 d. atsakovui teismo išsiųsta papildoma užklausa dėl procesinių dokumentų gavimo. Atsakovas procesinių dokumentų gavimą patvirtino 2025 m. gruodis 22 d. elektroniniu laišku, nurodydamas „dokumentus gavau šiandieną. Buvau nuo 12-13 iki 12-21 išvykęs ir neturėjau galimybės pasižiūrėti, atsiliepti“.

Atsakovo atstovė 2025 m. gruodžio 23 d. pateikė prašymą suteikti prieigą prie elektroninės bylos, kartu pateikdama 2025 m. gruodžio 22 d. atstovavimo sutartį. Atsakovo atstovė pakartotinai 2025 m. gruodžio 29 d. elektroniniu laišku prašė suteikti prieigą prie elektroninės bylos. Prieiga atsakovo atstovei rezoliucija suteikta 2025 m. gruodžio 30 d.. Atsakovo atstovė 2026 m. sausio 2 d. pateikė atsiliepimą į ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prašant ieškovės pateikto prašymo netenkinti. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė atsiliepimą į ieškovės prašymą, kuriame nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kqe atsakovas vaikams išlaikymą teikia geranoriškai, šios laikinosios apsaugos priemonės taikymas galimai netikslingas, nes vaikų teisės ir interesai nėra pažeisti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 9 d. nutartimi nutarta ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo netenkinti. Atsakovas 2026 m. sausio 12 d. pateikė prašymą dėl 577,65 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kartu pateikiant 2025 m. gruodžio 22 d. PVM sąskaitą – faktūrą 577,65 Eur sumai, kurioje suteikta paslauga nurodoma, kaip „Teisinės išvados parengimas“, atsakovo 2025 m. gruodžio 27 d. mokėjimo nurodymą 577,65 Eur sumai, mokėjimo paskirtyje nurodant „Teisinės išvados parengimas“. Šis procesinis dokumentas buvo priimtas 2026 m. sausio 19 d. teisėjos rezoliucija, nurodant „Spręsti apeliacinės instancijos teismui išnagrinėjus ieškovės atskirąjį skundą“. Kauno apygardos teismas 2026 m. balandžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-785-638/2026 nutarė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą. Tą pačią dieną atsakovės atstovė informavo teismą, jog atskirasis skundas yra išnagrinėtas ir prašo spręsti klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Įvertinus bylos chronologiją, faktinę ginčo teisinių paslaugų užsakymo, suteikimo, apmokėjimo eigą, pirmiausia nesutiktina su ieškove, jog atsakovo pateikti įrodymai kelia abejonių, jog jos buvo patirtos šioje byloje. Nors ieškovė teigia, kad pateiktoje skaičiuoklėje nurodoma „Paslauga apmokėta 2025 m. gruodžio 22 d.“, tačiau minėta aplinkybė nepagrindžia, jog tuo metu paslaugos pagal minėtą PVM sąskaitą – faktūrą iš tiesų buvo apmokėtos. Priešingai, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, 2025 m. gruodžio 22 d. atsakovo atstovė parengdama PVM sąskaitą – faktūrą, pateiktoje skaičiuoklėje įvertino maksimalius rekomendacinius dydžius (954,80 Eur) ir parengė sąskaitą 577,65 Eur sumai, kuri atsakovo buvo apmokėta 2025 m. gruodžio 27 d. identiškai sąskaitoje sumai, nurodant ir identišką suteiktos paslaugos pavadinimą „Teisinės išvados parengimas“, dėl ko teismo vertinimu atsakovas 2025 m. gruodžio 27 d. mokėjimo nurodymu apmokėjo 2025 m. gruodžio 22 d. PVM sąskaitą – faktūrą. Ta aplinkybė, jog tiek PVM sąskaitoje faktūroje, tiek mokėjimo nurodyme suteikta teisinė paslauga vadinama „Teisinės išvados parengimas“ nesudaro pagrindo spręsti jog ši paslauga nebuvo suteikta. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, atsakovo atstovė parengė atsiliepimą į ieškovės prašymą ir vien tai, kad bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančiuose dokumentuose nurodoma „Teisinės išvados parengimas“, o ne „atsiliepimo parengimas“, atsižvelgiant į aptartą chronologinę faktinių aplinkybių eigą, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog minėtos išlaidos šioje byloje iš tiesų buvo patirtos. Pažymėtina, kad atsakovo atstovė sekančią dieną (2025 m. gruodžio 23 d.) po minėtos sąskaitos parengimo kreipėsi į teismą prašydama suteikti prieigą prie bylos ir ji buvo suteikta tik 2025 m. gruodžio 30 d., o pats atsiliepimas į ieškovės prašymą buvo pateiktas 2026 m. sausio 2 d.

Ieškovė taip pat nurodo, kad atsakovas turėjo galimybę pateikti duomenis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, tačiau vertinant atsakovo procesinį elgesį būtina pažymėti, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo išnagrinėjo nepranešęs šalims, suėjus atsiliepimo pateikimo terminui, šią aplinkybę nurodo ir ieškovė atskirajame skunde, teigdama, jog pirmosios instancijos teismo nutartis yra siurprizinė, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo laikyti atsakovo procesiniu elgesiu netinkamu dėl nesavalaikio procesinių dokumentų pateikimo, kadangi tiek ieškovei, tiek ir atsakovui nebuvo pranešta, jog ieškovės prašymas bus išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka 2026 m. liepos 22 d., o ir be to, įvertinus bylos chronologinę eigą nustatyta, kad atsakovo atstovė prašymą pateikė sekančią darbo dieną (2026 m. sausio 12 d.) po pirmosios instancijos teismo pirmosios instancijos teismo (2026 m. sausio 9 d.) nutarties, kuria teismas nutarė atmesti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pažymėtina, kad CPK 277 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iškelti klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo galima per dvidešimt dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, todėl šiuo atveju atsakovas prašymą dėl papildomos nutarties priėmimo pateikė savalaikiai, nepažeidžiant įstatyme nustatyto procesinio termino.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis principas „pralaimėjęs moka“, užtikrinantis šalies, laimėjusios bylą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, bylinėjimosi išlaidos atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jų atlyginimą priteisiant iš antrosios šalies. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės yra sureguliuotos taip, kad būtų užtikrinta šalies, laimėjusios bylą, teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, pirmosios instancijos teisme yra ieškiniu pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatas, taigi, teisminį procesą ginčui išspręsti inicijavęs asmuo prisiima riziką, kad, netenkinus jo ieškinio (prašymo), jam gali tekti patirti su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų, be kita ko, atlyginti kitų bylos šalių patirtas pagrįstas bylinėjimosi išlaidas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 1) ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo teismui dienos buvo atmestas; 2) Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. sausio 9 d. įsiteisėjusioje nutartyje konstatavo, kad ieškovė neįrodė teiginių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, nenurodė neginčijamų faktų ir aplinkybių, patvirtinančių, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iki ieškinio pateikimo yra būtinas, neįrodė realios grėsmės būsimo teismo sprendimo nevykdymui, o kartu ir savo bei vaikų interesams. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, į bendrąjį principą „pralaimėjęs moka“, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė atsakovui iš ieškovės priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, be kita ko pažymėdamas, jog atsakovas civilinėje byloje dalyvavo ir bylinėjimosi išlaidas patyrė dėl ieškovės veiksmų/dėl jos inicijuoto proceso.

Ieškovė atskirajame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra siurprizinė, nes priimta užbaigtoje byloje ir ieškovės neinformavus apie tokį procesinį veiksmą iki jo atlikimo, tačiau vertinant šiuos ieškovės argumentus pirmiausia pažymėtina, jog CPK 277 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog papildomą sprendimą teismas priima rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį klausimą žodinio proceso tvarka prašo spręsti bent vienas dalyvaujantis byloje asmuo arba kai teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas, kita vertus, iš dalies sutiktina su atsakove, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, neatsižvelgė į tai, jog nagrinėjamu atveju ieškovės prašymas buvo pareikštas byloje, kurioje buvo nagrinėjami klausimai susiję su nepilnamečio vaiko interesais, tai yra šeimos byloje, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju atsižvelgiant į tai, kad 1) atsakovė nesutikimo motyvus dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nurodė atskirajame skunde, 2) atsakovės atskirojo skundo argumentai, nelaikytini pagrįstais, 3) proceso koncetruotumo ir ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis), 4) į tai, kad iš esmės teisinga pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti panaikinama formaliais motyvais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-823/2020), apeliacinės instancijos teismas nutaria ieškovės atskirojo skundo reikalavimų netekinti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti atskirojo skundo argumentų pagrindu nėra teisinio pagrindo, dėl šios priežasties, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).

Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžio, vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nuostatomis.

Netenkinus ieškovės atskirojo skundo reikalavimų, ieškovei bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Atsakovas duomenų, apie patirtas bylinėjimosi išlaidas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė (CPK 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 22 d. papildomą nutartį palikti nepakeistą.