Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Civilinė byla Nr. e2S-1400-459/2026 Teisminio proceso Nr. 2-8-3-15432-2026-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.6.1.2; 3.1.2.2 (S)

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Raimonda Andrulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. G. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2026 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovei R. H. dėl materialinio išlaikymo nepilnamečiam vaikui, materialinio išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, institucija, teikianti išvadą, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Teismas n u s t a t ė : Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu. I. Ginčo esmė

Ieškovas A. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei R. H., prašydamas priteisti iš atsakovės 550 Eur materialinį išlaikymą nepilnamečiam vaikui A. G., gimusiam (duomenys neskelbtini), kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo dienos iki vaiko pilnametystės, išlaikymo dydį indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka; paskirti ieškovą vaikui skirtų lėšų tvarkytoju uzufrukto teise; priteisti iš atsakovės 17 600 Eur išlaikymo įsiskolinimą bei bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2026 m. liepos 2 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo ieškinį. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo motyvai:

Nustatė, kad šalys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau ieškovas ir nepilnametis vaikas gyvena J. K.. Ieškovas ten dirba ir gauna pajamas. Nepilnametis yra gimęs (duomenys neskelbtini), J. K., ten lanko ugdymo įstaigą ir šiuo metu – nuo 2022 m. rugsėjo 7 d. yra „(duomenys neskelbtini)“ mokinys. Mokyklos pažymoje nurodytas vaiko gyvenamosios vietos J. K. adresas. Atsakovė 2026 m. kovo 19 d. Gyventojų registre deklaravo išvykimą į Švediją.

Teismas taip pat atsižvelgė į Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmuose 2026 m. balandžio 1 d. išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-49-902/2026 duomenis, iš kurių nustatė, kad ieškovui aplinkybė, jog atsakovė gyvena Švedijoje, buvo žinoma.

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nė vienos iš šalių nuolatinė gyvenamoji vieta nėra Lietuvos Respublikoje. Remdamasis, be kita ko, 1996 m. Hagos konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje 5 straipsniu, teismas padarė išvadą, kad jurisdikciją nagrinėti ieškinio reikalavimus dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo turi vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismas. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu ir išaiškino ieškovui teisę dėl materialinio išlaikymo vaikui priteisimo kreiptis į vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos kompetentingą teismą.

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovas (toliau – ir apeliantas) pateikė atskirąjį skundą, juo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Nurodo, kad reikalavimo dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo tarptautinės jurisdikcijos klausimas turi būti sprendžiamas pagal 2007 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo ir 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje.

Teigia, kad pagal Reglamento (EB) Nr. 4/2009 3 straipsnį jurisdikcija išlaikymo bylose gali būti nustatoma pagal atsakovo arba išlaikymo kreditoriaus įprastinę gyvenamąją vietą. Apeliantas Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją iš esmės grindžia tuo, kad, jo vertinimu, atsakovės įprastinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje.

Nurodo, kad vien aplinkybė, jog atsakovė 2026 m. kovo 19 d. deklaravo išvykimą į Švediją, nėra pakankama jos įprastinei gyvenamajai vietai nustatyti. Jo teigimu, byloje nėra duomenų, kad atsakovė Švedijoje dirbtų, gautų pajamas, turėtų būstą ar kitų ryšių su šia valstybe.

Tvirtina, kad atsakovė išvykimą į Švediją deklaravo žinodama apie jo ketinimą kreiptis į Lietuvos Respublikos teismą dėl vaiko išlaikymo ir tokiu būdu siekdama išvengti teismo proceso Lietuvoje.

Nurodo, kad ieškovui nėra žinomas tikslus atsakovės gyvenamosios vietos Švedijoje adresas. Apelianto vertinimu, ši aplinkybė negali riboti jo teisės į teisminę gynybą, nes procesiniai dokumentai atsakovei gali būti įteikiami kitais įstatymo nustatytais būdais.

k o n s t a t u o j a : Atskirasis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės ir teisiniai argumentai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 320) straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

CPK 336 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2026 m. liepos 2 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo ieškinį dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo kaip nepriskirtiną Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad ieškovas kartu su nepilnamečiu vaiku gyvena J. K.. Ieškovas ten dirba ir gauna pajamas. Nepilnametis vaikas gimė J. K., ten lanko ugdymo įstaigą ir nuo 2022 m. rugsėjo 7 d. mokosi „(duomenys neskelbtini)“. Atsakovė 2026 m. kovo 19 d. Gyventojų registre deklaravo išvykimą iš Lietuvos Respublikos į Švediją. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmuose 2026 m. balandžio 1 d. buvo išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-49-902/2026, kurioje tos pačios šalys sprendė Lietuvoje esančio nekilnojamojo turto ir prievolių padalijimo klausimus. Šioje byloje R. H. pati buvo ieškovė ir jai atstovavo advokatas. Minėtame procese R. H. nurodė Lietuvoje negyvenanti ir gyvenanti Švedijoje pas draugą, kuris ją rūpinasi ir išlaiko, taip pat nurodė Lietuvoje esančiu ginčo nekilnojamuoju turtu nesinaudojanti ir negalinti į jį patekti, gyvenamosios vietos Lietuvoje ji nenurodė.

Dėl nagrinėjamo ginčo tarptautinės jurisdikcijos teisinio reglamentavimo

Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą nuspręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-687/2018, 13, 14, 18 punktai).

Tarptautinis šeimos bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-916/2017, 15 punktas). Nacionalinės teisės nustatytos tarptautinio civilinio proceso taisyklės taikytinos tik tais atvejais, kai teismingumo klausimo nereguliuoja Europos Sąjungos ar tarptautinės teisės aktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-378/2018, 23 punktas).

Teismo pripažinimas, kad jis neturi tarptautinės jurisdikcijos nagrinėti pareikštą ieškinį (prašymą), sukelia atitinkamus procesinius teisinius padarinius: nustatęs, kad pagal taikytinas teisės normas pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas); jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas ir nepilnametis vaikas gyvena J. K., nagrinėjamas ginčas yra susijęs su kita valstybe, kuri nėra ES narė, todėl ieškovo pareikštų reikalavimų dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo teismingumo klausimas spręstinas pagal atitinkamuose tarptautinės teisės ir ES teisės aktuose nustatytas taisykles.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas yra pareiškęs reikalavimus dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Reikalavimų dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, tėvų pareigų, bendravimo su vaiku ar kitų vaiko apsaugos priemonių šioje byloje nepareikšta. Taigi išlaikymo reikalavimas yra savarankiškas materialinis reikalavimas, kurio tarptautinė jurisdikcija turi būti vertinama pagal būtent išlaikymo prievolėms taikytiną teisinį reglamentavimą. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamo reikalavimo dėl išlaikymo tarptautinės jurisdikcijos klausimą siejo su 1996 m. spalio 19 d. Hagos konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje 5 straipsniu. Minėta konvencija reglamentuoja su tėvų pareigomis ir vaikų apsaugos priemonėmis susijusius klausimus, o nagrinėjamos bylos dalykas yra išlaikymo prievolė.

2020 m. vasario 1 d. įsigaliojo Susitarimas dėl Jungtinės D. B. ir Šiaurės A. K. išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos.

Europos Komisijos pranešime suinteresuotiems subjektams „J. K. išstojimas ir ES civilinės teisenos ir tarptautinės privatinės teisės taisyklės“ yra pateiktas išaiškinimas, kad, 2020 m. gruodžio 31 d. pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, ES teisę ES ir J. K. santykiuose pakeičia Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos parengtos konvencijos su sąlyga, kad tiek ES (ES valstybės narės), tiek J. K. yra konvencijos šalys.

2011 m. birželio 9 d. Tarybos sprendimu 2011/432/ES Europos Sąjungos vardu patvirtinta 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo. Šia konvencija sukuriama tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo sistema, apimanti, be kita ko, sprendimų dėl išlaikymo pripažinimą ir vykdymą bei valstybių bendradarbiavimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. balandžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-916/2024 išaiškino, kad, skirtingai nei Reglamente Nr. 4/2009 nustatytos tiesioginės jurisdikcijos taisyklės, 2007 m. Hagos konvencijoje nustatytos tik „netiesioginės“ jurisdikcijos taisyklės, t. y. 18 straipsnis („Procedūrų apribojimai“) ir 20 straipsnis („Pripažinimo ir vykdymo pagrindai“). Kitaip tariant, šioje konvencijoje nėra taisyklių, kuriomis būtų reglamentuojama, kada valstybės institucija gali priimti sprendimą („tiesioginės jurisdikcijos taisyklės“); vietoj to šiose taisyklėse nustatytas pagrindas, kuriuo remiantis sprendimas turi būti priimamas, kad jį būtų galima pripažinti ir vykdyti kitoje valstybėje. Tai reiškia, kad atliekant pripažinimo ir vykdymo veiksmus pagal 2007 m. Hagos konvenciją bus tikrinama sprendimo kilmės valstybės kompetentingos institucijos jurisdikcija. Sprendimo pripažinimas ir vykdymas priklausys nuo to, ar sprendimo kilmės valstybės kompetentingos institucijos jurisdikcija atitinka vieną iš Konvencijos 20 straipsnyje nurodytų jurisdikcijos pagrindų.

Kasacinis teismas toje pačioje nutartyje taip pat išaiškino, kad 2007 m. Hagos konvencijoje nustatytos netiesioginės jurisdikcijos taisyklės tam tikra apimtimi atitinka Reglamente Nr. 4/2009 nustatytas tiesiogines jurisdikcijos taisykles. Nors 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio nuostatos nėra tiesioginės jurisdikcijos taisyklės, praktikoje kompetentingos institucijos gali į jas atsižvelgti priimdamos arba keisdamos sprendimą dėl išlaikymo, kurį ketinama pripažinti ir (arba) vykdyti užsienio 2007 m. Hagos konvencijos susitariančiojoje valstybėje.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad teismas gali turėti jurisdikciją pagal atsakovo ar kreditoriaus nuolatinę gyvenamąją vietą (Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio a ir b punktai; Konvencijos 20 straipsnio 1 dalies a ir c punktai): kai atsakovas aiškiai sutiko su jurisdikcija arba įsitraukė į klausimo nagrinėjimą iš esmės, pasitaikius pirmai galimybei neprieštaraudamas jurisdikcijos pasirinkimui (Konvencijos 20 straipsnio 1 dalies b punktas); jeigu vaiko, kuriam priteistas išlaikymas, nuolatinė gyvenamoji vieta buvo kilmės valstybėje su sąlyga, kad atsakovas kartu su vaiku gyveno toje valstybėje arba turėjo joje gyvenamąją vietą ir ten vaiką išlaikė (Konvencijos 20 straipsnio 1 dalies d punktas); jeigu šalys sudarė rašytinį susitarimą dėl jurisdikcijos, išskyrus ginčus dėl vaiko išlaikymo prievolių (Konvencijos 20 straipsnio 1 dalies e punktas); arba kai sprendimą priėmė institucija, kompetentinga asmens civilinės būklės arba tėvų valdžios nustatymo klausimais, nebent jurisdikcija buvo grindžiama vien vienos iš šalių pilietybe (Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio c ir d punktai; Konvencijos 20 straipsnio 1 dalies f punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-916/2024).

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją iš esmės grindžia atsakovės gyvenamąja vieta Lietuvoje, sprendžiant ieškinio dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui jurisdikcijos klausimą turi būti patikrinta, ar egzistuoja 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytas siejamasis kriterijus.

2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta sprendimų dėl išlaikymo pripažinimo sąlyga ir kartu netiesioginė teismingumo taisyklė, pagal kurią vienoje susitariančiojoje valstybėje (kilmės valstybėje) priimtas sprendimas pripažįstamas ir vykdomas kitoje susitariančiojoje valstybėje, jeigu, pradedant procedūrą, atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta buvo kilmės valstybėje.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. balandžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-916/2024 atkreipė dėmesį į tai, kad 2007 m. Hagos konvencijos originale vartojamas terminas „habitually resident“ Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbtame Konvencijos vertime į lietuvių kalbą yra išverstas kaip „nuolatinė gyvenamoji vieta“. Kasacinis teismas pažymėjo, kad sąvokos „habitually resident“ („įprastai gyvena“) turinys atskirose nacionalinės teisės sistemose gali skirtis nuo „domiciled“ („nuolat gyvena“), tačiau tarptautinėje sutartyje vartojamo termino turinys turi būti nustatomas atsižvelgiant į konkrečios tarptautinės sutarties, o ne nacionalinės teisės turinį. Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad 2007 m. Hagos konvencijoje įtvirtintas įprastinės (nuolatinės) gyvenamosios vietos terminas yra aiškinamas autonomiškai, t. y. šios sąvokos turinio atskleidimas negali būti siejamas su tuo, kaip nuolatinės gyvenamosios vietos institutas aiškinamas nacionalinėje teisėje. Todėl, taikant 2007 m. Hagos konvenciją, CK antrosios knygos I dalies 1 skyriaus ketvirtojo skirsnio „Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta ir gyvenamoji vieta“ normos (CK 2.12–2.17 straipsniai) bei šias nuostatas aiškinanti nacionalinių teismų praktika netaikomos.

2007 m. Hagos konvencijoje įtvirtintas įprastinės (nuolatinės) gyvenamosios vietos kriterijus aiškintinas nepriklausomai ir nuo šios sąvokos aiškinimo pagal kitas Hagos konvencijas. Be to, svarbu paisyti ir aptariamos Konvencijos tikslo – palengvinti vaikų ir (ar) kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimą tarptautinėse bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-916/2024). Nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos sąvoka 2007 m. Hagos konvencijoje nėra apibrėžta, todėl aplinkybė, ar atsakovas nuolat gyvena konkrečioje valstybėje, nustatytina atsižvelgiant į konkrečias kiekvienos bylos faktines aplinkybes ir individualią asmens, dėl kurio sprendžiama, padėtį. Nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta apibūdina tam tikrą ieškinio pateikimo momentu faktiškai susiklosčiusią situaciją ir nusako pakankamą asmens ryšį su valstybe, kurioje priimtas ar siekiama priimti sprendimą dėl išlaikymo.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įprastinė (nuolatinė) gyvenamoji vieta nustatoma atsižvelgiant į tokius veiksnius kaip vieta, kurioje asmuo paprastai gyvena ir išlaiko gyvenamąją vietą, kurioje yra asmens pirmoji (arba pagrindinė) gyvenamoji vieta, kurioje jis dirba (gauna darbo užmokestį) arba lanko mokyklą. Vien asmens buvimas aktualiu metu vienoje ar kitoje valstybėje nėra pakankamas pagrindas jo nuolatinei gyvenamajai vietai toje valstybėje nustatyti. Sprendžiant asmens nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, reikšmingi tiek objektyvūs, tiek subjektyvūs kriterijai. Svarbu ne tik turėti ryšių su konkrečia valstybe, t. y. gyventi joje, turėti šeimą, dirbti, bet lygiai tiek pat svarbus ir asmens apsisprendimas konkrečią valstybę laikyti savo nuolatine, pastovia gyvenamąja vieta, ketinimas joje pasilikti. Tai valstybė, su kuria asmuo turi tvirtesnį (artimesnį, ilgalaikį) subjektyvų ryšį negu su bet kuria kita valstybe, vieta, kurią asmuo laiko pagrindiniu savo interesų centru ir kuri skiriasi nuo vietos, į kurią laikinai pritraukia verslo, atostogų ar kiti reikalai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-916/2024).

Dėl to, sprendžiant klausimą dėl atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos, ypač ją nusakančio subjektyviojo veiksnio – pakankamai glaudaus asmens ryšio su konkrečia valstybe, reikšmingiausia yra ne ieškovo, bet būtent atsakovo pozicija, kurią valstybę jis pats laiko pagrindiniu savo interesų centru (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-916/2024, 51 punktas).

Atsižvelgdamas į nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu tiek, kad vien atsakovės 2026 m. kovo 19 d. deklaruoto išvykimo į Švediją faktas, vertinamas atskirai nuo kitų byloje esančių duomenų, nebūtų pakankamas jos įprastinei gyvenamajai vietai nustatyti. Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovės gyvenamoji vieta Švedijoje grindžiama ne vien Gyventojų registro duomenimis. Kaip minėta, Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmuose išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-49-902/2026 pati R. H., būdama ieškovė ir atstovaujama advokato, nurodė Lietuvoje negyvenanti ir gyvenanti Švedijoje pas draugą, kuris ja rūpinasi ir išlaiko. Taigi pačios atsakovės ankstesniame teisminiame procese pateikti duomenys apie jos faktinę gyvenamąją vietą sutampa su Gyventojų registro duomenimis apie deklaruotą išvykimą būtent į Švediją. Šios aplinkybės yra ypač reikšmingos atsižvelgiant į pirmiau nurodytą kasacinio teismo išaiškinimą, kad vertinant subjektyvųjį įprastinės gyvenamosios vietos elementą reikšmingiausia yra būtent paties atsakovo pozicija dėl to, kurią valstybę jis laiko pagrindiniu savo interesų centru.

Tuo tarpu ieškovas, atskirajame skunde teigdamas, kad atsakovės įprastinė gyvenamoji vieta iš tikrųjų yra Lietuvoje, nepateikia jokių objektyvių tokį teiginį pagrindžiančių duomenų. Atskirajame skunde nepateikta duomenų, kad ieškinio pareiškimo metu atsakovė Lietuvoje dirbtų, gautų pajamas, turėtų faktinę pagrindinę gyvenamąją vietą ar kad čia būtų jos kasdienio gyvenimo ir pagrindinių interesų centras. Todėl atskirojo skundo teiginiai, kad atsakovės įprastinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, vertintini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais konkrečiais juos patvirtinančiais įrodymais. Priešingai, byloje esantys tarpusavyje derantys duomenys – pačios atsakovės ankstesniame teisminiame procese išreikšta pozicija, kad ji gyvena Švedijoje ir Lietuvoje negyvena, ir Gyventojų registro informacija apie jos išvykimą į Švediją – patvirtina jos faktinį ryšį su Švedija.

Apelianto teiginys, kad atsakovė išvykimą į Švediją deklaravo tik siekdama išvengti teismo proceso Lietuvoje, taip pat nėra paremtas jokiais byloje esančiais įrodymais. Vien deklaracijos pateikimo data nėra pakankamas pagrindas konstatuoti tokį atsakovės tikslą, ypač atsižvelgiant į tai, kad jos ankstesniame teisminiame procese pateikti paaiškinimai apie gyvenimą Švedijoje atitinka oficialius registro duomenis.

Įvertinus nurodytų aplinkybių visumą ir kasacinio teismo suformuotus įprastinės gyvenamosios vietos nustatymo kriterijus, nėra pagrindo pritarti apelianto argumentui, kad ieškinio pareiškimo metu atsakovės įprastinė gyvenamoji vieta buvo Lietuvos Respublikoje. Bylos duomenų visuma leidžia spręsti, kad jos įprastinė gyvenamoji vieta buvo Švedijoje.

Remiantis bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad išlaikymo kreditorius – nepilnametis sūnus – nuolat gyvena J. K., ten gimė ir lanko ugdymo įstaigą. Kartu su nepilnamečiu vaiku J. K. gyvena ir dirba ieškovas. Taigi išlaikymo kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta taip pat nėra Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju nėra nei su atsakovės, nei su išlaikymo kreditoriaus įprastine gyvenamąja vieta susijusio kriterijaus, kuris nagrinėjamą išlaikymo ginčą sietų su Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija pagal pirmiau aptartas 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio nuostatas.

Atskirajame skunde nurodytos Reglamento (EB) Nr. 4/2009 3 straipsnio nuostatos taip pat nesudaro pagrindo priešingai išvadai. Kaip nurodė pats apeliantas, šio reglamento 3 straipsnio a ir b punktuose bendroji jurisdikcija siejama atitinkamai su atsakovo arba kreditoriaus įprastine gyvenamąja vieta. Nagrinėjamu atveju atsakovės įprastinė gyvenamoji vieta yra Švedijoje, o išlaikymo kreditoriaus – J. K.. Taigi ir pagal apelianto nurodytus siejamuosius kriterijus Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos pagrindas nenustatytas.

Apeliantas dalį atskirojo skundo argumentų grindžia tuo, kad jam nėra žinomas tikslus atsakovės gyvenamosios vietos Švedijoje adresas, o nežinant šio adreso jam būtų sudėtinga kreiptis į užsienio valstybės teismą ir įteikti atsakovei procesinius dokumentus.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad asmens įprastinės gyvenamosios vietos valstybės nustatymas ir konkretaus jo gyvenamosios vietos adreso nustatymas yra skirtingi klausimai. Aplinkybė, kad ieškovui nėra žinomas tikslus atsakovės adresas Švedijoje, nepaneigia byloje esančių duomenų apie jos įprastinę gyvenamąją vietą šioje valstybėje. Procesinių dokumentų įteikimo tvarka taip pat negali būti savarankiškas tarptautinės jurisdikcijos atsiradimo pagrindas. Tai, kad ieškovui būtų paprasčiau inicijuoti procesą Lietuvos Respublikoje arba kad užsienio valstybėje gali kilti poreikis nustatyti konkretų atsakovės adresą, nesukuria Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos, jeigu ji nenustatoma pagal ginčui taikytinus tarptautinės jurisdikcijos kriterijus. Todėl atskirojo skundo argumentai dėl procesinių dokumentų įteikimo, atsakovės tikslaus adreso nežinojimo ir galimybės dokumentus įteikti viešo paskelbimo būdu nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant nagrinėjamos bylos tarptautinės jurisdikcijos klausimą.

Apeliacinės instancijos teismas kartu pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išaiškinimas, jog ieškovas dėl materialinio išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo turi teisę kreiptis tik į vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos kompetentingą teismą, nėra pakankamai tikslus. Kaip pirmiau nurodyta, 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti keli alternatyvūs sprendimo dėl išlaikymo pripažinimui ir vykdymui reikšmingi jurisdikciniai ryšiai. Konvencijos 20 straipsnio 1 dalies a punkte toks ryšys siejamas su atsakovo įprastine gyvenamąja vieta, o 20 straipsnio 1 dalies c punkte – su išlaikymo kreditoriaus įprastine gyvenamąja vieta.

Nagrinėjamu atveju išlaikymo kreditoriaus – nepilnamečio sūnaus – įprastinė gyvenamoji vieta yra J. K., o atsakovės įprastinė gyvenamoji vieta – Švedijoje. Todėl, atsisakant priimti ieškinį Lietuvos Respublikos teisme, ieškovui išaiškintina, kad dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo jis gali kreiptis į kompetentingą J. K. teismą pagal išlaikymo kreditoriaus įprastinę gyvenamąją vietą arba į kompetentingą Švedijos teismą pagal atsakovės įprastinę gyvenamąją vietą.

2007 m. Hagos konvencijoje taip pat įtvirtintas tarptautinio bendradarbiavimo mechanizmas, skirtas vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimui, o Konvencijos 10 straipsnyje nustatyti, be kita ko, prašymai dėl sprendimo dėl išlaikymo priėmimo. Taigi tai, kad ieškovui nėra žinomas tikslus atsakovės gyvenamosios vietos Švedijoje adresas, savaime neužkerta kelio pasinaudoti Konvencijoje įtvirtintais tarptautinio bendradarbiavimo mechanizmais.

Dėl procesinės bylos baigties

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė nagrinėjamam reikalavimui taikytiną tarptautinės jurisdikcijos teisinį reglamentavimą, išlaikymo prievolės jurisdikcijos klausimą siedamas su 1996 m. Hagos konvencijos 5 straipsniu. Vis dėlto šis teisinio motyvavimo trūkumas nagrinėjamu atveju nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos galutinės išvados, kad ieškovo pareikštas išlaikymo reikalavimas nepriskirtinas Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, pagrįstai atsisakė ieškinį priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Atsižvelgiant į tai, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2026 m. liepos 2 d. nutartį. Skundžiama nutartis paliktina nepakeista, jos motyvus papildant ir patikslinant šioje nutartyje išdėstytais argumentais (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas n u t a r i a : Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2026 m. liepos 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.