Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Giedrės Seselskytės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 20 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovui ATS1 dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo 731,59 Eur skolą, 68,87 Eur palūkanas, 52,41 Eur administravimo mokestį, 2,06 Eur nuostolių atlyginimą, kuriuos sudaro ieškovės negautos pajamos – 22 proc. metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo pagal paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio už laikotarpį nuo 2026 m. sausio 23 d. iki 2026 m. sausio 28 d., 22 proc. nuostolių atlyginimą, kuriuos sudaro negautos pajamos, skaičiuojamos už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2026 m. rugsėjo 18 d.) nuo pagal paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 37,71 Eur sumos, 68,28 Eur sutarties sudarymo mokestį, 11,93 Eur delspinigius, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodo, kad ieškovė su atsakovu 2025 m. kovo 21 d. sudarė kredito sutartį, kuria atsakovui buvo suteikta 1 044,53 Eur paskola 18 mėnesių laikotarpiui. Atsakovui nesilaikant įsipareigojimo nustatytu grafiku grąžinti paskolą, ieškovė siuntė jam sumokėti skolą, tačiau atsakovas į raginimus nereagavo, todėl ieškovė nutraukė kredito sutartį. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas negrąžino pagal kredito sutartį jam suteikto kredito, ieškovė prašo priteisti atsakovo nesumokėtas sumas. Atsakovui ieškinio su priedais kopijos ir teismo pranešimas dėl atsiliepimo pateikimo įteikti per darbovietę (CPK 123 straipsnio 3 dalis). Atsakovas atsiliepimo į ieškinį nepateikė. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių esmė

Dėl 68,28 Eur sutarties sudarymo mokesčio priteisimo teismas nurodė, kad šalių sudarytos sutarties sudarymo mokestis sudaro 94,53 Eur, o sutarties administravimo mokestis – 93,74 Eur. Bendra ieškovės atlygio suma sudaro 188,27 Eur (94,53 Eur + 93,74 Eur), o iš šios sumos sutarties sudarymo mokestis sudaro 50 proc. (94,54 Eur x 100 / 188,27 Eur). Teismas, remdamasis VKĮ 25³ straipsnio 6 dalimi, konstatavo, kad ieškovės atlygio dalis viršija įstatyme įtvirtintą maksimalią atlygio, kuris gali būti nesiejamas su paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintinomis įmokomis, ribą, tai yra 25 procentus, todėl konstatavo, kad ieškovė neturi teisės reikalauti šio mokesčio priteisimo, ir nusprendė šalių sudarytos kredito sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio pripažinti negaliojančiomis nuo kredito sutarties sudarymo momento.

Dėl 52,41 Eur administravimo mokesčio priteisimo teismas nurodė, kad nei portalo naudojimosi sutartyje, nei paskolos sutartyje nėra detalizuojama administravimo mokesčio apskaičiavimo tvarka. Teismas nustatė, kad paskolos sutarties specialiosiose sąlygose nurodoma, kad administravimo mokestis sudaro 0,97 proc. ir yra mokamas kas mėnesį. Standartinės informacijos apie vartojimo kreditą formos skiltyje „Su vartojimo kredito sutartimi susijusios išlaidos“ yra nurodoma: „Administravimo mokestis – 0,97 proc. (skaičiuojamas nuo paskolos likučio per mėnesį).“ Teismas įvertinęs sutarties sąlygas konstatavo, kad sutarties administravimo mokestis buvo skaičiuojamas ne proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų, kaip to reikalauja VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis, bet proporcingai nuo paskolos gavėjo negrąžintos paskolos likučio. Teismas konstatavo, kad toks sutarties administravimo mokesčio skaičiavimo modelis yra nenaudingas kredito gavėjui (vartotojui), nes kredito gavėjas pradinėje kredito sutarties vykdymo stadijoje privalo mokėti didesnį sutarties administravimo mokestį nei turėtų mokėti tuo atveju, jei sutarties administravimo mokestis būtų skaičiuojamas proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Teismas nusprendė, kad nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento ir paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties administravimo mokesčio.

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teis0mo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo argumentus, nenustatė būtinybės skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Darytina išvada, kad skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai). Apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 20 d. sprendimo už akių dalių, kuriomis i) ab initio pripažintos negaliojančiomis kredito sutarties sąlygos dėl administravimo ir sutarties sudarymo mokesčių ir ieškovės reikalavimai dėl administravimo ir sutarties sudarymo mokesčių priteisimo netenkinti, ii) iš dalies tenkintas ieškovės reikalavimas dėl delspinigių priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Dėl bylos faktinių aplinkybių

Byloje nustatyta, kad ieškovė su atsakovu 2025 m. kovo 21 d. sudarė paskolos (vartojimo kredito) sutartį. Jos pagrindu atsakovui paskolinta 1 044,53 Eur suma (950 Eur paskolos suma ir 94,53 Eur sutarties sudarymo mokestis) 18 mėnesių laikotarpiui. Ieškovė nurodo, kad sutarties sudarymo mokestis buvo įskaitytas į ieškovės (organizatorės) sąskaitą kaip atlygis organizatorei. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovui paskolos suma (950 Eur) buvo pervesta į jo banko sąskaitą 205 m. kovo 21 d. Atsakovui prisiimtų įsipareigojimų pagal sutartį tinkamai nevykdant, ieškovė 2026 m. sausio 8 d. elektroniniu paštu išsiuntė atsakovui įspėjimą, kuriuo prašė sumokėti įsiskolinimą, informavo, jog kitu atveju ieškovė nutrauks sutartį. Ieškovė 2026 m. sausis 23 d. atsakovą elektroniniu laišku informavo, kad 2026 m. sausio 23 d. šalių sudaryta vartojimo kredito sutartis laikoma nutraukta. Ieškovė ieškiniu, be kita ko, prašė priteisti iš atsakovo 68,28 Eur sutarties sudarymo mokestį ir 52,41 Eur administravimo mokestį. Ieškovė apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalimi, kuria sutarties sudarymo mokesčio ir sutarties administravimo mokesčio sąlygos pripažintos neteisėtomis, prašo panaikinti nurodytą teismo sprendimo už akių dalį, taip pat pakeisti sprendimo už akių kitas dalis, priteisiant 68,28 Eur sutarties sudarymo mokestį, 52,41 Eur sutarties administravimo mokestį, ir pakeisti sprendimo už akių dalį dėl priteistinų delspinigių perskaičiavimo. Apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl apeliantės nurodytų apeliacinio skundo argumentų.

Dėl VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytos išimties (ne)taikymo

Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad ji, prašydama priteisti sutarties sudarymo bei administravimo mokesčius, remiasi VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi ir netaiko VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų operatoriaus mokesčio skaičiavimui. Taigi apeliantė kelia klausimą dėl VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytos išimties taikymo nagrinėjamu atveju, teigdama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šios išimties netaikė. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos www.finbee.lt operatorė, įtraukta į Viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą (VKĮ 2 straipsnio 14 dalis, 25¹ straipsnio 1 dalis). VKĮ 25³ straipsnyje numatyti reikalavimai tarpusavio skolinimo platformos operatoriui.

Nagrinėjamu atveju ginčui aktualios Sutarties sudarymo metu galiojusios VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies ir 6¹ dalies nuostatos, galiojusios nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2026 m. balandžio 29 d. Pagal ginčui aktualią VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies redakciją, ne mažiau kaip 75 procentai tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų; šios dalies nuostatos netaikomos šio straipsnio 6¹ dalyje nurodytu atveju. Ginčui aktuali VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalis reglamentavo, kad šio straipsnio 6 dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi tuo atveju, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos; vartojimo kredito gavėjo bankroto atveju tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus, kaip kreditoriaus, reikalavimai vartojimo kredito gavėjui tenkinami po to, kai visiškai patenkinami paskolos davėjų reikalavimai.

Pagal Sutarties Bendrųjų sąlygų 3.23 papunktį, organizatorius turi teisę investuoti į paskolos gavėjų paskolas aukcione, o tokio investavimo atveju organizatoriui taikoma pirmenybė, t. y. organizatoriaus siūlymas yra visuomet pirmas. Organizatorius į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 procentų paskolos sumos ir užtikrina, kad visu paskolos sutarties galiojimo laikotarpiu operatoriaus pagal paskolos sutartį paskolos gavėjui suteikta paskolos sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos paskolos sumos.

Apeliantė nurodo, kad savo veikloje laikosi tokios investavimo tvarkos, pagal kurią į visas paskolas investuojama ne mažiau kaip 12 proc. paskolos sumos. Apeliantė taip pat nurodo, kad bylai teikdama pažymą, kurioje nurodyti koinvestavimo duomenys nuo 2025 m. kovo 31 d. iki 2026 m. sausio 23 d. (t. y. nuo sutarties su atsakovu sudarymo iki jos nutraukimo), pažymėjo, jog į tam tikras paskolas buvo investuota mažesnė procentinė dalis, nei nurodo VKĮ, tačiau tai sudaro nežymią dalį visų paskolų (mažiau nei 1 proc.). Apeliantė kaip to priežastį nurodo tai, kad koinvestavimas yra automatizuotas, neinvestuota į nežymią dalį paskolų dėl techninių kliūčių, nesant ieškovės tyčios ar didelio neatsargumo. Apeliantė laikosi pozicijos, kad esant mažareikšmiškumui jai neturėtų būti užkertamas kelias pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi, taip pat reikalauti viso negrąžinto sutarties sudarymo mokesčio, sutarties administravimo mokesčio ir delspinigių. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliantės argumentai nesudaro pagrindo padaryti priešingas išvadas, nei padarytos pirmosios instancijos teismo.

Apeliaciniame skunde apeliantė remiasi kartu su ieškiniu pateikta pažyma apie uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ (skolintojo Nr. I-00007702) investicijas į paskolas laikotarpiu nuo 2025 m. kovo 31 d. iki 2026 m. sausio 23 d. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad nurodytos ieškovės pažymos apie jos investicijas į paskolas laikotarpiu nuo 2025 m. kovo 31 d. iki 2026 m. sausio 23 d. duomenys nepatvirtina, jog ieškovė į paskolas visais atvejais investavo ne mažiau nei 12 proc. Minėtoje pažymoje yra nurodyti duomenys ne apie investicijas į konkrečias paskolas, o apie bendrus investicijų į paskolas dydžius, atitinkamą mėnesį koinvestuotas sumas bei jų procentinius dydžius. Iš pažymos duomenų nustatyta, kad nurodytu laikotarpiu kiekvieno mėnesio paskolų skaičius ir koinvestuotų paskolų skaičius nesutampa. Taigi pateiktas rašytinis įrodymas savo turiniu, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepatvirtina ieškovės nurodyto pasirinkto veiklos modelio – investavimo į kiekvieną vartojimo kreditą ne mažiau kaip 12 procentų bendros kredito sumos. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantė tiek ieškinyje, tiek ir apeliaciniame skunde iš esmės neginčija aplinkybės ir pati savo procesiniuose dokumentuose nurodo, kad į tam tikras paskolas buvo investuota mažesnė procentinė dalis, nei nurodo VKĮ, dėl techninių kliūčių, ir mano, kad nors teisinis reguliavimas jokių išimčių ir (ar) išimtinių aplinkybių, kurioms esant būtų galima nukrypti nuo investavimo (koinvestavimo) apimčių, nenustato, tai savaime nepaneigia bendrųjų teisės principų taikymo galimybės.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais. Pagal nurodytą teisinį reglamentavimą, apeliantė, siekdama pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, turi investuoti ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos į kiekvieną per tarpusavio skolinimo platformą teikiamą vartojimo kreditą. Taigi, kai ši investicijų suma nesiekia 12 proc., nėra pagrindo ir taikyti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintos išimties. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad apeliantė šiuo atveju neįrodė savo teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą išlygą egzistavimo (CPK 178 straipsnis), todėl daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą teismo sprendimą už akių, pagrįstai vadovavosi VKĮ 25³ straipsnio 6 dalimi ir joje nustatytais reikalavimais. Pažymėtina, kad tokios praktikos dėl apeliantės nurodyto mažareikšmiškumo laikomasi panašaus pobūdžio išnagrinėtose civilinėse bylose (Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1038-965/2026, Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-702-796/2026).

Dėl sutarties sudarymo ir sutarties administravimo mokesčių

Nagrinėjamu atveju šalys sutartyje numatė sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio taikymą. Ieškovės atlygį iš esmės sudarė dvi dalys: 94,53 Eur sutarties sudarymo mokestis, kurį ji nurodė taikanti už sutarties sudarymo metu teikiamas paslaugas, ir 93,74 Eur sutarties administravimo mokestis. Vertinant sutarties sudarymo mokestį ir administravimo mokestį sistemiškai kaip bendrą atlygį ieškovei (tarpusavio skolinimo platformos operatorei), nustatyta, kad bendra ieškovės atlygio suma sudarė 188,27 Eur (94,53 Eur + 93,74 Eur), o iš šios sumos sutarties sudarymo mokestis sudaro 50,22 proc. (94,54 Eur x 100 / 188,27 Eur).

Pagal Sutarties Bendrųjų sąlygų 1.29 papunktį, sutarties (paskolos) sudarymo mokestis yra paskolos sutarties specialiosiose sąlygose nurodytas paskolos sutarties sudarymo mokestis, paskolos gavėjo mokamas organizatoriui, apimantis ir kreditingumo vertinimo mokestį. Sutarties sudarymo mokestis apskaičiuojamas nuo skolintojų paskolintos sumos. Sutarties sudarymo mokestis apskaičiuojamas procentais nuo skolintojų paskolintos sumos. Sutarties sudarymo mokesčio dydis nurodomas specialiosiose paskolos sąlygose. Sutarties sudarymo mokesčio mokėjimo tvarka nurodyta paskolos grąžinimo grafike. Sutarties sudarymo mokestis yra atskaitomas paskolos išmokėjimo metu, jei taip nurodyta specialiosiose sąlygose. Sutarties sudarymo mokestis negali būti neigiamas, t. y. jei kreditingumo vertinimo mokesčiui būtų taikoma nuolaida, tos nuolaidos dydį atėmus iš sutarties sudarymo mokesčio, likusi suma negali būti mažesnė, nei 0.

Pagal šiuo atveju taikytiną VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies redakciją, ne mažiau kaip 75 procentai tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Šiuo atveju, kaip tai teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, sutarties sudarymo mokestis, kaip ieškovės atlygio dalis, sietina su sutarties sudarymo momentu, viršija įstatyme įtvirtintą maksimalią atlygio, kuris gali būti nesiejamas su paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintinomis įmokomis, ribą, t. y. 25 procentus (VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis). Esant tokioms aplinkybėms, atmetami kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, kad sutarties sudarymo mokesčio sąlyga nėra neteisėta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi VKĮ 25³ straipsnio 6 dalimi ir, įvertinęs nustatytą sutarties sudarymo mokesčio neteisėtumą, pagrįstai pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) ir atitinkamai atmetė su tuo susijusį ieškinio reikalavimą dėl šio mokesčio priteisimo.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad sutarties sąlygos dėl sutarties administravimo mokesčio pripažintinos negaliojančiomis ab initio (nuo sutarties sudarymo momento) kaip prieštaraujančios imperatyviajai įstatymo normai (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), ir šiuo pagrindu atmetė ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo sutarties administravimo mokestį.

Apeliantė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalimi, kuria buvo atmestas reikalavimas dėl administravimo mokesčio priteisimo. Šiuo aspektu apeliantė iš esmės remiasi tapačiais argumentais, kad apeliantė atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintas sąlygas, sudarančias pagrindą vadovautis nurodyta išimtimi ir netaikyti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų operatoriaus mokesčio skaičiavimui, taip pat atitinkamai reikalauti ir viso negrąžinto sutarties administravimo mokesčio. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad apeliantė byloje neįrodė, jog jai turi būti taikoma VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ginčui aktualia VKĮ 25³ straipsnio 6 dalimi, kadangi administravimo mokestis patenka į VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reguliavimo sritį.

Ginčui aktualioje VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje įtvirtinta imperatyvi taisyklė, pagal kurią tam tikra tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio dalis sietina su paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintomis įmokomis. Šiuo atveju taikytina VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies norma yra imperatyvaus pobūdžio, todėl, nustatydama pagal VKĮ 25³ straipsnio 6 dalį reguliuojamą ne mažesnę kaip 75 proc. atlygio dalį, ieškovė neturėjo diskrecijos teisės nustatyti kitokios atlygio skaičiavimo bazės nei faktinės vartojimo kredito gavėjo paskolos davėjui grąžintos įmokos.

Apeliantė neginčija, kad šiuo atveju sutarties administravimo mokestis sudaro 49,79 proc. viso ieškovės atlygio sumos (93,74 Eur x 100 / 188,27 Eur). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino bylos duomenis, kad, pagal sutarties Specialiąsias sąlygas, administravimo mokestis sudaro 0,97 proc. ir yra mokamas kas mėnesį, taip pat Standartinės informacijos apie vartojimo kreditą formos skiltyje „Su vartojimo kredito sutartimi susijusios išlaidos“ nurodytus duomenis, jog taip pat bus taikomas administravimo mokestis – 0,97 proc. (skaičiuojamas nuo paskolos likučio per mėnesį). Teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo motyvus pripažįsta pagrįstais ir jiems pritaria. Darytina išvada, kad šiuo atveju byloje nustatęs, jog pagal sutartį sutarties administravimo mokestis buvo skaičiuojamas ne proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų, kaip to reikalauja VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis, bet proporcingai nuo paskolos gavėjo negrąžintos paskolos likučio (t. y. pasirinkta įstatymui prieštaraujanti sutarties administravimo mokesčio skaičiavimo bazė), pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento sutarties sąlygas dėl sutarties administravimo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai byloje pritaikęs VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies nuostatas, pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimus dėl sutarties sudarymo mokesčio ir sutarties administravimo mokesčio priteisimo. Šiuo pagrindu atmestini ir ieškovės argumentai dėl delspinigių perskaičiavimo, nes pirmosios instancijos teismas pagrįstai delspinigių perskaičiavimą atliko iš skolos pašalindamas atitinkamą mėnesį mokėtinų sutarties administravimo ir sudarymo mokesčių dydžius.

Dėl bylos procesinės baigties

Teisėjų kolegija, įvertinus apeliacinio skundo argumentus, apibendrindama išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ieškinį tenkindamas iš dalies, tinkamai nustatė ir įvertino bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamas pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo dalis, dėl to ieškovės apeliacinis skundas netenkinamas, o skundžiamas teismo sprendimas už akių paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 20 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.