Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ ieškinį atsakovei savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ dėl žalos atlyginimo tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybė, A. T..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62² straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus miesto apylinkės teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apylinkės teismui, ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus miesto apylinkės teismo vardu.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad žala buvo apskaičiuota, įvykis ištirtas.

Trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės atstovė teismo posėdžio metu palaikė atsakovės poziciją, su ieškiniu nesutiko.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys atmestinas.

Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro išrašo nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), įvykio metu nuosavybės teise priklausė Vilniaus miesto savivaldybei. Šis butas buvo perduotas atsakovei valdyti patikėjimo teise. 2010 m. rugsėjo 9 d. atsakovė ir trečiasis asmuo A. T. sudarė Vilniaus miesto savivaldybės socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1.39-N10/1116, kurios pagrindu A. T. buvo išnuomotas butas adresu, (duomenys neskelbtini). Iš atsakovės ir trečiojo asmens pateiktos nuomos sutarties matyti, kad nuomininkei buvo nustatytos konkrečios pareigos, susijusios su buto priežiūra, naudojimu, einamuoju remontu bei tam tikrų avarijų ir gedimų pasekmių likvidavimu. Įvykio metu butas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo ne tik Savivaldybės nuosavybė ir atsakovės patikėjimo teise valdomas turtas, bet kartu buvo perduotas naudotis konkrečiai nuomininkei, kuri jame gyveno ir faktiškai naudojosi patalpomis. 2022 m. gruodžio 8 d. apdraustose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), buvo nustatyti vandens poveikio padaryti pažeidimai. Šią aplinkybę iš dalies patvirtina 2022 m. gruodžio 9 d. turto apžiūros aktas bei prie jo pridėtos fotonuotraukos.

Tačiau ginčas kyla ne dėl to, ar apdraustose patalpose buvo vandens poveikio požymių, bet dėl to, iš kokio šaltinio vanduo pateko į šias patalpas ir kuris asmuo pagal teisę turi atsakyti už dėl to atsiradusią žalą.

Draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.987 straipsnis). Bylos duomenimis nustatyta, jog tarp ieškovės ir draudėjų buvo sudarytos būsto draudimo sutartys, kurių pagrindu ieškovė išmokėjo būstą apsidraudusiems asmenims draudimo išmokas draudžiamaisiais pripažintų įvykių sukeltai žalai atlyginti. Ieškovė nurodo, jog žala kilo dėl atsakovės neteisėtų veiksmų.

Pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. Kasacinio teismo praktikoje subrogacija apibūdinama kaip įstatymo pagrindu pereinanti draudikui draudėjo (naudos gavėjo) reikalavimo teisė asmeniui, atsakingam už atsiradusią žalą (nuostolius), kuri draudėjui buvo atlyginta draudimo sutarties pagrindu. Šią reikalavimo teisę, perimtą iš draudėjo, draudikas įgyvendina išmokėtos draudimo išmokos apimtimi. Būtent subrogacija užtikrina tai, kad tiek draudėjas, tiek draudikas žalos atlyginimo santykiuose nepatirtų nei praradimų, nei nepagrįstai praturtėtų, o atsakingam už žalos padarymą asmeniui išliktų teisinė prievolė atlyginti nuostolius nukentėjusiam asmeniui (draudėjui), o po subrogacijos įvykimo – draudikui pagal jo išmokėtos draudimo išmokos ribas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2012; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-690-415/2015; kt.; 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188-687/2016 ir kt.). CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo ir už žalą atsakingo asmens santykius. Nagrinėjamu atveju aktualūs yra civilinės atsakomybės teisiniai santykiai. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Bendrosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos yra neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis), kaltė (CK 6.248 straipsnis), žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis). Civilinei atsakomybei kilti būtinas visų šių sąlygų buvimas. Nesant šių sąlygų negali būti taikoma nei sutartinė, nei deliktinė civilinė atsakomybė. Būtinybę nustatyti šias sąlygas, taikant civilinę atsakomybę, daugelį kartų yra konstatavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, jog žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Įstatymas pareigą įrodyti žalos padarymo faktą bei tokios žalos (turėtų nuostolių) dydį nustato ieškovui (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Žala (nuostoliais) gali būti pripažįstamos turtui pataisyti reikalingos lėšos, kurios yra patirtos, jei remontas atliktas, taip pat būsimo remonto kaštai (sąnaudos), jei remontas nėra atliktas. Atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 straipsnis).

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Pastebėtina, jog teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-07-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; kt.).

Ieškovės pateiktas 2022 m. gruodžio 9 d. turto apžiūros aktas patvirtina, kad apdraustame bute buvo nustatyti tam tikri pažeidimai, susiję su vandens poveikiu. Tačiau iš šio dokumento savaime negalima nustatyti, iš kokios konkrečios patalpos ar inžinerinės sistemos vanduo pateko į butą Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi turto apžiūros aktas yra reikšmingas žalos faktui nustatyti, tačiau jo įrodomoji reikšmė nustatant užliejimo šaltinį ir už žalą atsakingą asmenį yra ribota. Analogiškai vertintinos ir ieškovės pateiktos fotonuotraukos. Jos patvirtina vandens poveikio požymių buvimą bei apgadintų vietų pobūdį, tačiau iš fotonuotraukų negalima vienareikšmiškai nustatyti vandens judėjimo kelio ir konkretaus jo šaltinio. Ieškovės pateikta žalos apskaičiavimo sąmata gali būti reikšminga sprendžiant dėl žalos dydžio, tačiau ji savaime nepatvirtina nei užliejimo šaltinio, nei atsakovės neteisėtų veiksmų, nei priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir žalos. Ieškovė taip pat remiasi UAB „Mano būstas Sostinė“ 2025 m. balandžio 28 d. raštu Nr. MBST-RS-25-6943. Šiame rašte administratorius nurodė, kad dėl apliejimo nebuvo gauta pranešimų, nebuvo kviesta avarinė tarnyba ir dėl apliejamų patalpų į administratorių nesikreipė ir kiti namo gyventojai. Teismas pažymi, kad minėtas raštas nepatvirtina ieškovės teiginio, jog vandens šaltinis buvo butas Nr. (duomenys neskelbtini). Priešingai, iš jo turinio matyti tik tai, kad administratorius neturėjo duomenų apie jam praneštą avariją ar gedimą. Aplinkybė, kad administratorius negavo pranešimo apie avariją bendrojo naudojimo objektuose, savaime neleidžia daryti kategoriškos išvados, jog vanduo kilo būtent iš buto Nr. (duomenys neskelbtini). Tai yra tik vienas netiesioginis įrodymas, kuris turi būti vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Ieškovė taip pat nurodė, kad apgadintų patalpų vietos sutampa su viršuje esančio buto sanitarinių mazgų vietomis. Teismas pažymi, kad toks patalpų išsidėstymo sutapimas gali turėti tam tikrą įrodomąją reikšmę, tačiau vien jis nėra pakankamas nustatyti faktinį vandens patekimo šaltinį. Byloje nėra pateikta ekspertizės išvada, techninės apžiūros aktas ar kitas specialių žinių pagrindu atliktas tyrimas, kuriuo būtų nustatyta, kad 2022 m. gruodžio 8 d. vanduo į butą Nr. (duomenys neskelbtini) pateko būtent iš buto Nr. (duomenys neskelbtini) esančių vandentiekio, nuotekų, sanitarinių ar kitų inžinerinių sistemų. Teismas taip pat atsižvelgia į aplinkybę, kad turto apžiūros metu, kaip nurodoma atsakovės procesiniame dokumente, į butą Nr. (duomenys neskelbtini) patekti nepavyko. Todėl apžiūrint apdraustą turtą nebuvo galimybės tiesiogiai patikrinti galimo vandens patekimo šaltinio viršuje esančiame bute. Šią aplinkybę papildomai vertinant kartu su A. T. 2022 m. gruodžio 9 d. paaiškinimu, kuriame ji nurodė, kad 2022 m. gruodžio 8 d. prieš išvykdama užsuko kranus, o grįžusi jokių vandens išsiliejimo požymių bute nerado, Teismas neturi pakankamo pagrindo konstatuoti, kad būtent butas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nustatytas vandens patekimo šaltinis. Nurodytas A. T. paaiškinimas savaime nepaneigia užliejimo fakto, tačiau jis yra reikšmingas vertinant ieškovės versiją dėl konkretaus užliejimo šaltinio. Šis paaiškinimas vertintinas kaip vienas iš įrodymų visumos, o ne kaip savarankiškas ir lemiamas įrodymas. Teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad nėra duomenų apie administratoriui praneštą konkrečią avariją bute Nr. (duomenys neskelbtini), avarinės tarnybos iškvietimą, avarijos lokalizavimą, pažeisto vamzdyno ar kito įrenginio nustatymą ar kitą objektyvų techninį faktą, tiesiogiai susiejantį butą Nr. (duomenys neskelbtini) su vandens patekimu į butą Nr. (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju ieškovė įrodė, kad apdraustose patalpose buvo vandens poveikio požymių. Tačiau, teismo vertinimu, ieškovės pateiktų įrodymų visuma nepasiekia tokio įrodytumo laipsnio, kuris leistų pagrįstai konstatuoti, kad vandens patekimo židinys buvo būtent butas Nr. (duomenys neskelbtini). Vien tai, kad butas Nr. (duomenys neskelbtini) yra virš buto Nr. (duomenys neskelbtini) ir kad apgadintos vietos tam tikru mastu sutampa su sanitarinių mazgų išsidėstymu, nėra pakankama priežastiniam ryšiui konstatuoti, kai byloje nėra objektyvaus techninio duomens, nustatančio vandens patekimo kelią. Pažymėtina, jog vien draudimo išmokos faktas nėra pagrindas tenkinti subrogacinį reikalavimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-02-23 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010; 2015-12-16 nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-690-415/2015; 2016-03-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188-687/2016). Ieškovas, reiškiantis tokio pobūdžio reikalavimą, kildinamą iš deliktinių civilinės atsakomybės teisinių santykių, privalo įrodyti visas civilinės atsakomybės taikymui būtinas sąlygas (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ieškovė šios pareigos neįvykdė, byloje nėra nustatytos ir įrodytos visos būtinosios civilinės atsakomybės taikymo atsakovei sąlygos, kas sudaro pagrindą ieškovės ieškinį dėl žalos atlyginimo atmesti.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis) Atmetus ieškinį, ieškovei bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės nepriteistinos.

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, yra 35,19 Eur ir yra didesnės už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, pakeistu teisingumo ir finansų ministrų 2023 m. gruodžio 20 d. įsakymu 1R-386/1K-411, nustatytą minimalią (9,00 Eur) valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl jos, atmetus ieškinį, valstybei priteisiamos iš ieškovės (CPK 96 straipsnio 1 dalis)

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265, 268, 270, 279, 307 straipsniais, teismas n u s p r e n d ž i a :

ieškovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ ieškinį atmesti. Priteisti iš ieškovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ valstybei 35,19 Eur (trisdešimt penkis eurus 19 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 2222. Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmus.