Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Žilvino Jaramino ir Vilijos Valantienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės ATS1 apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2026 m. vasario 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovei ATS1 dėl servituto panaikinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, TAR1, TAR4, TAR2, TAR5.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkinamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija bylą nagrinėja neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neatsižvelgdama į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgusi į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinusi ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl rašytinių paaiškinimų ir su jais pateiktų naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

Klaipėdos apygardos teismas 2026 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi nutarė priimti atsakovės su apeliaciniu skundu ir ieškovės su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktus papildomus įrodymus, išsiųsti šiuos įrodymus byloje dalyvaujantiems asmenims ir pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims iki 2026 m. rugpjūčio 20 d. pateikti papildomus paaiškinimus dėl naujų įrodymų.

2026 m. rugpjūčio 20 d. gauti atsakovės rašytiniai paaiškinimai dėl ieškovės kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktų naujų įrodymų. Kartu su rašytiniais paaiškinimais pateikė bylai naujus įrodymus: 1) 2026 m. balandžio 27 d. prašymą Valstybinei miškų tarnybai (toliau – VMT); 2) 2026 m. balandžio 28 d. VMT raštą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl duomenų teikimo“ su priedu; 3) antstolio D. B. 2026 m. birželio 30 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. (duomenys neskelbtini); 4) 2026 m. balandžio 8 d. nuotraukas; 5) 2026 m. rugpjūčio 19 d. „Google Street View“ ekrano nuotraukas. Paaiškino, kad šių įrodymų pateikimo būtinybę nulėmė ieškovės procesinis elgesys ir jos apeliacinės instancijos teismui pateikti nauji įrodymai, nurodė, jog šiais įrodymais siekia paneigti ieškovės nurodytas aplinkybes ir pateiktus duomenis. Šių argumentų pagrindu prašė naujus įrodymus pridėti prie apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos.

CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Dėl šios teisės normos taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019). Vis dėlto draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus nėra absoliutus. Naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimas yra teismo diskrecija, kurią įgyvendindamas teismas visų pirma turi patikrinti, ar egzistuoja sąlygos, kurioms esant pagal CPK 314 straipsnį nauji įrodymai gali būti priimami: pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-248/2020).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su šalių pateiktais rašytiniais paaiškinimais ir kartu su jais pateiktais įrodymais mano, kad rašytiniai paaiškinimai ir kartu teikiami įrodymai yra reikšmingi sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, yra susiję su byloje nagrinėjamais klausimais, jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, šalys turėjo galimybę su šiais įrodymais susipažinti ir dėl jų pasisakyti. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teismui iš esmės sąlygojo 2026 m. rugpjūčio 6 d. teismo nutartis, teisėjų kolegija, siekdama išsamiau ir visapusiškiau išnagrinėti bylą, nutaria rašytinius paaiškinimus ir kartu pateiktus įrodymus priimti ir pridėti prie apeliacine tvarka nagrinėjamos civilinės bylos.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Remiantis nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo duomenimis nustatyta, kad 12,9118 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (Žemės sklypas Nr. 1), asmeninės nuosavybės teise 2023 m. rugsėjo 11 d. Dovanojimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu priklauso ieškovei. 1999 m. lapkričio 15 d. apskrities viršininko įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytas kelio servitutas (tarnaujantysis) (el. b. t. 1, b. l. 18–19).

1,4189 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (Žemės sklypas Nr. 2), asmeninės nuosavybės teise 2023 m. rugsėjo 11 d. Dovanojimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu priklauso ieškovei. Įrašų apie kitas daiktines teises, nustatytus servitutus nėra (el. b. t. 1, b. l. 9–10).

Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo duomenimis, 1,8426 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (Žemės sklypas Nr. 3), nuosavybės teise 2006 m. liepos 5 d. apskrities viršininko sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) ir apskrities viršininko įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu priklauso atsakovei (el. b. t. 1, b. l. 16–17).

Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo duomenimis, 0,76 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (Žemės sklypas Nr. 7), nuosavybės teise priklauso TAR5. 2018 m. gruodžio 24 d. sudaryta šio žemės sklypo Panaudos sutartis su panaudos gavėju TAR4, terminas iki 2025 m. gruodžio 24 d. (el. b. t. 1, b. l. 21–22).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl kelio servituto panaikinimo išnykus būtinumui teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl kelio servituto panaikinimo

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes, nusprendė, kad ginčo kelio servituto būtinumas yra išnykęs, todėl ieškovės reikalavimą dėl Žemės sklype Nr. 1 nustatyto kelio servituto panaikinimo tenkino.

Apeliantė, nesutikdama su skundžiamu sprendimu, argumentavo, kad pirmosios instancijos teismas nors ir teisingai pacitavo kasacinio teismo praktiką dėl kelio servituto panaikinimo išnykus jo būtinumui, tačiau jos tinkamai nepritaikė nagrinėjamoje byloje, neištyrė ir neįvertino servituto nustatymo faktinio pagrindo, nepagrįstai konstatavo esant pasikeitusias aplinkybes, dėl kurių servitutas buvo nustatytas, taip pat nepagrįstai pripažino, kad egzistuoja reali ir užtikrinta galimybė atsakovei naudotis savo žemės sklypais nesinaudojant nustatytu servitutu. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, skundžiamo sprendimo turinį, šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais.

Taigi bylų dėl servituto panaikinimo išnykus būtinumui atvejais turi būti ištirta ir įvertinta, ar įvyko esminis faktinių aplinkybių, buvusių servituto nustatymo momentu ir nulėmusių servituto būtinybę, pasikeitimas, o šis klausimas spręstinas taip: 1) turi būti išsiaiškintas servituto nustatymo faktinis pagrindas, t. y. aplinkybės, nulėmusios servituto būtinybę; 2) turi būti išsiaiškinta, ar egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas servituto būtinumo išnykimas; 3) turi būti įvertinta, ar faktinių aplinkybių pasikeitimas, jeigu jis ir įvyko, yra esminis, t. y. ar viešpataujantysis daiktas iš tikrųjų gali būti naudojamas pagal paskirtį be tarnaujančiojo daikto. Esminio tokių aplinkybių pasikeitimo įrodinėjimo našta tenka asmeniui, reikalaujančiam servituto panaikinimo (CPK 12 ir 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-695/2019).

Kaip minėta, kelio servitutas ieškovei priklausančiame Žemės sklype Nr. 1 buvo nustatytas tam, kad juo būtų galima patekti į Žemės sklypą Nr. 3. Svarbi aplinkybė, kad atsakovė teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu paaiškino, jog servitutiniu keliu nesinaudoja, kadangi neturi poreikio lankytis Žemės sklype Nr. 3, teigė beveik niekada jame nesilankanti, be to, įvažiavimas į servitutinį kelią yra užtvertas vartais (2026 m. sausio 21 d. teismo posėdžio garso įrašas: 22 min. 34 sek.–24 min. 29 sek.; 26 min. 35 sek.–27 min. 04 sek.).

Byloje esančių įrodymų visuma (antstolio D. J. 2025 m. vasario 25 d. ir 2026 m. kovo 26 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai ir juose esančios antstolio atliktos nuotraukos, atsakovės bylai pateiktos nuotraukos, aerofotografinės nuotraukos, apeliacinės instancijos teismui pateikta mažosios bendrijos (toliau – MB) „Lauperta“ 2026 m. kovo 26 d. specialisto vertinimo išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir jame esančios geodezinė ir kitos nuotraukos, 2026 m. birželio 30 d. antstolio D. B. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, VMU Trakų regioninio padalinio 2025 m. kovo 24 d. raštas, taip pat šalių paaiškinimai ir procesinių dokumentų turinys) patvirtina, kad žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiame Lietuvos Respublikai ir patikėjimo teisė valdomame VMU, kuris ribojasi su atsakovei nuosavybės teise priklausančiu Žemės sklypu Nr. 3, yra aiškiai matoma proskyna tarp medžių, kuri veda į Žemės sklypą Nr. 3; į šią miške esančią proskyną galima patekti keliu iš (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad VMU Trakų regioninis padalinys 2025 m. kovo 24 d. rašte patvirtino, kad tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) miško kvartalų bei (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) miško kvartalų, esančių (duomenys neskelbtini), yra įrengęs miško kelią, skirtą (duomenys neskelbtini) girininkijai miško tvarkymo ir priežiūros reikmėms (t. y. minėtą proskyną, kuri veda į Žemės sklypą Nr. 3), ir nurodė neprieštaraujantis, jog, esant poreikiui, šiuo keliu pasinaudotų ir gretimų žemės sklypų savininkai, norėdami patekti į nuosavybės teise valdomas valdas. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad egzistuoja reali ir užtikrinta galimybė viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti be nustatyto kelio servituto. Šią skundžiamo sprendimo išvadą sustiprina net tik apeliacinės instancijos teismui pateiktas VMU Trakų regioninio padalinio raštas, bet ir ieškovės kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikta MB „Lauperta“ 2026 m. kovo 26 d. specialisto vertinimo išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės rašytiniuose paaiškinimuose nurodytais argumentais dėl MB „Lauperta“ specialisto vertinimo išvados nepagrįstumo ir prieštaravimo kitiems byloje esantiems įrodymams, kadangi išvadoje esančiame geodezininko parengtame matavimo plane yra aiškiai identifikuotas ruožas, kuriuo atsakovė turi galimybę patekti į Žemės sklypą Nr. 3, nustatyti šio ruožo lūžio taškai ir koordinatės, gretimų žemės sklypų ribos, taigi šis įrodymas patvirtina pirmosios instancijos teismo išvados apie galimybę atsakovei į Žemės sklypą Nr. 3 patekti kitu būdu pagrįstumą.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad atsakovė neneigė ir neginčijo, kad VMU sklype esanti proskyna pasiekia Žemės sklypą Nr. 3 ir jį kerta (šią aplinkybę nurodė kartu su rašytiniais paaiškinimais pateiktuose prieduose), tačiau laikėsi pozicijos, kad į Žemės sklypą Nr. 3 neįmanoma patekti dėl blogos šio „kelio“ būklės. Atsakovė nurodė, kad žvyro kelias nėra pravažiuojamas automobiliu, jame yra susiformavusios gilios provėžos, jomis būtų galima pravažiuoti tik su sunkiasvore miškų ūkio technika, kelias yra pelkėtas, užverstas medžių šakomis, kurios lengvai gali pažeisti automobilio dugne esančias detales, taigi patekti į Žemės sklypą Nr. 3 neįmanoma. Taigi, remiantis atsakovės paaiškinimais, į Žemės sklypą Nr. 3 neįmanoma patekti ne dėl to, kad proskyna atsakovės žemės sklypo ribų nepasiekia ar veda visai kitur, bet dėl netinkamos jos kokybės. Ieškovė, siekdama paneigti šiuos atsakovės argumentus pateikė bylai antstolio D. J. 2026 m. kovo 26 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą. Atsakovė rašytiniuose paaiškinimuose plačiai dėstė argumentus apie tai, kad antstolio atliktose nuotraukose nėra užfiksuota aplinkybių, leidžiančių daryti išvadas, kad proskyna yra pravažiuojama lengvuoju automobiliu ar kad ja faktiškai galima saugiai ir nuolat naudotis transporto priemonėmis; priešingai, nuotraukose matomos lengvuoju automobiliu nepravažiuojamos gilios ir šlapios, galbūt sunkiojo miško transporto išvažinėtos, vėžės, kuriose yra nugriuvusių medžių ir didelių akmenų. Apeliantės teigimu, Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole esantys ortofografiniai vaizdai yra neinformatyvūs ir nepakankami išvadai apie galimybę pravažiuoti į atsakovės sklypą padaryti. Argumentams apie negalimumą patekti į Žemės sklypą Nr. 3 dėl proskynos blogos būklės naudojantis ne sunkiąją miško technika pagrįsti apeliantė pateikė bylai 2026 m. birželio 30 d. antstolio D. B. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, atsakovės 2026 m. balandžio 8 d. ir 2026 m. rugpjūčio 8 d. atliktas nuotraukas, kuriose yra užfiksuota proskynos būklė. Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nepatogus patekimas į Žemės sklypą Nr. 3 nepaneigia alternatyvios galimybės patekti į minėtą žemės sklypą egzistavimo.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog, atsižvelgus į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2007). Ta pati taisyklė taikytina ir sprendžiant dėl servituto pabaigos.

Taigi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Žemės sklypą Nr. 3, priklausantį nuosavybės teise atsakovei, galima tinkamai naudoti ir be ginčo kelio servituto. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pabrėžia, kad servitutas lemia tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisės varžymus, o tokie varžymai negali egzistuoti ilgiau, negu jų reikia tiems tikslams, kuriems užtikrinti buvo nustatytas servitutas, pasiekti. Servituto nustatymas sietinas su viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį užtikrinimu, todėl būtinybės užtikrinti tokį viešpataujančiojo daikto naudojimą per tarnaujantįjį daiktą išnykimas suponuoja galimybę panaikinti nustatytą servitutą. Tolesnis servituto egzistavimas be teisinio pagrindo (nebent būtų savininkų susitarimas) ribotų tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-695/2019). Atsižvelgus į tai, kad tikslą, dėl kurio buvo nustatytas kelio servitutas Žemės sklype Nr. 1, galima pasiekti ir alternatyviu būdu, daroma išvada, kad būtinybės ir toliau naudotis tarnaujančiuoju daiktu nėra. Priešingas esamos situacijos vertinimas prieštarautų teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir ekonomiškumo principams ir be pagrindo varžytų ieškovės teisę į nuosavybę.

Teisėjų kolegijos vertinimu, servituto būtinumo išnykimą suponuoja ir kita reikšminga byloje nustatyta faktinė aplinkybė – atsakovės siekiamas išlaikyti pravažiavimas eina per tris žemės sklypus, todėl šiuo metu tam, kad atsakovė galėtų patekti į Žemės sklypą Nr. 3 naudodamasi nustatytu ginčo kelio servitutu, jai pirmiausia reikia vykti per kaimyninius žemės sklypus, t. y. atsakovei visų pirma reikia patekti į Žemės sklypą Nr. 7, priklausantį TAR5, tada į Žemės sklypą Nr. 2, priklausantį ieškovei, ir tik tada patekti į Žemės sklypą Nr. 1, tačiau žemės sklypuose Nr. 7 ir Nr. 2 kelio servitutai nenustatyti. Šiuo aspektu pažymėtina, kad 2023 m. rugsėjo 14 d. TAR5 ir ieškovė sudarė susitarimą dėl Žemės sklype Nr. 7 esančio kelio naudojimo sąlygų, jo pagrindu TAR5 leido ieškovei naudotis minėtame žemės sklype esančiu keliu norint pateikti į jai priklausančius Žemės sklypus Nr. 1 ir Nr. 2 (el. b. t. 1, b. l. 152, 184). TAR5 nurodė, kad leidimą naudotis Žemės sklype Nr. 7 esančiu keliu yra suteikusi išimtinai tik ieškovei ir pagal panaudos sutartį TAR4. Kitiems asmenims, taip pat ir atsakovei, leidimo naudotis nei Žemės sklypu Nr. 7, nei jame esančiu keliu nėra davusi ir nei ji, nei TAR4 nesutinka, kad keliu naudotųsi atsakovė ir (ar) kiti asmenys. Atsakovė reikalavimų teismui dėl servituto nustatymo kaimyniniuose Žemės sklypuose Nr. 7 ir Nr. 2 tam, kad ir toliau galėtų realiai naudotis ginčo servitutu turėdama tikslą patekti į Žemės sklypą Nr. 3, nereiškė. Atsižvelgusi į nurodytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija pritaria ginčijamo sprendimo išvadai, kad tolesnis servituto buvimas pažeistų ne tik ieškovės, kaip Žemės sklypo Nr. 2 savininkės, bet ir Žemės sklypo Nr. 7 savininkės TAR5 interesus laisvai ir nevaržomai naudotis nuosavybe.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas antstolio D. J. 2025 m. vasario 25 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolui suteikė didesnę įrodomąją reikšmę, nepagrįstai jame užfiksuotas aplinkybes laikė savaime įrodytomis, nors atsakovės bylai pateikti įrodymai, kad minimas „kelias“ nėra pravažiuojamas automobiliu, prieštarauja antstolio nustatytoms aplinkybėms. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.

Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikru įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024). Teisėjų kolegija vertina, kad apeliantė, apeliaciniame skunde dėstydama argumentus dėl proceso teisės normų pažeidimo pirmosios instancijos teismui vertinant įrodymus ir jų pagrindu darant išvadas, siekia, jog bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo būtų vertinami byloje esantys įrodymai ir jų pagrindu padarytos kitokios (apeliantei palankios) išvados nei skundžiamame sprendime. Tačiau tai savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl alternatyvios galimybės patekti į Žemės sklypą Nr. 3 buvimo neprieštarauja byloje esantiems įrodymams, o apeliantės argumentai dėl nepatogumų ja naudojantis, kaip minėta, nepaneigia šios galimybės egzistavimo.

Be kitų argumentų, apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad objektyviai egzistavusios aplinkybės, dėl kurių servitutas buvo nustatytas (kelio servituto nustatymo metu tarnaujančiojo žemės sklypo vakarinėje dalyje buvo valstybinė žemė, o vėliau toje vietoje buvo suformuoti atsakovės žemės sklypai; ieškovė savavališkai pertvarkė Žemės sklypą Nr. 1 pašalindama jame buvusį pravažiavimą; aplinkybė, kad atsakovei naudojantis nustatytu kelio servitutu reikėtų važiuoti per kaimyninius sklypus, egzistavo servituto nustatymo metu; „kitas kelias“, kuriuo atsakovė turi galimybę patekti į savo žemės sklypą, egzistavo servituto nustatymo metu), iš esmės nėra pasikeitusios. Tačiau šiuo aspektu teisėjų kolegija akcentuoja, kad servitutas, kaip tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisę varžanti priemonė, gali (teisine prasme) egzistuoti tik tiek, kiek jis yra būtinas viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį galimybei užtikrinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tolesnis ginčo kelio servituto egzistavimas esant konkrečioms byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, o būtent galimybės alternatyviu būdu užsitikrinti normaliomis sąnaudomis realų viešpataujančiojo daikto naudojimą pagal paskirtį buvimas, taip pat ir tai, kad atsakovė ginčo kelio servitutu faktiškai nesinaudoja ir šiuo metu neturi objektyvios galimybės, nepažeisdama tiek ieškovės, kaip Žemės sklypo Nr. 2 savininkės, tiek ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, TAR5, kaip žemės sklypo Nr. 7 savininkės, interesų, juo naudotis, prieštarautų konstituciniam nuosavybės neliečiamumo principui (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis). Todėl šių aplinkybių visuma CK 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 4.135 straipsnio 1 dalies prasme suponuoja pagrindą panaikinti servitutą išnykus jo būtinumui.

Apeliantė taip pat teigė, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, jog atsakovė turi teisę į savo žemės sklypus patekti per VMU sklypą ir jo aerofotografinėje nuotraukoje matomu „miško keliu“, iš esmės pasisakė dėl byloje dalyvaujančiu asmeniu neįtrauktos VMU materialiųjų teisių ir pareigų ir VMU, būdama VMU sklypo patikėtinė, dėl tokio jos daiktinių teisių suvaržymo neturėjo galimybės pasisakyti.

Įstatymas draudžia teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 266 straipsnis). Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą, absoliučiu procesinio sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas atvejis, kai teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Tačiau absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas pagal šią teisės normą yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu (nutartimi) turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai. Sprendimu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos materialiosios teisės ar pareigos. Tik kartu egzistuojant šioms dviem sąlygoms gali būti konstatuotas aptariamas sprendimo negaliojimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-76-1075/2025).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir nenusprendė dėl VMU teisių ir pareigų, kelio servituto per VMU sklypą nenustatė, taigi daiktinių teisių nesuvaržė. Be to, nurodžius dėl neprieštaravimo, kad šiuo keliu pasinaudotų ir gretimų žemės sklypų savininkai, norėdami patekti į nuosavybės teise valdomas valdas (šios nutarties 38 punktas), VMU neįtraukimas į bylą trečiuoju asmeniu nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Apeliantė taip pat plačiai dėstė argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino miško kelio ir kvartalinės linijos sąvokas. Nurodė, jog teisės aktai aiškiai sieja motorinių transporto priemonių eismą miške su keliais, o ne su kvartalinėmis linijomis. Tiek apeliaciniame skunde, tiek rašytiniuose paaiškinimuose laikėsi nuoseklios pozicijos, kad VMU sklype (miške) esanti proskyna yra kvartalinė linija. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė neįrodinėjo, jog Žemės sklype Nr. 3 yra gyvenamasis namas, kuriame ji gyvena, ir jog dėl to ar dėl kitų priežasčių yra būtina nuolat patekti į Žemės sklypą Nr. 3 ir būtent su motorine transporto priemone (lengvuoju automobiliu). Priešingai, atsakovė teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu patvirtino, kad poreikio lankytis Žemės sklype Nr. 3 neturi. Be to, vien aplinkybė, kad į šį žemės sklypą, naudojantis alternatyviu patekimo būdu, negalima patekti važiuojant lengvuoju automobiliu, nereiškia, kad į jį apskritai negalima patekti. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija vertina, kad minėti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Apeliaciniame skunde taip pat argumentuojama, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog atsakovė turi galimybę patekti į savo Žemės sklypą Nr. 3 kitu keliu, nesiaiškino, nenustatė ir nevertino jokių aplinkybių, susijusių su žemės sklypu, jo suformavimu, nuosavybės ir valdymo teisėmis, kadastro duomenimis, miško inventorizacijos metu surinktais miško georeferencinio pagrindo duomenimis ir kitomis daiktinėmis teisėmis, jame esančiu kelio servitutu ir ar jis sutampa su sprendime nurodytu „kitu keliu“. Pažymi, jog jokių kitų kelio servitutų (tarnaujančių) VMU sklype nėra įregistruota. Nenustatęs aplinkybių dėl VMU sklype įregistruoto kelio servituto sutapimo su teismo nurodytu „kitu keliu“ į atsakovės sklypus, neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo daryti išvadą apie galimybę atsakovei patekti į savo sklypus kitu būdu, nesinaudojant ieškovės sklype įregistruotu servitutu. Pažymėtina, kad šiuo atveju patekimui į Žemės sklypą Nr. 3 nėra nustatytas kitas kelias, VMU sklype esantis ruožas (proskyna), kuriuo atsakovė turi galimybę patekti į savo Žemės sklypą Nr. 3, nėra kelias teisine prasme. Tačiau byloje nustatyta, kad faktiškai egzistuoja alternatyvi galimybė patekti į Žemės sklypą Nr. 3. VMU Trakų regioninis padalinys 2025 m. kovo 24 d. rašte patvirtino neprieštaraujantis, jog, esant poreikiui, VMU sklype esančiu miško keliu (t. y. ta pačia proskyna, kuri pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai pripažinta tinkamu būdu atsakovei pasiekti savo žemės sklypą) pasinaudotų ir gretimų žemės sklypų savininkai, norėdami patekti į nuosavybės teise valdomas valdas. Nurodyti apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo.

Dėl procesinės bylos baigties

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias servituto pabaigą išnykus jo būtinumui, nepažeidė procesinės teisės normų ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Vadovaudamasi anksčiau išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija nutaria, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

Atmetus apeliacinį skundą, atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos.

Ieškovė prašė priteisti 5 067,57 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, pateikė šias išlaidas pagrindžiančius duomenis. Nurodė, kad šias išlaidas sudaro: 1 694 Eur už MB „Lauperta“ 2026 m. kovo 26 d. specialisto vertinimo išvados Nr. (duomenys neskelbtini) parengimą (2026 m. kovo 18 d. išankstinė sąskaita, serija (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), 2026 m. kovo 19 d. mokėjimo nurodymas), 740 Eur už antstolio D. J. 2026 m. kovo 26 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo parengimą (2026 m. kovo 30 d. PVM sąskaita faktūra, serija (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), 2026 m. kovo 18 d. ir 2026 m. kovo 27 d. mokėjimo nurodymai), 2 475,66 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (2026 m. kovo 30 d. PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini), 2026 m. kovo 31 d. mokėjimo nurodymas) ir 157,91 Eur už rašytinių paaiškinimų parengimą (2026 m. rugpjūčio 19 d. PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini), 2026 m. rugpjūčio 9 d. mokėjimo pavedimo kopija).

CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgus į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 85 (teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Pagal Rekomendacijų 7 punktą, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant Rekomendacijose nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje.

Vadovaujantis Rekomendacijų 8.11 punktu, už atsiliepimą į apeliacinį skundą numatytas 1,3 koeficientas. 2025 m. III ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) sudarė 2 427,6 Eur. Atsižvelgus į tai, prašomos priteisti 2 475,66 Eur bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nurodyto rekomenduojamo maksimalaus priteistino dydžio (2 427,6 Eur x 1,3 = 3 155,88 Eur), yra pagrįstos, todėl priteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos būtinos ir pagrįstos išlaidos, susijusios su antstolių vykdomu faktinių aplinkybių konstatavimu ir dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas), taip pat kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punktą (atitinkantį šiuo metu galiojančio CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punkto redakciją), yra pažymėjęs, kad teismas, vadovaudamasis įstatymu bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, gali išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, pripažinti ne tik tas išlaidas, kurios tiesiogiai išvardytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 1–7 punktuose, bet ir kitas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas. Tam, kad įstatyme tiesiogiai neišvardytos išlaidos galėtų būti pripažintos išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, jos turi atitikti abi CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytas sąlygas, t. y. jos turi būti būtinos ir pagrįstos. Ar turėtos išlaidos buvo būtinos, sprendžiama pagal tai, ar asmuo neišvengiamai turėjo daryti šias išlaidas dėl bylos nagrinėjimo, ar nebuvo įmanoma apsieiti ir be jų, ar išlaidos nėra perteklinės ir neprotingos. Išlaidų pagrįstumo sąlyga reiškia, kad turėtas išlaidas būtina įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2009).

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl 1 694 Eur išlaidų už specialisto vertinimo išvados ir 740 Eur išlaidų už antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo parengimą, pažymi, kad šie įrodymai buvo pateikti kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą ir apeliacinės instancijos teismo priimti siekiant išsamiau ištirti ir įvertinti nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, šiais įrodymais rėmėsi ir juose esantys duomenys buvo reikšmingi nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios 2 434 Eur sumos išlaidos buvo būtinos. 157,91 Eur išlaidos už rašytinių paaiškinimų parengimą susidarė iš esmės dėl apeliacinės instancijos teismo procesinių veiksmų – 2026 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi bylos nagrinėjimas atidėtas ir pasiūlyta byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus paaiškinimus dėl prie bylos pridėtų naujų įrodymų, todėl šios išlaidos taip pat pripažįstamos būtinomis. Atsižvelgus į tai, yra pagrindas išlaidas už specialisto vertinimo išvados, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo ir rašytinių paaiškinimų parengimą, bendros 2 591,91 Eur sumos, priteisti ieškovei.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2026 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti ieškovei IES1, asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš ATS1, asmens kodas (duomenys neskelbtini), 5 067,57 Eur (penkis tūkstančius šešiasdešimt septynis eurus 57 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.