Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušros Maškevičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės IES1 ir atsakovės UAB „Kongsberg NanoAvionics“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Kongsberg NanoAvionics“ dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo iš esmės.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu. Ieškovė IES1 , nesutikdama su Vilniaus darbo ginčų komisijos 2025 m. kovo 27 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-131-5768/2025, kreipėsi į teismą dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme ir ieškiniu prašė pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir grąžinti ją į darbą pas atsakovę arba darbo sutartį nutraukti teismo sprendimu ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką bei bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų argumentai

Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš jos atsakovei priteisė itin dideles bylinėjimosi išlaidas, tai yra neprotinga, neteisinga ir nesąžininga. Pažymi, kad reikalavimas priteisti VDU yra išvestinis iš pagrindinio reikalavimo dėl neteisėto atleidimo iš darbo. Priteistino VDU dydis negali apspręsti ieškinio tenkinimo procento, juo labiau, kad teismas konstatavo, jog ji turi teisę į DK 218 straipsnio 2 dalyje nustatytą vidutinio darbo užmokesčio priteisimą už maksimalų vienų metų laikotarpį. Dėl to teismui sumažinus šią įstatyme numatytą kompensaciją, tai neturi būti laikoma ieškinio patenkinimu iš dalies.

Nesutinka su teismo pozicija, kad darbo ginčo išnagrinėjimo trukmė nepriklauso nuo darbdavio. Pažymi, kad tiek bylą nagrinėjant pirmą kartą, tiek ir antrą kartą atsakovė aktyviai neigė jos reikalavimus, nuolat teikė papildomus procesinius dokumentus, prašė apklausti liudytojus, prašė atidėti posėdį, kad galėtų pasiruošti baigiamosioms kalboms. Taigi, užsitęsęs ginčas yra tiesioginė atsakovės veiksmų pasekmė, tuo tarpu, ji pati niekada nevilkino proceso, niekada neteikė prašymų atidėti posėdį ir jokių jos piktnaudžiavimo veiksmų nenustatyta. Ji sunkiai ir ilgai gynė pažeistas savo teises, įrodė savo pozicijos pagrįstumą, tačiau iš jos priteista net 3 728 Eur bylinėjimosi išlaidų suma ir net 25 procentais sumažintos jos pačios patirtos bylinėjimosi išlaidos, nors iš tiesų ji visą ginčą laimėjo.

Teismai, skirstydami šalių procese patirtas bylinėjimosi išlaidas, turi atsižvelgti ne tik į galutinį bylos rezultatą, bet taip pat įvertinti ir tai, ar konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų paskirstymas yra sąžiningas – neatima šalims pagrįstai priklausančių piniginių kompensacijų. Tuo atveju, kai bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas nulemtų visišką šaliai pagrįstai priklausančios piniginės kompensacijos netekimą, teismai turi taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį, leidžiančią nukrypti nuo taisyklės „pralaimėjęs moka“ taikymo ir užtikrinti sąžiningą bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymą.

(duomenys neskelbtini) komandos 5 darbuotojų atrankos kriterijai buvo įvertinti balais. Visi vertinami darbuotojai ėjo tas pačias pareigas – (duomenys neskelbtini). Pagal 1 atrankos kriterijų (duomenys neskelbtini) pareigos balais nebuvo vertinamos, nes (duomenys neskelbtini) pozicija neturėjo kvalifikacijos lygmens; pagal 2 atrankos kriterijų ieškovė buvo įvertinta 5 balais, o ne 10, nes lyginant 5 darbuotojų patirtį ir tikslų pasiekimo lygį, 2 komandos darbuotojai turėjo daugiau patirties ir žinių, buvo pradirbę su daugiausiai projektų, juos įgyvendinę teisingiausiai pagal visus bendrovės vidinius procesus. Dėl šių priežasčių jie gavo po 10 balų. Įvertinus visus 5 darbuotojus pagal 1 ir 2 atrankos kriterijus, ieškovė turėjo tiek pat balų su kitais dviem kolegomis, tačiau ieškovė gavo mažiausią balą pagal 3 atrankos kriterijų, nes ji bendrovėje buvo dirbusi trumpiausiai, palyginus su kitais komandos nariais. Tai lėmė darbo sutarties nutraukimą su ieškove.

Pažymi, kad darbuotojų atrankos kriterijai buvo patvirtinti bendrai visiems atsakovės skyriams, kuriuose vyko struktūriniai pertvarkymai ir etatų mažinimas. Dėl objektyvių priežasčių ne visi patvirtinti kriterijai galėjo būti vienodai taikomi kiekvienai konkrečiai pareigybei. (duomenys neskelbtini) pareigybės atveju pirmas atrankos kriterijus (pozicijos / kvalifikacijos lygmuo) nebuvo taikomas, nes (duomenys neskelbtini) pareigybė neturėjo kvalifikacijos lygmenų (jaunesniojo / vyresniojo) diferencijavimo; iš antro atrankos kriterijaus sudedamųjų dalių nebuvo vertinami pagrindiniai veiklos rodikliai (KPI), kadangi (duomenys neskelbtini) komandai nebuvo nustatyti visiems vienodi KPI, todėl darbuotojų nebuvo galima objektyviai palyginti tarpusavyje; taip pat nebuvo vertinami kvalifikacijos sertifikatai, nes jie nebuvo reikalingi šiai pareigybei. Pagal antrąjį atrankos kriterijų kvalifikacijos vertinimą atliko ne tiesioginis vadovas VAD1, kurio pareigybė taip pat buvo naikinama, o Misijos valdymo padalinio vadovas SVA, tiesiogiai atsakingas už visus Misijos valdymo padalinio darbuotojus. Šios aplinkybės patvirtina, kad atrankos kriterijų adaptavimas pagal konkrečios pareigybės specifiką buvo objektyviai būtinas ir neišvengiamas – universalūs kriterijai, skirti skirtingų skyrių ir skirtingo pobūdžio pareigybėms, negalėjo būti mechaniškai taikomi kiekvienai pareigybei be jokių išimčių. Tai, kad tam tikri kriterijai ar jų sudedamosios dalys nebuvo taikomi (duomenys neskelbtini) pareigybei, nereiškia atrankos procedūros pažeidimo – priešingai, tai rodo, kad atsakovė siekė užtikrinti objektyvų ir pagrįstą darbuotojų vertinimą, taikydama tik tuos kriterijus ir jų elementus, kurie buvo faktiškai aktualūs ir leido atlikti lyginamąjį konkrečios pareigybės darbuotojų vertinimą.

Nurodo, kad ieškovei paskutinę jos darbo dieną buvo išmokėtas darbo užmokestis iki paskutinės darbo dienos, kompensacija už sukauptas ir nepanaudotas kasmetines atostogas, 2 vidutinių darbo užmokesčių išeitinė kompensacija. Ieškovės darbo sutartis buvo nutraukta 2025 m. kovo 6 d. Ieškovės atleidimas iš darbo buvo nulemtas realių finansinių verslo organizavimo priežasčių.

Argumentuoja, kad Misijos valdymo padalinio vadovas turėjo teisę ir pagrindą atlikti ieškovės kvalifikacijos vertinimą vietoje tiesioginio vadovo, jis turėjo tiesioginę organizacinę atsakomybę ir prieigą prie informacijos apie jam pavaldžių darbuotojų veiklą bei kvalifikaciją, o vertindamas ieškovės kvalifikaciją jis rėmėsi būtent atrankos kriterijais, suderintais su Darbo taryba. Pažymi, kad būtent padalinio vadovas 2024 m. gruodį parengė (duomenys neskelbtini) poreikio analizę vadovaudamasis informacija apie ateinančių projektų planus 2025 m. Be to, SVA1 patvirtino, kad veikė ne savo iniciatyva, o vykdydamas savo tiesioginio vadovo, atsakingo už struktūrinių pokyčių įgyvendinimą, pavedimą pateikti pasiūlymus dėl darbuotojų vertinimo pagal patvirtintus atrankos kriterijus. Taigi, jo dalyvavimas vertinimo procese buvo ne savavališkas, o atitinkantis atsakovės vidinę valdymo struktūrą. Be to, jis teismo posėdžio metu patvirtino turėjęs pakankamai informacijos apie komandos narių (įskaitant ieškovės) kvalifikaciją, apie ieškovę sprendęs pagal grįžtamąjį ryšį ir pagal projektų, prie kurių dirbo jam pavaldžios (duomenys neskelbtini) komandos darbuotojai, lygį ir pobūdį (strateginis / nestrateginis), ir kad vertino savo komandas bei pateikė pasiūlymus pagal patvirtintus atrankos kriterijus. Teismas šiuos parodymus nepagrįstai atmetė, nors jie aiškiai rodo, kad vertinimas nebuvo grindžiamas savavališkais SVA1 sprendimais, o nuolatiniu organizaciniu stebėjimu.

Nors teismas aplinkybę, jog SVA1 neprisiminė, iš kur gavo informaciją dėl pastabų ieškovei, vertino kaip įrodymą, kad jo vertinimas buvo neobjektyvus, tačiau, priešingai teismo padarytai išvadai, tai savaime nereiškia atrankos procedūros pažeidimo. Pažymi, kad vertinant liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus, reikia atsižvelgti į jų subjektyvų pobūdį, nes dalis aplinkybių ir svarbios bylos detalės gali būti užmirštos. Atrankos procesas vyko 2025 m. sausio mėn., o liudytojo apklausa – 2026 m. vasario mėn., t. y. praėjus daugiau nei metams. Nesugebėjimas po tokio laiko detaliai atsiminti konkretaus kiekvienos pastabos šaltinio yra visiškai natūrali situacija, kuri savaime negali lemti išvados, kad visas vertinimas buvo neteisėtas. Liudytojas nurodė, kad apie ieškovę sprendė pagal objektyvius kriterijus – patirtį ir darbo stažą, projektų lygį, gebėjimą susitvarkyti su užduotimis, grįžtamąjį ryšį, motyvaciją, taigi, jo vertinimas buvo pagrįstas konkrečiais faktais. Be to, teismo išvados dėl vertinimo lentelės duomenų yra nepagrįstos: liudytojo atminties spragos dėl konkrečios lentelės eilutės pildymo aplinkybių nepaneigia to, kad jis, kaip skyriaus vadovas, turėjo faktinę informaciją apie komandos darbus ir projektus. Teismas turėjo įvertinti liudytojo parodymų visumą, palyginti ją su VAD1 parodymų patikimumu.

Nors Darbo tarybos patvirtinto 2 atrankos kriterijaus pavadinimas buvo suformuluotas kaip „tiesioginio vadovo atliktas darbuotojo kvalifikacijos įvertinimas“, Darbo taryba, taip pat darbuotojų atrankos komisija buvo informuota ir žinojo, kad vertinimą atliko ne tiesioginis vadovas, o misijos valdymo padalinio vadovas ir tam neturėjo prieštaravimų. Be to, Darbo tarybos narė buvo viena iš atrankos komisijos narių, taigi, visa informacija buvo žinoma, įskaitant informaciją, kad kvalifikacijos vertinimą atliko ne tiesioginis vadovas dėl objektyvių priežasčių, nes buvo naikinama ir jo pareigybė, jis pats, kaip atleidžiamas darbuotojas, dalyvavo atrankos procese. Atleidžiamas darbuotojas negali vertinti kitų darbuotojų darbo, nes toks vertinimas būtų ne tik neobjektyvus, bet galbūt ir nepakankamas pastangų bei atsidavimo požiūriu.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino atsakovės pateiktų įrodymų dėl padalino vadovo atlikto ieškovės kvalifikacijos vertinimo, pavyzdžiui, byloje buvo pateikti detalūs darbuotojų atrankos komisijos paaiškinimai, kaip vyko darbuotojų vertinimas, kuris taikytas ne tik ieškovei, bet visiems darbuotojams. Komisijos nariai buvo įsitraukę į visą struktūros keitimo procesą ir jo planavimą, susitikimų metu nuolat bendravo su skyrių vadovais ir aptarė atrankos principus ir konkrečių darbuotojų vertinimus. Komisija gilinosi, rinko informaciją, kad atranką galėtų atlikti objektyviai pagal nustatytus atrankos kriterijus, komunikavo su skyrių vadovais, kad gautų informaciją apie vertinamus darbuotojus ir galėtų priimti išvadas turėdama visą informaciją. Nei Darbo taryba, nei atsakovė, nei darbuotojų atrankos komisija savavališkų sprendimų nepriėmė, pažeidimų nepadarė.

Pažymi, jog niekada neteigė ir nevertino, kad ieškovė blogai dirbo. Ieškovės kvalifikacija buvo vertinama 5 balais (vidutiniškai), o tai reiškia, kad jos darbas atitiko lūkesčius ir užduotys buvo atliekamos gerai. Tačiau kiti du darbuotojai buvo įvertinti aukščiausiu balu, nes jie dirbo prie daugiau strateginių projektų, labiau prisidėjo prie skyriaus tikslų įgyvendinimo ir gavo teigiamus kolegų atsiliepimus. Atranka buvo vykdoma teisėtai ir objektyviai ir visose komandose galutinius siūlymus dėl kvalifikacijos vertinimų teikė ne tiesioginiai vadovai, o padalinio vadovai.

Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad atsakovė kaip darbdavys turėjo teisę spręsti, kuris asmuo atliks darbuotojų kvalifikacijos vertinimą – tai yra darbdavio prerogatyva, o ne ieškovės ar teismo teisė subjektyviai nurodyti, kas turėjo dalyvauti vertinant ieškovės kvalifikaciją atrankos procese. Atsakovė turėjo pareigą suderinti atrankos kriterijus su Darbo taryba ir šią pareigą tinkamai įvykdė. Visos susijusios šalys – darbo taryba ir darbuotojų atrankos komisija – buvo informuotos, kad kvalifikacijos vertinimą atliks misijos valdymo padalinio vadovas ir jokių prieštaravimų ar klausimų dėl to nekilo. Teismas 2 atrankos kriterijaus įgyvendinimą vertino itin formaliai, apsiribodamas vien lingvistiniu atrankos kriterijaus teksto aiškinimu ir neatsižvelgdamas į visą faktinę situaciją.

Teismo išvada, kad SVA1 nekontaktavo su komanda ir neturėjo informacijos apie ieškovę, grindžiama VAD1 parodymais, tačiau jis yra šališkas liudytojas, turintis tiesioginį finansinį suinteresuotumą bylos baigtimi, nes kartu su ieškove nuo 2024 m. liepos 9 d. yra MB „(duomenys neskelbtini)“ bendrasavininkai, turintys po 50 proc. dalių. Šį faktą liudytojas ir ieškovė nutylėjo, nors teismas pagal CPK 192 straipsnio 5 dalį privalo išsiaiškinti liudytojo santykius su šalimis ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės liudytojo parodymams įvertinti. Liudytojas į klausimą apie santykius ieškove atsakė tik tiek, kad jie yra buvę bendradarbiai, nors iš tiesų jie yra aktyvūs verslo partneriai. Liudytojo priesaika nesuteikia parodymams neginčijamos galios, nes pagal CPK 185 straipsnį nė vieni įrodymai neturi iš anksto nustatytos galios. Mano, kad būtent VAD1 dalyvavimas ieškovės vertinimo procedūroje būtų sukėlęs kur kas didesnių abejonių dėl vertinimo objektyvumo, taip pat ir dėl to, kad jis pats buvo atleidžiamas. Tuo tarpu, SVA1 nedalyvavo darbuotojų atrankos procese kaip atleidžiamas darbuotojas, neturėjo jokio asmeninio suinteresuotumo vertinimo rezultatais ir atliko darbuotojų kvalifikacijos vertinimus ne tik ieškovės komandoje, bet ir kitose jam pavaldžiose komandose. Be to, komandoje buvo jaučiamas VAD1 palankumas ieškovei. Teismas šių esminių prieštaravimų nepašalino – nepaaiškino, kaip VAD1, būdamas tuo pačiu metu ir atleidžiamas darbuotojas, galėjo pateikti objektyvų vertinimą. Šis vidinis sprendimo prieštaravimas rodo, kad teismas dėl vertinimo subjekto tinkamumo tik formaliai sprendė neišnagrinėjęs visų reikšmingų aplinkybių. Mano, kad tai yra savarankiškas pagrindas konstatuoti teismo išvados dėl atrankos procedūros pažeidimo nepagrįstumą.

Mano, kad net jeigu būtų laikoma, jog egzistavo formalus neatitikimas tarp 2 atrankos kriterijaus pavadinimo („(2) tiesioginio vadovo atliktas darbuotojo kvalifikacijos įvertinimas, grindžiamas žinių, įgūdžių, gebėjimų ir patirties efektyviai atlikti konkrečias užduotis ar veiklą visuma“) ir faktiškai vertinimą atlikusio asmens, tai savaime nereiškia, jog buvo padarytas esminis DK 57 straipsnyje nurodytos atleidimo procedūros pažeidimas.

Teismas nepagrįstai nurodė, kad abejones vertinant atsakovės veiksmus kelia tai, kad skirtingiems darbuotojams darbo stažo kriterijus buvo taikomas skirtingai. Pažymi, kad teismas nepagrįstai lygino skirtingose komandose dirbančius darbuotojus, nes darbo stažo kriterijus buvo taikomas kiekvienos komandos viduje atskirai. Be to, kitos komandos darbuotojo atranka ir jo atleidimo klausimas nebuvo susijęs su nagrinėjamos bylos dalyku ir neprivalėjo įrodinėti kitos komandos darbuotojo neatleidimo pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė atnaujinti bylos nagrinėjimą ir priimti naujus įrodymus. 2026 m. vasario 11 d. teismo posėdyje buvo apklausti liudytojai ir būtent šio teismo posėdžio metu duotus liudytojo VAD1 parodymus siekė paneigti prašydama teismo priimti naujus įrodymus. Teismas 2026 m. vasario 18 d. posėdžio metu atmetė prašymą nurodęs, kad CPK 256 straipsnis numato, jog teismas atnaujina bylos nagrinėjimą iš esmės, kai reikia nustatyti naujas aplinkybes turinčias reikšmės bylai arba ištirti naujus įrodymus, o šiuo atveju bylos nagrinėjimo atnaujinimą ir prašymą priimti dokumentus atsakovė sieja ne su bylos nagrinėjimui reikšmingomis naujomis aplinkybėmis, tačiau su liudytojo parodymų patikimumu. Nesutinka su tokiu teismo vertinimu, mano, jog tai lėmė neteisingą bylos išnagrinėjimą. Mano, kad aplinkybė, jog liudytojas VAD1 yra finansiškai suinteresuotas bylos baigtimi kaip ieškovės verslo partneris, yra savarankiška objektyvi faktinė aplinkybė – ji ne tik lemia parodymų patikimumą, bet ir yra nauja, bylai reikšminga aplinkybė CPK 256 straipsnio požiūriu, kurią teismas privalėjo nustatyti ir įvertinti. Pažymi, kad šios informacijos anksčiau pateikti negalėjo, nes liudytojas tik 2026 m. vasario 11 d. teismo posėdyje davė parodymus. Atsisakęs priimti atsakovės pateiktus dokumentus teismas negalėjo jų įvertinti, tačiau sprendimą remdamasis VAD1 parodymų versija, taip pažeisdamas tiek CPK 14 straipsnyje įtvirtintą betarpiškumo principą, tiek CPK 185 straipsnio reikalavimą visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti visas byloje reikšmingas aplinkybes, nesuteikiant nė vienam įrodymui iš anksto nustatytos galios. Teismo atsisakymas priimti viešai prieinamus oficialius registro duomenis, tiesiogiai paneigiančius liudytojo parodymus, yra neproporcingas ir nesuderinamas su teismo pareiga visapusiškai ištirti bylai reikšmingas aplinkybes. Pažymi, kad tiek ieškovė, tiek liudytojas, dar dirbdami pats atsakovę, aplinkybės apie savo įsteigtą įmonę atskleidę nebuvo. Mano, VAD1 turėjo išankstinį subjektyvų nusistatymą prieš atsakovę, todėl pateikė tikrovės neatitinkančius parodymus ir svarbią informaciją nutylėjo.

Taip pat liudytojas nurodė melagingą informaciją apie neva taikytus vienodus individualius tikslus ieškovei ir kitiems komandoje dirbusiems darbuotojams, kuriuos neva buvo galima palyginti tarpusavyje. Siekdama paneigti liudytojo parodus pateikė papildomą dokumentą iš anksčiau naudotos HR sistemos su informacija apie ieškovės ir kitų komandos darbuotojų individualius tikslus. Dokumentas patvirtina, kad individualūs jų tikslai buvo skirtingi, jie neįtraukti į 2 atrankos kriterijų, (duomenys neskelbtini) komandai nebuvo taikomi bendri suderinti tikslai (KPI). 2024 m. nustatant asmeninius tikslus buvo palikta galimybė tuometiniam tiesioginiam vadovui ir komandos darbuotojams nustatyti tikslus savo nuožiūra. Ieškovė išsikėlė LEOP8 trukmę kaip asmeninį tikslą, o kiti (duomenys neskelbtini) komandos darbuotojai neturėjo tokių pačių LEOP tikslų. Teismas, atsisakęs priimti CultureAmp dokumentą, negalėjo patikrinti, ar VAD1 parodymai dėl KPI yra teisingi.

Argumentuoja, kad teismas sprendime rėmėsi nepatikrintais liudytojo teiginiais, pažeisdamas CPK 14 straipsnyje įtvirtintą betarpiškumo principą, pagal kurį sprendimas gali būti grindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje. Nurodyti procesiniai pažeidimai yra tarpusavyje susiję ir kiekvienas iš jų turėjo esminę įtaką teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui, todėl prašo priimti pirmosios instancijos teismo atsisakytus priimti įrodymus.

Nesutinka su ieškovės nepagrįstais teiginiais, kad bylos procesas užsitęsė dėl atsakovės kaltės. Išeitų, kad atsakovė turėjo nesiginti nuo pareikšto ieškinio, o su juo sutikti. Nė vienas atsakovės procesinis prašymas byloje nereiškia nesąžiningų veiksmų ar proceso vilkinimo, priešingai, sąžiningai naudojosi savo procesinėmis teisėmis procese ir nėra teisinio pagrindo nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Atsakovė taip pat nėra atsakinga už tai, kad, nustačius pirmosios instancijos teismo padarytus procesinius pažeidimus, byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo.

Argumentuoja, kad atsakovė nesilaikė reikalavimo, kad kvalifikaciją turi vertinti tiesioginis vadovas ir tai lėmė ieškovės atleidimą. Tiesioginio vadovo vertinimas buvo nustatytas todėl, kad būtent tiesioginis komandos vadovas, kasdien dirbdamas su savo komanda, geriausiai išmano savo darbuotojų kvalifikaciją ir geriausiai gali ją įvertinti. Būtent tiesioginis vadovas geriausia supranta konkretaus komandos nario žinias, įgūdžius, gebėjimus, patirtį. Jos tiesioginis vadovas VAD1 buvo atleistas tik 2025 m. vasario 7 d., tuo tarpu, jos kvalifikacijos vertinimas buvo užbaigtas dar 2025 m. sausio 27 d., nes tuo metu buvo priimta darbuotojų atrankos komisijos išvada, kurioje buvo nurodyta ieškovę atleisti iš darbo. Net ir įspėjimą apie atleidimą ji gavo 2025 m. vasario 6 d., taigi, ir tuo metu jos tiesioginis vadovas dar dirbo. Vertinimo negalėjo atlikti neįgaliotas asmuo SVA1, todėl nebuvo laikomasi atleidžiamų darbuotojų atrankos reikalavimų ir ieškovės atleidimas yra neteisėtas. Pažymi, kad jos buvęs tiesioginis vadovas, duodamas parodymus teismui, akcentavo, jo nuomone, ieškovės kvalifikacija buvo aukštesnė nei kitų komandos narių ir jis nebūtų siūlęs jos atleisti. Duodamas parodymus teismui SVA1 parodė, kad tik vykdė savo vadovo nurodymą atlikti vertinimą ir nesiaiškino, ar iš tiesų gali tai daryti, be to, parodė savo vertinimo lentelės po atlikto vertinimo nepasirašęs, tą padaręs tik kilus šiam ginčui bei atsiradus poreikiui lentelę pateikti Darbo ginčų komisijai. Taigi, net nepasirašyta vertinimo lentele nebuvo jokio teisinio pagrindo remtis priimant sprendimą atleisti ieškovę. Akivaizdu, kad tokiomis aplinkybės jos atleidimas yra neteisėtas. Be to, SVA1 inicijavo kito asmens įdarbinimą VAD1 komandoje, todėl pats vėliau jį ir vertindamas buvo šališkas ir neobjektyvus.

Vienas iš Darbo tarybos patvirtintų atrankos kriterijų buvo darbuotojo pozicijai aktualių kvalifikacijos sertifikatų turėjimas. Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad aplinkybė, jog nebuvo vertinami visų (duomenys neskelbtini) sertifikatai, nesuponuoja išvados apie atrankos procedūros teisėtumą, nes ir tokiu atveju nebuvo laikytasi patvirtintuose atrankos kriterijuose nustatytos normos įvertinti ir turimus darbuotojo sertifikatus. Taigi, atsakovė nevykdė šio kriterijaus ir nei prašė pateikti, nei vertino atleidžiamų darbuotojų sertifikatus, nei jų aktualumą ar neaktualumą užimamai pozicijai. Pažymi, kad iš visų komandos narių sertifikatus turėjo tik ji viena, o VAD1 nurodė, kad jos turimą TypeScript diplomą ir UiPath sertifikatą būtų vertinęs kaip aktualų ir ieškovei suteikęs papildomų balų. Kadangi atrankos taisyklėse už sertifikatus buvo numatyti papildomi balai, ji turėjo pagrįstą lūkestį, kad jos sertifikatai bus vertinami. Atsakovė, neprašydama pateikti turimų sertifikatų ir jų nevertindama, grubiai pažeidė DK 57 straipsnio 3 dalį.

Atsakovė nesilaikė kriterijaus vertinti pagrindinius veiklos rodiklius ir tai lėmė ieškovės atleidimą. Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad nors atrankos kriterijuose vertinant darbuotojo kvalifikaciją kaip privalomas įvertinti aspektas buvo komandos narių pagrindiniai veiklos rodikliai (toliau – ir KPI), tačiau komandos nariai, kurioje dirbo ieškovė, nepagrįstai nebuvo vertinti pagal šiuos rodiklius. Ieškovės tiesioginis vadovas parodė, kad jo komandoje buvo identiški KPI tikslai, juos galima lengvai palyginti. KPI reiškė įvykdyti palydovines misijas per 60 dienų ar trumpiau. Atsakovė turėjo sistemą, kuri sekė darbuotojų KPI ir būtent KPI buvo svarbiausias rodiklis darbuotojo veikloje. Pagal kvalifikacijos vertinimo lentelę, jeigu KPI buvo pasiektas 90–100 procentų, skiriama 10 kvalifikacinių balų; jeigu KPI yra 80–90 procentų, skiriami 9 balai ir taip toliau. Jeigu KPI mažesnis nei 50 procentų, skiriama 0 balų. Ieškovė prieš ją atleidžiant buvo visu 100 procentų pasiekusi pagrindinius veiklos rodiklius (KPI) – Ieškovė buvo įvykdžiusi dvi misijas neviršijant 60 dienų, tuo tarpu, tas pats SVA1 iniciatyva įdarbintas į komandą asmuo buvo tik 40 procentų pasiekęs pagrindinius veiklos tikslus (KPI) ir neįvykdęs nė vienos misijos. Taigi, ieškovei kvalifikacijos vertinimo procese turėjo būti skirti papildomi 10 balų, o KPI nevertinimas buvo palankus tiems darbuotojams, kurie nebuvo įvykdę nustatytų tikslų. Atsakovė atrankos vertinimo procese visiškai nepagrindė, kodėl nevertino KPI.

Atsakovei argumentuojant, kad negalima vadovautis liudytojo VAD1 parodymais, nes jis kartu su ieškove turi įmonę ir neva yra šališkas, teigia, kad, visų pirma, liudytojas, prieš duodamas parodymus, prisiekė, o jo parodymai buvo nuoseklūs, logiški, atitiko bylos medžiagą ir nustatytas faktines aplinkybes, net pats SVA1 su VAD1 liudijimu sutiko, pripažino komandos nariais nesidomėjęs, tarp liudytojų parodymų prieštaravimų nebuvo. Net ir nevertinant liudytojo parodymų, atsakovė netinkamai atliko darbuotojų atrankos vertinimo procedūrą, nesilaikė nustatytų kriterijų. Pažymi ir tai, kad SVA1 yra visiškai susijęs su atsakove ir o jos priklausomas kaip darbuotojas, vykdantis atsakovės nurodymus ir gaunantis darbo užmokestį.

Argumentuoja, kad atsakovės teikiami dokumentai negali būti priimti, juo labiau, apeliacinės instancijos teisme, kadangi jie arba nėra susiję su byla, arba yra atsakovės vienašališkai sudaryti praėjus daug laiko po ieškovės vertinimo ir atleidimo. Be to, tie dokumentai neturi jokios įtakos bylos baigčiai. Pavyzdžiui, teikiamas išrašas apie MB „Dimensional leap“ naudos gavėjus su istorija ir įmonės išrašas su istorija nėra niekaip susiję su ieškovės vertinimo ir atleidimo procedūra. Minėti dokumentai taip pat neįrodo, kad VAD1 būtų sulaužęs liudytojo priesaiką sakyti byloje tiesą. Atsakovės darbuotojos 2026 m. vasario 17 d. parengtas dokumentas apie individualus KPI tikslus yra neaktualus, parengtas tik praėjus metams po ieškovės atleidimo, siekiant padėti savo darbdavei įrodinėjimo procese, todėl juo negalima vadovautis, juo labiau, kad byloje nėra ginčo, kad atsakovė nevertino atleidžiamų darbuotojų KPI ir grubiai pažeidė su darbo taryba suderintą KPI vertinimo reikalavimą. Savo nuomonę dėl KPI galimumo vertinti atsakovė turėjo išdėstyti vertinimo eigoje, o ne šios bylos pabaigoje. Kiti atsakovės pateikti dokumentai yra sudaryti ne lietuvių kalba (CPK 113 straipsnio 3 dalis), todėl negali būti priimti.

k o n s t a t u o j a: ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas, atsakovės apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Dėl atsakovės apeliacinio skundo

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, priešingai apeliantės teiginiams, pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė byloje nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių visuma ir jų pagrindu padarytomis nuosekliomis, logiškomis išvadomis, o ne liudytojo SVA1 „atminties spragomis“ ir „melagingais“ liudytojo VAD1 parodymais. Pažymėtina, jog apeliantė taip ir nekonkretizavo, kokias konkrečias tikrovės neatitinkančias aplinkybes parodė buvęs ieškovės tiesioginis vadovas, o jo, neva, melagingus parodymus grindė tik aplinkybe, kad liudytojas su ieškove yra verslo partneriai, neatskleidę šios aplinkybės teismui. Pažymėtina, kad atsakovė išviešino aptariamą aplinkybę, taigi, ji pirmosios instancijos teismui buvo žinoma vertinant liudytojo parodymus. Teisėjų kolegija pažymi, kad pati savaime aplinkybė, jog liudytoją su ieškove sieja bendri verslo interesai, nereiškia, kad liudytojo parodymai yra melagingi ar neobjektyvūs. Kaip nurodo pati apeliantė, liudytojų parodymai neišvengiamai turi subjektyvų pobūdį, tačiau dėl to jie netampa nepatikimi ar melagingi. Pagal CPK 189 straipsnio 1 dalį liudytoju gali būti kiekvienas asmuo, nesvarbu, koks jo amžius ir giminystės ryšiai su byloje dalyvaujančiais asmenimis, kuriam gali būti žinomos kokios nors aplinkybės, turinčios ryšį su byla. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad lygiai taip pat šalies buvimas suinteresuotu bylos baigtimi asmeniu neteikia pagrindo nevertinti jos duotų paaiškinimų kaip įrodymų šaltinio – įrodinėjimo priemonės, o joje esančių faktinių duomenų – kaip įrodymų (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 186 straipsnio 1 dalis). Juo labiau, teisėjų kolegija nesutinka su niekuo nepagrįstais apeliantės teiginiais, kad liudytojas VAD1 yra finansiškai suinteresuotas bylos baigtimi. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ieškovės, kaip buvusios atsakovės darbuotojos, atleidimo iš darbo teisėtumo klausimas, o ne ieškovės ir liudytojo bendro verslo klausimai. Šiuo atveju būtent liudytojas SVA1 yra labiau priklausomas nuo atsakovės kaip jos darbuotojas.

Apeliantė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė atnaujinti bylos nagrinėjimą ir priimti naujus įrodymus, kuriuos teikia ir apeliacinės instancijos teismui bei prašo juos priimti. Vadovaujantis CPK 256 straipsnio nuostatomis, teismas turi teisę atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės pripažinęs, kad reikia nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus. Įvertinusi atsakovės tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui pateiktuose paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog atsakovė teikiamais naujais įrodymais siekė ne įrodinėti naujas ginčui reikšmingas aplinkybes, o siekė liudytojo VAD1 parodymų vertinimo kaip nepatikimų. Taigi, atsakovė nepagrįstai siekė išankstinio liudytojo parodymų įvertinimo, nors toks vertinimas atliekamas tik išnagrinėjus bylą iš esmės teismui priimant sprendimą. Pažymėtina, kad liudytojo parodymai, kaip vienas iš įrodymų šaltinių, vertinami pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Vidinis teismo įsitikinimas dėl liudytojo parodymų turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia liudytojo parodytas aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį, tarpusavio ryšį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą liudytojo parodymus vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad liudytojo parodymai yra nepatikimi ir teismas jais kaip įrodymais nesivadovaus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje pakanka įrodymų išvadoms dėl byloje reikšmingų aplinkybių padaryti, o atsakovės pateikti registrų duomenys apie liudytojo ir ieškovės bendrą verslą nesudarė teisinio pagrindo atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir tirti pateiktus įrodymus, jie nesusiję su ginčo esme, juo labiau, kad, minėta, atsakovė šią aplinkybę išviešino. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nelaikė jos reikšminga vertinant liudytojo parodymų patikimumą, nesudaro pagrindo išvadai, kad teismas nepagrįstai atsisakė priimti pateiktus įrodymus atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Teisėjų kolegija pažymi, kad liudytojo VAD1 parodymai buvo nuoseklūs, atitiko faktines bylos aplinkybes, padalinio vadovas nepaneigė parodymų, susijusių su jo nesidomėjimu darbuotojais, nebendravimu su jais.

Taip pat pažymėtina, kad kiti atsakovės teikiami įrodymai ir argumentai, susiję su darbuotojams nustatytais tikslais (KPI), sertifikatais nagrinėjamu atveju nėra aktualūs. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog šie kriterijai atliekant būtent komandos, kurioje dirbo ieškovė, narių vertinimą nebuvo aktualūs ir atsakovė pagrįstai jų nevertino. Dėl šių pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ginčo byloje nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas jų plačiau nevertina.

Konstatuotina, jog apeliacinės instancijos teisme nėra teisinio pagrindo priimti atsakovės pateiktus įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti (CPK 314 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismas nustatė ir nėra ginčo dėl aplinkybės, kad būtent darbo stažo kriterijus bendrovėje lėmė darbdavio sprendimą nutraukti darbo sutartį su ieškove ir tai savaime niekaip nepažeidžia jos teisių, tačiau teismas taip pat nustatė, kad šis kriterijus skirtingiems darbuotojams buvo taikomas skirtingai, t. y. ieškovė iš (duomenys neskelbtini) komandos atleista, nes turėjo mažiausią darbo stažą bendrovėje, tačiau, pavyzdžiui, Palydovų operatorių darbuotojas, nors dirbęs trumpiausiai palyginti su kitais tos pačios komandos darbuotojais, atleistas nebuvo. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino stažo kriterijaus taikymo objektyvumą visiems atsakovės darbuotojams ir toks skirtingas taikymas teismui pagrįstai sukėlė abejonių atsakovės elgesio objektyvumu. Priešingai apeliantės teiginiams, jai nebuvo nustatyta pareiga įrodinėti ir pagrįsti kito byloje nedalyvaujančio asmens palikimą dirbti, o buvo nustatyta pareiga įrodyti, kad visų darbuotojų, tarp jų ir ieškovės, atranka buvo vykdoma skaidriai ir objektyviai.

Taigi, nustatytų aplinkybių ir byloje esančių įrodymų visumos pagrindu konstatuotina, jog ieškovės kvalifikacijos vertinimą atliko ne tas subjektas, kuris turėjo ir buvo nurodytas su Darbo taryba suderintuose ir atsakovės patvirtintuose atrankos kriterijuose, bei nėra teisinio pagrindo teigti, kad iš esmės ieškovės atleidimą lėmęs stažo kriterijus jai buvo taikytas skaidriai ir objektyviai, vienodai ir lygiai su kitiems atsakovės darbuotojams taikytu tuo pačiu kriterijumi. Dėl to pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės atleidimas DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu nebuvo teisėtas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, atsakovės apeliacinio skundo argumentus, byloje nustatytas faktines aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė įvykdė procesinę įrodinėjimo pareigą ir įrodė, kad atsakovė iš darbo ją atleido pažeisdama nustatytą procedūrą, t. y. neteisėtai, tuo tarpu, atsakovė, teigdama priešingai, savo teiginių neįrodė. Ginčo dėl darbo sutarties nutraukimo datos ir teisinių pasekmių neteisėtai atleidus ieškovę taikymo šalys byloje nekelia, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl šių klausimų nepasisako.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, atsakovės apeliacinio skundo argumentus, byloje nustatytas faktines aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176–178, 185 straipsniai). Skundžiamame sprendime išsamiai įvertintos ir atskleistos faktinės aplinkybės, susijusios su apeliantės reikalavimais, o apeliantės nesutikimas su įrodymų ir bylos aplinkybių vertinimu nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312-314, 320 straipsniai). Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas nei tikėjosi apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Įrodymų vertinimas yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška ir pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, o apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2023 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-701/2023; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Kiti atsakovės apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo

Ieškovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 10 d. sprendimo dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos ir priteisti jai visų pirmosios instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas ieškovės atleidimą iš darbo 2025 m. kovo 6 d. pripažino neteisėtu ir konstatavo, jog ieškovė turi teisę į DK 218 straipsnio 2 dalyje nustatytą vidutinio darbo užmokesčio priteisimą už maksimalų vienų metų laikotarpį, tačiau įvertinęs aplinkybę, kad ieškovė nuo 2025 m. rugsėjo 15 d. ieškovė dirba kitame darbe, laikė, kad yra teisinis pagrindas nukrypti nuo DK 218 straipsnio 6 dalyje numatyto teisinio reglamentavimo ir ieškovės atleidimo datą nurodė 2025 m. rugsėjo 12 d. bei priteisė ieškovei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo 2025 m. kovo 7 d. iki 2025 m. rugsėjo 12 d. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad yra patenkinta 75 procentai ieškovės reikalavimų ir atitinkamai paskirstė šalių bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė prašė pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir grąžinti ją į darbą arba, tuo atveju, jeigu ji į darbą būtų negrąžinta, darbo sutartį nutraukti teismo sprendimu ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką bei bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės pažeistos teisės yra pilnai apgintos – jos atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu ir taikytos DK 218 straipsnyje numatytos teisinės pasekmės. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas savo nuožiūra sumažino ieškovei priteistinų netesybų dydį, nereiškia, kad ieškinys buvo patenkintas iš dalies. Teisėjų kolegija pažymi, kad pripažinus darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu, DK 218 straipsnyje numatytų teisinių pasekmių taikymas yra imperatyvus DK reikalavimas, nepriklausantis nei nuo darbuotojo, nei nuo darbdavio valios, tuo tarpu, pirmosios instancijos teismo atliktas šių teisinių pasekmių modifikavimas ir ieškovės atleidimo datos koregavimas nereiškia dalinio ieškinio reikalavimų patenkinimo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, keistina ir ieškovei iš atsakovės priteistinas visų jos patirtų išlaidų atlyginimas, t. y. 8 535 Eur, o atsakovei iš ieškovės išlaidų atlyginimas nepriteistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Patenkinus ieškovės apeliacinį skundą jai iš atsakovės priteistinos apeliacinės instancijos teisme patirtos išlaidos. Ieškovė pateikė įrodymus, kad už advokato teisinę pagalbą rengiant apeliacinį skundą sumokėjo 1 250 Eur, o už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą ieškovė advokatui sumokėjo 1 500 Eur. Ieškovės patirtos išlaidos yra pagrįstos, realios, neviršija rekomenduojamų priteisti dydžių, todėl šios išlaidos ieškovės naudai priteistinos iš atsakovės.

Apie priimtą procesinį sprendimą informuotina Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisija kaip ginčą privaloma ikiteismine tvarka nagrinėjusi institucija (darbo bylos Nr. APS-131-5768/2025) (CPK 412 straipsnis, DK 231 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 10 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir ieškovei IES1 iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kongsberg NanoAvionics“ priteisti 8 535 Eur (aštuonis tūkstančius penkis šimtus trisdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kitą sprendimo dalį pikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei IES1 iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kongsberg NanoAvionics“ 2 750 Eur (du tūkstančius septynis šimtus penkiasdešimt eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Apie priimtą procesinį sprendimą informuoti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisiją.