- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-08-13
- Bylos Nr.
- e2S-1199-513/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-53-3-00514-2026-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Irma Čuchraj (pran.)
- Ieškovas
- IES1
- Atsakovas
- ATS1
- Išvadą teikia
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius
- Kategorijos
- 3.1.18.2.13Kitos laikinosios apsaugos priemonės
N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2026 m. rugpjūčio 13 d. Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irma Čuchraj, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės IES1 atskirąjį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. balandžio 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovui ATS1 dėl nepilnamečio vaiko gyvenamos vietos, jo išlaikymo bei bendravimo su juo ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos pakeitimo, institucija, duodanti išvadą byloje, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu. Ieškovė IES1 ieškiniu prašo nustatyti nepilnamečio vaiko D. P., gim. (duomenys neskelbtini), nuolatinę gyvenamąją vietą su ja, priteisti išlaikymą vaikui iš atsakovo ir pakeisti bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką. Ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: nustatyti jos siūlomą jos, kaip skyriumi gyvenančios motinos, bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. balandžio 27 d. nutartimi ieškovės prašymas patenkintas iš dalies ir nustatyta ieškovės ir nepilnamečio sūnaus laikina bendravimo tvarka, pagal kurią 1) motina turi teisę ir pareigą bendrauti su sūnumi lyginėmis (kas antrą) metų savaitėmis nuo penktadienio 17.00 val. iki tos pačios savaitės sekmadienio 18.00 val., vaiką pasiimdama iš jo gyvenamosios vietos ir grąžindama į ją (pas tėvą); 2) motina neribotai bendrauja su vaiku nuotolinio ryšio priemonėmis, atsižvelgiant į vaiko interesus (ugdymo ir poilsio režimą bei kt.); 3) prasidėjus vasaros atostogų laikui motina bendrauja su vaiku tokia pačia tvarka, kuri aprašyta 1-2 punktuose. Teismas nustatė, kad šalių nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu buvo nustatyta su tėvu (atsakovu), o tarp šalių kyla nesutarimai dėl ieškovės bendravimo su vaiku tvarkos, todėl ji koreguotina. Įvertinęs, kad nepilnametis vaikas yra dar tik 6,5 metų amžiaus ir jam turi būti užtikrinamas pakankamas laikas jo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje pailsėti, pasirūpinti jo higiena, taip pat užtikrinta stabili vaiko dienotvarkė, teismas sprendė, kad tokio amžiaus vaiko kilnojimas iš vienų namų į kitus neatitiktų geriausių jo interesų, be to, darbo dienomis jam tektų anksti keltis ir vykti į kitoje savivaldybėje esančią ugdymo įstaigą, būtų trikdomas jo poilsis ir tai prieštarautų geriausiems jo interesams. Teismas vertino, jog šioje pradinėje inicijuojamo civilinio proceso stadijoje nėra pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą riboti skyriumi gyvenančios motinos bendravimą su vaiku, todėl nepilnamečio vaiko interesais ieškovės prašymas dėl laikinos apsaugos priemonės taikymo tenkintinas iš dalies. Teismas nurodė, kad ieškovės prašomo 50:50 bendravimo tvarkos modelio galimybių spręs ištyręs visus įrodymus ir išnagrinėjęs bylą iš esmės.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė IES1 (apeliantė) prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. balandžio 27 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą patenkinti ir nustatyti jos prašomą laikiną bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią 1) ji su nepilnamečiu vaiku bendrauja lyginėmis metų savaitėmis, laikinai apsigyvenant ieškovės faktinėje gyvenamojoje vietoje šiuo laikotarpiu, išsaugant ir užtikrinant visas įstatymuose numatytas bendrąsias pareigas ir teises (gyvenamojo būsto, mokslo, sveikatos, laisvalaikio, socialinių ryšių stabilumo, ir kt.); 2) ieškovė pasiima vaiką penktadieniais po ugdymosi laiko mokykloje arba iš atsakovo gyvenamosios vietos laiku nuo 16 iki 17 val. ir pasibaigus nustatytam bendravimo laikui – sekančio penktadienio ryte vaiką grąžina į ugdymo įstaigą; 3) ieškovė su nepilnamečiu vaiku prasidėjus vasaros atostogų laikui bendrauja tokia pat tvarka, kuri aprašyta 1 punkte, t. y. tęsiamas ieškovės bendravimas lyginėmis metų savaitės dienomis; 4) atsakovas bendrauja ir rūpinasi nepilnamečiu vaiku nelyginėmis metų savaitės dienomis; 5) lyginiais kalendoriniais metais ieškovė bendrauja ir švenčia šventes su nepilnamečiu vaiku Šv. Velykų, Kūčių ir Šv. Kalėdų pirmą, antrą dienomis, o nelyginiais metais Naujų metų sutikimo dieną ir pirmą Naujų metų dieną; 6) nelyginiais kalendoriniais metais bendrauja su vaiku ir švenčia šventes Šv. Velykų, Kūčių ir Šv. Kalėdų pirmą, antrą dienomis, o lyginiais metais Naujų metų sutikimo dieną ir pirmą Naujų metų dieną; 7) bendravimo tvarka, numatyta 5 ir 6 punktuose, turi pirmenybės teisę prieš tvarką, kuri nustatyta 1 punkte.
Žemesnės instancijos teismas
Argumentuoja, kad skundžiama nutartis yra priimta neįsigilinus į bylos aplinkybes, nesiremiant byloje surinktais įrodymais. Teismas, nustatydamas minimalų ieškovės ir nepilnamečio vaiko bendravimą, netinkamai taikė tiek materialinės, tiek proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių institutą, bei nukrypo nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos.
Nurodo, kad pateikė nenuginčijamus įrodymus, kad vaikas mokymo įstaigoje pasirodė su galvos trauma, tėvas nepasirūpino nuvežti vaiką į gydymo įstaigą, taip pat šį faktą nuslėpė ir nuo ieškovės, o vaikas VTAS specialistėms patvirtino, kad tėvas jį „auklėja diržu“, tačiau teismas atmetė jos prašymą nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su ieškove, motina. Be to, atsakovas vilkina teismo procesą, nesutinka su ieškinio reikalavimais, neprisijungia prie bylos ir jai sakė, kad sūnaus neatiduos. Toks atsakovo elgesys egoistiškas, pažeidžiantis vaiko interesus. Atsakovas vaiką laiko savo asmeniniu daiktu, visiškai neatsižvelgia į vaiko teisę bendrauti su mama ir sesėmis bei kartu su jomis gyventi. 2024 metais taikos sutartį, kuria sūnaus gyvenamoji vieta nustatyta su atsakovu, sudarė patikinta atsakovo, kad sūnus vis tiek galės ir toliau faktiškai gyventi kartu su motina ir seserimis. Vis dėlto paaiškėjo, kad atsakovo patikinimai neatitiko tikrovės, atsakovas veikė nesąžiningai, suklaidindamas ieškovę ir sudarydamas prielaidas priimti sprendimą, kuris neatitiko nepilnamečio vaiko geriausių interesų. Atsakovas sistemingai riboja jos galimybes bendrauti su nepilnamečiu vaiku, taip pažeisdamas tiek vaiko, tiek ieškovės teisę į šeimos ryšių palaikymą. Atsakovo elgesys turi psichologinio ir fizinio smurto požymių, darančių neigiamą įtaką nepilnamečio vaiko emocinei būklei ir raidai. Dėl to prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti jos siūlomą laikiną bendravimo su vaiku tvarką.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neproporcingai apribojo ieškovės bei jos šeimos narių (nepilnamečio sūnaus seserų) bendravimą su vaiku, taip pažeisdamas tiek materialinės teisės normas, tiek vaiko interesų prioriteto principą. Skundžiamoje nutartyje teismas nepateikė teisiškai pagrįstų įrodymų, kodėl nustatė ieškovės ir sūnaus minimalią bendravimo tvarką – kas antrą savaitgalį. Teismas taip pat ignoravo į bylą pateiktus ir reikšmingus juridinius faktus, patvirtinančius iki ginčo susiklosčiusią faktinę situaciją bei vaiko interesus. Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. vasario 03 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-476-824/2021 buvo patvirtintos šalių sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygos, kuriomis nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta buvo nustatyta su ieškove, apibrėžta bendravimo tvarka ir išlaikymo teikimas. Šio sprendimo pagrindu nepilnamečiai vaikai, įskaitant sūnų, faktiškai gyveno su ieškove ilgiau nei trejus metus, todėl susiformavo stabilūs emociniai, socialiniai ir šeiminiai ryšiai su motina bei seserimis. Nepaisant to, teismas nevertino šių aplinkybių reikšmės vaiko interesams ir nepagrįstai sumenkino iki tol egzistavusią vaiko gyvenimo aplinką bei ryšius su šeimos nariais. 2024 m. spalio 1 d. sprendimu Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų civilinėje byloje Nr. 2YT-20724-1191/2024 sudaryta taikos sutartis, kuria buvo pakeista nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta. Ieškovė pasirašė šią sutartį, kaip minėta, suklaidinta atsakovo, kuris patikino, jog tai yra formalus sprendimas, nesukelsiantis realių bendravimo apribojimų ir kad nepilnametis sūnus galės gyventi su motina bei seserimis.
Be to, teismas visiškai neįvertino nepilnamečio vaiko nuomonės, kuri buvo užfiksuota VTAS išvadoje, kad jis nori gyventi su mama ir seserimis. Sūnus išsamiai tarnybai paaiškino apie Atsakovo netinkamą elgesį – jo auklėjimą diržu, medicinos specialistų rekomendacijų nevykdymą ir t.t. Taip pat teismas nevertino svarbios aplinkybės, kad atsakovas sąmoningai vilkina procesą, nepasiimdamas teismo siųstų procesinių dokumentų.
Teismas neįvertino, kad jau šiuo metu vaikas patiria akivaizdžią psichologinę įtampą, kuri reikalauja skubios ir individualizuotos specialistų pagalbos. Šią aplinkybę patvirtina VTAS išvadoje nurodytas faktas, jog „atsakovui paprašius vaiko pasikalbėti su Skyriaus specialistėmis vaikas pradėjo verkti, sakė, kad nenori kalbėtis, sutiko pasikalbėti tik kai tėtis prižadėjo atitinkamas veiklas“. Tai yra objektyvus įrodymas, kad vaikas patiria emocinį stresą, vengia kontakto su specialistais ir jo psichologinė būsena yra nestabili. Ieškovė jau kelis mėnesius nuosekliai siekia užtikrinti vaiko teisę gauti profesionalią individualią psichologo pagalbą, tačiau atsakovas su tuo nesutinka, daro kliūtis tinkamai pasirūpinti vaiko psichologine sveikata.
Pažymi, kad Atvejo vadybos pagalbos plane taip pat nurodyta būtinybė nustatyti laikiną ir maksimalią ieškovės bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarką viso proceso metu, siekiant užtikrinti vaiko stabilumą ir interesų apsaugą, tačiau teismas šios rekomendacijos neįgyvendino. Mano, kad 50:50 procentų laiko bendravimo tvarka iki galutinio teismo sprendimo priėmimo užtikrintų realų vaiko ryšio su abiem tėvais palaikymą ir atitiktų jo emocinius poreikius, taip pat būtų sudarytos sąlygos realiai įvertinti vaiko kasdienę patirtį abiejose aplinkose. Tai suteiktų teismui daugiau išsamių duomenų ir įrodymų, reikalingų priimant galutinį, vaiko interesus atitinkantį sprendimą šioje byloje.
Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nutartis nėra tinkamai ir pakankamai motyvuota, teismas byloje esančių duomenų analize ir vertinimu nepagrindė išvados, kad ieškovė neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, visiškai nieko nepasisakė dėl jos prašomos laikinos bendravimo tvarkos, jos sąlygų (ne)atitikimo šalių nepilnamečio vaiko interesams, netyrė ir nevertino ieškovės nurodytų aplinkybių ir įrodymų, susijusių su poreikiu nustatyti laikiną bendravimo tvarką. Pažymi, jog kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, taip pat ir sprendžiant dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos ar laikinos vaikų ir tėvo bendravimo tvarkos, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu. Laikinos bendravimo su vaikais tvarkos nustatymas yra skirtas apsaugoti vaikų bei jų tėvų teisėtus interesus vaikui bendrauti su abiem tėvais.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo nustatyta laikina ieškovės bendravimo tvarka su nepilnamečiu vaiku, vertinant vaiko gyvenamosios vietos ir jo kasdienio vežimo į ugdymo įstaigą aspektus, nepagrįstai laikytina prieštaraujančia vaiko interesų prioriteto principui, kadangi ji grindžiama formalizuotu atstumo vertinimu, neatsižvelgiant į susiklosčiusią teismų praktiką ir objektyvias geografines aplinkybes. Pažymi, kad atsakovas gyvena apie 20 km, t. y. apie 20 min trukmės kelionės nuo vaiko ugdymo įstaigos atstumu, o jos gyvenamoji vieta nutolusi apie 40 km ir kelionė trunka apie 40 min. Toks kelionės laikas, ypač kai vaikai gyvena nuo rajono centrų nutolusiose vietovėse ir yra vežami viešuoju transportu, yra laikytinas normaliu ir objektyviai pateisinamu organizuojant ugdymo procesą. Taigi, skirtumas tarp šalių gyvenamųjų vietų nėra toks didelis, kad neproporcingai apsunkintų vaiko vykimą į ugdymo įstaigą ir savaime nelemia vaiko dienos režimo sutrikdymą ar jo interesų pažeidimą. Be to, teismo nustatyta laikina bendravimo tvarka nepagrįstai atima galimybę vaikui su motina ir tėvu praleisti vienodą laiką mokinių atostogų metu. Teismas neįgyvendino tėvų lygybės principo.
Atsiliepimas
Atsakovas ATS1 atsiliepimu ieškovės atskirąjį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad atskirasis skundas ir ieškinys grindžiami vien prielaidomis ir pamąstymais bei ieškovės, o ne šalių sūnaus nuomone. Teigdama, kad prieš vaikus naudojamas smurtas, ieškovė ne tik nepateikė jokių įrodymų, bet ir apie tai žinodama kompetentingoms institucijoms nepranešė. Mano, kad ieškovės tikslas yra ne rūpestis vaiku, o papildomos pajamos – išlaikymas sūnui ir valstybės mokamos išmokos, kurias ji gautų, jeigu sūnaus gyvenamoji vieta būtų nustatyta su ieškove. Pažymi, kad ieškovės siekis pakeisti sūnaus gyvenamąją vietą atsirado tik 2026 metais, o iki tol poreikio, kad sūnus gyventų su ja, nebuvo. Būtent 2026 metais ieškovės iniciatyva buvo užregistruoti net 3 vaiko teisių pažeidimai dėl tariamų atsakovo veiksmų, kurie nepasitvirtino, ir tai sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovą siekiama nepagrįstai apšmeižti, kad jis skriaudžia sūnų.
Nurodo, kad šeimoje su ieškove gyveno iki sūnui suėjo 6 mėnesiai, bendru sutarimu vaikas liko gyventi su ieškove, tačiau po 3 mėnesių buvo sutarta, kad vaikas gyvens su tėvu. Teigia, jog ne kartą siūlė ieškovei pasiimti vaiką gyventi pas ją, nes vaikas naktimis verkdavo mamos, taip pat siūlė pasiimti vaiką vasarai, tačiau ieškovė atsisakydavo teigdama, kad tegul vaikas paauga, buvo atveju, kai ieškovė su vaiku bendraudavo tik kas tris mėnesius. Pažymi, kad ieškovė su vaiku bendrauja pagal abipusį susitarimą. Byloje esantis šalių susirašinėjimas patvirtina, kad ieškovė niekada nebuvo itin suinteresuota sūnaus gyvenimu pas ją, net nedalyvavo sūnaus krikštynose (duomenys neskelbtini) mėnesį. Sūnus su juo gyvena nuo mažų dienų, jam skirta daug didesnė erdvė nei būtų skirta ieškovės būste, kur vaikui tektų gyventi su trimis seserimis viename kambaryje. Mano, kad ieškovė, augindama tris dukras, negalėtų skirti pakankamo dėmesio sūnui. Pažymi, kad konstruktyvia sprendžia bendravimo su vaiku klausimus, šalys 2026 m. gegužės 8 d. susitarė, kad atsakovui išvykus į kelionę sūnus ilgiau kaip savaitę pagyvens su ieškove.
Mano, kad nėra teisinio pagrindo nei keisti vaiko gyvenamąją vietą, nei nustatyti ieškovės prašomą bendravimo tvarką, o kompetentingų institucijų teismui pateikti raštai paneigia ieškinyje nurodytas aplinkybes. Pvz. Marijampolės socialinės pagalbos centro 2026 m. balandžio 10 d. rašte Nr. 4-1008 (1.11 Mr) nurodoma, kad atsakovas uoliai vykdo pagalbos šeimai plane numatytus įsipareigojimas, geranoriškai bendrauja ir bendradarbiauja su specialistais, informuoja apie situaciją šeimoje, kilus klausimams skambina ir klausia patarimų, atsižvelgia į pateiktas rekomendacijas, sutartu laiku atvyksta į susitikimus, sudaro sąlygas specialistams lankytis namuose. Ugdymo įstaigos 2026 m. balandžio 14 d. rašte Nr. SD-191 nurodoma, kad tęstinis specialistų darbas ir aktyvus tėčio įsitraukimas užtikrina tinkamas sąlygas vaiko ugdymuisi. Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus parengtoje 2026 m. balandžio 17 d. išvadoje taip pat nurodyta, kad atsakovas rūpinasi vaiku ir jo sveikata, yra mylintis ir rūpestingas tėvas, aktyviai įsitraukęs į sūnaus ugdymo procesą, o ieškovė sūnaus ugdymo procesu pradėjo domėtis tik nuo 2026 m. kovo 25 d. Duota išvada, kad atsižvelgiant į tai, kad šalių nepilnametis sūnus atsakovu gyvena nuo tada, kai vaikui buvo 9 mėnesiai, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos keisti nėra pagrindo.
Šalies argumentai
Ieškovei teigiant, kad jis vilkina procesą, neatsiima procesinių dokumentų, pažymi, jog pati ieškovė teismui nurodė jo klaidingą adresą, nors puikiai žino, kur jis gyvena ir iš jo gyvenamosios vietos pasiima arba atveža vaiką.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
CPK 336 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.
Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iš dalies patenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Todėl nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.
Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu (CK 3.165 straipsnio 3 dalis), nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku. Būtent todėl tėvai turi siekti spręsti visus su vaiku susijusius klausimus taikiai. Tuo tikslu tėvai į pagalbą gali pasitelkti tarpininkus, mediatorius, psichologus ir pan., nes tik tėvų tarpusavyje rastas sprendimas, kaip geriausiai auklėti vaiką, galės būti geranoriškai vykdomas ir geriausiai atitiks vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016). Jeigu tėvai nesusitaria dėl klausimų, susijusių su vaiko auklėjimu, ginčijamą klausimą sprendžia teismas (CK 3.165 straipsnio 3 dalis). Kiekvienu atveju, kada nagrinėjamoje byloje egzistuoja su vaiko teisėmis ir teisėtais interesais susijęs elementas, t. y. šeimos teisinių santykių elementas, vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugai skirtinas ypatingas dėmesys, o teismas, nagrinėdamas tokią bylą, yra aktyvus, kiek reikia, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2007).
Pagal CK 3.161 straipsnio nuostatas, viena iš vaiko teisių įvardinta vaiko teisė bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, jei tai nekenkia vaiko interesams. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu kur tėvai gyvena (CK 3.170 straipsnio 2 dalis). Sistemiškai aiškinant CK nuostatas, darytina išvada, kad, siekiant užtikrinti vaiko interesus bendrauti su tėvais, gali būti taikomos atitinkamos laikinosios apsaugos priemonės. Laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas taikomas siekiant išvengti konfliktinių situacijų, apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumas.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė laikinos ieškovės siūlomos jos bendravimo su šalių nepilnamečiu sūnumi tvarkos. Ieškovė siekia 50:50 bendravimo su sūnumi laiko modelio, t. y. bendrauti su sūnumi kas antrą savaitę, tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas nustatė laikiną ieškovės bendravimo su sūnumi tvarką, pagal kurią ieškovė su sūnumi bendrauja kas antrą savaitgalį. Ieškovės nuomone, tokia tvarka pažeidžia tiek nepilnamečio vaiko, tiek jos pačios interesus, tačiau apeliacinės instancijos teismas su ieškovės argumentais nesutinka.
Pažymėtina, kad Tarnybos išvada patvirtina, jog šalių nepilnametis vaikas nuo 9 mėnesių amžiaus gyvena su atsakovu, Tarnyba nenustatė duomenų, kurie patvirtintų, kad mažamečiam vaikui būnant ir gyvenant su atsakovu būtų kilusi grėsmė jo sveikatai, interesams arba gyvenimas kartu su atsakovu neatitiktų geriausių vaikų interesų. Priešingai, Tarnybos surinktais duomenimis, vaiko tėvas charakterizuojamas teigiamai, yra aktyviai įsitraukęs į vaiko ugdymo procesą, noriai priima pagalbą šeimai, domisi rūpimais klausimais ir pan., vaikui teikiama psichologo, logopedo, mokinio padėjėjo ir kita individuali ir grupinė pagalba. Išklausant nepilnamečio vaiko nuomonę, vaikas nenurodė su kuo konkrečiai norėtų gyventi, o teigė, kad jam smagu ir pas tėtį, ir pas mamą, ir pas močiutę. Nors Tarnyba nepasisakė dėl bendravimo tvarkos ar jos pakeitimo tikslingumo ar būtinumo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Tarnybos nurodytos aplinkybės paneigia ieškovės teiginius apie tai, kad vaiko psichika augant pas tėvą traumuojama, kad pas tėvą galbūt nesaugu, kad jis vaiką „auklėja diržu“, todėl ji siekia daugiau laiko praleisti su vaiku. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti Tarnybos nurodytomis aplinkybėmis, kadangi ir kiti bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas aktyviai įgyvendina savo, kaip tėvo pareigas, nėra nuo jų nusišalinęs, rūpinasi vaiku. Tuo tarpu, ieškovė savo teiginių apie netinkamą sūnaus auklėjimą, nesirūpinimą jo sveikata ar nesuteikiamą reikalingą psichologų ar kitą pagalbą nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais. Vaikas su tėvu jaučiasi gerai, yra viskuo aprūpintas, užtikrinamos tinkamos ir patogios jo gyvenimo, ugdymosi ir poilsio sąlygos, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje proceso stadijoje nėra teisinio pagrindo keisti nusistovėjusią šalių vaiko rutiną ir gyvenamąją aplinką nustatant ieškovės prašomą šalių bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią vaikas po lygiai laiko gyventų / bendrautų tiek su ieškove, tiek su atsakovu. Apeliacinės instancijos teismo vertimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai ieškovės teiginiams, tinkamai motyvavo savo išvadas, jas grindė ne ieškovės norais, o būtent geriausiais mažamečio šalių vaiko interesais, akcentavęs ne atstumą iki ugdymo įstaigos, o vaiko kasdienės rutinos, nusistovėjusios tvarkos ir įpročių stabilumą, siekdamas ieškovės inicijuotame procese užtikrinti mažamečio vaiko ramybę, kad jis išvengtų nuolatinio kilnojimosi iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, prisitaikymo prie kiekvieną savaitę kintančių gyvenimo ir aplinkos sąlygų, įtampos tarp tėvų ir jų nesutarimų. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas sprendė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, o ne nagrinėjo bylą iš esmės. Dėl to teismas neturėjo ir negali vertinti ir analizuoti byloje esančių įrodymų ir jų detaliai aptarti ginčijamoje nutartyje.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tuos pačius argumentus apie neva netinkamus atsakovo auklėjimo metodus, nesaugią aplinką vaikui ir pan. ieškovė dėstė ir ankstesniame prašyme, kuriuo prašė nustatyti laikiną vaiko gyvenamąją vietą su ja. Marijampolės apylinkės teismas 2026 m. kovo 13 d. nutartimi, įvertinęs bylos duomenis ir netenkinęs ieškovės prašymo, paneigė jos argumentus ir išsamiai išdėstė tokio sprendimo motyvus. Tuo tarpu, prašydama nustatyti laikiną bendravimo su vaiku tvarka, pagal kurią šalys su vaiku bendrautų po lygiai laiko, ieškovė iš esmės siekia tų pačių tikslų – pakeisti vaiko gyvenamąją vietą, tačiau jokių naujų aplinkybių ir argumentų nenurodo.
Laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos nubausti ar paauklėti priešingą šalį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bendravimo su vaikais tvarka turi atitikti geriausius vaikų, o ne šalių interesus, todėl nebūtinai turi būti šalims patogi ar, jų nuomone, tinkama bei tenkinti šalių interesus. Todėl tai, kad ieškovė nesutinka su teismo nustatyta laikina bendravimo tvarka, savaime nėra teisinis pagrindas ją pakeisti ar panaikinti.
Teismas pažymi, kad tėvai turi teisę ir pareigą siekti kuo labiau ir glaudžiau bendrauti su tėvais ir neneigiant ieškovės ir jos sūnaus teisės ir intereso bendrauti maksimaliai, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste, ypač įvertinus mažą vaiko amžių, šiuo atveju ir šioje proceso stadijoje prioritetas teiktinas vaiko teisei į saugią ir stabilią, nuo kūdikystės jam įprastą aplinką ir bendravimo su tėvais tvarką, kuri nėra tokia, kokios prašo ieškovė. Pažymėtina, kad ginčijama nutartimi ieškovei užtikrinta teisė su sūnumi neribotai bendrauti nuotolinio ryšio priemonėmis, atsižvelgiant į vaiko interesus ir dienos rutiną (ugdymo ir poilsio režimą bei kt.), o tam nėra būtina kiekvieną savaitę keisti vaiko gyvenamąją vietą.
Nagrinėjamu atveju, apeliantė deklaratyviai teigdama, kad esama bendravimo tvarka neatitinka vaiko interesų, šių teiginių nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais, o jos subjektyvi teiginiai šiame proceso etape nesudaro teisinio pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą nutartį. Apeliantės teiginiai apie atsakovo procesinį elgesį nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose yra siekiama tik laikinai, t. y. iki teismo sprendimo priėmimo, užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai, sureguliuoti ginčo situaciją. Laikinosios apsaugos priemonės nėra civilinių teisių gynybos būdas (pareikštų reikalavimų tenkinimas ar jų atmetimas), o tik priemonė, užtikrinanti materialiųjų teisių gynybą. Taigi vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su vaiku ir jo išlaikymo bei kiti ieškovės keliami klausimai (reikalavimai) bus išspręsti tik įvertinus byloje esančių įrodymų visumą ir išnagrinėjus ginčą iš esmės.
Laikinosios apsaugos priemonės šiuo atveju yra skirtos nepilnamečio vaiko interesų laikinam užtikrinimui, kol vyksta teisminis procesas, o ne ieškovės interesų ar norų patenkinimui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje situacijoje mažamečiam vaikui reikalingas bent minimalus stabilumas, tokio amžiaus vaikams (6 – 7 metų) ypač svarbu sudaryti bent minimaliai stabilias, ramias ir saugias gyvenimo ir vystymosi sąlygas, užtikrinti pakankamą bendravimą su abiem tėvais, kad vaikai jaustų turintys mylinčius ir rūpestingus tėvus, o ne naudojančius juos kaip įrankius tarpusavio konfliktams spręsti. Ieškovė nepateikė ir byloje šioje proceso stadijoje dar nėra surinkta pakankamai patikimų įrodymų, kurie sudarytų pagrindą išvadai, jog pirmosios instancijos teismo nutartis darytų neigiamą įtaką šalių vaikui, pažeistų jo teises ir interesus ar jų neatitiktų. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą pažymi, kad šalių vaikas yra mažametis, jam būdingas prisirišimas prie abiejų tėvų ir itin svarbus bent minimalus stabilumas ir rutinos nuoseklumas, todėl nesant duomenų, pagrindžiančių pirmosios instancijos teismo nustatytos bendravimo tvarkos keitimo būtinumą, nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovės prašymo.
Kiti ieškovės atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai nagrinėjamoje proceso situacijoje nėra teisiškai reikšmingi arba susiję su ginčo esme, todėl apeliacinės instancijos teismas jų plačiau nenagrinėja.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį ir atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, teismas
nutaria:
Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. balandžio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.