Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo PRS1 skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Pareiškėjas PRS1 pateikė teismui skundą, kuriuo prašo panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2026 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. 21RE-236 (toliau – ir Komisijos sprendimas), Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. gruodžio 11 d. raštą Nr. 25SD25523 (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti Migracijos departamentą atlikti veiksmus: priimti pareiškėjo PRS1 prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (netaikant formalaus reikalavimo išvykti iš šalies ar paduoti prašymą per išorės paslaugų teikėją užsienyje) ir išnagrinėti šį prašymą iš esmės; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis yra gimęs Lietuvoje, nuolat čia gyveno visą savo gyvenimą, formavosi kaip asmenybė ir yra visiškai integravęsis į Lietuvos visuomenę. Jo socialiniai, kultūriniai, kalbiniai ir ekonominiai interesai yra išimtinai sukoncentruoti Lietuvos Respublikoje. Abu pareiškėjo tėvai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, su kuriais palaikomi glaudūs šeiminiai ryšiai. Be to, jis turi nepilnametį vaiką (Vokietijos Federacinės Respublikos pilietį). Nors vaikas šiuo metu gyvena Vokietijoje su motina, pareiškėjas privalo ir nori vykdyti tėvo pareigas, įskaitant materialinį išlaikymą, kurio teikimas be teisės legaliai dirbti yra objektyviai neįmanomas.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 9 d. nutartimi baudžiamojoje byloje pareiškėjui pritaikytas lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietos, paskiriant intensyvią priežiūrą iki 2028 m. birželio 14 d. Šia įsiteisėjusia ir privaloma vykdyti nutartimi pareiškėjui nustatyti imperatyvūs, griežti apribojimai ir pozityviosios pareigos: jis privalo būti nustatytoje gyvenamojoje vietoje griežtai apibrėžtu laiku, jam kategoriškai draudžiama išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos ribų bei nustatyta pareiga privalomai dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, siekiant užtikrinti sėkmingą resocializaciją.

Remiantis LR Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ) 64 str. 1 d., užsienietis gali teisėtai dirbti Lietuvos Respublikoje tik turėdamas leidimą laikinai gyventi arba kitą dokumentą, suteikiantį teisę dirbti. Be teisėto buvimo statuso užsieniečio darbas laikomas nelegaliu. Nesant išduoto leidimo, pareiškėjas neturi absoliučiai jokios teisinės ir praktinės galimybės legaliai įsidarbinti, atidaryti banko sąskaitą darbo užmokesčiui gauti, mokėti mokesčius valstybei ar gauti socialines garantijas, taip pat negali registruotis užimtumo tarnyboje.

Siekdamas teisėtai įvykdyti teismo įpareigojimus, pilnavertiškai integruotis į visuomenę ir išvengti grąžinimo į įkalinimo įstaigą, pareiškėjas per atstovą 2025 m. lapkričio 7 d. kreipėsi į atsakovą su motyvuotu prašymu leisti pateikti prašymą išduoti laikiną leidimą gyventi. Prašyme buvo išsamiai paaiškinta išskirtinė situacija ir prašoma netaikyti standartinio reikalavimo išvykti iš šalies ar paduoti dokumentus per išorės paslaugų teikėją užsienyje, kadangi to padaryti objektyviai ir teisiškai neleidžia teismo paskirta kardomoji priemonė (intensyvi priežiūra ir elektroninis monitoringas Lietuvos teritorijoje).

Migracijos departamentas 2025 m. gruodžio 11 d. raštu atsisakė tenkinti prašymą, motyvuodamas išimtinai biurokratiniais, formaliais pagrindais: tuo, kad pareiškėjas šalyje esą yra „neteisėtai“, ir jam taikomas LR Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymas, sustabdantis prašymų priėmimą. Atsakovas taip pat bandė išvengti atsakomybės ir užkirsti kelią teisminės kontrolės galimybei, nurodydamas, kad šis atsisakymas yra tik „nuomonė“, o ne oficialus administracinis sprendimas.

Nurodo, kad Komisija 2026 m. kovo 10 d. sprendimu nepagrįstai palaikė atsakovo poziciją. Komisija nurodė, kad atsakovo Raštas nėra administracinis sprendimas ir kad pati Komisija neturi teisės atlikti viešojo administravimo funkcijų ar įpareigoti atsakovą priimti prašymą, kai imperatyvios teisės normos to tiesiogiai nenumato. Pareiškėjas su tokia siaura teisės ir Konstitucijos interpretacija sutikti negali. Nurodo, kad Komisija visiškai nepagrįstai ir prieštaraudama ilgametei suformuotai teismų praktikai konstatavo, kad atsakovo atsisakymas priimti prašymą yra tik „nuomonė“ ir nesukelia teisinių pasekmių.

Pažymi, kad atsakovo ir Komisijos sprendimai sukuria absurdišką teisinę aklavietę, kylančią iš sisteminio valstybės valdžios šakų prieštaravimo ir nekoordinuoto veikimo. Teisminė valdžia (veikdama tos pačios valstybės vardu) nustato pareiškėjui prievolę likti Lietuvoje ir privalomai dirbti resocializacijos tikslais, nustatydama, kad priešingu atveju jis grįš į įkalinimo įstaigą. Pareiškėjas yra dirbtinai verčiamas rinktis vieną iš trijų vienodai nelegalių kelių: (1) nedirbti, tuo pažeidžiant teismo nutartį ir grįžti į kalėjimą; (2) dirbti nelegaliai be leidimo, taip darant naujus pažeidimus, gauti pajamas „šešėlyje“, kas taip pat užtrauktų atsakomybę ir sąlygotų lygtinio paleidimo panaikinimą; arba

(3) bandyti išvykti iš Lietuvos prašymui pateikti per išorės paslaugų teikėją, tuo pažeidžiant intensyvios priežiūros sąlygas (draudimą išvykti) ir vėl grįžti į kalėjimą.

Taigi, pareiškėjo atveju teisinę aklavietę aktyviai savo veiksmais sukuria pati valstybė: per teismo sprendimą asmuo imperatyviai įpareigojamas būti Lietuvoje ir dirbti, o per atsakovo sprendimą – jam atimama net procesinė galimybė prašyti tą statusą susitvarkyti. Visiškai nesant prieinamos procedūros (nes reikalaujama išvykti, nors tai draudžia teismas), \pareiškėjas paliekamas visiškame teisiniame vakuume, nors jis čia yra gimęs (Lietuvos piliečiai).

Be to, negalėjimas susitvarkyti teisinio statuso, o kartu ir teisėtai dirbti, reiškia, kad pareiškėjas netenka bet kokios galimybės gauti teisėtas pajamas ir teikti privalomą išlaikymą savo nepilnamečiam vaikui. Valstybė savo neproporcingais ir tarpusavyje nekoordinuotais biurokratiniais suvaržymais griauna pareiškėjo šeimos gyvenimą ir pažeidžia ne tik EŽTK 8 straipsnį, bet ir Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje (3 str.) įtvirtintą geriausių vaiko interesų prioriteto principą. Negalėjimas materialiai aprūpinti vaiko šiuo atveju kyla ne iš objektyvaus asmens nenoro integruotis ar dirbti, o tiesiogiai iš atsakovo formalaus atsisakymo suteikti asmeniui bent procesinę galimybę paduoti prašymą individualiam vertinimui.

Pažymi ir tai, kad atsakovas atsisakymą išimtinai grindžia mechaniniu ir lingvistiniu Ribojamųjų priemonių įstatymo taikymu, visiškai ignoruodamas teleologinį (tikslo) aiškinimo metodą, kuris privalomas civilizuotoje teisės sistemoje. Šio įstatymo ratio legis – užtikrinti nacionalinį saugumą, užkirsti kelią potencialioms grėsmėms ir riboti naujų Rusijos piliečių atvykimą į Europos Sąjungos ir Lietuvos erdvę dėl geopolitinės situacijos. Pareiškėjas nėra „naujai atvykstantis“ užsienietis, keliantis nežinomas grėsmes; jis yra gimęs Lietuvoje, nuolatinis gyventojas, visą gyvenimą praleidęs čia ir šiuo metu esantis itin griežtoje valstybės (bausmių vykdymo sistemos) priežiūroje. Valstybė baudžiamajame procese jau atliko išsamų jo asmenybės vertinimą ir priėmė sprendimą, kad jis gali būti laisvėje. Aklas ir formalus šio įstatymo taikymas pareiškėjo atžvilgiu, nesilaikant Viešojo administravimo įstatymo 3 str. įtvirtinto proporcingumo principo, iškreipia paties Ribojamųjų priemonių įstatymo paskirtį ir nesukuria jokios pridėtinės vertės nacionaliniam saugumui. Priešingai – asmens stūmimas į nelegalų gyvenimo būdą yra kur kas pavojingesnis viešajai tvarkai.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas skundą prašė tenkinti.

Atsakovas Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėjas 2023-11-15 Migracijos departamentui pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2023-11-15 šio prašymo nepriėmė (Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo pagrindais). Pareiškėjas šių Migracijos departamento veiksmų neskundė. Taip pat Migracijos departamentas ginčijamame atsakyme nurodė, kad ginčijamas atsakymas yra Migracijos departamento nuomonė, kuri nėra laikytina Migracijos departamento priimtu sprendimu pareiškėjo atstovo prašyme nurodytu klausimu, kadangi toks sprendimas gali būti priimamas tik teisės aktuose nustatytų bei detaliai reglamentuotų procedūrų metu. Kelią inicijuoti administracinę procedūrą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pareiškėjui užkerta ne ginčijamas Migracijos departamento atsakymas, bet imperatyvūs teisės aktų reikalavimai.

Nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra teisėtai. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 39 straipsnio nuostatas, užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi, turėdamas negaliojantį leidimą gyventi ar leidimą gyventi, kuris yra panaikintas, arba jeigu užsienietis turi suklastotą leidimą gyventi ar suklastotą kelionės dokumentą. Paskutinis pareiškėjui išduotas leidimas gyventi galiojo iki 2014-04-07. Pareiškėjas iki paskutinės teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje dienos (2014-04-07) naujo leidimo gyventi ar vizos negavo, todėl neįteisino savo buvimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje. Tiek prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikimo metu (2023-11-15), tiek ginčijamo atsakymo parengimo pareiškėjas neturėjo galiojančio leidimo gyventi ar vizos, taip pat nebuvo prieglobsčio prašytojas. T. y. pareiškėjo teisinė padėtis – neteisėtai Lietuvos Respublikoje esantis užsienietis. Pažymi, kad Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m.

spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), 57 punktas numato, kad Migracijos departamentui teikiamas užsieniečio prašymas išduoti arba pakeisti leidimą, naujai įforminti leidimą, leisti pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį laikomas priimtu, kai Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas ar darbuotojas, nustatęs, kad pateikti visi reikiami Aprašo 8, 10, 47 ar 50 punkte nurodyti dokumentai ir duomenys, atlikęs Aprašo 56 ir 561 punktuose nurodytus veiksmus, apie prašymo išduoti arba pakeisti leidimą, naujai įforminti leidimą, leisti pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį priėmimą pažymi MIGRIS. LLG aprašo 10.2. papunktis numato, kad užsienietis asmeniškai, o Aprašo 20–22 punktuose nurodytais atvejais – ir šiuose punktuose nurodytas asmuo, užpildęs prašymą išduoti ar pakeisti leidimą per MIGRIS, per 4 mėnesius nuo šio prašymo per MIGRIS užpildymo dienos turi atvykti į Migracijos departamentą, o jeigu prašymas išduoti leidimą bus teikiamas per išorės paslaugų teikėją – per 4 mėnesius nuo šio prašymo per MIGRIS užpildymo dienos turi atvykti į išorės paslaugų teikėją, ir pateikti dokumentą, suteikiantį teisę būti ar likti Lietuvos Respublikoje, kai prašymą išduoti leidimą užsienietis, kuriam netaikomas bevizis režimas, pateikia Migracijos departamentui. Taip pat pažymi, kad Įstatymo 28 straipsnio 2 dalis numato, kad užsienietis, esantis ne Lietuvos Respublikoje, prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikia per Migracijos departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją. Užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą gyventi pateikia Migracijos departamentui, tačiau tokio prašymo pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas sprendimas. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, pareiškėjas negali pateikti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje būdamas Lietuvos Respublikoje neteisėtai. Taip pat pareiškėjas neatitinka būdamas Lietuvos Respublikoje neteisėtai. Taip pat pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo 3 straipsnio išimčių, todėl pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti priimtas.

Nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais dėl teisinio neapibrėžtumo. Nagrinėjamu atveju nėra teisinio neapibrėžtumo. Tol, kol galioja pareiškėjui taikoma kardomoji priemonė, pareiškėjas gali būti Lietuvos Respublikoje be leidimo laikinai gyventi (kardomoji priemonė neįteisina jo buvimo/gyvenimo Lietuvos Respublikoje). Įstatymo 124 straipsnio 3 dalis numato, kad užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos neleidžiama, jeigu jam paskirta kardomoji priemonė arba taikoma laikinoji apsaugos priemonė, kurios apriboja jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos. Tokiu atveju atsakingos institucijos nepriima sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, grąžinimo, išsiuntimo ar prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, o jeigu tokie sprendimai jau priimti, sustabdo jų vykdymą tol, kol išnyks šioje dalyje nurodytos priežastys.

Nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, kad pareiškėjui prieinamos procedūros įteisinti jo gyvenimą Lietuvos Respublikoje nebuvimas atsirado dėl Lietuvos Respublikos valstybės institucijų kaltės. Paskutinis pareiškėjui išduotas leidimas gyventi galiojo iki 2014-04-07, todėl pareiškėjas iki minėtos dienos galėjo pateikti prašymus išduoti leidimą gyventi arba vizą, tačiau to nepadarė, todėl dabartinė pareiškėjo situacija susidarė dėl paties pareiškėjo savalaikio neveikimo.

Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. gruodžio 11 d. rašto Nr. 25SD25523 ir Komisijos 2026 m. kovo 10 d. sprendimo Nr. 21RE-236 teisėtumo ir pagrįstumo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjo atstovas 2025-12-10 Migracijos departamentui pateikė prašymą leisti pareiškėjui pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Migracijos departamentas Raštu informavo pareiškėjo atstovą, kad pareiškėjas negali pateikti prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo būdamas Lietuvos Respublikoje išdavimo būdamas Lietuvos Respublikoje neteisėtai. Taip pat Raštu pareiškėjo atstovas buvo informuotas, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo 3 str. 1, 2 ir 3 d., iki 2026-05-02 sustabdomas Rusijos piliečių: prašymų išduoti vizą priėmimas Lietuvos Respublikos vizų tarnybose užsienyje, išskyrus atvejus, kai dėl prašymo išduoti vizą pateikimo tarpininkauja Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija; prašymų išduoti nacionalines vizas priėmimas per išorės paslaugų teikėją užsienyje; prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimas per išorės paslaugų teikėją užsienyje ir Lietuvos Respublikoje, išskyrus Rusijos Federacijos piliečius, išskyrus Rusijos Federacijos piliečius, kurie turi galiojančią Lietuvos Respublikos vizų tarnybos užsienyje ar Lietuvos Respublikoje išduotą Šengeno ar nacionalinę vizą arba leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, arba kitos Europos Sąjungos, arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduotą leidimą gyventi. Šiuo metu Rusijos Federacijos piliečiai prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi gali pateikti tik tuo atveju, jeigu atitinka Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo 3 str. 3 d. nustatytų apribojimo (draudimo) išimtis. Migracijos departamentas Rašte nurodė, kad neturi teisinio pagrindo, įgaliojimų ir diskrecijos individualiai sudaryti Rusijos Federacijos piliečiams išimtines sąlygas prašymui išduoti leidimą laikinai gyventi pateikti.

Nesutikdamas su Migracijos departamento Raštu pareiškėjas jį apskundė Komisijai. Komisija 2026 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. 21RE-236 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimo teisinės prigimties

VAĮ 2 straipsnio 5 dalyje administracinis sprendimas apibrėžiamas kaip teisės aktų reglamentuotu būdu ir (ar) forma išreikšta vienkartinė viešojo administravimo subjekto valia dėl teisės taikymo, privaloma ir skirta konkrečiam asmeniui ar individualiai apibrėžtai asmenų grupei. VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatyti privalomi administracinio sprendimo rekvizitai – sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas, data, registracijos numeris, tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos, teisinis ir faktinis pagrindas, motyvai, apskundimo tvarka, sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad sprendimas turi būti pasirašytas sprendimą priimti įgalioto asmens, o, kai jis priimamas per valstybės informacines sistemas, – patvirtintas (autorizuotas) informacinėje sistemoje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išskiriami pagrindiniai individualaus administracinio akto (administracinio sprendimo) požymiai: 1) jame išreikštas teisės normų taikymo rezultatas konkretaus subjekto atžvilgiu, turintis įtakos šio subjekto teisiniam statusui (teisėms ir pareigoms), t. y. jis sukelia konkrečių administracinių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą; 2) aktas priimamas viešojo administravimo subjekto, turinčio įstatymo nustatyta tvarka jam suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus; 3) aktu nustatomos konkrečios teisės ar pareigos suinteresuotiems asmenims; 4) aktas yra vienkartinio taikymo; 5) jis skirtas konkrečiam subjektui ir konkrečiai situacijai; 6) aktas privalomas konkrečiam suinteresuotam asmeniui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartį administracinėje byloje

Nr. A662-2780/2011; 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-566/2013; išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje

Nr. AS-714-624/2015). Nors ši praktika suformuota dar galiojant ankstesnei VAĮ redakcijai, joje suformuluoti kriterijai išlieka aktualūs ir šiuo metu galiojančios VAĮ 2 straipsnio 5 dalies bei 10 straipsnio kontekste.

VAĮ 2 straipsnio 2 dalyje administracinė procedūra apibrėžiama kaip viešojo administravimo subjekto atliekami privalomi veiksmai, nagrinėjant asmens skundą ar pranešimą apie galimą jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, o to paties straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad administracinės procedūros sprendimas – tai administracinis sprendimas, kurio priėmimu baigiama administracinė procedūra. Nors nagrinėjamu atveju sprendžiama ne dėl administracinės procedūros siaurąja VAĮ prasme, šios nuostatos atskleidžia bendrą įstatymų leidėjo logiką, kad administraciniu sprendimu laikytinas ne bet kuris procedūros metu atliekamas veiksmas, o toks, kuriuo procedūra yra užbaigiama ir sukeliamos savarankiškos teisinės pasekmės. Todėl administracinio sprendimo statusas negali būti siejamas su bet kuriuo procedūriniu veiksmu; jis sietinas tik su tokiu veiksmu, kuris atitinka VAĮ 2 straipsnio 5 dalies bei 10 straipsnio reikalavimus.

Prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimo teisinė prigimtis vertintina šiame kontekste. Pagal Aprašo 58 punktą išorės paslaugų teikėjui pateiktas prašymas laikomas priimtu, kai išorės paslaugų teikėjo darbuotojas, nustatęs, kad užsienietis atitinka Aprašo 10 ar 47 punkte nustatytus reikalavimus ir pateikė visus reikiamus dokumentus, apie prašymo priėmimą pažymi Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje priėmimo teisinė prigimtis vertintina šiame kontekste. Pagal Aprašo 58 punktą išorės paslaugų teikėjui pateiktas prašymas laikomas priimtu, kai išorės paslaugų teikėjo darbuotojas, nustatęs, kad užsienietis atitinka Aprašo 10 ar 47 punkte nustatytus reikalavimus ir pateikė visus reikiamus dokumentus, apie prašymo priėmimą pažymi Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje. Aprašo 59 punkte įtvirtinti pagrindai, kuriems esant prašymas nepriimamas; tarp jų – pareiškėjo atžvilgiu atsakovo pritaikytas Aprašo 59.6 punktas (prašymas ir (ar) prie jo pridedami dokumentai pateikiami nesilaikant Aprašo reikalavimų). Užsieniečio prašymo nagrinėjimas iš esmės – vertinimas, ar užsienietis atitinka Leidimo išdavimo sąlygas, – vyksta tolesniame prašymo nagrinėjimo etape, o jo rezultatas Aprašo 102 punkto pagrindu įforminamas sprendimu išduoti Leidimą arba atsisakyti jį išduoti.

Vertinant prašymo priėmimą pagal pirmiau nurodytus administracinio sprendimo požymius, darytina išvada, kad jis neatitinka šių požymių visumos. Prašymo priėmimas neišreiškia teisės normų taikymo rezultato, sukeliančio pareiškėjui subjektinių teisių ar pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą; juo pareiškėjui nenustatomos jokios materialinės teisės ar pareigos – tik sudaromos prielaidos jo prašymą nagrinėti iš esmės, o atsakovui kyla atitinkama procedūrinė pareiga. Tokia veiksmo teisinė reikšmė iš esmės skiriasi nuo administracinio sprendimo, apibrėžto VAĮ 2 straipsnio 5 dalyje, paskirties – spręsti dėl asmens materialinių teisių ar pareigų.

Kitas administracinio sprendimo požymių aspektas – ginčo objektu buvusio veiksmo įforminimas. Prašymo priėmimas MIGRIS sistemoje nėra įforminamas kaip atskiras, motyvuotas, rekvizituotas individualus administracinis aktas, atitinkantis VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus: jame nenurodyti sprendimo motyvai, teisinis ir faktinis pagrindas, tvarkomasis veiksmas ar asmeniui nustatytos teisės ir pareigos, apskundimo tvarka. Be to, pagal Aprašo 58 punktą apie prašymo priėmimą MIGRIS sistemoje pažymi išorės paslaugų teikėjo darbuotojas.

Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimas MIGRIS sistemoje yra procedūrinio pobūdžio prašymo nagrinėjimo veiksmas, o ne administracinis sprendimas VAĮ 2 straipsnio 5 dalies ir 10 straipsnio prasme (žr. LVAT 2026 m. balandžio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2008-575/2026). Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo atstovui pasikreipus į Migracijos departamentą laisvos formos prašymu leisti pateikti pareiškėjui prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai Raštu nesprendė pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimo/nepriėmimo Aprašo IV skyriuje nustatyta tvarka, o vertino pateiktą prašymą kaip atitinkantį kriterijus, apibūdinančius VAĮ 2 straipsnio 10 punkte įtvirtintą kreipimosi formą – prašymą atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus, t. y. nagrinėjamu atveju – suteikti informaciją dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Todėl, vadovaudamasis paminėtu teisiniu reglamentavimu ir aktualia nagrinėjamam ginčui LVAT praktika, teismas sprendžia, kad Komisija Sprendime teisėtai ir pagrįstai nagrinėjo Migracijos departamento Rašte išdėstytą atsakymą į pareiškėjo atstovo laisvos formos prašymą informacijos išsamumo ir atitikimo prašymo turiniui prasme. Tokį vertinimą atliks ir teismas.

Dėl Migracijos departamento Rašto teisėtumo ir pagrįstumo

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) formuojamoje teisminėje praktikoje pažymėta, jog skundžiamo atsakymo, kuriuo pateikiama informacija, teisėtumas ir pagrįstumas turi būti vertinamas suteiktos informacijos išsamumo, tikslumo, teisėtumo ir objektyvumo aspektais (2012 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS662-538/2012). Spręsdamas dėl informacijos išsamumo principo, LVAT yra konstatavęs, kad išsamumą apsprendžia pateikto prašymo turinys, t. y. teikiama informacija turi atitikti prašymo turinį (2012 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-97/2012).

Migracijos departamentas Rašte, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, paaiškino, kad užsienietis, kuris Lietuvos Respublikoje atlieka bausmę arba jam taikomas lygtinis paleidimas, ir Lietuvos Respublikos teritorijoje yra neteisėtai, negali pateikti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi ar nacionalinei vizai gauti. Paaiškino leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, įtvirtintas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje, nurodė, kad prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi pildomas per MIGRIS. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ar nacionalinę daugkartinę vizą galėtų pateikti Aprašo ar Vizų aprašo nustatyta tvarka, tik būdamas teisėtai Lietuvos Respublikos teritorijoje ir jeigu atitiktų bent vieną iš Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodytų leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindų. Be to, paaiškino, kad pagal galiojantį reglamentavimą šiuo metu Rusijos Federacijos piliečiai prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi gali pateikti tik tuo atveju, jeigu atitinka

Ribojamųjų priemonių įstatymo nustatytų apribojimo (draudimo) išimtis.

Taigi, kaip galima spręsti iš Rašto turinio, šiuo atveju į pareiškėjo atstovo laisvos formos prašymą Migracijos departamentas laiku ir tinkamai atsakė, pateiktą informaciją pagrindė teisės aktų normomis, nurodė jo apskundimo tvarką. Teismas nagrinėjamu atveju neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo prieiti prie išvados, kad priimant Raštą buvo pažeistos nustatytos prašymo nagrinėjimo procedūros ar jame pateiktas nepakankamas / neišsamus atsakymas į pareiškėjo atstovo pašymą. Rašto turinys patvirtina, kad pareiškėjui buvo paaiškintos leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygos, įtvirtintos Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje, nurodyta, kad prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi pildomas per MIGRIS. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su skundžiamo Rašto turiniu (atsakovės pateiktu teisės aiškinimu), nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjui buvo nesuteikta informacija ar kad ji suteikta netinkamai.

Pažymėtina, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl Migracijos departamento Rašte netinkamai įvertintu pareiškėjo buvimo Lietuvoje teisėtumu, jo prievole dirbti, Ribojamųjų priemonių įstatymo taikymu ir proporcingumu, yra susiję su pareiškėjo materialiniu prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir jo pagrįstumu. Šie klausimai būtų teisiškai reikšmingi sprendžiant dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrįstumo, tačiau tokio sprendimo nagrinėjamu atveju atsakovas nėra priėmęs. Atsižvelgiant į tai, minėtų argumentų teismas neturi pagrindo vertinti.

Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamento Raštas yra pagrįstas ir teisėtas, atitinkantis Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, Komisija Sprendime taip pat teisingai įvertino byloje kilusio ginčo pobūdį ir jo teisinius aspektus, todėl nei Migracijos departamento Rašto, nei Komisijos Sprendimo panaikinti pareiškėjo nurodytais ar kitais pagrindais ir motyvais nėra teisinio pagrindo. Netenkinus pareiškėjo pagrindinio reikalavimo – panaikinti Migracijos departamento Raštą, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio reikalavimo – įpareigoti Migracijos departamentą atlikti veiksmus. Taigi, pareiškėjo skundas atmestinas, kaip nepagrįstas. Atmetus pareiškėjo skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo PRS1 skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.