- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2026-11-18
- Bylos Nr.
- 1A-579-926/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-42240-2025-4
- Bylos rūšis
- Baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aušra Vingilė, Algirdas Giedraitis, Odeta Gruodienė
- Nuteistasis
- KAL1
- Nukentėjusysis
- NKA1
- Kaltinamasis
- KAL1
- Kategorijos
- 1.1.7.2.3Laisvės apribojimas (BK 48 str.)
- 1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
- 1.2.4.6.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
- 2.1.7.3Įrodymų patikimumas (BPK 20 str. 3–5 d. ir kt. str.)
- 2.1.7.5Įrodymų vertinimas (BPK 20 str. 5 d.)
- 2.1.15.3.3.2Civilinio ieškinio tenkinimas (BPK 115 str. ir kt. str.)
- 2.4.2.1Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos (BPK 320 str. 3, 5 d.)
- 2.4.6.4.2Jeigu neteisingai paskirta bausmė (BPK 328 str. 2 p.)
- 2.5.1Nuosprendžio įsiteisėjimas ir vykdymas (BPK 335–336 str.)
Įžanginė dalis
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Odetos Gruodienės ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo KAL1 (toliau – nuteistasis) gynėjo advokato Simo Tokarčako (toliau – nuteistojo gynėjas) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2026 m. liepos 7 d. nuosprendžio, kuriuo KAL1 pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams, be intensyvios priežiūros, paskiriant įpareigojimus:
- per šį laikotarpį neatlygintinai išdirbti 90 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, per mėnesį išdirbant ne mažiau kaip po 10 valandų;
- visą bausmės laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje.
KAL1 ikiteisminio tyrimo metu paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.
Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, ir iš KAL1 nukentėjusiajam NKA1, gimusiam (duomenys neskelbtini) m., priteista 217,50 Eur turtinei žalai ir 400 Eur neturtinei žalai atlyginti, šias lėšas uzufrukto teise iki nukentėjusiojo NKA1 pilnametystės pavedant valdyti nukentėjusiojo įstatyminei atstovei ANK2.
Antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš KAL1 nuspręsta nepriteisti.
Kauno apylinkės teismo 2026 m. liepos 8 d. nutartimi ištaisyta Kauno apylinkės teismo 2026 m. liepos 7 d. nuosprendžio aprašomosios dalies 17 punkte padaryta rašymo apsirikimo klaida, nurodant, kad: „Kaltinamasis KAL1 veikė tyčia <...>“.
Aprašomoji dalis
n u s t a t ė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
Kauno apylinkės teismo 2026 m. liepos 7 d. nuosprendžiu KAL1 pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2025 m. lapkričio 25 d., apie 14.38 val., vairuodamas automobilį „Volvo“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir sukdamas į kairę pusę iš (duomenys neskelbtini) g. į (duomenys neskelbtini) g., sustojo ir išlipęs iš automobilio, pasivijo tuo metu per (duomenys neskelbtini) g. ėjusį nepilnametį NKA1, gimusį (duomenys neskelbtini) m., ir sugriebęs jam už kuprinės, papurtė bei sudavė nepilnamečiui NKA1 vieną smūgį delnu į kairį skruostą, taip sukeldamas fizinį skausmą ir sulaužydamas akinius.
Kauno apylinkės teismo 2026 m. liepos 7 d. nuosprendyje konstatuota, jog nuteistasis padarė vieną nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, veika kvalifikuota tinkamai bei įrodyta teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, bausmė skirta, įvertinus tiek nusikalstamos veikos įvykdymo, tiek nuteistąjį charakterizuojančius duomenis. Spręsdamas byloje pareikšto civilinio ieškinio klausimą, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktą akinių pirkimo kvitą, sugadintų akinių nuotrauką, ieškinį dalyje dėl turtinės žalos tenkino visiškai. Tuo tarpu civilinį ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos pirmosios instancijos teismas tenkino iš dalies, atsižvelgdamas į teismų praktiką panašių kategorijų bylose, įvertinęs nusikaltimo aplinkybes, nukentėjusiajam įvykio metu sukeltus fizinius ir psichologinius išgyvenimus bei remdamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais.
II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai
Nuteistojo KAL1 gynėjas advokatas Simas Tokarčakas pateiktu apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2026 m. liepos 7 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – nuteistąjį KAL1 išteisinti dėl kaltinimo, padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, jo veiksmuose nesant šios nusikalstamos veikos sudėties požymių arba pakeisti Kauno apylinkės teismo 2026 m. liepos 7 d. nuosprendžio dalį, kuria nuteistajam KAL1 paskirta laisvės apribojimo bausmė, skiriant laisvės apribojimą ne ilgesniam kaip 6 mėnesių terminui, panaikinant įpareigojimą visą bausmės laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje bei sumažinant neatlygintino darbo valandų skaičių.
Nuteistojo gynėjo vertinimu, skundžiamame nuosprendyje formaliai nurodoma, jog buvo įvertinta visa byloje surinktų įrodymų visuma, tačiau iš motyvų matyti, jog teismas iš esmės apsiribojo kaltinimą patvirtinančių duomenų analize, o gynybos nurodytus argumentus atmetė deklaratyviai, jų išsamiai neįvertinęs ir nepateikdamas motyvuotų priežasčių, kodėl jie neturi reikšmės, sprendžiant nuteistojo kaltės egzistavimo klausimą. Skunde pateikiami nuteistojo parodymai bei teigiama, jog nuteistasis viso proceso metu išliko nuoseklus ir davė išsamius parodymus apie jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.
Teigiama, kad baudžiamojoje byloje surinkti duomenys patvirtina, jog prokuratūros palaikomo kaltinimo esmė buvo grindžiama iš esmės nukentėjusiojo parodymais, kurių kita bylos medžiaga nepatvirtina. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas apsiribojo išvada, jog nuteistojo parodymus paneigia nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai bei kita bylos medžiaga, o nustatyti parodymų neatitikimai, esą, yra neesminiai ir nekeičia įrodytų faktinių aplinkybių esmės.
Nurodoma, jog nukentėjusiojo ir liudytojų LUD1, LUD2 parodymai skiriasi tiek dėl nukentėjusiojo rankos mostų, tiek dėl pusių, kur galimai buvo trenkta, tiek dėl paties smūgio sudavimo mechanizmo (kumščiu ar delnu), tiek apskritai dėl paties smūgio buvimo. Taip pat liudytojas LUD2 patvirtino, kad nukentėjusysis ir nuteistasis apsikeitė keiksmais, kas dar kartą patvirtina, jog nukentėjusysis nebuvo taikiai nusiteikęs nuteistojo atžvilgiu. Be to, liudytojas LUD2 nepatvirtino matęs smūgio sudavimo, tačiau patvirtino matęs nuteistojo ranką nukentėjusiojo veido srityje, kas iš esmės patvirtina nuteistojo paaiškinimą dėl akinių paėmimo, o ne smūgio sudavimą. Taip pat šio liudytojo parodymai nesutapo su nukentėjusiojo versija, jog po įvykio prie nukentėjusiojo priėjo liudytojai ir su juo bendravo, tačiau dėl to pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepasisakė.
Skunde akcentuojama, jog TAMO dienyne mokyklos administracija buvo patalpinusi pranešimą „ar galėtų atsiliepti 2 berniukai, kurie lapkričio 25 dienų, apie 14:38 matė įvykį, kaip vyras išlipęs iš mašinos sudavė mokiniui per veidą ir taip sulaužė jo akinius“. Nuteistojo gynėjo nuomone, būtent toks pranešimas, kuriame jau buvo konstatuotos nurodomos faktinės aplinkybės, galėjo padaryti įtaką liudytojų parodymams. Nukentėjusiojo reakcija liudytojams neleido daryti išvados, kad fizinis skausmas buvo sukeltas, paraudimo jie nematė, nukentėjusysis į gydymo įstaigą nesikreipė, veido paraudimo nepatvirtina ir jokie kiti baudžiamosios bylos duomenys. Be to, priešingai nei teigė prokurorė, veika laikoma padaryta tada, kai sukeliamas fizinis skausmas, o ne kai užfiksuojamas tariamas kontaktas ir ne kiekvienas fizinis kontaktas sukelia fizinį skausmą.
Skunde nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog nuteistojo parodymus paneigia nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, kurių neatitikimai yra neesminiai ir nekeičia įrodytų faktinių aplinkybių esmės, atsiradę dėl „liudytojų amžiaus tarpsnio (paaugliai)“. Nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje nėra išsamiai nurodyta, kurie konkretūs parodymų neatitikimai laikytini nereikšmingais ir dėl kokių priežasčių jie neturi įtakos įrodymų vertinimui, juo labiau, kad liudytojai ir nukentėjusysis yra beveik pilnamečiai. Teismas apsiribojo niekuo nepagrįstais bendro pobūdžio teiginiais dėl liudytojų amžiaus, tačiau nepateikė argumentų, kodėl būtent nagrinėjamoje byloje nustatyti prieštaravimai negali kelti abejonių dėl kaltinimo pagrįstumo.
Skunde nurodoma, kad nagrinėjamu atveju nėra galimybės nuteistąjį traukti baudžiamojon atsakomybėn, kadangi dėl veikos padarymo aplinkybių esama akivaizdžių abejonių, kurios negali būti pašalintos, o kaltinimas yra grindžiamas tik prielaidomis. Pažymima, kad nei vienas byloje apklaustas liudytojas tiesiogiai ir neabejotinai nepatvirtino, jog nuteistasis sudavė nukentėjusiajam smūgį į veidą, o aplinkybė, jog po konflikto buvo pažeisti akiniai, savaime nepatvirtina konkretaus smurtinio veiksmo atlikimo būdo, kadangi byloje nustatyta, jog tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo buvo fizinis kontaktas, kurio pobūdis bei pasekmės nėra vienareikšmiškai nustatytos. Taip pat nurodoma, kad nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu, kadangi jis grindžiamas ne pašalintomis abejonėmis, o įrodymų interpretacija nuteistojo nenaudai, pažeidžiant ne tik in dubio pro reo principą, tačiau ir konstitucinį nekaltumo prezumpcijos principą, suponuojantį, jog neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui.
Skundo autoriaus vertinimu, pirmosios instancijos teismas neatskleidė, kodėl nuteistojo veiksmai kvalifikuotini kaip fizinio skausmo sukėlimas BK 140 straipsnio prasme, o ne kaip kitokio pobūdžio fizinis kontaktas konfliktinės situacijos metu. Nuosprendyje iš esmės preziumuojama, kad jeigu nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą ir buvo sugadinti akiniai, vadinasi, buvo suduotas smūgis į veidą, tačiau tokia išvada nėra pakankamai pagrįsta byloje esančiais duomenimis. Be kita ko, kaltinimas ir teismas sutapatina fizinį kontaktą ir fizinio skausmo sukėlimą, kas yra netoleruotina kasacinio teismo praktikos kontekste.
Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai neįvertino subjektyviojo BK 140 straipsnio požymio – tyčios sukelti fizinį skausmą. Nuosprendyje nurodyta, kad nuteistasis suvokė, jog jo fiziškai agresyvus elgesys gali sukelti fizinį skausmą ir to siekė, tačiau tokia išvada iš esmės paremta vien paties konflikto faktu. Tuo tarpu nuteistasis viso proceso metu nuosekliai aiškino, kad jo tikslas nebuvo sukelti fizinį skausmą ar sužaloti nukentėjusįjį.
Taip pat skunde nurodoma, kad byloje nenustatyta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių realų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą ar kitus fizinius padarinius. Nors BK 140 straipsnio sudėčiai fizinio skausmo sukėlimas gali būti pakankamas padarinys, tačiau jis turi būti realus, o ne grindžiamas vien deklaratyviu asmens nurodymu. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis po įvykio nesikreipė į medicinos įstaigą, nebuvo fiksuotas joks sveikatos sutrikdymas, be to, pats teismas pripažino, kad nėra duomenų apie ilgalaikius neigiamus padarinius. Ir nors šios aplinkybės savaime nepaneigia fizinio skausmo galimybės, tačiau jos turėjo būti įvertintos, sprendžiant BK 140 straipsnio sudėties požymių nustatymo kontekste.
Nuteistojo gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai akinių sugadinimą vertino kaip aplinkybę, patvirtinančią smurto faktą. Akinių sugadinimas gali patvirtinti fizinio kontakto pasekmes, tačiau savaime neįrodo nei konkretaus smūgio sudavimo mechanizmo, nei tyčinio smurtavimo fakto. Nesant objektyvių duomenų apie akinių sugadinimo aplinkybes, ši aplinkybė negali pakeisti pareigos įrodyti visus BK 140 straipsnio sudėties požymius.
Skunde taip pat nurodoma, kad tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas nesutiktų su gynybos argumentais dėl pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį, sprendžiant dėl bausmės individualizavimo, turėtų būti atsižvelgta į padarytos veikos pobūdį, jos aplinkybes ir realius, kilusius padarinius. Nurodoma, kad buvo vienkartinė konfliktinė situacija, kurios metu nebuvo nustatyta neigiamų pasekmių nukentėjusiojo sveikatai ar sistemingo nuteistojo smurtinio elgesio. Atsižvelgiant į tai, kad pats baudžiamasis procesas savaime yra itin didelė asmeniui tenkanti teisinė ir emocinė našta, papildomų intensyvių įpareigojimų skyrimas turi būti pagrįstas realiu jų būtinumu ir proporcingumu. Nagrinėjamu atveju paskirtų įpareigojimų visuma nėra būtina bausmės tikslams pasiekti, todėl net ir pripažinus nuteistąjį kaltu, būtų pagrindas skirti švelnesnę bausmę, atsisakant perteklinių įpareigojimų arba juos sumažinant.
Nuteistojo gynėjo vertinimu, atsižvelgiant į byloje esančius esminius prieštaravimus dėl įvykio aplinkybių ir skirtingus nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus dėl tariamo fizinio kontakto pobūdžio ir jo mechanizmo, tiesioginis jų apklausimas yra reikšmingas, siekiant įvertinti parodymų patikimumą ir pašalinti byloje esančius prieštaravimus. Be to, liudytojų amžius įvykio metu ir aplinkybė, kad jie šiuo metu yra praktiškai pilnamečiai, mažina galimą neigiamą tiesioginės apklausos poveikį, todėl nepilnamečių liudytojų apsaugos aspektas nagrinėjamu atveju neturėtų būti vertinamas formaliai ir negali paneigti teisės į visapusišką įrodymų tyrimą bei nuteistojo teisės į sąžiningą baudžiamąjį procesą užtikrinimą.
Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteisto gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusiojo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Nuteistojo KAL1 gynėjo advokato Simo Tokarčako apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtina, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šia nuostata apibrėžiamos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą tokia apimtimi, kokia nurodyta apeliaciniame skunde, t. y. atsižvelgiant į skunde išdėstytus nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, taip pat papildomai patikrinti, ar priimant skundžiamą nuosprendį nėra padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.
Iš apeliacinio skundo turinio akivaizdu, jog skundžiamas nuosprendis ginčijamas iš esmės, nesutinkant su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, dėl ko prašoma panaikinti skundžiamą nuosprendį bei nuteistojo KAL1 atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Taip pat skunde pateikiamas ir alternatyvus prašymas, netenkinus skundo dalies dėl išteisinamojo nuosprendžio priėmimo, sušvelninti nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu skirtą bausmę. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostata, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina apeliacinio skundo ribose.
Dėl kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje
Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę, bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-270-628/2020). Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės.
Vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio formą ir turinį aptartų BPK reikalavimų kontekste, matyti, jog pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų reikalavimų, teisiamajame posėdyje ištyrė byloje surinktus įrodymus dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos ir juos išdėstė nuosprendyje bei jais pagrindė savo išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigiama nuteistojo gynėjo skunde, pirmosios instancijos teismas, analizuodamas nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką, vertindamas tiek nuteistojo gynybinę poziciją, tiek byloje surinktus įrodymus, įrodymų vertinimo reikalavimų nepažeidė, teismas išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai vienus nuo kitų, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, nepažeidė.
Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Siekiant asmenį pripažinti kaltu padarius šią nusikalstamą veiką, būtina įrodyti objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. BK 140 straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – mušimo, kitokio smurto pavartojimo atvejais turi būti sukeltas vienas iš straipsnio dispozicijoje nurodytų padarinių: fizinis skausmas, nežymus sužalojimas ar trumpas susargdinimas. Taigi, šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą.
Nuteistasis viso proceso metu savo kaltės nepripažino, teigė, kad nukentėjusysis, nesidairydamas, žengė prieš jo vairuojamą automobilį, jis spėjo sustoti, paspaudė garso signalą, o nukentėjusysis parodė jam vidurinį pirštą. Nuteistasis nurodė, kad negalėjo pakęsti tokio akiplėšiško elgesio ir sustojęs pasivijo nukentėjusįjį, nes norėjo išsiaiškinti, kas iššaukė tokį jo elgesį, tačiau nukentėjusysis elgėsi agresyviai, žengė link nuteistojo, dėl ko nuteistasis stvėrė jam už akinių, bet su jo veidu fizinio kontakto neturėjo, t. y. jam į veidą netrenkė.
Bylos kontekste pažymėtina, jog vertinant nuteistojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir taip siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Šį manymą sustiprina ir tai, kad nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo, nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, kaltinamasis nėra prisaikdinamas bei įspėjamas už melagingų parodymų davimą. Sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti / paneigianti asmens kaltę. Teisėjų kolegija nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus vertina kaip pasirinktą gynybinę versiją, siekiant išvengti atsakomybės bei gresiančios bausmės, juo labiau, kad šią versiją paneigia byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
Šioje dalyje pažymėtina, kad nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde akcentavo būtinumą, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, atnaujinti įrodymų tyrimą bei apklausti nepilnamečius nukentėjusįjį bei liudytojus. Apeliacinės instancijos teismas 2026 m. spalio 21 d. teismo posėdyje protokoline nutartimi šio nuteistojo gynėjo prašymo netekino, atsižvelgiant į tai, kad minėti proceso dalyviai ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją.
Nepilnametis nukentėjusysis NKA1 vis proceso metu teigė, kad iš automobilio išlipęs nuteistasis jį pasivijo, sugriebė, papurtė bei sudavė per veidą, dėl ko jautė fizinį skausmą bei nukrito ir sudužo akiniai. Pirmosios instancijos teismas nepilnamečio nukentėjusiojo parodymų patikrinimui peržiūrėjo byloje esantį nukentėjusiojo apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją vaizdo ir garso įrašą (2 t., b. l. 62). Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, analogiškas aplinkybes nurodė ir nukentėjusioji ANK2 – nepilnamečio nukentėjusiojo motina, kuriai iš karto po įvykio paskambino nepilnametis nukentėjusysis ir papasakojo apie įvykio aplinkybes.
Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 253 straipsniu, 276 straipsniu, teisiamojo posėdžio metu pagarsino liudytojo LUD1 parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui. Pastarasis liudytojas nurodė, kad prie kelio su draugu matė, jog berniukas ėjo per gatvę, mašina važiavo į kairę pusę ir vos jo nepalietė, berniukas atsiprašė, parodė ranka, o vairuotojas nuvažiavo kažkiek, išlipo iš mašinos, nubėgo prie to berniuko ir lygtais su kumščiu davė į dešinę galvos dalį arba galėjo kapišoną nuimti, nes berniukas buvo su kapišonu. Tada liudytojas pamatė, kad kažkas nukrito, gali būti akiniai. Po to „TAMO“ dienyne buvo klausiama, kas matė šį įvykį, tai jis su LUD2 ir pasisakė (1 t., b. l. 127–128). Taip pat pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 253 straipsniu, 276 straipsniu, teisiamojo posėdžio metu pagarsino ir liudytojo LUD2 parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui. Liudytojas nurodė, kad ėjo su LUD1, priekyje jų ėjo nukentėjusysis, kuris jau perėjo kelią. Liudytojas matė automobilį, kuris garsiai signalizavo nukentėjusiajam, kuriam buvo likęs vienas žingsnis pereiti gatvę, automobilis suko į kairę, nukentėjusysis iškėlė ranką, kad jo atsiprašyti, tada vairuotojas pavažiavo toliau ir sustojo, išlipo iš automobilio ir ėjo šūkaudamas prie nukentėjusiojo, jį pasivijo. Liudytojas nurodė, kad nors nematė judesio, bet matė vairuotojo ranką prie nukentėjusiojo galvos, kad nukentėjusiajam nukrito akiniai ir po to vyras nuėjo. Vėliau buvo prašymas per „TAMO“ padėti, gal kas matė tą įvykį (1 t., b. l. 149–152). Taip pat pirmosios instancijos teismas liudytojų LUD1 ir LUD2 parodymų patikrinimui peržiūrėjo byloje esančių minėtų liudytojų apklausų vaizdo ir garso įrašus (2 t., b. l. 62–63).
Taigi, byloje apklausti tiek nukentėjusieji, tiek liudytojai iš esmės patvirtino, kad nuteistasis įvykio metu sudavė nepilnamečiui nukentėjusiajam, todėl teisėtai bei pagrįstai konstatuota KAL1 kaltė smurtavus nukentėjusiojo atžvilgiu, dėl ko nepilnametis nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą ir buvo sugadinti nukentėjusiojo akiniai. Pastaroji aplinkybė iš esmės paneigia apeliacinio skundo argumentą, kad byloje esantys duomenys, išskyrus nukentėjusiojo parodymus, nuteistojo kaltės nepatvirtina. Juo labiau, kad kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, bylos duomenimis nenustatyta, jog nepilnametis nukentėjusysis ir liudytojai turėtų kokį nors suinteresuotumą bylos baigtimi bei kad turėtų pagrindą apkalbėti nuteistąjį, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šių proceso dalyvių parodymais grįsti nuteistojo kaltę yra teisėtas bei pagrįstas.
Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog tam tikrose detalėse nepilnamečio nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai nesutampa, t. y. į kurią veido pusę nukentėjusiajam buvo suduota bei kuo – delnu ar kumščiu, tačiau kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šie neesminiai parodymų nesutapimai galėjo atsirasti dėl liudytojų amžiaus tarpsnio. Juo labiau, kad šių asmenų parodymai iš esmės sutampa esminėse įvykio detalėse – dėl įvykio pradžios, nuteistojo išlipimo iš automobilio, nukentėjusiojo pasivijimo, nuteistojo rankos padėtimi nukentėjusiojo galvos sritimi, akinių nukritimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, tam tikri parodymų nesutapimai galėjo būti įtakoti ir tuo, kad liudytojai įvykį matė per atstumą, be to, kaip pažymėjo apklausiamas liudytojas LUD2, viskas vyko labai greitai.
Skunde taip pat teigiama, kad liudytojas LUD2 patvirtino, jog nukentėjusysis ir nuteistasis apsikeitė keiksmais bei kad šio liudytojo parodymai nesutapo su nukentėjusiojo versija, jog po įvykio prie nukentėjusiojo priėjo liudytojai ir su juo bendravo. Tačiau baudžiamosios bylos duomenys šiuos skundo argumentus paneigia. Iš liudytojo LUD2 parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, akivaizdu, jog liudytojas tikrai nenurodė, jog nukentėjusysis ir nuteistasis apsikeitė keiksmais. Priešingai, liudytojas nurodė, kad būtent vairuotojas labai šūkavo ir burnojo mokinį. Be to, apklausiamas liudytojas LUD2 iš viso nenurodė, ar iš karto po įvykio buvo priėjęs prie nukentėjusiojo, todėl teiginys, jog nukentėjusiojo parodymai, jog prie jo priėjo liudytojai nesutampa su liudytojo LUD2 parodymais vertintini kaip visiškai nepagrįsti.
Nuteistojo gynėjo vertinimu, „TAMO“ dienyne mokyklos administracijos patalpintas pranešimas „ar galėtų atsiliepti 2 berniukai, kurie lapkričio 25 dienų, apie 14:38 matė įvykį, kaip vyras išlipęs iš mašinos sudavė mokiniui per veidą ir taip sulaužė jo akinius“, kuriame jau buvo konstatuotos nurodomos faktinės aplinkybės, galėjo padaryti įtaką liudytojų parodymams. Kaip minėta, ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausiami liudytojai LUD1 ir LUD2 išsamiai detalizavo matytas įvykio aplinkybes ir patvirtino, kad pranešimas „TAMO“ dienyne, į kurį liudytojai sureagavo, atsirado jau po įvykio. Be to, įvertintina ir tai, kad pats pranešimo turinys (sudavė per veidą, sulaužė akinius) nėra pakankamai išsamus, jog būtų galima daryti išvadą apie įtakos liudytojo parodymams darymo. Kaip minėta, apklausiami liudytojai detalizavo, kaip prasidėjo įvykis (nukentėjusysis ėjo per gatvę, nuteistasis važiavo automobiliu, panaudojo garsinį signalą, nukentėjusysis pamojo ranka tarsi atsiprašydamas, nuteistasis išlipo iš automobilio, pasivijo nukentėjusįjį), kokius veiksmus atliko nuteistasis (lygtais su kumščiu davė į dešinę galvos dalį, matė vairuotojo ranką prie nukentėjusiojo galvos, taip pat nurodė, kad nukentėjusiojo akiniai nukrito, tuo tarpu aptariamame mokyklos administracijos pranešime šių aplinkybių nėra nurodyta. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo gynėjo versija, kad liudytojų parodymai buvo įtakoti „TAMO“ dienyne paskelbto pranešimo turinio, vertintina kaip deklaratyvi.
Skunde teigiama, kad sprendžiant dėl BK 140 straipsnio sudėties požymių buvimo, turėjo būti įvertinta, kad nukentėjusysis po įvykio nesikreipė į medicinos įstaigą, nebuvo fiksuotas joks sveikatos sutrikdymas, juo labiau, kad pats teismas pripažino, jog nėra duomenų apie ilgalaikius neigiamus padarinius. Nagrinėjamu atveju pagrįstai konstatuota, kad nukentėjusysis dėl neteisėtų nuteistojo veiksmų – sudavimo delnu į skruostą, patyrė būtent fizinį skausmą. Tą viso proceso metu nuosekliai tvirtino pats nepilnametis nukentėjusysis. Be to, ir nukentėjusioji ANK2 patvirtino, jog sūnus iš karto po įvykio, būdamas labai susijaudinęs, nurodė, kad jautė fizinį skausmą, žandas buvo paraudęs. Kaip minėta, BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta veika be kita ko apima ir smurtavimą, nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą. Taigi, priešingai nei deklaratyviai teigiama skunde, tai, kad nukentėjusysis nesikreipė į gydymo įstaigą, kad jam nenustatytas sveikatos sutrikdymo mastas ir kad nukentėjusiajam nesukeltos ilgalaikės neigiamos pasekmės dėl sudavimo delnu į skruostą, nepaneigia fakto, kad nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas ir tai atitinka BK 140 straipsnio 1 dalies sudėtį. Taip pat atmestinas kaip nepagrįstas skundo argumentas, kad teismas sutapatino fizinį kontaktą ir fizinio skausmo sukėlimą, nes baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis smurtiniu veiksmu, būtent delnu suduodamas nukentėjusiajam į skruostą, sukėlė fizinį skausmą. Pažymėtina ir tai, kad nors apeliaciniame skunde teigiama ir tai, jog nukentėjusiojo reakcija liudytojams neleido daryti išvados, kad fizinis skausmas jam buvo sukeltas bei kad liudytojai nematė paraudimo, tačiau ir pastaroji aplinkybė nepaneigia išvados dėl nukentėjusiajam sukelto fizinio skausmo. Pažymėtina, kad abu liudytojai nurodė, kad įvykį matė per atstumą, o po įvykio prie nukentėjusiojo priėję nebuvo ir vėliau jo nematė.
Be to, priešingai skundo argumentams, pirmosios instancijos teismo išvada dėl nuteistojo tyčios nėra paremta vien paties konflikto faktu. Kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis pagal savo amžių, gyvenimišką patirtį, socialinę brandą, aiškiai suvokė, jog jo fiziškai agresyvus, į nukentėjusįjį nukreiptas aktyvus elgesys, gali realiai sukelti nepilnamečiui fizinį skausmą ir to siekė. Juo labiau, kad pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme nurodė, jog buvo susijaudinęs ir siekė nepilnametį nukentėjusįjį sudrausminti dėl jo akiplėšiškumo, t. y. dėl tariamo vidurinio piršto parodymo, ką pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip menkavertę priežastį.
Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai akinių sugadinimą vertino kaip aplinkybę, patvirtinančią smurto faktą. Teisėjų kolegija šį skundo argumentą atmeta kaip deklaratyvų. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino, jog nukentėjusysis nuosekliai teigė, kad akiniai nukrito būtent po to, kai nuteistasis jam sudavė per veidą. Taip pat ir ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai LUD1 ir LUD2 patvirtino, kad nukentėjusiajam akiniai nukrito po to, kai nuteistasis sudavė nepilnamečiui nukentėjusiajam. Taigi, priešingai skundo argumentams, pirmosios instancijos smurto faktą iš esmės grindė nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, o tai, kad bylos duomenimis nustatyta, jog įvykio metu buvo sugadinti nukentėjusiojo akiniai, tik patvirtina tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų parodymų teisingumą.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad KAL1 kaltė, įvykdžius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą yra įrodyta pirmosios instancijos teismo tinkamai ištirtais byloje surinktais įrodymais. Todėl apeliacinis skundas dėl KAL1 išteisinimo yra atmetamas ir šioje dalyje skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti pilna apimtimi kaip teisėtas ir pagrįstas.
Dėl bausmės
BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę (BK 61 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį.
Baudžiamasis įstatymas numato, kad asmuo, padaręs BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam skirta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros su BK 48 straipsnio 4 dalies 1–2 punktuose numatytais įpareigojimais. Kaip minėta, apeliaciniu skundu prašoma laisvės apribojimą skirti ne ilgesniam kaip 6 mėnesių terminui ir panaikinti įpareigojimą visą bausmės laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje bei sumažinti neatlygintino darbo valandų skaičių.
Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį, nustatydamas jos dydį bei paskirdamas įpareigojimus, atsižvelgė į tai, kad KAL1 padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą, kuriuo buvo sukelti padariniai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, kad KAL1 neteistas, nebaustas administracine tvarka, neregistruotas psichiatrinio ir priklausomybės ligų gydymo įskaitose, dirba, turi šeimą, pastovią gyvenamąją vietą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, tinkamai įvertinęs aukščiau nurodytas nusikalstamą veiką bei nuteistojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, parinko tinkamą bausmės rūšį. To neginčija ir nuteistojo gynėjas apeliacinio skundo dalyje dėl bausmės individualizavimo. Vis dėlto, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad nuteistajam paskirtos bausmės dydis yra per griežtas ir neproporcingas padarytai nusikalstamai veikai. Todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas dalyje dėl nuteistajam paskirtos bausmės BPK 328 straipsnio 2 dalies punkto pagrindu.
Nagrinėjamu atveju be pirmosios instancijos teismo įvertintų aplinkybių (padarytas nesunkus nusikaltimas, nuteistasis yra dirbantis (2 t., b. l. 12), turi šeimą, neteistas (2 t., b. l. 4), nebaustas administracine tvarka (2 t., b. l. 14), svarbu įvertinti ir tai, kad KAL1 yra teisiamas pirmą kartą, jokių duomenų byloje apie jo polinkį smurtauti nėra, nusikalstama veika buvo momentinė, nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas, nuteistajam delnu suduodant nukentėjusiajam į skruostą, kitų neigiamų pasekmių nukentėjusiojo sveikatai nenustatyta. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam skirtos laisvės apribojimo bausmės dydį sumažinti iki artimo baudžiamajame įstatyme numatyto minimalaus laisvės apribojimo bausmės dydžio (BK 48 straipsnio 2 dalis), t. y. iki šešių mėnesių. Taip pat aptartų duomenų pagrindu mažintinas ir nuteistajam skirto įpareigojimo (neatlygintino darbo) dydis, nustatant, kad nagrinėjamu atveju nuteistasis vietoje pirmosios instancijos teismo nustatytų 90 valandų, turi per 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmės laikotarpį neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, per mėnesį išdirbant ne mažiau kaip po 10 valandų.
Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam taip pat skirtas įpareigojimas visą bausmės laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje, kurį apeliaciniu skundu prašoma panaikinti. Nors kaip minėta byloje nėra duomenų apie nuteistojo ankstesnį smurtinį elgesį, tačiau įvertintina tai, kad nagrinėjamu atveju KAL1 įvykdė tyčinį smurtinį nusikaltimą nepilnamečio atžvilgiu, sukeldamas jam fizinį skausmą ir padarydamas žalą. Todėl skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai KAL1 kartu su laisvės apribojimo bausme skyrė šį įpareigojimą ir naikinti jo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio objektyvaus pagrindo.
Dėl civilinio ieškinio
Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nėra suformuluotas joks prašymas dėl iš nuteistojo priteistos turtinės ir neturtinės žalos. Tačiau įvertinus tai, kad apeliaciniame skunde prašoma priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, teisėjų kolegija pasisako ir dėl civilinio ieškinio.
Nukentėjusiojo atstovas byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl 217,50 Eur turtinės ir 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 41–43). Skundžiamu nuosprendžiu teisėtai bei pagrįstai nuspręsta, jog nuteistojo neteisėtais veiksmais buvo padaryta tiek turtinė, tiek neturtinė žala. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, pagrįstai konstatavo, jog KAL1 sugadino nukentėjusiojo akinius, kurių 217,50 Eur vertė įrodyta byloje pateiktu akinių pirkimo kvitu (1 t., b. l. 44). Taip pat pagrįstai konstatavo, jog neginčytinai nustatyta, kad nukentėjusiajam dėl KAL1 smurtinių veiksmų buvo sukeltas fizinis skausmas, įvykio metu ir po jo nukentėjusysis patyrė psichologinius išgyvenimus, jautė pažeminimą, nesaugumo jausmą, tačiau nenustatyta, jog nukentėjusiajam buvo sukelti ilgalaikiai neigiami padariniai. Aptartų duomenų pagrindu bei tinkamai atsižvelgdamas į teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose, pirmosios instancijos teismas teisėtai bei pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju nukentėjusiojo patirta neturtinė žala turi būti vertinama 400 Eur suma.
Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turtinę žalą dėl sugadintų akinių iš nuteistojo priteisti nepilnamečiui nukentėjusiajam yra nepagrįstas. Pažymėtina, kad tiek nepilnametis nukentėjusysis, tiek nukentėjusioji ANK2 (nepilnamečio nukentėjusiojo motina) nurodė, kad akinius, kurie buvo sugadinti nagrinėjamo įvykio metu, pirko būtent nukentėjusioji ANK2. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji ANK2 2026 m. kovo 9 d. nutarimu buvo pripažinta civiline ieškove dėl 217,50 Eur turtinės žalos, kurią nukentėjusioji prašė priteisti iš nuteistojo (1 t., b. l. 38).
Vis dėlto, įvertinus tai, kad byloje buvo pateiktas tik nepilnamečio nukentėjusiojo atstovo civilinis ieškinys tiek dėl turtinės, tiek dėl neturtinės žalos, o skundžiamu nuosprendžiu nuspręsta nukentėjusiajam priteistą žalą, taigi, ir turtinę žalą, uzufrukto teise iki nukentėjusiojo NKA1 pilnametystės pavesti valdyti nukentėjusiojo įstatyminei atstovei ANK2, skundžiamas nuosprendis dalyje dėl civilinio ieškinio paliekamas nepakeistas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,
Rezoliucinė dalis
n u s p r e n d ž i a:
Nuteistojo KAL1 gynėjo advokato Simo Tokarčako apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. liepos 7 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistajam KAL1 paskirtos bausmės.
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. liepos 7 d. nuosprendžiu KAL1 paskirtos laisvės apribojimo bausmės terminą sutrumpinti iki 6 (šešių) mėnesių.
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. liepos 7 d. nuosprendžiu KAL1 paskirtą įpareigojimą neatlygintinai išdirbti sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis sumažinti iki 60 (šešiasdešimties) valandų.
Kitoje dalyje Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. liepos 7 d. nuosprendžio nekeisti.
Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.