Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Acquis BV atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2YT-12086-1086/2026 pagal pareiškėjos (išieškotojos) Acquis BV skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys Otkrytoe aktsionernoe obshchestvo „Belaruskalii“, antstolė A. R. Ž..

Aprašomoji dalis

Teisėjas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Klaipėdos apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Antstolė A. R. Ž. patvarkymu Nr. S-26-75-8466 atsisakė tenkinti prašymą priimti vykdomąjį dokumentą ir nurodė, kad vykdomajame dokumente nurodytas skolininkės Otkrytoe aktsionemoe obshchestvo „Belaruskalii” buveinės adresas: Korzh St. 5, Soligorsk, Minsko rajonas, Baltarusijos Respublika. Pagal CPK 590 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu skolininkas yra juridinis asmuo, vykdomasis dokumentas dėl piniginių sumų išieškojimo pateikiamas vykdyti antstoliui, kurio veiklos teritorijoje yra skolininko buveinė. Pagal CPK 590 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kai skolininko buveinė nežinoma, - antstoliui, kurio veiklos teritorijoje yra skolininko turto buvimo vieta. Kai žinoma skolininkės buvimo vieta, antstolis negali priimti vykdyti vykdomojo dokumento pagal kilnojamųjų daiktų buvimo vietą. Tuo labiau antstolis neturi jokių galimybių patikrinti užsienio įmonės turtinės padėties. Be to, Europos Sąjungos Tarybos 2022 m. birželio 3 d. įgyvendinimo reglamentu (ES) 2022/876, kuriuo įgyvendinama Reglamento (EB) Nr. 765/2006 dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į padėtį Baltarusijoje ir į Baltarusijos dalyvavimą Rusijos agresijoje prieš Ukrainą 8a straipsnio 1 dalis (Reglamentas 2022/876), skolininkės atžvilgiu buvo pritaikytos tarptautinės sankcijos. Šiuo pagrindu skolininkei Lietuvos Respublikoje pritaikytos sankcijos draudžia perleisti akcijas kitiems asmenims. Atsižvelgiant į tai, kad skolininkės buveinė yra žinoma, vykdomasis dokumentas turėtų būti teikimas vykdyti Baltarusijos Respublikoje skolų išieškojimą vykdančioms institucijoms. Taip pat nėra duomenų, kad skolininkė Lietuvoje turėtų registruoto nekilnojamojo turto, į kurį galima būtų nukreipti skolos išieškojimą priverstine tvarka. Patvarkyme dėl išieškotojo skundo Nr. S-26-75-10294, antstolė nurodė, kad CPK 590 straipsnio 2 dalis nesuteikia galimybės išieškotojui pasirinkti vykdymo vietos. Be to, antstolis neturi jokių galimybių patikrinti užsienio įmonės turtinės padėties. Išieškotojo advokatas savo skunde remiasi ir cituoja negaliojančią CPK 590 straipsnio 2 dalies 2 punkto redakciją bei neaktualią teismų praktiką.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Teismas netinkamai aiškino CPK 590 straipsnio 2 dalį. Teismas nustatė taisyklę, jog skolininko turtas Lietuvoje įgis imunitetą nuo bet kokio priverstinio vykdymo, esant aplinkybei, jog skolininko buveinė nėra Lietuvoje. Tokiu būdu teismas realiai atsisakė vykdyti Belgijos teismo sprendimą, kuris vykdytinas tiesiogiai Lietuvoje, pasitelkdamas išimtinai formalų bei klaidingą CPK 590 straipsnio 2 dalies aiškinimą, nustatantį teritorinio paskirstymo tarp Lietuvoje veikiančių antstolių taisykles bei paneigdamas pareiškėjos teisę išieškoti Belgijos teismo sprendimu priteistą skolą iš Lietuvoje esančio, aiškiai identifikuoto skolininko turto. CPK 590 straipsnio 2 dalies 2 punktas („kai buveinė nežinoma“) turi būti aiškinamas kaip apimantis ir situacijas, kai skolininko buveinės vieta yra ne Lietuvos teritorijoje. Tokiu atveju, vykdomasis dokumentas pateikiamas vykdyti antstoliui, kurio veiklos teritorijoje yra skolininko turto buvimo vieta. Kitaip aiškinant, norma prarastų prasmę, t. y. išieškotojas negalėtų inicijuoti išieškojimo prieš užsienio subjektą, turintį turto Lietuvoje, o tai prieštarauja CPK 634 straipsnio 2 daliai ir vykdymo proceso tikslui bei ES teisei.

CPK 590 straipsnio pakeitimai buvo atliekami, siekiant efektyvinti priverstinio vykdymo procesą, t. y. nustatyti aiškesnes teritorinio paskirstymo taisykles, o ne apriboti kreditorių teisę išieškoti iš užsienio subjekto turto, esančio Lietuvoje. CPK 590 straipsnio pakeitimas buvo nukreiptas į situacijas, kai skolininko turtas ir gyvenamoji ar buveinės vieta yra skirtingose Lietuvos Respublikos antstolių aptarnaujamose teritorijose, o vykdymo koordinavimas neefektyvus. Įstatymų leidėjas problemą sieja ne su pačia išieškotojo pasirinkimo teise, bet su problematika, kad iš to paties skolininko išieškojimas anksčiau būdavo vykdomas kelių antstolių vienu metu. Būtent ši aplinkybė sukeldavo nesklandumų dėl priverstinio vykdymo trukmės, kaštų ir proceso efektyvumo, todėl pasirinkta ne riboti teises, o tobulinti vykdymo proceso organizacinę struktūrą. Teismas, nurodydamas, kad nustatyta privaloma teritorinio vykdymo kompetencijos taisyklė, kuri neva sudaro pagrindą atsisakyti priimti vykdyti vykdomąjį dokumentą, nes skolininko vieta yra žinoma, t. y. Baltarusijoje, bei netaikydamas alternatyvios vykdymo vietos, nustatomos pagal skolininko turto buvimo vietą, iš esmės neatsižvelgė į aptarto reglamentavimo bei jo pakeitimo tikrąjį tikslą bei normos esmę.

Teismų praktika patvirtina, jog išieškojimas iš užsienio subjektų, turinčių turto Lietuvoje, yra ne tik galimas, bet realiai vykdomas. Lietuvos apeliacinio teismo (Lat) 2025 m. gruodžio 11 d. nutartimi patenkino pareiškėjos ,,Agro-NV LLC“ prašymą bei pripažino ir leido vykdyti Stokholmo prekybos rūmų arbitražo instituto 2025 m. liepos 21 d. sprendimą arbitražo byloje Nr. V 2024/160. Skolininkas nagrinėtu atveju buvo „JSC Shchekinoazot“ – Rusijos Federacijoje registruotą buveinę turintis juridinis asmuo. ,,Agro-NV LLC“ kreipėsi į Lat su prielaida, kad skolininkas gali turėti turto Lietuvos Respublikoje, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą. Lat nurodė, kad ,,Agro-NV LLC“ turėtų kreiptis į vykdymo vietos antstolius. Turto buvimo vieta išlieka savarankišku ir teisėtu pagrindu priskirti vykdomąją bylą antstoliui vykdyti net ir tada, kai skolininko buveinė ar gyvenamoji vieta yra žinoma, bet yra ne Lietuvos teritorijoje. Ši aplinkybė papildomai pagrindžia teismo nutarties nepagrįstumą bei neteisėtumą. Teismas formaliai taikė procedūrines normas ir tokiu būdu iš esmės apribojo pareiškėjo teisę į skolos išieškojimą iš Lietuvoje esančio skolininko turto.

Teismo suformuluotas CPK 590 straipsnio 2 dalies aiškinimas sudaro prielaidas piktnaudžiauti teise. Jeigu būtų laikomasi teismo pozicijos, jog sprendimo vykdymas galimas tik juridinio asmens buveinės registracijos valstybėje, nors visas skolininko turtas yra Lietuvoje, būtų įteisinamas mechanizmas, leidžiantis skolininkams dirbtinai išvengti priverstinio sprendimų vykdymo, t. y. būtų sudaryta galimybė užsienio juridiniams asmenims laikyti savo turtą Lietuvoje ir faktiškai išvengti priverstinio vykdymo jų atžvilgiu. Teismo išaiškinimai ne tik sudaro pagrindą skolininkų piktnaudžiavimui, bet leidžia ir antstoliui nepagrįstai atsisakyti priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti.

Teismo ir antstolės CPK 590 straipsnio aiškinimas tiesiogiai prieštarauja Europos Sąjungos teisei. Europos Sąjungos teisėje įtvirtintas teismų sprendimų laisvo judėjimo principas reiškia, kad valstybėse narėse priimti sprendimai turi būti pripažįstami ir vykdomi visose ES valstybėse narėse. Šis principas yra įtvirtintas Reglamente, kuris numato vieningas taisykles, užtikrinančias tarpusavio pasitikėjimu grindžiamą teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą. Pagal Reglamento 39 straipsnį, valstybėje narėje priimtas ir joje vykdytinas teismo sprendimas turi būti laikomas lygiaverčiu ir vykdytinas bet kurioje kitoje valstybėje narėje be papildomų procedūrų. Todėl atsisakymas pripažinti ar vykdyti tokį sprendimą iš esmės prieštarautų minėtam laisvo judėjimo principui ir Reglamento siekiui užtikrinti efektyvų teisminės apsaugos įgyvendinimą Europos Sąjungoje. Taigi, net tuo atveju, jei būtų pripažinta (nors tam nėra jokio pagrindo), kad nutartyje pateiktas CPK 590 straipsnio išaiškinimas atitinka normos esmę, nutartis turėtų būti panaikinta ir bylą nagrinėjantis teismas turtėtų atsisakyti taikyti CPK 590 straipsnį, kaip prieštaraujantį ES teisės nuostatoms, kadangi toks CPK 590 straipsnio taikymas reikštų, kad realiai vykdytinas teismo sprendimas nepriimamas vykdyti Lietuvoje, nes skolininko buveinės vieta yra registruota ne Lietuvoje. Atitinkamai, Reglamentas iš esmės netektų savo praktinio poveikio, o teismų sprendimų laisvas judėjimas Europos Sąjungoje taptų tik formalaus pobūdžio.

Pareiškėjos pozicija, kad ji, nepaisant žinomos skolininko buveinės, gali pasirinkti vykdymo vietą pagal tariamai Lietuvoje esantį skolininko turtą, neatitinka aktualios CPK 590 straipsnio 2 dalies redakcijos. Toks aiškinimas faktiškai eliminuotų įstatymo leidėjo aiškiai įrašytą sąlygą „kai skolininko buveinė nežinoma“.

Atskirajame skunde pareiškėja remiasi CPK komentaru ir ankstesne teismų praktika, kurioje buvo aiškinama iki 2025 m. sausio 1 d. galiojusi CPK 590 straipsnio 2 dalies redakcija. Tačiau ši praktika buvo suformuota esant kitokiam teisiniam reguliavimui, kai juridinio asmens atveju vykdymo vieta galėjo būti siejama su skolininko buveine arba jo turto buvimo vieta. Nuo 2025 m. sausio 1 d. įstatymo leidėjas šią taisyklę pakeitė. Todėl ankstesnė teismų praktika, pagrįsta jau nebegaliojančia teisės normos redakcija, negali būti mechaniškai taikoma nagrinėjamoje byloje. Teismo precedentas aktualus tik tada, kai sutampa ne tik faktinės aplinkybės, bet ir taikytinas teisinis reguliavimas. Šiuo atveju pareiškėjos nurodomi išaiškinimai negali paneigti šiuo metu galiojančios CPK 590 straipsnio 2 dalies teksto.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Ginčas kilo dėl atsisakymo priimti vykdyti vykdomąjį dokumentą. 2026 m. balandžio 3 d. patvarkymu Nr. S-26-75-8466 antstolė A. R. Ž. atsisakė priimti vykdomąjį dokumentą Europos vykdomąjį raštą - teismo sprendimą Nr. A/25/00518 vykdyti, nurodydama, kad pagal CPK 590 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu skolininkas yra juridinis asmuo, vykdomasis dokumentas dėl piniginių sumų išieškojimo pateikiamas vykdyti antstoliui, kurio veiklos teritorijoje yra skolininko buveinė. Atsižvelgiant į tai, kad skolininkės buveinė yra žinoma, vykdomasis dokumentas turėtų būti teikimas vykdyti Baltarusijos Respublikoje skolų išieškojimą vykdančioms institucijoms. Klaipėdos apylinkės teismas 2026 m. birželio 23 d. nutartimi pareiškėjos Acquis BV skundą dėl antstolės A. R. Ž. veiksmų atmetė.

2023 m. gruodžio 12 d. įstatymu Nr. XIV-2317, kurio redakcija įsigaliojo nuo 2025 m. sausio 1 d.), pakeistas CPK 590 straipsnis. CPK 590 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu skolininkas yra juridinis asmuo, vykdomasis dokumentas dėl pinigų sumų išieškojimo pateikiamas vykdyti: 1) antstoliui, kurio veiklos teritorijoje yra skolininko buveinė; 2) kai skolininko buveinė nežinoma, – antstoliui, kurio veiklos teritorijoje yra skolininko turto buvimo vieta.

Įstatymo aiškinamajame rašte nurodomos tokių pakeitimų priežastys. Nurodoma, kad „nuo 2021 m. sausio 1 d. vykdomuosius dokumentus dėl pinigų sumų išieškojimo antstoliams paskirsto Antstolių informacinė sistema, užtikrindama proporcingą vykdomųjų dokumentų paskirstymą visiems tos pačios veiklos teritorijos antstoliams, taip pat užtikrindama, kad naujas vykdomasis dokumentas būtų paskirtas antstoliui, toje veiklos teritorijoje jau vykdančiam išieškojimą iš to skolininko. Atliekant vykdomųjų dokumentų paskirstymo stebėseną buvo nustatyta, kad praktikoje dažni atvejai, kai išieškojimą iš to paties skolininko vykdo skirtingų veiklos teritorijų antstoliai, iš esmės dubliuojantys vienas kito veiksmus. Pagrindinė šios problemos priežastis – išieškotojo galimybė pasirinkti, pagal kurį kriterijų (skolininko gyvenamąją, turto buvimo ar darbo vietą) vykdomąjį dokumentą pateikti vykdyti <...>”. Atitinkamai, siekiant išspręsti šias problemas dėl išieškojimo dubliavimosi, buvo siūloma pakeisti CPK 590 straipsnį. Aiškinamajame rašte buvo siūloma „CPK 590 straipsnyje nustatyti aiškesnę vykdomųjų dokumentų dėl pinigų sumų išieškojimo pateikimo vykdyti tvarką: skolininko gyvenamosios, turto buvimo ar darbo vietos būtų vertinamos ne kaip lygiavertės, bet būtų nustatyta prioritetinė eilė, pagal kurią turi būti pateikiamas vykdomasis dokumentas (vykdomasis dokumentas būtų pateikiamas vykdyti pagal skolininko gyvenamąją vietą, jeigu gyvenamoji vieta nežinoma – pagal turto buvimo vietą, jeigu turto buvimo vieta nežinoma – pagal skolininko darbo vietą).“

Taigi, CPK 590 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka yra prioritetinė, o ne lygiavertė. Tai reiškia, kad pirmiausia vykdomasis dokumentas turi būti pateikiamas vykdyti skolininko buveinės adresu, o tik po to skolininko turto buvimo vietoje. Kadangi skolininkui esant užsienio subjektui objektyviai neįmanoma pateikti skolininko buveinės adresu (antstolio veiksmai apsiriboja Lietuvos teritorija, o užsienyje antstoliai objektyviai neturi įgaliojimų/kompetencijos vykdyti išieškojimo), šiuo atveju antstolė privalėjo priimti vykdomąjį dokumentą pagal skolininko turto buveinės adresą (CPK 590 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Kitoks aiškinimas, teismo nuomone, nepagrįstai apribotų išieškotojo galimybes vykdyti išieškojimą iš užsienio subjektų (skolininkų), kurie turi turto Lietuvos teritorijoje. Paprastai nekyla didelių abejonių dėl to, kad išieškojimas gali būti vykdomas ten, kur egzistuoja skolininko turtas.

Teismas pažymi, kad kadangi iš aiškinamojo rašto matyti, jog CPK 590 straipsnis buvo keičiamas atsižvelgiant į nacionalinio vykdymo proceso ypatumus, nes problema buvo susijusi su tuo, kad vienais atvejais iš to paties skolininko buvo vykdomas išieškojimas pagal skolininko buveinės vietą, o kitais – pagal skolininko turto vietą ir dėl to antstolių veiksmai dubliuojasi, o užsienio subjekto – skolininko – atveju išieškojimas pagal skolininko buveinės vietą paprastai neįmanomas (nes skolininkas yra užsienyje, o vykdymo procesui būdingas teritorialumo principas, pagal kurį vykdymas vykdomas tik konkrečios valstybės teritorijoje), tai šiuo atveju CPK 590 straipsnio 2 dalis yra skirta nacionaliniams procesams. Tais atvejais, kai egzistuoja užsienietis skolininkas, tai išieškojimas paprastai vykdomas pagal turto vietą.

2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas „Briuselis Ia“) 39 straipsnyje nurodoma, kad vienoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas, kuris yra vykdytinas toje valstybėje narėje, yra vykdytinas kitoje valstybėje narėje ir tam nereikia jo skelbti vykdytinu. Pagal Reglamento „Briuselis Ia“ 42 straipsnį, kad valstybėje narėje būtų vykdomas kitoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas, pareiškėjas kompetentingai vykdymo institucijai pateikia: a) teismo sprendimo kopiją, atitinkančią sąlygas, būtinas jo autentiškumui patvirtinti; ir b) pagal 53 straipsnį išduotą pažymą, kuria patvirtinama, kad teismo sprendimas vykdytinas, ir kurioje pateikiama teismo sprendimo santrauka ir, atitinkamais atvejais, informacija apie atlygintinas bylinėjimosi išlaidas ir palūkanų apskaičiavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1196-370/2021). Taigi, Lietuvos antstoliui reikia pateikti teismo sprendimą (kopiją) ir pažymą pagal Reglamento „Briuselis Ia“ 53 straipsnį.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino CPK 590 straipsnio 2 dalies normą, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad nagrinėjamuoju atveju antstolė neturi teritorinės kompetencijos priimti pareiškėjos pateiktą vykdomąjį dokumentą, bei apribojo pareiškėjos teisę išieškoti Belgijos teismo sprendimu priteistą skolą iš Lietuvoje esančio, aiškiai identifikuoto skolininko turto.

Dėl bylos procesinės baigties

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės - naikintinas antstolės 2026 m. balandžio 3 d. patvarkymas atsisakyti priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti Nr. S-26-75-8466, antstolė įpareigotina vykdomojo dokumento priėmimo klausimą spręsti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylos dėl antstolių ir notarų veiksmų apskundimo nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka (CPK 442 straipsnio 6 punktas). CPK 443 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamose bylose dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas.

Kasacinio teismo praktikoje bylose dėl antstolio veiksmų taip pat pripažįstama, kad pareiškėjo (skolininko, ginčijusio antstolio veiksmus) ir suinteresuotų asmenų (išieškotojo, prašiusio atmesti skundą dėl antstolio veiksmų, ir antstolio) suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas, todėl byloje dalyvaujantiems asmenims pripažintina teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą CPK 443 straipsnio 6 dalies prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194-701/2023, 72–73 punktai).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja skundu prašė panaikinti antstolės patvarkymą, kuriuo antstolė atsisakė priimti pareiškėjos pateiktą vykdomąjį dokumentą, bylos nagrinėjimo metu antstolė nesutiko su skundu, laikėsi pozicijos, kad jis nepagrįstas, todėl yra pagrindas spręsti, jog pareiškėjos ir antstolės suinteresuotumas bylos baigtimi yra priešingas.

Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pagal CPK 98 straipsnio 1, 2 dalis, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – Rekomendacijos). Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Pareiškėja apeliacinės instancijos teismui 2026 m. spalio 26 d. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir dokumentus (DOK-88017; PVM sąskaitas faktūras 9702/25LT, 1788/26LT, 2453/26LT, 4609/26LT, 5074/26LT ir banko pavedimus), patvirtinančius pareiškėjos patirtas 9269,71 Eur bylinėjimosi išlaidas. Bylinėjimosi išlaidų ataskaitoje nurodomos suteiktos paslaugus: 1) ginčo dokumentų vertinimas, susitikimai su klientu, teisinė konsultacija 1500 Eur; 2) skundo dėl antstolės veiksmų rengimas, vertimo išlaidos, antstolio išlaidos 1887,40 Eur; 3) prašymo dėl termino nustatymo pateikti rašytinius paaiškinimus ir neįtraukti skolininko į procesą rengimas 1500 Eur; 4) atskirojo skundo rengimas, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo parengimas ir pateikimas teismui 4382,31 Eur. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad pareiškėja pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikusi prašymo priteisti jai bylinėjimosi išlaidas, o tokį prašymą pateikė tik apeliacinės instancijos teisme, o iš Bylinėjimosi išlaidų ataskaitos matyti, kad išlaidos apima tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas rengiant procesinius dokumentus. Įvertinus faktinę aplinkybę, jog pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo buvo pateiktas tik apeliacinės instancijos teisme, teismas sprendžia dėl pareiškėjos bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo.

Pareiškėja pateikė duomenis, kad už atskirojo skundo parengimą ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo parengimą patyrė 4382,31 Eur bylinėjimosi išlaidas. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Pagal Rekomendacijų 8.15 papunktį už atskirojo skundo parengimą rekomenduojamas maksimalus užmokesčio dydis apskaičiuojamas taikant 0,4 koeficientą. Valstybės duomenų agentūros skelbiamais duomenimis, 2026 m. I ketvirtį vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) buvo 2 554,20 Eur, todėl rekomenduojamas maksimalus užmokesčio dydis už atskirojo skundo parengimą šiuo atveju – 1021,68 Eur (2 554,20 Eur × 0,4). Už prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo parengimą taikytinas 0,1 koeficientas (Rekomendacijų 8.17 papunktis), todėl rekomenduojamas maksimalus užmokesčio dydis už prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo parengimą šiuo atveju – 255,42 Eur (2 554,20 Eur × 0,1). Viso bylinėjimosi išlaidos sudarytų 1277,10 Eur (1021,68+255,42) už teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme pagal rekomenduojamus maksimalius dydžius.

Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjai priteistino užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas dydį, atsižvelgia į Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, t. y., kad nagrinėjamuoju atveju buvo sprendžiamas sudėtingas ir naujas klausimas dėl CPK 590 straipsnio 2 dalies normos aiškinimo ir taikymo, kai skolininkas yra užsienio subjektas, sprendžia, kad už atskirojo skundo parengimą pareiškėjai atlygintina 2000 Eur, o iš antstolės pareiškėjai priteisiamo bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas sudaro 2255,42 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjos Acquis BV atskirąjį skundą tenkinti.

Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. birželio 23 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti antstolės A. R. Ž. 2026 m. balandžio 3 d. patvarkymą atsisakyti priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti Nr. S-26-75-8466 ir įpareigoti antstolę A. R. Ž. vykdomojo dokumento priėmimo klausimą spręsti iš naujo.

Priteisti pareiškėjai Acquis BV, juridinio asmens kodas 0739590158, iš antstolės A. R. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 2255,42 (du tūkstančius du šimtus penkiasdešimt penkis eurus 42 ct) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.