Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. I. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Migracijos departamentas nepagrįstai įvertino pareiškėją kaip nepatikimą informacijos šaltinį ir tinkamai neįvertino jo nurodytų aplinkybių. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) tautybės, kilmės valstybėje patyrė persekiojimą, kankinimus ir įkalinimą, o dėl praėjusių daugiau kaip dešimties metų dalis jo pasakojimo detalių galėjo skirtis, todėl Migracijos departamentas, kilus neaiškumams, turėjo bendradarbiauti su pareiškėju, juos išsiaiškinti ir patikslinti. Pareiškėjas papildomai pateikė A. S. raštą, kuris patvirtina pareiškėjo persekiojimo kilmės valstybėje grėsmę.

Migracijos departamentas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjui nekyla grėsmė būti mobilizuotam ir išsiųstam kariauti į (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas nepakankamai ištyrė padėtį (duomenys neskelbtini) ir asmenų verbavimo bei mobilizavimo į karą (duomenys neskelbtini) aplinkybes. Dėl savo ankstesnio persekiojimo, ilgo nebuvimo (duomenys neskelbtini) ir aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas išvyko iš kilmės valstybės, jam gali kilti individuali grėsmė būti įtrauktam į karą. Atsisakymas atlikti karinę tarnybą konflikte, kuriame būtų vykdomi tarptautinės teisės pažeidimai, gali sudaryti pagrindą pripažinti tokią situaciją persekiojimu. Migracijos departamentas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir nepagrįstai jo nurodytą persekiojimo grėsmę laikė nepakankamai pagrįsta.

Panaikinus Sprendimą dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos nesuteikimo, turi būti panaikintos ir išvestinės priemonės, t. y. sprendimas pareiškėją išsiųsti, draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimas Šengeno informacinėje sistemoje (toliau – ir SIS).

Sprendimas nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi pareiškėjas, pateikdamas paskesnį prašymą suteikti prieglobstį, iš esmės rėmėsi pirmiau nurodytais prieglobsčio motyvais ir nepateikė naujų patikimų duomenų, kurie reikšmingai padidintų tikimybę, jog jis atitinka prieglobsčio suteikimo kriterijus. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl dalyvavimo (duomenys neskelbtini) kare, (duomenys neskelbtini) vykdyto persekiojimo ir baudžiamojo persekiojimo (duomenys neskelbtini) jau buvo įvertintos nagrinėjant pirmąjį jo prieglobsčio prašymą, o naujai nurodyti teiginiai dėl galimos mobilizacijos taip pat nėra pagrįsti patikimais rašytiniais įrodymais. Be to, pareiškėjui yra 52 metai, jis niekada nėra atlikęs karinės tarnybos, turi psichikos sveikatos sutrikimų istoriją, buvo hospitalizuotas dėl (duomenys neskelbtini), taip pat ne kartą teistas ir atlikęs laisvės atėmimo bausmes, o pagal kilmės valstybės informaciją šios aplinkybės sudaro pagrindą būti atleistam nuo šaukimo ar mobilizacijos. Todėl nėra pakankamo pagrindo teigti, kad pareiškėjas būtų mobilizuotas ar verčiamas pasirašyti karinę sutartį prieš jo valią.

II.

Teismo vertinimu, pareiškėjo pateiktas paskesnis prašymas savaime nesudaro pagrindo iš naujo, neatsižvelgiant į ankstesnės prieglobsčio procedūros metu nustatytas aplinkybes, vertinti tuos pačius faktus vien dėl to, kad pareiškėjas juos pakartoja ar pateikia kitokį jų vertinimą. Paskesnio prašymo nagrinėjimo metu reikšminga nustatyti, ar pareiškėjas pateikė naujų aplinkybių, duomenų ar įrodymų, kurie pakeistų ankstesnio vertinimo pagrindą ir sudarytų pagrindą kitaip vertinti jo atitiktį Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nustatytiems prieglobsčio suteikimo kriterijams. Teismas pabrėžė, kad vien pareiškėjo ankstesnėje prieglobsčio procedūroje nurodytų aplinkybių pakartojimas, nesant naujų objektyvių duomenų, patvirtinančių jų tikrumą, pats savaime nėra pakankamas pagrindas konstatuoti visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam egzistavimą.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo pateikto A. S. laiško, kuris, pareiškėjo vertinimu, patvirtina jo patirtą persekiojimą ir grėsmę kilmės valstybėje, teismas pažymėjo, kad vien tokio dokumento pateikimas savaime nelemia pareiškėjo nurodomų aplinkybių pripažinimo nustatytomis. Vertinant tokio pobūdžio duomenis būtina atsižvelgti ne tik į jų turinį, bet ir į jų informacinę vertę, šaltinio patikimumą, pateikiamos informacijos konkretumą, jos santykį su kitais byloje esančiais duomenimis ir tai, ar dokumentas objektyviai patvirtina būtent pareiškėjo individualią situaciją. Prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu pateiktas trečiojo asmens laiškas negali būti vertinamas atsietai nuo visų kitų pareiškėjo pateiktų paaiškinimų ir anksčiau nustatytų aplinkybių. Šiuo atveju pareiškėjo nurodomos ankstesnio persekiojimo aplinkybės jau buvo žinomos ir vertintos pirmosios prieglobsčio procedūros metu, o pareiškėjas nepateikė tokių naujų, objektyvių ir patikimų duomenų, kurie leistų iš esmės kitaip įvertinti anksčiau nurodytų įvykių tikrumą arba jų reikšmę dabartiniam pareiškėjo prieglobsčio prašymui.

Teismas nesutiko su tuo, kad pareiškėjo nurodyta bendra informacija apie padėtį (duomenys neskelbtini) savaime paneigia atsakovo atliktą individualios situacijos vertinimą. Aplinkybės, kad tam tikrame regione egzistuoja didesnė kontrolė, kad jame veikia su (duomenys neskelbtini) valdžia susijusios struktūros ar kad asmenys gali būti verbuojami dalyvauti karo veiksmuose, savaime nereiškia, kad kiekvienas tame regione kilęs ar į jį grįžęs asmuo patirs tokią pačią riziką. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, kurie leistų nustatyti, kad jo padėtis būtų išskirtinė ar kad jis dėl kokios nors konkrečios priežasties būtų laikomas asmeniu, kurį (duomenys neskelbtini) struktūros ar kitos (duomenys neskelbtini) institucijos siektų priverstinai įtraukti į karo veiksmus. Argumentas, kad pareiškėjas ilgą laiką negyveno (duomenys neskelbtini) ir kad dėl ankstesnių įvykių juo galėtų domėtis institucijos, teismo vertinimu, taip pat nepaneigia aplinkybės, kad mobilizacijos grėsmė turi būti pagrįsta būtent faktiniais duomenimis apie jo galimą pašaukimą ar verbavimą, o ne bendro pobūdžio prielaida apie galimą susidomėjimą juo. Teismas pažymėjo, kad pats pareiškėjo manymas, jog grįžus į kilmės valstybę jis galėtų patekti į tokią situaciją, nėra pakankamas objektyviam rizikos egzistavimui konstatuoti. Teismas nurodė, kad pareiškėjo argumentai dėl galimo priverstinio dalyvavimo kare negali būti automatiškai prilyginami jo paties nurodomoms ankstesnio persekiojimo aplinkybėms. Net jeigu būtų daroma prielaida, kad kilmės valstybėje egzistuoja tam tikra rizika asmenims, atsisakantiems karinės tarnybos ar dalyvavimo karo veiksmuose, pirmiausia turi būti nustatyta, kad konkrečiam asmeniui kyla pareiga atlikti tokią tarnybą ir kad egzistuoja reali tikimybė, jog jis bus priverstas ją atlikti.

Vertindamas papildomos apsaugos suteikimo sąlygų buvimą, teismas pažymėjo, kad ši tarptautinės apsaugos forma taikoma tik tais atvejais, kai nustatoma reali ir individuali grėsmė asmeniui patirti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus. Vertindamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl galimos grėsmės jo kilmės valstybėje, teismas nenustatė duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad pareiškėjui grįžus į (duomenys neskelbtini) kiltų reali rizika patirti kankinimą, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą, mirties bausmę ar egzekuciją arba kitus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl galimo pašaukimo į karo tarnybą (duomenys neskelbtini) kariuomenėje, jo baimė būti priverstinai siunčiamam dalyvauti karo veiksmuose, taip pat bendro pobūdžio teiginiai apie padėtį (duomenys neskelbtini) ir joje vykstančius procesus, teismo vertinimu, savaime nepatvirtina, kad būtent pareiškėjo atžvilgiu egzistuoja reali tokio pobūdžio grėsmė. Teismas pažymėjo, kad, vertinant pareiškėjo argumentus dėl galimos mobilizacijos, byloje nėra pakankamai objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų faktiškai šaukiamas į karo tarnybą, jam būtų grasinama dėl atsisakymo tarnauti ar kad egzistuotų reali tikimybė, jog jis būtų priverstinai išsiųstas į karo veiksmų zoną.

Vertindamas pareiškėjo nurodomus šeiminius ryšius, teismas nenustatė aplinkybių, kurios savaime leistų spręsti apie papildomos apsaugos poreikį. Pareiškėjo nurodomas šeimos narių buvimas ar kitos su šeimine padėtimi susijusios aplinkybės nepatvirtina, kad dėl jų pareiškėjui grįžus į kilmės valstybę kiltų reali grėsmė jo gyvybei ar sveikatai arba grėsmė patirti kitus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus. Teismas taip pat nenustatė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui grįžus į (duomenys neskelbtini) kiltų rimta ir asmeninė grėsmė gyvybei ar saugumui dėl beatodairiško smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Nors pareiškėjas nurodė bendras aplinkybes, susijusias su saugumo padėtimi, karo veiksmais ir galimu smurtu, tačiau nepateikė konkrečių duomenų, leidžiančių spręsti, kad šios aplinkybės sukurtų jam tokio intensyvumo riziką, kuri atitiktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą papildomos apsaugos suteikimo pagrindą. Vien bendras nesaugumas ar sudėtinga žmogaus teisių padėtis kilmės valstybėje nėra pakankami papildomos apsaugos suteikimo pagrindai. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl galimos mobilizacijos ir pašaukimo į karo tarnybą, persekiojimo grėsmės, religinių pažiūrų bei šeiminių ryšių nesudaro pagrindo konstatuoti realios grėsmės patirti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytą žalą, todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo sąlygų.

Teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi ir atkreipė dėmesį, kad sprendimai dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, galimo išsiuntimo bei draudimo atvykti yra tiesiogiai susiję su užsieniečio teisiniu statusu valstybėje ir yra priimami tada, kai nustatoma, jog asmuo neturi teisėto pagrindo būti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teismas nurodė, kad pareiškėjui atsisakius suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą, jis neįgijo teisės likti Lietuvos Respublikos teritorijoje prieglobsčio pagrindu. Vadovaujantis Įstatymo 140⁹ straipsniu, pareiškėjas turi teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje iki sprendimo dėl jo teisinės padėties priėmimo, todėl, priėmus sprendimą nesuteikti prieglobsčio, pasibaigė jo teisė likti Lietuvos Respublikoje šiuo pagrindu. Sprendimas nesuteikti prieglobsčio ir sprendimas dėl išsiuntimo yra tarpusavyje susiję, tačiau nėra tapatūs: prieglobsčio nesuteikimas lemia, kad pareiškėjas neįgyja teisės likti Lietuvos Respublikoje tarptautinės apsaugos pagrindu, o išsiuntimo klausimas sprendžiamas nustačius, kad asmuo neturi teisėto pagrindo toliau būti Lietuvos Respublikos teritorijoje ir nėra aplinkybių, dėl kurių jo išsiuntimas į kilmės valstybę negalėtų būti vykdomas. Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas, nesuteikęs pareiškėjui pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos, taip pat nenustatęs kito teisėto pagrindo pareiškėjo buvimui Lietuvos Respublikoje, pagrįstai sprendė dėl pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę. Teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo išsiuntimas į (duomenys neskelbtini) būtų negalimas. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant dėl pareiškėjo tarptautinės apsaugos poreikio buvo įvertintos pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir nenustatyta realios rizikos, kad grąžinus jį į kilmės valstybę būtų pažeistos jo teisės, kurių apsaugą užtikrina tarptautinės apsaugos institutas. Todėl pareiškėjo nesutikimas su jam nesuteiktu prieglobsčiu savaime nepaneigia išsiuntimo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

III.

Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) tautybės asmuo, patyręs persekiojimą, kankinimus, įkalinimus kilmės valstybėje. Jis visada teikė tikrovę atitinkančią informaciją apie jo patirtą persekiojimą. Lietuvoje pareiškėją apžiūrėję gydytojai nustatė, kad jis buvo patyręs kankinimus savo kilmės valstybėje. Migracijos departamentas nebendradarbiavo su pareiškėju, nesiekė išsiaiškinti jo prieglobsčio prašymo motyvų bei nustatytų neatitikimų, neprašė jų patikslinti ir paaiškinti plačiau. Atsakovas neatsižvelgė ir nevertino, kad nuo įvykių, kurių pagrindu yra prašoma suteikti prieglobstį, praėjo daugiau nei 10 metų, todėl normalu, kad pareiškėjas gali pamiršti tam tikras detales, tačiau Migracijos departamentas, tinkamai atlikdamas tyrimą, turėjo prašyti pareiškėjo paaiškinti šiuos neatitikimus.

Pareiškėjas pateikė pirmosios instancijos teismui A. S. raštą, kuris patvirtina, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas. Tai yra naujas, objektyvus ir patikimas dokumentas, kuris turėtų būti individualiai ir atidžiai įvertintas, siekiant nustatyti pareiškėjui galimai kilsiančią grėsmę, jeigu jis būtų grąžintas į (duomenys neskelbtini). Aplinkybės, kurias jis nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausų metu, atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau atsakovas jo nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga), bei įpareigojimo Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį iš naujo, dėl pareiškėjo išsiuntimo bei uždraudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo įvedimo į SIS sistemą pagrįstumo ir teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad Migracijos departamentas Sprendime padarė pagrįstas išvadas, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso bei Įstatymo 87 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, o pareiškėjo išsiuntimo priemonė ir jos lemiamos kitos jo padėtį varžančios priemonės (draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei įspėjimo dėl draudimo atvykti pateikimas SIS) yra pagrįstos ir proporcingos įvertinus pareiškėjo padarytų nusikaltimų skaičių ir pobūdį, galiojančio teistumo laikotarpį, taip pat nenustatytus šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, laikosi pozicijos, kad byloje esantys įrodymai bei kilmės valstybės informacija patvirtina, jog pareiškėjas gali patirti persekiojimą kilmės valstybėje, taip pat tikėtina, jog bus mobilizuotas karui prieš (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamento Sprendimas yra priimtas po įsigaliojusio Migracijos departamento 2013 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. (15/6-10)-12PR-38, kuriuo Migracijos departamentas nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką tris metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti tris metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimu buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl minėto atsakovo sprendimo panaikinimo. Pareiškėjas šio teismo sprendimo neskundė.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacija administracinių bylų teisenoje yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

Ginčo teisinius santykius reglamentuojančio Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės bijo būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

Vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio 1 dalimi, papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir prieglobsčio prašytojo suvokiama individualiai, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-438/2018).

Pagal Įstatymo 2 straipsnio 18¹ dalį paskesnis prašymas suteikti prieglobstį – tai užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį, teikiamas po to, kai dėl jo ankstesnio prašymo suteikti prieglobstį priimtas galutinis sprendimas arba priimtas sprendimas nutraukti prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą ir nebėra galimybės atnaujinti prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Įstatymo 2 straipsnio 6⁴ dalyje nustatyta, kad galutinis sprendimas – tai šio Įstatymo nustatyta tvarka dėl užsieniečio priimtas ir per šio Įstatymo nustatytą terminą neapskųstas sprendimas arba sprendimas, dėl kurio įstatymų nustatyta tvarka išnaudotos visos galimybės jį apskųsti. Pažymėtina, kad paskesnio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas apsiriboja naujos esminės informacijos, kuri nebuvo žinoma nagrinėjant ankstesnį prašymą, vertinimu (žr., pvz., LVAT 2021 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3027-556/2021). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-5374-575/2019 yra pasisakęs, kad „esminis motyvas“ aiškinant šią teisės normą turėtų būti suprantamas kaip naujas prašymo pagrindas, ar didelę reikšmę turintys nauji įrodymai, sudarantys pagrindą skirtingoms išvadoms nuo ankstesnių, ar pan.

Pareiškėjas R. I., (duomenys neskelbtini) pilietis, į Lietuvos Respubliką atvyko 2012 m. lapkričio 5 d., neteisėtai kirtęs (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos Respublikos valstybės sieną, pateikęs suklastotą Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelę ir prisistatęs A. A. vardu.

Pareiškėjas 2012 m. lapkričio 20 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Prašyme nurodė, kad, gyvendamas (duomenys neskelbtini) metais, pareiškėjas buvo opozicijoje tuo metu buvusiai valdžiai, o (duomenys neskelbtini) metu talkino (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas taip pat nurodė, kad (duomenys neskelbtini) metais dalyvavo (duomenys neskelbtini) kare, o (duomenys neskelbtini) metais buvo kaltinamas karo nusikaltimų, įvykdytų (duomenys neskelbtini) karo metu, padarymu, dėl ko buvo kankinamas ir verčiamas prisipažinti bei pereiti į (duomenys neskelbtini) pusę.

Migracijos departamentas 2013 m. gegužės 21 d. sprendimu Nr. (15/6-10)-12PR-38 nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, išsiųsti jį į (duomenys neskelbtini), uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus ir dėl nustatyto draudimo atvykti įvesti perspėjimą į SIS.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl šio Migracijos departamento sprendimo panaikinimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-199-764/2014 atmetė pareiškėjo skundą. Pareiškėjas šio teismo sprendimo neskundė.

Migracijos departamento 2013 m. gegužės 21 d. sprendimas dalyje dėl pareiškėjo išsiuntimo nebuvo įvykdytas, kadangi didžiąją laikotarpio nuo 2012 m. iki 2025 m. dalį pareiškėjas praleido laisvės atėmimo vietose, t. y. buvo sulaikytas arba atliko jam paskirtas laisvės atėmimo bausmes.

Pareiškėjas 2025 m. spalio 7 d., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, pateikė naują prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Šiame prašyme buvo remiamasi iš esmės tais pačiais motyvais, kurie buvo nurodyti pareiškėjo pirmojo prašymo suteikti prieglobstį metu, nepateikiant naujų reikšmingų duomenų.

Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo paskesnį prašymą suteikti prieglobstį, priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), taip pat pripažino netekusiais galios Migracijos departamento 2013 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. (15/6-10)-12PR-38 rezoliucinės dalies 4 ir 5 punktus, susijusius su draudimu pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir perspėjimo įvedimu į SIS. Be to, Migracijos departamentas nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus ir dėl nustatyto draudimo atvykti bei apsigyventi į SIS įtraukti perspėjimą.

Pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko įrodymų vertinimą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016). Pateikiant ir renkant įrodymus, turi būti paisoma sąsajumo ir leistinumo reikalavimų, proceso ekonomiškumo principo. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra tiesiogiai susiję su ginčo dalyku ir gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas aplinkybes.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė pareiškėją nepatikimu paskesnio prieglobsčio prašymo nagrinėjimo kontekste vien atsižvelgdamas į tai, kad pirmasis pareiškėjo prieglobsčio prašymas buvo atmestas, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl jo gyvenimo (duomenys neskelbtini), dalyvavimo (duomenys neskelbtini) kare, opozicinės veiklos, santykio su tuometinėmis (duomenys neskelbtini) politinėmis ir karinėmis struktūromis, taip pat jo teigiamai nurodyto vėlesnio persekiojimo, sulaikymo, kankinimo ir vertimo bendradarbiauti su (duomenys neskelbtini) struktūromis buvo nurodytos jau pareiškėjui teikiant pirmąjį prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Šios pareiškėjo anksčiau nurodytos aplinkybės nėra naujos ar pirmą kartą nagrinėjamoje prieglobsčio procedūroje iškeltos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ne vien pareiškėjo elgesį atvykimo į Lietuvos Respubliką metu (pateikė suklastotą Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelę ir prisistatė kitu vardu), bet ir pareiškėjo pateikiamos informacijos nuoseklumą bei jos santykį su ankstesnėje prieglobsčio procedūroje nurodytais duomenimis.

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė A. S. raštą, kuris, jo teigimu, patvirtina, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šio dokumento turinys yra bendro pobūdžio. Vertinant jį su kitais byloje esančiais duomenimis, darytina išvada, kad šis dokumentas objektyviai nepatvirtina būtent pareiškėjo individualios situacijos. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pateiktas naujas dokumentas pagrindžia, jog kilmės valstybėje jam gresia persekiojimas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo pateiktą A. S. raštą ir pagrįstai konstatavo, kad vien tokio dokumento pateikimas savaime nelemia pareiškėjo nurodomų aplinkybių pripažinimo nustatytomis. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus šiuo aspektu.

Vertinant pareiškėjo teiginius dėl galimos mobilizacijos, atkreiptinas dėmesys, jog (duomenys neskelbtini) dekretą, kuriuo patvirtino dalinę mobilizaciją šalyje. Mobilizacija yra laikoma „daline“ dėl to, kad asmenys, kurie šaukiami atlikti pareigą, yra anksčiau jau atlikę karo tarnybą ir įgiję karinę specializaciją. Nagrinėjamu atveju pagal Migracijos departamento surinktą kilmės šalies informaciją pareiškėjas neatitinka karo tarnybos pirminių kriterijų privalomajai karo tarnybai, kadangi jam yra daugiau nei 50 metų, pasak jo, jis niekada nėra atlikęs karinės tarnybos, turi psichikos sveikatos sutrikimų istoriją, buvo hospitalizuotas (duomenys neskelbtini) srities psichiatrijos ligoninėje dėl (duomenys neskelbtini). Be to, nėra duomenų apie paskelbtą pareiškėjo paiešką dėl karo tarnybos ar mobilizacijos vengimo, dezertyravimo, jis anksčiau nebuvo kviečiamas tarnauti ir nebuvo kviečiamas pagal dalinę mobilizaciją. Nustatyta ir tai, kad pareiškėjas yra daug kartų baustas baudžiamąja tvarka, skiriant realias laisvės atėmimo bausmes, o tai, remiantis atsakovo surinktais pareiškėjo kilmės valstybės informacijos duomenimis, yra pagrindas atleisti nuo šaukimo atlikti karinę tarnybą ar mobilizacijos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo subjektyvus įsitikinimas apie galimą pavojų dėl karo tarnybos atlikimo, mobilizacijos ar išsiuntimo į frontą nėra laikomas pakankamu pagrindu suteikti prieglobstį, nebent būtų įrodyta, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju jis būtų šaukiamas atlikti karo tarnybą, kadangi šalyje būtų atnaujinta dalinė arba paskelbta visuotinė mobilizacija, o jis atitiktų sveikatos kriterijus ir būtų išsiųstas į frontą. Tokių duomenų pareiškėjas nepateikė, o ir Migracijos departamentas tokių duomenų nenustatė. Šiuo atveju pareiškėjo baimė yra grindžiama išskirtinai bendrine kilmės valstybės informacija, o jo individuali baimė įsitraukti į karinį konfliktą nėra pagrįsta jokiais faktiniais duomenimis.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjo nenoras grįžti į kilmės valstybę nėra sąlygotas jokiomis realiai egzistuojančiomis individualiomis ir su tarptautinės apsaugos būtinybe susijusiomis priežastimis, kadangi grįžus jo gyvybei, sveikatai, teisėms ir laisvėms negrėstų pavojus, reikalaujantis asmens tarptautinės apsaugos.

Kaip minėta, paskesnio prašymo nagrinėjimo metu reikšminga nustatyti, ar pareiškėjas pateikė naujų aplinkybių, duomenų ar įrodymų, kurie pakeistų ankstesnio vertinimo pagrindą ir sudarytų pagrindą kitaip vertinti jo atitiktį Įstatyme nustatytiems prieglobsčio suteikimo kriterijams. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas atliko išsamų tyrimą ir pagrįstai nenustatė esminių naujų motyvų, sudarančių pagrindą kitaip vertinti Migracijos departamento jau padarytas išvadas.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek Migracijos departamentas padarė pagrįstas išvadas, jog pareiškėjo 2025 m. spalio 7 d. paskesniame prašyme suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nurodytos aplinkybės ir argumentai negali būti vertinami kaip nauji esminiai motyvai. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, todėl nagrinėjamu atveju pagrįstai nenustatyta Įstatymo 86 ir 87 nustatytų prieglobsčio suteikimo kriterijų.

Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai detaliau nevertinami, kaip neturintys teisinės reikmės nagrinėjamos bylos išsprendimui ir nesudarantys pagrindo kitaip vertinti šioje nutartyje padarytų išvadų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė teisinio reglamentavimo ar netinkamai vertino, ar nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų ir savo sprendimo nemotyvavo.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas faktines aplinkybes ir teisės aktų nuostatas, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. I. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.