- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-07
- Bylos Nr.
- eAS-1016-968/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00831-2026-8
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Rytis Krasauskas (pran.), Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- P. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
- 43.5.1.1Aktai ar veiksmai, dėl kurių negalima pateikti skundo administraciniam teismui
- 43.5.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Jolantos Malijauskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 30 d. nutarties panaikinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl vykdymo veiksmų atidėjimo, vykdomosios bylos sustabdymo, vykdomojo dokumento grąžinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas P. V. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas patenkinti jo skundą ir įpareigoti viešojo administravimo subjektą – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) – pašalinti padarytą pažeidimą, tinkamai ir iš esmės išnagrinėjant pareiškėjo prašymą, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtintos teisės į socialinę apsaugą bei nedarbo socialinio draudimo išmoką, ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str.). Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
II.
Regionų administracinis teismas 2026 m. kovo 30 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą.
Teismas nurodė, kad pareiškėjo bendro pobūdžio reikalavimas patenkinti pareiškimą ir įpareigoti viešojo administravimo subjektą (atsakovą – VSDFV) pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą negali būti savarankiškas bylos reikalavimas.
Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Pagal šį teisinį reguliavimą teritorinių skyrių priimti sprendimai pirmiausia turi būti skundžiami VSDFV, kuri yra įgaliota išnagrinėti tokį skundą ir priimti dėl jo sprendimą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su skundu pateikė teismui VSDFV Panevėžio skyriaus 2026 m. vasario 24 sprendimą Nr. (9.47E) DV_S-14170 „Dėl P. V. nedarbo socialinio draudimo išmokos“ (toliau – ir 2026 m. vasario 24 d. sprendimas). Teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų apskundęs 2026 m. vasario 24 sprendimą Valdybai, kaip to reikalauja įstatymas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti VSDFV pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą yra išvestinis, todėl tokį reikalavimą atsisakytina priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.
Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo skundą atsisakoma priimti, teismas nenagrinėjo pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.
III.
Pareiškėjas P. V. atskiruoju skundu prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 30 d. nutartį ir grąžinti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą nagrinėti / spręsti (ne) tam pačiam (teisėjui) teismui. Pareiškėjas taip pat prašo: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo / realizavimo; 2) pripažinti, kad teiginiai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, prasilenkia ne tik su tiesa, bet ir morale – neatitinka faktinės tikrovės; 3) taikyti reikalavimų užtikrinimo priemones, užtikrinančias pareiškėjui disponuoti „atsakovo varžomas disponuoti turimas / sukauptas lėšas, pragyvenimui / išgyventi“.
Pareiškėjas atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad teismas neteisingai išsprendė jo skundo priėmimo klausimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 30 d. nutarties, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, pagrįstumas ir teisėtumas.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jeigu teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).
Šiuo atveju pareiškėjas skunde suformulavo reikalavimus įpareigoti VSDFV atlikti tam tikrus veiksmus.
Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalį – Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos yra VSDFV ir VSDFV teritoriniai skyriai. Šio įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti VSDFV teritorinių skyrių sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde suformulavo reikalavimą pašalinti padarytą pažeidimą, tinkamai ir iš esmės išnagrinėjant pareiškėjo prašymą, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtintos teisės į socialinę apsaugą bei nedarbo socialinio draudimo išmoką, ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą (ABTĮ 88 str.). Iš skunde nurodytų aplinkybių ir kartu su skundu pateiktų duomenų matyti, kad į pareiškėjo 2026 m. sausio 21 d. prašymą dėl nedarbo socialinio draudimo išmokos mokėjimo buvo atsakyta VSDFV Panevėžio skyriaus 2026 m. vasario 10 d. raštu, o į 2026 m. vasario 10 d. prašymą ir 2026 m. vasario 11 d. skundą atsakyta VSDFV Panevėžio skyriaus 2026 m. vasario 24 d. raštu. Tačiau pareiškėjas nei skunde, nei atskirajame skunde nenurodė ir nepateikė įrodymų, kad jis būtų pasinaudojęs privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, skųsdamas šiuos VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimus VSDFV. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą.
Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka tam tikrų veiksmų pagal savo kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti. Prašant įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus, turi būti pateikiamas pagrindas, remiantis kuriuo reikalaujama atlikti atitinkamus veiksmus, įrodymai, pagrindžiantys aplinkybes, kad atitinkami veiksmai nebuvo atlikti ar juos atsisakyta atlikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-224-822/2024; kt.). Tačiau pareiškėjas, prašydamas įpareigoti atsakovą pašalinti padarytą pažeidimą (teisingai išnagrinėti prašymą – nevaržyti teisių) nenurodė, kokį konkrečiai jo teiktą prašymą atsakovas atsisakė nagrinėti ar vilkino prašymo nagrinėjimą.
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo pripažinti, kad Konstitucinio Teismo nutarime pateikti išaiškinimai neatitinka tikrovės. Toks reikalavimas nenagrinėtinas teismuose (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), nes Konstitucinio Teismo nutarimai ir juose pateikiama argumentacija negali būti ginčo teisme dalyku (nepatenka į kito teismo jurisdikciją).
Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nenurodo, dėl kokio konkretaus įstatymo (jo dalies), kuris yra taikytinas šioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo skundo (pareiškimo) priėmimo ir taikant atitinkamus teisės aktus, kiltų abejonės dėl taikytinų teisės aktų konstitucingumo. Todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.
Pareiškėjas atskirajame skunde taip pat prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra procesinio pobūdžio klausimas, kuris sprendžiamas po skundo priėmimo. Šiuo atveju pareiškėjo skundą atsisakyta priimti, todėl nėra pagrindo spręsti prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.
Apibendrindama teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas ir priėmė teisingą ir pagrįstą procesinį sprendimą, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.