Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Rimdeikaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens ATS1 atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) ligoninės prašymą pratęsti ATS1 priverstinį hospitalizavimą ir gydymą,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovai palaikė prašyme išdėstytas aplinkybes. Paaiškino, kad nepaisant taikomo gydymo, paciento būklė iki šiol išlieka bloga, šiuo metu jam taikomas (duomenys neskelbtini) kursas.

Suinteresuotas asmuo ATS1 teismo posėdyje nedalyvavo dėl blogos psichikos būsenos. Jo interesams atstovaujanti advokatė ASU1 teismo posėdžio metu nurodė, kad pacientas jai minėjo, jog nesutinka su priverstiniu gydymu, jam yra per sunku ligoninėje, nori išvykti namo. Todėl esant situacijai, kuomet pacientas nesutinka gydytis, sprendimą teismas turėtų priimti atsižvelgiant į geriausius paciento interesus.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

teismas netinkamai konstatavo realią grėsmę Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.26 straipsnio ir Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo prasme. Tai, kad asmuo nevalgo, negeria skysčių ir kt. negali būti kvalifikuojama kaip „socialinis pavojingumas“ (pavojus visuomenei/aplinkiniams);

teismas ir Gydytojų komisija suplakė dvi skirtingas teisines kategorijas: žalą sau ir žalą aplinkiniams. Byloje nėra jokių naujų įrodymų, kad rugpjūčio 20 d. būklės pablogėjimo metu jis atliko kokius nors smurtinius ar pavojingus veiksmus kitų asmenų ar turto atžvilgiu. Pasyvios formos elgesys (tyla, nevalgymas) negali pagrįsti pavojaus visuomenei teiginio. Teismas neįvardijo konkrečių veiksnių, kodėl paciento atsisakymas valgyti ar vaistų gėrimas (žalojimas sau per neveikimą) atitinka „socialinio pavojingumo“;

teismas nesvarstė ir neanalizavo galimybės taikyti ambulatorinį gydymą, nėra nutartyje motyvų, kodėl toks paciento teisių suvaržymas yra proporcingas siekiamam tikslui. Teismas turėjo nustatyti minimalų terminą, o šiuo atveju priverstinis hospitalizavimas tokiam ilgam laikui tik padidina stresą ir pasipriešinimą gydymui, tačiau teismas šių aplinkybių neįvertino;

kai prašoma pratęsti priverstinę hospitalizaciją, teismas aiškinasi, kokie konkretūs medikamentai ar procedūros buvo taikomi per 30 dienų ir kodėl jie nesuteikė laukiamo terapinio efekto, o paciento būklė pablogėjo, išliko stabili ar šiek tiek pagerėjo. Neaišku, dėl kokių konkrečių veiksmų suinteresuotas asmuo išlieka pavojingas, koks jo elgesys neprognozuojamas.

Gydytojų komisijos išvadoje nurodyta, kad, medicininės dokumentacijos duomenimis, suinteresuotam asmeniui diagnozuota (duomenys neskelbtini). Pastaruoju metu liga įgavo nepertraukiamą eigą, hospitalizacijos dažnėja, remisijos trumpalaikės, nevisavertės, ryškus deficitas emocijų ir valios sferose, ryškus emocinis blausumas, motyvacijos, produktyvios veiklos stoka, ryškėjantis higienos įpročių prastėjimas. Nepaisant skiriamo gydymo (duomenys neskelbtini), suinteresuoto asmens būsena išlieka bloga;

suinteresuoto asmens priverstinio hospitalizavimo ir gydymo pratęsimo metu egzistavo visos jo priverstinio hospitalizavimo ir gydymo sąlygos. Teismas tinkamai įvertino pareiškėjos prašyme ir Gydytojų komisijos išvadoje nurodytus motyvuotus argumentus dėl suinteresuoto asmens priverstinio hospitalizavimo ir gydymo būtinumo bei teismo posėdžio metu byloje dalyvavusių asmenų paaiškinimus. Byloje nėra duomenų, paneigiančių Gydytojų komisijos išvadą dėl suinteresuoto asmens psichikos būklės ir jos keliamos grėsmės savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui, šių duomenų nepateikė ir suinteresuotas asmuo. Suinteresuoto asmens psichikos sveikatos būklę įvertino specialiai tai atlikti įgalioti asmenys. Suinteresuotas asmuo žalojo tiek save, tiek buvo kilusi grėsmė ligoninės turtui, kas pagrindžia realią suinteresuoto asmens keliamą grėsmę, buvusią sprendžiant jo priverstinio hospitalizavimo ir gydymo pratęsimo klausimą;

priverstinio hospitalizavimo ir gydymo pratęsimo metu suinteresuoto asmens psichikos sveikatos būklė tebereikalavo būtent stacionarinio gydymo, suinteresuotam asmeniui nustatytas rezistentiškas gydymui psichikos sutrikimas, pasikartojančios hospitalizacijos, praktiškai nepertraukiama ligos eiga su tik trumpalaikėmis remisijomis patvirtina būtent poreikį pratęsti gydymą teigiamam atsakui pasiekti. Kiekvieno paciento, nepaisant to, ar jis hospitalizuotas ir gydomas priverstinai, psichikos sveikatos būklė nuolat vertinama periodiškai. Išnykus priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo aplinkybėms ir gydytojui psichiatrui arba gydytojui vaikų ir paauglių psichiatrui rekomendavus, psichikos sveikatos priežiūros įstaiga privalo nutraukti psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinį hospitalizavimą ir (ar) priverstinį gydymą anksčiau, negu baigiasi terminas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nėra nustatyta (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjos prašymas pratęsti leidimą priverstinai hospitalizuoti ir gydyti buvo patenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų nustatyta, kad suinteresuotas asmuo ATS1 į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninę buvo hospitalizuotas 2026 m. liepos 28 d. dėl ūmios psichozės būklės. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. liepos 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) patenkino pareiškėjos prašymą leisti ATS1 hospitalizuoti ir gydyti 30 dienų.

VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė 2026 m. rugpjūčio 20 d. prašymu kreipėsi į teismą prašydama pratęsti 2 mėnesių terminui leidimą priverstinai hospitalizuoti ir privestinai gydyti ATS1 . Prašymas grindžiamas gydytojų komisijos priverstinio hospitalizavimo tęsimo išvada, kurioje nurodyta, kad jam diagnozuota (duomenys neskelbtini). Pacientas psichikos liga susirgo dar 2003 metais, tada pirmą kartą ir gydytas. 2010 metais hospitazicijos metu diagnozuota (duomenys neskelbtini) simptomatika, nuo 2003 metų stacionarizuotas 22 kartus, paskutinį kartą iš ligoninės išleistas prieš 12 dienų. Paveldimumas psichikos ligomis apsunkintas – (duomenys neskelbtini) sirgo paciento mama. Nepaisant stacionare taikomo gydymo (duomenys neskelbtini), paciento būklė toliau išlieka bloga, epizodiškai stebimas (duomenys neskelbtini), agresyvus, daužė galvą į durų langą, šaukė ,,nušaukite mane, nušaukite“. Klinikoje (duomenys neskelbtini) paūmėjimas pasireiškęs (duomenys neskelbtini) simptomatika. Dėl blogos psichinės būklės pacientas epizodiškai pats nevalgo, negeria skysčių, atsisako gerti vaistus tabletėmis, todėl kyla reali grėsmę paciento sveikatai ir jis yra socialiai pavojingas. Yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkybių asmenų sveikatai ir gyvybei, taip pat turtui.

Pirmosios instancijos teismas prašymą tenkino ir atsižvelgdamas pateiktus įrodymus, teismo posėdžio metu teiktus paaiškinimus, darė išvadą, kad ATS1 dėl psichikos ligos išlieka socialiai pavojingas, jo elgesys neprognozuojamas, todėl yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti žalos savo ar aplinkybių sveikatai, gyvybei, turtui.

Apeliantas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nutartimi iš esmės grindžia tuo, kad jo elgesyje nėra realios grėsmės, nėra objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima pagrįstai spręsti apie realią grėsmę, jo elgesys negali būti kvalifikuojamas kaip ,,socialinis pavojingumas“. Nėra įrodymų, kad būklės pablogėjimo metu jis atliko kokius nors smurtinius ar kitus pavojingus veiksmus kitų asmenų ar turto atžvilgiu. Pasyvios formos elgesys negali pagrįsti pavojaus visuomenei teiginio. Teismas nesvarstė galimybės taikyti ambulatorinį gydymą. Priverstinis veiksnaus asmens laikymas psichiatrijos įstaigoje tokį ilgą laiko tarpą, izoliuojant nuo įprastos aplinkos gali sukelti papildomą psichologinę traumą, didinti stresą. Teismas turėjo aiškintis, kokie konkretūs medikamentai ar procedūros buvo taikomi per 30 dienų, kodėl jie nesuteikė laukiamo terapinio efekto. Teismas nenurodė jokio konkretaus incidento per pastarąjį 1 (vieną) mėnesį, nepagrindė, kad pavojus egzistuoja / yra išlikęs. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir taikytiną teisinį reglamentavimą, neturi pagrindo sutikti su šiais atskirojo skundo argumentais.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.26 straipsnio 4 dalį asmuo gali būti paguldytas į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jeigu asmuo turi psichikos ir elgesio sutrikimą ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas. Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu. Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo (toliau – ir PSPĮ) 12 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, atsisakantis hospitalizavimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatyta tvarka gali būti priverstinai hospitalizuojamas ne ilgiau kaip 3 darbo dienas tuo atveju, kai iš jo elgesio ir (ar) kitų objektyvių duomenų galima pagrįstai spręsti apie realią grėsmę, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Remiantis PSPĮ 12 straipsnio 4 dalimi, teismas, apsvarstęs psichikos sveikatos priežiūros įstaigos kreipimąsi dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, gali priimti sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui nuo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pradžios. Pagal PSPĮ 12 straipsnio 5 dalį, pasibaigus teismo nustatytam priverstinio hospitalizavimo ir gydymo terminui, jis gali būti pratęstas kiekvieną kartą ne ilgiau kaip 6 mėnesiams teismo sprendimu, jeigu išlieka įstatyme nustatytos sąlygos.

Taigi, sprendžiant dėl priverstinio hospitalizavimo ir gydymo pratęsimo būtina nustatyti ne vien psichikos sutrikimo faktą, atsisakymą gydytis, bet ir tai, ar dėl šio sutrikimo išlieka reali grėsmė paties paciento arba kitų asmenų sveikatai, gyvybei ar turtui. Ši aplinkybė turi būti grindžiama objektyviais medicininiais ir kitais byloje esančiais duomenimis, įvertinant paciento psichikos būklę, jo elgesį, kritiškumą savo būklei ir gydymo poreikiui bei galimybę užtikrinti saugų gydymą kitomis, mažiau ribojančiomis priemonėmis.

Kaip minėta, Gydytojų komisijos 2026 m. rugpjūčio 20 d. išvadoje nurodyta, kad nepaisant skiriamo gydymo (duomenys neskelbtini), paciento būsena toliau išlieka bloga, epizodiškai stebimas (duomenys neskelbtini). Išvadoje nurodyta, kad suinteresuotam asmeniui būnant klinikoje pasitaikė ligos – (duomenys neskelbtini) –paūmėjimas, pasireiškęs (duomenys neskelbtini) simptomatika. Dėl blogos psichinės būklės pacientas epizodiškai pats nevalgo, negeria skysčių, atsisako gerti vaistus tabletėmis, todėl kyla reali grėsmę paciento sveikatai ir jis yra socialiai pavojingas. Yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkybių asmenų sveikatai ir gyvybei, taip pat turtui. Taip pat pažymėta, kad liga įgavo nepertraukiamą eigą, hospitalizacijos dažnėja, remisijos trumpalaikės, nevisavertės, ryškus deficitas emocijų ir valios sferose, ryškus emocinis blausumas, motyvacijos, produktyvios veiklos stoka, ryškėjantis higienos įpročių prastėjimas. Nepaisant skiriamo gydymo (duomenys neskelbtini), suinteresuoto asmens būsena išlieka bloga. Gydytojų komisijos nuomone, dėl savo sveikatos būklės pacientas teismo posėdyje dalyvauti negali, sprendžiant dėl priverstinio hospitalizavimo ir / ar priverstinio gydymo klausimų.

15. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Gydytojų komisijos išvadoje nurodytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą spręsti, kad, priimant sprendimą dėl priverstinio hospitalizavimo ir gydymo pratęsimo, buvo išlikusios įstatyme nustatytos sąlygos. Byloje esantys medicininiai duomenys patvirtina ne tik suinteresuotam asmeniui nustatytą psichikos sutrikimą (diagnozė – (duomenys neskelbtini)), bet ir konkrečius šio sutrikimo požymius, pasireiškiančius per (duomenys neskelbtini). Taip pat nurodyta, kad pacientas epizodiškai pats nevaldo, negeria skysčių, atsisako gerti vaistus tabletėmis. Šios aplinkybės nėra vien abstraktūs samprotavimai apie galimą pavojingumą, tačiau objektyviai užfiksuoti paciento psichikos būklės ir elgesio požymiai, kurių visuma leidžia pagrįstai spręsti apie išliekančią realią grėsmę. Gydytojų komisija padarė išvadą, kad ATS1 yra socialiai pavojingas ir dėl savo psichikos būklės kelia realią grėsmę, jog savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ar turtui.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti Gydytojų komisijos išvada, kuri parengta kompetentingų psichikos sveikatos priežiūros specialistų, įvertinus suinteresuoto asmens psichikos būklę ir gydymo eigą. Apeliantas nepateikė objektyvių medicininių ar kitų duomenų, paneigiančių išvadoje nustatytus psichikos būklės požymius ar joje padarytą išvadą dėl realios grėsmės. Vien nesutikimas su nustatyta diagnoze ir gydymo būtinybe, taip pat subjektyvus savo sveikatos būklės vertinimas nesudaro pagrindo paneigti specialistų išvadų. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad Gydytojų komisijos išvada dėl suinteresuoto asmens socialinio pavojingumo ir realios grėsmės yra grindžiama vien prielaidomis.

Apeliantas nesutinka su nustatyta priverstinio hospitalizavimo 2 (dviejų) mėnesių trukme, tačiau tokiam terminui pratęsti priverstinę hospitalizaciją prašė Gydytojų komisija, įvertinusi pareiškėjo sveikatos būklę. Apeliacinės instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju neturi pagrindo abejoti Gydytojų komisijos atsiliepime nurodytais argumentais, kad suinteresuoto asmens psichikos sveikata negali būti atkurta (stabilizuota) kitu gydymosi būdu (pvz., ambulatoriškai) ar, kad trumpesnio termino nei 2 (dviejų) mėnesių gydymas stacionare šiuo konkrečiu atveju būtų pakankamas. Nustatytas terminas priverstiniam gydymui yra racionalus, nepažeidžiantis PSPĮ 12 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto maksimalaus termino. Pažymėtina ir tai, jog išnykus priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo aplinkybėms ir gydytojui psichiatrui rekomendavus, psichikos sveikatos priežiūros įstaiga privalo nutraukti psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinį hospitalizavimą ir (ar) priverstinį gydymą anksčiau, negu baigiasi terminas, kuriam teismas pratęsė priverstinį hospitalizavimą ir (ar) priverstinį gydymą (PSPĮ 12 straipsnio 6 dalis).

Apibendrinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje esantys medicininiai dokumentai, Gydytojų komisijos išvada patvirtina, jog suinteresuotas asmuo psichikos liga serga daugiau nei 20 metų, stacionarizuotas 22 kartus, suinteresuotam asmeniui diagnozuota (duomenys neskelbtini) sąlygoti požymiai, kurie paūmėjo, suinteresuotas asmuo žalojo tiek save, tiek kėlė grėsmę ligoninės turtui. ATS1 nėra kritiškas savo būklei ir gydymo poreikiui tokia apimtimi, kokia numatyta Gydytojų komisijoje, o dėl esamos psichikos būklės egzistuoja reali grėsmė, kad savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Atskirojo skundo argumentai šių aplinkybių nepaneigia, todėl laikytini neįrodytais (CPK 12, 178 straipsniai).

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad egzistuoja įstatyme nustatytos sąlygos priverstiniam ATS1 hospitalizavimui ir gydymui pratęsti. Priverstinio gydymo pratęsimas šiuo atveju atitinka ne tik teisės aktuose nustatytas sąlygas, bet ir paties suinteresuoto asmens interesus, nes gydytojo psichiatro nurodytas tinkamo gydymo parinkimo ir jo užbaigimo poreikis gali sumažinti ligos atkryčio riziką ateityje. Todėl naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kiti atskirojo skundo argumentai, kurių apeliacinės instancijos teismas neaptarė, neturi esminės reikšmės sprendžiant priverstinio hospitalizavimo ir gydymo pratęsimo klausimą. Teismo pareiga motyvuoti procesinį sprendimą nereiškia pareigos išsamiai atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, jeigu esminės bylai reikšmingos aplinkybės yra įvertintos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-469/2023, 91 punktas).

Kauno apygardos teismas, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.