- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-14
- Bylos Nr.
- TA-133-1188/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01717-2024-7
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Egidijus Šileikis (pran.)
- Pareiškėjas
- V. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Egidijaus Šileikio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir LKT) 70 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
Pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai nuteistųjų grupei, todėl jam yra draudžiama kalėjimo parduotuvėje įsigyti produktų, t. y. kiaušinių, miltų, medaus ir visų rūšių uogienės. Pareiškėjas negali patenkinti visų savo fiziologinių poreikių, t. y. maitintis pilnaverčiu maistu, o tai sukelia organizmo alinimą ir išsekimą. Lengvojoje nuteistųjų grupėje minėtus produktus nuteistieji gali įsigyti, todėl dirbtinai sudaroma nelygybė, išskirtinumas ir „aukštesniųjų kasta“ tarp nuteistųjų.
Šiuo atveju turi būti laikomasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 4 straipsnio 2 dalies nuostatų, taip pat būtina užtikrinti nuteistųjų lygybę. Pareiškėjo organizmas yra išsekintas nepilnavertės mitybos ir neatsistatys. Ilgą laiką pareiškėjas jaučia silpnumą, galvos svaigimą, nuovargį ir irzlumą. Tai sukelia depresiją ir nemigą, todėl pareiškėjas privalo vartoti vaistus.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LKT atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.
LKT atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
Vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų įstaigos vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1R-444 (toliau – Taisyklės), 14 punktu ir BVK 34 straipsnio 7 dalimi, 2023 m. liepos 10 d. Vilniaus kalėjimo viršininko sprendimu Nr. NĮ-25-579, pareiškėjas buvo priskirstas paprastajai grupei.
Atsižvelgiant į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas turėjo nuteistojo statusą ir buvo laikomas paprastosios grupės sąlygomis, jis savo teisę apsipirkti galėjo įgyvendinti vadovaujantis minėtų Taisyklių VII skyriaus 43 punktu, kuriame paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems (išskyrus nuteistuosius, atliekančius BVK 79 straipsnio 2 dalyje nurodytą drausminę nuobaudą) leidžiama įsigyti ir laisvės atėmimo vietų įstaigoje turėti Taisyklių 42.1.1–42.1.10, 42.1.12, 42.1.17, 42.2, 42.3, 42.4.1, 42.4.3, 42.4.4, 42.4.6, 42.4.7, 42.4.10, 42.4.11 ir 42.5 papunkčiuose nurodytų asmeninių daiktų, taip pat – plaukų džiovintuvą (moterims) ir sausų dribsnių. Taisyklėse nėra nustatyta paprastosios grupės sąlygomis laikomiems nuteistiesiems turėti kiaušinių, miltų, medaus. LKT pareiškėjo teisių nepažeidė ir vadovavosi galiojančių teisės aktų nuostatomis.
Šalies argumentai
Pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina objektyvūs ir neginčijami įrodymai, pareiškėjo skunde nėra tiesioginio ryšio dėl skunde minimų aplinkybių ir tariamai jam padarytos žalos. Pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų ir (ar) nuteistųjų laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
II.
Regionų administracinis teismas 2025 m. liepos 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK; 6.246 str. 1 d., 6.271 str.), Taisyklių (14, 43 p.), BVK (34 str.7 d., 36 str.1 d.), nuostatomis. Teismas nustatė, kad 2023 m. liepos 10 d. Vilniaus kalėjimo viršininko sprendimu Nr. NĮ-25-579 pareiškėjas buvo priskirstas paprastajai grupei. Teismas, įvertinęs ginčui aktualias Taisyklių nuostatas pažymėjo, kad nuteistiesiems, priskirtiems paprastajai grupei, įsigyti pareiškėjo pageidaujamų maisto produktų, t. y. kiaušinių, miltų, medaus ir visų rūšių uogienės Taisyklės nenumato. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, kad jis buvo laikomas kitokiomis sąlygomis nei kiti nuteistieji, priskirti paprastajai grupei. Teismas nenustatė išimčių, kad būtų pablogintas pareiškėjo buvimas kalėjime. Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentu, kad šiuo atveju nesilaikoma nuteistųjų lygybės. Vadovaujantis Taisyklių 14 punkto nuostatomis, skirstant nuteistuosius atsižvelgiama į jų nusikalstamo elgesio riziką, neigiamos įtakos jiems ar kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, psichologines savybes, kitas asmenines savybes ir laikomasi BVK nustatytų nuteistųjų atskiro laikymo reikalavimų. Pareiškėjas 2023 m. liepos 10 d. Vilniaus kalėjimo viršininko sprendimu Nr. NĮ-25-579 buvo priskirstas paprastajai grupei, todėl tam tikrų jo pageidaujamų produktų (kiaušinių, miltų, medaus ir visų rūšių uogienės) įsigyti negalėjo. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus bei surinktą rašytinę bylos medžiagą, sprendė, kad atsakovo atstovas veikė įstatymų nustatytose ribose, neatliko jokių neteisėtų veiksmų, patvirtinančių žalos pareiškėjui atsiradimą. Todėl kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo priteisti jam iš atsakovo 70 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas vadovavosi atsakovo atstovo nurodytomis teisės aktų nuostatomis. Tačiau pareiškėjas reiškė pretenzijas ir reikalavo neturtinės žalos atlyginimo dėl to, kad prieš jį buvo vykdomas psichologinis ir fizinis smurtas, draudžiant įsigyti ir valgyti tam tikrus maisto produktus, kurių jis norėjo, siekiant patenkinti jo fiziologinius poreikius. Jokie teisės aktai negali paneigti Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kuri įtvirtina smurto, kankinimų draudimą ir žalos kompensavimo mechanizmą.
Kitose valstybėse nėra nustatyta tvarka, draudžianti nuteistiesiems įsigyti ir turėti maisto produktų, siekiant patenkinti jų fiziologinius poreikius.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LKT atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti.
LKT atsiliepime pakartojo ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą bei atsiliepimą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
Šalies argumentai
Apelianto paaiškinimai yra bendro bei deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti jokiais įrodymais. Apeliantas nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo. Apeliantas nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos žalos, nepateikia duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame trūksta konkretumo. Apelianto patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.
Apeliantas neturtinės žalos atlyginimą išreiškia konkrečia prašoma priteisti pinigų suma, tačiau nepateikia jokių įrodymų ar svarių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamos bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo priteisti iš LKT 70 000 Eur neturtinei žalai, kilusiai dėl netinkamų kalinimo sąlygų atlyginti (dėl to, kad pareiškėjas negalėjo įsigyti ir turėti tam tikrų maisto produktų), pagrįstumas ir teisėtumas.
Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui kilusios žalos, pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nurodė, kad pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai grupei, todėl jam teisės aktai nesuteikia galimybės įsigyti ir turėti maisto produktų, kuriuos gali įsigyti ir turėti lengvajai grupei priskirti nuteistieji.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su šiuo sprendimu ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir priėjo prie nepagrįstų išvadų.
Tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės ar savivaldybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-745-552/2025).
Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tačiau tokio pobūdžio byloje taikomas įrodymų pakankamumo standartas negali būti tapatinamas su baudžiamajam procesui būdingu reikalavimu nustatyti konkrečią neteisėtą veiką ir asmens kaltę. Teismas turi patikrinti, ar sprendimas grindžiamas konkrečiais, pakankamais ir individualizuotais duomenimis ir ar išvada dėl galimos grėsmės logiškai išplaukia iš įrodymų visumos.
Pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
Teisėjų kolegija, įrodymų vertinimo aspektu patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė tam tikriems pareiškėjo teiginiams ir argumentams, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir teisės taikymui bei sutinka su tikrinamo teismo sprendimo motyvais, todėl jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į apeliacinio skundo motyvus, pateikia papildomus argumentus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nebuvo ginčo, jog pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai grupei, taigi, pagal ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą, įtvirtintą Taisyklėse, pareiškėjas negalėjo turėti skunde minimų daiktų (kiaušinių, miltų, medaus ir visų rūšių uogienės). Pareiškėjas nenurodė teisės aktų, suteikiančių jam teisę turėti nurodytus daiktus, taip pat neįrodė, kad dėl specifinių aplinkybių, savybių (pvz., tam tikrų medicininių, ar kitų aplinkybių), jam buvo būtini aptarti daiktai. Be to, byloje pareiškėjas nepateikė duomenų, kad buvo kreipęsis su argumentuotu prašymu leisti įsigyti jo minėtus daiktus dėl išskirtinių aplinkybių, o šis prašymas nebuvo patenkintas. Aplinkybė, kad pataisos įstaiga, vadovaudamasi galiojančių teisės aktų nuostatomis, užtikrino galimybę pareiškėjui įsigyti ir turėti tik daiktus, kuriuos jis pagal Taisyklių nuostatas, gali įsigyti ir turėti, negali būti vertinama kaip psichologinis smurtas prieš pareiškėją.
Pažymėtina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo tam tikrų asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su įtvirtintu teisiniu reguliavimu, tačiau nenurodo pagrįstų, konkretizuotų argumentų, kurie galėtų paneigti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neįrodė neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų ir pareiškėjui kilusios neturtinės žalos, todėl reikalavimas pareiškėjui iš atsakovo priteisti neturtinės žalos atlyginimą negalėjo būti patenkintas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.