Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Egidijaus Šileikio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos ir procesinių palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno AVPK, 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško atsiskaitymo dienos, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš neteisėtų Kauno AVPK pareigūnų veiksmų, 2024 m. vasario 11 d. jį nepagrįstai sulaikius ir laikino sulaikymo patalpoje nepagrįstai laikius beveik 4 valandas, tyčiojimosi laikino sulaikymo metu ir stumdymo išleidžiant iš Kauno AVPK, taip pat sulaikymo patalpoje netinkamai veikė tualetas. Pirmosios instancijos teismas atmetė šiuos pareiškėjo argumentus kaip nepagrįstus, ir, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, nurodė, kad žalos atlyginimas negalimas, nes tam nėra pagrindo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašydamas panaikinti šį teismo sprendimą nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, vaizdinę medžiagą, pareiškėjo argumentus, ir priėjo prie nepagrįstų išvadų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi apeliacinio skundo ribų peržengimo pagrindų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ; 140 str. 2 d.) ar teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 146 str. 2 d.), apeliacine tvarka nagrinėdama bylą patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

Nagrinėjamu atveju byloje pateiktais įrodymais, be kita ko, PRĮR duomenimis nustatyta, kad 2024 m. vasario 11 d. 00.25 val. bendruoju pagalbos numeriu pranešta, kad bare Kaune kilo konfliktas. Į įvykio vietą atvykusius policijos pareigūnus pasitiko apsaugos darbuotojai, kurie paaiškino, kad gavo iškvietimą dėl neadekvataus kliento, kuris kelia konfliktą ir yra nepageidaujamas. Pareigūnams pabendravus su baro darbuotoju pastarasis nurodė, kad bare buvo neadekvatus vyriškis (pareiškėjas), kuris nenorėjo išeiti iš baro ir toliau trukdė dirbti, todėl iškvietė apsaugą. Įvykio vietoje pareiškėjas pareigūnams paaiškinti įvykio aplinkybių, negalėjo, pareiškėjas buvo akivaizdžiai neblaivus, nuo jo sklido alkoholio kvapas, kalba buvo nerišli, todėl pareigūnai asmenį pristatė į policijos įstaigą apie 00.50 val. Pareiškėjui policijos įstaigoje buvo nustatytas 1.82 prom. neblaivumas, atlikus asmens apžiūrą pareiškėjas 01.06 val. buvo uždarytas į laikino sulaikymo kamerą. Pareiškėjas iš policijos įstaigos buvo išleistas 05.44 val., jam atiduodant jo daiktus, taip pat pareiškėjui buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 484 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės ar savivaldybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1354-442/2018, 2020 m. kovo 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-725-1062/2020).

Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tačiau tokio pobūdžio byloje taikomas įrodymų pakankamumo standartas negali būti tapatinamas su baudžiamajam procesui būdingu reikalavimu nustatyti konkrečią neteisėtą veiką ir asmens kaltę. Teismas turi patikrinti, ar sprendimas grindžiamas konkrečiais, pakankamais ir individualizuotais duomenimis ir ar išvados logiškai išplaukia iš įrodymų visumos.

Teisėjų kolegija, įrodymų vertinimo aspektu patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė šių įrodymų vertinimo taisyklių ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė tam tikriems pareiškėjo teiginiams ir argumentams, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir teisės taikymui bei sutinka su tikrinamo teismo sprendimo motyvais, todėl jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į apeliacinio skundo motyvus, pateikia papildomus argumentus.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad jo sulaikymas truko nepagrįstai (neteisėtai) ilgai. Šie argumentai nepripažįstami pagrįstais. Pažymėtina, kad administracinis sulaikymas taikomas, be kita ko, kai <...> sulaikymas yra būtinas siekiant tinkamai užfiksuoti administracinį nusižengimą, surašyti administracinio nusižengimo protokolą (ANK 597 str. 1 d. 2 p.). Byloje pateikta medžiaga patvirtina, kad surašius Protokolą pareiškėjui buvo nurodyta, kad jis gali susipažinti su Protokolu ir eiti namo, tačiau išeiti iš laikino sulaikymo patalpos atsisakydavo. Pareiškėjas tvirtino, kad jam susidarė įspūdis, jog pareigūnai iš jo šaipėsi ir neketino jo paleisti namo, tačiau šie argumentai atmestini. Šie teiginiai gali būti vertinami kaip subjektyvi pareiškėjo nuomonė (ginčo atveju – hipotetinio pobūdžio gynybinė pozicija), subjektyvus situacijos suvokimas, kuriam įtakos galėjo turėti įvairios aplinkybės. Tačiau šis suvokimas nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėjui nebuvo užkardyta galimybė vykti namo, surašius Protokolą. Tam tikros pareiškėjo minimos pareigūnų frazės (pvz., klausimas „ar jau nori eiti namo“) savaime negali būti vertinamos kaip patyčios ar siekis pažeisti pareiškėjo orumą. Priešingai, pareiškėjo nurodytų pareigūnų veiksmų visuma indikuoja, kad pareigūnai sudarė sąlygas pareiškėjui išeiti iš sulaikymo patalpų. Analogiškai vertinami teiginiai, kad pareiškėjas manė, jog pareigūnai reikalauja kyšio. Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, kad Kauno AVPK pareigūnai aktyviais veiksmais siekė, jog pareiškėjas būtų kuo ilgiau laikomas sulaikytas. Byloje pateikti rašytiniai duomenys (pvz., Kauno AVPK pareigūno 2024 m. kovo 8 d. tarnybinis pranešimas Nr. 20-PR2-2048) patvirtina, kad pareiškėjas atsisakydavo išeiti iš laikino sulaikymo patalpos, nesiėmė jokių veiksmų, siekdamas parodyti, kad sutinka išeiti iš patalpos (pvz., atsistoti, eiti link išėjimo iš sulaikymo patalpos, ar pan.). Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad policijos pareigūnai, surašę Protokolą, ketino paleisti pareiškėją, tačiau jis atsisakydavo dėl klaidingo situacijos vertinimo, neigiamo išankstinio nusistatymo pareigūnų atžvilgiu. Taigi šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjo sulaikymo trukmei įtakos turėjo pareiškėjo veiksmai ir galbūt netinkamas situacijos suvokimas.

Šių išvadų nepaneigia apeliacinio skundo argumentai dėl galimo netinkamo pirmosios instancijos teismo minėto sulaikymo pagrindo (ANK 597 str. 1 d. 2, ar 3 p.). Su tuo susiję argumentai nepaneigia, kad pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstų išvadų, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus būtent dėl galbūt per ilgos sulaikymo trukmės.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams dėl aplinkybių, susijusių su, pareiškėjo teigimu, neveikiančiu tualetu ir pareiškėjo nurodytų pareigūnų patyčių, pareiškėjo apstumdymo, pareiškėjui išeinant iš Kauno AVPK patalpų.

Teisėjų kolegija, peržiūrėjusi bylos medžiagoje esančią vaizdo medžiagą, pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad pareiškėjo paėmimas už jo drabužių bei jo nuvedimas išėjimo link negali būti vertinamas kaip pareigūno pavartotas smurtas ar stumdymas. Iš vaizdo įrašo matyti, kad priešingai, nei nurodė pareiškėjas, prie paleidimo vartų pareiškėjas ne „kažkiek“ pasisuko, o apsisuko Kauno AVPK link. Sutiktina su atsakovo atstovo pozicija, kad vaizdo medžiaga nepatvirtina, jog pareigūnas siekė, kad pareiškėjas prarastų pusiausvyrą, pargriūtų, susižeistų, ar patirtų kitas su smurtu susijusias pasekmes. Atsižvelgus į bendrą situaciją kontekstą ir anksčiau paminėtus pareiškėjo veiksmus (tai, kad jis dėl tam tikrų aspektų neišėjo iš sulaikymo patalpos), pareigūno reakcija (pareiškėjo išvedimas už teritorijos, laikant už drabužių) nelaikytinas smurtu ar stumdymu ir šiuo konkrečiu atveju gali būti vertinama kaip adekvati ir proporcinga.

Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl neveikiančio (netinkamai įrengto) tualeto. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas nesiskundė pareigūnams dėl netinkamo sanitarinio mazgo būdamas sulaikytas, t. y., iš karto. Todėl apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas reiškė pretenzijas vėliau, minėtų teismo argumentų nepaneigia. Be to, pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu išsamiai įvertino byloje pateiktą medžiagą ir pareigūnų paaiškinimus, ir šio tyrimo pagrindu priėjo prie pagrįstos išvados, kad byloje nebuvo įrodyta, kad tualetas buvo sugadintas (neveikė). To nebuvo nurodyta ir pareiškėjo Rašte. Taip pat pareiškėjas nenurodė, kad jam buvo sutrukdyta / uždrausta naudotis tualetu. Pažymėtina, kad vien tam tikri specifiniai, nežymūs pareigūnų paaiškinimų neatitikimai (dėl techninio tualeto įrengimo, t. y. nuleidimo rankenėlės / mygtuko) šios išvados nepaneigia, kadangi su tuo susijusios teismo išvados buvo padarytos įvertinus visą bylos medžiagą, kurios patikimumo pareiškėjas nepaneigė.

Pareiškėjas nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui teiginių dėl to, kad pareiškėjui nebuvo leista susipažinti su Protokolu. Todėl apeliacinio skundo motyvai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino minėtų argumentų, negali būti pripažinti pagrįstais. Tačiau kartu pastebėtina, kad nors pareiškėjas tvirtina, kad jam nebuvo leista nurodyti netinkamų pareigūnų veiksmų, tačiau šia teise pareiškėjas pasinaudojo tiek teikdamas įvairius dokumentus (prašymus) Kauno AVPK, tiek nurodydamas minėtus argumentus teismui.

Išdėstytos aplinkybės ir išvados sudaro pagrindą pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjo veiksmai iš dalies lėmė, kad laikiname sulaikyme jį praleido ilgiau nei buvo būtina (t. y. ne iš karto surašius Protokolą) ir buvo išvestas iš sulaikymo patalpų jį prilaikant. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjui galėjo kilti tam tikra žala, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nenustatė pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

Pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste, todėl pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1410-442/2019; 2020 m. balandžio

22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020; ir kt.). Proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Todėl šiuo aspektu apeliacinio skundo argumentai atmestini.

Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami, kaip neturintys esminės teisinės reikšmės bylos išsprendimui.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurio naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Galutinis procesinis teismo sprendimas priimtas pareiškėjo nenaudai, todėl jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.