Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės (pranešėja), Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. M. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Atsakovas Sprendime konstatavo, jog pareiškėja buvo išvykusi iš Lietuvos nuo 2024 m. sausio 12 d. iki 2024 m. liepos 20 d. Pareiškėja neginčija šios faktinės aplinkybės, tačiau ji pateikė 2024 m. gruodžio 18 d. išduotą dokumentą Nr. 027, kuriame nurodyta, kad ji kreipėsi į uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ dėl psichologinės pagalbos ir gavo psichologinę pagalbą nuo 2024 m. kovo 6 d. iki 2024 m. birželio 25 d. Taigi, priešingai nei teigiama Sprendime, psichologinė pagalba pareiškėjai buvo teikiama daugiau nei 3 mėnesius, o ne 6 mėnesius ir šis laikotarpis susidarė dėl nuo pareiškėjos valios nepriklausiančių aplinkybių. Be to, atsakovas aiškiai neįvardijo, kokius dokumentus pareiškėja turi pateikti dėl nurodytų aplinkybių pagrindimo. Likusį laikotarpį (kuomet nebuvo teikiama psichologinė pagalba), pareiškėja galėjo būti išvykusi iš Lietuvos, nes jis neviršijo Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje nurodyto termino. Todėl, priešingai nei teigiama Sprendime, ne visą daugiau kaip 6 mėnesių išvykimo iš Lietuvos laiką pareiškėja teisina psichologinės pagalbos teikimu, o daugiau kaip 3 mėnesius. Todėl atsakovas be pagrindo konstatavo, jog pareiškėja nepateikė duomenų ar dokumentų, kurie pateisintų ilgesnį kaip 6 mėnesius iš eilės trukusį nebuvimo laikotarpį ir leistų konstatuoti, kad šis laikotarpis susidarė dėl nuo asmens valios nepriklausiančių aplinkybių.

Pareiškėja per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – ir MIGRIS) pateikė rašytinį paaiškinimą dėl darbo (apskaitos) ir darbo užmokesčio mokėjimo aplinkybių. Pareiškėja, kaip darbuotoja, negali turėti įtakos ir nežino, kaip ir kokias deklaracijas darbdavys teikia institucijoms dėl sumokėto darbo užmokesčio ar darbo laiko. Jeigu kažkokie pažeidimai ir buvo, tai galėjo būti dėl teisinių reikalavimų nesupratimo, o ne tyčinių veiksmų. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reikalauja, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra. Konstitucinio teisinės valstybės principo elementas yra ir proporcingumo principas, reiškiantis, kad teisės aktuose numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad jos turi būti būtinos šiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia jiems pasiekti. Be to, pareiškėja dirbo teisėtai, pagal darbo sutartis, todėl vien formalių pažeidimų, juo labiau iš darbdavio pusės buvimas, neturėtų turėti įtakos (varžyti) pareiškėjos interesų priimant Sprendimą.

Išdėstyti argumentai patvirtina, jog pareiškėja atitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindą, nes yra Lietuvos Respublikoje pragyvenusi pastaruosius 5 metus teisėtai be pertraukos, turėdama teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą. Atsakovas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, todėl priėmė neteisėtą Sprendimą.

Pareiškėja neginčija aplinkybės, jog nuo 2024 m. sausio 12 d. iki 2024 m. liepos 20 d. (189 dienas) buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų. Taigi, pareiškėjos buvimo už Lietuvos Respublikos ribų trukmė viršijo Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje nustatytą 6 mėnesių (180 dienų) terminą. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte ir 10 dalyje nustatytos sąlygos atitinka 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso 4 straipsnyje įtvirtintą reikalavimą, pagal kurį ilgalaikio gyventojo statusas suteikiamas tik tiems trečiųjų šalių piliečiams, kurie penkerius metus iki prašymo pateikimo valstybės narės teritorijoje gyveno teisėtai ir nepertraukiamai. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėja pastaruosius penkerius metus Lietuvos Respublikoje gyveno nepertraukiamai, kaip to reikalauja Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktas.

Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad daugiau kaip 3 mėnesių laikotarpis, kurio metu jai buvo teikiama psichologinė pagalba, neturėtų būti vertinamas kaip jos pasirinktas nebuvimo Lietuvoje laikotarpis ir neįeina į vertinamą 6 mėnesių laikotarpį. Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje apibrėžtas ir nustatytas 6 mėnesių terminas yra siejamas su faktine užsieniečio nebuvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų trukme, o ne su atskirų tokio nebuvimo laikotarpių priežasčių vertinimu.

Pareiškėja buvo informuota apie nustatytas aplinkybes, susijusias su jos nebuvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu ir jai buvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus bei papildomus duomenis, galinčius turėti reikšmės sprendžiant dėl Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų sąlygų. Pareiškėjai buvo žinoma, kokią aplinkybę ji turėjo pagrįsti. Migracijos departamentas negali iš anksto nustatyti ir nurodyti baigtinio visų galimų įrodymų sąrašo, kadangi kiekvienu konkrečiu atveju reikšmingos aplinkybės priklauso nuo asmens nurodomų faktų ir pateikiamų paaiškinimų.

Pareiškėjos pateikta pažyma patvirtina tik psichologinės pagalbos teikimo faktą ir laikotarpį, tačiau joje nėra nurodyta pareiškėjos sveikatos būklė, nustatytas sveikatos sutrikimas, taikytas gydymas ar aplinkybės, kurios patvirtintų, jog pareiškėja dėl objektyvių priežasčių negalėjo grįžti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėja nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog dėl nurodytos sveikatos būklės ji objektyviai negalėjo keliauti ar grįžti į Lietuvos Respubliką. Be to, pareiškėjos nurodytas psichologinės pagalbos teikimo laikotarpis apima tik dalį jos 189 dienas trukusio nebuvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpio. Pateikti duomenys nepaaiškina ir nepagrindžia, dėl kokių priežasčių pareiškėja negalėjo grįžti į Lietuvos Respubliką laikotarpiu nuo 2024 m. sausio 12 d. iki 2024 m. kovo 6 d. bei nuo 2024 m. birželio 25 d. iki 2024 m. liepos 20 d. Todėl Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, kad pateiktų duomenų nepakanka konstatuoti, jog visas ilgesnis kaip šešių mėnesių nebuvimo laikotarpis susidarė dėl nuo pareiškėjos valios nepriklausančių aplinkybių.

Sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, vertinama ne pareiškėjos kaltė dėl nustatytų aplinkybių, o tai, ar ji atitinkamu laikotarpiu faktiškai atitiko teisėto gyvenimo Lietuvos Respublikoje sąlygas. Pareiškėjai leidimai laikinai gyventi buvo išduoti darbo pagrindu, todėl ji turėjo atitikti su šiuo pagrindu susijusias sąlygas. Pareiškėja pakeitė darbdavį, negavusi Migracijos departamento leidimo, vėliau jai nebuvo reguliariai mokamas nustatytas darbo užmokestis, o darbo santykiai buvo nutraukti. Dėl šių aplinkybių pareiškėjai išduoti leidimai laikinai gyventi buvo panaikinti. Taigi, pareiškėja nebeatitiko leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindo, o šios aplinkybės turi tiesioginę reikšmę vertinant, ar ji pastaruosius penkerius metus teisėtai gyveno Lietuvos Respublikoje turėdama teisę gyventi suteikiantį dokumentą, kaip reikalaujama Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte.

2023 m. gruodžio 29 d. pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu. Pareiškėja buvo įdarbinta nuo 2024 m. sausio 12 d. iki 2024 m. spalio 1 d. Patikrinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinę sistemą, nustatyta, kad pareiškėjai reguliariai nebuvo mokamas tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis (850 Eur / mėn.). Be to, 2024 m. kovo, balandžio, gegužės ir birželio mėn. darbo užmokestis apskritai nebuvo mokamas, todėl Migracijos departamentas konstatavo, kad tais laikotarpiais ji faktiškai nedirbo. 2024 m. spalio 1 d. darbo santykiai buvo nutraukti, o 2024 m. gruodžio 23 d. leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas. Migracijos departamento sprendimas, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi dėl šios priežasties, yra galiojantis. Todėl vien tai, kad darbo sutartys buvo sudarytos, savaime nereiškia, kad visas šis laikotarpis gali būti laikomas teisėto gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu.

Ginčijamu Sprendimu pareiškėjai nėra užkertamas kelias ateityje kreiptis dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu ji atitiks Įstatyme nustatytas sąlygas. Ginčijamu Sprendimu tik konstatuota, kad prašymo nagrinėjimo metu pareiškėja neatitiko Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų reikalavimų, todėl, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, buvo atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi.

II.

Iš Sprendimo ir bylos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėja gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje deklaravo nuo 2020 m. balandžio 6 d. iki 2022 m. spalio 31 d., nuo 2022 m. gruodžio 12 d. iki 2023 m. liepos 31 d., nuo 2023 m. spalio 30 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2025 m. birželio 19 d. iki šiol (2026 m. birželio 11 d.). Pareiškėja per pastaruosius 5 metus turėjo nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d.; 2020 m. kovo 20 d. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu išduotą Leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį iki 2020 m. lapkričio 4 d.; 2020 m. spalio 22 d. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto išduotą Leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį iki 2022 m. liepos 14 d.; 2022 m. liepos 12 d. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu išduotą Leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį iki 2023 m. lapkričio 23 d; 2023 m. gruodžio 29 d. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu išduotą Leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), kuris Migracijos departamento 2024 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 24S302700 panaikintas, nes 2024 m. spalio 1 d. nutraukta darbo sutartis su pareiškėja (Migracijos departamento 2024 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. 24S302700 yra įsiteisėjęs); 2025 m. birželio 12 d. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu išduotą Leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2027 m. birželio 12 d. Sprendime pažymėta, kad vertinant, ar pareiškėja pragyveno Lietuvos Respublikoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą laikotarpį ir ar per šį laikotarpį nebuvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, buvo vertinti pastarųjų 5 metų (nuo 2021 m. balandžio 16 d. iki 2026 m. balandžio 15 d.) duomenys ir per minėtą laikotarpį su prašymais išduoti / pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateiktų kelionės dokumentų – (duomenys neskelbtini) pasų Nr. (duomenys neskelbtini) (išduotas 2014 m. birželio 29 d., galiojo iki 2024 m. birželio 28 d.), Nr. (duomenys neskelbtini) (išduotas 2022 m. birželio 28 d., galioja iki 2032 m. birželio 27 d.) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (išduotas 2026 m. balandžio 7 d., galioja iki 2036 m. balandžio 6 d.) kopijose esantys sienos kirtimo spaudai bei Lietuvos ir Lenkijos valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinių sistemų duomenys apie asmens vykimą per Šengeno išorės sieną. Pareiškėja buvo išvykusi nuo 2024 m. sausio 12 d. iki 2024 m. liepos 20 d., t. y. išvyka truko ilgiau nei 6 mėnesius iš eilės (189 dienas).

Įvertinęs nurodytus bylos duomenis, kurių pareiškėja neginčija, teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo abejoti atsakovo Sprendime padaryta išvada, jog pareiškėja per Migracijos departamento vertintą 5 metų laikotarpį (laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 16 d. iki 2026 m. balandžio 15 d.) buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos ribų daugiau kaip 6 mėnesius (189 dienas), kas neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte bei 10 dalyje nustatytų reikalavimų, keliamų Lietuvoje pragyvento laikotarpio trukmei.

Įvertinęs bylos duomenis apie pareiškėjos darbą Lietuvoje, teismas akcentavo, kad laikotarpiais nuo 2022 m. gruodžio 27 d. iki 2023 m. sausio 31 d., nuo 2023 m. vasario 1 d. iki 2024 m. sausio 11 d., 2024 m. kovo – birželio mėn. bei nuo 2024 m. spalio 2 d. iki 2025 m. birželio 20 d. pareiškėja faktiškai nebeturėjo teisės gyventi Lietuvoje jai išduotų leidimų gyventi Lietuvoje pagrindais. Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes negalima teigti, kad ji visą savo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai. Teismo vertinimu, pareiškėjos argumentai, kad ji nėra atsakinga už darbdavio veiksmus, esamos situacijos kontekste nepaneigia Migracijos departamento nustatytų aplinkybių, jog ji atitinkamais laikotarpiais negavo darbo užmokesčio, nebuvo įdarbinta, be Migracijos departamento informavimo keitė darbdavius.

Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuris atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus, todėl nėra teisinio pagrindo jo naikinti. Teismas nurodė, kad, netenkinus pagrindinio pareiškėjos reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo, nėra ir pagrindo įpareigoti Migracijos departamentą šį klausimą išnagrinėti iš naujo.

III.

Išdėstyti argumentai paneigia teismo sprendimo išvadą, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo. Teismas, vykdydamas teisingumą, turėtų užtikrinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus, šiuo atveju pareiškėjos, teises ir laisves. Teisingumas gali būti įgyvendintas tik užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos.

Pateikti duomenys patvirtina tik psichologinės pagalbos teikimo faktą ir laikotarpį, tačiau nepatvirtina, jog pareiškėjos sveikatos būklė objektyviai neleido jai grįžti į Lietuvos Respubliką. Be to, nurodytas laikotarpis (nuo 2024 m. kovo 6 d. iki 2024 m. birželio 25 d.) neapima visų 189 pareiškėjos nebuvimo dienų, todėl nepagrindžia laikotarpių nuo 2024 m. sausio 12 d. iki 2024 m. kovo 6 d. bei nuo 2024 m. birželio 25 d. iki 2024 m. liepos 20 d. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo visą pareiškėjos 189 dienų nebuvimo laikotarpį vertinti kaip susidariusį dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių.

Sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo yra galiojantis ir byloje nėra duomenų, kad jis būtų panaikintas ar pripažintas neteisėtu. Todėl pareiškėjos argumentai, kad nustatytos aplinkybės susidarė dėl darbdavio veiksmų ir nuo jos valios nepriklausė, nepaneigia aplinkybės, jog atitinkamais laikotarpiais ji nebeatitiko leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindo sąlygų. Vien darbo sutarties sudarymo faktas savaime nereiškia, kad visas jos galiojimo laikotarpis turi būti vertinamas kaip teisėto gyvenimo laikotarpis pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą. Sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, reikšminga yra tai, ar pareiškėja atitiko teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo Lietuvos Respublikoje sąlygą, o ne tai, ar dėl nustatytų aplinkybių jai gali būti priskiriama kaltė ar kilo kitokio pobūdžio pasekmės.

Taip pat nepagrįsti pareiškėjos bendro pobūdžio argumentai dėl teisingumo, interesų pusiausvyros ir jos teisių bei laisvių užtikrinimo. Šie principai nesudaro pagrindo netaikyti imperatyvių Įstatymo nuostatų, kai nustatyta, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų sąlygų. Ginčijamu Sprendimu pareiškėjai neužkertamas kelias toliau gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai 2025 m. birželio 12 d. yra išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), kuris galioja iki 2027 m. birželio 12 d., todėl atsisakymas išduoti leidimą nuolat gyventi savaime nereiškia, kad pareiškėja netenka teisės gyventi Lietuvos Respublikoje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2026 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. 26S120311 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Migracijos departamentą išduoti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, nes atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurį naikinti nėra teisinio pagrindo; netenkinus pagrindinio pareiškėjos reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo, nėra pagrindo įpareigoti Migracijos departamentą atlikti veiksmus.

Pareiškėja apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ginčo aplinkybes dėl pareiškėjos gydymosi ir darbinės situacijos, kurie nepriklausė nuo pareiškėjos valios.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinami neperžengiant pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.

Nagrinėjamu atveju skundžiamame Sprendime nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.

Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas šiame Įstatyme nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą, nacionalinę vizą arba teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje patvirtinantį dokumentą, išduotą šio Įstatymo 22¹ straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu atveju. Įstatymo 53 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad <...> teisėtai pragyvento laikotarpio nustatymo ir apskaičiavimo tvarką išduodant užsieniečiui leidimą nuolat gyventi šio straipsnio 1 dalies 8–8² punktuose nustatytais pagrindais nustato vidaus reikalų ministras. Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta, kad leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu, pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už Lietuvos Respublikos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių. Jeigu užsienietis leidimą nuolat gyventi siekia gauti šio straipsnio 1 dalies 8¹ ar 8² punkte nustatytu pagrindu, pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 12 mėnesių iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 18 mėnesių. Užsieniečio komandiruočių trukmė neįskaičiuojama į šioje dalyje nustatytą ilgiausią leidžiamą buvimo už atitinkamai Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laiką, jeigu užsieniečio nuolatinė gyvenamoji vieta lieka Lietuvos Respublikoje.

Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas), 48 punktas nustato, kad apskaičiuojant, atsižvelgus į Įstatymo 53 straipsnio 8¹, 9, 9¹ ir 11 dalis, Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8, 8¹ ar 8² punkte nurodytą pragyventą laikotarpį ir nustatant tai, ar užsienietis nebuvo išvykęs atitinkamai už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, įvertinami į Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registrą įrašyti duomenys apie tai, ar užsienietis buvo teistas ir laisvės atėmimo bausmės atlikimo laiką, bei aprašo 5.6 papunktyje nurodytoje teistumo pažymoje (jeigu ši pažyma pateikta) nurodyti duomenys apie laisvės atėmimo bausmės atlikimo kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje laiką ir šie duomenys apie užsienietį: duomenys ir dokumentai, nurodyti Aprašo 21 punkte; turimi kitų valstybių išduoti leidimai gyventi ir vizos; kelionės dokumente esančios valstybių sienų kirtimo žymos, įrašai apie gyvenamąją vietą užsienio valstybėje ir kiti įrašai bei žymos; vykimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną duomenys, užfiksuoti Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinėje sistemoje; pateiktų dokumentų duomenys ir kita informacija, Migracijos departamento gauta vykdant savo funkcijas, taip pat atlikus aprašo 47 punkte nurodytą įvertinimą nustatyti duomenys apie laikotarpį (-ius), kai užsienietis neatitiko sąlygų, kurios taikomos nacionalinei vizai ar leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam nacionalinę vizą ar leidimą laikinai gyventi. Aprašo 49 punkte nurodyta: jeigu įvertinus Aprašo 48 punkte nurodytus duomenis ir informaciją nustatoma, kad užsienietis buvo išvykęs atitinkamai už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, tai užsieniečio pastarųjų 5 metų be pertraukos pragyventas atitinkamai Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje laikotarpis skaičiuojamas: jeigu užsienietis buvo išvykęs ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės – nuo pirmos atvykimo atitinkamai į Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritoriją po šio laikotarpio dienos; <...>.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, nurodė, jog šioje nuostatoje įtvirtinta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas esant dviem sąlygoms, kai: 1) jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir 2) turėjo leidimą laikinai gyventi arba nacionalinę vizą. Šiai elgesio taisyklei taikyti būtinos abi nurodytos sąlygos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1596-629/2026; 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1857-662/2025; kt.).

Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir įvertinusi pareiškėjos skundo, apeliacinio skundo, atsakovo atsiliepimų į skundą bei apeliacinį skundą argumentus, byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu. Pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, įvertino ir pasisakė dėl pareiškėjos skunde nurodytų argumentų. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek atsakovas Sprendime individualiai įvertino pareiškėjos situaciją, tiek ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakė, objektyviai ir detaliai įvertino pareiškėjos skunde nurodytus argumentus dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo, Sprendimo priėmimo pagrindo, kitas aplinkybes, turėjusias įtakos skundžiamam Sprendimui priimti. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjai, nesuteikia pagrindo spręsti, jog teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Taigi šiuo atveju nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ar jų nevertino. Nagrinėjamu atveju teismas nepažeidė ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija byloje surinktų įrodymų pagrindu neturi pagrindo byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinti kitaip, nei jas įvertino atsakovas ir pirmosios instancijos teismas.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad per Migracijos departamento vertintą 5 metų laikotarpį (laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 16 d. iki 2026 m. balandžio 15 d.) pareiškėja buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos ribų daugiau kaip 6 mėnesius (189 dienas), ką Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas įvertino kaip neatitikimą Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte bei 10 dalyje nustatytiems reikalavimams, keliamiems Lietuvoje pragyvento laikotarpio trukmei. Pareiškėja su tokiu vertinimu nesutinka, mano, kad ji, būdama išvykusi iš Lietuvos, kreipėsi į UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl psichologinės pagalbos ir jai psichologinė pagalba buvo teikiama nuo 2024 m. kovo 6 d. iki 2024 m. birželio 25 d., todėl šis laikotarpis turi būti neįskaitomas, nes jis susidarė dėl nuo pareiškėjos valios nepriklaususių aplinkybių. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas įvertino šias pareiškėjos nurodytas priežastis ir dėl jų pasisakė, kad jos nagrinėjamu atveju yra neįrodytos, t. y. pareiškėja neįrodė psichinės sveikatos aplinkybių, dėl kurių negalėjo grįžti į Lietuvą ir / ar gauti atitinkamą pagalbą Lietuvoje. Nei Migracijos departamentui, nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde pareiškėja nenurodė šias išvadas paneigiančių argumentų, nepateikė įrodymų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis įrodinėjimą reglamentuojančiomis ABTĮ nuostatomis, pripažino, kad pareiškėja neįrodė, jog Migracijos departamentas Sprendime neteisingai ir / ar nepagrįstai įvertino pareiškėjos išvykimą iš Lietuvos Respublikos.

Pasisakydama dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, susijusių su jos darbo Lietuvoje vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas skundžiame Sprendime nurodė, jog pareiškėja nuo 2022 m. liepos 12 d. turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu, tačiau Bendrovėje dirbo tik nuo 2022 m. rugsėjo 13 d. iki 2022 m. gruodžio 23 d. Nuo 2022 m. liepos 23 d. iki 2022 m. rugsėjo 13 d. ir nuo 2022 m. gruodžio 27 d. iki 2023 m. sausio 31 d. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau prašymo pakeisti darbdavį Migracijos departamentui nepateikė. Nuo 2023 m. sausio 31 d. iki 2024 m. sausio 12 d. pareiškėja pagal darbo sutartį nedirbo. Migracijos departamentas taip pat nurodė, kad 2023 m. lapkričio 3 d. priėmė sprendimą Nr. 23S196794 panaikinti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. 2023 m. gruodžio 29 d. pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu, pareiškėja šioje bendrovėje dirbo nuo 2024 m. sausio 12 d. iki 2024 m. spalio 1 d., tačiau jai nebuvo reguliariai mokamas bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis (2024 m. kovą, balandį, gegužę, birželį apskirtai nebuvo mokamas). Nuo 2024 m. sausio 12 d. iki 2024 m. liepos 20 d. pareiškėja buvo išvykusi iš Lietuvos Respublikos. Šių Migracijos departamento nurodytų aplinkybių pareiškėja nepaneigė. Į bylą yra pateiktas 2024 m. gruodžio 23 d. Migracijos departamento sprendimas Nr. 24S302700, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjos leidimas laikinai gyventi Lietuvoje Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas 2023 m. gruodžio 29 d. Šiuo aspektu patikslinami pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus (dėl darbo santykių nebuvo pareiškėjos kaltės, tai buvo darbdavio kaltė dėl nemokėto darbo užmokesčio, (ne)įforminimo ir kt.), nes jie nepatvirtina svarių, objektyvių nuo pareiškėjos valios nepriklausančių aplinkybių, leidžiančių susidariusią faktinę situaciją vertinti kitaip, buvimo nagrinėjamu atveju ir nesudaro pagrindo kitaip vertinti situaciją nei ją įvertino Migracijos departamentas skundžiamame Sprendime. Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nei Migracijos departamentui, nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde pareiškėja nenurodė argumentų, nepateikė įrodymų, kad Migracijos departamentas Sprendime neteisingai ir / ar nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėja nėra įvykdžiusi teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo sąlygos.

Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai detaliau nevertinami, kaip neturintys teisinės reikšmės nagrinėjamos bylos išsprendimui ir nesudarantys pagrindo kitaip vertinti šioje nutartyje padarytų išvadų.

Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios bei proceso teisės normas, nenukrypo nuo aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos A. M. apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.