Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. Ž. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. gegužės 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja: IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. gegužės 5 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 28 d. nutarties, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalį teismas atskirąjį skundą paprastai nagrinėja rašytinio proceso tvarka. Pagal ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis, pagal kurią proceso šalys savo procesiniame dokumente (šiuo atveju – atskirajame skunde) gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas atskirajame skunde išreiškė pageidavimą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau nenurodė konkrečių aplinkybių ir nepateikė pagrįstų argumentų, dėl kurių žodinis bylos nagrinėjimas būtų būtinas. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą pripažinti, kad siekiant tinkamai ir teisingai išnagrinėti pareiškėjo atskirąjį skundą būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkina.

Teisėjų kolegija, vertindama atskirojo skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (ABTĮ 5 str. 1 d.). Vis dėlto teisė kreiptis į administracinį teismą teisminės gynybos gali būti įgyvendinama tik laikantis įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ nuostatos.

Tinkamo proceso, teisės būti išklausytam ir kiti administracinio proceso principai reikalauja, kad proceso šaliai būtų suteikta galimybė apskųsti, jos manymu, neteisėtą ir nepagrįstą nutartį. Tokiais atvejais paduodamas atskirasis skundas, kuriam paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus ABTĮ III dalies IV skyriuje numatytas išimtis (ABTĮ 151 str.). Tačiau vien proceso dalyvio nesutikimas su teismo nutartimi savaime nesuteikia teisės ją apskųsti atskiruoju skundu. ABTĮ nustato baigtinius atvejus, kada pirmosios instancijos teismo priimta nutartis gali būti atskirojo skundo objektas.

Pagal ABTĮ 152 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui šio įstatymo nustatytais atvejais (1 p.) arba kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai (2 p.). Taigi tam, kad pirmosios instancijos teismo nutartis galėtų būti skundžiama atskiruoju skundu, turi egzistuoti bent viena iš ABTĮ 152 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų.

Nesant nė vienos iš ABTĮ 152 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, pirmosios instancijos teismo (teisėjo) priimta nutartis negali būti atskirojo skundo objektas, tačiau motyvai dėl jos teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukti į skundą, kuriuo bus skundžiamas bylos procesą užbaigiantis teismo procesinis sprendimas. Bylos dalyviai tokiame skunde turi teisę nurodyti argumentus, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, t. y. šališkas teismas (teisėjas). ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas absoliutaus teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindas, t. y. jei bylą išnagrinėja neteisėtos sudėties teismas, sprendimas ar nutartis panaikinama (ABTĮ 151 str.).

Nagrinėjamu atveju Regionų administracinis teismas 2026 m. balandžio 28 d. nutartimi išsprendė vadovaudamasis ABTĮ 44 ir 45 straipsniais, reglamentuojančiais teisėjo ir kitų asmenų nušalinimo pagrindus bei pareikšto nušalinimo išsprendimo tvarką. ABTĮ 44 ir 45 straipsniuose nenustatyta, kad nutartis, kuria išsprendžiamas klausimas dėl teisėjui (visam teismui) pareikšto nušalinimo, gali būti skundžiama atskiruoju skundu. Be to, tokia nutartis pati savaime neužkerta kelio tolesnei bylos eigai, nes, nepriklausomai nuo joje išspręsto nušalinimo klausimo, byla gali būti toliau nagrinėjama įstatymo nustatyta tvarka. Tokios praktikos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, kurioje pripažįstama, kad nutartys, kuriomis išsprendžiami teisėjo ar teisėjų kolegijos nušalinimo klausimai, nesant atitinkamo įstatyme nustatyto pagrindo, nėra savarankiškai skundžiamos atskiruoju skundu ir neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-442-624/2016, 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-926-492/2016, 2017 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-118-438/2017, 2018 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-703-1062/2018, 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-103-525/2020 ir kt.).

Pareiškėjas atskirajame skunde iš esmės nesutinka su Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 28 d. nutartimi išspręstu nušalinimo klausimu ir kartu kelia kitus, jo manymu, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, padarytus procesinio pobūdžio pažeidimus. Tačiau šie argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl galimybės skųsti Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 28 d. nutartį atskiruoju skundu. Pažymėtina, kad vertinant atskirojo skundo priimtinumo klausimą pirmiausia turi būti nustatyta, ar skundžiama nutartis apskritai patenka į ABTĮ 152 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Tik nustačius, kad tokia nutartis gali būti atskirojo skundo objektas, atsirastų pagrindas vertinti jos pagrįstumą ir teisėtumą iš esmės.

Šiuo atveju pareiškėjas nenurodė argumentų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 28 d. nutartis užkerta kelią tolesnei bylos eigai. Nutartis laikoma užkertančia galimybę tolesnei bylos eigai tais atvejais, kai dėl jos priėmimo tampa neįmanomas tolesnis procesas. Nagrinėjamu atveju Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 28 d. nutarties priėmimas nesukėlė nė vienos iš šių procesinių pasekmių – byla nebuvo užbaigta, nebuvo užkirstas kelias jos tolesniam nagrinėjimui, o iš pareiškėjo nebuvo atimta galimybė įstatymo nustatyta tvarka ginti savo procesines teises ir teikti atitinkamus argumentus dėl bylą užbaigiančio procesinio sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 28 d. nutartis neatitinka nė vienos iš ABTĮ 152 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo atskirąjį skundą.

ABTĮ 111 straipsnio 1 dalis numato, kad, jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, apie tai praneša prokurorui. Pažymėtina, jog šios teisės normos taikymas siejamas su teismo nustatytomis konkrečiomis aplinkybėmis, leidžiančiomis pagrįstai įtarti nusikalstamos veikos požymių buvimą. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija tokių aplinkybių nenustatė, todėl nėra pagrindo pagal ABTĮ 111 straipsnio 1 dalį kreiptis į prokurorą.

Nustačiusi, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis pagal ABTĮ 152 straipsnio 1 dalį negali būti atskirojo skundo objektas, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų atskirojo skundo argumentų ir pareiškėjo procesinio pobūdžio prašymų. Atskirojo skundo nagrinėjimo ribas lemia įstatyme nustatyta teisė apskųsti konkrečią pirmosios instancijos teismo nutartį. Nustačius, kad tokia teisė įstatyme nenustatyta ir skundžiama nutartis neužkerta kelio tolesnei bylos eigai, apeliacinės instancijos teismas neturi procesinės kompetencijos vertinti tokios nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Todėl nėra pagrindo atskirai analizuoti pareiškėjo prašymų dėl bylų sujungimo, išplėstinės teisėjų kolegijos sudarymo, taip pat pareiškėjo keliamų abejonių dėl ABTĮ nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei tarptautinėms sutartims.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino administracinei bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias proceso teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo atskirasis skundas dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 28 d. nutarties negali būti priimtas nagrinėti teisme, nes ši nutartis nėra skundžiama atskiruoju skundu ir neužkerta kelio tolesnei bylos eigai. Pareiškėjo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo kitaip vertinti šių išvadų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o Regionų administracinio teismo 2026 m. gegužės 5 d. nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. Ž. atskirąjį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. gegužės 5 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.