- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-08
- Bylos Nr.
- e2A-2078-390/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-28433-2025-8
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Algimantas Kukalis
- Ieškovas
- D. M.
- Atsakovas
- savivaldybės įmonei „Susisiekimo paslaugos“, ,,Susisiekimo paslaugos”
- Trečiasis asmuo
- ADB „Gjensidige“, Gjensidige, Uždaroji akcinė bendrovė "Bipa"
- Kategorijos
- 2.6.10.2.1Neteisėta veika
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
- 2.6.10.5.2.9Statinių savininko (valdytojo) atsakomybė
- 3.2.4.11Įrodymų vertinimas
- 3.3.1.19.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. gegužės 26 d. sprendimo civilinėje byloje ieškovo D. M. ieškinį atsakovei savivaldybės įmonei „Susisiekimo paslaugos“, tretieji asmenys byloje ADB „Gjensidige“, UAB „Bipa“ dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši bylą, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo paskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.
I.Ginčo esmė
Ieškovas D. M. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės savivaldybės įmonės (toliau – SĮ) „Susisiekimo paslaugos” 3 669,87 Eur žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2025 m. birželio 6 d., 19 val. 40 min. automobiliu Toyota Land Cruiser lėtai važiuojant į stovėjimo aikštelę, esančią po prekybos centru "GO 9", Gedimino prospekte, Vilniuje, labai stačiu nusileidimo keliu žemyn, pajuto, kad kažkas viršuje stipriai trenkėsi ir pradėjo vilktis automobilio stogu. Virš įvažiavimo angos prie lubų yra pritvirtinta grandinėmis kabanti sunki metalinė konstrukcija, kuri ir trenkėsi į jo automobilio stogą ir apgadino. Ieškovas užregistravo įvykį policijoje. Atsakovė atsisakė atlyginti žalą, motyvuodama tuo, kad neva prie įvažiavimo į aikštelę aiškiai įrengtas kelio ženklas, draudžiantis įvažiuoti transporto priemonėms, kurių aukštis viršija 1,8 m, o apgadintos transporto priemonės aukštis, priklausomai nuo modelio, siekia apie 1,85 - 1,89 m, todėl ji patenka į transporto priemonių, kurioms įvažiuoti į aikštelę draudžiama, kategoriją, todėl dėl įvykio kaltas ieškovas. Ieškovo vertinimu, automobilis buvo apgadintas dėl netinkamo atsakovės valdomo pastato - požeminės stovėjimo aikštelės – ženklinimo ir žala kilo dėl pastato valdytojo kaltės. Teigė, kad nuo 2013 metų naudojasi šia požemine parkavimo aikštele ir vairuoja tą patį automobilį. Per visą aikštelės veikimo laikotarpį jokio aukščio ribotuvo čia niekada nebuvo. Įvykio metu aukštį ribojančių kelio ženklų eismo įvykio vietoje nebuvo, tai patvirtina po eismo įvykio darytos eismo įvykio vietos nuotraukos. Atsakovė po ieškovo automobilio apgadinimo aukščio ribotuvą per keletą kartų pakėlė aukščiau, tokiais savo veiksmais akivaizdžiai pripažindama savo kaltę, kad jis buvo pakabintas per žemai. Žalos dydis UAB „Tokvila“ paskaičiavimu yra 3 669, 87 Eur.
Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad virš požeminės automobilių stovėjimo aikštelės buvo įrengtas Kelių eismo taisyklėmis (toliau – KET) numatytas draudžiamasis kelio ženklas „316 Ribotas aukštis“, kuris draudžia važiuoti transporto priemonėms aukštesnėms nei 1,8 m. Ieškovas nepaisė draudžiamojo kelio ženklo, važiavo į požeminę automobilių stovėjimo aikštelę aukštesne nei 1,8 m transporto priemone ir taip ne tik, kad pažeidė KET nuostatą, bet ir kliudė aukščio ribotuvą bei apgadino savo transporto priemonę. Paties ieškovo veiksmai sąlygojo prašomos priteisti žalos atsiradimą. Ieškovas neginčijo, kad jo transporto priemonė yra aukštesnė nei 1,8 m. Ieškovas nepateikė įrodymų apie pagrįstus realius, patirtus nuostolius.
Atsiliepimas
Trečiasis asmens ADB „Gjensidige“ atsiliepimu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Nurodė, kad atsakovė neatsakinga už ieškovui padarytą žalą, nes byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių atsakovės veikimą ar neveikimą, todėl neegzistuoja sąlyga civilinei atsakomybei kilti. Žala atsirado dėl paties ieškovo neatsargių veiksmų, nes jis pažeidė kelių eismo taisykles ir patyrė žalą. Ieškovo patirta žala neviršija 2 134,93 Eur. Ieškovo pateiktoje sąmatoje dėl žalos dydžio neįvertintas automobilio nusidėvėjimas (28,24 proc.), nurodytas didesnis (57,85 Eur), nei draudiko nustatytas (29 Eur) remonto darbų atlikimo valandinis įkainis.
Trečiasis asmuo UAB „Bipa“ prašė dėl ieškinio pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2026 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas pažymėjo, kad tarp šalių nėra ginčo, jog ieškovas ginčo įvykio metu patyrė žalą. Teismas nenustatė atsakovės, kaip pastato valdytojo, kaltės bei laikė neįrodytu, jog aukščio ribotuvas yra netinkamos konstrukcijos ar, kad ties įvažiavimu įrengti kelio ženklai, neatitinka kelio ženklų priežiūrai keliamų reikalavimų. Teismo vertinimu, tai, kad ieškovas, ilgą laiką naudodamasis stovėjimo aikštele ir įvažiuodamas į ją niekada neužkliuvo už ribotuvo, nepaneigia šio įrenginio buvimo fakto, o taip pat ir įspėjamųjų ženklų buvimo.
Teismas nurodė, kad ieškovas privalėjo vadovautis nurodytais kelio ženklais ir numatyti, kad vairuodamas automobilį, kurio aukštis galimai yra didesnis nei leidžiamas 1,8 m., šis kliudys aukštį ribojantį įrenginį, sutiko su atsakovės ir draudimo bendrovės teigimu, kad paties ieškovo veiksmai sąlygojo transporto priemonės sugadinimą, t. y. žala atsirado dėl netinkamų ar neatsargių paties ieškovo veiksmų, todėl ieškovas pats privalo prisiimti ir neigiamų pasekmių atsiradimo riziką.
Taip pat pažymėjo, kad 2026 m. balandžio 7 d. Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos skyrius raštu informavo, jog ginčo eismo įvykis skyriuje neregistruotas, kas paneigia ieškovo nurodytą aplinkybę, kad įvykis buvo užregistruotas policijoje.
Teismas, nenustatęs atsakovės kaltės, jos neteisėtų veiksmų (netiesioginės civilinės atsakomybės), ieškovo reikalavimą dėl žalos priteisimo laikė nepagrįstą ir jo netenkino (CPK 185 straipsnio 1 dalis).
Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2026 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas visiškai nevertino fakto, jog virš įvažiavimo į požeminę parkavimo aikštelę kelio ženklai buvo įrengti akivaizdžiai ne tik nesilaikant, bet ir grubiai pažeidžiant įstatymus ir kitus norminius aktus, nors apeliantas tai ginčijo viso proceso metu. Kelio ženklas 316 „Ribotas aukštis“ nebuvo įrengtas taip kaip numato teisės aktai ir apeliantui, važiavusiam savo dešine eismo juosta negaliojo. Atsakovė šios aplinkybės neginčijo, tačiau prašė teismą vadovautis sveiku protu vertinant šio kelio ženklo galiojimą ir ar negaliojimą. Todėl nepagrįstas sprendimo motyvas, jog neva apeliantas pats kaltas jog neva nepaisė faktiškai negaliojančio jam kelio ženklo 316 „Ribotas aukštis“.
Atsakovė, kaip mokamos požeminės stovėjimo aikštelės valdytoja, turėjo ir galėjo numatyti, kad ženkle Nr. 316 "Ribotas aukštis" nurodytas aukštis turi būti 0,2 m mažesnis už faktinį aukštį (Kelio ženklų įrengimo ir vertikaliojo ženklinimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 114 p.), t. y. ne žemiau nei 2 m. aukštyje. Atitinkamai ribotuvą taip pat turėjo pakelti 2 m aukštį. Todėl būtent atsakovė nuleidusi metalinį ribotuvą žemiau nei yra reglamentuotas Taisyklėse tyčia ar dėl neatsargumo, neįspėjusi apie žemiau nei ženkle Nr. 316 "Ribotas aukštis" nurodytas aukštis, pritvirtintą prie lubų sunkios konstrukcijos aukščio ribotuvą, neleistinai ir akivaizdžiai pažeidė bendrą pareigą elgtis atidžiai rūpestingai bei tokiu būdu padarė apeliantui turtinę žalą, o apeliantas negalėjo numatyti, jog ribotuvas bus pakabintas žemiau nei numato kelio ženklinimą reglamentuojantys teisės aktai.
Teismas ignoravo faktą, jog atsakovė tik po 2025 m. birželio 6 d. apelianto automobilio apgadinimo, suprato, kad aukščio ribotuvas iš tikrųjų buvo pakabintas per žemai ir jį pakeldinėjo vis aukščiau net 2 kartus ir apelianto lengvasis automobilis vėl galėjo įvažiuoti į požeminę parkavimo aikštelę ir aukščio ribotuvas jo dabar jau nekliudė, bet vis tiek buvo neišlaikytas Taisyklių reikalaujamas aukštis (nuo žemės paviršiaus iki ribotuvo aukštis vis tiek yra mažesnis nei 2 metrai - atitinkamai 193,5 cm), tai patvirtino ir byloje esantis 2025 m. liepos 22 d. Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame aiškiai buvo užfiksuotas eilinis ribotuvo pakėlimas.
Atsakovė pakabino kelio ženklą 316 „Ribotas aukštis“ ne virš tos eismo juostos, kuria važiavo apeliantas ir jam šis kelio ženklas negaliojo, įrengė kelio ženklinimo spalvų ir aukščio neatitinkantį ribotuvą, kas visiškai paneigia teismo išvadą, jog neva atsakovė nėra kalta dėl padarytos žalos, o visą riziką dėl faktiškai neteisėto ir netaisyklingai įrengto ženklinimo turėjo prisiimti apeliantas. Dėl šios priežasties nepagrįstas ir neteisėtas teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas — tenkinti ieškinį visiškai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
Apeliantas neįrodinėja, kad ginčo įvykio metu prieš įvažiavimą į aikštelę kelio ženklo Nr. 316 „Ribotas aukštis“, nebuvo. Draudžiamojo kelio ženklo Nr. 316 „Ribotas aukštis“ nepaisymas laikytinas būtent nerūpestingu, neapdairiu, neatsargiu, taigi kaltu paties apelianto elgesiu, atsižvelgiant į CK 6.248 straipsnio 3 dalyje pateiktą kaltės sampratą.
Apelianto pozicija, kad virš įvažiavimo į aikštelę esantys kelio ženklai įrengti pažeidžiant įstatymus ir kitus teisės aktus, nepagrįsta. Kelio ženklų įrengimas prieš įvažiavimą į aikštelę ir ten pat esantis vertikalusis ženklinimas nepažeidė Kelio ženklų įrengimo ir vertikaliojo ženklinimo taisyklių (toliau – Ženklinimo taisyklės) 7.1 punkto, nei 7.2 punkto reikalavimų. Bylos duomenimis, draudžiamasis kelio ženklas Nr. 316 „Ribotas aukštis“ įrengtas būtent virš kelio, kuris apima dvi eismo juostas, skirtas važiuoti transporto priemonėmis į skirtingas puses (į aikštelę ir iš aikštelės), važiuojamosios dalies ir, priešingai, nei nurodo apeliantas, galiojo visai kelio važiuojamai daliai, o ne tik jos daliai, kurioje yra kelio eismo juosta, skirta išvažiuoti iš aikštelės. Apelianto teiginiai apie netinkamą, t. y. Ženklinimo taisyklių neatitinkantį, atsakovės naudojamą vertikalųjį ženklinimą, kelio ženklus, nenumatytus KET, grindžiami be išimties apelianto ir jo atstovo KET ir Ženklinimo taisyklių atitinkamų nuostatų turinio interpretacijomis.
Apeliantas laikosi pozicijos, kad įvažiavimo į aikštelę aukščio ribotuvas turėjo būti pakeltas į 2 m. aukštį (Ženklinimo taisyklių 114 punktas). Tačiau apeliantas ne tik galėjo, bet ir turėjo, sustoti prieš aukščio ribotuvą, prireikus, susisiekti su atsakove, kaip aikštelės valdytoju, siekiant išsiaiškinti tikslų šio ribotuvo aukštį. Todėl įrengto ribotuvo aukštis bei tokio ribotuvo spalvos (apeliantas byloje neįrodinėjo, kad būtent dėl raudonos spalvos juostelių ir/ar tokios spalvos santykio su baltos spalvos juostelėmis jam in specie buvo apsunkintas aukščio ribotuvo matymas) per se nepašalina paties apelianto, kaip nukentėjusiojo, kaltės dėl automobilio sugadinimo įvykio metu.
Nors apeliantas prašo teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti visiškai, tačiau atsakovės vertinimu, toks apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas in specie teisiškai negalimas. Net jeigu apeliacinės instancijos teismas pripažintų atsakovės neteisėtus veiksmus, tokie veiksmai per se nepašalintų paties apelianto, kaip nukentėjusiojo, neteisėtų veiksmų ir jo kaltės dėl automobilio sugadinimo. Tokiu atveju atsirastų poreikis spręsti inter alia dėl mišrios kaltės taikymo (CK 6.282 straipsnis) ar dėl atsakovės atleidimo nuo civilinės atsakomybės (CK 6.253 straipsnis), ar dėl nuostolių atlyginimo dydžio mažinimo taikymo galimybės (CK 6.251 straipsnio 2 dalis). Taip pat apylinkės teismas nesprendė, nevertino ir nepasisakė dėl apelianto patirtos turtinės žalos dydžio, dėl priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir žalos, todėl šių klausimų išnagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme reikštų siurprizinio procesinio akto priėmimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
Apeliacinės instancijos teisme apeliantas pateikė prašymą jo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodo, kad atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo neteisingus klaidinančius ir visiškai neatitinkančius tikrovės teiginius, kuriems paneigti būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.
Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Pagal bendrąją CPK 322 straipsnyje įtvirtintą taisyklę, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju byloje faktinės bylos aplinkybės iš esmės yra aiškios ir atskleistos, šalių pozicijos grindžiamos rašytiniais įrodymais, jos išsamiai išdėstytos procesiniuose dokumentuose, be to, šalys, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, turėjo galimybę duoti paaiškinimus žodžiu ir šią teisę realizavo, apeliacinėje instancijoje iš esmės nesutariama dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reguliuojančių procesinių teisės normų aiškinimo ir taikymo. Todėl nėra pagrindo išvadai, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą rašytinio proceso tvarka, pagal esamą bylos medžiagą negalėtų priimti teisingo sprendimo. Nurodytų aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.
Taip pat iš pateikto procesinio dokumento turinio matyti, kad apeliantas, nesutikdamas su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktais argumentais, teikia rašytinius paaiškinimus. Šiuose paaiškinimuose išsakomi nesutikimo su atsakovės atsiliepimu į apeliacinį skundą argumentai, t. y. teikiamas atsiliepimas į atsiliepimą į apeliacinį skundą, nors tokio pasirengimo bylos nagrinėjimui apeliacine tvarka procesinio veiksmo ir atitinkamo procesinio dokumento įstatymo leidėjas nenumato (CPK 318 straipsnis). Kita vertus, pasibaigus apeliacinio (atitinkamai, ir atskirojo) skundo padavimo terminui, jį keisti ar papildyti naujais argumentais yra draudžiama (CPK 323 straipsnis, 338 straipsnis). Tuo tarpu, nurodomame procesiniame dokumente apeliantas iš esmės siekia išplėsti apeliacinio skundo argumentus ir juos papildyti naujomis aplinkybėmis bei motyvais. Atsižvelgiant į tai, apelianto procesinio dokumento dalis, kurioje nurodyti nesutikimo su atsakovės atsiliepimu į apeliacinį skundą argumentai, atsisakoma priimti.
Dėl apeliacinio skundo esmės
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nenustatyta CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl deliktinės civilinės atsakomybės taikymo atsakovei už žalą, padarytą ieškovo nuosavybės teise priklausančiam automobiliui.
Apeliacinės instancijos teismas pagal bylos duomenis nustatė, kad 2025 m. birželio 6 d., ieškovas, važiuodamas automobiliu Toyota Land Cruiser, į požeminę stovėjimo aikštelę, esančią po prekybos centru „GO 9“, Gedimino prospekte, Vilniuje, patyrė žalą, nes virš įvažiavimo angos prie lubų pritvirtintas aukštį ribojantį įrenginys trenkėsi į automobilio stogą ir jį apgadino. UAB „Tokvila“ sudaryta 3 669, 87 Eur remonto sąmata. Atsakovė yra ginčo pastato valdytoja. Virš įvažiavimo į stovėjimo aikštelę yra ženklai: draudžiamasis ženklas Nr. 316 „Ribotas aukštis“, reiškiantis draudimą važiuoti transporto priemonėms aukštesnėms nei 1,8 m., Nr. 329 „Ribotas greitis“, kuris draudžia važiuoti greičiau nei 20 km/h ir draudimas eiti bei įrengtas ribotuvas. Įvykis nebuvo užregistruotas policijoje. Pagal automobilio modelį ir viešai skelbiamą informaciją internete automobilio Toyota Land Cruiser aukštis yra 1,89 m. Atsakovė, gavusi ieškovo pretenziją, atsisakė atlyginti žalą ieškovui.
Pirmosios instancijos teismas apelianto ieškinį atmetė, kaip nepagrįstą, nenustatęs vienos iš kumuliatyvių sąlygų atsakovės, kaip pastato valdytojos, civilinei atsakomybei kilti – veiksmų neteisėtumo, dėl kitų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų nepasisakydamas.
Apeliaciniame skunde apeliantas su teismo sprendimu nesutinka, nurodo kitą įrodymų vertinimą, neigia teismo išvadas, kad žala atsirado dėl netinkamų ar neatsargių paties ieškovo veiksmų.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos padarymo neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.246 straipsnis). Prievolė atlyginti turtinę ir (ar) neturtinę žalą atsakovui kyla konstatavus, kad yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos, būtinos tokiai prievolei atsirasti, t. y.: 1) jis neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai, 2) yra padaryta turtinė ir (ar) neturtinė žala; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir kilusių neigiamų padarinių – žalos; 4) žalą padaręs asmuo yra kaltas (išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011, 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-135-421/2022, 32 punktas).
Apeliantui pasirinkus deliktinės civilinės atsakomybės institutą, kaip pažeistų teisių gynimo būdą, jam tenka procesinė pareiga įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas.
CK 6.246 straipsnio 1 dalyje neteisėti veiksmai apibrėžiami kaip įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos nevykdymas (neteisėtas neveikimas) arba atlikimas veiksmų, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas.
Apeliantas atsakovės veiksmų neteisėtumą kildina iš to, kad virš įvažiavimo į automobilių stovėjimo aikštelę esantys kelio ženklai įrengti pažeidžiant teisės aktus, o už kelio ženklų įrengimo tinkamumą atsakinga atsakovė, tačiau neįrodinėja, kad ginčo įvykio metu prieš įvažiavimą į stovėjimo aikštelę kelio ženklo Nr. 316 „Ribotas aukštis“, kuris draudė (į)važiuoti į aikštelę transporto priemonėms, kurių aukštis didesnis nei 1,8 m., nebuvo ar nebuvo galimybės jo matyti. Pagal bylos duomenis matyti, kad draudžiamasis kelio ženklas Nr. 316 „Ribotas aukštis“ įrengtas virš kelio važiuojamosios dalies, jis aiškiai matosi iš įvažiavimo į stovėjimo aikštelę pusės. Šis ženklas skirtas riboti (į)važiavimą į stovėjimo aikštelę, ir įrengtas būtent iš tos kelio važiuojamosios dalies pusės, iš kurios patenkama į kelio eismo juostą, skirtą įvažiuoti į stovėjimo aikštelę. Todėl apelianto pozicija, kad esą šis draudžiamasis kelio ženklas Nr. 316 „Ribotas aukštis“ galiojo tik kelio eismo juostai skirtai išvažiuoti iš stovėjimo aikštelės, yra nelogiška ir nepagrįsta. Pažymėtina, kad įvažiavimo kryptis į stovėjimo aikštelę yra aiški, apie pagal šį draudžiamąjį ženklą taikomą eismo į stovėjimo aikštelę ribojimą vairuotojai informuojami iš anksto. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei teigia apeliantas, eismo organizavimas, esantis prieš įvažiavimą į stovėjimo aikštelę, yra aiškus, suprantamas ir neklaidinantis eismo dalyvių.
Taip pat apelianto nuomone, atsakovė nuleidusi metalinį ribotuvą žemiau nei yra reglamentuota tyčia ar dėl neatsargumo, neįspėjusi apie žemiau nei ženkle Nr. 316 "Ribotas aukštis" nurodytas aukštis, pritvirtintą prie lubų sunkios konstrukcijos aukščio ribotuvą, neleistinai ir akivaizdžiai pažeidė bendrą pareigą elgtis atidžiai rūpestingai. Apeliantas teigia, kad įvažiavimo į stovėjimo aikštelę aukščio ribotuvas turėjo būti pakeltas į 2 m. aukštį (Ženklinimo taisyklių 114 punktas), todėl esą apeliantas negalėjo numanyti, kad įvykio vietoje jis bus pakabintas žemiau, nei numatyta teisės aktuose. Visų pirma pažymėtina, kad tokia apelianto pozicija paneigia jo paties argumentus, jog žala buvo padaryta dėl draudžiamojo kelio ženklo Nr. 316 įrengimo netinkamumo. Taip pat apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su atsakovės pozicija, kad apelianto argumentai dėl aukščio ribotuvo neatitikties Ženklinimo taisyklių 114 punktui būtų teisiškai reikšminga tik tuo atveju, jeigu ginčo įvykio metu ketino įvažiuoti į stovėjimo aikštele su automobiliu, kurio aukštis atitiktų įrengtame draudžiamajame kelio ženkle Nr. 316 nurodytą aukštį. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas nepateikė duomenų apie jo automobilio aukštį ginčo įvykio metu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal aukščio ribotuvą atstumas nuo jo iki žemės siekė nuo 1,935 m. iki 2 m., automobilio aukštis įvykio metu buvo 1,89 m, t. y. tokio atstumo turėjo pakakti, kad apelianto automobilis įvažiuotų į stovėjimo aikštelę nekliudęs aukščio ribotuvo, o apeliantas skunde nurodo, kad įvykio metu automobilio aukštis buvo 1,83 m. Taigi, iš esmės nėra ginčo, kad įvykio metu apelianto automobilis buvo aukštesnis nei 1,8 m. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekiant laikytis draudžiamojo ženklo Nr. 316 reikalavimų, vairuotojui pakanka žinoti tikslų savo automobilio aukštį ir šį aukštį lyginant su aukščiu, nurodytu kelio ženkle, suprasti, kad negalima įvažiuoti į požeminę automobilių stovėjimo aikštelę, jeigu jo vairuojamos automobilio aukštis neatitinka tokiame ženkle nurodyto aukščio, o jei kyla abejonių - realiai įsitikinti, ar iš tiesų pavyks įvažiuoti, ar įrengtas aukščio ribotuvas nėra tam kliūtis. Šiuo atveju, kaip nurodo pats apeliantas, vadovavosi ne kelio ženklais, o savo praktika, nes, stovėjimo aikštele naudojosi jau ilgą laiką ir visada įvažiuodavo. Taigi, apeliantas jokio pobūdžio atsargumo priemonių nesiėmė.
Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad draudžiamojo kelio ženklo Nr. 316 „Ribotas aukštis“ nepaisymas laikytinas nerūpestingu, neapdairiu, neatsargiu ir kaltu paties apelianto elgesiu (CK 6.248 straipsnio 3 dalis).
Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra duomenų nei iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, nei iš policijos įstaigos, pagrindžiančių, jog ginčo įvykio metu ir vietoje naudoti kelio ženklai būtų įrengti neteisėtai, nustatytąja tvarka nesuderinti nei Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje, nei policijos įstaigoje, ir todėl negaliotų. Be to, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, ginčo vykis policijos įstaigoje nebuvo įregistruotas. Taigi, byloje nėra leistinų ir patikimų rašytinių įrodymų, patvirtinančių apelianto įrodinėjamas aplinkybes dėl ginčo įvykio vietoje KET reikalavimų neatitinkančių kelio ženklų buvimo.
Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo savo įrodymų vertinimą ir taip siekia įrodyti tik jam naudingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo atsižvelgta į apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurias įvertinus, nėra pagrindo padaryti kitokias išvadas, nei padarė šalių ginčą išsprendęs pirmosios instancijos teismas.
Taigi, civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visumos egzistavimas byloje liko neįrodytas – apeliantas neįrodė, kad atsakovė atliko neteisėtus kaltus veiksmus, kurie būtų tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su apeliantui padaryta turtine žala (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
Dėl bylos procesinės baigties
Esant nustatytų aplinkybių visumai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės bei procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti pagal apeliaciniame skunde nurodytus argumentus nėra teisinio pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Atmetus apelianto apeliacinį skundą jam bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, tačiau iš jo pagal CPK 93, 98 straipsnių taisykles priteistinos atsakovei bylinėjimosi išlaidos turėtos apeliacinės instancijos teisme.
Atsakovė pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, pagal pateiktus įrodymus, ji turėjo 3 872 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą.
Apeliantas pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų sumažinimo. Apelianto nuomone, reikia įvertinti aplinkybes, kad prašymas pateiktas likus tik 1 dienai iki teismo posėdžio, kas pažeidžia procesinę teisę pateikti prieštaravimus, išlaidų dydis nedidelės vertės ginče yra neproporcingas, prieštarauja teisingumo ir protingumo principams, byla nėra sudėtinga, advokato laiko sąnaudos nėra didelės. Todėl apeliantas prašo atsakovės prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki protingos, šios kategorijos byloms įprastos sumos (400-600 Eur).
Atsakovė bylinėjimosi išlaidų dydį patvirtinančius įrodymus apeliacinės instancijos teismui pateikė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės – iki teismo posėdžio pradžios (CPK 98 straipsnio 1 dalis), todėl gali būti priteisiamas jų atlyginimas iš apelianto, tačiau teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Atsakovės prašomų priteisti išlaidų dydis viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.11 punkte nustatytą 3 320,46 Eur maksimalų dydį. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į Rekomendacijas, nagrinėjamo klausimo pobūdį, apeliaciniame skunde keliamus klausimus, kurie nėra teisiškai sudėtingi, nereikalaujantys sudėtingos teisinės analizės, advokato darbo ir laiko sąnaudų, vadovaudamasis pamatiniais sąžiningumo, teisingumo ir lygiateisiškumo principais, sprendžia, kad atsakovės prašomos priteisti išlaidos (3 872 Eur) už jai suteiktas teisines paslaugas laikytinos iš dalies nepagrįstomis, neįrodytomis, todėl yra mažinamos ir iš apelianto atsakovei priteisiamos 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (CPK 93, 98 straipsniai).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apelianto D. M. apeliacinį skundą atmesti. Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti atsakovei savivaldybės įmonei ,,Susisiekimo paslaugos“ (kodas 124644360) iš ieškovo D. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini). Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.