Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Žaliakalnio poliklinika“ atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Žaliakalnio poliklinika“ skundą atsakovui Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad teisė kreiptis į administracinį teismą nėra absoliuti ir gali būti įgyvendinama tik laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatytų sąlygų. Administraciniame teisme gali būti ginčijami tik tokie viešojo administravimo subjektų priimti aktai ar atlikti veiksmai (neveikimas), kurie sukelia asmeniui teisines pasekmes.

Įvertinęs VLK 2026 m. gegužės 20 d. Ekspertizės pažymą, teismas konstatavo, kad tai yra tarpinio, procedūrinio pobūdžio dokumentas, kuriame užfiksuoti patikrinimo metu nustatyti pažeidimai, nurodyta, kad pareiškėjas nepagrįstai gavo 105 956,10 Eur PSDF biudžeto lėšų, pareikalauta šią sumą atlyginti ir ištaisyti nustatytus duomenų neatitikimus, taip pat įspėta apie galimas pasekmes nevykdant nustatytų reikalavimų.

Teismas, be kita ko, akcentavo, kad aplinkybė, jog pačioje Ekspertizės pažymoje buvo nurodyta jos apskundimo administraciniam teismui galimybė, nereiškia, kad šis dokumentas gali būti skundžiamas. Sprendžiant dėl administracinio akto apskundimo galimybės, turi būti vertinamas jo turinys ir sukeliamos teisinės pasekmės, o ne tik jame nurodyta apskundimo tvarka.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas dėl Ekspertizės pažymos nenagrinėtinas administracinių teismų ABTĮ nustatyta tvarka, todėl, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsisakė jį priimti. Kadangi skundas nebuvo priimtas, pareiškėjui taip pat grąžintas 23 Eur žyminis mokestis, o prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nebuvo nagrinėjamas.

III.

Pareiškėjo poziciją papildomai patvirtina ir tai, kad VLK jau ėmėsi konkrečių veiksmų ginčijamiems sprendimams įvykdyti: pareikalavo pasiaiškinti dėl negrąžintos sumos, susiejo sprendimo neįvykdymą su sutarties dalies dėl ASPN sustabdymu, o pareiškėjas, siekdamas išvengti šių pasekmių, sudarė žalos atlyginimo dalimis sutartį ir atliko 35 300 Eur mokėjimą. Taigi ginčijami sprendimai jau sukėlė realias teisines ir finansines pasekmes, o ne tik sudarė prielaidas galimiems būsimiems veiksmams. Be to, sutarties dalies dėl ASPN sustabdymas ar nutraukimas galėtų turėti reikšmingų pasekmių ne tik pareiškėjui, bet ir pacientams, darbuotojams bei kitoms sveikatos priežiūros įstaigoms, nes būtų paveiktas ASPN paslaugų prieinamumas ir tęstinumas. Dėl to, pareiškėjo teigimu, ginčas susijęs ne vien su jo turtiniais interesais, bet ir su viešuoju interesu užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugų tęstinumą.

Pareiškėjo vertinimu, skundo priėmimo stadijoje nebuvo akivaizdu, kad ginčijami Ekspertizės pažymoje įforminti sprendimai nesukelia teisinių pasekmių ar negali būti administracinės bylos objektu. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu. Anot pareiškėjo, dėl Ekspertizės pažymoje įformintų VLK direktoriaus sprendimų pobūdžio ir teisėtumo turėjo būti sprendžiama bylą nagrinėjant iš esmės.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 2 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo ginčijamą Ekspertizės pažymą, sprendė, kad tai yra tarpinio ir procedūrinio pobūdžio dokumentas, kuriame užfiksuoti patikrinimo metu nustatyti pažeidimai, apskaičiuota PSDF biudžetui padaryta žala ir pareiškėjas paragintas ją savanoriškai atlyginti bei pašalinti nustatytus pažeidimus. Teismas konstatavo, kad Ekspertizės pažyma pareiškėjui nesukelia savarankiškų teisinių pasekmių, todėl negali būti administracinės bylos objektu.

Pareiškėjas su tokia teismo išvada nesutinka ir nurodo, kad Ekspertizės pažymoje įforminti ne tik patikrinimo rezultatai, bet ir konkretūs VLK direktoriaus sprendimai, kuriais jam nustatytos konkrečios pareigos – grąžinti 105 956,10 Eur PSDF biudžeto lėšų ir ištaisyti 2 049 statistines korteles informacinėje sistemoje „Sveidra“. Pareiškėjo vertinimu, šių pareigų nevykdymas yra susietas su galimybe sustabdyti arba nutraukti sutarties dalies dėl ASPN vykdymą, todėl ginčijami sprendimai jau daro įtaką jo teisinei ir finansinei padėčiai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi atskirojo skundo argumentus, Ekspertizės pažymos turinį ir nagrinėjamu atveju taikytiną teisinį reguliavimą, pareiškėjo argumentus iš esmės pripažįsta pagrįstais.

Pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus.

ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Vadovaujantis ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 23 straipsnio 1 dalimi, administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant jų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams.

Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir tenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-699/2014, 2017 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-681-520/2017, 2018 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-320-1062/2018, 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-397-552/2019 ir kt.).

Administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami rekomendacinio, informacinio, konstatuojamojo pobūdžio viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-727/2011, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-29/13, 2016 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-634-662/2016). ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą. Jei teismas, prieš priimdamas skundą nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą. Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Tačiau sprendžiant, ar konkretus dokumentas sukelia teisines pasekmes, reikšminga ne vien jo forma, pavadinimas ar tai, kad jis įformintas kaip ekspertizės pažyma. Esminę reikšmę turi dokumento turinys, jį priėmusio subjekto kompetencija, jame išreikštos valios pobūdis ir tai, ar dokumentu asmeniui nustatomos konkrečios teisės ar pareigos.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas Ekspertizės pažymą kaip tarpinį ir procedūrinį dokumentą, iš esmės rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo vertinamas teritorinių ligonių kasų ekspertizės pažymų teisinis pobūdis. Vis dėlto ši praktika negali būti taikoma neatsižvelgiant į po jos suformavimo pasikeitusį teisinį reguliavimą.

SDĮ 31¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Valstybinės ligonių kasos direktorius, vykdydamas asmens sveikatos priežiūros įstaigų, vaistinių ir kitų ūkio subjektų, sudariusių šio Įstatymo 26, 26¹ ir 26² straipsniuose nurodytas sutartis su Valstybine ligonių kasa, veiklos priežiūrą, priima šiuos sprendimus dėl poveikio priemonių taikymo: 1) sustabdyti sutarties vykdymą arba nutraukti sutartį su asmens sveikatos priežiūros įstaiga dėl tų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, dėl kurių sustabdytas ar panaikintas licencijos asmens sveikatos priežiūros veiklai galiojimas, sustabdyti sutarties vykdymą arba nutraukti sutartį su vaistine, jeigu sustabdomas ar panaikinamas vaistinės veiklos licencijos galiojimas (sutarties vykdymas stabdomas iki atitinkamos licencijos galiojimo sustabdymo panaikinimo dienos); 2) pateikti rašytinį nurodymą asmens sveikatos priežiūros įstaigai, vaistinei ar kitam ūkio subjektui pašalinti įstatymų ir (arba) kitų teisės aktų pažeidimus; 3) įpareigoti grąžinti asmens sveikatos priežiūros įstaigos, vaistinės ar kito ūkio subjekto neteisėtai gautas Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšas; 4) pateikti rašytinį nurodymą asmens sveikatos priežiūros įstaigai, vaistinei ar kitam ūkio subjektui grąžinti apdraustajam neteisėtai paimtą iš jo mokestį už asmens sveikatos priežiūros paslaugas, vaistus, medicinos pagalbos priemones ir medicinos priemones, jeigu asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir (arba) vaistus, medicinos pagalbos priemones ir (arba) medicinos priemones jis turėjo gauti nemokamai; 5) 30 kalendorinių dienų sustabdyti sutarties arba jos dalies vykdymą dėl tų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, vaistų, medicinos pagalbos priemonių ar medicinos priemonių nuomos, dėl kurių priimtas šios dalies 2–4 punktuose nurodytas sprendimas nebuvo įvykdytas per 30 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo dienos, o neįvykdžius šio sprendimo iki sutarties arba jos dalies galiojimo sustabdymo termino pabaigos, nutraukti sutartį arba jos dalį. Be to, SDĮ 31¹ straipsnio 7 dalyje numatyta, kad Valstybinės ligonių kasos direktoriaus šio straipsnio 1 dalyje nurodyti sprendimai gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Taigi įstatymų leidėjas ne tik suteikė VLK direktoriui kompetenciją priimti konkretaus turinio sprendimus dėl poveikio priemonių taikymo, bet ir aiškiai nustatė, kad tokie sprendimai gali būti savarankiško administracinio ginčo objektu. Todėl, sprendžiant dėl Ekspertizės pažymoje įtvirtintų nurodymų skundžiamumo, būtina įvertinti, ar konkrečiuose jos punktuose išreikšta VLK direktoriaus valia atitinka SDĮ 31¹ straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose nurodytų sprendimų turinį.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčija ne tik Ekspertizės pažymoje užfiksuotus patikrinimo rezultatus, bet ir konkrečius jos 9.1-9.3 punktuose nurodytus sprendimus.

Ekspertizės pažymos 9.2 punkte nustatyta, kad pareiškėjas per 30 kalendorinių dienų turi atlyginti PSDF biudžetui padarytą 105 956,10 Eur žalą, pervesdamas šią sumą į VLK sąskaitą. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks nurodymas nėra vien faktinių aplinkybių konstatavimas ar informacija apie patikrinimo rezultatus. Juo pareiškėjui nustatoma konkreti pareiga – per nustatytą terminą sumokėti konkrečią pinigų sumą. Pagal savo turinį toks nurodymas atitinka SDĮ 31¹ straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą VLK direktoriaus kompetenciją įpareigoti subjektą grąžinti neteisėtai gautas PSDF biudžeto lėšas.

Analogiškai vertintinas ir Ekspertizės pažymos 9.3 punktas, kuriuo pareiškėjas įpareigotas informacinėje sistemoje „Sveidra“ ištaisyti 2 049 statistines korteles ir jų neteikti apmokėti iš PSDF biudžeto lėšų. Šiuo punktu taip pat nustatoma konkreti pareiškėjo pareiga atlikti apibrėžtus veiksmus. Todėl iš šios pažymos formos ar jos pavadinimo negalima daryti išvados, kad toks nurodymas neturi teisinio privalomumo.

Ekspertizės pažymos 9.1 punkte nustatyta, kad pareiškėjas nepagrįstai gavo 105 956,10 Eur PSDF biudžeto lėšų. Šis punktas yra susijęs su 9.2 punkte nustatyta pareiga grąžinti nurodytą sumą. Kitaip tariant, 9.1 punkte nustatyta aplinkybė sudaro faktinį ir teisinį pagrindus 9.2 punkte nustatytai pareigai. Todėl skundo priėmimo stadijoje nėra pagrindo šiuos punktus atskirti ir konstatuoti, kad 9.1 punktas neturi teisinės reikšmės pareiškėjo nustatytai pareigai grąžinti PSDF biudžeto lėšas.

Tuo tarpu Ekspertizės pažymos 8.4, 8.5, 8.11–8.16 punktuose nurodytos konkrečios žalos sumos savo pobūdžiu pirmiausia yra patikrinimo metu nustatytų aplinkybių ir žalos apskaičiavimo rezultatai. Šie punktai sudaro pagrindą pažymos 9.1 ir 9.2 punktuose padarytoms išvadoms bei nustatytoms pareigoms. Todėl tai, kad šie punktai savo turiniu gali būti vertinami kaip faktinių aplinkybių konstatavimas ir žalos apskaičiavimas, savaime nereiškia, kad jų teisėtumas negali būti ginčijamas kartu su jais grindžiamais sprendimais. Tačiau klausimas, ar kiekvienas iš šių punktų savarankiškai laikytinas administraciniu aktu, sukeliančiu teisines pasekmes, turi būti sprendžiamas įvertinus visą Ekspertizės pažymos turinį, atitinkamų punktų tarpusavio ryšį ir pareiškėjo suformuluotus reikalavimus.

Nagrinėjamu atveju taip pat reikšminga, kad po Ekspertizės pažymos priėmimo VLK ėmėsi veiksmų, susijusių su joje nustatytų pareigų įgyvendinimu: pareikalavo pareiškėjo pasiaiškinti dėl negrąžintos sumos, pareigų neįvykdymą susiejo su galimybe sustabdyti sutarties dalies dėl ASPN vykdymą, o pareiškėjas sudarė žalos atlyginimo dalimis sutartį ir sumokėjo 35 300 Eur. Šios aplinkybės yra reikšmingos vertinant ne tik ginčijamų nurodymų vykdymą, bet ir tai, kaip pati VLK traktavo Ekspertizės pažymos 9.1–9.3 punktuose įformintus nurodymus – kaip teisiškai privalomus sprendimus ar tik kaip savanoriškai vykdytinus raginimus.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad VLK vėlesni veiksmai savaime nelemia išvados dėl Ekspertizės pažymos 9.1–9.3 punktuose įformintų sprendimų teisėtumo ar galutinio jų teisinio kvalifikavimo. Tačiau jie yra reikšmingi sprendžiant, ar skundo priėmimo stadijoje egzistuoja akivaizdi aplinkybė, kad ginčijami nurodymai negali sukelti teisinių pasekmių. Nagrinėjamu atveju tokios akivaizdžios aplinkybės nėra.

Teisėjų kolegija, be kita ko, atkreipia dėmesį į tai, kad Ekspertizės pažymoje nurodyta jos apskundimo administraciniam teismui tvarka nelemia išvados dėl šio dokumento ar jame įformintų sprendimų skundžiamumo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad akto teisinis pobūdis nustatomas pagal jo turinį ir sukeliamas teisines pasekmes, o ne vien pagal jame nurodytą apskundimo tvarką. Tačiau aplinkybė, kad ginčijami nurodymai įforminti Ekspertizės pažymoje, taip pat nėra pakankama priežastis konstatuoti, kad jie negali būti SDĮ 31¹ straipsnyje nurodyti VLK direktoriaus sprendimai.

Vertinant skundo priėmimo klausimą, būtina atsižvelgti ir į šios proceso stadijos paskirtį. Skundo priėmimo metu teismas neturi iš esmės išspręsti ginčo ir nustatyti, ar ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, jeigu tam būtina išsamiai įvertinti faktines aplinkybes, įrodymus ir taikytiną teisinį reguliavimą. Šioje stadijoje turi būti nustatyta, ar egzistuoja akivaizdi ir neginčijama aplinkybė, dėl kurios ginčijamas aktas apskritai negalėtų būti administracinės bylos objektas.

Nagrinėjamu atveju tokia aplinkybė nenustatyta. Priešingai, Ekspertizės pažymos 9.1–9.3 punktų turinys leidžia pagrįstai manyti, kad juose galėjo būti įforminti ne tik atlikto patikrinimo rezultatai, bet ir VLK direktoriaus sprendimai, kuriais pareiškėjui nustatytos konkrečios pareigos. Ar šie sprendimai iš tiesų buvo priimti VLK direktoriaus kaip kompetentingo subjekto, ar jie atitinka SDĮ 31¹ straipsnio reikalavimus, ar buvo laikytasi jų priėmimo procedūros, taip pat ar pareiškėjui nustatytos pareigos yra pagrįstos, yra klausimai, kurie turi būti sprendžiami nagrinėjant bylą iš esmės, o ne skundo priėmimo stadijoje.

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, visą Ekspertizės pažymą kvalifikavęs kaip tarpinio ir procedūrinio pobūdžio dokumentą ir dėl šios priežasties atsisakęs priimti pareiškėjo skundą, nepakankamai įvertino konkrečių Ekspertizės pažymos punktų turinį ir pasikeitusį teisinį reguliavimą. Taip pat netinkamai įvertino aplinkybę, kad SDĮ 31¹ straipsnio 1 dalyje VLK direktoriui suteikta kompetencija priimti sprendimus dėl neteisėtai gautų PSDF biudžeto lėšų grąžinimo ir pažeidimų pašalinimo, o šio straipsnio 7 dalyje aiškiai įtvirtinta tokių sprendimų apskundimo administraciniam teismui galimybė. Todėl skundo priėmimo stadijoje nebuvo pakankamo pagrindo konstatuoti, kad bent jau Ekspertizės pažymos 9.1–9.3 punktuose įforminti nurodymai negali sukelti pareiškėjui teisinių pasekmių ir negali būti administracinės bylos objektu.

Kartu pažymėtina, kad šioje proceso stadijoje teisėjų kolegija nesprendžia, ar Ekspertizės pažymos 9.1–9.3 punktuose įforminti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, ar VLK direktorius juos priėmė tinkamai įgyvendindamas SDĮ 31¹ straipsnyje nustatytą kompetenciją, taip pat galutinai nekvalifikuoja kiekvieno Ekspertizės pažymos 8 skyriaus punkto kaip savarankiško administracinio akto. Šie klausimai, atsižvelgiant į pareiškėjo suformuluotus reikalavimus, Ekspertizės pažymos turinį ir byloje nustatytinas faktines aplinkybes, turi būti įvertinti sprendžiant skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teisme.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu. Todėl Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 2 d. nutartis panaikinama, o pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad 2026 m. spalio 6 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo prašymas ir jo patikslinimas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šiam teismui taip pat perduodamas nagrinėti pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Žaliakalnio poliklinika“ atskirąjį skundą tenkinti. Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 2 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Žaliakalnio poliklinika“ skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Žaliakalnio poliklinika“ prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimą perduoti spręsti pirmosios instancijos teismui. Nutartis neskundžiama.