- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-06-30
- Bylos Nr.
- e2A-1183-555/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-22-3-02468-2025-8
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas, Evaldas Burzdikas, Lina Žemaitienė
- Atsakovas
- J. G., A. S.
- Ieškovas
- I. Š., T. Š.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Egidijaus Tamašausko (teisėjų kolegijos pirmininko bei pranešėjo) ir Linos Žemaitienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių J. G. ir A. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje ieškovų I. Š. ir T. Š. ieškinį atsakovei J. G. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovai I. Š. ir T. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami iškeldinti atsakovę J. G. su visais jai priklausančiais daiktais ir / arba naminiais gyvūnais, nesuteikiant jai kitos gyvenamosios vietos iš ieškovams nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto – buto / patalpos – buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai nurodė, kad atsakovė – ieškovės močiutė, sukonfliktavo su savo dukra ir turėjo išsikelti iš savo dukros namų. Kilus konfliktui, ieškovė su šeima ieškojo, kur apgyvendinti močiutę, nes tuo metu ieškovai augino mažametį vaiką ir gyventi kartu dviejų kambarių bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būtų sudėtinga. Ieškovai paėmė paskolą ir įsigijo butą (duomenys neskelbtini). Buto įsigijimui buvo panaudota dalis asmeninių santaupų ir dalis – vartojimo kredito lėšų. Kadangi kredito suma nebuvo didelė, turtas nebuvo įkeistas bankui. Su buto pardavėja buvo atsiskaityta iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, nes jai reikėjo išvykti į užsienį. Ieškovė su šeima šiame bute negyveno. Didžioji dalis pinigų už butą buvo pervesta pardavėjai į banko sąskaitą, kita dalis perduota grynaisiais pinigais kaip avansas, apžiūrėjus butą. Atsakovė bute gyvena nuo jo įsigijimo, t. y. nuo 2014 m. birželio mėn. pabaigos. Jokia panaudos ar nuomos sutartis su atsakove sudaryta nebuvo, taip pat nebuvo susitarta dėl gyvenimo bute termino. Viskas vyko pasitikėjimo principu ir ilgą laiką problemų nekilo. Ieškovė tikėjosi, kad atsakovės santykiai su dukra bus atkurti, kas ir įvyko po penkerių metų. Nuomos mokesčio iš močiutės neimdavo. Ieškovės santykiai su atsakove buvo geri iki tol, kol ieškovė priėmė sprendimą skirtis su vyru. Šiuo metu, susiklosčius sudėtingai asmeninei situacijai, šis turtas jiems yra reikalingas asmeniniams poreikiams. Jau yra inicijuotas teisme santuokos nutraukimo bendru sutikimu procesas, šalys yra sutarusios turtą pasidalyti lygiomis dalimis – po ½ dalį kiekvienai. Atsakovė buvo informuota apie pareigą išsikelti iš buto balandžio mėnesį, per Šv. Velykas, tačiau bandymai taikiai pasikalbėti buvo nesėkmingi. Ieškovė su vyru nebuvo įleisti į butą, buvo apšaukti laiptinėje. Vėliau buvo kreiptasi į notarą, atsakovei buvo išsiųstas raštas, tačiau jis nebuvo atsiimtas ir į jį nebuvo sureaguota. Su atsakove buvo sudarytas tik žodinis susitarimas, jog ji gali gyventi bute tiek, kiek reikės, tačiau nebuvo aptarta, kas būtų daroma pasikeitus aplinkybėms. Jokia rašytinė sutartis sudaryta nebuvo. Atsakovė turi dukrą, kuri turi gyvenamąjį būstą, todėl ji nėra paliekama be alternatyvios gyvenamosios vietos. Iš atsakovės ieškovai jokių piniginių lėšų negavo – visus komunalinius ir kitus mokesčius jie apmokėdavo patys, atsakovė jų nemokėjo. Iš atsakovės ar jos dukters ieškovė jokio nekilnojamojo turto nėra gavusi. Butas buvo visiškai įrengtas ir apstatytas, su baldais bei buitiniais daiktais. Bute buvo atlikti tik minimalūs pakeitimai – atsakovės pageidavimu pakeistas tualetas ir kiti sanitariniai įrenginiai, kurie buvo finansuoti ieškovės lėšomis. Butas buvo apdraustas, taip pat buvo pilnai įrengtas ir tinkamas gyventi. Vėlesniu laikotarpiu buvo keičiami tapetai, o grindis keitė ieškovės vyras kartu su draugu. Įvykus draudiminiam įvykiui, gautos draudimo išmokos buvo panaudotos grindų laminuotos dangos, radiatoriaus ir kitų būtinų daiktų įsigijimui. Jei ne santuokos nutraukimo procesas, konfliktas greičiausiai nebūtų kilęs. Atsakovė J. G. su ieškinio reikalavimais nesutiko. Atsakovė nurodė, kad ji nuo 1968 m. gyveno adresu (duomenys neskelbtini), kur kartu su vyru nusipirko butą. Ji keturiasdešimt dvejus metus dirbo pašte. Visą laiką tai buvo jos butas – ji niekur nebuvo išdeklaruota ir niekur neišsikėlė. Tai, kad kartais nuvažiuodavo pas dukrą, nereiškė, jog ji ten gyveno. Tarp jos ir dukros jokių konfliktų nebuvo. Konfliktai kilo tik vėliau, kai nebuvo leista krikštyti vaiko. Ji pati augino ieškovę nuo mažens. Atsakovė mokėjo už ieškovės mokslą iš gaunamos 144,81 Eur (500 Lt) pašalpos – visi pinigai buvo pervedami tiesiogiai mokyklai, pati atsakovė tų pinigų nematė. 1992 m. atsakovę ištiko infarktas, o 1993 m. jai nebuvo leista dirbti. Vėliau ji prašė lengvesnio darbo, nes reikėjo išlaikyti anūkę. (duomenys neskelbtini) mirė ieškovės motina, tuomet atsakovė perėmė globos teises. Gimus anūkui Rokui, jie gyveno keturiese, atsakovė nuolat prižiūrėjo vaiką ir padėjo jį auginti. Vėliau buvo nuspręsta įsigyti vieno kambario butą. Jie taip pat turėjo apie pusantro hektaro žemės Ragužių kaime, kurią nupirko ūkininkai P. už 4 344,30 Eur (15 000 Lt). Gavę pinigus, pradėjo ieškoti vieno kambario buto (duomenys neskelbtini). Kaip buvo pasirinktas butas (duomenys neskelbtini), atsakovė tiksliai nežino. Ji nuėjo apžiūrėti buto – vaizdas buvo prastas: namas nerenovuotas, butas netvarkytas, vonios kambarys netinkamas naudoti. Tai galėtų patvirtinti ir kaimynai. Komunalinius mokesčius atsakovė visą laiką mokėjo pati. Sąskaitos buvo jos vardu. Ji pati nešdavo pinigus ieškovei į darbą arba ieškovė atvažiuodavo pati pasiimti. Teiginiai, kad ji nemokėjo komunalinių paslaugų yra neteisingi. Mokėjimai buvo vykdomi iki 2025 m. gegužės 9 d., kai ieškovė nutraukė popierinių sąskaitų siuntimą, dėl to buvo susidariusi skola. Atsakovė nemanė, kad yra buto nuomininkė, jos gyvenamoji vieta deklaruota bute nuo 2014 m. birželio 23 d., gauna būsto kompensaciją. Atsakovė nesigilino į dokumentus, nes pasitikėjo ieškove ir laikė ją savo vaiku. Šiuo metu atsakovė yra 80 m., antros grupės neįgalioji, serga onkologine liga, ji neturi kitos gyvenamosios vietos. Jos pajamos – 700 Eur pensija. Kitų pajamų ji negauna. Šių lėšų pakanka tik vaistams ir maistui. Dėl ligos atsakovė kas mėnesį priversta vykti gydytis į (duomenys neskelbtini). Dukra A. S. gyvena (duomenys neskelbtini) nuosavam name. Šiame name yra 3 kambariai, visi patogumai, tačiau dukra neprivalo apgyvendinti atsakovę savo namuose.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2026 m. vasario 11 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai: iškeldino atsakovę J. G. iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), su visu jai priklausančiu turtu, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos; priteisė iš atsakovės ieškovei 1 114 Eur bylinėjimosi išlaidų, valstybės naudai – 14,73 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.
Teismas nurodė, kad su atsakove jokia rašytinė sutartis dėl atsakovės gyvenimo ginčo bute, nebuvo sudaryta. Atsakovė į bylą rašytinės buto panaudos ar nuomos sutarties taip pat nepateikė. Panaudos sutartis yra realinis sandoris, todėl ji laikytina sudaryta tik nuo panaudos sutarties dalyku esančio daikto perdavimo panaudos gavėjui momento. Nagrinėjamu atveju ieškovų ir atsakovės paaiškinimai duoti teismo posėdžio metu dėl ieškovų kaip daikto savininkų leidimo atsakovei apsigyventi ginčo bute, atsakovės faktinio apsigyvenimo bute bei gyvenamosios vietos deklaravimo nuo 2014 m. birželio 23 d. šiame bute, teismui leido spręsti, kad tarp buto savininkų – ieškovų, ir atsakovės susiklostė buto panaudos teisiniai santykiai, ginčo šalių žodiniu susitarimu, kadangi ieškovai, leisdami atsakovei gyventi, jiems priklausančiame bute, kaip jie paaiškino „tiek, kiek bus galimybės“, iš esmės neterminuotai perdavė atsakovei neatlygintinai naudotis ginčo butu.
Teismas vertino, kad byloje pateiktas (duomenys neskelbtini) rajono 2-ojo notarų biuro notarės 2025 m. balandžio 30 d. patvirtintas ir išsiųstas pranešimas atsakovės gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), kuriuo atsakovė buvo informuojama, jog iki 2025 m. gegužės 30 d. turi atlaisvinti ginčo butą, savo turiniu ir esme laikytinas įspėjimu apie neterminuotos panaudos sutarties nutraukimą. Suėjus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.642 straipsnio 1 dalyje nustatytam trijų mėnesių apie neterminuotos panaudos sutarties nutraukimą terminui po įspėjimo panaudos gavėjui (atsakovei) apie numatomą sutarties nutraukimą, laikytina, kad panaudos sutartis pasibaigė (2025 m. liepos 30 d.). Taigi šiuo atveju tarp ginčo šalių susiklostę panaudos teisiniai santykiai, buvo nutraukti CK 6.642 straipsnio 1 dalies pagrindu. Nutrūkus buto panaudos teisiniams santykiams, atsakovė neturi jokio teisinio pagrindo toliau gyventi ieškovams nuosavybės teise priklausančiame ginčo bute. Kadangi ieškovams nuosavybės teise priklausančiame bute atsakovė toliau gyvena be jokio teisinio pagrindo, ji pažeidžia ieškovų, kaip buto savininku, teises ir teisėtus interesus, nes ieškovai negali laisvai naudotis savo nuosavybe. Dėl to buto savininkai – ieškovai, įgijo teisę reikalauti atsakovės iškeldinimo iš ginčo buto, CK 4.98 straipsnio pagrindu.
Teismas sprendė, kad atsakovės nurodomos aplinkybės apie tai, jog sudarius 2014 m. birželio 4 d. dovanojimo sutartį dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) ūkininkai P. sumokėjo 4 344,30 Eur (15 000 Lt), kuriuos pasiėmė ieškovė, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės byloje kilusiam ginčui dėl atsakovės iškeldinimo iš buto išspręsti, kadangi atsakovė jokių reikalavimų priešieškinio forma dėl ieškovų nuosavybės teisės į ginčo butą nereiškė. Taip pat liudytojos R. P. duoti parodymai apie tai, kad, sudarant 2014 m. birželio 4 d. dovanojimo sutartį, buvo sumokėta 4 344,30 Eur (15 000 Lt) už atsakovės perleidžiamą žemės sklypą, neturi reikšmės, sprendžiant klausimą dėl atsakovės iškeldinimo iš buto, kadangi teismas, priimdamas sprendimą, yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo.
Teismas vertino, kad atsakovės nurodoma aplinkybė, jog ją iškeldinus iš ginčo buto, ji neturės kur gyventi, negali paneigti ieškovų, kaip turto savininkų, teisės valdyti ir disponuoti savo turtu apsaugos ir gynimo nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Atsakovė nurodė, jog gauna apie 700 Eur dydžio pensiją per mėnesį. Viešai skelbiamais duomenimis, (duomenys neskelbtini) mieste yra siūlomi išnuomoti butai už 200 Eur nuomos kainą per mėnesį, todėl teismas sprendė, kad atsakovės turtinė padėtis leistų jai išsinuomoti kitą būstą ir jame gyventi. Kita vertus, nors atsakovė nurodė, kad jos dukra A. S., turinti gyvenamąjį namą neprivalo jos priimti gyventi kartu, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 7 dalyje yra įtvirtinta vaikų pareiga gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą, todėl atsakovės dukra, vykdydama konstitucinę pareigą, galėtų priimti atsakovę gyventi į savo namus.
Kauno apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 18 d nutartimi buvo priimtas ieškovų ieškinio reikalavimo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų atsisakymas atsakovės A. S. atžvilgiu ir civilinės bylos dalis dėl atsisakyto reikalavimo nutraukta. Atsakovė A. S. byloje patyrė 200 Eur išlaidas už advokato teisinę pagalbą, surašant atsiliepimą į ieškinį ir tripliką. Ieškovai prieš kreipdamiesi į teismą, per (duomenys neskelbtini) rajono 2-ojo notarų biuro notarę 2025 m. balandžio 30 d. išsiuntė pranešimą adresu (duomenys neskelbtini), dėl ginčo buto atlaisvinimo iki 2025 m. gegužės 30 d., adresuotą A. S. ar J. G.. Byloje duomenų, kad A. S. ar J. G. atsakė raštu į šį 2025 m. balandžio 30 d. pranešimą nėra pateikta, todėl ieškovai, neturėdami objektyvių duomenų apie visus asmenis gyvenančius ginčo bute, kreipėsi į teismą suformuluodami reikalavimus iškeldinti iš buto atsakoves J. G. ir A. S.. Byloje atsakovėms pateikus atsiliepimus į ieškinį ir triplikus bei paaiškėjus, kad ginčo bute A. S. negyvena, ieškovai atsisakė reikalavimo šios atsakovės atžvilgiu. Taigi iš esmės priežastys lėmusios ieškovų ieškinio pradinius reikalavimus buvo pašalintos tik prasidėjusio teismo proceso metu, o atsakovių neveikimas lėmė klaidingą atsakovių nustatymą, dėl ko jie negali būti laikomi atsakingais už atsakovės A. S. patirtų 200 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovės J. G. ir A. S. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2026 m. vasario 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nesutiko su atsakovės prašymu išreikalauti iš Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) esantį liudytojos I. Š. apklausos protokolą, kuriuo norėta įrodinėti tai, kad ieškovė raštu patvirtino, kad atsakovė gyvens bute tiek, kiek jai reikės. Kadangi teismas atsisakė šio įrodymo, todėl skunde remiasi Kauno apylinkės teismo 2025 m. birželio 9 d. nutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje yra nustatomas prejudicinis faktas, kad panaudos sutartis yra sudaryta iki to laiko, kol atsakovė turi poreikį naudotis butu. Tai reiškia, kad panaudos sutartis nėra neterminuota, o apibrėžta terminu – sąlyga, kol atsakovė turi tokį poreikį. Dėl to teismas neteisingai nustatė, kad sutartis yra sudaryta neterminuotai. Atvirkščiai, sutartis yra sudaryta terminuotai, terminas nustatomas sąlyga – kol atsakovei reikės.
Pirmos instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, remdamasis pasikeitusiais ieškovės parodymais. Kauno apylinkės teismas 2025 m. birželio 9 d. nutartyje konstatavo, kad ieškovė nurodė, jog nei ji, nei jos vyras niekada nesakė, kad močiutė turi išsikraustyti iš jų buto, nes kalbėjo, kad močiutė bute gyvens tiek, kiek jai reikės, nors teisiškai butas močiutei visiškai nepriklauso. Apie būtent tokį susitarimą patvirtino teisme ir atsakovė, nes artimųjų rate buvo nuspręsta, jog A. S. pasirūpins senele, o ieškovė pasirūpins atsakove. Tai ir buvo daroma, nes ieškovė pati deklaravo atsakovės gyvenamąją vietą 2014 m. birželio mėn. ginčo bute, bei leido atsakovei gyventi, o komunalinius mokesčius mokėjo ieškovė, tačiau atsakovė visada jai pateikdavo savo banko kortelę, bei ieškovė, nuėmusi pinigus, ginčo buto išlaikymo išlaidas atskaičiuodavo ir pasiimdavo grynais.
Nors ieškovė liudydama policijoje sakė, kad jokių neteisėtų veiksmų prieš atsakovę nesiims, tačiau jau tuo metu buvo pradėtas iškeldinimo procesas, ir ieškovė savo pažado, jog atsakovė gyvens bute, kiek jai reiks, nevykdo. Be to, liudytojo apklausoje ieškovė nurodė, kad už komunalines paslaugas ji mokėjo, tačiau nenurodė, jog sumokėtą sumą ji visada pasiimdavo iš atsakovės grynais. Atsakovė iš esmės mokėjo visas komunalines paslaugas. Be to, ji yra kreipusi į (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administraciją, dėl ko jai buvo padaryta kompensacija mokesčiams už komunalines paslaugas. Atsakovė šiuo metu yra serganti, taip pat ir onkologine liga, ir gyventi pas dukrą A. S. ji nesugebėtų, nes reikia nuolat kūrenti namą malkomis, o ji neturi sveikatos, o nekūrenant, namai atšąla, ir jai reiktų vėl atgal sugrįžti. Atsakovės pakankamų ir tęstinių ryšių su butu buvimas yra pagrindas pripažinti ginčo butą atsakovės būstu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnio prasme. Kitoks byloje nustatytų aplinkybių vertinimas neatitiktų geros moralės normų, prieštarautų teisingumo, protingumo, asmenų teisėtų lūkesčių principams, neatitiktų sąžiningumo reikalavimų.
Atsiliepimas
Atsakovės nesutinka su teismo motyvais dėl bylinėjimosi išlaidų nepriteisimo A. S.. Atsakovai bendravo su ieškovais iki to, kai pastarieji pradėjo iškeldinimo procedūrą, nes patys ieškovai nutraukė bendravimą su atsakovais. Todėl ieškovams buvo gerai žinoma, kad A. S. negyveno ginčo bute, nes turi gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) Šį būstą reikia kūrenti malkomis, nes dėl krosnies ypatumų, ji šildo, kol yra kūrenama, ir sudegus malkoms, oras pradeda aušti, todėl ir A. S. visada turi po darbo grįžti ir šildyti namus, nes priešingu atveju namai įšals. Tačiau atsakovei susirgus onkologine liga, reikalinga artimųjų priežiūra, todėl po darbo A. S. dar vyksta prižiūrėti ligonę. Ieškovai elgėsi nepagrįstai ir nesąžiningai, teikdami reikalavimą dėl A. S. iškeldinimo, todėl ji turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ieškovai I. Š. ir T. Š. pateikė atsiliepimą į atsakovių apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Atsakovė faktiškai nesutinka su tik vertinimu, bet nenurodo konkrečių pažeidimų (pvz., neleistinų įrodymų, logikos klaidų). Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo išvados grindžiamos: (1) nuosavybės dokumentais; (2) šalių paaiškinimais; (3) faktiniu naudojimusi turtu. Vien deklaratyvus teiginys apie netinkamą vertinimą nėra pagrindas sprendimui naikinti.
Atsakovė nurodo, neva buvo sudaryta terminuota panaudos sutartis („kol reikės gyventi“), todėl ji negali būti laikoma neterminuota. Formuluotė „kol reikės“ nėra konkretus terminas, todėl pagal teismų praktiką tokie santykiai laikomi neterminuotais. Net ir laikant minėtą formuluotę sąlygine: (1) poreikis gyventi nėra absoliutus ir nekontroliuojamas kriterijus; (2) savininkas turi teisę nutraukti panaudą, kai pažeidžiami jo interesai. CK 6.629 straipsnis leidžia savininkui reikalauti grąžinti daiktą, kai: (1) pasikeičia aplinkybės; (2) naudojimasis tampa nesuderinamas su savininko teisėmis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo santykius kaip neterminuotą panaudą.
Šalies argumentai
Nei ieškovė, nei juo labiau jos sutuoktinis, iš atsakovės nėra gavę jokių piniginių lėšų, apie kurias atsakovė nurodo apeliaciniame skunde. Iš paties apeliacinio skundo turinio matyti, kad tokias pačias aplinkybes ieškovė nurodė ir policijos pareigūnui.
Apeliacinis skundo argumentas, jog butas yra atsakovės „būstas“ pagal Europos Žmogaus Teisingumo Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, todėl iškeldinimas pažeidžia jos teises, yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Būsto sąvoka yra plati, tačiau ji nesuteikia absoliučios teisės likti svetimame turte. EŽTT praktika aiškiai nurodo, jog būtina proporcingumo analizė tarp savininko ir gyventojo interesų, o šiuo konkrečiu atveju: (1) ieškovai yra teisėti savininkai; (2) atsakovei turtas (butas) nepriklauso nuosavybės teise, taip pat pastaroji neturi nuomos teisės; (3) turto (buto) savininkai atsakovei geranoriškai leido gyventi bute. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas šią pusiausvyrą įvertino ir nepažeidė Konvencijos 8 straipsnio, ypač atkreipiant dėmesį, jog būsto teisė negali paneigti nuosavybės neliečiamumo principo.
Dėl pažado leisti gyventi „kiek reikės“ ieškovai nurodo, kad: (1) tai buvo šeimos susitarimas, o ne teisinis įsipareigojimas; (2) tokie susitarimai nesukuria teisių į turtą, o santykiams tarp šalių pablogėjus ir atsakovei pradėjus reikšti pretenzijas į turtą (butą), savininkams atsirado pagrindas nutraukti leidimą naudotis turtu (butu). Nors atsakovė nurodo, jog pastaroji faktiškai mokėjo už komunalines paslaugas: (1) tai nesukuria nuosavybės teisės; (2) gali būti vertinama kaip faktinių išlaidų kompensavimas. Kita vertus, byloje yra pateikti duomenys, jog už komunalines paslaugas mokėjo ir moka būtent ieškovai. Dalyje dėl atsakovės sveikatos ir aplinkybės, neva pastaroji neturi, kur gyventi, ieškovai pabrėžia, jog tai yra socialinio pobūdžio aplinkybės, bet jos nesuteikia teisės naudotis svetimu turtu, o tokie klausimai sprendžiami per socialinę paramą, o ne ribojant savininko teises.
Dėl A. S. bylinėjimosi išlaidų ieškovai nurodo, jog: (1) pastaroji į bylą buvo įtraukta, kadangi ieškovai neturėjo objektyvių duomenų, kas gyvena bute, be to, nebuvo gautas atsakymas į notarės pranešimą; (2) proceso metu nustačius aplinkybes, jog A. S. bute negyvena, buvo operatyviai atsisakyta reikalavimų pastarosios atžvilgiu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Iš byloje esančių duomenų teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovams I. Š. ir T. Š. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso butas/patalpa – butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovai byloje įrodinėjo, kad jie negali naudotis savo nuosavybe, kadangi bute gyvena atsakovė (apeliantė) J. G., todėl pareikštas reikalavimas iškeldinti atsakovę (apeliantę) J. G. iš ieškovams I. Š. ir T. Š. nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos.
Pirmosios instancijos teismas iškeldino atsakovę iš ginčo patalpų, padaręs išvadą, kad nutrūkus buto panaudos teisiniams santykiams, atsakovė neturi jokio teisinio pagrindo toliau gyventi ieškovams nuosavybės teise priklausančiame bute. Kadangi ieškovams nuosavybės teise priklausančiame bute atsakovė J. G. toliau gyvena be jokio teisinio pagrindo, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ji pažeidžia ieškovų, kaip buto savininkų, teises ir teisėtus interesus, nes ieškovai negali laisvai naudotis savo nuosavybe. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neteisingai nustatė, jog sutartis yra sudaryta neterminuotai. Apeliantės teigimu, sutartis yra sudaryta terminuotai, terminas nustatomas sąlyga – kol atsakovei reikės. Be to, atsakovė yra serganti, gyventi pas dukrą A. S. ji nesugebėtų, nes reikia nuolat kūrenti namą malkomis, o ji neturi sveikatos, o nekūrenant namai atšąla. Atsakovės pakankamų ir tęstinių ryšių su butu buvimas, apeliantės vertinimu, buvo pagrindu pripažinti ginčo butą atsakovės būstu.
Byloje tarp šalių nekyla ginčas, kad atsakovė ieškovams nuosavybės teise priklausančiame bute gyvena nuo 2014 m. birželio 23 d. Pirmosios instancijos teismas nustatęs šias faktines bylos aplinkybes, sprendė, kad tarp šalių susiklostė šių patalpų panaudos teisiniai santykiai (CK 6.629 straipsnis), kurie po panaudos davėjų notarinio įspėjimo buvo nutraukti nuo 2025 m. liepos 30 d. Apeliaciniu skundu keliamas klausimas, ar ieškovai tinkamai įgyvendina savo, kaip ginčo buto savininkų teises, reikšdami reikalavimą iškeldinti apeliantę iš gyvenamosios patalpos. Apeliantė nurodo, kad šalis siejo terminuota buto panaudos sutartis, suteikianti teisę jai ginčo butu naudotis pagal jos poreikius (iki reikės).
CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia sutarties šalims laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenustatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Šio straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos, o tai reiškia, kad sutarties šalims įstatymas leidžia susitarti tiek dėl sutarties termino, tiek ir dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms.
Bylos duomenys patvirtina, kad rašytinė sutartis dėl ginčo buto naudojimo tarp šalių sudaryta nebuvo. Šalys pripažįsta faktinę aplinkybę, jog atsakovei kilus poreikiui susirasti būstą, ieškovų sutikimu atsakovė apsigyveno ginčo bute. Nustačius šias faktines aplinkybes spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog šalys žodžiu sudarė panaudos sutartį, tinkamai kvalifikavo šalis siejusius santykius.
Teisėjų kolegija taip pat sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė gyvena ieškovams nuosavybės teise priklausančiame bute ir juo naudojasi pagal neterminuotą panaudos sutartį (CK 6.629 straipsnio 1 dalis). Terminas yra apibrėžtas ar neapibrėžtas laikotarpis, kuriam suėjus ar pasibaigus įstatymas ar šalių susitarimas numato tam tikrą civilinių teisių ar pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. Terminas gali būti apibrėžiamas ne tik kalendorine data ar nurodomas metais, mėnesiais, savaitėmis, dienomis, valandomis, bet ir įvykiu, kuris neišvengiamai turi įvykti (CK 1.117 straipsnis). Atsakovės įvardintas termino apibrėžimas „kol reikės“, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra konkretus terminas apibrėžiamas konkrečiu įvykiu. Nustačius, kad šalys nesusitarė dėl termino apibrėžimo įvykiu, kuris tikrai įvyks, negalima laikyti, kad terminas buvo nustatytas-sudaryta terminuota panaudos sutartis.
Pagrindinė sąlyga, norint nutraukti neterminuotą panaudos sutartis, yra panaudos davėjo duotas prieš tam tikrą laiką įspėjimas apie sutarties su panaudos gavėju nutraukimą. Remiantis CK 6.642 straipsnio 1 dalimi, kiekviena daikto neatlygintinio naudojimo sutarties šalis bet kada turi teisę nutraukti neterminuotą panaudos sutartį, įspėjusi apie tai kitą šalį prieš tris mėnesius, jeigu sutartis nenustato kitokio termino. Šioje byloje yra nustatyta, kad ieškovai (buto savininkai ir panaudos davėjai) 2025 m. balandžio 30 d. notariniu pranešimu, išsiųstu atsakovės gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), atsakovę informavo, jog nutraukia su ja neterminuotą panaudos sutartį ir įspėjo atsakovę iki 2025 m. gegužės 30 d. išsikelti iš gyvenamosios patalpos. Suėjus CK 6.642 straipsnio 1 dalyje nustatytam trijų mėnesių apie neterminuotos panaudos sutarties nutraukimą terminui po įspėjimo panaudos gavėjui apie numatomą sutarties nutraukimą, panaudos sutartis pasibaigia. Taigi, nuo nurodytos datos šalys tapo nebesaistomos tarpusavio prievolinių teisinių santykių, t. y. apeliantė neteko ginčo patalpų naudojimosi teisių, tuo tarpu byloje nėra nustatyta jokio kito teisinio pagrindo naudotis ginčo turtu. Esant nurodytam teisėjų kolegija sprendžia, kad turto savininkai-ieškovai įgijo teisę reikalauti apeliantės išsikeldinimo iš patalpų CK 4.98 straipsnio, pagal kurį turto savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo nuosavybės teisių į turtą pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu, pagrindu.
Atsakovės apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad ji mokėjo už komunalines paslaugas, yra serganti ir gyventi pas dukrą A. S. ji nesugebėtų, neteikia pagrindo kitaip spręsti tarp šalių kilusį ginčą, nes atsakovė nepagrindė savo teisių į ginčo butą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju ginčas kilo tarp fizinių asmenų, atsakovė be teisinio pagrindo naudojasi ieškovams priklausančiu turtu, ji negali suabsoliutinti savo teisių, pažeisdama ieškovų nuosavybės teises. Atkreiptinas dėmesys ir į CK 1.137 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatytas draudimas įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kad nesant teisinio pagrindo būtų pažeistos ar varžomos kitų asmenų teisės ar įstatymo saugomi interesai ar daroma žala kitiems asmenims arba prieštaraujama subjektinės teisės paskirčiai. Asmuo iš savo neteisėto elgesio negali tikėtis naudos ir iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėti padariniai (Lietuvos Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-905; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-512; 2007 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2007; 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K?3-338/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008; kt.).
Atsakovė A. S. apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su teismo motyvais, kurias išspręstas jos bylos nagrinėjimo metu patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovai su ieškiniu kreipėsi į teismą, kuriuo prašė iškeldinti atsakoves J. G. ir A. S. su visais joms priklausančiais daiktais ir / arba naminiais gyvūnais, nesuteikiant joms kitos gyvenamosios vietos iš jiems-ieškovams nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto – buto / patalpos – buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2 kambarių, bendro 43,98 kv. m. ploto. Pirmosios instancijos teismo 2025 m. rugsėjo 18 d. nutartimi buvo priimtas ieškovų ieškinio reikalavimo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų atsisakymas atsakovės A. S. atžvilgiu ir civilinės bylos dalis dėl atsisakyto reikalavimo nutraukta. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustačius, kad nutraukus bylą atsakovės A. S. patirtų byloje bylinėjimosi išlaidų klausimas nebuvo išspręstas 2025 m. rugsėjo 18 d nutartimi, dėl jų pasisakyta ginčo sprendimu, todėl nesutikdama su šia sprendimo dalimi, A. S. taip pat įgijo teisę skųsti šią sprendimo dalį apeliacine tvarka.
Bylinėjimosi išlaidos yra neatsiejama ginčų sprendimo teisme dalis. Bylinėjimosi išlaidų taisyklės, įtvirtintos CPK VIII skyriuje, be kita ko, nustatančios su bylinėjimosi išlaidomis susijusias teismo pareigas, yra imperatyvaus pobūdžio. Bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti, kokios teisės normos turi būti taikomos sprendžiant bylinėjimosi išlaidų klausimą, patikrinti byloje dalyvaujančių asmenų patirtų ir (ar) prašomų atlyginti bylinėjimosi išlaidų dydžio atitiktį įstatymui, įvertinti, ar bylinėjimosi išlaidos pagrįstos ir gali būti atlyginamos, ir, laikydamasis CPK įtvirtintų taisyklių, jas paskirstyti, priimdamas sprendimą dėl bylos esmės arba baigdamas bylą nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės (pavyzdžiui, bylą nutraukiant ar ieškinį paliekant nenagrinėtą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-403/2022).
Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje taikant CPK 94 straipsnio nuostatas išaiškinta, kad, civilinę bylą nutraukus, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos remiantis priežasties teorija, lemiamą reikšmę turi ne galutinio teismo sprendimo priėmimas, o procesinis šalių elgesys, įvertinus bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastingumą, šalių apdairumą, rūpestingumą atliekant procesinius veiksmus, taip pat ieškinio padavimą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-313/2018). Taikant CPK 94 straipsnio 1 dalį, įvertinamos reikalavimo pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastys: ar jo atsisakyta dėl svarbių priežasčių, ar jų nenurodant, ar dėl to, kad kita šalis juos patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167-915/2016). Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo srityje svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Pagal ją sprendžiama, kam turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, t. y. vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas, atliekant procesinius veiksmus, tarp jų ir paduodant ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2010).
Nagrinėjamu atveju civilinį procesą dėl abiejų atsakovių iškeldinimo iniciavo ieškovai, prieš tai notarine tvarka abi atsakoves notarine tvarka įspėję apie kilusį poreikį naudotis ginčo patalpomis. Atsakovės nebendradarbiavo su ieškovais, neatsakė į ieškovų siųstą pranešimą, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neturėdami objektyvių duomenų apie visus asmenis gyvenančius bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ieškovai tinkamai įgyvendino teisę ginti savo teises teismine tvarka. Taigi neigiamos tokio procesinio neveikimo pasekmės tenka pačiai apeliantei A. S., kuri tik po kreipimosi į teismą savo procesiniuose dokumentuose nurodė ginčo buto naudojimo aplinkybes. Nustačius, kad ieškovai, gavę apeliantės A. S. poziciją byloje operatyviai atsisakė reikalavimo dėl atsakovės A. S. iškeldinimo iš buto yra pagrindas išvadai, kad ieškovai savo procesinėmis teisėmis naudojosi tinkamai ir sąžiningai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatenkino apeliantės prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš ieškovų.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo šalis siejančius teisinius santykius, taip pat tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškovų, kaip patalpų savininkų teisę reikalauti pašalinti bet kuriuos jų nuosavybės teisių į turtą pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu, taip pat civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų atlyginimą byloje, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo išvados atitinka nustatytas faktines aplinkybes byloje, apeliantės J. G.ir A. S. nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl jų apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2026 m. vasario 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Atsakovių apeliacinio skundo netenkinus, joms jų apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu ieškovai I. Š. ir T. Š. prašo priteisti iš apeliančių 600 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro atsiliepimo į atsakovių apeliacinį skundą parengimas, taip pat pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus (reg. Nr. DOK-39509). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R–77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 7, 8.11 punktais, sprendžia, kad ieškovų prašomos priteisti išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių, todėl yra priteisiamos iš apeliantės. Įvertinus tai, kad bylinėjimosi išlaidas apmokėjo ieškovė I. Š., šios išlaidos yra priteisiamos iš apeliantės jos naudai. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos nesusidarė, todėl teisėjų kolegija dėl jų atlyginimo valstybei nesprendžia ir plačiau dėl to nepasisako.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2026 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš atsakovės J. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės I. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 600 Eur (šešis šimtus eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.