Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Daina Lisaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. A. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo E. A. ieškinį atsakovei K. K. dėl avanso grąžinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320, 338 straipsniai).

Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkinus atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo sustabdytas sprendimo už akių vykdymas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią atsirasti aplinkybėms, galinčioms apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, ir kartu užtikrinti teismo sprendimo privalomumą. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Nurodytas principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Pagal suformuotą teismų praktiką, siekdamas užtikrinti byloje pareikštų reikalavimų įvykdymą, teismas turėtų taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos ir realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, ir netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti nėra būtinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-943/2021).

CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte yra įtvirtinta viena iš laikinųjų apsaugos priemonių rūšių – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas. Ši laikinoji apsaugos priemonė yra tiesiogiai susijusi su įstatyme įtvirtintu teismo procesinio sprendimo vykdymo privalomumo principu (CPK 18 straipsnis), todėl tokia laikinoji apsaugos priemonė taikoma išimtiniais atvejais. Išieškojimo vykdymo procese sustabdymo teisinio instituto specifika įpareigoja teismą šias laikinąsias apsaugos priemones taikyti tik neabejotinai įsitikinus, kad netaikius šių laikinųjų apsaugos priemonių, galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes, priešingu atveju, būtų paneigtas įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo privalomumo principas (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-537-516/2024).

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, kad CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta laikinoji apsaugos priemonė paprastai taikoma tais atvejais, kai yra paduodamas skundas dėl antstolio veiksmų, taip pat tokių procesinių priemonių taikymo gali būti prašoma kasacinio skundo padavimo toje pačioje byloje, kurioje turi būti vykdomas įsiteisėjęs teismo sprendimas, ar prašymo atnaujinti procesą toje pačioje byloje atvejais (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-279-241/2019).

Vadovaujantis byloje esančiais rašytiniais duomenimis nustatyta, kad Kauno apylinkės teismas 2026 m. vasario 17 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo tenkino ieškovo ieškinį ir priteisė jo naudai iš atsakovės 1 271 Eur sumą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2026 m. sausio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 420,50 Eur bylinėjimosi išlaidas. Įsiteisėjus teismo sprendimui už akių, ieškovo prašymu buvo išduotas vykdomasis raštas. Atsakovė pateikė prašymą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kurį teismas 2026 m. balandžio 21 d. nutartimi laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui. Atsakovė dėl minėtos teismo nutarties pateikė atskirąjį skundą, kuriame, be kita ko, suformulavo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti Kauno apylinkės teismo 2026 m. vasario 17 d. sprendimo už akių vykdymą ir šio sprendimo pagrindu išduoto vykdomojo rašto vykdymą iki atskirojo skundo išnagrinėjimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsakovės prašymą tenkino argumentuodamas tuo, jog atsakovė tikėtinai pagrindė prašymo (atskirojo skundo) reikalavimus ir pirmąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą išpildė. Teismas taip pat nurodė, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones būtų galimybė išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atitinka teisingumo, proporcingumo bei ekonomiškumo principus, o jų nepritaikius būsimas teismo sprendimas galėtų būti apsunkintas ar taptų neįgyvendinamas, nes iki atskirojo skundo išnagrinėjimo dalis piniginių lėšų gali būti išieškota arba gali būti atlikti kiti priverstinio vykdymo veiksmai.

Priešingai nei skundžiamoje nutartyje konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovė nepagrindė prašymo (atskirojo skundo) reikalavimų, todėl pirmosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui neįrodė. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo privalo būti motyvuotas ir pagrįstas įrodymais (CPK 178 straipsnis). Pareiga įrodyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, tenka tokį prašymą pateikusiam asmeniui, šiuo atveju – atsakovei (CPK 178 straipsnis). Klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įrodinėjamas ir sprendžiamas atskirai nuo pačios bylos įrodinėjimo dalyko, todėl asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, privalo įrodyti tokių priemonių taikymo pagrindą ir konkrečios priemonės taikymo būtinumą.

Iš atsakovės pateikto atskirojo skundo, kuriame suformuluotas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turinio matyti, kad prašymas yra visiškai neargumentuotas, nepagrindžiama, kodėl būtina taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones, nenurodoma, kokios atsiras pasekmės, jeigu laikinosios apsaugos priemonės nebus pritaikytos. Atsakovės pozicija dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apsiriboja tik vieno sakinio prašymu, išreikštu atskirojo skundo rezoliucinėje dalyje. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neįvertino, kad atsakovė ne tik, kad neargumentavo prašymo jokiais motyvais, bet ir apskritai nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima bent preliminariai spręsti apie jos naudai galimą sprendimo priėmimą. Kaip teisingai atskirajame skunde nurodo apeliantas, atsakovė teismui nepateikė įrodymų ar pagrįstų argumentų, patvirtinančių skolos sumokėjimą ieškovui ar bent dalinį atsiskaitymą su juo, todėl nėra pagrindo manyti, kad jos naudai galėtų būti priimtas palankus sprendimas, o vykdomi išieškojimo veiksmai yra nepagrįsti ar pertekliniai.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad iki bus išnagrinėtas atsakovės atskirasis skundas bei teismas priims sprendimą šioje byloje, gali susiklostyti situacija, kai dalis piniginių lėšų jau bus išieškota arba atlikti kiti priverstinio vykdymo veiksmai ir tokiu būdu, jeigu bus priimtas atsakovei palankus teismo sprendimas, jo vykdymas bus ypatingai apsunkintas. Pasisakydamas šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad jeigu byla bus išspręsta atsakovės naudai, ji galės pasinaudoti atgręžtinio reikalavimo teise ir susigrąžinti išieškotas sumas iš ieškovo. Vykdymo proceso sustabdymas negali būti naudojamas kaip priemonė išvengti tam tikrų papildomų išlaidų (kaštų) ar kylančių tam tikrų nepatogumų dėl vykdomo išieškojimo, net jeigu vėliau ir tektų spręsti įvykdymo atgręžimo klausimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-552-798/2022). Nagrinėjamu atveju sprendimas už akių yra įsiteisėjęs, todėl turi būti vykdomas.

Šios bylos kontekste svarbu ir tai, kad CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodyta laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas, taikoma išimtiniais atvejais (skundžiant antstolio veiksmus, teikiant kasacinį skundą arba prašymą dėl proceso atnaujinimo), kadangi tiesiogiai yra susijusi su įstatyme įtvirtintu teismo procesinio sprendimo vykdymo privalomumo principu (CPK 18 straipsnis). Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad egzistuotų bent viena iš nurodytų išimčių, todėl tai sudaro dar vieną pagrindą netenkinti atsakovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Dėl bylos procesinės baigties.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į nustatytas nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes ir skundžiamos nutarties motyvus, įvertinęs atsakovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turinį bei ieškovo atskirojo skundo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias procesinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenkina ieškovo atskirąjį skundą, panaikina skundžiamą teismo nutartį ir klausimą išsprendžia iš esmės – netenkina atsakovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338, 339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 29 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės. Netenkinti atsakovės K. K. prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones - sustabdyti Kauno apylinkės teismo 2026 m. vasario 17 d. sprendimo už akių vykdymą ir šio sprendimo pagrindu išduoto vykdomojo rašto vykdymą iki atskirojo skundo išnagrinėjimo. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.