Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Egidijaus Šileikio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. D. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. vasario 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. vasario 5 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl vykdomojo rašto išdavimo, pagrįstumo ir teisėtumo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 1 dalyje. Šioje normoje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Nagrinėjamu atveju Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 21 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjui priteista 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, įsiteisėjo 2025 m. kovo 12 d. Pareiškėjas dėl vykdomojo rašto išdavimo į teismą kreipėsi 2026 m. vasario 3 d. Pirmosios instancijos teismas atsisakė išduoti pareiškėjui vykdomąjį raštą ne dėl to, kad priteista suma yra sumokėta, o dėl pareiškėjo prašymo išmokėti ją teisės aktuose nenumatytu būdu – grynaisiais pinigais per AB Lietuvos paštą. Todėl šioje byloje spręstina, ar tokia aplinkybė sudaro pagrindą neišduoti vykdomojo rašto.

Pagal ABTĮ 99 straipsnio 1 dalį įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo skundas (prašymas, pareiškimas) patenkinamas, jo patvirtinta kopija (nuorašas) nusiunčiama vykdyti viešojo administravimo subjektui ar kitam asmeniui, kurio teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus buvo apskųsti, arba viešojo administravimo subjektui, kuris byloje atstovavo valstybei (Vyriausybei), taip pat pareiškėjui. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu per penkiolika kalendorinių dienų ar per teismo nustatytą terminą šio straipsnio 1 dalyje nurodytas viešojo administravimo subjektas ar kitas asmuo sprendimo neįvykdo, pareiškėjo prašymu sprendimą priėmęs administracinis teismas išduoda jam vykdomąjį raštą, kartu nurodydamas jį vykdyti antstoliui pagal atsakovo buveinės vietą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Kai išieškomos pinigų sumos į valstybės biudžetą ar išieškoma žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, taip pat kai išieškomos sumos, susijusios su tarnybiniais teisiniais santykiais ar pensijų mokėjimu, teismas išduoda vykdomąjį raštą išieškotojui be jo prašymo.

ABTĮ 99 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neįvykdyti teismo sprendimai dėl žalos atlyginimo, dėl priteistų sumų ir nesumokėtų baudų išieškojimo, taip pat neįvykdytos teismo patvirtintos taikos sutartys vykdomi Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Šiais atvejais vykdomieji dokumentai pareiškėjui išduodami teismo sprendimui įsiteisėjus.

Sistemiškai aiškinant aptartas teisės normas pažymėtina, kad ABTĮ 99 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta bendroji vykdomojo rašto išdavimo tvarka ir atskirai išvardyti atvejai, kai išieškotojui nereikia pateikti prašymo šiam dokumentui gauti. Vienas iš tokių atvejų yra žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, išieškojimas. Tokio pobūdžio bylose išieškotojo prašymas nėra būtina vykdomojo rašto išdavimo sąlyga, o jo išdavimas siejamas su teismo sprendimo įsiteisėjimu.

Nagrinėjamu atveju žalos atlyginimas pareiškėjui priteistas iš Lietuvos valstybės, todėl taikytinas ir Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymas (toliau – ir Žalos atlyginimo įstatymas). Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies 1 punktą atitinkamus teismo sprendimus iš tam numatytų valstybės biudžeto asignavimų vykdo Teisingumo ministerija. To paties straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad priteistos lėšos pervedamos į žalą patyrusio asmens asmeninę mokėjimo sąskaitą, o suimtam ar laisvės atėmimo bausmę atliekančiam asmeniui jos gali būti pervedamos į laisvės atėmimo vietos įstaigos administruojamą jo asmeninę sąskaitą. Šioje dalyje teisė kreiptis dėl priverstinio vykdymo siejama su tuo, kad Teisingumo ministerija, gavusi asmens prašymą pervesti lėšas į atitinkamą sąskaitą, sprendimo neįvykdė per šio straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse nustatytus terminus. Šiuo atveju taikytinas Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas.

Aprašo 6.1 papunktyje, kuriuo Teisingumo ministerija rėmėsi Rašte, prašydama pareiškėjo pateikti papildomus duomenis ir dokumentus, detalizuojama, kokius duomenis fizinis asmuo turi nurodyti Teisingumo ministerijai teikiamame prašyme ir kokiais dokumentais patvirtinti asmeninės sąskaitos turėjimą. Pagal Aprašo 3 punktą teismo sprendimo įvykdymo terminas skaičiuojamas nuo visų šio Aprašo 6 punkte nurodytų dokumentų ir duomenų gavimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, ABTĮ 99 straipsnio 2 ir 4 dalių bei Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 6 dalies nuostatas aiškinant sistemiškai galima daryti išvadą, kad ABTĮ reglamentuoja vykdomojo rašto išdavimą, o Žalos atlyginimo įstatymas nustato priteistų lėšų išmokėjimo tvarką ir sąlygas kreiptis dėl priverstinio vykdymo. Priešingas aiškinimas reikštų, kad specialiajame įstatyme nustatytos priverstinio vykdymo inicijavimo sąlygos kartu taptų papildomomis, ABTĮ tiesiogiai nenumatytomis vykdomojo dokumento išdavimo sąlygomis. Tačiau aptartos teisės normos tokios išvados nepagrindžia. ABTĮ 99 straipsnio 4 dalies antrasis sakinys vykdomojo dokumento išdavimo momentą expressis verbis sieja su teismo sprendimo įsiteisėjimu. Be to, pagal ABTĮ 99 straipsnio 2 dalies antrąjį sakinį bylose dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo vykdomasis raštas išieškotojui išduodamas ir be jo prašymo. Kai teismas šį procesinį veiksmą atlieka savo iniciatyva, teismo sprendimo įsiteisėjimas yra vienintelis įstatyme nurodytas momentas, kuriuo jis turi būti atliktas. Šiuo momentu Žalos atlyginimo įstatyme nustatytos sąlygos objektyviai dar negali būti įvykdytos, nes į Teisingumo ministeriją kreipiamasi dėl jau įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymo, o apie vėlesnius išieškotojo ir Teisingumo ministerijos tarpusavio veiksmus teismas, veikdamas savo iniciatyva, paprastai net negalėtų žinoti. Todėl vykdomojo dokumento išdavimas teismo sprendimui įsiteisėjus nėra siejamas su Teisingumo ministerijai nustatyto sprendimo įvykdymo termino pasibaigimu ar kitų Žalos atlyginimo įstatyme nustatytų priverstinio vykdymo inicijavimo sąlygų įvykdymu. Šios aplinkybės reikšmingos sprendžiant, ar jau atsirado teisė kreiptis dėl priverstinio vykdymo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra išskyręs dvi teismo sprendimo dėl priteisto žalos atlyginimo vykdymo stadijas: teismo sprendimo įvykdymą Teisingumo ministerijoje per įstatyme nustatytą terminą ir, sprendimo per šį terminą neįvykdžius, galimybę kreiptis dėl jo priverstinio vykdymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1704-415/2018). Šis išaiškinimas reikšmingas nustatant galimybės pradėti priverstinį vykdymą atsiradimo momentą, o vykdomojo rašto išdavimo klausimas spręstinas sistemiškai aiškinant ABTĮ ir Žalos atlyginimo įstatymą.

Pažymėtina, kad nors Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje nustatyta išankstinio kreipimosi į Teisingumo ministeriją tvarka riboja galimybę pradėti priverstinį vykdymą, tačiau šioje teisės normoje nenustatyta, kad šios tvarkos nesilaikymas yra pagrindas teismui neišduoti vykdomojo rašto. Vykdomojo rašto išdavimas savaime nepatvirtina, kad jau yra įvykdytos visos sąlygos kreiptis dėl priverstinio vykdymo. Šios sąlygos vertinamos sprendžiant dėl vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti ir priverstinio vykdymo veiksmų pradžios Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos normos aiškintinos taip, kad kiekviena jų reguliuoja atitinkamą sprendimo vykdymo etapą: ABTĮ 99 straipsnio 2 ir 4 dalys – vykdomojo dokumento išdavimą teisme, o Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 6 dalis – galimybę pradėti priverstinį vykdymą po kreipimosi į Teisingumo ministeriją. Vadovaujantis tokiu aiškinimu, išieškotojas gali gauti vykdomąjį raštą, tačiau jo turėjimas neatleidžia nuo pareigos laikytis specialiajame įstatyme numatytos išankstinės kreipimosi tvarkos ir nesuteikia teisės reikalauti pradėti priverstinį išieškojimą, kol nėra įvykdytos tam nustatytos sąlygos.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė teismo priteistą 500 Eur sumą išmokėti grynaisiais pinigais per AB Lietuvos paštą, o Teisingumo ministerija Raštu paaiškino jam taikomus reikalavimus ir pasiūlė pateikti prašymą, kuriame būtų nurodyta asmeninė sąskaita kredito įstaigoje, bei reikalingus dokumentus. Pirmosios instancijos teismas iš pareiškėjo prašymo Teisingumo ministerijai neatitikties teisės aktų reikalavimams padarė išvadą, kad negali būti tenkinamas ir teismui pateiktas prašymas dėl vykdomojo rašto išdavimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad vykdomojo rašto išdavimas ir jo pateikimas priverstinai vykdyti yra atskiri procesiniai veiksmai, sprendžia, kad pareiškėjo pasirinkto išmokėjimo būdo neatitiktis įstatymo reikalavimams ir asmeninės sąskaitos duomenų nepateikimas savaime nesudaro pagrindo atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą. Pirmosios instancijos teismas, šias aplinkybes laikydamas pakankamu pagrindu netenkinti pareiškėjo prašymo, nepagrįstai sutapatino priteistų lėšų išmokėjimo ir kreipimosi dėl priverstinio vykdymo sąlygas su vykdomojo rašto išdavimo sąlygomis bei netinkamai aiškino ir taikė ABTĮ 99 straipsnio 2 ir 4 dalis.

Akcentuotina, kad tokia išvada nereiškia pareiškėjo reikalavimo išmokėti žalos atlyginimą grynaisiais pinigais per AB Lietuvos paštą pagrįstumo. Klausimas dėl pareiškėjo teisės gauti priteistą sumą jo pageidaujamu būdu, kaip ir Teisingumo ministerijos Rašto teisėtumas, nepatenka į nagrinėjamo atskirojo skundo dalyką, todėl dėl su jais susijusių pareiškėjo argumentų dėl negalios ir socialinių išmokų gavimo grynaisiais pinigais teisėjų kolegija nepasisako. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas lėšas pervesti į asmeninę mokėjimo sąskaitą nustatytas pačiame Žalos atlyginimo įstatyme, o Aprašas tik detalizuoja, kokius duomenis ir dokumentus reikia pateikti šiai įstatymo nuostatai įgyvendinti. Todėl pareiškėjo argumentas, kad tokį mokėjimo būdą nustato tik poįstatyminis teisės aktas (Aprašas), neatitinka aptarto teisinio reguliavimo. Dėl to nepagrįstas ir šiuo argumentu grindžiamas jo teiginys dėl Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies pažeidimo.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis vien tuo, jog pareiškėjas nepateikė Teisingumo ministerijai tinkamo prašymo pervesti teismo priteistą sumą į banko sąskaitą, netinkamai aiškino ir taikė vykdomojo rašto išdavimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, o klausimas dėl vykdomojo rašto išdavimo perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. D. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies. Regionų administracinio teismo 2026 m. vasario 5 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl vykdomojo rašto išdavimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nutartis neskundžiama.