- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-30
- Bylos Nr.
- eAS-1082-556/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00602-2026-2
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas, Veslava Ruskan, Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- I. S.
- Atsakovas
- Jonavos rajono savivaldybės administracija
- Trečiasis asmuo
- J. D., P. M. D., M. S., A. S.
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. S. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. S. patikslintą skundą atsakovui Jonavos rajono savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – J. D., P. M. D., M. S., A. S.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I.
Šalies argumentai
Pareiškėja I. S. (toliau – ir pareiškėja) 2026 m. kovo 24 d. su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Jonavos rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) 2026 m. vasario 24 d. raštą (sprendimą) Nr. 6B-36-890 „Dėl informacijos“ (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti Administraciją konstatuoti, kad 1987 metų sodininkų bendrijos „Pašiliai“ (toliau – ir Bendrija) suplanavimo projektas M1:500, patvirtintas 1992 m. balandžio 28 d. Bendrijos valdybos posėdžio protokolu Nr. 04.28.04 (toliau – ir Projektas), pagal kurį buvo išdalinta penkiems Bendrijos nariams pareiškėjos sodybos žemė (vienkiemis), pareiškėjos sodybos dalyje neatitinka teisės aktų ir negali sukelti teisinių pasekmių ab initio (nuo pat pradžių). Regionų administracinis teismas 2026 m. kovo 25 d. nutartimi nustatė pareiškėjai terminą pašalinti nurodytus trūkumus. Teismas nurodė pateikti pareiškėjos saugiu elektroniniu parašu pasirašytą skundą arba pareiškėjos įgalioto atstovo saugiu elektroniniu parašu pasirašytą skundą, kuriame būtų nurodyti pareiškėjos atstovo duomenys, taip pat tikslinti antrąjį skundo reikalavimą, prašant atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2026 m. vasario 2 d. prašymą. Pareiškėja 2026 m. balandžio 8 d. kreipėsi su patikslintu skundu į teismą, prašydama: 1) panaikinti Administracijos Raštą; 2) įpareigoti Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2026 m. vasario 2 d. prašymą.
II.
Regionų administracinis teismas 2026 m. balandžio 9 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos patikslintą skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.
Teismas nustatė, kad Administracija Raštu netenkino pareiškėjos 2026 m. vasario 2 d. prašymo, kuriuo pareiškėja prašė konstatuoti, kad Kauno apylinkės teismo 2022 m. spalio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2284-722/2022 sprendimo paskelbimo suplanavimo projektas (1987 metų Bendrijos Projektą, pagal kurį pareiškėjos sodybos žemė (esami vienkiemiai) buvo išdalinta penkiems Bendrijos nariams, pareiškėjos sodybos dalyje) neatitinka teisės aktų ir negali sukelti teisinių pasekmių.
Teismas pažymėjo, kad Regionų administracinis teismas 2021 m. birželio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-842-422/2021, kurioje buvo nagrinėjami pareiškėjos skunde nurodomi argumentai, jau yra pateikęs išaiškinimus dėl iš esmės analogiško ginčo. Minėtame sprendime buvo nagrinėjami klausimai: dėl Bendrijos Projekto, pagrįstumo ir teisėtumo; dėl pareiškėjos pretendavimo į Bendrijos teritorijai pagal Bendrijos Projektą priskirtą teritoriją ir joje suplanuotus ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotus žemės sklypus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); dėl siekio, kad būtų atkurta ginčo teritorija pagal Lietuvos sodininkų bendrijos Kauno Antano Sniečkaus Politechnikos instituto Pašilių skyriaus kolektyvinio sodo projektą (generalinį planą su namelių išdėstymu), kuris galiojo iki 1987 m. Bendrijos Projekto. Teismas 2021 m. birželio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI3-842-422/2021 konstatavo, kad tokio pobūdžio reikalavimais iš esmės siekiama nuginčyti gretimų žemės sklypų savininkų daiktines teises ir nesutinkama su nustatytomis sklypų ribomis, tačiau ginčai, susiję su daiktinėmis teisėmis, žemės sklypų ribų nustatymu ar jų pakeitimu, nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai, tokie civilinio pobūdžio ginčai nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.138 straipsniu ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 22 straipsniu.
Teismas taip pat pažymėjo, jog dėl Regionų administracinio teismo 2021 m. birželio 8 d. sprendimo, buvo paduotas apeliacinis skundas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmęs nutartį administracinėje byloje Nr. eA-508-502/2022 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog remiantis bylos duomenimis ir viešai prieinama informacija, pareiškėjų prašomoje teritorijoje jau yra suformuoti kiti žemės sklypai ir pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ginčai, susiję su daiktinėmis teisėmis, žemės sklypų ribų nustatymu ar jų keitimu, nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai ir turi būti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose.
Teismas, įvertinęs skundo ir prie jo pateiktų dokumentų turinį, sprendė, kad pareiškėjos reikalavimas iš naujo spręsti 1987 m. Bendrijos Projekto panaikinimo klausimą grindžiamas tais pačiais argumentais. Nors pareiškėja teigė, kad paaiškėjo naujos aplinkybės, teismas pabrėžė, jog minėto projekto panaikinimo klausimas dėl savo civilinio pobūdžio gali būti nagrinėjamas tik CPK nustatyta tvarka bendrosios kompetencijos teisme (ką pareiškėja ir buvo realizavusi), o ne administracinio proceso tvarka, vertinant viešojo administravimo subjekto sprendimą, kuriuo atsisakyta kvestionuoti įsiteisėjusį teismo sprendimą.
Teismas darė išvadą, kad pareiškėja, išnaudojusi visas galimybes nuginčyti 1987 m. Bendrijos Projektą civilinio proceso tvarka, tą patį civilinį ginčą bando iš naujo inicijuoti skųsdama Administracijos Raštą, kuriuo buvo atsisakyta kvestionuoti įsiteisėjusį teismo sprendimą. Teismas nurodė, jog Administracijos atsakymas nereiškia, kad ginčo pobūdis pasikeitė ir iš civilinio ginčo jis tapo administraciniu ginču.
Teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamoje byloje pareikštų reikalavimų turinį bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatavo, kad ginčas pagal savo esmę yra civilinio pobūdžio ir teismingas bendrosios kompetencijos teismui, todėl atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos patikslintas skundas nepatenka į ABTĮ 17 straipsnyje nustatytą administracinių teismų kompetenciją, patikslintą skundą atsisakytina priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nenagrinėtiną šio įstatymo nustatyta tvarka.
III.
Pareiškėja I. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 9 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priimant pareiškėjos skundą.
Pareiškėja nurodo, jog pirmosios instancijos teismo teisėjas, priėmęs skundžiamą nutartį buvo šališkas, nes turėjo išankstinę nuomonę dėl ginčo, o tai trukdė objektyviai detaliai, rūpestingai ir atidžiai vertinti skundą ir ginčą, kadangi tas pats teisėjas dalyvavo ankstesnėse bylose, kuriose pareiškėjos atžvilgiu buvo priimti nepalankūs teismo sprendimai. Pareiškėja teigia, kad neturėjo galimybės pareikšti nušalinimą teisėjui anksčiau, nes jos skundas nebuvo priimtas.
Pareiškėja paaiškina, kad Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 25 d. nutartimi buvo nustatyti skundo trūkumai, kuriuos pareiškėja pašalino pateikdama patikslintą skundą, tačiau skundžiama nutartimi patikslintą skundą buvo atsisakyta priimti, nors skundo trūkumai buvo pašalinti. Pareiškėjos nuomone, tokiu būdu, sprendžiant jos skundo priėmimo klausimą, buvo pažeista jos teisė į nešališką teismą.
Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo ginčo kvalifikavimu ir pažymi, jog ginčo objektas yra Administracijos Raštas, tai naujas viešojo administravimo subjekto administracinis aktas, kuris buvo priimtas naujų aplinkybių kontekste. Pareiškėja nesiekia peržiūrėti civilinių bylų sprendimus, o įvertinti viešojo administravimo subjekto veiksmų pagrįstumą ir teisėtumą.
Pareiškėja nurodo, jog esminės aplinkybės, susijusios su ginčijamo plano teisiniu statusu paaiškėjo tik po to, kai buvo įvykdyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 23 d. nutartis, įpareigojusi atsakyti į pareiškėjos pateiktus klausimus. Iki šios informacijos pateikimo nei vienas teismas neturėjo galimybės vertinti ginčo esmės, nes byloje nebuvo pateikta duomenų, patvirtinančių ar paneigiančių ginčijamo plano teisinį pagrindą, todėl ankstesni teismų sprendimai buvo priimti neįvertinus esminių aplinkybių, turinčių lemiamą reikšmę ginčo išsprendimui. Susiklosčiusi situacija rodo, kad pareiškėjos ginčas iki šiol nebuvo išnagrinėtas iš esmės dėl objektyvių duomenų nebuvimo, kuris buvo pašalintas tik po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo „įsikišimo“.
Pareiškėja pažymi, kad ankstesniuose teismo procesuose ginčijamo Bendrijos planavimo dokumento M 1:500 teisinis statusas negalėjo būti išsamiai išnagrinėtas, kadangi nebuvo pateiktas nė vienas administracinis aktas ar kitas teisės aktas, patvirtinantis šio dokumento parengimą, tvirtinimą ir galiojimą.
Pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti skundą peržengė priėmimo stadijos ribas ir iš anksto pasisakė dėl ginčo esmės, nors šie klausimai gali būti sprendžiami tik nagrinėjant bylą iš esmės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a: IV.
Apeliacijos dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 9 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos I. S. skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu (byla nenagrinėtina teismų ABTĮ nustatyta tvarka), pagrįstumas ir teisėtumas.
Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą, padaręs išvadą, kad pareiškėjos skunde nurodytas ginčas yra kilęs iš civilinių teisinių santykių ir dėl to yra nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.
Pareiškėja atskirajame skunde, nesutikdama su šia pirmosios instancijos teismo išvada, nurodo, kad ginčijamą Raštą priėmė viešojo administravimo subjektas, todėl siekia, kad būtų įvertintas viešojo administravimo subjekto veiksmų pagrįstumas ir teisėtumas.
Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos Žmogaus teisių konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ši teisė gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.
ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje nurodomas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą) nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, ne kartą yra nurodęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011; 2025 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-488-520/2025; kt.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad skundo priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo; teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-862-525/2016). Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-303-556/2020; 2026 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-748-602/2026).
Kita vertus, skundžiamo akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti vien tam tikri formalūs kriterijai – jo pavadinimas, nurodyta apskundimo tvarka ir pan., o išvada, ar dėl akto gali būti paduotas skundas administraciniuose teismuose, turi būti daroma atsižvelgiant į tokio sprendimo turinį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-492/2020).
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėja 2026 m. vasario 2 d. prašymu Nr. 7B-209 kreipėsi į Administraciją, prašydama konstatuoti, kad: „teismo sprendimo paskelbimo suplanavimo projektas neatitinka teisės aktų ir negali sukelti teisinių pasekmių“, taip pat priimti ir pateikti administracinį sprendimą, kuriuo būtų aiškiai konstatuotas Generalinio plano negaliojimas. Administracija 2026 m. vasario 24 d. raštu Nr. 6B-36-890, nurodė, kad įsiteisėjusiame Kauno apylinkės teismo 2022 m. spalio 5 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-2284-722/2022 buvo konstatuota, jog vienintelis galiojantis teritorijų planavimo dokumentas, kuriuo turi būti vadovaujamasi žemės sklypą prie pareiškėjai nuosavybės teise valdomų statinių, esančių sodininkų bendrijoje „Pašilaičiai“, yra 1987 m. Suplanavimo projekto korektūra, atlikta 1992 m. balandžio 28 d. Rašte taip pat nurodyta, jog Administracijos direktorius neturi teisės kvestionuoti ar konstatuoti, jog įsiteisėjusiame teismo sprendime minimas suplanavimo projektas neatitinka teisės aktų.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad Regionų administracinis teismas 2021 m. birželio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-842-422/2021 išnagrinėjo pareiškėjos skunde nurodytus argumentus ir pateikė išaiškinimus dėl iš esmės analogiško ginčo. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju pareiškėja pateiktame skunde ne tik iškėlė tuos pačius klausimus ir nurodė tuos pačius argumentus dėl 1987 m. Bendrijos projekto panaikinimo, bet ir iš esmės siekia, kad 1987 m. Bendrijos projekto panaikinimo klausimas būtų išspręstas iš naujo, todėl toks pareiškėjos reikalavimas gali būti nagrinėjamas tik CPK nustatyta tvarka bendrosios kompetencijos teisme, kurią pareiškėja jau yra realizavusi, o ne administracinio proceso tvarka, ginčijant viešojo administravimo subjekto sprendimą, kuriuo atsisakyta kvestionuoti įsiteisėjusį teismo sprendimą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiais argumentais pirmosios instancijos teismas iš esmės pasisakė dėl pareiškėjos reikalavimų pagrįstumo (ginčo esmės), nors to neturėjo daryti skundo priėmimo stadijoje ir šiuo pagrindu atsisakyti priimti pareiškėjos skundą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja antruoju skundo reikalavimu (patikslintame skunde – įpareigoti Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2026 m. vasario 2 d. prašymą) iš esmės siekia tam tikro juridinio fakto pripažinimo, o Administracija Raštu informavo pareiškėją, kad neturi teisės kvestionuoti ar konstatuoti, jog įsiteisėjusiame teismo sprendime minimas suplanavimo projektas neatitinka teisės aktų. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos skundo reikalavimus ir Administracijos Rašto turinį, konstatuoja, kad Rašte pateikta Administracijos pozicija nesukelia pareiškėjai jokių teisinių pasekmių, nes Raštu nebuvo nustatytos jokios pareiškėjos teisės ar pareigos, kurias ji turėtų įvykdyti, administraciniai teismai nesprendžia bylų dėl tam tikrų juridinių faktų pripažinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-478-502/2025 ir kt.), todėl Raštas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.
Kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010; kt.).
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su ginčijamą nutartį priėmusio teisėjo šališkumu, pažymi, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011; kt.). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Šiuo atveju pareiškėja nepateikė, o apeliacinės instancijos teismas nenustatė duomenų, patvirtinančių skundo ir patikslinto skundo priėmimo klausimą nagrinėjusio teisėjo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą arba išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog ginčijamą nutartį priėmęs teisėjas buvo šališkas.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti pareiškėjos skundą, tačiau atsižvelgiant į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, keistini pirmosios instancijos teismo atsisakymo priimti pareiškėjos skundą motyvai. Todėl atitinkamai pakeičiama pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojamoji dalis, rezoliucinė dalis paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos I. S. atskirąjį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.