Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Egidijaus Šileikio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Migracijos departamento Rašto, kuriuo atsakovas netenkino pareiškėjos prašymo jos leidime nuolat gyventi Lietuvoje įrašyti jos pavardę su „Ū“ ir „Ė“, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė. Teismas nurodė, kad įrašų formos leidimuose nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindas – užsieniečio kelionės dokumentas. Pareiškėjos kelionės dokumente – Baltarusijos Respublikos pase jos pavardė įrašyta be „Ū“ ir „Ė“, todėl pagrindo leidime nuolat gyventi įrašyti asmenvardžius lietuvių kalbos raidėmis nėra. Taip pat teismas nurodė, kad santuokos liudijimas nėra kelionės dokumentas, jis nėra naudojamas nustatyti pareiškėjos vardui ir pavardei. Teismas pažymėjo, kad užsieniečio vardo ir pavardės rašymas leidimuose nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje iki 2006 m. sausio 14 d. nebuvo reglamentuotas. Minėtas reglamentavimas atsirado įsigaliojus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. IV-445 patvirtintam LNG aprašui. Šiuo metu teisės aktai, reglamentuojantys leidimuose nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečių pavardžių rašymą nustato vienintelį atvejį, kada užsieniečio pavardė rašoma lietuviškais rašmenimis – jei asmuo nepateikia kelionės dokumento.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad papildomai prideda kreipimąsi į Baltarusijos Respublikos kompetentingas institucijas, jo išsiuntimą patvirtinančius dokumentus, taip pat Baltarusijos Respublikos kompetentingų institucijų atsakymą bei prašo juos prijungti prie bylos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, jeigu teismas pripažino, kad būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Minėtomis ABTĮ nuostatomis yra ribojama proceso šalies teisė apeliaciniame procese teikti naujus dokumentus ir kitus įrodymus, tai užtikrina sąžiningą, operatyvų teismo procesą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-138-822/2024). Teisėjų kolegija pareiškėjos pateiktų naujo dokumentų neprideda prie bylos, nes nenustatė, kad naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, pareiškėja nepagrindė, kodėl negalėjo kreiptis į jos nurodytas Baltarusijos institucijas bylos nagrinėjimo metu (ar anksčiau), o ne skundžiamo sprendimo priėmimo dieną (2026 m. liepos 3 d.). Apie galimybę kreiptis į Baltarusijos institucijas pareiškėja buvo informuota dar skundžiamame Rašte.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, jog asmeniui kreipusis į teismą po to, kai ginčas buvo nagrinėjamas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, teisme yra sprendžiamas ginčas ne dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo, bet dėl pažeistos teisės ar įstatymų saugomo intereso. Pirmosios instancijos teismas neatlieka kvaziapeliacinės funkcijos tikrindamas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o sprendžia ginčą dėl teisės iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3620-415/2020; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-118-502/2021; 2024 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-754-821/2024; kt.).

Todėl nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl reikalavimų panaikinti Migracijos departamento Raštą (suformuotas skunde LAGK), panaikinti LAGK Sprendimą ir įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą pakeisti pareiškėjai išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, įrašant jos pavardę, vadovaujantis santuokos liudijimo, išduoto (duomenys neskelbtini) duomenimis – „(duomenys neskelbtini)“ (suformuotas skunde teismui).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi apeliacinio skundo ribų peržengimo pagrindų (ABTĮ 140 str. 2 d.) ar teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 146 str. 2 d.), apeliacine tvarka nagrinėdama bylą patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką ir pakeitė pavardę į „(duomenys neskelbtini)“, tą patvirtina byloje esantis pareiškėjos santuokos liudijimas. Byloje nebuvo ginčo, kad po santuokos sudarymo valstybės išduotuose dokumentuose (taip pat ir Migracijos departamento leidimuose nuolat gyventi Lietuvoje, pvz., byloje pateiktas pareiškėjos leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, galiojęs nuo 2021 m. balandžio 30 d. iki 2026 m. balandžio 30 d.) pareiškėjos pavardė buvo nurodoma su „Ū“ ir „Ė“. 2025 m. lapkričio mėn. pareiškėja kreipėsi dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje pratęsimo. Migracijos departamentas atnaujino dokumentą, tačiau jame pareiškėjos pavardė įrašyta be „Ū“ ir „Ė“, motyvuojant tuo, kad Baltarusijos Respublikos pase jos pavardė įrašyta be diakritinių ženklų. Pareiškėja 2025 m. sausio 23 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti jai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, jame nurodant pavardę, vadovaujantis pareiškėjos santuokos liudijimu, t. y. su „Ū“ ir „Ė“. Migracijos departamentas 2026 m. vasario 5 d. raštu (Raštas) prašymo netenkino. Atsakovas, vadovaudamasis LNG aprašo 73 punktu nurodė, kad užsieniečio vardai ir pavardės gali būti rašomi pagal kelionės dokumento (ne pagal santuokos liudijimo) lotyniškus įrašus tais lotyniškais rašmenimis su diakritikais, kurie yra lietuvių kalbos raidyne. Pareiškėja pateikė kelionės dokumentą – Baltarusijos Respublikos pasą, kuriame jos pavardė įrašyta „(duomenys neskelbtini)“, o ne „(duomenys neskelbtini)“, todėl pagrindo leidime nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje įrašyti asmenvardžius lietuvių kalbos raidėmis nėra. LAGK, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl Rašto panaikinimo, 2026 m. balandžio 3 d. sprendimu minėtą skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad LNG aprašo 73 punkte nustatyta, jog prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi pildomas, užsieniečio vardas (-ai) ir pavardė (-ės) įrašomi aprašo 6 punkte nustatyta tvarka. LNG aprašo 6 punkte nurodyta, kad prašymas išduoti leidimą pildomas lietuvių kalba. Prašymuose išduoti leidimą užsieniečio vardas (-ai) ir pavardė (-ės) nurašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis pagal kelionės dokumento lotyniškus įrašus (be diakritinių ženklų), o jeigu vardas (-ai) ir pavardė (-ės), kelionės dokumente įrašyti nelotyniško pagrindo rašmenimis, perrašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų). Lotyniškuose rašmenyse esantys šalutiniai (diakritiniai) ženklai, ligatūros ir kitos lotyniškosios abėcėlės raidžių modifikacijos neįrašomos, išskyrus lotyniškus rašmenis su diakritikais, kurie yra lietuvių kalbos raidyne: ą, ę, į, ų, ū, ė, č, š, ž. Jeigu kelionės dokumente vardas (-ai) ir (ar) pavardė (-ės) įrašyti naudojant ženklus „.“, „’“, „-“ ir „()“, tai prašyme išduoti leidimą vardas (-ai) ir (ar) pavardė (-ės) rašomi su šiais ženklais. Taip pat ir pagal Įrašomų į asmens dokumentus pagrindinių duomenų aprašo 1 priedą Užsieniečių vardai ir pavardės rašomi lotyniškais rašmenimis be šalutinių (diakritinių) ženklų, ligatūrų ir kitų lotyniškosios abėcėlės raidžių modifikacijų pagal kelionės dokumento lotyniškus įrašus. Užsieniečių vardai ir pavardės gali būti rašomi pagal kelionės dokumento lotyniškus įrašus tais lotyniškais rašmenimis su diakritikais, kurie yra lietuvių kalbos raidyne: ą, ę, į, ų, ū, ė, č, š, ž. Jeigu kelionės dokumente vardas (-ai) ir (ar) pavardė (-ės) įrašyti naudojant ženklus „.“, „’“, „-“ ir „()“, tai vardas (-ai) ir (ar) pavardė (-ės) rašomi su šiais ženklais.

Tai patvirtina, kad šie poįstatyminiai teisės aktai, įgyvendinantys, be kita ko, Įstatymo nuostatas, formaliai įtvirtina, kad užsieniečio vardas ir pavardė nurašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis pagal kelionės dokumento lotyniškus įrašus. Tačiau teisės aktais yra nustatyta ir galimybė įrašyti lotyniškus rašmenis su diakritiniais ženklais, kurie yra lietuvių kalbos raidyne, tarp jų – ir „Ū“ ir „Ė“.

Vertinant ginčo šalių argumentus teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad vardų ir pavardžių rašymas iš esmės yra sietinas su asmens privataus ir šeimos gyvenimo sritimi ir jos gerbimu, apsauga.

ESTT yra pasisakęs, kad asmens vardas ir pavardė yra vienas iš jo identiteto ir privataus gyvenimo, kuriam apsaugoti skirtas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 7 straipsnis ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnis, elementų. Nors Chartijos 7 straipsnyje nėra aiškios nuorodos į asmens vardą ir pavardę, jie yra susiję su asmens privačiu ir šeimos gyvenimu, nes yra asmens tapatybės nustatymo ir priskyrimo tam tikrai šeimai priemonė (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimą Sayn-Wittgenstein, C?208/09, EU:C:2010:806, 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą Runevič-Vardyn ir Wardyn, C?391/09, EU:C:2011:291).

Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje nustatyta, jog žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalies nuostata yra viena svarbiausių asmens privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų: ja asmens privatus gyvenimas saugomas nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų neteisėto kišimosi (pvz., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2004 m. gruodžio 29 d. ir 2016 m. birželio 27 d. nutarimai). Teisė į privatų gyvenimą yra fundamentali asmens teisė, kuri gali būti ribojama tik išimtiniais atvejais. Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas, 2010 m. vasario 26 d. nutarimas, 2011 m. birželio 21 d. nutarimas, 2014 m. gegužės 9 d. nutarimas).

EŽTT savo praktikoje ne kartą pripažino, kad klausimai dėl vardų ir pavardžių rašybos patenka į Konvencijos 8 straipsnio nuostatomis ginamą privataus ir šeimos gyvenimo sritį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. birželio 2 d. sprendimą byloje Znamenskaya prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 77785/01), 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Johansson prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 10163/02). Vertinant, ar valstybės įsikišimas į naudojimąsi savo vardu ir pavarde atitinka Konvencijos 8 straipsnio reikalavimus, inter alia (be kita ko) atsižvelgtina į tai, ar pavardė originaliais rašmenimis nurodyta pase, kiek skiriasi originali ir adaptuota rašyba, ar adaptuota rašyba trukdo identifikuoti asmenį, ar dėl to kyla praktinių sunkumų (žr., pvz., EŽTT 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje Mentzen prieš Latviją (pareiškimo Nr. 71074/01), 2007 m. rugsėjo 11 d. sprendimą byloje Bulgakov prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 59894/00). Taip pat pagal ESTT praktiką situacija, kai šeimos narių pavardės skirtingos, gali sukelti rimtų nepatogumų suinteresuotiesiems asmenims tiek profesiniame, tiek privačiame gyvenime (žr., pvz., ESTT 2003 m. spalio 2 d. sprendimą Carlos Garcia Avello, C?148/02, EU:C:2003:539, 2008 m. spalio 14 d. sprendimą Grunkin ir Paul, C?353/06, EU:C:2008:559, 2016 m. birželio 2 d. sprendimą Nabiel Peter Bogendorff von Wolffersdorff, C?438/14, EU:C:2016:401).

Taigi asmens vardas ir pavardė sudaro reikšmingą jo identiteto dalį, o šių duomenų rašymas patenka į asmens privataus ir šeimos gyvenimo sritį, kurios ribojimai gali būti taikomi tik jei jie yra būtini ir proporcingi, taikomi įstatymu bei nepažeidžia tarptautinių teisės aktų (be kita ko, Chartijos ir Konvencijos).

Išdėstytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad byloje nebuvo ginčo, jog nuo pat santuokos sudarymo ((duomenys neskelbtini)) pareiškėjos pavardė Migracijos departamento jai išduotuose dokumentuose (leidimuose nuolat gyventi Lietuvoje) buvo rašoma su „Ū“ ir „Ė“. Byloje taip pat nebuvo ginčo, kad laikotarpiu nuo 1990 m. iki 2006 m. užsieniečio vardo ir pavardės rašymas leidimuose nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje nebuvo reglamentuotas. Šis klausimas buvo sureguliuotas Vidaus reikalų ministrui 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu patvirtinus LNG aprašą. Nepaisant to, pareiškėjos pavardė ir toliau buvo rašoma su „Ū“ ir „Ė“. Migracijos departamentas nurodo, kad pareiškėjos leidimuose nuolat gyventi Lietuvoje Migracijos departamentas padarė klaidą, nes darbuotojas, išdavęs pirmąjį leidimą, pavardės formą nurašė nuo santuokos liudijimo, o ne nuo paso.

Šie atsakovo argumentai nepripažįstami pagrįstais. Valstybės klaidų taisymo kontekste EŽTT nuolat pabrėžia „gero valdymo“ principo svarbą nuostatas (žr., 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą byloje Bogdel prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 41248/06 ir kt.). Šis principas: 1) reikalauja, kad valstybės institucijos, nagrinėdamos viešojo intereso klausimą, susijusio su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, veiktų greitai, tinkamai ir nuosekliai (žr., 2011 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Rysovskyy prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 29979/04); 2) neturėtų užkirsti galimybės valdžios institucijoms taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo (žr., 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Moskal prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 10373/05), tačiau poreikis ištaisyti seną „neteisybę“ neturėtų neproporcingai riboti naujos teisės, kurią asmuo įgijo gera valia, sąžiningai remdamasis valdžios institucijos veiksmų teisėtumu. Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita (žr., mutatis mutandis, Pincova ir Pinc,; 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimą byloje Gashi prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 32457/05); 2009 m. birželio 11 d. sprendimą byloje Trgo prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 35298/04).

Šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija pabrėžia, kad atsakovo įvardyta „klaida“ (pareiškėjos leidime nuolat gyventi Lietuvoje jos pavardę įrašant su „Ū“ ir „Ė“) buvo ilgalaikė ir tęstinė. Iš pareiškėjos byloje pateikto leidimo nuolat gyventi Lietuvoje, kuris galiojo iki 2026 m. balandžio 30 d. matyti, kad atsakovas įrašė pareiškėjos pavardę su lietuviškais rašmenis ne tik pirmajame pareiškėjos leidime, t. y. jos pavardė taip buvo rašoma nuolat. Todėl pagal pirmiau minėtą teismų praktiką nėra pagrindo atsakovo, jo teigimu, klaidų taisyti pareiškėjos interesų sąskaita. Nagrinėjamu atveju pareiškėja galėjo tikėtis, kad, nepasikeitus jokioms reikšmingoms aplinkybėms, Migracijos departamentas nuosekliai laikysis pozicijos dėl jos pavardės rašymo.

Išdėstytų aplinkybių ir teismų praktikos kontekste teisėjų kolegija nepritaria atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju nebuvo jokio pagrindo, pagal pareiškėjos prašymą, jos leidime nuolat gyventi Lietuvoje įrašyti jos pavardę su „Ū“ ir „Ė“. Byloje nebuvo ginčo, kad tokiu būdu ji buvo identifikuojama valstybės institucijų nuo pat santuokos sudarymo ((duomenys neskelbtini)), kad egzistuoja techninė galimybė įrašyti pavardę su lietuviškais rašmenimis, kad toks įrašymas neprieštarauja viešajam interesui ir nesudaro kliūčių identifikuoti pareiškėją, bei kad tokia pavardė sudaro reikšmingą jos identiteto dalį. Priešingas aiškinimas ir vertinimas, pripažįstant pareiškėjos ginčijamą jos subjektinių teisių varžymą pagrįstu, šiuo konkrečiu atveju galėtų lemti pareiškėjos privataus gyvenimo apsaugos pažeidimą.

Pažymėtina ir tai, kad pirmiau padarytos išvados nepažeidžia, tačiau priešingai – iš dalies įgyvendina Konstitucijos nuostatas, inter alia jos 14 straipsnyje įtvirtinto konstitucinio valstybinės kalbos statuso suponuojamus reikalavimus, be kita ko, saugoti valstybinę lietuvių kalbą ir įvertinti galimą pavojų bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, derėjimą su lietuvių kalbos tradicija, taip pat konstitucinius teisinės valstybės, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo ir kitus principus.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Migracijos departamentas Rašte nepagrįstai nurodė, kad nėra pagrindo pareiškėjos leidime nuolat gyventi Lietuvoje įrašyti asmenvardžius lietuvių kalbos raidėmis, kadangi neįvertino šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusios specifinės situacijos ir su pareiškėja susijusių individualių aplinkybių, nepasisakė dėl jos privataus gyvenimo galimo pažeidimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja prašė įpareigoti atsakovą pakeisti pareiškėjos leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, jame įrašant jos pavardę su „Ū“ ir „Ė“. Tačiau teismas neturi kompetencijos įpareigoti viešojo administravimo instituciją priimti konkretų administracinį sprendimą, o tik gali patikrinti, ar institucija teisėtai ir pagrįstai priėmė vienokį ar kitokį sprendimą, taip pat, nustatęs pažeidimus, teismas gali įpareigoti instituciją atlikti veiksmus iš naujo. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad Raštas pagal byloje nustatytas aplinkybes negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, egzistuoja pagrindas įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2026 m. sausio 23 d. prašymą dėl pavardės „(duomenys neskelbtini)“ įrašymo Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidime.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas pareiškėjos skundas dėl Rašto ir LAGK Sprendimo, naikintinas, ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas tenkinamas ir Migracijos departamento Raštas bei LAGK sprendimas panaikinamas, įpareigojant atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2026 m. sausio 23 d. prašymą.

Pareiškėja taip pat prašo priteisti jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju galutinis procesinis sprendimas priimtas pareiškėjos naudai, todėl ji įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – ir Rekomendacijos).

Pareiškėja pirmosios instancijos teisme prašė atlyginti 2 475 Eur už atstovavimą pirmosios instancijos teisme. Patirtų išlaidų realumą patvirtina Sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 111; Nr. 125 ir Nr. 132, bei banko sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 2025 m. gruodžio 1 d. iki 2026 m. birželio 30 d.

Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį taikytinas koeficientas – 2,5. Atitinkamai maksimali priteistina suma pagal Rekomendacijas už skundo parengimą šiuo atveju sudarytų 6 317 Eur. (2526,8 Eur x 2,5).

Pareiškėjos prašoma priteisti visa bylinėjimosi išlaidų suma už procesą pirmosios instancijos teisme neviršija galimos priteisti sumos vien už skundo parengimą. Tačiau teisėjų kolegija, kompleksiškai įvertinusi Rekomendacijose nurodytus kriterijus, Sąskaitose už teisines paslaugas nurodytus atliktus veiksmus, byloje vertintų klausimų pobūdį, sudėtingumą ir apimtį, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, pareiškėjos pateiktų procesinių dokumentų turinį ir apimtį, daro išvadą, kad pareiškėjai iš atsakovo nagrinėjamu atveju priteistina

2 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos, suma.

Pareiškėja už procesą apeliacinės instancijos teisme prašo priteisti jai 1 064,35 Eur. Patirtų išlaidų realumą patvirtina Sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 144 ir Nr. 150, bei banko sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 2025 m. rugsėjo 9 d. iki 2026 m. rugsėjo 8 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šiame sprendime teismas atsisakė priimti pareiškėjos dokumentus dėl kreipimosi į Baltarusijos Respublikos kompetentingas institucijas su tuo susijusius dokumentus. Todėl su tuo susijusios išlaidos („Lydraščio dėl papildomo dokumento - atsakymo iš Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pilietybės ir migracijos departamento - pateikimo teismui rengimas“ (išskyrus sumokėtą žyminį mokestį – 11.25 Eur) – 238,33 Eur; „Laiškų siuntimas registruotu paštu per LT paštą (pašto išlaidos 8,10 EUR)“ - 36,67 Eur; „Prašymų dėl informacijos pateikimo rengimas“ – 110 Eur.) negali būti atlygintos.

Tačiau likusi suma – 679,35 Eur už apeliacinio skundo parengimą ir žyminį mokestį yra pagrįsta įrodymais, todėl, papildomai atsižvelgus į Rekomendacijų 2 punkte nustatytus kriterijus, ginčo esmę, bylos apimtį, sudėtingumą, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, yra priteistina pareiškėjai iš atsakovo.

Taigi pareiškėjai iš atsakovo iš viso priteistina 2 679,35 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) skundą tenkinti.

Panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2026 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 21RE-323 (AG-148/01-2026).

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2026 m. vasario 5 d. raštą Nr. 26SD2563.

Įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2026 m. sausio 23 d. prašymą.

Priteisti pareiškėjai (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2 679,35 Eur (du tūkstančius šešis šimtus septyniasdešimt devynis eurus 35 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimą.

Sprendimas neskundžiamas.