- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-30
- Bylos Nr.
- eA-559-662/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04577-2024-4
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas, Rytis Krasauskas, Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- A. N., R. N.
- Atsakovas
- Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Jolantos Malijauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. N. ir R. N. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. N. ir R. N. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir kitų reikalavimų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė: I.
Šalies argumentai
Pareiškėjai A. N. ir R. N. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, (toliau – ir skundas) ir prašė panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2024 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 2D-15989 „Dėl prašymo (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas) ir atnaujinti bei pratęsti terminą Inspekcijos 2023 m. liepos 14 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSD-00-230714-00130 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) įvykdymui iki 2025 m. birželio 1 d.
Pareiškėjai skundą grindė šiais argumentais:
Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus skyrius surašė 2023 m. kovo 27 d. žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 49ŽN-116-(14.49.81.) (toliau – ir Aktas), kuriame nustatė, jog: „greta žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), rytinėje pusėje, yra valstybinė žemė nesuformuota atskiru žemės sklypu. Žemės sklypo rytinėje dalyje, ties (duomenys neskelbtini) gatve, įrengta skardos segmentų tvora. Ties šiaurės rytiniu žemės sklypo kampu yra riboženklis“. NŽT 2023 m. balandžio 27 d. pranešimu informavimo pareiškėjus apie Aktą. Atsakovas 2023 m. liepos 13 d. surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-230713-00119, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Savavališkos statybos aktas), o 2023 m. liepos 14 d. – Privalomąjį nurodymą išardyti savavališkai pastatytas (įrengtas, sumontuotas ir pan.) ar perstatytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę: išardyti žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Žemės sklypas) esančio Kultūros paveldo vietovėje – (duomenys neskelbtini) miesto istorinėje dalyje, vad. (duomenys neskelbtini) (kodas (duomenys neskelbtini)), vakarinėje, šiaurinėje ir rytinėje dalyse rekonstruoto inžinerinio statinio – tvoros (ilgis šiaurinėje dalyje – 21,63 m, vakarinėje dalyje – 41,51 m, rytinėje dalyje 44,45 m, visas tvoros ilgis – 107,59 m), dėl kurios surašytas Savavališkos statybos aktas, dalis: 9,02 m iš 41,51 m vakarinės dalies ilgio (tvoros aukštis– 1,63 m, stulpelio aukštis – 1,53 m), rytinėje dalyje 44,45 m (tvoros aukštis – nuo 1,8 m iki 1,96 m (įskaitant įrengtą pamatą)), kuri buvo prijungta prie buvusios tvoros, įsigijus valstybinės žemės sklypą ir užimant dalį neišpirktos valstybinės žemės (12 kv. m), ir sutvarkyti statybvietę. Privalomojo nurodymo terminas – 2024 m. sausio 13 d.
Pareiškėjui A. N. (toliau – ir pareiškėjas) 2023 m. rugpjūčio 3 d. diagnozuotas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Liga), dėl ko buvo atlikta operacija (duomenys neskelbtini) (toliau – ir operacija). Pareiškėjas nuo 2023 m. rugpjūčio 3 d. iki 2024 m. sausio 31 d. (6 mėnesius) buvo nedarbingas, patyrė itin didelį (duomenys neskelbtini) skausmą ir nemigą, vartojo itin stiprius vaistus skausmui palengvinti.
Šalies argumentai
Pareiškėjui iki 2024 m. balandžio mėn. taikyta ypatingai didelės apimties ir ilgai trunkanti reabilitacija. Pareiškėjas 2024 m. birželio 18 d. pateikė prašymą Inspekcijai atnaujinti terminą pateikti prašymą pratęsti 2023 m. liepos 14 d. Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Inspekcija Sprendime nurodė, jog atsakovui pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo, statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) nustatytą kompetenciją nėra suteikta teisė spręsti klausimus dėl terminų atnaujinimo galimybės. Dėl terminų atnaujinimo galimybės teisės aktų nustatyta tvarka sprendžia teismai.
Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas suėjo 2024 m. sausio 13 d., taigi jis yra praleistas. Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas buvo praleistas išskirtinai dėl svarbių priežasčių, t. y. pareiškėjo traumos ir nedarbingumo. Pareiškėjas dėl savo fizinės būklės neturėjo objektyvių galimybių įgyvendinti Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų teisių: inicijuoti savavališkos statybos įteisinimo proceso, bet ir organizuoti savavališkos statybos padarinių pašalinimo, t. y. parengti projektinę dokumentaciją, siekiant gauti statybą leidžiantį dokumentą ar savarankiškai organizuoti / atlikti įrengtos skardos segmentų tvoros pašalinimo darbus. Pareiškėjai kreipsis į (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administraciją dėl galimybės sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį arba galimybės išsipirkti savavališkai užimtą nesuformuotą žemės sklypo dalį. Nors Priežiūros įstatymas tiesiogiai nenumato galimybės atnaujinti praleisto termino Privalomajam nurodymui įvykdyti, tačiau nagrinėjamu atveju buvo pagrindas taikyti įstatymo analogiją. Priežiūros įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 8 punktas bei 23 straipsnio 1 dalies 8 punktas numato galimybę atnaujinti terminą kreiptis į teismą teritorijų planavimo valstybinės priežiūros institucijoms ir Inspekcijai, vykdančioms valstybinę priežiūrą, todėl analogiškos nuostatos turėtų būti laikomasi ir sprendžiant pareiškėjų prašymą dėl termino atnaujinimo, kadangi priešingu atveju neproporcingai suvaržomos kontroliuojamų asmenų galimybės.
Atsiliepimas
Atsakovas Inspekcija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:
Inspekcija atliko patikrinimą žemės sklype (duomenys neskelbtini) (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), esančiame Kultūros paveldo vietovėje – (duomenys neskelbtini) miesto istorinėje dalyje, vad. (duomenys neskelbtini) (kodas (duomenys neskelbtini)), ir nustatė, kad savavališkai, neturint statybą leidžiančio dokumento Žemės sklypo vakarinėje, šiaurinėje ir rytinėje dalyse esantis I grupės nesudėtingos kategorijos kitas inžinerinis statinys – tvora rekonstruota į I grupės nesudėtingos kategorijos kitą inžinerinį statinį – tvorą (praplečiant jos vakarinę ir rytinę dalis). Inspekcija, atsižvelgdama į padarytą pažeidimą ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos statybos įstatymo, Priežiūros įstatymo, statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Nebaigto statinio registravimas ir perleidimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu NR. D1-878 (toliau – ir STR) nuostatomis, pareiškėjai R. N. (toliau – ir pareiškėja) surašė Savavališkos statybos aktą, Privalomąjį nurodymą, kuriuo įpareigojo pareiškėją iki 2024 m. sausio 13 d. „Išardyti savavališkai pastatytas (įrengtas, sumontuotas ir pan.) ar perstatytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę: išardyti žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) adresu (duomenys neskelbtini), esančio Kultūros paveldo vietovėje – (duomenys neskelbtini) miesto istorinėje dalyje, vad. (duomenys neskelbtini) (kodas (duomenys neskelbtini)), vakarinėje, šiaurinėje ir rytinėje dalyse rekonstruoto inžinerinio statinio – tvoros (ilgis šiaurinėje dalyje – 21,63 m, vakarinėje dalyje – 41,51 m, rytinėje dalyje 44,45 m, visas tvoros ilgis – 107,59 m), dėl kurios 2023-07-13 surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-230713-00119, dalis: 9,02 m iš 41,51 m vakarinės dalies ilgio (tvoros aukštis – 1,63 m, stulpelio aukštis – 1,53 m), rytinėje dalyje 44,45 m (tvoros aukštis – nuo 1,8 m iki 1,96 m (įskaitant įrengtą pamatą)), kuri buvo prijungta prie buvusios tvoros įsigijus valstybinės žemės sklypą ir užimant dalį neišpirktos valstybinės žemės (12 kv. m), ir sutvarkyti statybvietę“. Inspekcija pareiškėjai taip pat surašė Privalomąjį nurodymą Nr. 2 „Nevykdyti jokių statybos darbų su žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) adresu (duomenys neskelbtini), esančio Kultūros paveldo vietovėje – (duomenys neskelbtini) miesto istorinėje dalyje, vad. (duomenys neskelbtini) (kodas (duomenys neskelbtini)), vakarinėje, šiaurinėje ir rytinėje dalyse esančiu rekonstruotu I grupės nesudėtingos kategorijos kitu inžineriniu statiniu – tvora, išskyrus darbus reikalingus pašalinti savavališkos statybos padarinius“.
Inspekcija atsižvelgdama į tai, kad Privalomasis nurodymas nebuvo įvykdytas per nustatytą Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, 2024 m. kovo 15 d. raštu Nr. 2D-5055 kreipėsi į antstolę dėl Privalomojo nurodymo priverstinio įvykdymo. Antstolė 2024 m. kovo 15 d. pradėjo vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai 2024 m. birželio 21 d. pateikė prašymą (DBSIS reg. Nr. PRE-133) (toliau – Prašymas) Inspekcijai dėl 2023 m. liepos 14 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. SSA-00-230713-00119, adresu (duomenys neskelbtini), įvykdymo termino atnaujinimo ir papildomo termino nustatymo. Inspekcija pateikė Sprendimą, nurodydama, jog Inspekcijai pagal Priežiūros įstatymo jai nustatytą kompetenciją nėra suteikta teisė spręsti klausimus dėl terminų atnaujinimo galimybės bei pateikė kitus su prašymu susijusius paaiškinimus. Skunde nėra argumentų dėl Sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo. Pareiškėja nesinaudojo jai suteikta įstatymine teise kreiptis į Inspekciją dėl prašymo pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Pareiškėjai skunde teismui nenurodo jokių objektyvių aplinkybių, kliudžiusių prašymą dėl Privalomojo nurodymo Inspekcijai pateikti iki Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos. Atsižvelgiant į tai, kad Inspekcija 2024 m. vasario 9 d. surašė privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktą Nr. PNSSA-00-240209-00042, kuriuo konstatavo, kad Privalomasis nurodymas neįvykdytas, ir Inspekcijoje nebuvo duomenų apie Privalomojo nurodymo teisėtumo kvestionavimą, ir nebuvo iškelta naujų bylų dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, Inspekcija pagrįstai kreipėsi į antstolę ir prašė pradėti Privalomojo nurodymo priverstinį vykdymą.
Nors pareiškėjai skunde teismui pateikė informaciją apie pareiškėjo Ligą, tačiau konstatavus, kad pareiškėjai skundą teismui pateikė jau pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, pareiškėjų skunde nurodyti motyvai dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo neturi būti vertinami.
Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas baigėsi 2024 m. sausio 13 d. (t. y. nuo Privalomajame nurodyme nurodyto termino pasibaigimo iki kreipimosi į Inspekciją praėjo 5 mėn., o iki kreipimosi į teismą – 8 mėn.). Pasibaigusio Privalomajame nurodyme nustatyto termino pratęsimas (ir naujo termino nustatymas) yra negalimas, nes tokios galimybės teisės aktai nenumato. Tai patvirtina nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-114-469/2022 pateiktas aiškinimas.
II.
Regionų administracinis teismas 2025 m. sausio 15 d. sprendimu atmetė pareiškėjų skundą.
Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:
Inspekcija pareiškėjai surašė 2023 m. liepos 14 d. privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-00-230714-00130, kuriuo pareiškėją įpareigojo iki 2024 m. sausio 13 d. „Išardyti savavališkai pastatytas (įrengtas, sumontuotas ir pan.) ar perstatytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę: išardyti žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) adresu (duomenys neskelbtini), esančio Kultūros paveldo vietovėje – (duomenys neskelbtini) miesto istorinėje dalyje, vad. (duomenys neskelbtini) (kodas (duomenys neskelbtini)), vakarinėje, šiaurinėje ir rytinėje dalyse rekonstruoto inžinerinio statinio – tvoros (ilgis šiaurinėje dalyje – 21,63 m, vakarinėje dalyje – 41,51 m, rytinėje dalyje 44,45 m, visas tvoros ilgis – 107,59 m), dėl kurios 2023-07-13 surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-230713-00119, dalis: 9,02 m iš 41,51 m vakarinės dalies ilgio (tvoros aukštis – 1,63 m, stulpelio aukštis – 1,53 m), rytinėje dalyje 44,45 m (tvoros aukštis – nuo 1,8 m iki 1,96 m (įskaitant įrengtą pamatą)), kuri buvo prijungta prie buvusios tvoros įsigijus valstybinės žemės sklypą ir užimant dalį neišpirktos valstybinės žemės (12 kv. m), ir sutvarkyti statybvietę“. Privalomojo nurodymo pareiškėjai neskundė, todėl jis yra teisėtas, pagrįstas, galiojantis.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas vadovavosi Priežiūros įstatymo nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir atsižvelgęs į tai, kad Priežiūros įstatymas nenumato privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, nurodė, jog pasibaigus privalomojo nurodymo nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas nebetenka prasmės. Kadangi pareiškėjai į Inspekciją kreipėsi tik 2024 m. birželio 21 d., t. y. po Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos ir po Privalomojo nurodymo perdavimo priverstinai vykdyti antstoliui, pareiškėjų Prašymas Sprendimu negalėjo būti tenkinamas.
Dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su pareiškėjo Liga, teismas nurodė, jog pareiškėjai teismui nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo nurodyto nedarbingumo / reabiliacijos laikotarpiu neturėjo galimybės įgalioti kito asmens kreiptis į atsakovą dėl termino pratęsimo trims mėnesiams; Privalomasis nurodymas buvo surašytas ne abiem pareiškėjams, o tik pareiškėjai R. N.. Teismas pažymėjo, jog nebuvo nurodytos objektyvios, svarbios priežastys, kodėl būtent pareiškėja nesikreipė į atsakovą per Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje numatytą terminą nei pateikiant Prašymą, nei pateikiant skundą teismui, pareiškėjai žinojo, kad Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas yra iki 2024 m. sausio 13 d. ir turėjo imtis atitinkamų priemonių bei laiku kreiptis su prašymu dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, tačiau neatliko šių veiksmų laiku, nenurodė pagrįstų priežasčių, kas sutrukdė laiku kreiptis dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo.
Teismas pripažino Inspekcijos Sprendimą teisėtu ir pagrįstu, netenkino reikalavimo atnaujinti bei pratęsti terminą Privalomojo nurodymo įvykdymui iki 2025 m. birželio 1 d.
III.
Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų prašymą tenkinti, panaikinti Inspekcijos Sprendimą, atnaujinti bei pratęsti terminą Privalomojo nurodymo įvykdymui iki 2025 m. birželio 1 d., arba panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 15 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutikimą su skundžiamu teismo sprendimu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
Teismas neįvertino aplinkybių, kurios sutrukdė pareiškėjams laiku kreiptis su prašymu dėl termino pratęsimo, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalį. Pakartojus skundo argumentus, susijusius su pareiškėjo Liga, teigiama, jog termino praleidimas nebuvo sąmoningas pareiškėjų pasirinkimas.
Teismas neįvertino galimybės taikyti įstatymo analogiją (ABTĮ 4 str. 7 d.), nes Priežiūros įstatymas nenustato jokių taisyklių, kaip elgtis, kai privalomojo nurodymo įvykdymo terminas praleidžiamas dėl objektyvių priežasčių, nepriklausančių nuo asmens valios. Teismas turėjo vadovautis Priežiūros įstatymo 14 straipsnio nuostatomis ir vertinti, ar susidariusios išimtinės aplinkybės (pareiškėjo sunki sveikatos būklė ir ilgalaikis nedarbingumas, siekis įsigyti ar išsinuomoti valstybinės žemės sklypą, ant kurio stovi statinys) sudaro pagrindą taikyti įstatymo analogiją ir atnaujinus terminą nustatyti pareiškėjams papildomą laikotarpį įvykdyti Privalomąjį nurodymą.
Susiklosčiusi situacija akivaizdžiai prieštarauja proporcingumo principui. Nebuvo įvertintas pažeidimo reikšmingumas – ar statinys iš tiesų kelia grėsmę viešajam interesui, ar yra teisėta alternatyva jį įteisinti; nebuvo įvertintos objektyvios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjai negalėjo kreiptis į Inspekciją dėl termino pratęsimo; statinio griovimas yra pernelyg asmens nuosavybės teises ribojanti priemonė, atsižvelgiant į tai, kad statinys užima tik nežymią valstybinio sklypo dalį, kurią pareiškėjai siekia įsigyti ar išsinuomoti.
Atsiliepimas
Atsakovas Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad:
Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas – 2024 m. sausio 13 d., todėl pareiškėjai turėjo imtis atitinkamų priemonių ir laiku kreiptis su prašymu į Inspekciją dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Šių veiksmų pareiškėjai laiku neatliko, pagrįstų priežasčių, kas sutrukdė laiku kreiptis dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo nenurodė nei skunde, nei apeliaciniame skunde, taip pat nepateikė neginčytinų įrodymų dėl ko pareiškėja negalėjo įvykdyti Privalomojo nurodymo, nes Privalomasis nurodymas surašytas būtent R. N., o ne A. N..
Asmuo, kuriam buvo nustatytas konkretus terminas privalomajam nurodymui įvykdyti, turi teisę kreiptis į teismą su prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą ilgesniam nei 3 mėnesių laikotarpiui, tačiau tik iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos. Priežiūros įstatymo 14 straipsnio nuostatos, kad privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminas gali būti tik pratęstas, bet ne atnaujintas detalizuotos STR 143 punkte. Pasibaigusio termino pratęsimas yra negalimas, o Priežiūros įstatymas nenumato tokio termino atnaujinimo galimybės. Apeliaciniame skunde nurodytos ar bet kokios kitos ypatingos aplinkybės, susijusios su priežastimis, dėl kurių pareiškėja praleido Privalomajame nurodyme nustatytą terminą kreiptis į teismą, neturi jokios teisinės reikšmės.
Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalies nuostatos yra specialiosios, taikytinos tik savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūrose, o specialaus teisinio reglamentavimo nuostatų plečiamajam taikymui ir ginčo santykiams nėra jokių teisinių pagrindų. Specialaus teisinio reglamentavimo nuostatos negali būti taikomos ir teisės normų analogijos pagrindu. Tokios pozicijos laikomasi atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.
Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad įstatymo leidėjas, nenustatęs privalomojo nurodymo termino atnaujinimo galimybės, teisinių santykių reguliavime paliko teisės spragą. Teisės pažeidimų, padarytų statant statinius, ypač atvejais, kai konstatuojama savavališka statyba, šalinimas per įstatyme įtvirtintus protingai trumpiausius terminus atitinka viešąjį interesą, o, įvertinant padarytų pažeidimų pobūdį, galutinis 9 mėnesių terminas savavališkų statybų padarinių šalinimui yra proporcinga priemonė, skatinanti teisę pažeidusį asmenį taikyti tokius atidumo bei rūpestingumo standartus, kurie užtikrintų operatyvų ir tinkamą privalomo nurodymo įvykdymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-220-415/2025). Priežiūros įstatymo 14 straipsnyje nustatyti terminai yra skirti užtikrinti operatyvų ir savalaikį valstybės institucijų reagavimą, nustatant savavališką statybą ir šalinant jos padarinius, bet ne statytojo interesų gynybai, nustatytų terminų nesilaikymas nešalina statytojo pareigos atlikti atitinkamus veiksmus, todėl teismui skundžiamu sprendimu atmetus pareiškėjų skundą, proporcingumo principas nėra pažeistas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2024 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. 2D-15989 „Dėl prašymo ((duomenys neskelbtini))“ pagrįstumo ir teisėtumo bei kitų su tuo susijusių reikalavimų (atnaujinti bei pratęsti terminą Privalomojo nurodymo įvykdymui iki 2025 m. birželio 1 d.) pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje esančią medžiagą, pareiškėjų skundą atmetė, konstatavęs, jog Priežiūros įstatymas nenumato privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, pasibaigus privalomojo nurodymo nustatytam terminui, todėl pareiškėjams į Inspekciją kreipusis po Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos ir po Privalomojo nurodymo perdavimo priverstinai vykdyti antstoliui, pareiškėjų Prašymas Sprendimu negalėjo būti tenkinamas. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, jog pareiškėjai, žinodami, kad Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas yra iki 2024 sausio 13 d., turėjo imtis atitinkamų priemonių ir laiku kreiptis su prašymu dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Pareiškėjai nenurodė pagrįstų priežasčių, kas sutrukdė laiku kreiptis dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo.
Pareiškėjai apeliaciniame skunde su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, laikosi pozicijos, jog teismas nagrinėjamu atveju neįvertino galimybės taikyti įstatymo analogiją, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, o susiklosčiusi situacija akivaizdžiai prieštarauja proporcingumo principui.
Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjų skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1127/2014; 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1284-492/2022).
Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje (2016 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XII-2578 redakcija (nuo 2017 m. sausio 1 d.)) nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyti privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius arba išimtiniais atvejais per Inspekcijos nurodytą trumpesnį terminą, jeigu nustatoma, kad savavališka statyba šiurkščiai pažeidė trečiųjų asmenų teises ir iš esmės suvaržė jų galimybes tinkamai naudotis jų turimu nekilnojamuoju turtu. Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Svarbiomis priežastimis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis (atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas – projektinės dokumentacijos pakeitimo ir kitų savavališkai statybai įteisinti reikalingų dokumentų gavimo ar jų patikslinimo, papildymo ir pan.), kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra nurodęs, kad maksimalus terminas savavališkos statybos padariniams pašalinti yra 9 mėnesiai, o ilgesnio termino nustatymas priskirtas tik teismo kompetencijai pagal suinteresuoto asmens kreipimąsi (žr., pvz., 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; ir kt.). Pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, nebėra galimybės jo pratęsti (žr., pvz., 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-525/2015; ir kt.). Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus reikalavime (privalomajame nurodyme) nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-109-261/2018; ir kt.).
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Teisėjų kolegija nenustatė priežasčių, dėl kurių nagrinėjamoje byloje neturėtų vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuotomis iš esmės analogiškose bylose, kuriomis, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi ir pirmosios instancijos teismas.
Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 7 dalimi, įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).
Atsižvelgus į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnyje įtvirtintomis įrodinėjimo taisyklėmis, atmetami apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų, susijusių su pareiškėjo Liga, vertinimo. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai teismui nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo nurodyto nedarbingumo / reabiliacijos laikotarpiu jie neturėjo galimybės įgalioti kito asmens kreiptis į atsakovą dėl termino pratęsimo trims mėnesiams, Privalomasis nurodymas buvo surašytas tik pareiškėjai R. N., tačiau pareiškėjai nenurodė jokių objektyvių, svarbių priežasčių, kodėl būtent pareiškėja R. N. nesikreipė į atsakovą per Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje numatytą terminą, žinodama, kad Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas yra iki 2024 m. sausio 13 d. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nenurodė jokių šias pirmosios instancijos teismo išvadas paneigiančių aplinkybių, todėl vien tai, kad teismas tam tikrus byloje esančius įrodymus vertino kitaip nei norėtų pareiškėjai, savaime nereiškia, kad šie įrodymai, pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą, buvo įvertinti netinkamai.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalies nuostatos yra specialiosios, taikytinos tik savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūrose, o specialaus teisinio reglamentavimo nuostatų plečiamam taikymui ir ginčo teisiniams santykiams nėra jokių teisinių pagrindų. Pažymėtina, kad specialaus teisinio reglamentavimo nuostatos negali būti taikomos ir teisės normų analogijos pagrindu (žr., pvz., 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-482-602/2020; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-789-556/2020; 2020 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-808-415/2020; 2022 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-28-815/2022), todėl atmetami apeliacinio skundo argumentai, susiję su galimybe nagrinėjamu atveju taikyti įstatymo analogiją.
Nepagrįstais pripažintini ir apeliacinio skundo argumentai dėl proporcingumo principo neužtikrinimo nagrinėjamoje situacijoje, nes teisės pažeidimų, padarytų statant statinius, ypač atvejais, kai konstatuojama savavališka statyba, šalinimas per įstatyme įtvirtintus protingai trumpiausius terminus atitinka viešąjį interesą, o, įvertinant padarytų pažeidimų pobūdį, galutinis 9 mėnesių terminas savavališkų statybų padarinių šalinimui yra proporcinga priemonė, skatinanti teisę pažeidusį asmenį taikyti tokius atidumo bei rūpestingumo standartus, kurie užtikrintų operatyvų ir tinkamą privalomo nurodymo įvykdymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-220-415/2025).
Šios bylos kontekste pažymėtina, kad pareiškėjai Prašymą pratęsti Privalomojo nurodymo vykdymo terminą Inspekcijai pateikė praėjus daugiau nei 5 mėnesiams nuo Privalomajame nurodyme nurodyto termino pabaigos (2024 m. sausio 13 d.), taigi veikė akivaizdžiai nerūpestingai.
Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų A. N. ir R. N. apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.