Kauno apylinkės teismo nuosprendis, 1-291-1260/2026

Teismas: Kauno apylinkės teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2026-08-20
Bylos Nr.: 1-291-1260/2026
Teisminio proceso Nr.: 1-01-0-00394-2025-7
Bylos rūšis: Baudžiamoji byla
Instancija: I-a instancija

Teisėjas: Justinas Bagdžius
Kaltinamasis: KAL1
Nukentėjusysis: NKA1

Kategorijos

1.1.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
1.1.7.2.4Areštas (BK 49 str.)
1.1.8.10.5Bausmių bendrinimas jas apimant (BK 63 str. 1 2 5 d.)
1.2.4.6.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
2.1.10.1pavadinimo nepavyko patikrinti
2.3.6.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Baudžiamoji byla Nr. 1-291-1260/2026 Teisminio proceso Nr. 1-01-0-00394-2025-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2; 1.1.7.2.4; 1.1.8.10.5; 1.2.4.6.1; 2.1.10.1; 2.3.6.4.2

KAUNO APYLINKĖS TEISMASN U O S P R E N D I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. rugpjūčio 20 d. Kaunas

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėjas Justinas Bagdžius,sekretoriaujant Amandai Viktoravičiūtei,dalyvaujant prokurorui Andrejui Klimaševskiui,kaltinamajam KAL1 ir jo gynėjui advokatui Dariui Karabinui,nukentėjusiajam NKA1 ,

rusų kalbos vertėjoms (duomenys neskelbtini), gestų kalbos vertėjams (duomenys neskelbtini),

liudytojams LUD1 , LUD2 , LUD3 ,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje KAL1, gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) pilietis, nevedęs, įgijęs pagrindinį išsilavinimą, nedirbantis, deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), iki suėmimo gyvenęs (duomenys neskelbtini), šiuo metu atliekantis laisvės atėmimo bausmę, teistas:

1) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 5 d. baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 2 dalį 24 parų arešto bausme, bausmę atlikęs;

2) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 6 d. nuosprendžiu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, paskirta 1 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės

KAL1 2025 m. birželio 5 d., apie 12.30 val., būdamas suimtas ir laikomas (duomenys neskelbtini) kalėjimo kameroje Nr. 231, adresu (duomenys neskelbtini), tyčia rankomis sudavė NKA1 ne mažiau kaip tris smūgius į galvos sritį, taip padarydamas poodines kraujosruvas kairiame skruoste ties skruostikauliu ir ties kairiuoju lūpų kampu bei odos nubrozdinimą arba paviršinę muštinę žaizdą dešinio momens srityje, ir taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. Šiais veiksmais KAL1 padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. II. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados

Kaltinamasis KAL1 teisiamojo posėdžio metu kaltę pripažino tik iš dalies. Jis parodė, kad į kamerą, kurioje buvo laikomas suimtas, buvo atvestas naujas asmuo, po to kilo konfliktas. Iš pradžių teigė, jog nukentėjusysis ir kitas asmuo jį puolė, todėl jis gynėsi, vėliau nurodė, kad NKA1 pastūmė ir jam vieną kartą sudavė. Kartu aiškino neatsimenantis, kuriam iš kameroje buvusių asmenų sudavė, nes jį puolė du vyrai. Pasak kaltinamojo, nukentėjusysis dar iki įvykio buvo su tvarsčiu prie akies, sužalotas ligoninėje. Kaltinamasis taip pat nurodė, kad po konflikto jį koridoriuje sužalojo pareigūnai. Sakydamas paskutinį žodį, kaltinamasis jau neigė sudavęs bet kokius smūgius, tvirtino tik gynęsis, stovėjęs gynybinėje padėtyje, o nukentėjusysis, pradėjus stumdytis kameroje, pats susižalojo, atsitrenkęs į virš jo lovos esančią metalinę spintelę. Prašė jį išteisinti.

Iš 2025 m. gruodžio 4 d. įtariamojo KAL1 apklausos protokolo, paskelbto teisiamajame posėdyje, matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu jis kaltės nepripažino ir teigė paties konflikto neprisimenąs. Nurodė prisimenantis tik tai, kad pareigūnai jį išvedė į koridorių, trenkė jo galvą virš dešiniojo antakio į sieną, uždėjo antrankius ir sužalojo dešinį petį (1 t., b. l. 105–107).

Teismas, tiesiogiai ir betarpiškai ištyręs bylos duomenis, surinktus laikantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatų ir atitinkančius leistinumo bei sąsajumo kriterijus, pripažįsta juos įrodymais, pagrindžiančiais KAL1 kaltę padarius nusikalstamą veiką. Teismo ištirti ir toliau aptariami įrodymai esminėmis aplinkybėmis yra tarpusavyje logiškai susiję, vienas kitą papildo, o pavieniai jų neatitikimai ir skirtingas atskirų aplinkybių aiškinimas įvertinami nuosprendžio motyvų dalyje.

Nukentėjusysis NKA1 teisiamojo posėdžio metu parodė, kad iki įvykio su kaltinamuoju buvo kilęs nesutarimas dėl miegamosios vietos. Įvykio dieną jis sėdėjo prie kameroje esančio stalo. Kaltinamasis priėjo iš nugaros, suėmė už peties ir liepė pasitraukti, nes tai esanti jo vieta. Nukentėjusiajam atsistojus, kaltinamasis pradėjo jam smūgiuoti rankomis į galvą, iš viso sudavė apie tris smūgius. Nukentėjusiajam pradėjo bėgti kraujas iš galvos, buvo sužalotas lūpos kampas ir sritis po kairiąja akimi. LUD2 juos išskyrė, o nukentėjusysis beldė į kameros duris ir šaukėsi pareigūnų. Nukentėjusysis kategoriškai paneigė iki įvykio turėjęs tvarstį ar kitą matomą galvos sužalojimą ir patvirtino, kad jam smūgiavo būtent KAL1.

Iš teisiamajame posėdyje paskelbtos 2025 m. birželio 12 d. NKA1 apklausos matyti, kad netrukus po įvykio jis nuosekliai nurodė tą pačią konflikto pradžią: kaltinamasis priėjo prie jo, suėmė už megztinio ir abiem rankomis už pečių, po ko nukentėjusysis pajuto skausmą galvos srityje ir pamatė ant grindų lašantį kraują. Dėl įvykio greitumo jis tuomet negalėjo tiksliai nurodyti, ar kaltinamasis jam trenkė, ar pastūmė į kameroje buvusį daiktą, tačiau aiškiai nurodė, kad fizinį kontaktą pradėjo kaltinamasis, o iki tol tarp jų buvo kilęs žodinis konfliktas dėl miegamosios vietos (1 t., b. l. 54–57).

Liudytojas LUD1 teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2025 m. birželio 5 d. dirbo (duomenys neskelbtini) kalėjimo jaunesniuoju specialistu. Išgirdęs beldimą į kameros Nr. 231 duris, pro stebėjimo langelį pamatė nukentėjusįjį, laikantį kraujuojančią galvą, ir kaltinamąjį, stovintį kovinėje padėtyje. Atidarius duris aktyvaus smūgiavimo jau nematė, tačiau kaltinamasis buvo susierzinęs, priešinosi išvedamas iš kameros. Nukentėjusysis iš karto pasakė, kad jį puolė kaltinamasis. Liudytojas neprisiminė, kad nukentėjusysis iki įvykio būtų buvęs su tvarsčiu ar turėjęs matomą galvos sužalojimą. Paskelbus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytojas juos patvirtino. Juose buvo detaliau nurodęs, kad, atidaręs duris, matė kaltinamąjį ir nukentėjusįjį vienas prieš kitą kovinėje stovėsenoje, mojuojančius kumščiais ir susikibusius, o kaltinamasis elgėsi agresyviai.

Liudytojas LUD2 teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kaltinamasis kameroje siekė vadovauti, konfliktas kilo dėl vietos prie stalo ir miegamosios vietos, o jį labiau inicijavo kaltinamasis. Liudytojui plaunant indus tualeto patalpoje, iš kameros dalies pasigirdo grumtynių triukšmas. Išėjęs jis pamatė kaltinamąjį ir nukentėjusįjį besigrumiančius, ant grindų – kraujo lašus, o nukentėjusiojo galvoje – žaizdą. Liudytojas juos išskyrė ir laikė apglėbęs kaltinamąjį, kad konfliktas nesitęstų. Paskelbus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytojas juos patvirtino. Tuomet jis buvo nurodęs prieš grumtynes girdėjęs kaltinamąjį rusų kalba sakant nukentėjusiajam, kad vieta prie stalo yra jo valgymo vieta (1 t., b. l. 66–69).

Liudytojas LUD3 teisiamojo posėdžio metu parodė, kad dėl praėjusio laiko tiksliai visko nebeprisimena. Jis matė vieną vyrą sėdint, o kaltinamąjį – stovint ir prie jo artėjant. Rankų veiksmų ir smūgių nematė. Pasak liudytojo, sėdėjęs vyras greitai atsistojo, galėjo galva atsitrenkti į virš jo buvusią metalinę lentyną, po to liudytojas pamatė iš galvos bėgantį kraują ir iškvietė pareigūnus. Iš 2025 m. birželio 19 d. jo apklausos protokolo, paskelbto teisiamajame posėdyje, matyti, kad netrukus po įvykio liudytojas buvo nurodęs matęs, kaip kaltinamasis priėjo prie sėdinčio NKA1 ir rankomis jį stūmė; nukentėjusiajam atsistojus šis galva atsitrenkė į metalinės spintelės kampą, po ko pasitraukė ir šaukėsi pagalbos (1 t., b. l. 76–77).

Iš 2025 m. liepos 11 d. specialisto išvados matyti, kad NKA1 nustatytos poodinės kraujosruvos kairiame skruoste ties skruostikauliu ir ties kairiuoju lūpų kampu bei odos nubrozdinimas arba paviršinė muštinė žaizda dešinio momens srityje. Sužalojimai padaryti bukais, riboto paviršiaus daiktais, paveikus nurodytas sritis mažiausiai trimis trauminiais poveikiais; jie galėjo būti padaryti kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis ir atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokie sužalojimai griuvimui ant buko neriboto paviršiaus nebūdingi (1 t., b. l. 8–11).

Iš 2025 m. birželio 25 d. vaizdo įrašų apžiūros protokolo matyti, kad 13.01.55 val. nukentėjusįjį parvedus į kamerą Nr. 231, LUD2 pareigūnui pasakė, jog kameros gyventojai kaltinamojo nebenori, ir paaiškino, kad, jam plaunant indus, tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo prasidėjo konfliktas. NKA1 iš karto nurodė, kad kaltinamasis bandė įvesti savo tvarką ir vyti jį iš vietos prie stalo. 12.58.20 val. padarytame įraše užfiksuota nukentėjusiojo medicininė apžiūra, sužalojimų fotografavimas ir jo paaiškinimas, kad jį užpuolė (duomenys neskelbtini). 13.11.44 val. prasidedančiame įraše užfiksuotas kaltinamojo nuvedimas į Sveikatos priežiūros skyrių, tačiau įvykiui reikšmingų aplinkybių neužfiksuota. Pats konfliktas kameros viduje vaizdo įrašuose neužfiksuotas (1 t., b. l. 34–35; kompaktinis diskas prie 2 tomo).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

III. Įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimo motyvai

BK 2 straipsnis nustato pagrindines baudžiamosios atsakomybės sąlygas. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

KAL1 yra kaltinamas nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymu. Pagal šią baudžiamojo įstatymo normą baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiame BK straipsnyje nustatyta nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą ir sveikatą. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu fiziniu smurtu ir padaroma tyčia. Nagrinėjamu atveju, kai kaltinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, būtina nustatyti ne tik patį fizinio smurto panaudojimą, bet ir padarinius bei priežastinį ryšį tarp veikos ir šių padarinių.

Byloje nekyla ginčo dėl to, kad iš karto po 2025 m. birželio 5 d. kameroje Nr. 231 įvykusio konflikto NKA1 buvo nustatyti galvos ir veido sužalojimai. Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiajam padarytos poodinės kraujosruvos kairiame skruoste ties skruostikauliu ir ties kairiuoju lūpų kampu bei odos nubrozdinimas arba paviršinė muštinė žaizda dešinio momens srityje. Šie sužalojimai padaryti ne mažiau kaip trimis trauminiais poveikiais ir atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., b. l. 8–11).

Byloje kilo ginčas, ar specialisto išvadoje konstatuoti sužalojimai buvo padaryti tyčiniais KAL1 veiksmais, t. y. ar jis ne mažiau kaip tris kartus rankomis smūgiavo nukentėjusiajam į galvos sritį. Kaltinamasis teigė smūgių nesudavęs, o nukentėjusįjį pastūmęs arba tik gynęsis; be to, kėlė versiją, kad nukentėjusysis galėjo būti sužalotas dar iki įvykio arba pats atsitrenkti į kameroje buvusią metalinę lentyną. Šios aplinkybės yra esminės sprendžiant kaltinamojo veiksmų teisinio kvalifikavimo ir baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimus.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse dėl BPK 20 straipsnio nuostatų taikymo nurodyta, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-295/2013, 2K-7-57-648/2021, 2K-23-697/2019, 2K-254-1214/2024).

Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia, esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Tačiau prieš nuspręsdamas, kad dėl byloje įrodinėtinų aplinkybių liko abejonių, teismas turi dėti protingas pastangas joms pašalinti. Vadovaujantis in dubio pro reo taisykle, baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai aiškinamos tik tos abejonės, kurių nepavyksta pašalinti bylos nagrinėjimo rungtyniškame procese metu, naudojantis BPK nustatytomis duomenų rinkimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-7-97-895/2019, 2K-109-628/2022, 2K-215-942/2022).

Kaltinamasis KAL1 savo kaltės nusikalstamos veikos padarymu iš esmės nepripažino. Ikiteisminio tyrimo metu jis teigė konflikto neprisimenantis. Pirmajame teisiamajame posėdyje nurodė galėjęs nukentėjusįjį pastumti ir vieną kartą jam suduoti, tačiau kartu tvirtino, kad jį puolė du asmenys ir jis gynėsi. Paskutiniame žodyje kaltinamasis jau neigė sudavęs bet kokius smūgius, o nukentėjusiojo sužalojimus aiškino galimu atsitrenkimu į lentyną ir prašė jį išteisinti.

Vertinant bylos įrodymus kaltinamojo kaltės įrodomumo prasme, teismas pirmiausiai atkreipia dėmesį, kad pats konfliktas kameros viduje vaizdo įrašu neužfiksuotas, o tiesiogiai rankų smūgius apibūdino nukentėjusysis. Liudytojas LUD3 teisme rankų veiksmų neprisiminė ir kėlė galimo atsitrenkimo į lentyną versiją. Vis dėlto apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, jeigu jų visuma sudaro nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę bei nepalieka pagrįstų abejonių dėl kaltinamojo kaltės.

Teismas, ėmęsis visų įmanomų priemonių kilusiems neaiškumams pašalinti, pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą objektyviu, visapusišku ir nešališku visų tiesioginių ir netiesioginių byloje surinktų įrodymų vertinimu atskirai ir jų visumoje, sprendžia, kad šioje byloje nėra jokios pagrįstos abejonės, jog NKA1 nustatyti sužalojimai buvo padaryti tyčiniais KAL1 veiksmais. Teismas konstatuoja, kad KAL1 veiksmuose yra visi būtini BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai.

Grįsdamas tokią išvadą teismas visų pirma atsižvelgia į nukentėjusiojo NKA1 parodymų nuoseklumą esminėmis aplinkybėmis. Tiek netrukus po įvykio, tiek ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jis nurodė tą pačią konflikto priežastį – kaltinamojo reikalavimą užleisti vietą prie stalo, nesutarimus dėl miegamos vietos – ir tą pačią fizinio kontakto pradžią – kaltinamojo priėjimą prie jo, suėmimą arba pastūmimą bei smūgiavimą į galvos sritį. Nukentėjusysis teisme aiškiai patvirtino, kad kaltinamasis jam sudavė apie tris smūgius. Jo paaiškinimai apie iki konflikto neturėtą tvarstį ar kitą matomą galvos sužalojimą atitinka LUD1 parodymus ir netrukus po įvykio atliktos medicininės apžiūros duomenis.

Nukentėjusiojo parodymus patvirtina LUD2 parodymai. Jis girdėjo kaltinamąjį reikalaujant vietos prie stalo, po to – grumtynių triukšmą, o išėjęs pamatė kraujo lašus ir nukentėjusiojo galvos žaizdą; liudytojas turėjo laikyti kaltinamąjį, kad konfliktas nesitęstų. LUD1 iš karto po įvykio matė kraujuojantį nukentėjusįjį, kovinėje padėtyje stovintį ir išvedimui besipriešinantį kaltinamąjį bei išgirdo spontanišką nukentėjusiojo paaiškinimą, kad jį puolė kaltinamasis. Vaizdo įrašų apžiūros protokole užfiksuoti nukentėjusiojo ir LUD2 paaiškinimai, pateikti praėjus nedaug laiko po konflikto, sutampa su jų vėlesniais parodymais.

LUD3 parodymai nesudaro pagrindo išvadai, kad visi trys sužalojimai atsirado nukentėjusiajam pačiam atsitrenkus į lentyną. Liudytojas teisme pabrėžė dėl praėjusio laiko nebeprisimenantis smulkių aplinkybių ir nematęs kaltinamojo rankų veiksmų, be to negalėjo girdėti dėl ko kilo konfliktas. Jo nurodytas galimas atsitrenkimas paaiškintų nebent vieną dešinio momens srities sužalojimą, tačiau ne dvi atskiras kraujosruvas kairiajame skruoste ir ties lūpų kampu. Be to, ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas buvo nurodęs matęs, kaip kaltinamasis priėjo prie sėdinčio nukentėjusiojo ir jį stūmė, taigi ir jo parodymai patvirtina, kad fizinį kontaktą inicijavo kaltinamasis.

Byloje esanti specialisto išvada paneigia versiją, kad visus nukentėjusiajam nustatytus sužalojimus galėjo lemti vienas atsitrenkimas. Nukentėjusiajam nustatyti trys atskiri sužalojimai skirtingose galvos ir veido vietose, padaryti ne mažiau kaip trimis trauminiais poveikiais. Specialistas nurodė, kad tokie sužalojimai griuvimui ant buko neriboto paviršiaus nebūdingi. Pirminės medicininės apžiūros metu sužalojimai užfiksuoti netrukus po konflikto, todėl nėra objektyvaus pagrindo manyti, kad jie atsirado kitu laiku ar dėl kito įvykio.

Nė vienas liudytojas taip pat nenurodė, kad nukentėjusysis būtų pirmas neteisėtai puolęs kaltinamąjį ar sudavęs jam smūgius, dėl ko šiam būtų tekę gintis. Priešingai, bylos duomenys rodo, kad kaltinamasis pradėjo konfliktą reikalaudamas užleisti vietą, priėjo prie sėdinčio nukentėjusiojo, jį suėmė arba stūmė ir po to smūgiavo. Byloje nėra abejonių, kad, suduodamas ne mažiau kaip tris smūgius į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno dalį – galvą, kaltinamasis suprato savo veiksmų pobūdį ir jų pavojingumą, numatė, kad nukentėjusiajam sukels fizinį skausmą ir gali sutrikdyti jo sveikatą, ir tokių padarinių norėjo. Kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nustatyta, kad veikos metu KAL1 galėjo visiškai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Jam nustatytas asmenybės sutrikimas jo baudžiamosios atsakomybės nešalina.

Išdėstyti motyvai leidžia konstatuoti, kad šioje baudžiamojoje byloje įrodyta, jog KAL1, tyčia suduodamas NKA1 ne mažiau kaip tris smūgius į galvos sritį ir taip nežymiai sutrikdydamas jo sveikatą, padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Jo veiksmuose yra visi šio nusikaltimo sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, todėl KAL1 pripažintinas kaltu padaręs šią nusikalstamą veiką ir traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

IV. Bausmės skyrimo motyvai

Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką, bet ir ją padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą ir teisingą bausmę. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Už BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo padarymą gali būti skiriami viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų.

BK 61 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų dalių – bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato jos dydį. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, padarinius, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes bei nusikalstama veika padarytą žalą.

Šiuo atveju teismas nenustatė jokių priežasčių taikyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ar BK 62 straipsnyje numatytą išimtinę teisę skirti švelnesnę negu įstatymo sankcijoje nustatytą bausmę. Kaltinamasis savo kaltę iš esmės neigė, atsakomybę bandė perkelti nukentėjusiajam ir savo poelgio nesigailėjo. Kartu BK 140 straipsnio 1 dalies sankcija leidžia parinkti individualizuotą bausmės rūšį neišeinant už sankcijos ribų.

Teismas kaltinamojo baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Vien tai, kad pirmojo teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis pripažino galėjęs vieną kartą suduoti, nelaikytina BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta lengvinančia aplinkybe, nes jis nepripažino esminių veikos aplinkybių, vėliau smūgius apskritai neigė ir nuoširdaus gailėjimosi neišreiškė.

Kaltinamojo baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas taip pat nenustatė.

KAL1 padarė vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą. Smurtas buvo trumpalaikis, tačiau nukentėjusiajam suduoti ne mažiau kaip trys smūgiai į galvos sritį, o veika padaryta laisvės atėmimo vietos apgyvendinimo patalpoje. Nukentėjusiojo sveikata sutrikdyta nežymiai, ilgalaikių padarinių nenustatyta, civilinis ieškinys nepareikštas. Kaltinamasis nedirba, administracine tvarka baustas daug kartų, o (duomenys neskelbtini) kalėjimo charakteristikoje jo adaptacija įvertinta kaip nesklandi, elgesys – neigiamai; nurodyti konfliktai ir nustatytų taisyklių pažeidimai.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 5 d. baudžiamuoju įsakymu KAL1 pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 2 dalį. Jam paskirta 36 parų arešto bausmė, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu iki 24 parų; į bausmę įskaitytas suėmimo laikas ir laikyta, kad bausmė visiškai atlikta. Baudžiamasis įsakymas įsiteisėjo 2024 m. spalio 23 d. Nors nusikalstamą veiką, už kurią baudžiamojon atsakomybėn KAL1 yra traukiamas šiuo nuosprendžiu padarė esant neišnykusiam teistumui už apysunkio nusikaltimo padarymą, teismas atsižvelgia, kad ankstesnis teistumas susijęs su kitokio pobūdžio, nesmurtine nusikalstama veika, paskirta bausmė visiškai atlikta, o šioje byloje nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas ir ilgalaikių padarinių nukentėjusiojo sveikatai nebuvimas. Dėl šių priežasčių teismas nepriima sprendimo KAL1 pripažinti recidyvistu, tačiau šiuos duomenis vertins bausmės rūšies ir jos dydžio parinkimo kontekste.

Atsižvelgiant į tai, kad nusikalstamą veiką kaltinamasis padarė būdamas teistas, ją padarė būdamas suimtas tiriant kitą jo padarytą smurtinio pobūdžio nusikaltimą, už kurį jis buvo nuteistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 6 d. nuosprendžiu, teismas sprendžia, kad kaltinamajam teisinga ir bausmės tikslus atitinkanti bausmė turi būti susijusi su kaltinamojo laisvės atėmimu ir parenka sankcijoje numatytą arešto bausmę, kurios vykdymo, dėl išdėstytų kaltinamąjį neigiamai charakterizuojančių priežasčių, pagrindo nėra.

Įvertinus visas bausmės rūšies ir jos dydžio parinkimui reikšmingas byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su nusikalstamos veikos padarymu, jos padariniais ir kaltinamojo asmenybe, teismas laiko, kad teisinga ir padarytai nusikalstamai veikai adekvati bausmė yra 50 parų areštas. Pagal BK 49 straipsnio 3 dalį už nusikaltimą nustatoma nuo penkiolikos iki devyniasdešimties parų arešto, todėl, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, parinktas bausmės dydis, kuris artimas arešto bausmės už nusikaltimą vidurkiui. Skirti mažesnį arešto terminą nepakanka, nes konfliktą inicijavo kaltinamasis, nukentėjusiajam tyčia suduoti ne mažiau kaip trys smūgiai į galvos sritį, kaltinamasis turi neišnykusį teistumą, kaltės nepripažino ir savo elgesio kritiškai neįvertino. Kita vertus, didesnio arešto nereikia, nes sveikata sutrikdyta nežymiai, ilgalaikių padarinių nenustatyta, civilinis ieškinys nepareikštas, o ankstesnis teistumas susijęs su kitokio pobūdžio nesmurtine veika.

Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančių duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 6 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-175-1217/2026 KAL1 buvo nuteistas už 2024 m. lapkričio 10 d. padarytą sunkų nusikaltimą, nustatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, jam paskiriant 1 metų ir 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Pažymėtina, kad bausmių skyrimo už kelias nusikalstamas veikas taisyklės numatytos BK 63 straipsnyje. Šiame straipsnyje nurodyta, kad jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies sudėti. Pagal tokias pat taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai byloje nustatyta nusikalstama veika buvo padaryta iki nuosprendžio priėmimo kitoje (ankstesnėje) byloje. Subendrinus bausmes, į galutinės bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį (BK 63 straipsnio 9 dalis).

Nagrinėjama BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikalstama veika padaryta 2025 m. birželio 5 d., taigi iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo. Todėl šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė bendrinama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 6 d. nuosprendžiu paskirta bausme pagal BK 63 straipsnio 9 dalį. Šios veikos nesudaro idealiosios sutapties, nes padarytos skirtingu laiku ir skirtingų nukentėjusiųjų atžvilgiu, tačiau jos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikaltimų kategorijoms pagal BK 11 straipsnį: BK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta veika yra sunkus, o BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta veika – nesunkus nusikaltimas. Dėl to, vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu ir 9 dalimi, bausmės bendrinamos apėmimo būdu: griežtesnė 1 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė apima šiuo nuosprendžiu paskirtą 50 parų arešto bausmę, ir galutinė subendrinta bausmė nustatoma – laisvės atėmimas 1 metams 10 mėnesių.

BK 63 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad į galutinės subendrintos bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 6 d. nuosprendžiu į paskirtą bausmę jau įskaitytas KAL1 laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2025 m. balandžio 10 d. iki tame nuosprendyje paskirtos bausmės vykdymo pradžios. Todėl į šiuo nuosprendžiu nustatytą galutinę subendrintą bausmę įskaitoma visa pagal ankstesnį nuosprendį atlikta bausmės dalis ir tuo nuosprendžiu įskaitytas laikas.

V. Kiti klausimai

KAL1 šioje baudžiamojoje byloje laikinai sulaikytas nebuvo, kardomosios priemonės nepaskirtos.

Byloje civilinis ieškinys nepareikštas, laikinas nuosavybės teisės apribojimas netaikomas.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

Iš 2026 m. liepos 14 d. patikslintos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos Nr. APD-2026-07679 matyti, kad dėl advokato Dariaus Karabino būtino dalyvavimo susidarė 715,58 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų; patikslintoje pažymoje įtrauktos ir ankstesnėse pažymose nurodytos sumos. Gynėjai kaltinamajam buvo skirti kompetentingų proceso institucijų per Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, o ne jo paties iniciatyva, ir jų dalyvavimas buvo būtinas. Ikiteisminio tyrimo metu advokatė Eglė Šovienė buvo paskirta BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. KAL1 atlieka laisvės atėmimo bausmę, nedirba, o duomenų apie jo gaunamas pajamas ar turimą turtą Lietuvoje nepateikta. Įvertinus šias aplinkybes ir kaltinamojo turtinę padėtį, 715,58 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš jo valstybės naudai nepriteistinos.

Prie baudžiamosios bylos esantis kompaktinis diskas su vaizdo įrašais, nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktinas saugoti baudžiamojoje byloje kaip baudžiamosios bylos dokumentas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti (BPK 96 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297–299, 301–303, 307–308 straipsniais, 310 straipsniu, 312 straipsniu, 313 straipsniu,

nusprendžia:

KAL1 pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam bausmę – 50 (penkiasdešimties) parų areštą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu ir 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtą 50 (penkiasdešimties) parų arešto bausmę apėmimo būdu subendrinti su įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 6 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-175-1217/2026 paskirta 1 (vienerių) metų 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausme, griežtesnei – laisvės atėmimo – bausmei apimant švelnesnę arešto bausmę, ir KAL1 paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams ir 10 (dešimt) mėnesių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 9 dalimi, į galutinės subendrintos bausmės laiką įskaityti bausmę, visiškai ar iš dalies atliktą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 6 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-175-1217/2026, taip pat tuo nuosprendžiu įskaitytą KAL1 laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2025 m. balandžio 10 d. iki tame nuosprendyje paskirtos bausmės vykdymo pradžios.

Bausmės pradžią KAL1 skaičiuoti nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš KAL1 valstybės naudai nepriteisti.

Prie baudžiamosios bylos esantį kompaktinį diską su vaizdo įrašais palikti saugoti prie baudžiamosios bylos.

Nuosprendis per 20 (dvidešimt) dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Kauno apylinkės teismą. Išaiškinti nuteistajam, kad jis turi teisę apeliaciniame skunde nurodyti, jog pageidauja, kad byla apeliacine tvarka būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka.

Teisėjas Justinas Bagdžius