Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Edvardas Paliokas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. A. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo M. A. ieškinį atsakovei M. G. D. A. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliutaus nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo ieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Asmuo savo pažeistas teises gali ginti, įgyvendindamas konstitucinę teisę kreiptis į teismą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalis). Tačiau teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Asmens kreipimasis į teismą turi atitikti įstatymo nustatytą tvarką – tik tokiu būdu materialusis teisinis reikalavimas tampa ieškiniu (pareiškimu) (CPK 5 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2010).

Teismas, gavęs procesinį dokumentą, be šio dokumento formos ir turinio atitikties proceso įstatymo nustatytiems reikalavimams, ex officio privalo patikrinti, ar nėra esminių procesinių kliūčių pradėti civilinę bylą pagal pateiktą procesinį dokumentą. CPK 137 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinti atsisakymo priimti ieškinį (ar kitą procesinį dokumentą, kuriuo inicijuojamas civilinės bylos pradėjimas) pagrindai. Šių pagrindų sąrašas yra baigtinis, o tai reiškia, kad teismo atsisakymas pradėti (iškelti) civilinę bylą pagal pateiktą procesinį dokumentą gali būti grindžiamas tik pirmiau nurodytoje proceso įstatymo normoje įtvirtintais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-690/2018).

Vadovaujantis CPK 137 straipsnio 2 dalimi, teismas atsisako priimti ieškinį šiais pagrindais: 1) ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka; 2) ieškinys neteismingas tam teismui; 3) suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos; 4) yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį; 5) teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu; 6) šalys yra sudariusios susitarimą perduoti tą ginčą spręsti arbitražui; 7) pareiškimą padavė neveiksnus tam tikroje srityje fizinis asmuo; 8) pareiškimą suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad atsakovės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Kanadoje, sprendė, kad ieškovo ieškinys dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės neteismingas Lietuvos Respublikos teismams, todėl ieškovo ieškinį atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, apeliantas pateikė atskirąjį skundą, kuriame nurodė, kad jis yra Lietuvos Respublikos pilietis ir nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Santuoka sudaryta užsienio valstybėje (Danijos Karalystėje) ir įregistruota Lietuvos Respublikos civilinės metrikacijos skyriuje, todėl egzistuoja pakankamas teisinis ryšys su Lietuvos Respublika. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su minėtais apelianto argumentais.

CPK 784 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos teismams yra teismingos šeimos bylos, jeigu nors vienas iš sutuoktinių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir šio asmens be pilietybės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. CPK 780 straipsnyje nurodyta, kad CPK VII dalies „Tarptautinis civilinis procesas“ nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tarptautinis šeimos bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-916/2017). Nacionalinės teisės nustatytos tarptautinio civilinio proceso taisyklės taikytinos tik tais atvejais, kai teismingumo klausimo nereguliuoja Europos Sąjungos ar tarptautinės teisės aktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-378/2018). Nustatęs, kad pagal taikytinas teisės normas pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje tarptautinis (užsienio) elementas yra susijęs su dviem valstybėmis – Kanada ir Lietuvos Respublika. Lietuvos Respublika ir Kanada nėra sudariusios dvišalės tarptautinės sutarties dėl teisinės pagalbos šeimos bylose, todėl reikia vadovautis Europos Sąjungos teisėje įtvirtintomis teismingumo nustatymo taisyklėmis, konkrečiai – 2019 m. birželio 25 d. Tarybos reglamento (ES) 2019/1111 dėl jurisdikcijos ir sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis bei tarptautiniu vaikų grobimu (toliau – ir Reglamentas) nuostatomis, kuris pakeitė 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad reglamentas „Briuselis II bis“ neturi nuostatų, apibrėžiančių jo taikymo sritį asmenims (t. y., skirtingai nuo reglamento „Briuselis I“ (2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo), neturi taisyklės, reikalaujančios, kad tam, jog reglamentas apskritai būtų taikomas, atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta būtų Europos Sąjungos valstybėje narėje), todėl vien tai, kad atsakovo gyvenamoji vieta yra už Europos Sąjungos ribų, automatiškai nereiškia reglamento „Briuselis II bis“ netaikymo. Taigi, šis instrumentas leidžia Europos Sąjungos valstybės narės teismui prisiimti jurisdikciją nagrinėti bylą ir tais atvejais, kai atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra trečiojoje valstybėje, – reglamento „Briuselis II bis“ taikymui pakanka nors vieno iš jo 3 straipsnyje nurodytų pagrindų (jungiamųjų faktorių) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-378/2018). Reglamento „Briuselis II bis“ taikymą santuokos nutraukimo bylose, kuriose atsakovas yra ne Europos Sąjungos valstybės narės, o trečiosios šalies pilietis ir rezidentas, patvirtina Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) praktika (Teisingumo Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimas byloje Kerstin Sundelind Lopez prieš Miguel Enrique Lopez Lizazo, C-68/07).

Reglamento 3 straipsnyje nurodyta, kad bylose, susijusiose su santuokos nutraukimu, separacija ar santuokos pripažinimu negaliojančia, jurisdikciją turi teismai, esantys valstybėje narėje: a) kurios teritorijoje: i) yra sutuoktinių įprastinė gyvenamoji vieta; ii) buvo sutuoktinių paskiausia įprastinė gyvenamoji vieta, jeigu vienas iš sutuoktinių joje tebegyvena; iii) yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta; iv) tuo atveju, jeigu buvo pateiktas bendras prašymas, yra vieno iš sutuoktinių įprastinė gyvenamoji vieta; v) yra prašymo pateikėjo įprastinė gyvenamoji vieta, jeigu jis ten gyveno ne trumpiau kaip metus prieš pat prašymo pateikimą, arba vi) yra prašymo pateikėjo įprastinė gyvenamoji vieta, jeigu jis ten gyveno ne trumpiau kaip šešis mėnesius prieš pat prašymo pateikimą ir jis yra atitinkamos valstybės narės pilietis, arba b) kurios piliečiai yra abu sutuoktiniai.

Nagrinėjamu atveju apeliantas M. A. kartu su ieškiniu pateikė teismui 2026 m. gegužės 18 d. Gyventojų registro išrašą, kuris patvirtina, kad Migracijos departamento Vilniaus skyrius 2025 m. rugsėjo 23 d. apeliantui išdavė asmens tapatybės kortelę ir pasą, taigi apeliantas yra Lietuvos Respublikos (Europos Sąjungos valstybės narės) pilietis. Minėto Gyventojų registro išrašo duomenimis, apeliantas gyvenamąją vietą nuo 2021 m. sausio 7 d. deklaravo Lietuvos Respublikoje adresu (duomenys neskelbtini), todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas turėjo teisę ieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės paduoti Lietuvos Respublikos teismui, kuris šiam klausimui nagrinėti jurisdikciją turi remiantis Reglamento 3 straipsnio 1 dalies vi punktu.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškovo M. A. ieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, todėl skundžiama nutartis naikintina ir klausimas dėl ieškovo ieškinio priėmimo perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3, punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. birželio 15 d. nutartį ir perduoti ieškovo M. A. ieškinio dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.