Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Veslavos Ruskan, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovui Lietuvos kalėjimų tarnybai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl LKT direktoriaus 2024 m. gegužės 14 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) “Dėl D. G. atleidimo iš vidaus tarnybos“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, pastebi, kad teisinio disputo dėl Kolektyvinės sutarties 42 punkto aiškinimo ir taikymo nėra. Pareiškėjas atitiko sąlygas įtvirtintas Kolektyvinės sutarties 42 punkte, tačiau kilo ginčas dėl to, ar LKT turėjo finansinę galimybę (sutaupytų darbo užmokesčiui skirtų lėšų) išmokėti vienkartinę išmoką (toliau – ir ginčo išmoka). Būtent šiuo klausimu ir skiriasi šalių pozicijos. LKT tvirtina tokių lėšų neturėjusi, o apeliantas nurodo, kad tokia galimybė egzistavo (žr. nutarties 11.5 – 11.6 p.).

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, aptariamu klausimu pasisakė, kad „<...> pareiškėjas nenurodė ir savo argumentų nedetalizavo, t. y. kokiems pareigūnams, kada ir kokiomis aplinkybėmis buvo skirtos vienkartinės piniginės išmokos vadovaujantis ŠKS 42 punktu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės veiksmų neteisėtumą“.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 12 straipsnyje numatyta, kad teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises.

Pagal ABTĮ 12 straipsnį teismo pareiga yra suformuluota kaip procesinė pareiga proceso dalyvių atžvilgiu ir siejama su procesinių teisių ir pareigų išaiškinimu, įspėjimu dėl procesinių veiksmų atlikimo / neatlikimo pasekmių, pagalba įgyvendinant procesines teises.

ABTĮ 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad prireikus teismas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, tiria ex officio, pats nustato tokio tyrimo mastą ir nėra saistomas administracinės bylos proceso dalyvių prašymų.

ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis nustato teisėjų pareigą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

Šios nuostatos tarpusavyje dera taip, kad ABTĮ 10 straipsnis įtvirtina teismo teisę ir pareigą inicijuoti tyrimą kada tai reikalinga bei apibrėžia, jog teismas pats valdo tyrimo mastą, o ABTĮ 80 straipsnis sukonkretina aktyvumo turinį – aktyvus dalyvavimas įrodymų tyrime ir visapusiškas, objektyvus reikšmingų aplinkybių ištyrimas.

ABTĮ 10 ir ABTĮ 80 straipsniuose teismo aktyvus vaidmuo administracinėje byloje išreiškiamas kaip pareiga ir (prireikus) iniciatyva ex officio tirti bylai reikšmingas aplinkybes, aktyviai dalyvauti įrodymų tyrime ir visapusiškai bei objektyviai ištirti bylos aplinkybes, kartu laikantis procesinių ribų.

Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime aptarė aplinkybes, susijusias su pareiškėjo teisine galimybe gauti ginčo išmoką, paminėjo keletą faktinių duomenų dėl galimos lėšų stokos bei, paneigdamas teisę į ginčo išmoką pasisakė, kad pareiškėjas nenurodė ir savo argumentų nedetalizavo, t. y. kokiems pareigūnams, kada ir kokiomis aplinkybėmis buvo skirtos vienkartinės piniginės išmokos vadovaujantis ŠKS 42 punktu. Teismas savarankiškai nenustatinėjo bylai reikšmingų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo teise į ginčo išmoką.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad to nepakako, siekiant prieiti prie kategoriškos išvados dėl sutaupyto darbo užmokesčio nebuvimo ir skundą atmesti. Bylą tikrinanti teisėjų kolegija pažymi, jog nebuvo gauta faktinių duomenų (o vėliau atlikta ir analizė), ar: 1) Kalėjimo departamentas turėjo sutaupytų darbo užmokesčio lėšų (buvo reikalinga gauti konkrečius įrodymus iš visų Kalėjimo departamentui pavaldžių įstaigų (ŠKS 42 punkte aiškiai nurodyta – „iš sutaupytų Kalėjimo departamentui pavaldžių įstaigų darbo užmokesčio lėšų“) apie galimai sutaupytą darbo užmokestį; taip pat žr. apeliacinio skundo argumentą, nurodytą nutarties 11. 6 p.); 2) jei į pirmą klausimą atsakyta teigiamai, ar iš galimai sutaupytų darbo užmokesčio lėšų buvo mokamos kitokio pobūdžio išmokos iki pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos ir kodėl prioritetas atiduotas kitokio pobūdžio išmokoms iš tų pačių sutaupytų darbo užmokesčio lėšų; 3) ar iš sutaupyto darbo užmokesčio (jei buvo sutaupyta) buvo išmokėta ginčo išmoka kitiems pareigūnams atleistiems iš vidaus tarnybos tokiu pat teisiniu pagrindu kaip pareiškėjas (reikalinga gauti duomenis iš Kalėjimo departamentui visų pavaldžių įstaigų ar buvo tokių pareigūnų ir ar jiems išmokėta ginčo išmoka). Neatsakius į esminį klausimą dėl to buvo ar ne sutaupytų darbo užmokesčio lėšų, galėjusių lemti ginčo išmokos išmokėjimą, iškelto ginčo išsprendimas iš esmės nėra galimas.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti bei įvertinti konkrečios bylos nustatytas aplinkybes, atskleisti bylos esmę ir nustatyti, ar skundą padavusio asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, - kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik apeliacinės instancijos teismui įvertinus reikšmingas aplinkybes, kurios nebuvo tirtos bei vertintos pirmosios instancijos teisme, išnagrinėjus iš esmės skundo reikalavimą, būtų pažeista teisė į apeliaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė bei netinkamai taikė proceso teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p., 146 str. 2 d. 5 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies. Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 10 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Nutartis neskundžiama.