- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-03
- Bylos Nr.
- e2A-1766-390/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-77-3-01733-2025-2
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Algimantas Kukalis
- Atsakovas
- L. V.
- Ieškovas
- akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ ieškinį atsakovei L. V. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši bylą, kuri yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui, buvo paskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Klaipėdos apygardos teismo vardu.
I.Ginčo esmė
Ieškovė akcinė draudimo bendrovė (toliau – ADB) „Compensa Vienna Insurance Group“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės L. V. 404 Eur išmokėtą draudimo išmoką, 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), atsakovė, vairuodama transporto priemonę Volkswagen, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), kliudė ir apgadino pakeliamą užtvarą. Eismo įvykio kaltininke pripažinta atsakovė. Atsakovė apie sukeltą eismo įvykį nepranešė policijai ir pasišalino iš įvykio vietos. Atsakovei, kaip transporto priemonės valdytojai, kilo pasišalinimo iš eismo įvykio vietos neigiamos pasekmės, t. y. ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovės grąžinti išmokėtą 404 Eur draudimo išmoką.
Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad į bylą pateiktose 2025 m. birželio 9 d. iš vaizdo stebėjimo kameros darytose nuotraukose užfiksuotas jos vairuojamas automobilis, išvažiuojantis iš prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelės, tačiau neužfiksuota ir nepateikta įrodymų, jog jos vairuojama transporto priemonė būtų kliudžiusi pakeliamą užtvarą ir jį apgadinusi. Pažymėjo, kad jos transporto priemonė nėra apgadinta, nes ji nekliudė pakeliamo užtvaro. Vadinamas užtvaro įlenkimas yra matomas 2025 m. birželio 9 d. 13:03:29 darytoje nuotraukoje, o tuo metu jos transporto priemonė dar jo nebuvo pravažiavusi.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmai 2026 m. balandžio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė ieškovei iš atsakovės 404 Eur žalos atlyginimą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 404 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. spalio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 23 Eur bylinėjimosi išlaidas.
Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl atsakovės kaltės kliudant užtvarą. Ginčo eismo įvykio kaltininke, vadovaujantis Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2025 m. birželio 26 d. administracinio nusižengimo protokolu, pripažinta atsakovė. 2025 m. birželio 26 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje atsakovė pripažinta kalta, padariusi administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 426 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta administracinė nuobauda – 300 Eur bauda. Baudą atsakovė susimokėjo.
Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, jog civilinėje byloje, sprendžiant draudiko regresinio reikalavimo pagrįstumą, pakanka nustatyti, kad asmuo veikė neatsargiai, t. y. pasišalinimo iš įvykio vietos faktui nustatyti asmens tyčia nebūtina, tačiau būtina nustatyti, kad asmuo suvokė įvykusį eismo įvykį. Teismo vertinimu, aplinkybę, kad atsakovė suvokė padariusi eismo įvykį, patvirtina byloje pateikta filmuota medžiaga, kurioje akivaizdžiai užfiksuota kaip atsakovės transporto priemonė 2025 m. birželio 9 d. 13.03 val. kliudo užtvarą, stabteli kelioms sekundėms ir nuvažiuoja, o užtvare atsiranda akivaizdus įlenkimas. Taigi, atsakovė iš įvykio vietos pasišalino, nors ir neturėjo tokiam veiksmui tyčios, t. y. jos veiksmai vertintini kaip padaryti dėl neatsargumo, netinkamo savo pareigų padarius eismo įvykį teisinio vertinimo.
Teismo vertinimu, byloje yra pakankamai įrodymų, kurių pagrindu būtų galima labiau tikėti, jog atsakovė suvokė apie padarytą eismo įvykį ir nepagrįstai pasišalino iš įvykio vietos, t. y. atsakovės veiksmus vertino kaip pasišalinimą iš įvykio vietos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme.
Taip pat nurodė, kad atsakovė išmokėtos draudimo išmokos dydžio neginčijo, taip pat neįrodinėjo, kad draudimo išmokos apskaičiavimas ir išmokėjimas nesusijęs priežastiniu ryšiu su atsakovės neatsargiais veiksmais sukeltu įvykiu.
Nustačius TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo būtinąją sąlygą – pasišalinimo iš eismo įvykio vietos faktą, taip pat ieškovei įrodžius kitas civilinės atsakomybės sąlygas (atsakovės neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį), teismas ieškovės reikalavimus tenkino.
Ieškinį patenkinęs visiškai, teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 23 Eur žyminį mokestį.
Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. balandžio 22 d. sprendimą ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Civiliniame procese pasilikimas eismo įvykio vietoje ir pranešimas policijai nėra traktuojamas kaip absoliuti eismo dalyvių pareiga. Administracinio nusižengimo byloje priimtas nutarimas (pvz., dėl KET pažeidimo ar kt.) nėra prejudicinis faktas civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo, o administracinio nusižengimo byloje nustatytos aplinkybės civiliniame procese nėra privalomos ir gali būti ginčijamos. Pagal teismų praktiką taikant civilinę atsakomybę kaltė nustatoma remiantis ne subjektyviais, o objektyviais kriterijais, t. y. atliekamas išorinis asmens faktinio elgesio vertinimas pagal objektyvų protingo asmens (lot. bonus pater familias) elgesio standartą. Teismas atsakovės veiksmus vertino subjektyviai - nenuginčytas/nepanaikintas policijos įstaigos nutarimas administracinio pažeidimo byloje, vadinasi kaltė dėl nepranešimo, pasišalinimo iš eismo įvykio vietos yra įrodyta. Teismas objektyviai nevertino į bylą pateikto vaizdo įrašo, nevertino, kaip (ne)galėjo pasielgti/elgtis toks pats eismo dalyvis ginčo situacijoje.
Šiuo atveju padarytas pažeidimas laikytinas mažareikšmiu, nes apdrausto turto
savininkui jis nesukėlė jokių neigiamų pasekmių, kurios pateisintų teisinį procesą. Šiuo atveju žala yra visiškai nežymi ir jos net neįmanoma objektyviai įvertinti pinigais (nebuvo nuostolių) - nes vos nežymiai įlinko užtvaras. Civilinė atsakomybė negali tapti nukentėjusiojo nepagrįstu praturtėjimu kaip šiuo atveju.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
Apeliantės nurodyta vaizdo įraše jai matoma įvykių seka neatitinka realybės, vaizdo įraše matomų vaizdų. Vaizdo įraše matyti, jog apeliantei valdant ginčo automobilį ir juo atsitrenkus į pakeliamą užtvarą, jis buvo sugadintas iš karto po pakeliamo užtvaro kliudymo. Ieškovė laikosi pozicijos, jog apeliantė būdama rūpestinga ir atidi galėjo suvokti, jog atsitrenkė į pakeliamą užtvarą, jį apgadino, ir nepranešusi apie turo sugadinimą nei turto savininkui, nei policijai - pasišalino iš eismo įvykio vietos. Apeliantės pasišalinimą iš įvykio vietos įrodo ir kiti byloje pateikti įrodymai.
Apeliantė sutinka, jog žala padaryta. Ieškovė pateikė įrodymus dėl realiai patirtos žalos. Įrodymų, kurie paneigtų ieškovės įrodinėjamą žalos dydį - byloje nėra. Teismas objektyviai ir visapusiškai ištyrė byloje patektus įrodymus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
Atsakovė apeliaciniu skundu pareiškė pageidavimą bylą nagrinėti naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (per vaizdo konferencijas, telekonferencijas ir kitaip).
Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Pagal bendrąją CPK 322 straipsnyje įtvirtintą taisyklę, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje apeliantės pareikšto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkina, nes toks prašymas nepripažintas pagrįstu. Nagrinėjamu atveju, byloje faktinės bylos aplinkybės iš esmės yra aiškios ir atskleistos, todėl nėra pagrindo išvadai, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą rašytinio proceso tvarka, pagal esamą bylos medžiagą negalėtų priimti teisingo sprendimo.
Dėl apeliacinio skundo esmės
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nenustatyta CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės (draudiko) ieškinys dėl žalos priteisimo regreso tvarka iš atsakovės (draudėjos), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Apeliacinės instancijos teismas pagal bylos duomenis nustatė, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovė vairavo transporto priemonę VW T-CROSS (duomenys neskelbtini), sustojo prie pakeliamo užtvaro, šiam nepakilus pradėjo važiuoti ir jį apgadino, iš eismo įvykio vietos pasišalino (Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2025 m. birželio 27 d. eismo įvykio informacija). 2025 m. birželio 26 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. 20-ANR_P-26612-2025 atsakovė pripažinta kalta, padariusi administracinį nusižengimą, numatytą (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta administracinė nuobauda – 300 Eur bauda. Ginčo nėra, kad atsakovė baudą sumokėjo. Ieškovė 2025 m. liepos 22 d. išmokėjo 404 Eur draudimo išmoką UAB „Softra“ padarytai žalai atlyginti pagal 2025 birželio 18 d. PVM sąskaitą-faktūrą.
Šioje byloje ieškovė reikalavimą atsakovei grindė TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje 4 punktu, pagal kurį draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovė veikė neatsargiai, labiau tikėtina, kad suvokė įvykusį eismo įvykį, todėl turi atlyginti žalą regreso teise (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 2 dalis, CK 6.270 straipsnis). Apeliaciniame skunde apeliantė su tokiu teismo sprendimu nesutinka, kelia netinkamą įrodymų vertinimo klausimą, neigia teismo išvadas dėl konstatuotos atsakovės kaltės, žalos dydžio.
Siekiant konstatuoti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą sumokėtos draudimo išmokos grąžinimo pagrindą, būtina nustatyti, ar transporto priemonės vairuotojas suvokė, ar, remiantis protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Įrodyti šias aplinkybes turi ieškovė, t. y. draudikė, išmokėjusi nukentėjusiajam draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019).
Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 ir kt. ).
Apeliantė teigia, kad teismas išvadą dėl apeliantės kaltės padarė įvertinęs išimtinai tik nenuginčytą nutarimą administracinio pažeidimo byloje. Apeliacinės instancijos teismas šį argumentą laiko nepagrįstu. Pagal pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį matyti, kad teismas pagal vidinį įsitikinimą įvertino byloje esančių įrodymų visumą: šalių paaiškinimus, policijos duomenis apie eismo įvykį ir jo aplinkybes, nutarimą administracinio nusižengimo byloje, fotonuotraukas ir video medžiagą iš eismo įvykio vietos. Pažymėtina, kad institucijų priimti sprendimai yra viena iš įrodinėjimo priemonių (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad civilinėje teisėje tiek asmens veiksmų neteisėtumas, tiek kaltė yra suprantami kitaip nei administracinėje ar baudžiamojoje teisėje, todėl detaliai pasisakė dėl nutarimo administracinio nusižengimo byloje vertinimo, joje nustatytos atsakovės kaltės formos - tyčios, bei, atsižvelgdamas į aktualią nagrinėjamam ginčui teismų praktiką, sprendė, kad pasišalinimo iš įvykio vietos faktui nustatyti asmens tyčia nebūtina, tačiau būtina nustatyti, kad asmuo suvokė įvykusį eismo įvykį. Šias aplinkybes teismas nustatė iš byloje pateiktų fotonuotraukų ir filmuotos medžiagos, kurioje akivaizdžiai užfiksuota kaip apeliantės vairuojama transporto priemonė (duomenys neskelbtini) kliudo užtvarą – privažiuoja prie pakeliamo užtvaro, sustoja ir šiam nepakilus pradeda važiuoti ir tokiu būdu jį apgadina, stabteli kelioms sekundėms ir nuvažiuoja, o užtvare atsiranda akivaizdus įlenkimas. Pagal šią medžiagą apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių, kad apeliantė užtvaro kliudymą matė ir pajuto. Apeliantės nurodoma ir vertinama įvykių seka vaizdo įraše neatitinka vaizdo įraše matomų vaizdų, be to, apeliantė tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde nurodo, kad „pajuto, jog kažkas ne taip“, tačiau pasišalino iš įvykio vietos. Pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog tokiomis kaip nustatytos aplinkybėmis pakankamai apdairus ir rūpestingas žmogus turėjo ir galėjo suvokti įvykus eismo įvykį.
Taigi, pirmosios instancijos teismas nustatė visas teisiškai reikšmingas aplinkybes ir tinkamai jas įvertino, rėmėsi į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, šalių procesiniais dokumentais, teiktais paaiškinimais, įvertino byloje pateiktų įrodymų visetą, todėl procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai).
Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo argumentus dėl žalos dydžio, jos mažareikšmingumo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme žalos dydžio neginčijo, ką pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, o apeliaciniu skundu sutinka, kad žala padaryta, tačiau, jos nuomone, žala visiškai nežymi. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Vadovaudamasis šiuo reglamentavimu, apeliacinės instancijos teismas dėl šių apeliantės argumentų nepasisako.
Esant nustatytų aplinkybių visumai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės bei procesinės teisės normas, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti pagal apeliaciniame skunde nurodytus argumentus nėra teisinio pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Apeliacinį skundą atmetus, apeliantei turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliantės L. V. apeliacinį skundą atmesti. Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.