- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-23
- Bylos Nr.
- eA-456-552/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06976-2023-8
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- K. V.
- Atsakovas
- Priešgaisrinės apsaugos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijo pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ivetos Pelienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. V. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. V. skundą atsakovui Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas K. V. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos tarnybinių ginčų komisijos (toliau – ir Ginčų komisija) 2023 m. gegužės 15 d. protokole išdėstytą sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymo (toliau – ir Ginčų komisijos sprendimas); 2) išnagrinėti ginčą iš esmės ir pripažinti nepagrįstu Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2023 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. TE-7-163/2023(11.7.53 E) „Dėl pareiginės algos koeficiento nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 36 punktą ta apimtimi, kuria atsakovas nustatė pareiškėjui naują didesnį pareiginės algos koeficientą 0,5 nepagrįstu; 3) įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą dėl pareiškėjo vertinimo peržiūrėjimo ta apimtimi, kuria nustatomas tik 0,5 pareiginės algos bazinio dydžio didesnis pareiginės algos koeficientas.
Skunde pareiškėjas nurodė šiuos pagrindinius argumentus ir faktines aplinkybes:
Pareiškėjas dirba Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) (duomenys neskelbtini). 2023 m. atlikus pareiškėjo kasmetinį tarnybinės veiklos vertinimą už 2022 metus, Departamento direktorius Įsakymu padidino jo pareiginės algos koeficientą 0,5, nes tarnybinė veikla buvo įvertinta „labai gerai“. Pareiškėjas su šia Įsakymo dalimi nesutiko ir kreipėsi į Ginčų komisiją, prašydamas pripažinti Įsakymo 3 punktą neteisėtu ir įpareigoti į pareigas skiriantį vadovą nustatyti tiesioginio vadovo siūlytą 0,8 didesnį pareiginės algos koeficientą. Ginčų komisija pareiškėjo prašymą atmetė.
Pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimas buvo nepagrįstas ir neobjektyvus. Pareiškėjo tiesioginis vadovas patyrė vadovybės spaudimą dėl pavaldžių pareigūnų vertinimo – jam buvo uždrausta jų tarnybinę veiklą vertinti „labai gerai“ ir siūlyti nustatyti didesnį nei 0,5 pareiginės algos koeficiento padidinimą. Be to, tarnybinės veiklos vertinimo komisijos (toliau – ir Vertinimo komisija) atlikta pareiškėjo apklausa truko tik keturias minutes, todėl nebuvo tinkamai įvertinta jo tarnybinė veikla, jos rezultatai, tinkamumas einamoms pareigoms ir asmeninės savybės. Pareiškėjas taip pat buvo nepagrįstai išskirtas iš kitų vertinamų pareigūnų – jam pasiūlytas mažesnis pareiginės algos koeficientas nei kitiems pareigūnams. Ginčų komisija neanalizavo pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo išvados ir vertinimo anketos, nerinko duomenų apie jo veiklos rezultatus, nesiaiškino atliekamų funkcijų ir nevertino, ar jis vykdo pareigybės aprašyme nenumatytas funkcijas. Todėl pareiškėjo prašymas buvo išnagrinėtas formaliai ir paviršutiniškai.
Ginčų komisijos sprendimas priimtas nepagrindus jo objektyviais duomenimis ir remiantis nepagrįstomis prielaidomis. Ginčų komisija išsamiai neišnagrinėjo situacijos, neapklausė Vertinimo komisijos narių ir kitaip nerinko įrodymų. Ginčų komisijos pirmininkė rėmėsi šioje komisijoje nenagrinėta informacija ir jos pagrindu atmetė pareiškėjo argumentus dėl diskriminacijos, tačiau šį sprendimą pagrindžiančių duomenų nepateikė. Jos teiginys, esą tiesioginio vadovo siūlymas buvo įgyvendintas, nes pareiginės algos koeficientas padidintas „ne mažiau kaip 0,5“, neatitinka faktinių aplinkybių. Pareiškėjo tiesioginis vadovas tarnybinės veiklos vertinimo komisijos posėdyje siūlė pareiginės algos koeficientą padidinti 0,8, tačiau į šią aplinkybę nebuvo atsižvelgta.
Pareiškėjo tiesioginis vadovas, pildydamas 2023 m. vasario 18 d. tarnybinės veiklos vertinimo išvadą (toliau – ir Išvada), raštu pasiūlė padidinti pareiginės algos koeficientą, tačiau konkretaus padidinimo dydžio nenurodė. Vertinimo komisijos posėdyje pareiškėjas nurodė, kad tikėjosi, jog jo pareiginės algos koeficientas bus padidintas 1. Tame pačiame posėdyje tiesioginis vadovas pasiūlė koeficientą padidinti 0,8 ir paaiškino, kad mažesnį padidinimą lėmė ne pareiškėjo tarnybinės veiklos rezultatai, o Departamento finansinės galimybės ir vadovybės nurodymai. Tačiau Vertinimo komisijos pirmininkas, tiek teikdamas šios komisijos nariams pasiūlymą balsuoti, tiek pristatydamas priimtą sprendimą, teigė, kad tiesioginis vadovas siūlė koeficientą padidinti 0,5. Šis teiginys neatitinka posėdžio metu pateikto tiesioginio vadovo siūlymo – koeficientą padidinti 0,8, t. y. daugiau negu 0,5. Šias aplinkybes patvirtina Vertinimo komisijos posėdžio garso įrašas, taip pat jas galėtų paliudyti ir pareiškėjo tiesioginis vadovas, todėl jis kviestinas liudytoju į bylą.
Išvadoje nurodyti aukščiausi pareiškėjo veiklos vertinimo balai ir pateikti šeši konkretūs tarnybinės veiklos rezultatai. Iš jų matyti, kad pareiškėjas nepriekaištingai vykdė tarnybines funkcijas ir viršijo nustatytus reikalavimus. Jis įgijo C kategorijos vairuotojo pažymėjimą, todėl jam pavedama atlikti papildomą funkciją – vairuoti autocisterną, kai to negali daryti vyresniojo ugniagesio pareigas einantis pareigūnas, taip pat išklausė kitus kvalifikacijos tobulinimo kursus. Taigi pareiškėjo tarnybinė veikla pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statute (toliau – ir Statutas) nustatytus kriterijus buvo įvertinta aukščiau nei vidutiniškai. Nepaisant to, jo pareiginės algos koeficientas padidintas tik minimalia privaloma reikšme.
Nagrinėjamu atveju atsakovas turi išankstinę nuostatą pamainomis dirbančius pareigūnus vertinant „labai gerai“ nesuteikti didesnio nei 0,5 koeficiento, todėl vertinimai nėra objektyvūs ir individualizuoti, nėra užtikrinama, jog koeficientas būtų padidinamas proporcingai tarnybinės veiklos vertinimo rezultatams. Pareiškėjas, 2022 metus nepriekaištingai atlikdamas tarnybines funkcijas, rodydamas aukštesnius nei įprasta veiklos rezultatus, siekdamas ir įgydamas aukštesnę kvalifikaciją, atlikdamas papildomas nei nustatyta pareigybės aprašyme funkcijas, pagrįstai ir teisėtai tikėjosi, kad jo tarnybinė veikla, rezultatai, kvalifikacija ir tinkamumas einamoms pareigoms bus objektyviai ir visapusiškai įvertinti, tačiau Vertinimo komisijos suformuluotas ir Departamento direktoriaus vardu priimtas Įsakymas pažeidžia pareiškėjo teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principą.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
Atsiliepime atsakovas nurodė šiuos pagrindinius argumentus ir faktines aplinkybes:
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimas Vertinimo komisijoje vyko laikantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. 1V-55 patvirtinto Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) reikalavimų. Vertinimo procedūra apėmė pareigūno tarnybinės veiklos nagrinėjimą ir įvertinimą bei sprendimo dėl Vertinimo komisijos pasiūlymo priėmimą, kaip nustatyta Aprašo 24.1–24.3 papunkčiuose. Pareiškėjas skunde nurodė Vertinimo komisijos tariamai padarytus esminius pažeidimus, tačiau neįvardijo konkrečių pažeistų teisės aktų nuostatų. Jo teiginiai, kad Vertinimo komisija savo funkcijas atliko formaliai ir paviršutiniškai, neatsižvelgė į konkrečius tarnybinės veiklos rezultatus ir neuždavė su vertinimo kriterijais susijusių klausimų, yra teisiškai nepagrįsti ir grindžiami vien subjektyvia pareiškėjo nuomone bei nepagrįstais lūkesčiais.
Vertinimo komisijos nariai rengtis vertinti pareiškėjo tarnybinę veiklą pradėjo dar prieš posėdį. Išvados nagrinėjimas prasideda Vertinimo komisijos nariams gavus vertinimo dokumentus arba jų kopijas. Tai leidžia jiems iš anksto susipažinti su dokumentais, pasirengti posėdžiui ir suformuluoti klausimus, kuriuos, kilus poreikiui ar neaiškumų, būtų galima užduoti vertinamajam arba jo tiesioginiam vadovui. Pareiškėjo tiesioginio vadovo parengta Išvada yra Vertinimo komisijos nagrinėjimo dalykas, todėl aplinkybė, kad pareiškėjo tarnybinė veikla buvo vertinama šios komisijos posėdyje, patvirtina, jog Išvada buvo nagrinėta ir įvertinta. Tai, kad Vertinimo komisijos nariams nekilo esminių klausimų dėl pareigybei keliamų reikalavimų, pareiškėjui priskirtų funkcijų ar gebėjimų ir kompetencijų, reikalingų tinkamai eiti pareigas, taip pat kad nebuvo užduota klausimų dėl pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų ar Išvados turinio, savaime nepatvirtina, jog Vertinimo komisijos nariai nebuvo susipažinę su dokumentais, jų neišnagrinėjo ar neįsigilino į jų turinį.
Vertinimo komisijai nekilo abejonių dėl pareiškėjo tiesioginio vadovo parengtos Išvados teisingumo, nešališkumo ir objektyvumo, todėl nebuvo pagrindo keisti joje pateikto tarnybinės veiklos įvertinimo iš „labai gerai“ į „gerai“. Dėl to Vertinimo komisijos nariams nekilo papildomų klausimų dėl pareiškėjo tarnybinės veiklos rezultatų ir kompetencijų. Jie vienbalsiai pritarė Išvadoje pateiktam įvertinimui ir pareiškėjo tarnybinę veiklą įvertino „labai gerai“. Toks įvertinimas patvirtina, kad Departamentas atsižvelgė į pareiškėjo pastangas, per metus pasiektus darbo rezultatus ir turimą kvalifikaciją. Pritariant Išvadoje pateiktam aukščiausiam įvertinimui, 2023 m. kovo 23 d. Vertinimo komisijos sprendime neprivalėjo būti išsamiai kartojami jį pagrindžiantys motyvai. Tačiau jeigu Vertinimo komisija būtų suabejojusi šio įvertinimo pagrįstumu ir pakeitusi jį į „gerai“, tokį sprendimą ji būtų turėjusi išsamiai motyvuoti. Kadangi pareiškėjo tarnybinė veikla įvertinta „labai gerai“, jam pasiūlyta taikyti su darbo užmokesčiu susijusią motyvavimo priemonę – padidinti pareiginės algos koeficientą nuo 0,5 iki 1,5.
Pareiškėjo tiesioginis vadovas nesivadovavo Aprašo 9 dalimi, numatančia jo pareigą Išvadoje pateikti ne tik vieną iš Statuto 34 straipsnio 15 dalyje nurodytų pasiūlymų, bet ir nurodyti tokio pasiūlymo motyvus, kadangi tiesioginis vadovas, nenorėdamas prisiimti atsakomybės pareiškėjo atžvilgiu dėl konkretaus motyvavimo priemonės dydžio jam taikymo, pasinaudojo įstatymo formuluote. Vertinimo komisija, atsižvelgus į Išvadoje raštu pateiktą siūlymą „ne mažiau kaip 0,5“, į posėdyje išsakytą pareiškėjo lūkestį (1) bei į tiesioginio vadovo patikslintą siūlymą (0,8), balsavo už visus juos nuo didžiausio iki mažiausio. Vertinimo komisijos narių balsai pasiskirstė: už 1 didesnį pareiginės algos koeficientą balsavo 1 komisijos narys (profesinės sąjungos atstovas), už 0,8 – vienbalsiai nepritarta, už 0,5 – 4/5 narių, tokiu būdu komisija įvertino ir pamatavo pareigūnui taikytiną motyvavimo priemonės dydį ir tuo pagrindu suformulavo pasiūlymą nustatyti pareigūnui nuosekliai aukštesnį pareiginės algos koeficientą.
Pareiškėjo tiesioginis vadovas nesilaikė Aprašo 9 punkte nustatyto reikalavimo Išvadoje pateikti ne tik vieną iš Statuto 34 straipsnio 15 dalyje nurodytų pasiūlymų, bet ir tokio pasiūlymo motyvus. Konkretaus pareiškėjui taikytinos motyvavimo priemonės dydžio jis nenurodė ir apsiribojo bendros teisės akto formuluotės „ne mažiau kaip 0,5“ pakartojimu. Vertinimo komisija, atsižvelgusi į Išvadoje pateiktą siūlymą koeficientą padidinti ne mažiau kaip 0,5, posėdyje pareiškėjo išsakytą lūkestį jį padidinti 1 ir tiesioginio vadovo patikslintą siūlymą jį padidinti 0,8, dėl kiekvieno dydžio balsavo nuo didžiausio iki mažiausio. Už pareiginės algos koeficiento padidinimą 1 balsavo vienas Vertinimo komisijos narys – profesinės sąjungos atstovas; koeficiento padidinimui 0,8 nepritarta vienbalsiai, o už jo padidinimą 0,5 balsavo keturi iš penkių Vertinimo komisijos narių. Taip Vertinimo komisija įvertino galimus motyvavimo priemonės dydžius ir pasiūlė pareiškėjo pareiginės algos koeficientą padidinti 0,5.
Šalies argumentai
Pareiškėjo nurodyti teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms, lygiateisiškumo bei nediskriminavimo principai nebuvo pažeisti, nes jo situacija nebuvo vertinama kitaip nei kitų tokioje pačioje situacijoje buvusių pareigūnų, t. y. objektyviai vienodi atvejai buvo įvertinti vienodai. Kitų labai gerai įvertintų ir lygiavertes pareigas einančių pareigūnų pareiginės algos koeficientai yra nuo 5,4 iki 6,8, o Statuto priede pareiškėjo pareigybei nustatytas pareiginės algos koeficientų intervalas – nuo 4,9 iki 10,5. Pareiškėjui po vertinimo nustatytas 6,1 pareiginės algos koeficientas nėra išskirtinai mažas, palyginti su kitų lygiavertes pareigas einančių ir labai gerai įvertintų pareigūnų koeficientais.
Tai, kad pareiškėjas Vertinimo komisijos darbą vertino neigiamai ir nesutiko su jos sprendimu, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ši komisija netinkamai atliko savo funkcijas ar nesilaikė jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Vertinimo komisija, siūlydama Statuto 34 straipsnio 15 dalies 1 punkte nustatytą motyvavimo priemonę ir parinkdama konkretų jos dydį iš leistino 0,5–1,5 intervalo, įgyvendino jai suteiktą diskreciją ir veikė teisės aktų nustatytose ribose. Pareiškėjas nepagrindė, kodėl jo pareiginės algos koeficientas turėjo būti padidintas būtent 0,8.
Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą dėl pareiškėjo vertinimo peržiūrėjimo ta apimtimi, kuria jo pareiginės algos koeficientas padidintas 0,5, suformuluotas netinkamai. Šiuo reikalavimu iš esmės siekiama įpareigoti atsakovą priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą. Kadangi teismas negali perimti viešojo administravimo subjekto įgaliojimų ir įpareigoti jo priimti konkretaus turinio sprendimą, šis pareiškėjo reikalavimas turi būti atmestas.
II.
Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjo K. V. skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad:
Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo tiesioginis vadovas 2023 m. vasario 18 d. tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje (Išvada) pareiškėjo 2022 m. tarnybinę veiklą, tinkamumą einamoms pareigoms ir kvalifikaciją įvertino „labai gerai“ bei pasiūlė jo pareiginės algos koeficientą padidinti ne mažiau kaip 0,5. Vertinimo komisija pareiškėjo 2022 m. tarnybinę veiklą, tinkamumą einamoms pareigoms ir kvalifikaciją taip pat įvertino „labai gerai“ bei 2023 m. kovo 27 d. sprendimu (Vertinimo komisijos sprendimas) pasiūlė jo pareiginės algos koeficientą padidinti 0,5.
Departamento direktoriaus Įsakymo 36 punktu pareiškėjui nustatytas 6,1 pareiginės algos koeficientas, t. y. Departamento direktorius pritarė Vertinimo komisijos sprendimui.
Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčui aktualia Departamento direktoriaus Įsakymo dalimi, kreipėsi į Departamento Individualių tarnybinių ginčų komisiją (Ginčų komisija), nurodydamas, kad nesutinka su Vertinimo komisijos sprendimu ir Įsakymu.
Žemesnės instancijos teismas
Ginčų komisija 2023 m. gegužės 15 d. sprendimu (Ginčų komisijos sprendimas) pasiūlė Departamento direktoriui atmesti pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas, nesutikdamas su Ginčų komisijos sprendimu ir Įsakymo 36 punktu, kreipėsi į teismą, prašydamas juos panaikinti.
Pareiškėjas savo skundą grindė trimis argumentų grupėmis: dėl vertinimo eigos, dėl Vertinimo komisijos darbo objektyvumo ir dėl vidaus tarnybos principų pažeidimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad nagrinėjamos bylos ginčo objektas yra Departamento direktoriaus 2023 m. kovo 29 d. Įsakymo 36 punkto teisėtumas ir pagrįstumas. Kadangi ši Įsakymo dalis priimta remiantis Vertinimo komisijos sprendimu, jos teisėtumas ir pagrįstumas vertinami šio sprendimo bei pareiškėjo skunde nurodytų argumentų kontekste. Teismas atkreipė dėmesį, kad Ginčų komisijos sprendimas nėra savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas.
Nagrinėdamas bylą, teismas vadovavosi Statuto ir Vertinimo aprašo nuostatomis.
Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, teismas pažymėjo, kad Vertinimo komisijos posėdyje buvo išklausyti pareiškėjas ir jo tiesioginis vadovas. Pastarasis išsamiai paaiškino, kokias pareigybės aprašyme nenustatytas papildomas funkcijas atlieka pareiškėjas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas per Vertinimo komisijos posėdį būtų siekęs nurodyti kitas, jo nuomone, reikšmingas su vertinimu susijusias aplinkybes, tačiau jam nebūtų leista to padaryti. Todėl vien tai, kad Vertinimo komisijos nariai, pareiškėjo vertinimu, uždavė per mažai klausimų ar nepasiteiravo apie kitas aplinkybes, savaime nesudaro pagrindo pripažinti vertinimo procedūrą netinkama. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, apie kurias Vertinimo komisija, jo nuomone, privalėjo pasiteirauti – kvalifikacijos kėlimas, atliekamos funkcijos, asmeninės savybės ir kitos aplinkybės, – buvo nurodytos pareiškėjo tiesioginio vadovo surašytoje Išvadoje arba aptartos per posėdį. Pats pareiškėjas patvirtino, kad, atsakydamas į Vertinimo komisijos pirmininko klausimą, nurodė dėjęs daug pastangų, kad taptų geresniu ugniagesiu gelbėtoju, dalyvavęs mokymuose ir kėlęs kvalifikaciją. Pareiškėjo tiesioginis vadovas taip pat apibūdino teigiamas pareiškėjo asmenines savybes ir jo įgytus naujus gebėjimus.
Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo tiesioginio vadovo surašytoje Išvadoje buvo pasiūlyta „nustatyti pareigūnui ne mažiau kaip 0,5 didesnį pareiginės algos koeficientą“. Per Vertinimo komisijos posėdį tiesioginis vadovas paaiškino pasirinkęs neutralesnę formuluotę, o Vertinimo komisijos paprašytas patikslinti pasiūlymą nurodė siūlantis pareiškėjo pareiginės algos koeficientą padidinti 0,8.
Įvertinęs nustatytas aplinkybes ir ginčui aktualias Aprašo nuostatas, teismas sprendė, kad Vertinimo komisija atliko visus šiame apraše nustatytus veiksmus: išklausė pareiškėją ir jo tiesioginį vadovą, išnagrinėjo Išvadą, balsavo dėl pareiškėjo vertinimo ir surašė savo išvadą. Vertinimo komisijos klausimai ir surinkta informacija apėmė Apraše nurodytus aspektus – pareigūno tinkamumą einamoms pareigoms, kvalifikaciją ir tarnybinės veiklos rezultatus. Vien tai, kad, pareiškėjo nuomone, turėjo būti užduoti kiti ar papildomi klausimai, nepatvirtina vertinimo procedūros pažeidimo, nes pareiškėjo teisė nurodyti, jo nuomone, reikšmingas aplinkybes ir argumentus nebuvo suvaržyta.
Teismas pažymėjo, kad Vertinimo komisijos pasiūlymas pateko į pareiškėjo tiesioginio vadovo Išvadoje nurodytas ribas: tiesioginis vadovas siūlė pareiginės algos koeficientą padidinti ne mažiau kaip 0,5, o Vertinimo komisija pasiūlė jį padidinti 0,5. Šis pasiūlymas, vėliau patvirtintas Įsakymu, taip pat atitiko Statuto 34 straipsnio 15 dalies nuostatas. Pagal jas Vertinimo komisija, įvertinusi pareigūno tarnybinę veiklą „labai gerai“, gali pareigūną į pareigas skiriančiam asmeniui siūlyti padidinti jo pareiginės algos koeficientą ne mažiau kaip 0,5 ir ne daugiau kaip 1,5, atsižvelgdama į Statuto priede atitinkamai pareigybei nustatytą koeficientų intervalą ir neviršydama didžiausio tai pareigybei nustatyto koeficiento. Aplinkybė, kad pareiškėjo tiesioginis vadovas per Vertinimo komisijos posėdį pasiūlė koeficientą padidinti 0,8, savaime nesukūrė Vertinimo komisijai pareigos pritarti būtent tokiam dydžiui. Pareiškėjas taip pat nenurodė konkrečių teisės aktų nuostatų, kurios buvo pažeistos atliekant vertinimą, o teismas tokių pažeidimų nenustatė.
Teismas akcentavo, kad aplinkybės, jog pareiškėjas viršijo kai kuriuos vertinimo rodiklius ir nepriekaištingai vykdė pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, savaime neleidžia daryti išvados, kad jo pareiginės algos koeficientas negalėjo būti padidintas 0,5.
Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl pareiškėjo tarnybinės veiklos įvertinimo „labai gerai“, o pats pareiškėjas šio įvertinimo neginčija. Pareiškėjui pritaikytas pareiginės algos koeficiento padidinimas 0,5 patenka į šiam įvertinimui nustatytą 0,5–1,5 intervalą. Kadangi teisės aktuose nenustatyti kriterijai, pagal kuriuos šiame intervale turėtų būti parenkamas konkretus koeficiento padidinimo dydis, teismas sprendė, kad toks sprendimas priklauso vertinimą atliekančio subjekto diskrecijai. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas pareiškėjo argumentus dėl neobjektyvaus ir paviršutiniško Vertinimo komisijos darbo pripažino nepagrįstais.
Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai ir jis diskriminuotas kitų pareigūnų atžvilgiu, teismas pažymėjo, jog teisės aktuose nenustatyti kriterijai, leidžiantys objektyviai diferencijuoti tai pačiai vertinimo kategorijai priskirtus pareigūnus ir jų veiklos rezultatus susieti su konkrečiu koeficiento padidinimo dydžiu. Į pareiškėjo kvalifikacijos kėlimą, nepriekaištingą pareigų vykdymą ir kai kurių vertinimo rodiklių viršijimą buvo atsižvelgta jo tarnybinę veiklą įvertinant „labai gerai“. Tačiau šios aplinkybės savaime nebuvo pakankamos papildomai išskirti pareiškėją kaip „geriausią iš geriausių“ ar „geresnį už kitus geriausius“ ir jo pareiginės algos koeficientą padidinti daugiau kaip 0,5, nes teisės aktuose nenustatyta vidinė įvertinimo „labai gerai“ gradacija. Teismas taip pat pažymėjo, kad konkretus koeficiento padidinimo dydis gali būti parenkamas atsižvelgiant ne tik į pareigūno veiklos rezultatus, bet ir į įstaigoje susiklosčiusių aplinkybių visumą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareigūnui, kurio tarnybinė veikla įvertinta „labai gerai“, pareiginės algos koeficientas nebūtinai turi būti didinamas – gali būti parenkama kita Statute nustatyta motyvavimo ar skatinimo priemonė, pavyzdžiui, perkėlimas į aukštesnes pareigas, papildomų atostogų suteikimas, apdovanojimas vardine dovana ar žinybiniu ženklu arba vienkartinė piniginė išmoka.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė pakankamų diskriminaciją patvirtinančių duomenų. Jis nepagrindė, kad jo lyginamos pareigūnų grupės – pamainomis ir ne pamainomis dirbantys asmenys arba pirminės ir vidurinės grandies pareigūnai – yra tiek panašios, kad jų padėtis negalėtų būti vertinama skirtingai. Be to, atsakovo pateikti pareigūnų vertinimo statistiniai duomenys paneigė pareiškėjo argumentus dėl galimos diskriminacijos. Iš šių duomenų matyti, kad pareiginės algos koeficiento padidinimas 0,5 buvo taikytas daugumai tiek pirminės, tiek vidurinės grandies pareigūnų. Absoliučiai daugumai pirminės grandies pareigūnų, neatsižvelgiant į jų darbo pobūdį, pareiginės algos koeficientas taip pat buvo padidintas 0,5.
III.
Pareiškėjas K. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas apsiribojo formaliu Vertinimo komisijos veiklos atitikties nustatytai procedūrai patikrinimu, t. y. vertino, ar pareiškėjas dalyvavo posėdyje ir galėjo jame pasisakyti. Tačiau teismas neįvertino Vertinimo komisijos veiklos turinio, tikslo ir rezultato – ar ji išsamiai ir objektyviai įvertino pareiškėjo tarnybinę veiklą pagal teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir priėmė individualiai motyvuotą sprendimą.
Teismas selektyviai įvertino pareiškėjo tiesioginio vadovo pateiktą siūlymą. Nors Išvadoje buvo pasiūlyta pareiginės algos koeficientą padidinti ne mažiau kaip 0,5, per Vertinimo komisijos posėdį tiesioginis vadovas šį siūlymą patikslino ir nurodė konkretų 0,8 dydį. Nepaisydamas šios aplinkybės, teismas konstatavo, kad Vertinimo komisijos siūlymas koeficientą padidinti 0,5 atitiko tiesioginio vadovo Išvadoje pateiktą siūlymą. Kartu teismas nurodė, kad per posėdį patikslintas siūlymas Vertinimo komisijai nebuvo privalomas. Taigi teismas nepaaiškino, kokią reikšmę tiesioginio vadovo patikslintam siūlymui suteikė ir kodėl Vertinimo komisijos sprendimas nuo jo nukrypti laikytinas pagrįstu.
Pareiškėjas neginčija Vertinimo komisijos diskrecijos priimti savarankišką sprendimą dėl pareiginės algos koeficiento padidinimo. Tačiau ši diskrecija neatleidžia Vertinimo komisijos nuo pareigos objektyviai įvertinti individualias aplinkybes ir motyvuoti pasirinktą dydį. Tiesioginio vadovo siūlymas koeficientą padidinti 0,8 buvo pagrįstas pareiškėjo tarnybinės veiklos rezultatais, o Vertinimo komisija nepaaiškino, kodėl pasirinko minimalų 0,5 dydį. Posėdžio įraše užfiksuoti Vertinimo komisijos narių pasisakymai iš esmės apsiribojo jų nuomonės dėl taikytino dydžio išsakymu. Teismas neįvertino, ar tokių pasisakymų pakako Vertinimo komisijos sprendimo objektyvumui ir pagrįstumui patvirtinti.
Šalies argumentai
Pareiškėjo skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-224-968/2023 suformuota praktika yra reikšminga vertinant Vertinimo komisijos pareigą išsamiai išnagrinėti tarnybinės veiklos vertinimo dokumentus, patikrinti juose pateiktą informaciją ir motyvuoti priimamą sprendimą. Tačiau teismas šia praktika nesivadovavo ir nepaaiškino, kodėl joje pateikti išaiškinimai nagrinėjamu atveju netaikytini. Todėl išvada, kad Vertinimo komisija tinkamai atliko savo funkcijas vien dėl to, jog formaliai nebuvo pažeista vertinimo procedūra, yra nepakankamai pagrįsta.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas netinkamai aiškino ir taikė Aprašo 25 ir 26 punktus. Pagal Aprašo 25 punktą Vertinimo komisija turėjo įvertinti pareiškėjo tinkamumą einamoms pareigoms, kvalifikaciją ir pasiektus tarnybinės veiklos rezultatus, o pagal Aprašo 26 punktą – surengti pokalbį su pareiškėju ir išnagrinėti jo tarnybinės veiklos vertinimo Išvadą. Tačiau teismas iš esmės apsiribojo formaliu atskirų procedūrinių veiksmų konstatavimu ir neįvertino, ar Vertinimo komisija realiai bei visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjo tarnybinę veiklą pagal nurodytus kriterijus. Teismas taip pat tinkamai neišanalizavo pareiškėjo skundo 18–25 punktuose nurodytų aplinkybių ir Vertinimo komisijos posėdžio garso įrašo, iš kurių matyti, kad jo tarnybinės veiklos rezultatai ir Išvadoje pateiktas jų įvertinimas nebuvo išsamiai nagrinėti, o Vertinimo komisijos pasiūlymas koeficientą padidinti 0,5 neatitiko per posėdį patikslinto tiesioginio vadovo siūlymo jį padidinti 0,8 ir nebuvo objektyviai motyvuotas. Neįvertinęs Vertinimo komisijos veiksmų turinio ir jos pasiūlymo pagrįstumo pagal Aprašo 25 ir 26 punktus, teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos.
Net jeigu teisės aktuose nenustatyti išsamūs konkretaus koeficiento padidinimo dydžio parinkimo kriterijai, priimant sprendimą turi būti laikomasi bendrųjų teisės, viešojo administravimo ir vidaus tarnybos principų. Vertinimo komisijos diskrecija nesuteikia jai teisės be objektyvaus ir individualaus vertinimo pasirinkti bet kurį Statute nustatyto 0,5–1,5 intervalo dydį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, vertinant valstybės tarnautojų tarnybinę veiklą, turi būti laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, skaidrumo ir kitų bendrųjų teisės principų (žr., pvz., 2024 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1406-1047/2024). Pagal vienodus kriterijus vertinamų ir panašioje padėtyje esančių pareigūnų negalima vertinti skirtingai, o objektyviai skirtingos situacijos negali būti vertinamos vienodai be pagrįstos priežasties.
Vertinimo komisijos posėdžio įrašas patvirtina, kad pareiškėjo tiesioginis vadovas buvo skatinamas Išvadoje nurodyti minimalų 0,5 koeficiento padidinimą, tačiau per posėdį savo siūlymą patikslino ir pasiūlė koeficientą padidinti 0,8. Vertinimo komisijos pirmininko klausimas, kodėl tiesioginis vadovas supranta, kaip „reikia daryti“, tačiau elgiasi kitaip, leidžia manyti, kad galėjo egzistuoti išankstinė nuostata labai gerai įvertintiems pamainomis dirbantiems pareigūnams netaikyti didesnio nei 0,5 koeficiento padidinimo. Tokia išankstinė nuostata, jeigu būtų nustatyta, paneigtų individualų pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimą. Siekdamas pagrįsti šias aplinkybes, pareiškėjas prašė išreikalauti iš atsakovo duomenis apie Departamento Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pareigūnų vertinimo rezultatus: vertintų pareigūnų pareigas, jų tarnybinės veiklos įvertinimą ir pagal Statuto 34 straipsnio 15 dalį pateiktus pasiūlymus. Šie duomenys būtų leidę palyginti pamainomis ir kitu darbo režimu dirbančių pareigūnų vertinimo rezultatus bei patikrinti pareiškėjo argumentą dėl iš anksto nustatyto minimalaus koeficiento taikymo. Teismas atsisakė šiuos duomenis išreikalauti ir nekvietė į posėdį pareiškėjo tiesioginio vadovo, galėjusio paaiškinti Vertinimo komisijos posėdyje aptartas aplinkybes. Vertinimo komisijos pirmininko ir pareiškėjo tiesioginio vadovo pasisakymų teismas taip pat nepripažino prima facie (iš pirmo žvilgsnio) duomenimis, patvirtinančiais galimą diskriminaciją. Dėl to teismas neištyrė visų ginčui reikšmingų aplinkybių ir neturėjo pakankamo pagrindo atmesti pareiškėjo argumentus dėl nevienodo pareigūnų vertinimo.
Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą išreikalauti Departamento pareigūnų vertinimo duomenis, tinkamai neįvertinęs jų reikšmės pareiškėjo nurodytoms galimos diskriminacijos aplinkybėms patikrinti ir ginčui išspręsti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. gruodžio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1406-1047/2024, kurioje buvo nagrinėjamas iš esmės tapatus ginčas dėl koeficiento parinkimo, išaiškino, kad teismas turi imtis priemonių tokioms aplinkybėms patikrinti.
Teismo pateiktas teisės normų aiškinimas neužtikrina proporcingumo ir vidaus tarnybos lygiateisiškumo principų laikymosi, nes pagal jį skirtingų rezultatų pasiekusiems pareigūnams gali būti taikomas vienodas koeficiento padidinimas, neatsižvelgiant į jų individualius tarnybinės veiklos rezultatus. Pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimas vienodai su kitais pareigūnais, tinkamai neatsižvelgus į tiesioginio vadovo išskirtus jo veiklos rezultatus ir pasiūlytą 0,8 dydį, sudaro pagrindą abejoti vertinimo individualumu. Vienodas objektyviai skirtingose situacijose esančių asmenų vertinimas be pateisinamos priežasties neatitinka iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygybės principo kylančio lygiateisiškumo reikalavimo. Iš Įsakymo taip pat matyti, kad, visiems pareigūnams pareiginės algos koeficientus padidinus vienodu dydžiu, jų galutiniai koeficientai išliko skirtingi, nors kai kurių pareigūnų pareigos buvo vienodos. Šiuos skirtumus lėmė ankstesni vertinimai, per kuriuos buvo atsižvelgiama į individualias aplinkybes, įskaitant tarnybos stažą ir konkrečių metų pasiekimus. Pareiškėjo pareiginės algos koeficientas buvo vienas mažiausių komandoje ir toks liko po ginčijamo tarnybinės veiklos vertinimo. Todėl vienodo minimalaus padidinimo taikymas ne tik nepašalino anksčiau susidariusių skirtumų, bet ir neleido įvertinti pareiškėjo individualių tarnybinės veiklos rezultatų.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, atmesdamas pareiškėjo prašymą jo tiesioginį vadovą kviesti liudytoju, pažymėjo, kad šis asmuo galėtų paliudyti aplinkybes, dėl kurių byloje nėra ginčo arba kurios tapo nereikšmingos teismui atsisakius priimti skundo reikalavimo dalį dėl naujo pareiginės algos koeficiento nustatymo. Vienas pagrindinių byloje ištirtų įrodymų buvo Vertinimo komisijos posėdžio garso įrašas, kuriuo teismas grindė daugelį savo išvadų. Iš šio įrašo teismui buvo žinomos aplinkybės, susijusios su tiesioginio vadovo pateiktais siūlymais dėl koeficiento padidinimo, todėl papildomi jo paaiškinimai nebuvo būtini. Teismas taip pat įvertino Išvadoje ir Vertinimo komisijos posėdyje pateiktų siūlymų santykį. Be to, pareiškėjas vėlesnėje proceso stadijoje prašymo kviesti tiesioginį vadovą liudytoju nebepakartojo.
Abejotina, ar pareiškėjo tiesioginio vadovo parodymai būtų visiškai objektyvūs, nes jis pats yra inicijavęs analogišką individualų ginčą, nagrinėjamą teisminiame procese Nr. 3-61-3-06751-2023-9, ir kartu su pareiškėju priklauso tai pačiai profesinei sąjungai. Šios aplinkybės galėtų rodyti tiesioginio vadovo suinteresuotumą pareiškėjo bylos baigtimi.
Teismas pagrįstai neišreikalavo pareiškėjo prašytų kitų pareigūnų vertinimo duomenų, nes laikė juos tiesiogiai nesusijusiais su pareiškėjo individualios tarnybinės veiklos vertinimu. Kiekvieno pareigūno tarnybinė veikla vertinama individualiai, todėl kitų pareigūnų vertinimo rezultatai savaime nelemia pareiškėjo vertinimo. Vis dėlto teismas įvertino pareiškėjo argumentus, kad ne pamainomis, t. y. nepertraukiamu režimu nedirbantiems pareigūnams buvo taikomi didesni koeficientų padidinimai. Šiuos argumentus teismas palygino su atsakovo atsiliepime pateiktais apibendrintais pareigūnų vertinimo statistiniais duomenimis ir konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė prima facie diskriminaciją patvirtinančių duomenų.
Pareiškėjo argumentai grindžiami subjektyviu savo tarnybinės veiklos ir jos vertinimo proceso suvokimu. Teismas juos pripažino objektyviai nepagrįstais ir pažymėjo, kad į pareiškėjo kvalifikacijos kėlimą, nepriekaištingą pareigų vykdymą bei kai kurių vertinimo rodiklių viršijimą buvo atsižvelgta jo tarnybinę veiklą įvertinant „labai gerai“. Tačiau šios aplinkybės savaime nebuvo pakankamos pareiškėją išskirti kaip „geriausią iš geriausių“ ar „geresnį už kitus geriausius“ ir taikyti didesnį nei 0,5 koeficiento padidinimą, nes teisės aktuose nenustatyta vidinė įvertinimo „labai gerai“ gradacija. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą teismas sprendžia dėl byloje esančių įrodymų reikšmingumo, patikimumo ir pakankamumo. Pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių, o byloje surinktų duomenų pakako Įsakymo teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti.
Didžioji apeliacinio skundo dalis grindžiama tais pačiais argumentais dėl Vertinimo komisijos darbo, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui ir jo motyvuotai atmesti. Vertinimo komisija sprendimą siūlyti pareiškėjo pareiginės algos koeficientą padidinti 0,5 priėmė posėdyje dalyvavusių narių balsų dauguma, išklausiusi pareiškėją ir jo tiesioginį vadovą bei išnagrinėjusi Išvadą. Vertinimo komisijos posėdžio garso įrašas patvirtina, kad buvo išsiaiškintas tiesioginio vadovo pateikto vertinimo turinys ir jo pozicija dėl siūlomo koeficiento padidinimo. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad Vertinimo komisijos pasiūlymas buvo visiškai nemotyvuotas ir nepagrįstas, atmestini. Teismo išvada, kad pareiškėjo vertinimo procedūra atitiko tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą, yra pagrįsta.
Vertinimo komisijos pirmininko žodžiai apeliaciniame skunde pateikiami atsietai nuo viso posėdžio konteksto. Iš garso įrašo matyti, kad pareiškėjo tiesioginis vadovas žinojo apie pareigą nurodyti konkretų koeficiento padidinimo dydį nuo 0,5 iki 1,5, tačiau Išvadoje apsiribojo formuluote „ne mažiau kaip 0,5“. Vertinimo komisijos pirmininko pasisakymas buvo susijęs su tuo, kad tiesioginis vadovas nepateikė vienareikšmio pasiūlymo dėl konkretaus dydžio ir, jo paties teigimu, pasirinko neutralesnę formuluotę. Todėl šis pasisakymas nepatvirtina pareiškėjo teiginio, kad egzistavo išankstinis nurodymas pamainomis dirbantiems pareigūnams taikyti tik minimalų koeficiento padidinimą. Išvadoje nurodytas siūlymas koeficientą padidinti ne mažiau kaip 0,5 Vertinimo komisijai taip pat nesukūrė pareigos siūlyti didesnį nei 0,5 padidinimą.
Teismas, įvertinęs ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl tariamai turėtų teisėtų lūkesčių, kad jo pareiginės algos koeficientas bus padidintas konkrečiu dydžiu. Parenkant labai gerai įvertintiems pareigūnams taikytiną koeficiento padidinimo dydį gali būti atsižvelgiama ne tik į jų tarnybinės veiklos rezultatus, bet ir į realias įstaigos finansines galimybes. Biudžetinės įstaigos darbuotojų darbo užmokesčio didinimas priklauso nuo įstaigai skirto finansavimo, todėl pareigūno lūkestis gauti kuo didesnį koeficiento padidinimą turi būti derinamas su šiomis galimybėmis. Pareiškėjui nustatytas galutinis pareiginės algos koeficientas yra artimas kitų lygiavertes pareigas einančių ir analogiškas funkcijas atliekančių pareigūnų koeficientams. Teismo išvados pagrįstos visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl nėra faktinio ar teisinio pagrindo teigti, kad teismas netinkamai aiškino lygiateisiškumo principą.
Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo šios kategorijos bylose suformuotos praktikos ir paaiškino, kodėl nesirėmė pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-224-968/2023. Šios bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, nes joje buvo sprendžiama dėl pareigūno tarnybinės veiklos įvertinimo pabloginimo. Nagrinėjamoje byloje aktualūs Vertinimo komisijos įgaliojimai, pareigūno tarnybinę veiklą įvertinus „labai gerai“, parinkti konkrečią motyvavimo priemonę ir jos dydį. Todėl reikšmingesne nagrinėjamai bylai laikytina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-716-968/2019, kurioje buvo nagrinėjamas Vertinimo komisijos diskrecijos parinkti motyvavimo priemonę klausimas.
Šalies argumentai
Pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1406-1047/2024 analogiškas ginčas nebuvo išspręstas iš esmės. Todėl vien šios bylos procesine eiga negalima pagrįsti skundžiamo sprendimo neteisėtumo. Be to, nurodytoje byloje pareiškėjo – apelianto tiesioginio vadovo – argumentai buvo grindžiami kitomis faktinėmis aplinkybėmis ir savarankiškai pateiktais įrodymais. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į abiejų pareiškėjų tarpusavio ryšį ir galimą suinteresuotumą vienas kito bylų baigtimi, tačiau ši aplinkybė savaime nepaneigia jų argumentų ar pateiktų įrodymų. Pareiškėjas nenurodė kitos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kuri patvirtintų, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo šios kategorijos bylose suformuotų teisės aiškinimo taisyklių.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo metu jam nustatytos motyvavimo priemonės teisėtumo ir pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad jo tarnybinės veiklos vertinimo procedūra atlikta laikantis teisės aktų reikalavimų, Vertinimo komisija išnagrinėjo vertinimo dokumentus, išklausė pareiškėją ir jo tiesioginį vadovą bei, neperžengdama jai suteiktos diskrecijos, pagrįstai pasiūlė pareiginės algos koeficientą padidinti 0,5. Teismas pažymėjo, kad tiesioginio vadovo posėdyje pateiktas siūlymas koeficientą padidinti 0,8 Vertinimo komisijai nebuvo privalomas, o pasirinktas 0,5 dydis pateko į Statute nustatytą 0,5–1,5 intervalą. Teismas taip pat nenustatė lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principų pažeidimo, nes, jo vertinimu, pareiškėjas nepateikė pakankamų diskriminaciją patvirtinančių duomenų, o atsakovo pateikta statistinė informacija paneigė pareiškėjo teiginius dėl nevienodo pareigūnų vertinimo.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo tarnybinės veiklos vertinimas buvo teisėtas ir objektyvus. Jis teigia, kad teismas apsiribojo formaliu vertinimo procedūros patikrinimu, tačiau neįvertino, ar Vertinimo komisija išsamiai ir individualiai išnagrinėjo jo tarnybinės veiklos rezultatus, objektyviai pagrindė minimalaus 0,5 pareiginės algos koeficiento padidinimo pasirinkimą ir paaiškino, kodėl nepritarė tiesioginio vadovo pasiūlytam 0,8 dydžiui. Pareiškėjo vertinimu, Vertinimo komisijos diskrecija neatleidžia jos nuo pareigos sprendimą grįsti objektyviais kriterijais ir laikytis lygiateisiškumo, nediskriminavimo bei proporcingumo principų, o posėdžio garso įrašas leidžia įtarti, kad egzistavo išankstinė nuostata pamainomis dirbantiems pareigūnams taikyti minimalų padidinimą. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą, nes nepagrįstai neišreikalavo kitų Departamento pareigūnų vertinimo duomenų, neapklausė pareiškėjo tiesioginio vadovo ir tinkamai neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose. Todėl, pareiškėjo nuomone, teismas neturėjo pakankamo pagrindo atmesti jo argumentų dėl neindividualaus vertinimo ir galimo lygiateisiškumo bei nediskriminavimo principų pažeidimo.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą peržengti šias ribas ar konstatuoti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus sprendimo negaliojimo pagrindus, todėl apeliacinės instancijos teismas vertina apeliacinį skundą jo ribose.
Statuto 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo tikslas – kasmet visapusiškai ir objektyviai įvertinti pareigūnų kvalifikaciją, tarnybinės veiklos rezultatus ir tinkamumą einamoms ar aukštesnėms pareigoms.
Statuto 34 straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad vertinimo komisija, įvertinusi pareigūno tarnybinę veiklą labai gerai, pareigūną į pareigas skiriančiam asmeniui siūlo: 1) nustatyti pareigūnui ne mažiau kaip 0,5 ir ne daugiau kaip 1,5 didesnį pareiginės algos koeficientą pagal šio statuto priede šiai pareigybei nustatytą pareiginės algos koeficientų intervalą, tačiau neviršijant tai pareigybei nustatyto didžiausio pareiginės algos koeficiento; 2) perkelti pareigūną į aukštesnes pareigas, išskyrus šio statuto 28 straipsnio 5 dalyje nurodytas pareigas; 3) taikyti pareigūnui šio statuto 37 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose nustatytas skatinimo priemones arba apdovanoti jį žinybiniu ženklu; 4) skirti pareigūnui ne didesnę kaip jo vidutinis darbo užmokestis vienkartinę piniginę išmoką Vyriausybės nustatyta tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo, yra ne kartą pažymėjęs, kad vertinant valstybės tarnautojų veiklą ir priimant sprendimus dėl jos vertinimo negali būti pažeisti nediskriminavimo, lygiateisiškumo, skaidrumo ir kiti principai, o pagal tapačius kriterijus vertinami panašioje padėtyje esantys valstybės tarnautojai negali būti vertinami skirtingai be objektyvaus pateisinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-941/2010, 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1799-662/2015, 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2154-520/2015).
Pagal Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 4 straipsnį diskriminaciją nurodančiam asmeniui, kuriam pagal bendrąsias proceso taisykles tenka pareiga įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą, pakanka teismui ar kitai kompetentingai institucijai nurodyti aplinkybes, leidžiančias preziumuoti diskriminavimo faktą (prima facie aplinkybes), t. y. pateikti pradinius diskriminacijos įrodymus. Tokiu atveju atsakovas turi įrodyti, kad diskriminavimo draudimo nepažeidė, ir paneigti susidariusią prezumpciją. Taigi iš pareiškėjo nereikalaujama iš karto visiškai įrodyti diskriminacijos – jis turi pateikti pakankamai faktų, leidžiančių preliminariai preziumuoti galimą diskriminaciją. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl galimo nevienodo pareigūnų vertinimo atsižvelgiant į jų darbo režimą vertintinos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje ir Statute įtvirtinto lygiateisiškumo principo aspektu.
Pažymėtina, kad tam tikrais atvejais atskiroms asmenų grupėms gali būti nustatytas specialus teisinis statusas ar tam tikri jų teisinės padėties ypatumai. Konstitucinis asmenų lygybės principas savaime nepaneigia galimybės asmenis vertinti skirtingai, atsižvelgiant į reikšmingus jų padėties skirtumus. Tačiau šis principas būtų pažeistas, jeigu viena teisės normos adresatų grupė, palyginti su kita panašioje padėtyje esančia grupe, būtų vertinama skirtingai, nors tarp šių grupių nebūtų tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kurie objektyviai pateisintų nevienodą vertinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1031-821/2024).
Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienoje byloje turi būti nustatytos konkrečiam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 81 straipsnyje nustatyta, kad nagrinėdami administracines bylas teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir jas visapusiškai bei objektyviai ištirti. Teismas taip pat privalo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįsti savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).
ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o jį priimdamas administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios bylai esminę reikšmę turinčios aplinkybės nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas ir nurodyti teisinius argumentus, kuriais jos grindžiamos (ABTĮ 87 str. 4 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į pagrindinius pareiškėjo reikalavimus ir esminius juos pagrindžiančius argumentus. Siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, teismas privalo pasinaudoti įstatymo jam suteiktomis teisėmis ir įvykdyti nustatytas pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008; 2022 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1222-502/2022).
Įvertinusi pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nuosekliai laikėsi pozicijos, jog yra diskriminuojamas kaip dirbantis pamainomis, nes šiuo režimu dirbantiems pareigūnams, neatsižvelgiant į individualius jų tarnybinės veiklos rezultatus, buvo taikomas minimalus 0,5 pareiginės algos koeficiento padidinimas, o kitu darbo režimu dirbantiems pareigūnams – didesnis padidinimas.
Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų apie diskriminaciją, pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė pakankamų prima facie duomenų, leidžiančių preziumuoti diskriminaciją, nes nepagrindė, jog jo lyginamos pamainomis ir dienomis dirbančių pareigūnų grupės buvo pakankamai panašioje padėtyje, kad negalėtų būti vertinamos skirtingai. Be to, teismo vertinimu, atsakovo pateikti ir pareiškėjo atstovo neginčyti statistiniai duomenys paneigė galimą diskriminaciją, nes 0,5 koeficiento padidinimas buvo taikytas daugumai tiek pirminės, tiek vidurinės grandies pareigūnų, o pirminės grandies pareigūnams – neatsižvelgiant į jų darbo pobūdį. Todėl teismas sprendė, kad įrodinėjimo našta atsakovui nepersikėlė ir nebuvo pagrindo konstatuoti lygiateisiškumo bei nediskriminavimo principų pažeidimą.
Vertindama pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjas nepateikė pakankamų prima facie duomenų, teisėjų kolegija iš bylos medžiagos nustatė šias aplinkybes: 1) pareiškėjas 2023 m. balandžio 4 d. prašymu prašė Departamento pateikti nuasmenintus Departamento pareigūnų 2023 m. tarnybinės veiklos vertinimo komisijos protokolus; 2) 2023 m. balandžio 26 d. prašyme Ginčų komisijai pareiškėjas pateikė argumentus dėl diskriminacijos ir teigė, kad jo tiesioginiam vadovui buvo daromas spaudimas pateikti atitinkamą siūlymą dėl pareiškėjo vertinimo. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad šias aplinkybes patvirtina Vertinimo komisijos posėdžio garso įrašas, kuriame užfiksuoti šios komisijos pirmininko pasisakymai, pareiškėjo vertinimu, atskleidžiantys išankstinę nuostatą dėl nevienodo pareigūnų vertinimo; 3) Ginčų komisijos sprendime užfiksuota, kad jos pirmininkė kaip nepagrįstus ir neįrodytus įvertino pareiškėjo prašyme bei Ginčų komisijos posėdyje išdėstytus teiginius apie Departamente galbūt egzistavusį susitarimą ar nurodymą pamainomis dirbantiems pareigūnams taikyti tik 0,5, o dienomis dirbantiems pareigūnams – 0,8 pareiginės algos koeficiento padidinimą. Ginčų komisijos pirmininkė nurodė, kad buvo atvejų, kai labai gerai įvertintiems pamainomis dirbantiems pareigūnams koeficientas padidintas daugiau kaip 0,5, o dienomis dirbantiems pareigūnams pasiūlyta jį padidinti 0,5; 4) skunde pareiškėjas, be kita ko, prašė išreikalauti iš Departamento Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pareigūnų vertinimo duomenis – Vertinimo komisijos protokolus, kuriuose būtų pateikta informacija apie vertintų pareigūnų pareigas, jų tarnybinės veiklos įvertinimą ir pagal Statuto 34 straipsnio 15 dalį pateiktą pasiūlymą, taip pat iškviesti liudytoju pareiškėjo tiesioginį vadovą; 5) pirmosios instancijos teismas 2023 m. birželio 21 d. nutartimi šiuos procesinius prašymus atmetė, pažymėjęs, kad ginčo objektas yra pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimas, todėl kitų asmenų vertinimai nesusiję su nagrinėjama byla, o pareiškėjo tiesioginis vadovas galėtų paliudyti aplinkybes, dėl kurių byloje nėra ginčo; 6) atsakovas atsiliepime nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl diskriminacijos ir pateikė duomenų apie pareiginės algos koeficientų padidinimus, taikytus pareigūnams po 2023 m. atlikto kasmetinio tarnybinės veiklos vertinimo už 2022 metus. Atsakovo teigimu, šie duomenys patvirtina, kad pareiškėjas, nustatant jam koeficiento padidinimo dydį, nebuvo išskirtas iš kitų labai gerai įvertintų pareigūnų, t. y. objektyviai vienodi atvejai buvo vertinami vienodai; 7) Departamento su atsiliepimu pateiktoje lentelėje nurodytas penkių teritorinių priešgaisrinių gelbėjimo valdybų pirminės ir vidurinės grandies pareigūnų pasiskirstymas pagal jiems po tarnybinės veiklos vertinimo pritaikytą pareiginės algos koeficiento padidinimo dydį.
Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, kad Ginčų komisijos išvada, jog pareiškėjo diskriminacija nenustatyta, nebuvo pagrįsta tarnybinės veiklos vertinimo metu surinktais ir patikrintais duomenimis. Ginčų komisijos pirmininkė nurodė, kad buvo atvejų, kai labai gerai įvertintiems pamainomis dirbantiems pareigūnams pareiginės algos koeficientas padidintas daugiau kaip 0,5, o dienomis dirbantiems pareigūnams – tik 0,5, tačiau Ginčų komisijos sprendime nenurodyta, kokiais konkrečiais duomenimis ši išvada grindžiama. Iš bylos medžiagos taip pat nematyti, kad Ginčų komisija būtų rinkusi ir vertinusi informaciją apie pamainomis ir dienomis dirbusių pareigūnų pareigas, individualius tarnybinės veiklos rezultatus, tiesioginių vadovų pateiktus siūlymus ir pritaikytus koeficiento padidinimo dydžius. Todėl bendro pobūdžio Ginčų komisijos pirmininkės teiginiai, nepagrįsti konkrečiais ir patikrinamais tarnybinės veiklos vertinimo duomenimis, negalėjo paneigti pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl galimos išankstinės nuostatos pamainomis dirbantiems pareigūnams taikyti minimalų koeficiento padidinimą.
Įvertinusi nustatytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nepateikė pakankamų prima facie duomenų, leidžiančių preziumuoti galimą diskriminaciją. Pareiškėjas dar iki kreipimosi į teismą nuosekliai teigė, kad pamainomis dirbantiems pareigūnams galėjo būti taikoma išankstinė nuostata jų pareiginės algos koeficientą didinti tik minimaliu 0,5 dydžiu. Šiuos teiginius jis grindė konkrečiomis aplinkybėmis – Vertinimo komisijos posėdžio garso įraše užfiksuotais komisijos pirmininko ir pareiškėjo tiesioginio vadovo pasisakymais, iš kurių, pareiškėjo vertinimu, buvo galima spręsti apie tiesioginiams vadovams darytą spaudimą ir iš anksto suformuotą požiūrį į pamainomis dirbančių pareigūnų vertinimą. Pareiškėjas taip pat ėmėsi veiksmų savo teiginiams pagrįsti: prašė Departamento pateikti, o teismo – išreikalauti nuasmenintus kitų pareigūnų vertinimo duomenis, taip pat apklausti jo tiesioginį vadovą. Tačiau atsakovo valdyti duomenys, galėję patvirtinti arba paneigti pareiškėjo nurodytos vertinimo praktikos egzistavimą, nebuvo surinkti. Pirmosios instancijos teismas, atmetęs prašymus išreikalauti šiuos duomenis ir apklausti liudytoją, negalėjo pareiškėjo nenaudai vertinti aplinkybės, kad byloje tokių įrodymų nebuvo. Priešingas vertinimas neatsižvelgia į objektyviai ribotas pareiškėjo galimybes savarankiškai gauti Departamento disponuojamus kitų pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo duomenis ir pažeidžia pareiškėjo teisę į veiksmingą teisminę gynybą, nes jam perkeliama pareiga pateikti įrodymus, kurių jis objektyviai negali gauti, o teismas atsisako pasinaudoti jam suteiktais įgaliojimais šiuos įrodymus išreikalauti.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovo lentelėje pateikti ir pareiškėjo atstovo atskirai neginčyti statistiniai duomenys paneigė galimą nevienodą pareigūnų vertinimą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pirminės grandies pamainomis dirbusiems pareigūnams, taip pat vidurinės grandies pamainomis ir dienomis dirbusiems pareigūnams dažniausiai buvo taikomas 0,5 koeficiento padidinimas. Tačiau šių teiginių nepatvirtina kartu su atsiliepimu pateiktos lentelės turinys, nes joje pareigūnai suskirstyti pagal teritorinį padalinį ir priklausymą pirminei arba vidurinei vidaus tarnybos grandžiai, bet nenurodyta, kurie iš jų dirbo pamainomis, o kurie – dienomis. Todėl iš lentelės negalima nustatyti, kokia dalis kiekvienu darbo režimu dirbusių pareigūnų gavo 0,5 ar didesnį koeficiento padidinimą, ir palyginti šioms grupėms taikytos motyvavimo priemonės dydžių. Vien bendro pobūdžio atsakovo paaiškinimas, kad abiejose grupėse dažniausiai taikytas 0,5 padidinimas, nepateikus jį pagrindžiančių pirminių ar išskaidytų duomenų, nėra pakankamas pareiškėjo nurodytoms aplinkybėms paneigti. Lentelėje taip pat nepateikta duomenų apie pareigūnų einamas pareigas, individualius tarnybinės veiklos rezultatus ir tiesioginių vadovų pasiūlymus, todėl pagal ją negalima įvertinti, ar lyginami pareigūnai buvo panašioje padėtyje ir ar galimą skirtingą jų vertinimą lėmė objektyvios priežastys. Taigi atsakovo paaiškinimai ir juos pagrįsti turėję lentelės duomenys nesudarė pakankamo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas nepateikė pradinių duomenų apie galimą lygiateisiškumo principo pažeidimą.
Pažymėtina, kad pareiškėjas aiškiai nurodė lyginamas grupes – pamainomis ir dienomis dirbusius Departamento pareigūnus – ir teigė, kad pirmosios grupės pareigūnams buvo taikoma mažiau palanki motyvavimo priemonė – minimalus pareiginės algos koeficiento padidinimas. Šiems teiginiams patikrinti buvo būtina nustatyti, ar lyginamų grupių pareigūnai pagal einamas pareigas, tarnybinės veiklos rezultatus ir kitas reikšmingas aplinkybes buvo panašioje padėtyje, kokie koeficiento padidinimo dydžiai jiems buvo siūlomi ir taikomi, taip pat ar galimą skirtingą vertinimą pateisino objektyvios priežastys. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nenustatė ir joms patikrinti reikalingų įrodymų nesurinko. Ši išvada savaime nereiškia, kad pareiškėjo diskriminacija ar jo teisė į konkretų 0,8 koeficiento padidinimą jau yra įrodyta. Ji reiškia, kad pareiškėjas pateikė pakankamai pradinių duomenų galimam nevienodam vertinimui patikrinti, todėl jo argumentai negalėjo būti atmesti neatlikus išsamaus ir objektyvaus tyrimo.
Šios išvados atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1406-1047/2024 suformuotą praktiką. Toje byloje, nagrinėjant iš esmės analogiškomis aplinkybėmis kilusį ginčą dėl Departamento pareigūno (pareiškėjo tiesioginio vadovo) tarnybinės veiklos vertinimo metu nustatytos motyvavimo priemonės, konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas, neišreikalavęs pareiškėjo nurodytoms galimo nevienodo vertinimo aplinkybėms patikrinti reikšmingų duomenų, neištyrė visų bylai svarbių aplinkybių ir padarė esminį proceso teisės normų pažeidimą. Tą pačią administracinę bylą išnagrinėjus iš naujo ir surinkus duomenis apie Departamento pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2026 m. sausio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1171-575/2026 atmetė Departamento apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo konstatuotas diskriminacijos draudimo ir lygiateisiškumo principų pažeidimas, panaikinta atitinkama Departamento įsakymo dalis ir Departamentas įpareigotas pakartotinai atlikti pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimą. Nors nagrinėjamos ir nurodytos bylų faktinės aplinkybės nėra visiškai tapačios, šiose nutartyse pateikti išaiškinimai dėl palyginamųjų duomenų reikšmės, įrodinėjimo naštos paskirstymo ir teismo pareigos aktyviai rinkti pareiškėjui neprieinamus įrodymus taikytini ir nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių šiuo aspektu nuo nurodytos praktikos turėtų būti nukrypstama.
Papildomai pasisakydama dėl atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų argumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas nepagrįstai teigia, jog pareiškėjo tiesioginio vadovo apklausa nebuvo reikalinga. Be kita ko, šios pozicijos laikėsi ir pirmosios instancijos teismas netenkindamas pareiškėjo prašymo apklausti šį asmenį liudytoju. Nors tiesioginio vadovo pasisakymų turinys užfiksuotas Vertinimo komisijos posėdžio garso įraše, tiesioginis vadovas galėjo paaiškinti jų kontekstą, jam galbūt duotus nurodymus ir priežastis, dėl kurių posėdyje pasiūlė koeficientą padidinti 0,8. Šios aplinkybės buvo reikšmingos tikrinant pareiškėjo argumentą dėl galimos išankstinės nuostatos pamainomis dirbantiems pareigūnams taikyti minimalų padidinimą. Tai, kad tiesioginis vadovas buvo inicijavęs analogišką ginčą ir priklausė tai pačiai profesinei sąjungai kaip pareiškėjas, galėjo būti vertinama sprendžiant dėl jo parodymų patikimumo, tačiau nesudarė pagrindo iš anksto atsisakyti jį apklausti.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad aplinkybės, jog pareiškėjo tarnybinė veikla įvertinta „labai gerai“, teisės aktuose nenustatyta vidinė šio įvertinimo gradacija, o Vertinimo komisija atliko privalomus procedūrinius veiksmus, nepaneigia būtinybės patikrinti, ar motyvavimo priemonė buvo parinkta individualiai ir laikantis lygiateisiškumo principo. Nors Vertinimo komisijos garso įraše užfiksuoti pasisakymai savaime neįrodo diskriminacijos, tačiau kartu su tiesioginio vadovo rašytinio ir posėdyje patikslinto siūlymų skirtumu sudarė pakankamą pagrindą pareiškėjo nurodytoms aplinkybėms išsamiau patikrinti. Jų nepaneigia ir bendro pobūdžio atsakovo teiginiai apie Departamento finansines galimybes bei pareiškėjui nustatytą galutinį koeficientą, nes nepateikta konkrečių duomenų, kaip šios aplinkybės lėmė ginčijamo padidinimo dydį ir ar jos vienodai taikytos pamainomis bei dienomis dirbusiems pareigūnams.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakęs išreikalauti pareiškėjo prašytus palyginamuosius duomenis ir apklausti jo tiesioginį vadovą, neištyrė visų pareiškėjo argumentams dėl galimo nevienodo vertinimo reikšmingų aplinkybių. Teismas pareiškėjo nenaudai įvertino tokių duomenų nebuvimą, nors pats atsisakė imtis priemonių jiems surinkti, o atsakovo pateikta apibendrinta statistinių duomenų lentelė neleido palyginti pamainomis ir dienomis dirbusių pareigūnų bei nustatyti koeficiento padidinimo dydžių skirtumų priežasčių. Taigi pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pažeidė įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles. Šie proceso teisės normų pažeidimai galėjo lemti neteisingą bylos išsprendimą ir negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, nes tam būtina surinkti naujus įrodymus ir jų pagrindu pirmą kartą visapusiškai įvertinti ginčui reikšmingas faktines aplinkybes. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama šiam teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo K. V. apeliacinį skundą tekinti. Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 5 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Nutartis neskundžiama.