- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-06-10
- Bylos Nr.
- eTA-85-821/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01634-2024-6
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Ernestas Spruogis (pirm.), Iveta Pelienė (pran.), Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos
- Pareiškėjas
- M. A.
- Trečiasis asmuo
- Marijampolės kalėjimai, Lietuvos kalėjimų tarnybos Marijampolės kalėjimas
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos kalėjimų tarnybos Alytaus ir Marijampolės kalėjimai) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I.
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovo atstovas), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas nurodė, kad 2024 m. vasario 14 d. jis buvo informuotas, jog bus perkeltas į kitą bausmės atlikimo vietą, t. y. iš Lietuvos kalėjimų tarnybos Alytaus kalėjimo (toliau – ir Alytaus kalėjimas) į Lietuvos kalėjimų tarnybos Marijampolės kalėjimą (toliau – ir Marijampolės kalėjimas). Sužinojęs apie perkėlimą į kitą įkalinimo įstaigą pareiškėjas su 2024 m. vasario 14 d. prašymu kreipėsi į Alytaus kalėjimo administraciją, nurodydamas priežastis, dėl kurių jis turėtų likti Alytaus kalėjime. Į pareiškėjo prašymą Alytaus kalėjimo administracija neatsižvelgė. Pareiškėjas, vadovaujantis Tarnybos direktoriaus 2024 m. vasario 9 d. nutarimu Nr. NN-73 (toliau – ir Nutarimas), 2024 m. vasario 15 d. buvo perkeltas į Marijampolės kalėjimą. Nutarime nurodytas perkėlimo į Marijampolės kalėjimą tikslas – palengvinti nuteistojo resocializaciją ir užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą bei saugumą.
Pareiškėjas teigė, kad jo perkėlimas į Marijampolės kalėjimą buvo formalus ir objektyviai nereikalingas. Pareiškėjas, atlikdamas bausmę Alytaus kalėjime, buvo nuteistųjų kolektyvo tarybos pirmininkas, užsiėmė darbine veikla, dirbo tvarkiniu uždaro tipo bausmės atlikimo patalpose. Šeima, su kuria pareiškėjas palaiko ryšius, taip pat gyvena Alytuje. Dėl perkėlimo buvo apsunkinta pareiškėjo resocializacija: Marijampolės kalėjime jam (pareiškėjui) nebuvo pasiūlytas darbas (darbinė veikla), šeima liko toliau nuo bausmės atlikimo vietos, taip pat iškilo grėsmė pareiškėjo saugumui ir gyvybei. Pareiškėjas su skundais ir prašymais kreipėsi į Marijampolės kalėjimo administraciją, tačiau į jo skundus / prašymus nebuvo reaguojama.
Pareiškėjas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į Marijampolės kalėjimo Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2024 m. kovo 4 d. pažymą Nr. LV-11200 ir vadovaujantis Tarnybos direktoriaus 2024 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. NN-110, pareiškėjas buvo grąžintas atgal į Alytaus kalėjimą dėl pareiškėjo saugumui kylančių grėsmių. Pareiškėjas, grįžęs į Alytaus kalėjimą, kreipėsi su prašymu grąžinti jį į darbą ir į kitas iki perkėlimo užimtas pareigas, tačiau gavo atsakymą, kad visos vietos užimtos.
Pareiškėjo vertinimu, perkėlimu į kitą įkalinimo įstaigą buvo siekiama pabloginti jo bausmės atlikimo sąlygas galbūt dėl to, jog pareiškėjas aktyviai vykdo nuteistųjų tarybos pirmininko pareigas. Tarnybos pareigūnai, priimdami sprendimą dėl pareiškėjo perkėlimo į Marijampolės kalėjimą, savo veiksmais (neveikimu) nesilaikė gero administravimo reikalavimų. Pareiškėjo atveju neegzistavo nei vienos iš Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 31 straipsnyje įtvirtintos perkėlimo iš vienos bausmės atlikimo vietos į kitą sąlygos. Pasak pareiškėjo, tai patvirtina kartu su skundu pateiktoje Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) kontrolierės pažymoje Nr. 4D-2024/1-450 nurodytos aplinkybės.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigė dėl neteisėtų Tarnybos pareigūnų veiksmų, kuomet jis 2024 m. vasario 15 d. buvo perkeltas iš Alytaus kalėjimo į Marijampolės kalėjimą ir tik 2024 m. kovo 18 d. grąžintas į Alytaus kalėjimą, kuriame jis nebegalėjo užsiimti ankstesne darbine veikla, patyręs išgyvenimus, fizinius nepatogumus, emocinę depresiją, miego sutrikimus, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 10 000 Eur suma.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
Atsakovo atstovas nurodė, kad Nutarimas, remiantis kuriuo pareiškėjas 2024 m. vasario 15 d. buvo perkeltas į Marijampolės kalėjimą, buvo priimtas vadovaujantis BVK 31 straipsniu, Nuteistųjų perkėlimo iš vienos bausmės atlikimo vietos į kitą ir jiems taikomų bausmės atlikimo sąlygų keitimo dokumentų rengimo bei pateikimo tvarkos aprašu, patvirtintu Tarnybos direktoriaus 2023 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. V-85 „Dėl Nuteistųjų perkėlimo iš vienos bausmės atlikimo vietos į kitą ir jiems taikomų bausmės atlikimo sąlygų keitimo dokumentų rengimo bei pateikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas), atsižvelgiant į Alytaus kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus 2024 m. vasario 5 d. tarnybinį pranešimą Nr. SV-18-585, pareiškėjo 2024 m. vasario 5 d. charakteristiką Nr. RV-18-486 ir į tai, kad buvo siekiama palengvinti pareiškėjo resocializaciją bei užtikrinti veiksmingesnę jo priežiūrą ir saugumą. Nutarime yra išaiškinta Tarnybos direktoriaus priimto sprendimo apskundimo tvarka, tačiau pareiškėjas apskundimo terminą praleido, o tai reiškia, kad sprendimas jį tenkino.
Atsakovo atstovas dėl pareiškėjo teiginių, kad grąžinus jį į Alytaus kalėjimą, jam nebuvo paskirta prieš tai buvusi darbinė veikla, nurodė, kad pagal BVK 56 straipsnio nuostatas kalėjimuose užimtumas darbine veikla nuteistiesiems gali būti pasiūlytas tik pagal tuo metu esamą poreikį ir negalima be svarbių priežasčių nutraukti užimtumo darbinę veiklą kuriam nors kitam nuteistajam, tam, jog būtų tenkintas kito nuteistojo prašymas leisti užsiimti darbine veikla.
Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas skunde nepateikė jokių duomenų apie tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu jo teisės buvo realiai pažeistos, pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl jo kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto ir intensyvumo. Taigi pareiškėjas neįrodė nei atsakovo atstovo padarytų neteisėtų veiksmų, nei jam (pareiškėjui) kilusios žalos.
II.
Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 9 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo M. A. skundą ir priteisė jam iš atsakovo 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas patirtą neturtinę žalą grindė Nutarime priimtu sprendimu perkelti jį į kitą laisvės atėmimo įstaigą ir iš to kilusiomis neigiamomis pasekmėmis: pablogėjusiomis kalinimo sąlygomis, kilusia grėsme pareiškėjo saugumui, apribotomis resocializacijos galimybėmis, pablogėjusia sveikata. Pareiškėjo teigimu, į kitą bausmės atlikimo vietą jis buvo perkeltas be jokio teisėto pagrindo, nesant BVK 31 straipsnyje nustatytų sąlygų. Pareiškėjo vertinimu, į Marijampolės kalėjimą jis perkeltas dėl Alytaus kalėjime aktyviai vykdytų nuteistųjų tarybos pirmininko pareigų.
Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas Nutarimo, kuriuo jis buvo perkeltas į kitą įkalinimo įstaigą, teisėtumo BVK 100 straipsnyje nustatyta tvarka neginčijo, tačiau teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš, jo manymu, neteisėto perkėlimo į kitą bausmės atlikimo vietą, spręsdamas dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumo, įvertins pareiškėjo perkėlimo į kitą laisvės atėmimo įstaigą pagrįstumą ir teisėtumą nagrinėjamo ginčo kontekste.
Teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, kuriais remiantis buvo priimtas sprendimas dėl pareiškėjo perkėlimo į kitą bausmės atlikimo vietą (toliau – ir perkėlimo dokumentai), darė išvadą, kad jie nepagrindžia Nutarime nurodyto pareiškėjo perkėlimo teisėto pagrindo – palengvinti nuteistojo resocializaciją ir užtikrinti veiksmingesnę jo priežiūrą ir saugumą.
Teismas akcentavo, kad nuteistojo bausmės atlikimo sąlygų keitimas turėtų būti pagrįstas. Alytaus kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus 2024 m. vasario 5 d. tarnybiniame pranešime Nr. SV-18-585 (toliau – ir Tarnybinis pranešimas), kuriuo remiantis priimtas Nutarimas, nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas bausmę atlieka uždaro tipo bausmės atlikimo vietoje, šiuo metu bausmę uždaro tipo bausmės atlikimo vietoje atlieka daugiau kaip 40 nuteistųjų, kuriems teismo sprendimu arba už nuobaudas skirtas uždaras bausmės tipas, ir kad visos resocializacijos priemonės nėra tinkamai išnaudojamos, kad būtų pagerintos pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos ir palengvinti resocializacijos procesai nuteistojo atžvilgiu, teismo vertinimu, yra abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio. Nei Nutarime, nei Tarnybiniame pranešime ir pareiškėjo charakteristikoje, kurių pagrindu pareiškėjas perkeltas į kitą bausmės atlikimo vietą, nėra aiškiai nurodyti nustatyti faktai, kurie apibūdintų pareiškėjo asmenines savybes, susijusias su jo galimybėmis ir gebėjimu integruotis socialiniame gyvenime, jo resocializacijos Alytaus kalėjime eigą. Taip pat nėra nustatyta, kad buvo vertinamos aplinkybės dėl pareiškėjo darbo Alytaus kalėjime, palaikomų ryšių su šeima, jų stiprumo, veiklos nuteistųjų tarybos pirmininko pareigose, mokslo galimybių. Tarnybos vertinimas, kad visos resocializacijos priemonės nėra tinkamai išnaudojamos, yra nepagrįstas jokiais įrodymais. Iš pateiktų dokumentų nėra aišku, kokios resocializacijos priemonės pareiškėjui buvo taikytos Alytaus kalėjime, kaip resocializacijos sąlygos bus pagerintos perkėlus jį į Marijampolės kalėjimą.
Teismas pažymėjo, kad perkėlimo dokumentuose nevertintos pareiškėjo saugumo aplinkybės, nors Nutarime nurodomas perkėlimo tikslas – užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą ir saugumą. Pareiškėjas pats 2024 m. vasario 14 d. prašyme Alytaus kalėjimo administracijai nurodė apie kylančias grėsmes jo saugumui Marijampolės ir Pravieniškių kalėjimuose. Kaip matyti iš pateikto Tarnybos direktoriaus 2024 m. kovo 13 d. nutarimo „Dėl nuteistojo perkėlimo“ Nr. NN-110, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl grėsmės jo saugumui pasitvirtino, dėl to jis po mėnesio buvo grąžintas į Alytaus kalėjimą.
Teismas sprendė, kad iš Nutarimo ir kitų byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, jog pareiškėją perkėlus į Marijampolės kalėjimą buvo pagerinta ar palengvinta jo resocializacija, t. y. kad pareiškėjo perkėlimas į Marijampolės kalėjimą buvo būtinas. Priešingai, byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas dėl perkėlimo į Marijampolės kalėjimą neteko galimybės dirbti, mokytis, neteko nuteistųjų tarybos pirmininko pareigų, bausmės atlikimo vieta nutolo nuo šeimos gyvenamosios vietos. Be to, grąžinus pareiškėją į Alytaus kalėjimą, jam nebuvo pasiūlytas darbas, nes tuo metu nebuvo laisvų darbinės veiklos vietų. Pareiškėjas taip pat nebegalėjo užimti nuteistųjų tarybos primininko ar nario vietos, nes visos numatytos vietos jau buvo užimtos kitų nuteistųjų. Tai teismui leido daryti išvadą, jog šiuo perkėlimu į kitą bausmės atlikimo vietą buvo apsunkinta pareiškėjo resocializacija, pablogėjo jo kalinimo sąlygos. Be to, iškilo grėsmė pareiškėjo saugumui. Tą patvirtina Tarnybos direktoriaus 2024 m. kovo 13 d. nutarimas Nr. NN-11 „Dėl nuteistojo perkėlimo“. Teismo vertinimu, tokia situacija nesiderina su nuteistojo perkėlimo į kitą bausmės atlikimo vietą tikslais. Pareiškėjo perkėlimas į Marijampolės kalėjimą nebuvo nepagrįstas BVK 31 straipsnio nuostatomis, todėl buvo neteisėtas.
Teismas nurodė, kad Tarnyba nagrinėjamu atveju neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Tarnybos neteisėti veiksmai, susiję su pareiškėjo perkėlimu į Marijampolės kalėjimą, yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su pareiškėjui atsiradusiomis neigiamomis pasekmėmis: resocializacijos sutrikdymu, darbo, nuteistųjų tarybos pirmininko pareigų netekimu, bendravimo su šeima galimybių ribojimais, dėl to atsiradusiais neigiamais išgyvenimais, diskomfortu, sveikatos sutrikimais.
Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – neteisėtas perkėlimas į kitą bausmės atlikimo vietą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.).
Teismas, įvertinęs Tarnybos padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (pareiškėjas vieną mėnesį laiko buvo neteisėtai perkeltas į Marijampolės kalėjimą, kuriame kilo grėsmė jo saugumui, sutriko resocializacijos procesas (neteko darbo vietos, visuomeninių pareigų, kurie grąžinus atgal į Alytaus kalėjimą nebuvo atkurti; dėl perkėlimo bausmės atlikimo vieta nutolo nuo šeimos gyvenamosios vietos), pareiškėjo patirto diskomforto dydį, tai, kad byloje nėra duomenų apie sveikatos sutrikimus, kurie būtų lemti šių neteisėtų veiksmų, kitas byloje nustatytas aplinkybes, taip pat teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta 10 000 Eur suma. Teismas vertino, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1 000 Eur.
III.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti. Tuo atveju, jei bus nuspręsta, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas nurodo, kad teismas, spręsdamas dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumo, vertino pareiškėjo perkėlimo į kitą laisvės atėmimo įstaigą pagrįstumą ir teisėtumą, nors pareiškėjas Nutarimo teisėtumo BVK 100 straipsnyje nustatyta tvarka teismui neskundė. Atsižvelgiant į tai, kad Nutarimas nebuvo skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, todėl teisme neturėjo būti sprendžiamas Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, o tik vertinama, ar skunde nurodyti Tarnybos pareigūnų veiksmai neprieštarauja teisės aktų reikalavimams.
Atsakovo atstovo teigimu, teismas neįvertino aplinkybės, kad visuose kalėjimuose yra specializuoti Resocializacijos skyriai, kurių tikslas – kuriant pasitikėjimu grįstą santykį su nuteistaisiais, taikyti individualizuoto ir / ar grupinio darbo metodus, planingai formuojant nuteistųjų gyvenimo laisvėje perspektyvą socialiai pageidaujama linkme. Pareiškėjo resocializacija, perkeliant jį į kitą įkalinimo įstaigą, nebuvo sutrikdyta, nes ji vykdoma nuolat visuose kalėjimuose. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo perkėlimo į Marijampolės kalėjimą, nevertino jo saugumo aplinkybės, nebuvo aktyvus ir neišsireikalavo iš atsakovo atstovo papildomų duomenų apie tai, kad Marijampolės kalėjime ginčo laikotarpiu buvo laisvų vietų, skirtų nuteistiesiems uždaro tipo sąlygomis, o Alytaus kalėjime šių nuteistųjų buvo ženkliai per daug, todėl atsakovas, perkeldamas pareiškėją iš Alytaus į Marijampolės kalėjimą, ėmėsi tinkamų priemonių, siekdamas palengvinti pareiškėjo resocializaciją ir užtikrinti veiksmingesnę priežiūrą bei saugumą.
Atsakovo atstovas nurodo, kad teismas netinkamai įvertino, jog Tarnybos neteisėti veiksmai, susiję su pareiškėjo perkėlimu į Marijampolės kalėjimą, lėmė jo bendravimo su šeima ribojimą. Pareiškėjas jam priklausomus pasimatymus galėjo naudoti ir atlikdamas bausmę Marijampolės kalėjime. Teismas taip pat neįvertino, kad nuteistųjų tarybos veikia visuose kalėjimuose, todėl pareiškėjui nebuvo kliūčių dalyvauti nuteistųjų tarybos veikloje, jam atliekant bausmę Marijampolės kalėjime. Teismas, vertindamas, kad atsakovo atstovo neteisėti veiksmai, susiję su pareiškėjo perkėlimu į Marijampolės kalėjimą, lėmė pareiškėjo darbo Alytaus kalėjime netekimą, neįvertino, kad BVK 60 straipsnio 2 dalies 1 punkte yra įtvirtina ir tuo pačiu suteikta teisė laisvės atėmimo vietų įstaigos arba nuteistųjų užimtumą darbine veikla organizuojančios įstaigos darbuotojams pavesti nuteistajam atlikti konkrečią darbinę veiklą, taip pat nustatyti šios veiklos atlikimo pradžią ir pabaigą.
Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjo ambulatorinės asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į sveikatos priežiūros specialistus dėl sveikatos pablogėjimo, susijusio su jo perkėlimu į Marijampolės kalėjimą, todėl teismas netinkamai įvertino pateiktus sveikatos duomenis, pasisakydamas, kad Tarnybos neteisėti veiksmai lėmė pareiškėjo sveikatos sutrikimus.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovo atstovo vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo jokio pagrindo iš dalies tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jam 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teismas byloje nenustatė, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismo sprendime nurodomi pareiškėjo galbūt patirti tam tikri nepatogumai negalėjo sukelti tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima įvardyti kaip resocializacijos sutrikdymu, darbo, nuteistųjų tarybos pirmininko pareigų netekimu, bendravimo su šeima galimybių ribojimais, dėl to atsiradusiais neigiamais išgyvenimais, diskomfortu, sveikatos sutrikimais. Šioje byloje yra visi pagrindai pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o nusprendus, kad buvo kažkuria apimtimi patirti tam tikri nepatogumai, apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
Atsiliepimas
Pareiškėjas M. A. atsiliepime į atsakovo atstovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir padidinti pareiškėjui priteistą neturtinės žalos atlyginimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai išnagrinėjo visus byloje esančius įrodymus ir tinkamai nustatė, jog pareiškėjo teisės buvo grubiai pažeistos, ką iš dalies pripažįsta ir atsakovo atstovas.
Pareiškėjas pažymi, kad jis dėl perkėlimo į kitą įkalinimo įstaigą patyrė neigiamas pasekmes, t. y. atlikdamas bausmę Alytaus kalėjime pareiškėjas dirbo tvarkiniu, gaudavo 157 Eur dydžio atlyginimą, turėjo galimybę atlyginti teismo nuosprendžiu priteistus žalos atlyginimu, išlaikyti save; Alytaus kalėjime pareiškėjas mokėsi amato, vykdė įvairias programas (socialinių įgūdžių gerinimo, lankė biblijos susitikimus, programas mažinti rizikos balus ir pan.); Alytaus kalėjime pareiškėjas ėjo nuteistųjų tarybos pirmininko pareigas, kurių neteko; perkėlus į kitą bausmės atlikimo vietą pablogėjo pareiškėjo ryšiai su šeima, dėl atstumo ir susisiekimo galimybių bendravimas ženkliai sumažėjo; pareiškėjas neturėjo jokių nuobaudų; tiek su nuteistaisiais, tiek su Alytaus kalėjimo administracija sutarė gerai, niekada nebuvo kilę ginčų dėl nesusipratimų; dėl patirtų išgyvenimų pablogėjo pareiškėjo sveikata, kilo nerimas, nemiga, pareiškėjui nuolat tenka lankytis pas psichiatrus, vartoti raminamuosius vaistus.
Pareiškėjas mano, kad teismo priteista 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra per maža, todėl prašo šią sumą padidinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a: IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti jam neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atsiradusią dėl neteisėtų Tarnybos pareigūnų veiksmų, t. y. dėl neteisėto pareiškėjo perkėlimo į kitą bausmės atlikimo vietą, pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjo perkėlimas iš Alytaus kalėjimo į Marijampolės kalėjimą nebuvo pagrįstas BVK 31 straipsnio nuostatomis, todėl toks neteisėtas perkėlimas į kitą įkalinimo įstaigą sukėlė pareiškėjui jo skunde nurodytą neturtinę žalą, kurią teismą įvertino 1 000 Eur suma.
Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytais neteisėtais Tarnybos veiksmais, perkeliant pareiškėją į kitą įkalinimo įstaigą, ir priteista neturtine žala; jeigu vis dėl to būtų pagrindas pareiškėjui atlyginti neturtinę žalą, atsakovo atstovas prašo spręsti klausimą dėl pažeistos teisės pripažinimo taikymo, kaip pakankamos satisfakcijos už nustatytą pareiškėjo teisių pažeidimą.
Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo atstovo apeliacinį skundą prašo padidinti jam priteistą neturtinės žalos atlyginimą.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo atstovo apeliacinio skundo, pareiškėjo atsikirtimo į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo atstovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas patirtą neturtinę žalą grindė tuo, kad jis 2024 m. vasario 15 d. buvo nepagrįstai perkeltas iš Alytaus kalėjimo į Marijampolės kalėjimą; pareiškėjas, atlikdamas bausmę Alytaus kalėjime, buvo nuteistųjų kolektyvo tarybos pirmininkas, užsiėmė darbine veikla, dirbo tvarkiniu uždaro tipo bausmės atlikimo patalpose, jo šeima taip pat gyvena Alytuje, todėl pareiškėjui buvo lengviau palaikyti ryšį su šeima; perkėlus pareiškėją į Marijampolės kalėjimą, jo kalinimo sąlygos pablogėjo; 2024 m. kovo 13 d. grąžinus pareiškėją atgal į Alytaus kalėjimą, jo padėtis nebuvo atkurta į ankstesnę padėtį, nes pareiškėjas Alytaus kalėjime neteko darbo ir nuteistųjų kolektyvo tarybos pirmininko pareigų (šios pozicijos buvo užimtos kitų nuteistųjų).
Pažymėtina, kad Tarnybos direktoriaus 2024 m. vasario 9 d. nutarimas Nr. NN-73, kuriuo pareiškėjas perkeltas iš Alytaus kalėjimo į Marijampolės kalėjimą, teisė aktų nustatyta tvarka nebuvo ginčytas ir šio Nutarimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimas nėra šios bylos ginčo dalykas, tačiau atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas jam kilusią neturtinę žalą grindė argumentais, susijusiais su perkėlimu į kitą įkalinimo įstaigą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo perkėlimo į kitą įkalinimo įstaigą teisėtumą vertino pagal pareiškėjo skunde nurodytus argumentus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad administracinio akto (veiksmo), iš kurio kildinama žala, neapskundimas ir nenuginčijimas ABTĮ tvarka, paprastai netrukdo asmeniui reikalauti priteisti jam žalos atlyginimą. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo neturėtų būti laikomas išvestiniu iš reikalavimo dėl administracinių aktų, iš kurių kildinama žala, panaikinimo (žr. pvz. 2011 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-156/2011, 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-762/2012, 2014 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-141/2014, 2015 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1434-662/2015; 2025 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-139-602/2025; kt.). Taigi, šiuo atveju pareiškėjo reikalavimas atlyginti patirtą žalą yra pakankamai savarankiškas, kad būtų nagrinėjamas atsietai nuo reikalavimo dėl Tarnybos Nutarimo panaikinimo, ir šio Nutarimo neapskundimas ir nenuginčijimas ABTĮ tvarka netrukdo pareiškėjui reikalauti ir priteisti jam žalos atlyginimą.
BVK (redakcija, galiojusi nuo 2023 m. gegužės 5 d. iki 2024 m. gegužės 13 d.) 31 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad nuteistieji gali būti perkeliami iš vienos bausmės atlikimo vietos į kitą, jeigu to reikia, šiais atvejais: 1) kai yra švelninamos arba griežtinamos nuteistajam taikomos bausmės atlikimo sąlygos; 2) siekiant apriboti nuteistojo daromą neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; 3) siekiant palengvinti nuteistojo resocializaciją, padidinti asmens sveikatos priežiūros ar kitų socialinių paslaugų prieinamumą; 4) siekiant pašalinti nuteistojo saugumui kylančias grėsmes; 5) vykdant nuteistojo perdavimo į užsienio valstybę, kurios pilietybę jis turi, toliau atlikti laisvės atėmimo bausmės procedūras arba kitais šiame kodekse nustatytais atvejais; 6) nutraukiant ar laikinai sustabdant bausmės atlikimo vietos arba jos dalies eksploataciją. Nuteistųjų perkėlimo į kitas bausmės atlikimo vietas tvarką nustato teisingumo ministras (BVK 31 str. 2 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2023 m. gruodžio 14 d. iki 2024 m. rugsėjo 13) 3 punktas nustatė, jog nuteistieji iš vienos bausmės atlikimo vietos (Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1–ojo, Pravieniškių 2–ojo, Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Alytaus ar Marijampolės kalėjimo) į kitą perkeliami BVK 23 straipsnio 2 dalyje ir 31 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus motyvuotu nutarimu.
Nutarime nurodyta, kad pareiškėjas perkeliamas į kitą bausmės atlikimo vietą, siekiant palengvinti jo resocializaciją ir užtikrinti veiksmingesnę jo priežiūrą ir saugumą, t. y. vadovaujantis BVK 31 straipsnio 1 dalies 3 punktu.
Nustatyta, kad pareiškėjas 2024 m. vasario 15 d. buvo perkeltas į Marijampolės kalėjimą ir Tarnybos direktoriaus 2024 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. NN-110 grąžintas atgal į Alytaus kalėjimą dėl pareiškėjo saugumui kylančių grėsmių.
Žemesnės instancijos teismas
Iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog Tarnybai priėmus Nutarimą dėl pareiškėjo parkėlimo, pareiškėjas 2024 m. vasario 14 d. pateikė Alytaus kalėjimo viršininkui prašymą Nr. NPS-18-3963 paaiškinti perkėlimo į kitą kalėjimą priežastis; pareiškėjas nesutiko būti perkeliamas į Marijampolės kalėjimą, teigdamas, kad Alytaus kalėjime jis turi darbą, todėl gali save išlaikyti, grąžinti valstybei ir nukentėjusiesiems priteistas sumas, pareiškėjas yra nuteistųjų tarybos pirmininkas ir mokosi profesinėje mokykloje, jo šeima gyvena Alytuje; pareiškėjas taip pat nurodė, kad Marijampolės kalėjime ir Pravieniškių kalėjime jis turi priešų (Marijampolės kalėjime bausmę atlieka pareiškėjo bendrininkas, kuris nori su juo (pareiškėju) susidoroti). Alytaus kalėjimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 3 punktu, 2024 m. vasario 19 d. raštu Nr. SN-18-309 atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2024 m. vasario 14 d. prašymą, nurodydamas, kad Nutarimą dėl pareiškėjo perkėlimo priėmė Tarnybos direktorius.
Seimo kontrolierė 2024 m. rugpjūčio 7 d. pažymoje Nr. 4D-2024/1-450 pripažino, kad Alytaus kalėjimo direktorius netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo 2024 m. vasario 14 d. prašymą, o Marijampolės kalėjimo direktorius – pareiškėjo 2024 m. vasario 28 d. skundą dėl mokymosi profesinio rengimo mokykloje. Taip pat Seimo kontrolierė minėtoje pažymoje pripažino pagrįsta pareiškėjo skundo dalį dėl Tarnybos pareigūnų veiksmų (neveikimo), susijusių su netinkamu pareiškėjo perkėlimu į kitą įkalinimo įstaigą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pasitvirtino pareiškėjo 2024 m. vasario 14 d. prašyme Alytaus kalėjimo viršininkui nurodytos aplinkybės dėl grėsmės jo (pareiškėjo) saugumui Marijampolės kalėjime, tačiau šios grėsmės perkėlimo metu Tarnybos nebuvo tinkamai įvertintos. Pareiškėjo padėtis, priešingai, nei buvo siekiama Nutarimu, perkėlus jį į Marijampolės kalėjimą nebuvo pagerinta (tai patvirtina Seimo kontrolierės 2024 m. rugpjūčio 7 d. pažymoje Nr. 4D-2024/1-450 nurodyti duomenys dėl pareiškėjo teiktų skundų Marijampolės kalėjimo administracijai dėl kalinimo sąlygų) ir nebuvo palengvinta jo resocializacija (tai iš dalies patvirtina ir Tarnybos direktoriaus 2024 m. kovo 13 d. nutarimas Nr. NN-110 grąžinti pareiškėją atgal į Alytaus kalėjimą dėl jo saugumo grėsmės). Byloje surinkti rašytiniai įrodymai taip pat patvirtina, kad pareiškėjas dėl perkėlimo į Marijampolės kalėjimą neteko galimybės dirbti, mokytis, neteko nuteistųjų tarybos pirmininko pareigų, bausmės atlikimo vieta nutolo nuo pareiškėjo šeimos gyvenamosios vietos. Grąžinus pareiškėją į Alytaus kalėjimą, jam nebuvo pasiūlytas darbas, nes tuo metu laisvų darbinės veiklos vietų nebuvo. Pareiškėjas taip pat nebegalėjo užimti nuteistųjų tarybos primininko pareigų ar nario vietos, nes visos numatytos vietos jau buvo užimtos kitų nuteistųjų.
Nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo perkėlimu į kitą bausmės atlikimo vietą buvo apsunkinta jo (pareiškėjo) resocializacija, pablogėjo pareiškėjo kalinimo sąlygos ir iškilo grėsmė jo saugumui. Tokia situacija nėra suderinama su nuteistojo perkėlimo į kitą bausmės atlikimo vietą tikslais, todėl šiuo aspektu buvo pagrįstai pripažinti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai.
Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino atsakovo atstovo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas (ABTĮ 56 str. 7 d.) ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.
Vertinant, ar dėl nustatytų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų pareiškėjui pagrįstai priteistas neturtinės žalos atlyginimas, pažymėtina, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
Įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėjo neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad perkėlus pareiškėją į kitą įkalinimo įstaigą, kurioje pagal pareiškėjo pateiktus skundus pablogėjo jo kalinimo sąlygos ir nebuvo pasiekti perkėlimu nustatyti tikslai, kilo pareiškėjo skunde nurodytos neigiamos pasekmės, kurios vertintinos kaip pareiškėjui sukelta neturtinė žala. Byloje yra pateikti įrodymai, kad dėl perkėlimo į Marijampolės kalėjimą pareiškėjas neteko darbo vietos Alytaus kalėjime (byloje nėra duomenų, ar Marijampolės kalėjime pareiškėjui buvo suteikta (galėjo būti suteikta) analogiško (ar panašaus) pobūdžio kaip Alytaus kalėjime darbo vieta), todėl pareiškėjas neteko užimtumo ir pajamų, taip pat pareiškėjas neteko nuteistųjų tarybos pirmininko pareigų Alytaus kalėjime, dėl atstumo buvo apsunkintas pareiškėjo šeimos narių, gyvenančių Alytuje, bendravimas su juo. Visos šios aplinkybės galėjo sukelti pareiškėjo skunde nurodytus neigiamus išgyvenimus, todėl nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai, žala ir tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).
Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013; kt.).
Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; kt.).
Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nesutinka su atsakovo atstovo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą. Pažymėtina, kad pareiškėjo skunde nurodytos ir byloje nustatytos neigiamos pasekmės (darbo, užimamų pareigų netekimas) buvo pakankamai intensyvios, jog būtų įvertintos pinigine kompensacija.
Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytą pareiškėjo teisių pažeidimą ir jo nurodomas patirtas neigiamas pasekmes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nepateikė pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pakeisti priteistos žalos dydį.
Dėl pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyto prašymo padidinti pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą teisėjų kolegija pažymi, kad atsiliepime į apeliacinį skundą šalis turi nurodyti (ne)sutikimo su apeliaciniu skundu motyvus, t. y. atsikirtimus į apelianto reikalavimus (ABTĮ 139 str. 2 d., 71 str.), tačiau negali reikšti savarankiškų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą suformulavo reikalavimą, kuris galėtų būti nagrinėjamas tik tada, jeigu būtų pareikštas jo (pareiškėjo) apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos dydžio, tačiau tokio apeliacinio skundo pareiškėjas byloje nepateikė, todėl klausimas dėl neturtinės žalos dydžio padidinimo nėra sprendžiamas.
Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo atstovo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.